Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dorineda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dorineda“ ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinės bendrovė (toliau – ir BUAB) ,,Dorineda“ 2020 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo V. M. 116 689,66 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimo

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 20 punktas).

27. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

28. Pagal kasacinio teismo praktiką, konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 32–33 punktai).

29. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo dėl momento, kada atsakovui V. M., kaip ieškovės vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra. Pirmosios instancijos teismas sutiko su apeliantės ieškinyje išdėstytomis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovo V. M. paskyrimo direktoriumi dieną, t. y. 2019 m. sausio 9 d., apeliantė jau buvo faktiškai nemoki ir kad 2019 m. vasario 18 d. apeliantės akcininkų susirinkimas priėmė vienbalsį sprendimą pradėti įmonės bankroto procedūrą, todėl ĮBĮ nustatytas 5 dienų terminas pareiškimui pateikti suėjo 2019 m. vasario 25 d. Apeliaciniame skunde nesutikimo su tokia teismo išvada motyvų nėra nurodyta, teisėjų kolegija pagrindo kitokiai išvadai padaryti taip pat nenustatė.

30. Ginčas byloje kilo dėl momento, kada atsakovas laikomas įvykdęs ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovas bankroto bylos inicijavimo pareigą įgyvendino 2019 m. kovo 12 d., pateikdamas pareiškimą Vilniaus apygardos teismui dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Apeliantės įsitikinimu, atsakovas yra atsakingas už žalą (jos padidėjimą), atsiradusią iki 2019 m. birželio 6 d. nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. net iki 2019 m. birželio 18 d., nors žalą ji yra apskaičiavusi už trumpesnį terminą – nuo 2019 m. vasario 26 d. iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme 2019 m. gegužės 24 d., būtent su šia data faktiškai siedama neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) pabaigą. Tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.

31. Viena vertus, bankroto inicijavimas suprantamas kaip teisinių veiksmų atlikimas, pradedant bankroto bylos iškėlimo procedūrą. Bet kokios civilinės bylos, be kita ko, ir dėl bankroto bylos, iškėlimas negalimas, jeigu teismui nepaduodamas atitinkamas ieškinys (pareiškimas, skundas) (CPK 5 straipsnio 3, 4 dalys). Kita vertus, ginčui aktualioje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad tokia bendrovės vadovo pareiga sietina su pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimu. Todėl pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas bendrąja prasme ir laikytinas įstatyme numatytos tokios bendrovės vadovo pareigos įgyvendinimu. Todėl už po šio momento atsiradusias naujas ar padidėjusias buvusias skolas vadovas nėra atsakingas. Kitoks apeliantės aiškinimas, t. y. kad vadovas yra atsakingas už žalą ar jos padidėjimą, atsiradusius iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, reikštų, kad vadovas būtų laikomas atsakingu ir už nepriklausomai nuo jo veikimo ar neveikimo atsiradusią žalą. Pažymėtina, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo ir bylos pagal jį iškėlimo proceso trukmė nuo vadovo veiksmų tiesiogiai nebepriklauso, nes procesą veda ir už jį atsakingas yra teismas. Be to, bankroto bylos iškėlimo procesas gali užtrukti pakankamai ilgai, be kita ko, ir dėl šalių naudojimosi teise teikti atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimamų nutarčių, įskaitytinai ir dėl tų, kuriomis pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra išsprendžiamas iš esmės (patenkinamas arba atmetamas).

32. Apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015 pateikti išaiškinimai, kad sprendžiant dėl žalos dydžio turi būti nustatoma, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo (vadovo) įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje, nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir pagrindo kitokiai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro. Kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-416-469/2015 faktinės aplinkybės, kurių kontekste padarytos atitinkamos išvados, nėra tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Toje kasacinio teismo byloje bankroto bylos iškėlimo metu vadovu buvo ne tas asmuo, kuriam buvo pareikštas ieškinys, o kitas asmuo; tos bylos atsakovo, kaip vadovo, įgaliojimai nutrūko iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. jo valdymo laikotarpis baigėsi ne dėl to, kad buvo iškelta įmonei bankroto byla, o dėl to, kad jis pardavė visas bendrovės akcijas. Be to, vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pabaiga buvo siejama būtent su kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 34 punktas).

33. Todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad vadovas yra atsakingas už žalą, kuri atsirado iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, arba iki tokio jo pareiškimo priėmimo teisme dienos. Kaip jau buvo minėta, įstatymų leidėjo valia bankroto inicijavimo pareiga galiojusiame ĮBĮ buvo tiesiogiai siejama su atitinkamo pareiškimo teismui padavimu, o ne su jo priėmimu.

34. Iš apeliantės bankroto bylos Nr. eB2-193-854/2022, kurią nagrinėja Vilniaus apygardos teismas (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis), duomenų matyti, kad atsakovo 2019 m. kovo 12 d. surašytas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme per elektroninę teismų sistemą (EPP) buvo gautas ir užregistruotas 2019 m. kovo 25 d. Teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartimi nustatė terminą iki 2019 m. balandžio 12 d. pareiškimo trūkumams pašalinti: pateikti įrodymus, kad bendrovės dalyviai yra informuoti apie bendrovės nemokumą, finansinės atskaitomybės dokumentus už 2018 mokestinius metus bei tarpinę finansinę atskaitomybę pareiškimo pateikimo dienai, išsamų sąrašą apie tai, kokius kreditorius ir debitorius turi bendrovė, kokios yra jų įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, išsamius duomenis apie bendrovės valdomą turtą – kilnojamąjį, nekilnojamąjį, atsargas, išankstinius mokėjimus, grynuosius pinigus ir pinigus sąskaitose, pateikti tai pagrindžiančius dokumentus, paaiškinti, kokią veiklą vykdo bendrovė ir ar nėra jos nutraukusi, kokius įsipareigojimus (sutartis) ji vykdo, kokios priežastys lėmė nemokumą, kiek bendrovėje dirba darbuotojų, ar su jais vėluojama atsiskaityti, kokie yra susidarę skoliniai įsipareigojimai darbuotojams. Bankroto bylą nagrinėjančios teisėjos 2019 m. balandžio 15 d. rezoliucija buvo patenkintas atsakovo pateiktas prašymas ir terminas pareiškimo trūkumams pašalinti pratęstas iki 2019 m. gegužės 12 d. Patikslintas pareiškimas su prašymu atnaujinti praleistą terminą jam pateikti teismui buvo pateiktas 2019 m. gegužės 16 d., bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi terminas atnaujintas, o pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas.

35. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bankroto bylos teisme nagrinėjamos CPK nurodyta tvarka, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Pagrindinis bendrovių bankroto klausimus reglamentuojantis teisės aktas tuo metu buvo būtent ĮBĮ, todėl CPK normos buvo taikomos tiek, kiek jos neprieštaravo šio įstatymo normoms, reglamentuojančioms bankroto procesą. ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Taigi, ĮBĮ normos nereglamentuoja bankroto bylų proceso teisenos, todėl jos keliamos ir nagrinėjamos pagal CPK nustatytas ieškinio teisenos normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-372-219/2019 25 punktas).

36. Vadinasi, ir nagrinėjamo ginčo atveju aktualios yra CPK bendrosios normos, reglamentuojančios procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimą, priėmimą ir trūkumų ištaisymą. CPK 115 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, iš esmės teisinga ir pagrįsta yra ir tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad momentas, iki kurio atsakovas laikytinas atsakingu už bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalą dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, sietinas būtent su pradinio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo Vilniaus apygardos teismui pateikimu. Visgi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškimas buvo pateiktas 2019 m. kovo 12 d., suklydo. Kaip matyti iš bankroto bylos procesinės eigos, atsakovo pareiškimas iškelti bankroto bylą jo elektroniniu parašu pasirašytas ir teisme gautas 2019 m. kovo 25 d., todėl ši data ir sietina su atsakovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atlikimu.

Dėl sąlygų kilti vadovo atsakomybei už žalą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo

37. Skundžiame teismo sprendime visiškai teisingai nurodyta, kad tam, jog būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu turėtų pats bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022 19 punktas).

38. Apeliantė įrodinėjo, kad dėl atsakovo kaltės kreditorių UAB ,,Ginestra“, UAB ,,Angata“, UAB ,,Bitė Lietuva“, UAB ,,Cramo“, UAB ,,TOI TOI“, UAB ,,Terra silvestris“, UAB ,,Lindstrom“, L. I., VMI, VSDFV ir 23 darbuotojų kreditoriniai reikalavimai laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. padidėjo 74 227,76 Eur suma. Apeliantė neginčija teismo sprendimo dalies, kuria visiškai patenkintas jos reikalavimas dėl 445,80 Eur žalos, susijusios su UAB ,,Lindstrom“ kreditorinio reikalavimo ir UAB ,,Cramo“ 99,99 Eur kreditorinio reikalavimo padidėjimo atlyginimu, patenkinta dalis jos reikalavimų, susijusių su kreditorių UAB ,,Ginestra“, UAB ,,Angata“, UAB ,,Terra silvestris“, UAB ,,Lindstrom“ skolų padidėjimu nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 12 d. Atsakovas V. M. apeliacinio skundo dėl šios teismo sprendimo dalies taip pat nėra padavęs, todėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl patenkintų ieškinio reikalavimų dalies teisėjų kolegija netikrina kaip nepatenkančios į bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 straipsnis).

39. Nesutikimą su teismo sprendimo dalimi, kuria yra nepriteistas didesnio dydžio, įrodinėto ieškiniu, žalos atlyginimas, susijęs su kreditorių UAB ,,Ginestra“, UAB ,,Terra silvestris“, UAB ,,Angata“ reikalavimų padidėjimu, apeliantė grindžia, jos vertinimu, netinkamai pirmosios instancijos teismo nustatytu pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atlikimo momentu. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai delspinigius ir palūkanas skaičiavo ne už ieškinyje nurodytą laikotarpį nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. gegužės 24 d., o už trumpesnį, iki 2019 m. kovo 12 d.

41. Viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra atsakingo už žalą asmens kaltės buvimas, kuri nagrinėjamo ginčo atveju yra preziumuojama. Tačiau įtvirtinta kaltės prezumpcija savaime nereiškia, kad ji negali būti paneigta arba įvertinta, kad asmuo yra nekaltas. Šiuo aspektu itin svarbi yra tokia pačios apeliantės nurodyta aplinkybė, kad atsakovas, kuris yra profesionalias buhalterines paslaugas teikiančio juridinio asmens vadovas, turintis specialių apskaitos, mokesčių, finansų ir kitų žinių, buvo paskirtas faktiškai jau nemokios bendrovės vadovu. Iš atsakovo su ieškiniu pateikto pranešimo, adresuoto apeliantės akcininkams, turinio nustatyta, kad būtent atsakovo iniciatyva, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo jo paskyrimo bendrovės vadovu, buvo sušauktas 2019 m. vasario 18 d. akcininkų susirinkimas, kuriame buvo sprendžiamas vienintelis klausimas – dėl bankroto procedūros bendrovei inicijavimo.

42. Apeliantės 2019 m. vasario 18 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodyta, kad pranešėjas, bendrovės vadovas (atsakovas), supažindino akcininkus su finansine situacija bendrovėje ir, atsižvelgiant į nuolat didėjančias skolas, pasiūlė pradėti bankroto procedūrą. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, tapęs apeliantės vadovu, per pakankamai trumpą terminą susipažino su bendrovės veikla ir jos finansiniais rodikliais, įvertino bendrovės veiklos perspektyvą ir pasiūlė jos nebetęsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina tai, kad specialių žinių turintis asmuo bendrovės vadovu ir buvo paskirtas jos tikrosios finansinės padėties bei veiklos perspektyvų įvertinimui, o ne tolesnės veiklos organizavimui ir vykdymui.

43. Aptarti duomenys leidžia įsitikinti, kad atsakovas, kaip paskirtas naujas bendrovės vadovas, kuris niekaip nėra susijęs su bendrovėje susiklosčiusia sunkia finansine situacija ir atsiradusiomis skolomis (žr. atsakovo procesinių dokumentų, kuriais buvo atsikertama į jam pareikštą ieškinį, argumentus, kad tokio pobūdžio reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui), ėmėsi visų nuo jo valios priklausančių ir toje situacijoje per įmanomai trumpiausią terminą galimų atlikti veiksmų, siekdamas nustatyti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Įrodymų, kad atsakovas galėjo ir privalėjo dar anksčiau kreiptis į akcininkus dėl bankroto proceso pradėjimo, ar objektyviai galėjo pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu momentu (2019 m. kovo 12 d.) surinkti reikiamus kreipimuisi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei pradėjimo dokumentus (t. y. visus būtinus tokioms procedūroms vykdyti rašytinius įrodymus), kitaip tariant, yra kaltas dėl nepateisinamo vėlavimo, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai atliko jam akcininkų pavestas ir pagal ĮBĮ tenkančias funkcijas, buvo sąžiningas, atidus ir rūpestingas vadovas, todėl nėra jo kaltės dėl nesikreipimo į teismą iki 2019 m. kovo 25 d., kai faktiškai tai jis padarė. Todėl nėra ir pagrindo priteisti didesnio, nei priteisė pirmosios instancijos teismas, žalos atlyginimo, susijusio su kreditorių UAB ,,Ginestra“, UAB ,,Terra silvestris“, UAB ,,Angata“ finansinių reikalavimų padidėjimu.

44. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas kaip nepagrįstas jos reikalavimas priteisti 749,69 Eur žalos, susijusios su UAB ,,Bitė Lietuva“ kreditorinio reikalavimo padidėjimu, atlyginimą teigia, kad prašomą priteisti sumą sudaro ne tik užmokestis už ryšio paslaugas, bet ir už įrangą, mokesčiai už automobilių stovėjimo aikšteles ir kita. Pažymėtina, kad procesinė apeliantės, kaip ieškovės, pareiga nurodyti ieškinio faktinį pagrindą neatsiejama nuo pareigos tą pagrindą įrodyti; pareiga įrodyti atsikirtimų pagrindą tenka su ieškinio reikalavimais nesutinkančiam atsakovui (CPK 178 straipsnis). Teismai privalo abiejų šalių pateiktus įrodymus įvertinti laikydamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei bendrųjų civilinio proceso principų ir galutiniame procesiniame sprendime argumentuotai konstatuoti, kokios ginčo sprendimui reikšmingos aplinkybės ir kokių įrodymų pagrindu byloje nustatytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-378/2021 23 punktas).

45. Įrodinėdama žalą, susijusią su UAB ,,Bitė Lietuva“ kreditorinio reikalavimo padidėjimu, apeliantė pateikė šios kreditorės sąskaitas, išrašytas už paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. gegužės mėn. Priešingai nei teigia apeliantė, nė vienoje iš jų nėra nurodyta, kad mokėjimai yra susiję su kitomis, nei telefono ryšio, paslaugomis. Įrodymų, kad sutartis dėl įrangos, kurios mokestis galbūt įtrauktas į sąskaitą (kokia konkreti tai įranga apeliantė nenurodo), buvo sudaryta vadovo pareigas einant atsakovui ar kad ši įranga nemokumo administratoriui nebuvo perduota, taip pat nėra. Todėl nėra ir pagrindo išvadai, kad tuo atveju, jei atsakovas būtų 2019 m. vasario 25 d. kreipęsis į teismą, šių mokesčių nebūtų reikėję mokėti, taigi neįrodyta ne tik atsakovo kaltė, bet ir priežastinis ryšys.

46. Žala, susijusi su UAB ,,TOI TOI“ kreditorinio reikalavimo padidėjimu 26 Eur suma, taip pat nėra susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo neveikimu (ir nėra jo kaltės dėl šio padidėjimo). Viena vertus, kreditorės 2019 m. vasario 18 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. TOI/19-01826 turėjo būti apmokėta iki 2019 m. kovo 5 d., t. y. po pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo. Kita vertus, šioje sąskaitoje nurodyta, kad ji išrašyta už paslaugas, kurios buvo suteiktos 2019 m. vasario 1–6 d., o pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado vėliau – 2019 m. vasario 25 d. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad šios paslaugos buvo teikiamos 2016 m. balandžio 30 d. sudarytos ilgalaikės nuomos sutarties Nr. VI-16/113 pagrindu.

47. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl neįrodytos žalos, susijusios su kreditorės L. I. patvirtinto kreditorinio reikalavimo padidėjimu. Apeliantė įrodinėjo, kad dėl atsakovo kaltės šios kreditorės reikalavimas padidėjo 5 867,41 Eur, kuriuos sudaro dalis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi apskaičiuotų delspinigių pagal apeliantės ir kreditorės L. I. 2016 m. gegužės 6 d. sudarytą rangos sutartį.

48. Iš apeliantės bankroto bylos medžiagos matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad jos bankroto administratorius 2019 m. rugsėjo 16 d. pateikė prašymą dėl L. I. finansinio reikalavimo patvirtinimo, nurodydamas, kad su juo nesutinka. Iš L. I. prašymo matyti, kad ji, be kita ko, prašė patvirtinti jos 16 428,76 Eur reikalavimą, kurį sudaro pagal rangos sutartį mokėtini delspinigiai, t. y. 0,02 proc. skaičiuotini nuo visos sutarties 451 339,56 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d. (už 182 dienas). Bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi šios kreditorės finansinį reikalavimą patenkino visiškai, be kita ko, ir dalį dėl 16 428,76 Eur delspinigių.

49. Kaip minėta, apeliantė pareikštame ieškinyje dėl žalos atlyginimo prašė priteisti iš atsakovo delspinigių dalį už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., t. y. 0,02 proc., skaičiuotinus nuo visos sutarties 451 339,56 Eur sumos, už 65 dienas. Pirmiau pripažinus, kad nėra atsakovo kaltės dėl pavėlavimo inicijuoti bankroto bylą nuo 2019 m. vasario 25 d., kai tokia pareiga atsirado, iki 2019 m. kovo 25 d., kai jis faktiškai kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti ir šios reikalavimų dalies iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.

50. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė neįrodė, kokio dydžio įsiskolinimas ginčo laikotarpiu susidarė (ir ar jis susidarė) VMI, koks šio įsiskolinimo pagrindas. Savo apeliaciniame skunde apeliantė apsiribojo vien teiginiais, kad pagal bylos duomenis, t. y. VMI sugeneruotus mokestinių ir (ar) baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinimo aktus, bendrovės skola 2019 m. vasario 25 d. buvo 3 212,35 Eur, 2019 m. gegužės 25 d. – 10 356,75 Eur, todėl šių sumų skirtumas, lygus 7 144,40 Eur, yra apeliantės patirta žala. Tačiau iš apeliantės pateiktų įrodymų neįmanoma identifikuoti, kaip skola biudžetui kito per ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. kovo 12 d.

51. Analogiškais argumentais atmestini ir apeliacinio skundo teiginiai dėl VSDFV ir apeliantės 23 darbuotojų kreditorinių reikalavimų padidėjimo. Apeliantė konkrečių skaičiavimų bei faktinių duomenų, kaip kito visą ginčo laikotarpį šių kreditorių reikalavimai, nepateikė, nors tokią pareigą turėjo, taigi ir nustatyti skolų padidėjimo nėra galimybės. Nėra ir tokių duomenų, kaip su darbuotojais buvo atsiskaityta Garantinio fondo lėšomis (galbūt žala nepatirta).

Dėl bylos procesinės baigties

52. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas atnaujinus išnagrinėtos bylos, kurioje 2020 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai, procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. CPK 371 straipsnyje nurodoma, kad pakartotinai bylą išnagrinėjęs teismas gali prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti, teismo sprendimą ar nutartį pakeisti, priimti naują sprendimą (nutartį).

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje nurodęs, kad tenkina ieškinio dalį dėl 1 383,51 Eur žalos atlyginimo bei pripažinęs, kad iš atsakovo jau yra išieškota didesnė dalis – 2 605,21 Eur, rezoliucinėje dalyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimas pakeičiamas ir ieškinys atmetamas. Visgi pritartina apeliantei, kad būtent tokia teismo sprendimo rezoliucinė dalis (jos formuluotė) nėra tiksli, atsižvelgiant į CPK 270 straipsnio 5 dalyje bei 371 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, o joje nurodyta bylos procesinė baigtis neatitinka faktinės ginčo išnagrinėjimo baigties – neužfiksuotas priteisiamos iš atsakovo pagal apeliantės ieškinį sumos dydis.

54. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir faktiškai priteisė apeliantei iš atsakovo 1 383,51 Eur žalos atlyginimą, o kitą ieškinio dalį atmetė, taip pat priteisė atsakovui iš apeliantės administravimui skirtų lėšų 363 Eur bylinėjimosi išlaidas. Būtent toks procesinis rezultatas – teismo sprendimą (nutartį) pakeisti – yra nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. eA2-1564-340/2021 informacinėje kortelėje, esančioje Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO.

55. Teisėjų kolegija, vertindama šį neatitikimą kaip visiškai formalų (CPK 328 straipsnis), Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palieka iš esmės nepakeistą, tik išdėsto skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį taip, kad ji atitiktų šio sprendimo motyvuojamąją dalį ir pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus, taip pat bylos išnagrinėjimo rezultatą, pažymėtą Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Apeliantė patikslintame ieškinyje taip pat prašė priteisti ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ieškinį atmeta, procesinių palūkanų priteisimo klausimo neišsprendė. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos baigtį, 5 proc. metinės palūkanos priteistinos iš atsakovo apeliantei (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

56. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų šalims nepaskirstymu ir vykdant 2020 m. rugsėjo 4 d. teismo sprendimą iš atsakovo išieškotos 2 605,21 Eur sumos jam negrąžinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į CPK 373 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą. Pagal minėtą teisės normą panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos.

57. Iš byloje esančios antstolio D. Treigio pateiktos informacijos matyti, kad vykdant išieškojimą iš atsakovo V. M. apeliantei buvo pervesta 247,28 Eur sumokėtų būtinųjų vykdymo išlaidų ir 2 605,21 Eur iš jo priteistos skolos dalis. Iš byloje esančio antstolės I. Beliačic 2020 m. gruodžio 3 d. patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo taip pat matyti, kad atsakovas sumokėjo iš jo priteistą 1 850,16 Eur žyminį mokestį valstybei.

58. Nagrinėjamu atveju dalies įvykdyto Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo įvykdymo atgręžimo kausimą – dėl išieškoto iš atsakovo 1 850,16 Eur žyminio mokesčio jam grąžinimo – pirmosios instancijos teismas išsprendė 2021 m. lapkričio 21 d. (t. y. jau po apeliacinio skundo padavimo) priimdamas papildomą teismo sprendimą pagal atsakovo 2021 m. rugsėjo 28 d. paduotą atitinkamą prašymą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymas grindžiamas principu ex iniuria ius non oritur, t. y. neteisėtas sprendimas daro neteisėtą ir tokio sprendimo vykdymą, todėl būtina grąžinti šalis, įvykdžiusias tokį sprendimą, į padėtį, buvusią iki neteisėto sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017).

59. Šiame kontekste pažymėtina, kad savo prašyme priimti papildomą sprendimą atsakovas kėlė tik du klausimus: ne visų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimą; sumokėto, vykdant ankstesnį teismo sprendimą, žyminio mokesčio grąžinimą. Viena vertus, klausimas dėl dalies išieškotos skolos grąžinimo šiame prašyme nebuvo keliamas, o apeliantė negali teikti apeliacinio skundo dėl atsakovo teisių ir pareigų ar kelti sprendimo neteisingumo ir nesąžiningumo atsakovo atžvilgiu klausimo, nes nėra jo atstovė byloje. Pats atsakovas nei teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, nei papildomo teismo 2021 m. lapkričio 21 d. sprendimo nekvestionuoja ir apeliacinių skundų dėl jų nėra padavęs, be to, kaip minėta, nekelia ir klausimo dėl iš jo išieškotų sumų grąžinimo. Kita vertus, teisėjų kolegija, ištaisydama skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies surašymo trūkumus, išspręsti juo keičiamo teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo taip pat kol kas nemato galimybės ne tik todėl, kad dėl to nepaduotas suinteresuotos šalies prašymas, bet ir dėl tos priežasties, kad iš atsakovo yra priteisiamos procesinės palūkanos iki teismo sprendimo dėl 1 383,51 Eur skolos išieškojimo įvykdymo. Neabejotina, kad šis sprendimas jau yra įvykdytas (iš atsakovo yra išieškota daugiau, nei, atnaujinus šios bylos procesą, vėliau buvo priteista). Todėl gali susiklostyti ir tokia situacija, kad pirmiau išieškota iš atsakovo suma bus dengiamos jam apskaičiuotos palūkanos. Taigi, nesant atsakovo prašymo dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo (CPK 373 straipsnis), toks klausimas nesprendžiamas.

60. Papildomu teismo 2021 m. lapkričio 21 d. sprendimu, kuris pažymėtina, jau yra įsiteisėjęs, buvo išspręstas ir atsakovo patirtų nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidų dydžio klausimas, priteisiant atsakovui iš apeliantės papildomai teismo pagrįstomis pripažintas 4 500 Eur (iš faktiškai patirtų 7 895,25 Eur) išlaidas. Kadangi šalys CPK 277 straipsnio 4 dalyje numatyta teise atskirai teikti apeliacinius skundus dėl papildomo teismo sprendimo nepasinaudojo, įsiteisėjęs papildomas teismo sprendimas yra privalomas tiek šalims, tiek teismui ir turi būti vykdomas (CPK 18 straipsnis). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neišspręstų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo toje dalyje, kiek šis klausimas buvo aptartas įsiteisėjusiu papildomu teismo 2021 m. lapkričio 21 d. sprendimu (t. y. dėl pagrįstomis pripažintų atsakovo bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jų priteisimo), yra neaktualūs.

61. Visgi bylinėjimosi išlaidų patyrė ir apeliantė, kurių dalies atlyginimo klausimo, nurodęs, kad ieškinys yra atmetamas, pirmosios instancijos teismas neišsprendė. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad, atnaujinus procesą, 2021 m. gegužės 12 d. ji sumokėjo už advokato paslaugas 1 300 Eur. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos proceso eigą bei atliktus joje procesinius veiksmus, šių išlaidų dydžio pagrįstumo klausimas nekyla. Pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją (1 383,51 Eur x 100 proc. / 71 622,55 Eur) apeliantei atlygintina 2 proc. jos išlaidų, t. y. 26 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

62. Kadangi skundžiamu teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, paliekamu iš esmės nepakeistu, iš apeliantės atsakovui taip pat yra priteista 363 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, atliktinas priešpriešinių mokėtinų sumų įskaitymas ir iš apeliantės priteisiama atsakovui suma sumažintina 26 Eur, nurodant, kad iš jos priteisiamos atsakovui 337 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

63. Apeliacinį skundą pripažinus nepagrįstu, jį rengiant patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos. Tačiau turi būti atlygintinos atsakovo bylinėjimosi išlaidos, kurių jis patyrė atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

64. Atsakovas prašo jam priteisti 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidas ir pateikia tokių išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus. Prašymas tenkinamas, nes prašomos atlyginti išlaidos mažesnės nei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos) nurodyta maksimali galimų priteisti išlaidų suma (pagal Rekomendacijų 8.11 punktą galėtų būti atlyginamos iki 2 036,32 Eur išlaidos).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, o jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Dorineda“ (juridinio asmens kodas 304057069) iš atsakovo V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 383,51 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt tris eurus ir 51 centą) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (1 383,51 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dorineda“ (juridinio asmens kodas 304057069) administravimui skirtų lėšų atsakovui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 337 Eur (tris šimtus trisdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dorineda“ (juridinio asmens kodas 304057069) administravimui skirtų lėšų atsakovui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.