Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiško reikalavimo, atsakovo pusėje UAB „Ozantis“ atstovui advokato padėjėjui E. B.,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiško reikalavimo, atsakovo pusėje UAB „Strateginis partneris“ atstovei advokatei A. B.,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS, veikiančio per filialą Lietuvoje, dėl žalos priteisimo, tretieji asmenys – UAB „Ozantis“, UAB „Strateginis partneris“ ir Ergo Insurance SE, veikiantis per filialą Lietuvoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo Ergo Insurance SE, veikiantis per filialą, atsiliepimo į ieškinį neteikė.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškinio reikalavimus, ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes ir papildomai paaiškinimo, kad ginčo dėl žalos dydžio ir pačio fakto nėra. Ginčas kyla dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. 2006-08-11 Nuomos sutarties, sudarytos tarp UAB „Anis“ ir UAB „Ozantis“ 9.5 punkte nurodyta, kad turi būti apsidrausta nuo rizikų ir būtent draudėjas UAB „Anis“ tikėjosi, kad bus apdrausta tokia žala už kokią ieškovas ir išmokėjo jam draudimo išmoką. Ieškovas savo reikalavimą grindžia ir CK 6.280 str., 6.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kadangi tokia praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013. Atsakovas nepagrįstai atsisako atlyginti žalą, nes yra apdraustos patalpos (patalpų savininko civilinė atsakomybė) iš kurių tekėjo vanduo. Nėra ginčo dėl vandens pratekėjimo į patalpas, kuriomis naudojosi UAB „Anis“. Tarp UAB „Ozantis“ ir UAB „Anis“ buvo sudaryta nuomos sutartis, patalpos buvo perduotos, todėl nelaikytina, kad žala padaryta pačiam draudėjui UAB „Ozantis“, kaip nurodo atsakovas atsiliepime. UAB „Ozantis“ teiginiai dėl patalpų nevaldymo yra nepagrįsti. Valdymas nebuvo perleistas kitiems asmenims, tad turi atsakyti patalpų savininkas UAB „Ozantis“. UAB „Strateginis partneris“ pateikta pažyma į bylą dėl leidimo vykdyti darbus, patvirtina, kad UAB „Ozantis“ kyla atsakomybė CK 6.266 straipsnio pagrindu. CK 1.125 str. 7 d. ieškinio senaties terminas netaikomas. Turi būti taikomas sutrumpintas 3 metų terminas (CK 1.125 str. 8 d). Kitų bylos dalyvių nurodyta formuojama teismų praktika dėl vienerių metų ieškinio senaties taikymo draudimo santykiams yra neaktuali, nes išaiškinimai suformuoti žalos atlyginimui, kilusiam eismo įvykio metu, esant apdraustai transporto priemonių valdytojų civilinei atsakomybei. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2014-05-13, kai ieškovas sužinojo apie atsakovo atsisakymą atlyginti ieškovui žalą. Tokios praktikos laikosi kiti teismai. Draudimo išmokų komiteto sprendimas paprastai priimamas, kai kyla klausimas, ar įvykį pripažinti draudžiamuoju. Ieškovas žalą padarytą nuomojamoms patalpoms laikė kaip žalą įrengimams ir išmokėjo draudimo išmoką, remiantis Verslo turto draudimo sutartimi. Be to, UAB “Anis“ tikėjosi, kad bus apdrausta ir tokia rizika, kurią patyrė, todėl ir buvo įvykis pripažintas draudžiamuoju. Atsakovas pats pripažino, kad yra atsakingas (atsakomybę už draudėją), išmokėdamas ieškovui dalį žalos už lentyną.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad UAB „Anis“ 2006-08-11 Nuomos sutarties sudarytos su trečiuoju asmeniu UAB „Ozantis“ pagrindu nuomojosi patalpas, esančias Prekybos ir pramogų centre Ozas, antrame aukšte (t. 1, b. l. 127-171), kurios 2012-08-31 buvo užlietos iš viršuje esančių trečiojo aukšto patalpų (t. 1, b. l. 7-8). Ginčo dėl užliejimo fakto nekyla. Tarp ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ (draudiko) ir UAB „Anis“ (patalpų nuomininko) 2011-09-22 buvo sudaryta verslo turto draudimo sutartis (Verslo draudimo liudijimas serija LD Nr. 95774007), kuria draudiminiu laikotarpiu nuo 2011-09-30 iki 2012-09-29 draudikas (ieškovas) apdraudė draudėjui (UAB „Anis“) priklausančius įrengimus ir atsargas, esančius PC Ozas, adresu Ozo g. 18, Vilnius. Turtas (įrengimai ir atsargos) pagal verslo turto draudimo sutartį, kurios sudedamoji dalis yra Verslo turto draudimo taisyklės Nr. 68-1 (2010-03-31 redakcija, galiojusi nuo 2010-04-01, el. b. l. t. 3, priedas prie UAB „Strateginis partneris“ atsiliepimo), buvo apdraustas nuo ugnies, vandens, gamtinių jėgų, vagystės su įsibrovimu, apiplėšimu, vandalizmu, stiklo dūžių. Ieškovas draudėjo UAB “Anis” nuomojamų patalpų apliejimą pripažino draudžiamuoju įvykiu, priimdamas 2012-11-13 Draudimo išmokų komiteto sprendimą (el. b. t. 1, b. l. 190-191) ir, vadovaujantis draudimo sutarties nuostatomis bei minėtu komiteto sprendimu, išmokėjo draudėjui UAB „Anis“ 2 073,48 Eur draudimo išmoką (2 020,05 Eur už patalpų remontą bei 76,17 Eur už sugadintą lentyną, el. b. t. 1, b. l. 12-28). Ieškovas kreipėsi į UAB „Ozantis“ civilinę atsakomybę apdraudusią draudimo bendrovę If P&C Insurance AS, veikiančią per filialą Lietuvoje (el. b. t. 1, b. l. 31, 53-56) su 2014-05-05 pretenzija Nr. R0001447562 dėl išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo, tačiau trečiojo asmens UAB „Ozantis“ civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas (atsakovas) 2014-05-12 pranešimu informavo ieškovą, jog neturi teisinio pagrindo grąžinti išmokėtos sumos, kadangi išmoka buvo išmokėta už draudėjui „Ozantis“ priklausančio pastato (patalpų) remontą (sienų, lubų skutimas, glaistymas, gruntavimas, dažymas). Remiantis bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 010 punktu Nr. 7.2 draudimo objektu nelaikoma atsakomybė dėl žalos pačiam draudėjui (el. b. t. 1, b. l. 57). Kartu su atsiliepimu į ieškinį atsakovas pateikė banko sąskaitos išrašą, kad 2014-09-26 išmokėjo ieškovui 48,37 Eur (167 Lt) pagal pretenziją Nr. R0001447562. Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, 2015-08-31 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš UAB „Ozantis“ civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko priteisti 2 073,48 Eur žalą subrogacijos tvarka.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal Verslo turto draudimo sutartį draudimo išmoką už sugadintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens draudiko.

Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, t. y. išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), o jeigu šis apsidraudęs civilinę atsakomybę – iš jo draudiko. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Dėl ieškinio senaties subrogacijos atveju

Atsakovas ginasi nuo ieškinio reikalavimų, kurio pozicijai pritaria ir tretieji asmenys UAB „Ozantis“ bei UAB „Strateginis partneris“, ieškinio senatimi, teigdamas, kad ginčo santykiams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 str. 7 d.). Atsakovo teigimu, draudikas, įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų pačių terminų, kurie būtų taikomi draudėjui. Nukentėjusio asmens subjektinės teisės pažeidimas prasideda tada, kai draudikas atsisako tokį reikalavimą patenkinti. Ieškinio senaties terminas tokiu atveju prasideda nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo apie tai sužinoti. Atsakovas If P&C Insurance AS, veikiantis per filialą Lietuvoje, 2014-05-12 pranešimu dėl draudimo išmokos informavo ieškovą apie sprendimą nemokėti draudimo išmokos dėl nuostolių, susijusių su patalpų remontu (el. b. t. 1, b. l. 57), todėl ieškinio senaties terminas laikytinas suėjusiu 2015-05-13.

Ieškovas, atsikirsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, motyvavo, jog tarp ginčo šalių susiklostė ne draudimo teisiniai santykiai, tačiau deliktiniai, todėl taikomas sutrumpintas ne vienerių, bet trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovas gavo atsakovo raštą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką 2014-05-13, todėl ieškinio senaties terminas laikytinas suėjusiu tik 2017-05-13. Toks teisės aiškinimas, anot ieškovo, vyrauja ir teismų praktikoje (Kauno apygardos teismo 2014-09-08 sprendimas c. b. Nr. 2A-1655-657/2014, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-21 sprendimas c. b. Nr. 2-9456-871/2015). Atsakovo bei trečiųjų asmenų nurodyta formuojama teismų praktika dėl ieškinio senaties termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis c. b. Nr. 3K-7-368/2012, 2013-03-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-67/2013, 2013-03-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-245/2013) yra neaktuali šiam ginčo nagrinėjimui, kadangi minėtos kasacinio teismo taisyklės buvo suformuotos esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, t. y. sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, kilusį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu. Su tokia ieškovo pozicija teismas nesutinka.

Viena vertus, nors bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi tiek savo pačių, tiek ir aukštesnės instancijos teismo sukurtų precedentų (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), tačiau ieškovo baigiamosiose kalbose nurodyti Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1655-657/2014 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-9456-871/2015 išaiškinimai dėl ieškinio senaties termino taikymo šioje byloje kilusiems ginčo santykiams nelaikytini formuojančiais praktiką bei sektinais, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo bylose yra išaiškinęs, kad draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. O kai nukentėjusiam žalą atlyginęs draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp šalių susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-10-23 nutartis c. b. Nr. 3K-7-368/2012, 2013-02-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-133/2013, 2013-02-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-15/2013, 2014-05-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-292/2014 ir kt.). Ieškovo argumentai, kad minėti išaiškinimai yra suformuluoti ginčuose, kilusiuose dėl žalos atlyginimo transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu, todėl netaikytini šuo atveju, atmestini kaip teisiškai neaktualūs, kadangi suformuotų taisyklių taikymui neturi esminės reikšmės draudimo sutarties rūšis. Be to, tokie išaiškinimai formuojami ne tik transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo teisinių santykių aspektu, bet ir socialinio draudimo įstaigai reiškiant subrogacinį reikalavimą žalą padariusio asmens draudikui taip pat ir sprendžiant ginčą dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką už sugadintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo ir kitais žalos atlyginimo tarp draudikų atvejais (Kauno apygardos teismo 2015-10-29 nutartis c. b. Nr. e2A-1741-390/2015 ir kt.). Taigi, remiantis teismų jurisprudencija, teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad ieškovo reiškiamam reikalavimui taikytinas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1. 125 str. 7 d.).

Ginčo, dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo eigos, t. y. atsakovui 2014-05-12 pranešimu Nr. IF/BC/0000492/3 atsisakius mokėti draudimo išmoką bei ieškovui jį 2014-05-13 elektroniniu paštu gavus, tarp šalių nekilo. Abi šalys neginčytinai patvirtino, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014-05-13, ieškovui gavus atsakovo atsisakymą atlyginti sumokėtą draudimo išmoką už patalpų remontą. Ieškinį ieškovui pateiktus 2015-08-31 (ieškinys pateiktas per elektroninių paslaugų portalą), konstatuotina, kad jis pateiktas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Ieškovas neprašė šio termino atnaujinti, tik gynėsi, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ne vienerių, o trejų metų ieškinio senaties terminas.

Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-356/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovui, kaip profesionaliam ūkio subjektui – draudikui, pareiškus ieškinį po to, kai pasibaigė įstatyme nustatytas ieškinio senaties terminas, o atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas ieškinį atmesti šiuo savarankišku pagrindu (CK 1.131 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas yra įstaiga, pati taikanti įstatymus, turinti profesionalius teisininkus, dėl ko jai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl netinkamas įstatymų suvokimas negali būti svarbi priežastis praleisto termino atnaujinimui. Dar daugiau, ieškovas savo ieškiniu nesiekia apginti visuomenei (daliai visuomenės) svarbių interesų, bet siekia iš kalto asmens (atsakovo) susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Taigi, teismas sprendžia, kad ieškovas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą su ieškiniu, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškinys atmestinas, praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl Verslo turto draudimo sutarties, sudarytos tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Anis“ aiškinimo

Asmeniu privalančiu atlyginti UAB „Anis“ nuomotų patalpų apliejimo metu padarytą žalą ieškovas laiko trečiojo asmens UAB „Ozantis“ civilinę atsakomybę draudimu apdraudusį atsakovą If P&C Insurance AS, veikiantį per filialą Lietuvoje. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reiškiamą reikalavimą tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu vienu iš argumentų nurodo, kad ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į kaltą dėl apliejimo asmenį, kadangi išmokėjo draudimo išmoką (2 020,05 Eur) už UAB „Anis“ nuomojamų aplietų patalpų remontą nesant tam teisinio pagrindo – draudiminio įvykio nebuvimo.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti draudiko subrogacinį reikalavimą, kadangi turi būti nustatyta, jog įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-23 nutartis c. b. Nr. 3k-3-78/2010 ir kt.). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalyje 1 punkte įtvirtinta nuostata, (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo redakcija) draudžianti draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai.

Nagrinėjamojoje byloje ginčo dėl ieškovo išmokėto draudimo išmokos UAB „Anis“ dydžio byloje nekilo. Atsakovas bei tretieji asmenys UAB „Ozantis“ bei UAB „Strateginis partneris“ ginčija ieškovo teisę reikalauti atlyginti sumokėtą draudimo išmoką, neįrodžius draudiminio įvykio. Nagrinėjamoje byloje draudiko subrogacijos teisė ginčijama tuo aspektu, kad jis nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką draudėjui už sugadinto turto (patalpų) remontą, kuris pagal Verslo turto draudimo sutartį net nebuvo draudimo objektas. Su tokiais bylos dalyvių argumentais sutiktina.

Pažymėtina, kad aiškinant draudimo sutartis taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, atsižvelgiant į draudimo santykių specifiką. Draudimo sutartį paprastai sudaro standartinės, bendros sąlygos, išdėstytos draudimo taisyklėse, kurios taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, ir individualios sąlygos, kuriose nurodoma sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis ir kt. Šios, sutartį individualizuojančios, sąlygos daugiausia priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir leidžia draudiko nustatytos taisyklės. Aiškinant draudimo sutartį būtina įvertinti tiek bendras, tiek individualias sutarties sąlygas, visos sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-127/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškovo su draudėju UAB „Anis“ sudarytos Verslo turto draudimo sutarties (el. b. t. 1, b. l. 5-6) lingvistinė analizė leidžia spręsti, koks turtas jos šalių sutarimu buvo apdraustas. Verslo turto draudimo liudijimo priede sutarties objektas nurodytas „įrengimai“ ir „atsargos“, esantys adresu Ozo g. 18, Vilnius ir nuo kokių grėsmių apdraustas: „ugnies, vandens, gamtinių jėgų, vagystės su įsibrovimu, apiplėšimu ir vandalizmu, stiklo dūžių“. Byloje trečiojo asmens UAB „Strateginis partneris“ pateiktų viešai prieinamų Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 68-1 (toliau – Taisyklės; 2010-03-31 redakcija, galiojusi nuo 2010-04-01), kurios yra turto draudimo sutarties dalis bei priskirtinos standartinėms, bendrosioms draudimo sąlygoms, taikomoms visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, 5 punkte numatyta, kad sudarant verslo turto draudimo sutartį, draudžiamas turtas paprastai yra skirstomas į grupes – pastatai, įrengimai, atsargos, specializuota technika ir investicijos į numojamas patalpas. Draudimo apimtį, t. y. koks turtas konkrečiu atveju yra draudžiamas, nustato būtent individualios sąlygos, t. y. sutartis su konkrečiu draudėju, nagrinėjamu atveju su UAB „Anis“, kuri yra pateikta ir vertinama šioje byloje. Įvertinus Verslo turto draudimo sutartį, kurioje numatyta, kad draudimo objektą sudaro „Įrengimai“ ir „Atsargos“, kurių apibrėžimai patekti Taisyklėse, akivaizdu, kad ieškovo išmokėta draudimo išmoka ne tik už įrenginiams (patalpose buvusiai lentynai) padarytą žalą, bet ir už nuomojamų patalpų remontą viršija draudimo apsaugos apimtį. Sutiktina su atsakovo bei trečiųjų asmenų pozicija, kad UAB „Anis“ nuomojamų patalpų apdailai išleistos lėšos pagal ieškovo draudimo Taisykles priskirtinos draudimo objektų grupei „Investicijos į nuomojamas patalpas“. Šių motyvų nepaneigia ieškovo atstovo teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai, kad draudėjas UAB „Anis“, būdamas patalpų nuomininkas, sudarydamas Verslo turto draudimo sutartį, turėjo tikslą apsidrausti ir investicijas į patalpas, todėl aplietų patalpų remonto išlaidos priskirtinos prie draudimo objekto – „įrenginiai“. Viena vertus, draudikas, būdamas savo srities profesionalas, sudarydamas draudimo sutartį, privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai. Kaip matyti iš byloje pateikto 2012-11-13 Draudimo išmokų komiteto posėdžio metu priimto sprendimo įvykį pripažinti draudžiamuoju (el. b. t. 1, b. l. 190-191) bei ieškovo atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu, kad tokie sprendimai priimami, kai iškyla abejonių dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, pats draudikas abejojo dėl patalpų remonto išlaidų priskyrimo draudimo objektui. Ieškovo atstovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad draudėjas, sudarydamas verslo turto draudimo sutartį, tikėjosi apdrausti ir investicijas, leidžia teismui labiau tikėti nei netikėti, kad draudiko sprendimą išmokėti draudimo išmoką draudėjui lėmė kliento teisėtų lūkesčių užtikrinimas bei fiduciarinė draudimo sutarties esmė, grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Kita vertus, draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką, viršijusią draudimo sutartimi prisiimtą riziką, neturi teisinio pagrindo šią naštą perkelti kitiems draudiminių santykių dalyviams, kaip šiuo atveju subrogacinio reikalavimo subjektui – atsakovui, apdraudusiam UAB „Ozantis“ civilinę atsakomybę. Teismas pažymi, kad jeigu nukentėjusiam (šiuo atveju draudėjui UAB „Anis“) dėl aukščiau paminėtų priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti, tai tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens subrogacijos tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, teismas sprendžia, kad draudikas, išmokėjęs 2 020,05 Eur, nesant tam pagrįsto pagrindo, neįgijo reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Kita vertus, kita draudimo išmokos dalis (48,66 Eur) už įrengimo (lentynos) sugadinimą ieškovui yra išmokėta (el. b. t. 1, b. l. 100). Ieškovas teismo posėdžio metu nepaneigė fakto dėl atsakovo žalos ieškovui už įrengimo (lentynos) sugadinimą patalpų apliejimo metu atlyginimo.

Ieškovo teiginiai, jog net ir tuo atveju, jei draudimo išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas buvo išmokėta nepagrįstai, turėtų būti konstatuota, kad ieškovo reikalavimo teisė kyla bendrais pagrindais – CK 6.280 str. 1 d., 6.50 str. 3 d., teismo vertinimu, nėra teisiškai aktualūs, reikalavimą kildinant iš draudimo teisinių santykių, ieškinį pareiškus tuo pagrindu, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką pagal draudimo sutartį, kaip draudikas įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str.).

Dėl UAB „Ozantis“ atsakomybės

Ieškovas, reikšdamas reikalavimą UAB „Ozantis“ civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui sprendė, kad už antro aukšto patalpoms padarytą žalą apliejimo metu yra atsakingas trečiojo aukšto patalpų savininkas (valdytojas) UAB „Ozantis“, todėl esant apdraustai jo civilinei atsakomybei reikalavimą reiškia atsakovui, t. y. UAB „Ozantis“ draudikui. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad trečiojo asmens UAB „Ozantis“ atsakomybė kyla kaip patalpų savininko (valdytojo) CK 6.266 straipsnio pagrindu, kadangi byloje nėra įrodymų, kad patalpų valdymas buvo perleistas. Atsakovas, neigdamas jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą, ginčo dėl UAB „Ozantis“ civilinės atsakomybės nekėlė, o atsikirtimus į ieškinį grindė tik praleista ieškinio senatimi bei ieškovo reikalavimo teisės į kaltą asmenį praradimu, išmokėjus draudimo išmoką už neprisiimtą riziką. Tačiau baigiamųjų kalbų metu paaiškino, kad palaiko trečiojo asmens UAB „Ozantis“ poziciją, jog UAB „Ozantis“ nekyla civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio pagrindu, ką įrodinėjo ieškovas, reikšdamas reikalavimą bei teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu.

Esant tokiai šalių gynybinei pozicijai, teismas atmesdamas ieškinį dviem savarankiškais pagrindais, plačiau nevertina UAB „Ozantis“ civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau pažymi, kad įsiteisėjusiu 2015-03-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-954-807/2015, sprendžiant nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka klausimą dėl to paties apliejimo įvykio 2012-08-31 Prekybos ir pramogų centre “Ozas”, tik pareikšto kito draudiko dėl kitų patalpų apliejimo, buvo konstatuota, kad UAB “Ozantis” kaip statinio savininko (valdytojo) griežtoji atsakomybė už padarytą žalą netaikytina, kuri kiltų, jeigu kitų patalpų užliejimu žala būtų padaryta dėl statinio trūkumo. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c. b. Nr. 3K-3-134/2011).

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais bei įvertinus, kad išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-954-807/2015, kurioje bylos dalyviais buvo tie patys subjektai, išskyrus atsakovą If P&C Insurance AS, kuris neginčija konstatuotų faktų, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo sprendžiama UAB „Ozantis“ civilinės atsakomybės klausimas dėl tapataus įvykio ir konstatuota, kad UAB “Ozantis” civilinė atsakomybė dėl 2012-08-31 patalpų apliejimo nekyla, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas atsakovui atmestinas ir šiuo pagrindu. Įsiteisėjusiu sprendimu konstatavus UAB „Ozantis“ civilinės atsakomybės už 2012-08-31 įvykusį apliejimo įvykį nebuvimą, civilinė atsakomybė netaikytina ir UAB „Ozantis“ civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui.

Kiti šalių argumentai nevertintini kaip neaktualūs teisingam bylos išsprendimui.

Remiantis išdėstytu, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 073,48 Eur žalos atlyginimo, 6 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Ieškinį atmetus, iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui If P&C Insurance AS, veikiančiam per filialą Lietuvoje, priteistinos 500 Eur dydžio išlaidos (el. b. t. 1, b. l. 181-183), trečiajam asmeniui UAB „Ozantis“ 994,80 Eur (el. b. t. 3, b. l. 93-94), trečiajam asmeniui UAB „Strateginis partneris“ 500 Eur (el. b. t. 3, b. l. 89-92) dalyvavusių byloje advokatų/advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 8 p., 93 str., 98 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo nepriteistinos (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, atsakovui If P&C Insurance AS, registracijos Nr. 10100168, veikiančiam per filialą Lietuvoje, kodas 302279548, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, trečiajam asmeniui atsakovo pusėje UAB „Strateginis partneris“, kodas 302409785, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, trečiajam asmeniui atsakovo pusėje UAB “Ozantis”, įmonės kodas 126345741, 994,80 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt keturis eurus, 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.