Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.26.2.1; 2.1.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.2; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7.

2014 m. gegužės 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta G. J. gynėjui advokatui Mindaugui Šatui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla prieš G. J. dėl nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nutraukta. Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nukentėjusiojo D. S. civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo ir proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 3 d. apie 5.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje (kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini)) įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomeninės rimtį ir tvarką, o būtent: sėdėdamas prie baro, dėl menkavertės dingsties smogė vieną kartą į veidą Ž. Ž. kitų bare buvusių asmenų akivaizdoje, dėl to šis nugriuvo, Ž. Ž. atsirado kraujosruva kairės akies vokuose, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; nukentėjusiojo draugėms nedelsiant pakvietus į pagalbą kitus savo draugus, iš kurių D. S. bandant taikiai išspręsti kilusį konfliktą, vieną kartą smogė D. S. į veidą, D. S. ėmus su juo grumtis, dar du kartus smogė kumščiu D. S. į kairį šoną, D. S. atsirado muštinės žaizdos ir kraujosruvos apatinės lūpos gleivinėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties vainikinis lūžis, kraujosruva dešinėje alkūnėje, nubrozdinimai dešinėje blauzdoje ir dešinės plaštakos trečio piršto ištiesinamajame paviršiuje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl to sutriko bare buvusių asmenų poilsis ir įprastinis darbas, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jolanta Steponavičiūtė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendį dėl nepagrįsto baudžiamosios bylos nutraukimo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. J. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 90 MGL dydžio bauda.

Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai nutraukė baudžiamąją bylą dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, kadangi ikiteisminio tyrimo metu bei, nagrinėjant bylą teisme, nebuvo tinkamai įvertinti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti įrodymai, be to teismas padarė neteisingas išvadas, jog yra nustatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė - būtinoji gintis. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendis naikintinas, kaip nepagrįstas.

Prokurorė teigia, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai. Pažymi, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011 ir kt).

Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog viešąją tvarką, šiuo atveju, pažeidė du vaikinai ir dvi merginos, kurie į kavinę atvyko taksi automobiliu ir kurie nesusimokėjo už taksi paslaugas, o šių jaunuolių tyčinis neteisėtas neveikimas (neatsiskaitymas laiku už taksi paslaugas) pagrįstai sukėlė aplinkinių (pvz. G. J.) pasipiktinimą ir suponavo jų teisę duoti atkirtį (neturima omenyje panaudoti fizinį smurtą) asmenims, pažeidusiems viešąją tvarką, pvz. sudrausminti juos ir pan. Teismas pernelyg daug dėmesio skyrė neatsiskaitymo už taksi paslaugas fakto tyrimui, nors tai yra tik civilinis teisinis santykis tarp taksi paslaugas teikiančio asmens bei klientų, kurie naudojosi šia paslauga, o šio ginčo dėl civilinio sandorio sprendimas yra tik sandorio šalių reikalas. Teismas nepagrįstai pripažino viešosios tvarkos pažeidimu neatsiskaitymą už taksi paslaugas, dėl ko G. J. būtų galėjęs kilti pasipiktinimas bei jis būtų įgijęs teisę duoti atkirtį asmenims, neatsiskaičiusiems už taksi paslaugas, nes ir paties G. J. nepagarbus požiūris į taksi vairuotoją, negavusį atlygio už paslaugas, išsakant jo atžvilgiu nepagarbius žodžius: „dušmanui ragus įstatėt“, nerodo jo, kaip pažeidėjų drausmintojo, negatyvaus požiūrio į galimai padarytą teisės pažeidimą.

Prokurorė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nuosekliais, teismo teigimu, L. J. parodymais, kuri, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme, įvykio aplinkybių dėl girtumo neprisimena. Būtent, L. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme buvo patys nepatikimiausi, kadangi pati L. J. patvirtino, jog įvykio aplinkybių gerai neprisimena, ji net neprisiminė, jog kavinėje ji bendravo su Ž. Ž. bei G. J., ji taip pat nepatvirtino, jog buvo incidentas tarp Ž. Ž. ir G. J., bei visiškai neužsimena apie tai, jog Ž. Ž. jai sudavė smūgį. Teismas taip pat nepagrįstai nevertino nukentėjusiųjų bei liudytojų, mačiusių incidentą tarp G. J. ir nukentėjusiųjų, parodymų, kurie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o remėsi tik paties įtariamojo G. J. parodymais, kuris dėl tokios atsakomybės nėra įspėjamas. Be to, jei teismas nustatė, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra melagingi, jis privalėjo, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu, motyvuota nutartimi pranešti prokurorui apie šių asmenų galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Pasak prokurorės, teismas taip pat netinkamai įvertino G. J. nurodytą faktą apie tariamą Ž. Ž. suduotą smūgį L. J.. Šią aplinkybę apie Ž. Ž. galimai suduotą smūgį L. J. G. J. nurodė tik šios baudžiamosios bylos tyrimo metu, kai, tuo tarpu, baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013, kurioje jis buvo nukentėjusiuoju, šios aplinkybės jis nenurodė, kas rodo, kad tai yra tik jo pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, bandant įtikinti teismą, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gynė L. J.. Kad L. J. būtų buvęs suduotas smūgis nepatvirtino nei pati L. J., nei liudytojos B. P. bei G. Jr., kuri, beje, įvykio metu vienintelė buvo blaivi, nei barmenė N. S., kuri apklausta liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013, kategoriškai patvirtino, jog merginos, sumokėjusios už taksi paslaugas, niekas nemušė. Taip pat ir paties G. J. versija apie tariamą L. J. gynimą yra ne tik nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, bet ir logiškai nepaaiškinama, kadangi Ž. Ž., pirmą kartą matančiam moterį, kuri už jį ir jo draugus atsiskaitė už, jam ir jo draugams suteiktas, taksi paslaugas, nebuvo jokio pagrindo jai dėl to priekaištauti, o tuo labiau prieš ją smurtauti. Pakankamai logiška ir patvirtinta liudytojų B. P. ir G. Jr. parodymais versija, jog jos nuėjo į kavinę pasiklausti merginos, sumokėjusios už juos už taksi paslaugas, kiek ši sumokėjo, t. y. kiek šie liko jai skolingi. Be to prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas prieštarauja pats sau, remdamasis G. J. parodymais, duotais baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013, kurioje jis buvo nukentėjusiuoju, ir buvo apklaustas liudytoju, įspėjus jį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nes tuo pačiu ir konstatuoja, jog G. J. parodymų, kad Ž. Ž. griebė L. J. už kaklo ir nutraukė jos grandinėlę bei sudavė per galvą, jog ši sumokėjo už taksi paslaugas, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina.

Teismas, spręsdamas dėl BK 28 straipsnio taikymo, turi tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Prokurorės teigimu, šiuo atveju, nėra jokių duomenų, kad G. J., bandydamas tariamai ginti L. J. nuo Ž. Ž., veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi jokios realios grėsmės L. J. nebuvo, niekas prieš ją nesmurtavo. Taip pat jokios realios grėsmės nebuvo ir pačiam G. J., kadangi jis pats, įsikišęs į L. J. ir Ž. Ž. pokalbį, išprovokavo konfliktą, taip pat jis pats pirmasis sudavė smūgį Ž. Ž., ką patvirtina ir, šį incidentą matę, liudytojai. Ž. Ž. po gauto smūgio atsikėlė nuo grindų ir net nebandė keršyti G. J., atsakydamas jam tuo pačiu, o tiesiog išėjo iš kavinės lauk, kas rodo, kad Ž. Ž. neturėjo ketinimo pažeisti viešąją tvarką, bet tik norėjo išvengti bet kokio konflikto su G. J.. L. J. ir Ž. Ž. pokalbio metu, G. J. nemandagiai bei užgauliai replikavus į jo suvoktą situaciją dėl neatsiskaitymo už taksi paslaugas, Ž. Ž., supratęs, kad G. J. nėra nusiteikęs palankiai jo ir jo draugų, kurie laiku neatsiskaitė už taksi paslaugas, atžvilgiu, pakvietė jį eiti išsiaiškinti šią situaciją lauke, t. y. ne viešoje vietoje, kad nepažeisti viešosios tvarkos, jei šis konfliktas įsipliekstų dar labiau. Tuo tarpu, teismas šią situaciją įvertino, kaip kilusią grėsmę G. J.. Taip pat sunku sutikti su teismo vertinimu, jog G. J. drausmino pažeidėjus, nes jis tik išsakė žodžius: „kuris čia dušmanui ragus įstūmėt“, o daugiau jokių, galimus pažeidėjus drausminančių, veiksmų neatliko. Akivaizdu, jog tokie žodžiai jokio auklėjamojo ar drausminančio poveikio neatlieka, o tik gali išprovokuoti dar didesnį konfliktą.

Prokurorė nurodo, kad teismas konstatavo, jog G. J. veikė esant būtinosios ginties situacijai ir, norėdamas atremti savo saugumui iškilusią grėsmę, smūgiavo D. S.. Teismas nuosprendyje neanalizavo ir nepagrindė tariamai G. J. iškilusios grėsmės situacijos, po kurios G. J. smogė D. S. ir išmušė jam dantį. Teismas tik konstatavo, kad ši grėsmė G. J. iškilo tuomet, kai Ž. Ž. pakvietė jį išeiti į lauką pasikalbėti, nes kvietimas į nuošalesnę vietą leidžia suprasti būsiant panaudotą fizinį smurtą. Įvertinus G. J. parodymus duotus baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013, kur jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir kur jis nurodė, jog jam iš už nugaros, sėdint prie baro, buvo suduoti trys smūgiai, taip pat įvertinus ir jo parodymus šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu, kur G. J. nurodė, jog jam iš už nugaros, sėdint prie baro, buvo suduoti ne mažiau 10 smūgių, bei įvertinus parodymus duotus šio teisminio proceso metu, jis jau nurodė, kad jam buvo smūgiuota tik vieną kartą tikėti tokiais G. J. parodymais negalima, nes jie nėra nuoseklūs bei niekuo nepagrįsti. Šiuo atveju, teismas privalėjo remtis nukentėjusiųjų Ž. Ž., D. S. ir liudytojų E. Z. bei G. Jr. parodymais, kurie visi patvirtino, kad D. S. priėjus prie G. J. ir paklausus, už ką šis smūgiavo jo draugui Ž. Ž., G. J., nieko nesakęs, smogė D. S. ir nuskėlė jam dantį. Taigi, šios susiklosčiusios situacijos taip pat negalima vertinti, jog G. J. veikė, esant būtinosios ginties sąlygoms. G. J. pats išprovokavo, vėliau sekusius, šioje byloje esančių, nukentėjusiųjų veiksmus, kurie buvo tinkamai įvertinti, išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1-231-914/2013, ir buvo priimtas bei įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis D. S., E. Z. ir Ž. Ž. atžvilgiu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kur nukentėjusiuoju buvo G. J.. Minėtu nuosprendžiu buvo konstatuota, jog D. S., E. Z. ir Ž. Ž., kerštaudami dėl D. S. ir Ž. Ž. G. J. padarytų sužalojimų, šie vėliau sumušė G. J., pažeisdami viešąją tvarką. Tai, kad G. J. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, rodo ir tai, jog prie jo buvo prisiartinę tik Ž. Ž. ir D. S., o E. Z. buvo likęs G. Jr. už nugaros. Ž. Ž., netgi po to, kai G. J. jam smūgiavo į veidą, neatsakė šiam tuo pačiu, stengdamasis išvengti konflikto viešoje vietoje, o D. S. tik paklausė G. J., už ką šis smūgiavo jo draugui Ž. Ž., bet jokių fizinių veiksmų prieš G. J. nesiėmė, kol pats G. J. nesmogė D. S. į veidą, dėl ko jam buvo nuskeltas dantis ir ėmė bėgti kraujas iš lūpos. Šios aplinkybės rodo, jog G. J. jokios realios grėsmės, nuo kurios jis būtų buvęs priverstas gintis, nebuvo.

Prokurorės nuomone, įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei nagrinėjant bylą teisme ištirtus duomenis, juos susiejus į vientisą logišką ir nuoseklią grandinę, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog G. J. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, o baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, būtinosios ginties, sąlygų nėra nustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, G. J. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014 ). BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai.

Dėl BPK 20 straipsnio ir BK 284 straipsnio nuostatų taikymo

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė baudžiamąją bylą dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, kadangi ikiteisminio tyrimo metu bei, nagrinėjant bylą teisme, nebuvo tinkamai įvertinti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti įrodymai, be to teismas padarė neteisingas išvadas, jog yra nustatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė - būtinoji gintis, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendis naikintinas, kaip nepagrįstas.

Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Įrodinėjimo procese yra svarbūs įrodymų leistinumo ir sąsajos kriterijai. Prokurorė apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria įrodymams, surinktiems baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013. 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendyje, kuris yra įsiteisėjęs (baudžiamoji byla Nr. 1-231-914/2013) konstatuota, kad Ž. Ž., D. S. ir E. Z. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: jie 2012 m. kovo 3 d., apie 6 val. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kavinės „(duomenys neskelbtini)“ salėje, prie pagrindinio įėjimo į kavinę esančioje teritorijoje bei šalia esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, kerštaudami G. J. dėl jam ir D. S. padarytų sužalojimų, kitų žmonių bei kavinės darbuotojų akivaizdoje, niekindami elementarias moralės bei elgesio normas, sudavė rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam G. J. į įvairias kūno vietas, tame tarpe į galvą, į koją ir ranką, tokiu būdu bendrais veiksmais ne mažiau kaip 7 smūgiais padarė nukentėjusiajam G. J. galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvas kaktoje, abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, muštinę žaizdą dešinės plaštakos trečiame piršte, nubrozdinimus dešinėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė normalų kavinės darbą, sukėlė aplinkinių asmenų sumaištį ir išgąstį.

BPK numato vienintelį atvejį, kai vienoje baudžiamojoje byloje surinkta informacija gali būti panaudota kitose baudžiamosiose bylose. Pagal BPK 162 straipsnį ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu gali būti panaudota taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą. Visais kitais atvejais ikiteisminio tyrimo metu įrodymai renkami atliekant procesinius veiksmus, joks automatiškas kitose bylose surinktų įrodymų panaudojimas BPK nenumatytas. Prokuroro sprendimu ikiteisminiai tyrimai gali būti sujungti ir atskirti (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Iki tyrimų atskyrimo surinkti duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas turi juos patikrinti ir įvertinti, tačiau šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas nebuvo sujungtas ar atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013, o pradėtas atskirai, todėl baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013 ikiteisminio tyrimo metu duoti proceso dalyvių parodymai neturi prejudicinės galios šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl prokurorės skunde išdėstytų argumentu apie įrodymų, surinktų baudžiamoje byloje Nr. 1-231-914/2013, vertinimą. Ir nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė dėl įrodymų, surinktų baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-914/2013, tačiau tai yra perteklinis įrodymų vertinimas, nedarantis prielaidų nuosprendį pripažinti neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, juos vertino atskirai ir lygino tarpusavyje, pasisakė kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Taigi, veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas.

BK 284 straipsnio 1 daliai taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, pvz., ar kaltininko veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje ir kokia buvo aplinkinių reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių žmonių, ligotų žmonių ir t. t.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar kaltininko veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, ar buvo panaudoti daiktai, skirti kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-212/2014). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012, 2K–365/2013 ir kt.).

Šios baudžiamosios bylos proceso metu nustatyta, jog 2012 m. kovo 3 d., G. J. ruošiasi išvykti į užsienį. Kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ laukia jį turėjusio paimti asmens. Kavinėje yra tik G. J. ir barmenė N. S.. Kitame pastate vyko uždaras vakaras, kurio metu buvo švenčiamas gimtadienis. Apie 5.30 val. prie kavinės atvažiuoja taksi automobilis. Po kiek laiko į kavinę ateina taksi vairuotojas ir pasiskundžia, kad atvežti asmenys nesumokėjo už suteiktas paslaugas. Atėjusi L. J., sumokėjo už taksi. Vėliau į kavinę atėjo girti Ž. Ž. ir dvi merginos. Kavinėje kilo žodinis konfliktas tarp G. J. ir Ž. Ž.. Konflikto metu G. J. Ž. Ž. pastūmė ir Ž. Ž. nukrito ant grindų. Tuo konfliktas ir baigiasi, G. J. toliau sėdi kavinėje prie baro, N. S. tęsia savo darbą. Konfliktas truko labai trumpą laiko tarpą, kavinės darbas nebuvo sutrikdytas, turtas nebuvo sugadintas. Kaip vyko konfliktas niekas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo tiksliai nurodyti, gal dėl girtumo, gal, kad įvykio nespėjo pilnai pamatyti. Šiame epizode nenustatyta, kad dėl G. J. veiksmų būtų pažeista viešoji tvarka, sutrikdytas kavinės darbas. Ž. Ž. nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, t. y. jis nesijautė nukentėjusiuoju. Tik 2012 m. birželio 26 d. apklausiamas liudytoju parodė, kad kavinėje jam buvo suduotas smūgis, tačiau nepamena į kurią akį ir buvo pripažintas nukentėjuiuoju (1 t., 41-44, 45 b. l.).

Pasibaigus G. J. ir Ž. Ž. konfliktui, G. J. sėdėjo prie baro, kai iš kito pastato, kur buvo švenčiamas gimtadienis, į kavinę atbėgo girti G. S. ir E. Z.. Kavinėje kyla muštynės, kurių metu padaromi sužalojimai G. S. ir G. J.. Prieš G. J. smurtą kavinėje ir lauke naudoja Ž. Ž., G. S. ir E. Z. ir tai trunka ilgai, iškviečiami saugos darbuotojai, policija, greitoji pagalba, sutrikdomas kavinės darbas. Kaip kilo konfliktas byloje yra vieni kitiems prieštaraujantys įrodymai. G. J. ir liudytoja N. S. parodė, kad smūgiai G. J. buvo suduoti jam sėdint prie baro. G. S. ir E. Z. parodė, kad pirmas smūgį G. S. sudavė G. J.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio nuostatas.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-7-326/2013, 2K-92/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013, 2K-92/2014). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinė nutartys Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad į kavinę, kur prie baro sėdėjo G. J., įsiveržia girti G. S., E. Z., Ž. Ž. norėdami aiškintis konflikto aplinkybes, nors jiems niekas tokios teisės nesuteikė. Elgiasi agresyviai, prokurorė skunde nurodo, kad G. J. kviečiamas eiti išsiaiškinti situaciją lauke, t. y. ne viešoje vietoje, kad nepažeisti viešosios tvarkos, jei šis konfliktas įsipliekstų dar labiau, todėl G. J. sveikatai kilo reali grėsmė, ką patvirtino tolesni įvykiai. Siekdamas išvengti konflikto G. J. smogia G. S. ir bėga laukan iš kavinės, tačiau G. S., Ž. Ž. ir E. Z. jį pasiveja, naudoja smurtą, sutrikdo sveikatą. Byloje nenustatyta, kad G. J. tyčia kavinėje būtų sukėlęs muštynes, G. J. veiksmai nebuvo puolamieji, bet jis gynėsi ir norėjo pasitraukti iš įvykio vietos, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad konfliktą išprovokavo, prieš taikiai nusiteikusius G. S. ir Ž. Ž., G. J. pagrįsti nukentėjusiųjų nenuosekliais parodymais, o sutinkamai su BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatomis apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai, o tokių įrodymų byloje nenustatyta. Kad G. S. nesijautė nukentėjusiuoju parodo ir tai, kad jis į teisėsaugos institucijas kreipėsi 2012 m. kovo 21 d. (1 t., 3 b. l.), kai jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas kitoje baudžiamojoje byloje pagal G. J. skundą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas G. J. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.