Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-828-513/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-10-24
Bylos Nr.: 2A-828-513/2024
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Erinija Kazlauskienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Ieškovas: M. B. S.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „NT valdymo koncernas LT“

Kategorijos

2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Civilinė byla Nr. 2A-828-513/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13114-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.6 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. spalio 24 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. B. S. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NT valdymo koncernas LT“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. B. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NT valdymo koncernas LT“ dėl piniginės prievolės, atsiradusios iš sutarties, nevykdymo, baudos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. B. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „NT valdymo koncernas LT“ 363 Eur įsiskolinimą, 3000 Eur dydžio baudą, 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovei M. B. S. iš atsakovės UAB „NT valdymo koncernas LT“ priteista 363 Eur skola, 3000 Eur bauda, 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 3 363 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 557 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kita ieškinio dalis atmesta. Iš atsakovės UAB „NT valdymo koncernas LT“ valstybės naudai priteista 22,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės M. B. S. valstybės naudai priteista 11,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

3. Teismas nustatė, kad 2020 m. lapkričio 26 d. ieškovė ir atsakovė sudarė preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. B-B-H2 dėl statomo vieno kambario buto, kurio projektinis Nr. B-H2, adresas (duomenys neskelbtini). Pagal preliminariosios sutarties 5.1 punktą ieškovė už butą visą sutartą pinigų sumą, t. y. likusius 45000 Eur, įsipareigojo sumokėti iki 2021 m. lapkričio 15 d., bet ne vėliau kaip iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos. Pagal Preliminariosios sutarties 2.3 ir 2.4 punktus pagrindinės sutarties sudarymo terminas nustatytas 2021 m. gruodžio 23 d., o prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimo terminas – 2022 m. sausio 15 d. Pagal preliminarios sutarties 9.4 punktą tuo atveju, jeigu dėl pardavėjo kaltės per šios Sutarties 2.4 punkte nustatytą terminą nesudaroma pagrindinė sutartis arba būsimajam pardavėjui nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį iki šioje Sutartyje numatyto termino, būsimasis pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo sumokėti 3000 Eur baudą. Nutraukus Sutartį šiuo pagrindu būsimasis pardavėjas įsipareigoja grąžinti visas būsimojo pirkėjo sumokėtas įmokas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Sutarties nutraukimo dienos ir sumokėti būsimajam pirkėjui 3000 Eur baudą. Ieškovė atsakovei 2020 m. lapkričio 28 d. sumokėjo 8000 Eur avansą, numatytą preliminariosios sutarties 5.1.1 punkte. 2020 m. gruodžio 2 d. ieškovė pateikė atsakovei prašymą perplanuoti buto vidines sienas, sumažinti vonios kambario plotį, sumūryti sieną tarp kambario ir vonios, nemūryti pertvaros koridoriaus ir virtuvės zonoje, taip pat 2021 m. vasario 20 d. pateikė atsakovei prašymą pagal jos pateiktą projektą pakeisti kanalizacijos ir vandentiekio sistemų įrengimo sprendinius, atlikti elektros instaliacijos išvedžiojimo darbus pagal pateiktus projektus. Ieškovė atsakovei sumokėjo 363 Eur už pakeitimų bute administravimą, taip pat 2021 m. spalio 26 d. elektroniniu laišku teiravosi atsakovės, kokia tiksliai bus nauja buto B-B-H2 kaina, ar ji bus galutinė parduodamo turto kaina, kaip ji bus įforminta, kada bus sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis ir kada planuojamas 100 proc. pastato baigtumas. Atsakovė 2021 m. lapkričio 8 d. elektroniniu paštu pateikė ieškovei siūlomo sudaryti susitarimo dėl 2020 m. lapkričio 26 d. preliminariosios turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. B-B-H2 pakeitimo projektą, parengtą atsižvelgiant į dėl ieškovės prašymu atliktų papildomų darbų vertę. Ieškovė 2021 m. lapkričio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntė atsakovei atsisakymą pasirašyti šį susitarimą motyvuodama tuo, kad atsakovė vienašališkai ketina buto kainą padidinti iki 57 070 Eur, nėra nurodyti duomenys apie statybos užbaigimą iki 100 proc., keičiamos esminės preliminariosios sutarties sąlygos ir toks jų pakeitimas nėra priimtinas ieškovei.

4. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovė 2022 m. sausio 24 d. grąžino ieškovei jos sumokėtą 8000 Eur avansą, tačiau ginčas kilo dėl preliminariosios sutarties nuostatų tinkamo aiškinimo ir vykdymo, abi šalys laikėsi pozicijos, jog tinkamai vykdė sutartį ir nesutarė dėl to, kuri yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Teismas pažymėjo, jog iš preliminariosios sutarties nuostatų akivaizdu, kad šalys sutarė pagrindinę sutartį sudaryti iki konkretaus termino – 2021 m. gruodžio 23 d., numatė, kad jeigu iki 2022 m. sausio 15 d. pagrindinės sutarties nesudarys, tai prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigs. Taip pat šalys susitarė, kad ieškovė už butą likusią sutartą pinigų sumą (45000 Eur) atsakovei turėjo sumokėti taip pat iki konkretaus termino – 2021 m. lapkričio 15 d., bet ne vėliau kaip iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad šios sutarties nuostatos būtų nuginčytos, pakeistos, panaikintos ar pripažintos negaliojančiomis.

5. Spęsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovės 363 Eur, kuriuos ji atsakovės reikalavimu sumokėjo kaip preliminariosios sutarties pakeitimų administravimo mokestį, teismas pažymėjo, kad pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių nėra atliekami, nes tai yra organizacinė (parengiamoji) sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje, pagal kurią mokėjimo pareiga neatsiranda. Kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pinigai, perduoti pagal preliminarią sutartį konkrečiam tikslui, kuris vėliau nepasiekiamas, laikytini pinigais, perduotais (gautais) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (CK 6.237 straipsnis), todėl turi būti grąžinami juos perdavusiam asmeniui. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės prašymus statomame bute buvo atlikti tam tikri darbai, tačiau jokie pakeitimų bute administravimo darbai į preliminariosios sutarties nuostatas nebuvo įtraukti. Įvertinęs tai, kad pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas ieškovei priteisti jos atsakovei sumokėtą 363 Eur sumą.

6. Teismas nustatė, kad sudariusios preliminariąją sutartį šalys komunikavo, bendradarbiavo, tačiau situacija pasikeitė 2021 m. lapkričio 8 d. atsakovei pasiūlius sudaryti susitarimą dėl preliminariosios sutarties pakeitimo, kuriuo, be kitų nuostatų, buvo numatyta pakeisti Preliminariosios sutarties 2.3 punktą ir nustatyti, kad pagrindinę sutartį šalys įsipareigoja sudaryti iki 2022 m. sausio 31 d., 2.4 punktą ir numatyti, kad jeigu šalys iki 2022 m. kovo 31 d. pagrindinės sutarties nesudarys, tai prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia, tokiu atveju dėl pagrindinės sutarties sudarymo terminų bei sąlygų šalys gali tartis papildomai, taip pat pakeisti preliminariosios sutarties 4.1, 5.1 punktus ir numatyti, kad buto su jam priskirtos žemės sklypo dalies kaina yra 57 070 Eur, o likusią 49 070 Eur sumą ieškovė turi sumokėti iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos. Ieškovė 2021 m. lapkričio 9 d. elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad atsisako pasirašyti šį susitarimą, nes keičiamos esminės preliminariosios sutarties sąlygos ir toks jų pakeitimas nėra priimtinas ieškovei. Ieškovė taip pat paprašė nedelsiant, per vieną darbo dieną informuoti apie atsakovės veiksmus dėl preliminariosios sutarties vykdymo ir nurodė elektroninio pašto adresą, kuriuo turėtų būti siunčiami visi pranešimai ir dokumentai. Teismas nustatė, kad atsakovė, inicijavusi preliminariosios sutarties pakeitimą, nepateikė jokio atsakymo ieškovei. Teismas nurodė, kad preliminariosios sutarties 12.1 punktu šalys aiškiai susitarė, jog bet kokius pranešimus pagal šią sutartį įteikia pasirašytinai arba siunčia registruotu laišku arba elektroniniu paštu šios sutarties 14 punkte nurodytais šalių adresais, o preliminarios sutarties 14 punkte nurodytas būtent toks ieškovės elektroninio pašto adresas, kuriuo ji ir prašė siųsti visus atsakovės pranešimus, būtent iš šio elektroninio pašto ieškovė siuntė prašymus dėl projekto pakeitimų. Dėl to teismas vertino kaip nepagrįstą atsakovės poziciją, jog jai sukėlė abejonių ieškovės elektroninio pašto adresas, todėl ji neva negalėjo pateikti ieškovei atsakymo dėl tolesnio preliminariosios sutarties vykdymo, pareikalavo atsiųsti dokumentus, patvirtinančius tinkamą ieškovės atstovavimą, juo labiau, kad iki preliminariosios sutarties 5.1.2 punkte ieškovei nustatyto likusios sumos sumokėjimo termino (2021 m. lapkričio 15 d.) buvo likusi tik savaitė.

7. Teismas nurodė, jog nors byloje nėra ginčo, kad ieškovė preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nesumokėjo atsakovei visos numatytos sumos, tačiau jos veiksmai įrodo, kad pagrindinę sutartį ji siekė sudaryti (komunikavo su atsakove, 2021 m. lapkričio 8 d. laiške, išreiškusi nesutikimą pakeisti preliminariąją sutartį, prašė nedelsiant informuoti apie tolesnius atsakovės veiksmus ją vykdant). Atsakovė, akcentavusi, kad pagrindinės sutarties sudaryti taip pat neatsisakė, savo veiksmais to neįrodė, priešingai, elgėsi nerūpestingai, nepateikė atsakymo į minėtą ieškovės laišką, iš kurio turinio akivaizdu, kad ieškovei kilo pagrįsta abejonė dėl tolesnio preliminariosios sutarties vykdymo, po to, kai atsakovė inicijavo jos pakeitimą. Teismas vertino, kad atsakovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad preliminarioji sutartis būtų įvykdyta, nepaaiškino ieškovei savo pozicijos, o 2022 m. sausio 24 d. ieškovei grąžino avansinę įmoką. Tai galutinai paneigė atsakovės ketinimą sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas vertino, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl pagal preliminariosios sutarties 9.4 punktą ji turi sumokėti ieškovei 3000 Eur baudą.

8. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas yra pagrįstas ir tenkintinas.

9. Vertindamas ieškovės reikalavimo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą teismas nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Be to, neteisėtų veiksmų padarymas nepreziumuoja neturtinės žalos fakto, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta, t. y. asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kita, kurie yra teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovė visiškai neįrodė teisinio pagrindo neturtinei žalai atsirasti ir jos priteisimui iš atsakovės, t. y. neįrodė, jog iš viso tokią žalą patyrė, tik deklaratyviai nurodė, kad ji patyrė teisinio neapibrėžtumo ir nežinomybės jausmą, išgyvenimus dėl situacijos nežinojimo, nusivylimą dėl atsakovės nebendradarbiavimo ir neįvykusio piniginių lėšų investavimo, tačiau nepateikė jokių objektyvių, neginčytinų tai patvirtinančių įrodymų. Taip pat ieškovė niekaip nepagrindė ir neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio, neįrodė ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp veiksmų ir atsiradusios žalos, o nenustačius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Dėl to teismas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

10. Atsižvelgęs į ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją (iš trijų pagrindinių ieškovės ieškinio reikalavimų patenkinti du), teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsniu, paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 2 335,89 Eur bylinėjimosi išlaidų (340,89 Eur žyminio mokesčio, 180 Eur už antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 1815 Eur advokato atstovavimo išlaidų), o atsakovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Teismas laikė, kad yra patenkinta 66,66 proc. ieškovės reikalavimų, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 1 557 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat teismas nustatė, kad byloje patirtos 33,34 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš atsakovės valstybės naudai priteisė 22,22 Eur, o iš ieškovės – 11,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovė M. B. S. (apeliantė) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, priimti naują sprendimą dėl šio reikalavimo – priteisti jos naudai iš atsakovės UAB „NT valdymo koncernas LT“ 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

12. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė teismų praktiką dėl neturtinės žalos, tačiau jos nesusiejo su nagrinėjamu ginču. Tai reiškia, kad nebuvo atskleista bylos esmė, kadangi teismų praktika taikyta formaliai, nes jos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Teigia, kad išdėstyta teismų praktika tinkama priešingo sprendimo priėmimui, neturtinę žalą patvirtina pačios atsakovės procesinis elgesys. Atsakovė savo iniciatyva grąžino avansą, nebendravo, teisme ginčijo ieškinio reikalavimą dėl baudos ir buto projekto pakeitimo administravimo mokesčio, tačiau apeliaciniu skundu teismo sprendimo neskundė. Taigi atsakovė pripažino savo netinkamus veiksmus prieš ieškovę, akivaizdu, kad nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl sukėlė nepatogumų, ieškovė neteko galimybės įsigyti butą netoli savo dukters gyvenamosios vietos, patyrė laiko sąnaudas, iki pat šio laiko neįsigijo buto dėl nepalankių rinkos pokyčių – padidėjusių nekilnojamojo turto kainų.

13. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 176–179 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ji neįrodė ieškinio reikalavimo ir nepagrindė žalos dydžio. Pažymi, kad neturtinei žalai pagrįsti ne visais atvejais įmanomi rašytiniai įrodymai. Mano, kad pakankamas įrodymas šiuo atveju yra preliminarioji sutartis ir atsakovės veikimas prieš jos teisėtus lūkesčius. Atsakovei taikyta bauda sudaro prielaidas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, nes atsakovė nevykdė sutarties ir net neketino jos vykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pirmosios instancijos teismas net nesprendė dėl neturtinės žalos dydžio, nes nusprendė iš viso jos nepriteisti. Mano, kad pagrindė visas civilinės atsakomybės sąlygas, o pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė formaliai, be motyvų.

15. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidas, nes turtiniai reikalavimai buvo pilnai patenkinti. Neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas yra išvestinis ir jį atmetus nebuvo teisinio pagrindo sumažinti bylinėjimosi išlaidas, teismas netinkamai taikė CPK 93 ir 98 straipsnius.

Šalies argumentai

16. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „NT valdymo koncernas LT“ (apeliantė) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jos ieškovei priteistas 1557,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 22,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Atsakovė prašo priimti naują sprendimą ir ieškovei iš jos priteisti 691,42 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priteisti valstybės naudai 9,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsiliepimas

17. Atsakovė nurodo, kad ieškovė buvo pareiškusi tris turtinius reikalavimus: dėl 363 Eur tariamos skolos priteisimo, dėl 3000 Eur baudos priteisimo ir dėl 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, už juos pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumokėjo žyminį mokestį: už pirmąjį reikalavimą – 10,89 Eur žyminio mokesčio (363 Eur x 0,03=10.89 Eur), už antrąjį reikalavimą sumokėjo 90 Eur žyminio mokesčio (3000 Eur x 0,03=90 Eur), o už trečiąjį reikalavimą sumokėjo 240 Eur žyminio mokesčio (8000 Eur x 0,03=240 Eur). Teismas patenkino ieškovės pirmąjį ir antrąjį reikalavimus, o trečiąjį atmetė, t. y. teismas priteisė ieškovei 3363 Eur, o reikalavimą dėl 8000 Eur atmetė. Tai reiškia, jog teismas patenkino 29,60 proc. ieškovės turtinių reikalavimų (3363 Eur/11363 Eur x100 proc.), o 70,40 proc. turtinių reikalavimų atmetė. Dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai priteisė ieškovei 66,66 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes ieškovei priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro 29,6 proc., t. y. 691,42 Eur (2335,89 Eur x 0,296 = 691,42 Eur), o procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų suma sumažintina iki 9,87 Eur (33,34 Eur x 0,296 = 9,87 Eur).

18. Pažymi, jog ieškinys pažodžiui perrašytas iš kito ieškinio, pareikšto atsakovei ieškovės žento, kurį atstovavo tas pats advokatas (Vilniaus apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-8056-599/2022). Ieškinyje net liko neištaisyta analogiškame ieškinyje nurodyta preliminariosios sutarties data, kuri šiame ginče yra nurodyta neteisinga. Atsakovė mano, kad ieškovė dirbtinai didina bylinėjimosi išlaidas pateikdama antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą dėl voko atplėšimo ir jo turinio, nors tarp šalių nebuvo ginčo dėl ieškovės atsisakymo pasirašyti preliminariosios sutarties pakeitimą. Nors teismas sprendime rėmėsi šios beveik tapačios bylos medžiaga (Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. e2A-44-863/2023), tačiau niekaip nevertino aplinkybės, kad ieškovės advokato paslaugų kaina ir bylinėjimosi išlaidos yra dirbtinai padidintos ir akivaizdžiai per didelės beveik tapačiai ir tokios mažos apimties bylai. Pažymi, kad ieškovę atstovauja advokatas, kuris sąmoningai nesijungia prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo ir taip apsunkina ir pabrangina procesinių dokumentų įteikimą.

19. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas. CK 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, kad 6 procentų dydžio metinės palūkanos mokamos tik kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Ieškovė teisminio proceso metu įrodinėjo, kad yra ne verslininkė ir butą norėjo pirkti ne verslui, todėl turėjo būti priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos.

20. Ieškovė M. B. S. atsiliepimu atsakovės apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

21. Mano, kad atsakovė apeliaciniame skunde klaidingai skaičiuoja patenkintų ieškovės reikalavimų apimtį, todėl nepagrįstai prašo sumažinti ieškovės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pažymi, kad atsakovė yra verslininkė, todėl pagrįstai iš jos priteistos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas.

22. Prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į atsakovės netinkamą elgesį viso civilinės bylos proceso metu ir nemažinti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teigia, kad atsakovė nuolat piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, kadangi nepriėmė jai paštu teismo siunčiamų procesinių dokumentų. Atsakovė tik formaliai gynėsi nuo ieškovės ieškinio reikalavimų ir nepagrįstai ieškovę kaltino dėl jos neva atsisakymo pirkti butą, net neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti pagrindiniai ieškovės reikalavimai dėl 3000 Eur dydžio baudos ir 363 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teigia, kad atsakovė pažeidė ieškovės kaip vartotojos teisėtus interesus, piktybiškai nevykdė su ieškove sudarytos sutarties ir nemokamai naudojosi ieškovės 8000 Eur dydžio piniginėmis lėšomis, kurias ieškovė sumokėjo į atsakovės nurodytą sąskaitą.

23. Pažymi, jog atsakovės nurodytos civilinės bylos yra dėl kitų asmenų pažeistų teisių ir kitų sutarčių aiškinimo ir niekaip nesusijusios su išnagrinėtoje civilinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Pažymi, kad atsakovės nurodytoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-8056-599/2022 atsakovė procese patyrė didesnes bylinėjimosi išlaidas nei ieškovė, todėl atsakovei yra žinomi vidutiniai ir / ar maksimalūs bylinėjimosi išlaidų dydžiai. Atsakovė nepagrįstai ir neproporcingai apeliaciniame skunde vertina bei kritikuoja ieškovės patirtas išlaidas, kurios yra pagrįstos dokumentais ir nėra pernelyg didelės.

24. Taip pat pažymi, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu pagrindė ir įrodė atsakovės piktybiškumą, kadangi atsakovė, kaip juridinis asmuo ir civilinio sandorio su ieškove šalis, atsisakė priimti paštu siunčiamą ieškovės laišką. Ieškovė įrodė, kad atsakovė, nepriimdama ieškovės laiško, pademonstravo savo pasyvų ir nerūpestingą elgesį prieš silpnesnę sutarties šalį (vartotoją). Ieškovė įrodė atsakovės neveikimą ir sutarties su ieškove pažeidimus, todėl antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo reikšmingas ir aktualus rašytinis įrodymas.

25. Teigia, kad bylos apimtis yra didelė ir teisiškai aktuali, kadangi atsakovė iki ginčijamo sprendimo priėmimo aktyviai prieštaravo ir gynėsi nuo ieškovės ieškinio reikalavimų. Po sprendimo paskelbimo atsakovė teismui teikė vien tik ieškovės ir jos atstovo kritiką bei apeliacinį skundą tik dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Mano, kad toks procesinis atsakovės elgesys civilinės bylos procese įrodo atsakovės nerūpestingą požiūrį į savo pačios vykdomą verslą ir civilinių sandorių šalis, nes atsakovė apeliaciniame skunde pati nurodė dvi civilines bylas, kuriose buvo nustatyti faktai, jog atsakovė be pateisinamų priežasčių nevykdė civilinių sandorių.

Atsiliepimas

26. Atsakovė UAB „NT valdymo koncernas LT“ atsiliepimu ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

27. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė įstatymus ir suformuotą teismų praktiką ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymi, jog neturtinei žalai už neturtinių vertybių pažeidimą atlyginti būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala). Apeliantė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokią konkrečiai neturtinę žalą patyrė, kuo ji pasireiškė. Taip pat neįrodinėjo ir nepagrindė savo tariamai patirtos neturtinės žalos masto, intensyvumo, dydžio, ieškinyje apsiribojo apibendrintu paminėjimu, kad neva patyrė neigiamas emocijas ir teigė, kad šios aplinkybės sudaro teisines prielaidas reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nepagrįstai patyrė laiko sąnaudas ir vis dar neįsigijo buto, tačiau tai nėra neturtinė žala ir vien šių aplinkybių paminėjimas negali pagrįsti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

28. Pažymi ir tai, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Tai reiškia, kad neturtinės žalos atlyginimo galima reikalauti tik tuomet, kai teisės norma, reguliuojanti nagrinėjamą teisinį santykį, numato tokią teisę. Nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių buvo susiklostę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo esmę atitinkantys santykiai, o su nekilnojamojo turto sandoriais susijusius teisinius santykius, įskaitant ir preliminariuosius, reguliuojančios CK normos nenumato atvejų, kai tokių santykių dalyviui suteikiama teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo tuo atveju, kai dėl kitos santykio šalies neteisėtų veiksmų / neveikimo yra nesudaromas su nekilnojamuoju turtu susijęs sandoris ir dėl to kaltajai šaliai taikoma civilinė atsakomybė. Taigi, net ir tuo atveju, kai atsakovei turėtų būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė dėl netinkamo preliminariosios sutarties vykdymo ir pagrindinės sutarties nesudarymo, ji negalėtų būti įpareigota atlyginti ieškovei neturtinę žalą, kadangi teisė pareikšti tokį reikalavimą nėra numatyta įstatyme.

29. Pažymi, kad ieškovė klaidina teismą teigdama, jog butą ketino įsigyti sau, šalia dukters gyvenamosios vietos, kad dukra galėtų ją prižiūrėti. Priešingai, kaip liudytojas apklaustas ieškovės žentas parodė, kad butą ketino įsigyti nuomai, o ne tam, kad jo sutuoktinė, ieškovės dukra, gyventų šalia mamos ir ją prižiūrėtų. Be to, mano, kad pateiktais įrodymais paneigė ieškovės teiginius apie tai kad nebendravo ir nebendradarbiavo. Pažymi, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės jai laiku nesumokėjus visos pinigų sumos už butą, tačiau preliminarioji sutartis baigėsi anksčiau, nei atsakovė spėjo pranešti ieškovei apie jos padarytą esminį preliminariosios sutarties pažeidimą. Dėl to siekdama išvengti teisminio ginčo nusprendė grąžinti visą avansą. Tai niekaip nepagrindžia neturtinės žalos atsiradimo, nes pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimui ir nesudarius pagrindinės sutarties atsakovė neturėjo kito pasirinkimo kaip tik grąžinti avansą.

Šalies argumentai

30. Pažymi, kad ieškovė apeliaciniame skunde, kuris pateiktas teismui 2024 m. gegužės 8 d., nurodo, kad atsakovės apeliacinio skundo turinys jau buvo žinomas tą pačią dieną, tačiau byloje esantys dokumentai rodo, kad atsakovės apeliacinis skundas ieškovei buvo įteiktas 2024 m. gegužės 10 d., t. y. tik po dviejų dienų. Ieškovei terminas atsiliepimui į atsakovės apeliacinį skundą buvo skaičiuojamas nuo 2024 m. gegužės 10 d., o ne nuo 2024 m. gegužės 8 d., negana to, ieškovei 2024 m. gegužės 30 d. prašymu terminas atsiliepimui pateikti be rimtos priežasties buvo pratęstas iki 2024 m. birželio 10 d. Taigi byloje esantys dokumentai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes informaciją ieškovei teikė ir neoficialiais būdais, ne teisės aktų nustatyta tvarka, be to, buvo palankesnis ieškovei nustatydamas nepagrįstai ilgą 31 dienos (33 dienų) terminą atsiliepimui į atsakovės apeliacinį skundą pareikšti. Jei termino pradžia atsiliepimui pateikti būtų skaičiuota nuo 2024 m. gegužės 8 d., tai ieškovės atsiliepimas turėjo būti grąžintas jai kaip pateiktas praleidus terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

32. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

33. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu iš dalies patenkintas ieškovės M. B. S. ieškinys ir jai iš atsakovės UAB „NT valdymo koncernas LT“ priteista 363 Eur skola, 3000 Eur bauda, 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 3 363 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 557 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o reikalavimas dėl 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas. Taip pat iš atsakovės UAB „NT valdymo koncernas LT“ valstybės naudai priteista 22,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės M. B. S. valstybės naudai priteista 11,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė M. B. S. apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, o atsakovė UAB „NT valdymo koncernas LT“ ginčija sprendimo dalį, kuria iš jos ieškovės naudai priteistos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, todėl apeliacijos dalykas apibrėžiamas apeliacinių skundų ribomis ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, pasisako tik dėl apskųstos teismo sprendimo dalies.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

34. Nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 24 d. (pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodyta data – 2020 m. lapkričio 26 d.) ieškovė ir atsakovė sudarė preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. B-B-H2, kuria atsakovė įsipareigojo pastatyti ir parduoti ieškovei vieno kambario butą, kurio projektinis Nr. B-H2, o ieškovė įsipareigojo jį nupirkti. Šalys sudaryti pagrindinę sutartį įsipareigojo iki 2021 m. gruodžio 23 d., o jeigu pagrindinės sutarties nesudarys iki 2022 m. sausio 15 d., tai prievolė ją sudaryti pasibaigia. Ieškovė atsakovei 2020 m. lapkričio 28 d. sumokėjo 8000 Eur avansą. Byloje nėra ginčo, kad šalys pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, atsakovė 2022 m. sausio 24 d. ieškovei grąžino jos avansinę įmoką. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių elgesį ir veiksmus, konstatavo, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kalta yra atsakovė, kuri vienašališkai siekė pakeisti (padidinti) buto kainą, pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, o ieškovei su tuo nesutikus, nustojo su ja bendrauti ir bendradarbiauti, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės preliminariojoje sutartyje numatytą 3000 Eur baudą, taip pat 363 Eur, kuriuos ieškovė atsakovės reikalavimu sumokėjo kaip preliminariosios sutarties pakeitimų administravimo mokestį.

35. Ieškovė taip pat reiškė reikalavimą dėl 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė. Ieškovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė teismų praktiką dėl neturtinės žalos, tačiau jos nesusiejo su nagrinėjamu ginču ir taikė formaliai, nors sprendime išdėstyta teismų praktika sudaro pagrindą jos reikalavimą patenkinti. Mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nesprendė dėl neturtinės žalos dydžio ir reikalavimą atmetė be motyvų. Ieškovės nuomone, jos patirtą neturtinę žalą patvirtina pačios atsakovės procesinis elgesys, nes atsakovė pripažino savo netinkamus veiksmus ir neskundė teismo sprendimo dalies dėl baudos, o tai, kad atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, ieškovei sukėlė nepatogumų, ji neteko galimybės įsigyti butą netoli savo dukters gyvenamosios vietos, sugaišo laiko, per kurį nekilnojamojo turto kainos padidėjo ir ji buto neįsigijo iki šiol. Mano, kad atsakovei taikyta bauda sudaro prielaidas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, atsakovė veikė prieš jos teisėtus lūkesčius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir įrodymų vertinimui aptariamu klausimu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių ieškovės apeliacinio skundo argumentų.

36. Reikalaudama neturtinės žalos atlyginimo ieškovė prašo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, kuri apibrėžiama kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę, kuri paprastai yra preziumuojama, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis), o nenustačius nors vienos iš jų civilinė atsakomybė kilti negali.

37. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o ieškovės reikalaujama atlyginti neturtinė žala nėra susijusi su šioje normoje numatytais privalomais neturtinės žalos atlyginimo atvejais. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis ar sukelti nepatogumai, žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su apeliante, kad neįvykęs planuotas sandoris galėjo jai sukelti nepatogumų, nemalonių išgyvenimų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nebuvo tokio intensyvumo ar masto, kad būtų galima spręsti apie neturtinės žalos įvertinimą pinigais, t. y. ieškovės patirti nepatogumai nesudaro pagrindo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės patirtus nepatogumus kompensuoja jai iš atsakovės priteista bauda už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą, tačiau pati savaime nei bauda, nei šalies procesinė pozicija, priešingai nei teigia apeliantė, neįrodo neturtinės žalos fakto ir nesudaro pagrindo priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie neturtinės žalos padarymo faktą ir jos dydį, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės patirti nepatogumai dėl nesudaryto sandorio, neišsipildę lūkesčiai įsigyti atsakovės statomą butą nebuvo tokio intensyvumo, kad ji būtų patyrusi realią neturtinę žalą.

38. Apeliantė taip pat teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nemotyvuota, neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, kurie yra keliami teismo sprendimo turiniui. Atsižvelgdama į šį apeliantės apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai į juos atsakyti, pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną ieškovės išsakytą teiginį, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo, nes, kaip buvo minėta, teismas turėjo pareigą motyvuotai atsakyti tik į nagrinėjamam klausimui reikšmingus argumentus, o tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padarė tinkamai. Aplinkybė, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai dėl neturtinės žalos netenkina ieškovės, nesudaro pagrindo išvadai, kad jais visiškai nebuvo atsakyta į ieškovės argumentus. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui esminius bylos faktinius bei teisinius aspektus.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, apeliantė, reikšdama reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti egzistuojant visas būtinas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir neteisėtų veiksmų, kaltę. Nenustačius žalos fakto, t. y. ieškovei jo neįrodžius, nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir plačiau analizuoti kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Tai, kad apeliantė siekia kitokio vertinimo, kitokio teismų praktikos ir teisės normų taikymo, kitokių išvadų, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu, įrodinėjimo taisyklių pažeidimu (CPK 185 straipsnis), klausimo esmės neatskleidimu, tinkamu procesinio sprendimo neargumentavimu ir nelemia ginčijamos teismo sprendimo dalies neteisėtumo. Subjektyvus apeliantės suvokimas ir deklaratyvūs teiginiai apie neva patirtą neturtinę žalą nesudaro pagrindo tenkinti jos apeliacinį skundą.

40. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sumažino jai priteistas bylinėjimosi išlaidas, nes turtiniai reikalavimai buvo pilnai patenkinti, o neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas yra išvestinis ir jį atmetus nebuvo teisinio pagrindo sumažinti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės teiginiais nesutinka ir pažymi, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra savarankiškas turtinis reikalavimas, kuris gali būti nagrinėjamas teisme. Tokią išvadą patvirtina ir CPK 85 straipsnio 1 dalies 8 punktas, nes būtent pagal reikalaujamą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą yra nustatoma ieškinio suma. Kasacinis teismas taip pat laikosi nuoseklios praktikos, kad išvestinis reikalavimas negali būti savarankišku ieškinio dalyku ir dėl to kaip savarankiškas reikalavimas teisme nenagrinėtinas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019 27, 28 punktus; 2023 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2023, 56 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo vertino kaip savarankišką reikalavimą ir jį atmetęs paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas vadovaudamasis CPK 93 ir 98 straipsniais, t. y. pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją. Atsakovei apeliaciniame skunde argumentuojant, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl to pasisakys nagrinėdama atsakovės apeliacinį skundą, tačiau įvertinus ieškovės dėstomų argumentų pagrįstumą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas šalims, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ne visi ieškovės savarankiški reikalavimai buvo patenkinti. Šiuo atveju padidinti ieškovei priteistinų išlaidų dydį nėra teisinio pagrindo.

41. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas aptariamu klausimu dėl neturtinės žalos tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

42. Apeliantei atsakovei teigiant, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, visų pirma pažymi, kad teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ir vadovaujantis šia praktika suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du teismo nešališkumo aspektai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą, peticijos Nr. 42095/98, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 21257/93; 21258/93; 21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas, peticijos Nr. 33958/96).

44. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

45. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y., nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Nagrinėjamu atveju bylos procese nėra duomenų apie tai, kad proceso dalyviai būtų pasinaudoję savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą išnagrinėjusiai teisėjai. Priešingai, pirmosios instancijos teismo 2024 m. kovo 19 d. posėdyje atsakovė bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimo nereiškė, nurodė, kad pasitiki teismu. Jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, apeliantė nenurodė ir apeliaciniame skunde, o jos deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad ieškovei nepagrįstai be rimtos priežasties pratęstas terminas atsiliepimui į atsakovės apeliacinį skundą pateikti, kad ieškovės advokatui atsakovės apeliacinis skundas siųstas ir elektroniniu paštu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės teiginius kaip sudarančius pagrindą abejoti bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar turėjo suformuotą išankstinę nuomonę dėl byloje vertinamų teisinių santykių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad teismas priėmė atsakovei iš dalies nepalankų sprendimą, procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo.

46. Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl iš jos ieškovei priteistų procesinių palūkanų dydžio ir bylinėjimosi išlaidų. Įvertinusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais iš esmės sutinka.

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu, todėl ieškovė nagrinėjamoje byloje turi reikalavimo teisę tol, kol atsakovė visiškai įvykdys savo prievolę (CK 6.123 straipsnis). Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o jeigu abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą pagal to paties straipsnio 2 dalį mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pažymėtina, jog šių palūkanų paskirtis yra kompensuoti kreditoriaus praradimus dėl to, kad skolininkas naudojasi jo pinigais, ir kartu skatinti skolininką kuo operatyviau įvykdyti prievolę.

48. Nagrinėjamu atveju atsakovė neneigia savo pareigos mokėti ieškovei palūkanas, tačiau argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jų dydį, t. y. atsakovė teigia turinti mokėti 5 procentų dydžio, o ne 6 procentų dydžio palūkanas ieškovei nuo teismo priteistos 3363 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais ir pažymi, jog CK 6.210 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos tik tuo atveju, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Šiuo atveju ieškovė yra fizinis asmuo, byloje nebuvo nustatyta, kad ji sutartiniuose santykiuose su atsakove veikė kaip verslininkė, priešingai, ieškovė argumentavo, kad butą ketino įsigyti sau, kad galėtų gyventi netoli dukters. Taigi nagrinėjamu atveju juridinis asmuo (verslo subjektas) yra tik atsakovė, todėl taikytina bendroji CK 6.260 straipsnio 1 dalyje nustatyta 5 procentų dydžio palūkanų norma ir pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

49. Atsakovė taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas šalims bylinėjimosi išlaidas, neteisingai nustatė ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra toks, kad pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlygina visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis), t. y. įstatyme įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutas yra grindžiamas principu ,,pralaimėjęs moka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013). Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje.

50. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovė pareiškė tris reikalavimus, iš kurių du buvo patenkinti, o vienas atmestas ir mano, kad ieškovės reikštų reikalavimų dydis turėjo būti skaičiuojamas matematine prašytų priteisti sumų išraiška, t. y. ieškovė prašė priteisti 3000 Eur dydžio baudą, 363 Eur, kuriuos sumokėjo už buto projekto pakeitimų administravimą, bei 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taigi iš viso ieškovės reikštų reikalavimų suma sudarė 11363 Eur, patenkintų 3363 Eur arba 29,60 proc., o atmestų 8000 Eur arba 70,40 proc. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ieškiniu reikštų reikalavimų pobūdį, t. y. visi ieškovės pareikšti reikalavimai buvo turtinio pobūdžio, o tokiu atveju pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktą ieškinio suma yra nustatoma pagal bendrą visų savarankiškų reikalavimų sumą, konstatuoja, jog yra teisinis pagrindas kitaip skaičiuoti ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją ir taikyti matematinę jų išraišką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio reikalavimų skaičiavimas atskirais vienetais būtų pateisinamas tuo atveju, kai būtų reiškiami turtinio ir neturtinio pobūdžio reikalavimai. Šiuo atveju ieškovės siekis buvo išimtinai gauti piniginį atlygį, interesas turtinio pobūdžio, o bendra reikalavimų suma ir patenkintų bei atmestų reikalavimų proporcija yra lengvai paskaičiuojamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškovės siektą ir gautą rezultatą, pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog yra patenkinta du trečdaliai ieškovės reikalavimų, neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas apsisprendžia, kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimo reikalauja, tačiau galutinį neturtinės žalos dydį, jeigu reikalavimas patenkinamas, nustato teismas (CK 6.250 straipsnis). Taigi, ieškovė, reikalaudama neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat turėjo įvertinti, kokio dydžio reikalavimą reiškia ir kokios gali būti teisinės pasekmės jį atmetus.

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 2335,89 Eur bylinėjimosi išlaidų (340,89 Eur žyminio mokesčio, 180 Eur sumokėjo antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 1815 Eur už advokato teisines paslaugas), o atsakovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Nors atsakovė argumentuoja, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas tik nepagrįstai didina ieškovės patirtas išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas šį ieškovės pateiktą įrodymą 2024 m. kovo 19 d. teismo posėdyje priėmė ir vertino jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Dėl to išlaidos, patirtos už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą, pagrįstai įvertintos kaip ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

52. Taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog ieškovės patirtos advokato teisinių paslaugų išlaidos buvo per didelės. Pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos, 2015 m. kovo 20 d. redakcija) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Taigi, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019). Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Konkretūs koeficientai už skirtingas teisines paslaugas nurodyti Rekomendacijų 8 punkte. Bylos proceso duomenys patvirtina, kad pasiruošimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 straipsnis), ieškovės advokatas teikė ieškinį, dubliką, kitus procesinius prašymus ir dokumentus. Nors byla nebuvo didelės apimties ar sudėtinga, iš esmės analogiškoje byloje, kaip ir nurodo atsakovė, advokatas atstovavo ir ieškovės dukters šeimą, kuri taip pat ketino įsigyti atsakovės statomą butą, tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad civilinės bylos buvo atskiros, atskiri teisminiai procesai ir nėra teisinio pagrindo manyti, kad dėl advokato atstovavimo panašioje byloje turėtų mažėti jo suteiktų teisinių paslaugų apimtis. Antra, nagrinėjamu atveju išlaidos advokato teisinėms paslaugoms nesiekia ir net yra gerokai mažesnės nei rekomenduojami maksimalūs dydžiai ir nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ieškovė nepagrįstai išlaidavo.

53. Taip pat nėra teisinio pagrindo ieškovės teiginiams, kad atsakovė procese elgėsi nesąžiningai ar piktnaudžiavo procesu. Tokių aplinkybių nenustatyta, o tai, kad atsakovė ginčija tik dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, yra jos procesinė pozicija ir tai šiuo atveju nelaikytina piktnaudžiavimu ar nesąžiningu elgesiu. Dėl to nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų skirstymo taisyklių (CPK 93, 98 straipsniai).

54. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas patenkino 29,60 proc. ieškovės turtinių reikalavimų, o 70,40 proc. turtinių reikalavimų atmetė, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ir ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 691,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atitinkamai keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

55. Taip pat nustatyta, kad byloje patirta 33,44 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas ir klaidingai nurodyta, jog patirta 33,34 Eur išlaidų. Rašymo apsirikimas taisytinas (CPK 276 straipsnis). Valstybės naudai iš šalių priteistinos nurodytos išlaidos taikant nustatytą patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, t. y. iš ieškovės priteistina 23,54 Eur, iš atsakovės priteistina 9,90 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai paskirstymo atitinkamai keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą jos apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neatlygintinos.

57. Atsakovei žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą, grąžintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi. Apie kitas apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas atsakovė duomenų nepateikė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

58. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NT valdymo koncernas LT“ ieškovės M. B. S. naudai priteisti 5 (penki) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 3 363 Eur (trys tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt trys eurai) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 691,42 Eur (šeši šimtai devyniasdešimt vienas euras 42 centai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NT valdymo koncernas LT“ valstybės naudai 9,90 Eur (devyni eurai 90 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš ieškovės M. B. S. valstybės naudai 23,54 Eur (dvidešimt trys eurai 54 centai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjos Irma ČuchrajErinija KazlauskienėErika Misiūnienė