Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio (nuotolinio) proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui V. J. dėl sandorio sąlygos pripažinimo apsimestine, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – T. J., A. J., notaras R. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovės reikalavimų esmė

II. Atsakovo ir trečiųjų asmenų atsikirtimų į ieškinį esmė

1.6. Atsakovas pažymi, kad minėtuose Lietuvos apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose buvo konstatuotas atsakovo versliškumas, tačiau šiai dienai nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų pripažintas V. J. kaltu dėl to, kad fiziniams asmenims jis paskolas teikė versliškai. Liudytojo A. S. rašytiniai paaiškinimai kitoje civilinėje byloje negali būti vertinami kaip rašytinis įrodymas šioje civilinėje byloje. Lietuvos apeliacinio teismo nutartys negali būti precedentu dėl įrodymų vertinimo nagrinėjamoje byloje, kadangi jose suformuoti išaiškinimai yra visiškai pavienis atvejis ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Dėl paskolos sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

18. Iš minėtų SNTSKĮ nuostatų matyti, kad nagrinėjamu atveju ginčo sutarties teisėtumas galėtų būti vertinamas SNTSKĮ nuostatų kontekste tik pasitvirtinus dviem prielaidoms: 1) kad ginčo paskolos sutartis buvo atlygintinė; 2) kad ji pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtina SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims.

Dėl paskolos sutarties (ne)atlygintinumo

21. Bylos duomenimis nustatyta, UAB „Agmindis“, atstovaujama direktoriaus V. K. (sutartyje nurodyta – Firma), ir ieškovė R. J. (sutartyje nurodyta – Klientas) 2018m. rugsėjo 10 d. pasirašė Paslaugų sutartį Nr. 17, pagal kurią Firma įsipareigojo Klientui rasti 19 840 Eur paskolos davėją, o Klientas už šią paslaugą įsipareigojo Firmai sumokėti 700 Eur. Sutartis galiojo iki 2018 m. rugsėjo 12 d. Tos pačios dienos (2018 m. rugsėjo 10 d.) kasos pajamų orderis Serija AGM Nr. 1140 patvirtina, kad Klientas pagal minėtą paslaugų sutartį sumokėjo Firmai 700 Eur tarpininkavimo mokestį (DOK-1898/2022-01-20).

22. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. K. paaiškino, kad atsakovas V. J. yra jo klientas, liudytojo vadovaujama bendrovė yra nekilnojamojo turto agentūra, kuri, be kita ko, tarpininkauja ir paskolų sudarymui. Liudytojas patvirtino, kad su ieškove ir jos sutuoktiniu buvo susitikę du kartus, jog jam paskambino ieškovė ir prašė tarpininkauti surandant paskolos davėją 18 – 20 tūkst. Eur sumai, tai buvo 2018 m. vasaros pabaiga – rudens pradžia. Tuomet liudytojas, kaip seniai pažįstamam savo klientui, paskambino V. J., suderino visų suinteresuotų asmenų bendrą susitikimą liudytojo bendrovės patalpose E. Ožeškienės g. (Kaune). Ieškovė su sutuoktiniu ir V. J. paskolos sutarties sąlygas derino tarpusavyje, jis (tarpininkas) šiame procese nedalyvavo, o kai šalys susitarė, tą pačią dieną visi nuėjo pas notarą, pateikė reikalingus dokumentus, išdėstė sąlygas ir prašė paruošti paskolos sutartį. 2018 m. rugsėjo 10 d. šalys susirinko pas notarą, liudytojui už tarpininkavimą R. J. tą pačią dieną sumokėjo 700 Eur dydžio mokestį. Liudytojas taip pat nurodė, kad paskolos sutarties sąlygas diktuoja V. J., nes jis skolina pinigus, šioje srityje yra patyręs, kadangi yra suteikęs ne vieną paskolą (2022 m. sausio 19 d. teismo posėdžio garso įrašas 3 val. 40 min. – 4 val. 15 min.).

25. Minėta, kad atsakovas savo argumentus dėl perduotos skolininkams 19 840 Eur sumos grindžia ir notaro teismui pateiktu skolininkų pasirašytu rašteliu, kuriame nurodyta, kad R. J. ir T. J. patvirtina, jog 2018 m. rugsėjo 10 d. iš V. J. pagal paskolos sutartį, notarinio registro Nr. 3475, grynais pinigais gavo 19 840 Eur sumą (DOK-19132/2021-08-23).

26. Aptariama kontekste pastebėtina, kad iš karto po ginčijamo sandorio sudarymo pinigų judėjimas ieškovės banko sąskaitose parodo, kad nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d. į jos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atskirais mokėjimais, per vieną 2018 m. rugsėjo 10 dieną buvo įnešta iš viso 14 100 Eur (8 800 Eur; 2 500 Eur; 1 800 Eur; 1 000 Eur). Tos pačios dienos dviem pavedimais iš minėtos sąskaitos į kitą ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 14 100 Eur. Po dviejų dienų – 2018 m. rugsėjo 12 d., iš sąskaitos (duomenys neskelbtini) į ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta 14 500 Eur, o 2018 m. rugsėjo 14 d. iš šios sąskaitos nuimta 14 400 Eur, vienu metu išgryninant po 1 000 Eur (DOK-27730/2021-11-29).

27. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad iš karto po paskolos suteikimo tarp ieškovės minėtų sąskaitų atsispindėjo pinigų judėjimas, artimas 15 000 Eur, bet ne 19 840 Eur sumai.

28. Iš pateikto į bylą šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais, vykusio 2021 m. kovo – balandžio mėnesiais, t. y. dar iki kreipimosi į teismą, ieškovė savo 2021 m. kovo 8 d. laiške atsakovui nurodė, kad jam yra skolingi 19 455,84 Eur, sumokėjo – 4 955 Eur, todėl likusi suma yra 15 500 Eur. Atsakovas tos pačios dienos atsakyme nurodė, kad ieškovės pagrindinė skola yra 19 455,84 Eur. Ieškovė 2021 m. kovo 10 d. atsakovui siūlė tartis taikiai dėl 16 000 Eur sumos grąžinimo, tokiu būdu, kaip teigė skolininkė, nenusiskriaustų nei ieškovė, nei atsakovas. Taip pat ieškovė pasiūlė sudaryti paskolos grąžinimo grafiką, kas mėnesį atsakovui sumokant po 300 Eur. Atsakovas su ieškovės pasiūlymu nesutiko.

29. Tokiu būdu sprendimo 29 punkte aptartos aplinkybės leidžia daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad Sutartis vis tik buvo atlygintinė, nes ir pats atsakovas nurodė mažesnę paskolos sumą nei nurodyta Sutartyje, o ieškovė, bandydama rasti kompromisą, jos įrodinėjamą 15 000 Eur gautos paskolos sumą padidino iki 16 000 Eur.

33. Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-317/2020, atsakovo apeliacinis skundas atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. vasario 2 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir bylą iš naujo perdavė nagrinėti apeliacine tvarka (Nr. 2K-7-511/2021). Bylą grąžinus apeliacinės instancijos teismui, Kauno apygardos teisme yra užvesta baudžiamoji byla Nr. 1A-6-593/2022, kuri šiai dienai nėra išnagrinėta.

34. Taigi, nors šiai dienai Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas buvo panaikintas dėl procesinių pažeidimų (pagrindo teisėjų kolegijai nusišalinti buvimu ir atsakovo procesinių prašymų nedetaliu išnagrinėjimu). Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, nurodė, kad prieš tai nustatyta aplinkybė yra pagrindas remtis minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytais atsakovo V. J. skolinimo veiklos ypatumais ir civilinėje byloje (ne kaip prejudiciniais faktais, kadangi procesinis sprendimas panaikintas, o kaip formuojančiais teismo vidinį įsitikinimą) sprendžiant dėl atsakovo veiklos modelio ir galimo ginčo paskolos sutarčių atlygintinumo.

35. Minėtam kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje apklausęs daugelį liudytojų, nustatė, kad V. J. už paskolų suteikimą gaudavo pajamas, nes paskolą sudarę asmenys jam mokėjo paslėptas palūkanas, intensyviai vykdė paskolų teikimo fiziniams asmenims veiklą, pinigus skolino net tik pažįstamiems, bet nepažįstamiems asmenims, kurie jo kontaktus paprastai gaudavo atsitiktinai pagal skelbimus internete ar spaudoje. V. J. sudarė iš viso ne mažiau nei 75 paskolos sutartis, pagal kurias fiziniams asmenims skolino įvairias pinigų sumas, pinigus skolino ir asmenims išrašant ne mažiau nei 25 vekselius.

36. Į minėtą baudžiamąją bylą buvo pateikta ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 24 d. specialisto išvada Nr. AU22-14, kurioje konstatuota, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. vertėsi pinigų skolinimo (kreditų teikimo) veikla. Minėtoje baudžiamojoje byloje pateikta ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2018 m. liepos 27 d. išvada, kurioje nurodyta, kad atsakovas, vykdydamas pinigų skolinimo kitiems asmenims veiklą, už paskolų suteikimą gaudavo pajamas, nes paskolą sudarę asmenys jam mokėjo paslėptas palūkanas.

37. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad atsakovas V. J., kaip išieškotojas, dalyvauja dešimtyse vykdomųjų bylų, kuriose išieškoma iš skolininkų (atsakovo suteiktų paskolų gavėjų) įkeisto nekilnojamojo ir kito turto.

38. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis artima ir nagrinėjamai bylai, nurodė, kad didelės pinigų sumos neatlygintinas skolinimas mažai tikėtinas dėl galimos rizikos atsakovui V. J. – paskolos negrąžinimo atveju visos sumos išieškojimas nėra garantuojamas net ir įkeitus nekilnojamąjį turtą.

39. Aiškindamas neatlygintinį Sutarties pobūdį, atsakovas taip pat nurodė, jog jis nepasitiki kredito įstaigomis, teisėsaugos institucijomis, todėl pinigų nei banke, nei namuose nelaiko, o tiesiog juos skolina kitiems asmenims. Teismas atmeta šiuos atsakovo argumentus kaip neįrodytus ir mažai tikėtinus. Visų pirma, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad dėl minėtų institucijų veiksmų atsakovas būtų praradęs savo pinigus, laikomus bankuose, namuose ar kitose vietose. Antra, teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje ir civilinėse bylose nustatyti atsakovo pinigų skolinimo atvejai, jų kiekis ir pobūdis, šioje byloje nustatytas faktas apie atsakovo versliškus santykius su tarpininku UAB „Agmindis“, atstovaujamu šios bylos liudytojo (direktoriaus) V. K., leidžia daryti išvadą, kad atsakovas buvo aktyvus finansinių teisnių santykių, kuriems būdingas atlygintinis jų pobūdis, dalyvis.

40. Atsižvelgiant į aptartas šios bylos ir kitų bylų aplinkybes, ieškovės paaiškinimų turinį, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad šioje nagrinėjamoje situacijoje atsakovo veiklos modelis dėl paskolos sutarties atlygintinumo (paslėptų po sutartimi palūkanų) pasikeitė, juo labiau, kad iki paskolos sutarties sudarymo paskolos sutarties šalys nebuvo net pažįstamos, jų nesiejo nei artimi draugystės ar giminystės ryšiai, kurie galėtų būti pagrindu suteikiant neatlygintinę paskolą.

41. Pagal CK 6.224 straipsnį sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinta negaliojančia CK pirmosios knygos nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja sandoris ar jo sąlyga, jeigu ji sudaryta kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

42. Apsimestinio sandorio atveju gali būti sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl įvairių sandorio aplinkybių ar sąlygų – rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės. Nagrinėjamos bylos atveju galima teigti apie Sutarties sąlygos simuliaciją, kai slaptas sandoris pakeitė prievolių, kylančių iš matomo sandorio, apimtį, nekeisdamas pačios sandorio teisinės prigimties – tarp šalių iš tiesų susiklostė skolinimo teisiniai santykiai, tačiau simuliacija pasireiškė dalyje dėl skolinimosi kainos – paskola faktiškai suteikta už atlyginimą, išoriškai reprezentuojant šį sandorį neatlygintiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021).

43. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad kad 2018 m. rugsėjo 10 d. ginčo paskolos sutartis buvo atlygintinė (CPK 185 straipsnis). Todėl yra pagrindas išvadai, kad šios sutarties 6 punkto, kuriame nurodyta, kad paskola suteikiama be palūkanų, sąlyga yra apsimestinė ir negaliojanti CK 1.87 straipsnio pagrindu. Todėl toliau byloje spręstina, ar tikrasis ginčo šalių susitarimas dėl atlygintinės paskolos suteikimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

44. Pagal SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalį (aktuali redakcija, galiojusi ginčo paskolos sutarties sudarymo metu, t. y. nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d.), kredito gavėjas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Taigi, SNTSKĮ taikytinas tais atvejais, kuomet fiziniai asmenys sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021, 52 punktas; 2021 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021).

45. Nagrinėjamu atveju atsakovas teigė (įrodinėjo), kad ieškovė ir trečiasis asmuo T. J. paskolą iš jo ėmė savo verslui vystyti, bet ne šeimos poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad ginčijamos sutarties 3 punktu abi šalys (skolininkai ir kreditorius) patvirtino, jog paskola yra skiriam šeimos poreikių tenkinimui. Minėta, kad liudytoju apklaustas V. K., kuris tarpininkavo ieškovei ieškant paskolos davėjo, nurodė, jog derinant paskolos sutarties sąlygas jis nedalyvavo (nesikišo), o savo sąlygas skolininkams diktavo paskolos davėjas V. J.. Todėl galima daryti išvadą, kad į paskolos sutartį 3 punkto sąlyga apie jos paskirtį buvo įtraukta paties atsakovo iniciatyva.

46. Ieškovė teigė, kad iš gautos paskolos 5 000 Eur buvo panaudoti asmeninei ieškovės skolai grąžinti fiziniam asmeniui V. M., kuri šias aplinkybes patvirtino apklausta byloje liudytoja. Likusi dalis pasiskolintų pinigų buvo panaudoti asmeninėms ieškovės ir trečiojo asmens reikmėms, taip pat jų dukros A. J. pragyvenimui ir studijoms, kai ji mokėsi aukštesniojoje mokykloje.

47. Į bylą pateiktos A. J. su nuomotojais pasirašytos nuomos sutartys patvirtina, kad skolininkų dukra nuo 2019 m. vasario 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. nuomojosi butą Kaune, mokėdama kas mėnesį 100 Eur nuomos mokestį. 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuomos sutartimi A. J. nuomojosi kitą butą Kaune, įsipareigodama mokėti už nuomą kas mėnesį po 80 Eur plius komunalinius mokesčius. 2020 m. gegužės 29 d. išduotas Profesinio mokymo diplomas patvirtina, kad A. J. du metus mokėsi Kaune ir įgijo Smulkiojo verslo organizatoriaus profesiją (DOK-1624/2022-01-18).

48. Minėta, kad apklausta byloje Liudytoja V. M. teismo posėdžio metu patvirtino, jog ieškovei R. J. 2018 metų vasaros pradžioje buvo paskolinusi 5000 Eur, kokiam tikslui – nežino. Paskolos sutartis buvo žodinė. Ieškovė grąžino paskolą 2018 m. rugsėjo mėnesį (2022 m. sausio 19 d. teismo posėdžio garso įrašas 4 val. 58 min. – 5 val. 5 min.).

49. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti (CK 1.76 straipsnis).

50. Į bylą nebuvo pateikta ieškovės ir V. M. rašytinė sutartis dėl 5000 Eur paskolos suteikimo, todėl liudytojos paaiškinimai, kai nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pagrindų, numatytų CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, neturi įrodomosios reikšmės, todėl jais vadovautis teismas negali (CPK 177 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis).

51. Teismų praktikoje pažymima, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

52. Be paminėtų įrodymų į bylą yra pateiktas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 25 d. raštas, kuriame nurodyta, kad R. J. nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. buvo įregistravusi individualią veiklą pagal pažymą – Paruoštų valgių patiekalų gamyba, o nuo 2018 m. sausio 1 d. įregistruota, kaip vykdanti žemės ūkio individualią veiklą (Daugiamečių augalų auginimas). T. J. nuo 2004 m. rugsėjo 9d. iki 2020 m. sausio 7 d. buvo įregistravęs ūkininko ūkį (DOK-19740/2021-08-30).

53. Rokiškio rajono savivaldybės administracijos 2021 m. rugsėjo 2 d. rašte teismui nurodyta, kad remiantis Rokiškio rajono savivaldybės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programos vertinimo komisijos 2018 m. rugsėjo 20 d. protokolo Nr. VP-7 4 punktu, mažajai bendrijai „Aurasela“, kurios direktorė R. J., suteikė paramą (67,83 Eur) įmonės registravimo išlaidų kompensavimui. Rašte taip pat nurodoma, kad T. J. vardu nuo 2004 m. rugsėjo 9 d. iki 2020 m. sausio 7 d. buvo registruotas ūkininko ūkis. R. J. žemės ūkio valdos valdytoja yra tapusi nuo 2017 m. lapkričio 20 d., tačiau ūkininko ūkis nėra registruotas. Administracija pažymėjo, kad ji nėra išdavusi R. J. ir T. J. licencijų verstis licencijuojama ūkine komercine veikla (DOK-20034/2021-09-03).

54. Ieškovė į bylą pateikė MB „Aurasela“ metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2018, 2019 ir 2020 metus, iš kurių matyti, kad jos vadovaujama mažoji bendrijai nė vienais metais iš ūkinės veiklos jokių pajamų negavo (DOK-27883/2021-11-29).

55. Ieškovė teigė, kad ji nenaudojo piniginių lėšų verslui, t. y. nepervedinėjo jokių sumų savo įmonei MB „Aurasela“. Šias aplinkybes patvirtina ir aptarti ieškovės banko sąskaitų išrašai, iš kurių nustatyta, kad suteikus skolininkams paskolą paskolos gavimo laikotarpiu pinigai judėjo iš vienos ieškovės sąskaitos į kitą, tačiau nei į MB „Aurasela“ sąskaitą, nei T. J. sąskaitą pinigai nebuvo pervesti.

56. Trečiojo asmens T. J. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2018 metus nurodyta, jog jo neapmokestinamos pajamos tais metais sudarė 8 864,76 Eur. 2019 metų pajamų mokesčio deklaracijoje nurodyta, kad T. J. gavo 97,92 Eur pajamų už atliekų pardavimą, 3 700 už 2019 m. rugsėjo 28 d. parduotą transporto priemonę ir 4 483,56 Eur tiesioginių išmokų, išmokėtų pagal Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą bei pagal kitus tokių išmokų mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus, iš viso – 8 281,48 Eur. šios aplinkybės patvirtina ieškovės ir trečiojo asmens atstovo argumentus, jog T. J. ūkininkavimo veikla nei 2018 metais, nei 2019 metais neužsiėmė (DOK-1624/2022-01-18).

57. Vertinant paminėtus įrodymus vadovaujantis jų pakankamumo taisykle, nėra pagrindo išvadai, kad nuo 2018 metų iki 2019 metų pabaigos skolininkai būtų investavę paskolintus pinigus į nuosavą verslą, ar kad iš jo būtų gavę kokių nors pajamų. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad pinigai buvo skolinami skolininkų verslui vystyti, juo labiau, kad tokia atsakovo nuostata prieštarauja pačios Sutarties 3 punkto sąlygai.

58. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020).

59. Pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas, skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų, o teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama. SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą.

60. Pažymėtina, kad aptartos teisės normos yra imperatyvios. Lietuvos bankas 2019 m. rugpjūčio 22d. rašte, adresuotame atsakovui V. J., nurodė, jog V. J. dar 2019 m. liepos 9 d. raštu buvo įspėtas apie tai, kad jis, kaip fizinis asmuo, neturi teisės verstis nei vartojimo kredito teikimo, nei kredito, susijusio su nekilnojamojo turto įkeitimu, teikimo veikla, išskyrus sudaryti pavienius, atsitiktinius sandorius. Dėl to, Lietuvos bankas pakartotinai įspėjo V. J., kad per 7 darbo dienas negavus informacijos apie neteisėtos veiklos nutraukimą, apie atsakovo vykdomą neteisėtą veiklą praneš teisėsaugos institucijoms.

61. Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2020 m. vasario 11 d. išvadoje nurodyta, kad vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies punktu, įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Tačiau SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad įstatymas taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms prie nurodyto straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų kredito sutarčių. Lietuvos bankas pažymėjo, kad minėta nuostata siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kai kredito ar panašaus pobūdžio sutartis parengiama tokiu būdu, kad būtų išvengta SNTSKĮ taikymo, pavyzdžiui, nurodant, kad kredito sutartis yra neatlygintina, tačiau sutartyje nustatomos neproporcingo dydžio netesybos, kurios iš esmės ir yra reali ekonominė nauda paskolos davėjui ar pan.

62. Iš nustatytų aplinkybių ir minėto įstatymo nuostatų darytina išvada, kad atsakovas, būdamas fizinis asmuo, neįsteigęs juridinio asmens, įtraukto į viešąjį kredito davėjų sąrašą, neturėjo teisės verstis skolinimo, skolininkams fiziniams asmenims įkeičiant nekilnojamąjį turtą, veikla. Tai reiškia, kad ginčo paskolos sutartis jos sudarymo metu prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms – SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatoms.

63. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė įrodė ginčo paskolos sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartis pripažintina negaliojančia (niekine) nuo sudarymo momento.

65. Teismas pažymi, kad nors 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytas 2018 m. rugsėjo 10 d. hipotekos sandoris, tačiau šis sandoris yra nuginčijamasis sandoris, o tam, kad jį nuginčyti byloje turi būti pareikštas savarankiškas reikalavimas. Ieškovė įstatymo nustatyta tvarka tokio reikalavimo šioje byloje nepareiškė, todėl teismas dėl hipotekos sandorio (ne)teisėtumo nepasisako ir savo iniciatyva šio klausimo nenagrinėja.

66. Tenkinus ieškovės reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia vienu iš ieškovės nurodomų pagrindų – dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), dėl alternatyvaus ieškovės nurodomo pagrindo – paskolos sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), teismas taip pat nepasisako.

Dėl restitucijos taikymo

67. Ieškovė, pripažinus paskolos sutartį negaliojančia, prašo taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovę bei trečiąjį asmenį T. J. grąžinti atsakovui 7 045 Eur (15 000 Eur – 4955 Eur – 3000 Eur) sumą. Taigi, skolininkai (ieškovė ir trečiasis asmuo) įrodinėja, kad jie yra sumokėję atsakovui pagal paskolos sutartį 4 955 Eur ir 3 000 Eur pervedę trečiajam asmeniui, atsakovo sutuoktinei A. J..

68. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

69. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, kad paskolos sutartis buvo atlygintinė, atsakovas, skolindamas fiziniams asmenims pinigus siekė pelno, ieškovės sąskaitose atsispindi pinigų įnešimo/pervedimo/išgryninimo sumos, neviršijančios 15 000 Eur, be to, šiuo atveju notaras neužtikrino pas jį sudaromo sandorio (notaro kabinete faktiškai perduotos pinigų sumos) realumo, todėl negalėjo patvirtinti, kad atsakovas ieškovei suteikė būtent 19 840 Eur paskolą, kuri įrašyta į sutartį. Atsižvelgiant į surinktų byloje įrodymų visetą ir aukščiau šiame sprendime aptartas faktines bylos aplinkybes, yra pagrindas daugiau tikėtinai išvadai, kad šalys susitarė dėl 15 000 Eur paskolos dydžio, kuri ir buvo perduota ieškovei, o kita suma – 4 840 Eur (iš viso 19 840 Eur) buvo skirta atsakovo V. J. atlyginimui už pinigų skolinimą (CPK 185 straipsnis).

70. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015). Pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją kiekviena sandorio šalis turi grąžinti kitai šaliai tai, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Tai reiškia, kad kiek tai įmanoma konkrečiu atveju, turi būti siekiama tokios situacijos, tarsi sandorio niekuomet nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018).

71. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovui iš viso grąžino 7 955 Eur ir šią aplinkybę patvirtina prie ieškinio pridėtas ieškovės ir atsakovo susirašinėjimas elektroniniais laiškais, mokėjimo pavedimai ir paties atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai. Pagal bylos duomenis, ieškovė atsakovui yra atlikusi sekančius mokėjimų pavedimus: 2018 m. spalio 13 d. – 322 Eur; 2019 m. sausio 6 d. – 322 Eur; 2019 m. vasario 1 d. – 200 Eur; 2019 m. vasario 6 d. – 122 Eur; 2019 m. rugsėjo 5 d. – 1 000 Eur; 2019 m. rugsėjo 9 d. – 455 Eur. Minėti įrodymai patvirtina, kad ieškovė sumokėjo (grąžino) atsakovui iš viso 2 421 Eur.

72. Kaip nurodo ir pats atsakovas, ieškovė yra atlikusi mokėjimus trečiajam asmeniui A. J.: 2019 m. spalio 16 d. – 1 000 Eur; 2019 m. lapkričio 18 d. – 1 000 Eur; 2019 m. gruodžio 18 d. 500 Eur; 2020 m. sausio 24 d. – 500 Eur. Tokiu būdu atsakovo sutuoktinei A. J. iš viso buvo pervesta 3 000 Eur.

73. Ieškovė 4 955 Eur sumos grąžinimą įrodinėja elektroninio susirašinėjimo laiškais, tačiau į bylą pateikti mokėjimo pavedimai patvirtina tik 2 421 Eur grąžinimą atsakovui ir 3 000 Eur grąžinimą atsakovo sutuoktinei, kas iš viso sudaro 5 421 Eur. Kitų įrodymų apie didesnės paskolos dalies grąžinimą į bylą nepateikta.

74. Atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartis visa apimtimi pripažintina negaliojančia, tame tarpe ir sutarties sąlyga dėl 0,2 procentų netesybų, todėl taikius byloje restituciją, paskolos gavėjai (ieškovė su trečiuoju asmeniu T. J.) įpareigotini grąžinti atsakovui 9 579 Eur (15 000 Eur – 5 421 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

75. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

76. Teismui nusprendus ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies, atitinkamai ieškovei R. J. iš atsakovo V. J. priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovė buvo pareiškusi tris reikalavimus, iš kurių du reikalavimai patenkinti visiškai (33,33 proc. × 2 = 66,66 proc.), o trečias reikalavimas dėl restitucijos taikymo patenkintas iš dalies – 21,33 proc. (9 579 Eur (teismo priteista suma) – 7 045 Eur (ieškovės prašoma priteisti suma) = 2 534 Eur × 33,33 proc. / 7 045 Eur = 11,99 proc., suapvalinus – 12 proc.; 33,33 proc. – 12 proc. = 21,33 proc.). Taigi, iš viso ieškinio reikalavimų patenkinta 87,99 proc., suapvalinus – 88 proc., atmestų reikalavimų – 12 proc.

77. Bylos duomenimis ieškovės byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos siekia: 878 Eur sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį; 38 Eur už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuris teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi patenkintas; 3 331 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

78. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. J. šioje byloje turėjo 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

79. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20).

80. Vadovaujantis Rekomendacijų 2, 8.2, 8.16, 8.19, 9 punktais, teismas sprendžia, kad ieškovės R. J. atstovavimo išlaidos teisme neviršija minėtose Rekomendacijose nustatytų dydžių, kadangi pagal Rekomendacijas vien už ieškinio 2021 m. balandžio mėnesį parengimą maksimali priteistina suma yra 3 810,50 Eur (1 524,20 Eur bruto × 2,5 (Rekomendacijų 8.2 p.).

81. Taigi, teismui nusprendus patenkinti 88 proc. ieškinio, ieškovei iš atsakovo priteistina suma sudarytų 3 741,92 Eur (878 Eur žym. mok. už ieškinį + 3 331 Eur už suteiktas teisines paslaugas = 4 209 Eur × 88 proc. / 100 proc. = 3 703,92 Eur + 38 Eur žym. mok. už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą). Atsakovui iš ieškovės priteistina suma sudarytų 120 Eur (1 000 Eur × 12 proc. / 100 proc.). Atlikus vienarūšių reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įskaitymą, ieškovei R. J. iš atsakovo V. J. priteistina 3 621,92 Eur (3 741,92 Eur – 120 Eur) turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.).

82. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos yra 18,34 Eur. Atitinkamai valstybei iš atsakovo priteistina 16,14 Eur (18,34 Eur ×88 proc. / 100 proc.), iš ieškovės turėtų būti priteista 2,20 Eur. Tačiau ši suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2, kuriuo nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 eurai, reglamentuotą pinigų sumą, todėl teismo turėtos pašto išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 ir 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) patvirtintos notaro R. P., notarinio registro Nr. 3475, sąlygas dėl jos neatlygintinumo apsimestinėmis.

Pripažinti negaliojančia (niekine) nuo sudarymo momento 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) patvirtintą notaro R. P., notarinio registro Nr. 3475.

Taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovę R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir trečiąjį asmenį T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9 579 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus).

Priteisti ieškovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 621,92 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus dvidešimt vieną eurą 92 ct) turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 16,14 Eur (šešiolika eurų 14 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, juridinio asmens kodas 188659752, mokėjimo paskirtis: „bylinėjimosi išlaidos“, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.