Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. G. prašo: 1) panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022-10-12 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes K. G. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 3) atlikti įrodymų tyrimą, kaip to prašoma jo apeliaciniame skunde.

2.1. Apeliantas mano, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o K. G. išteisintinas. Teismas neleistinai išplėtė kaltinimo ribas, netinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Tai lėmė ir neteisingą baudžiamojo įstatymo aiškinimą, ir taikymą. Be to, teismas nuteistajam ribojo rungimosi principo įgyvendinimą, nebuvo pakankamai aktyvus, užkirto kelią atskleisti reikšmingus duomenis apie nukentėjusįjį, netenkino gynybos prašymų, neleido užduoti nukentėjusiajam reikšmingų klausimų, apribojo teisę į gynybą ir pan. Apeliacinį skundą grindžia toliau nurodomais argumentais.

2.2. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo pakeisti / papildyti kaltinimą iš esmės kitomis faktinėmis aplinkybėmis, tai patvirtina baudžiamosios bylos duomenys. Iš 2021-12-20 M. M. protokolo-pareiškimo matyti, kad K. G. esą „rankoje laikydamas stiklinį butelį parvertė mane ant žemės ir aš galva stipriai trenkiausi į grindinį. Aš stojausi ir jis vėl mane pargriovė ant žemės. Tokiais veiksmais jis man sukėlė fizinį skausmą.“ Šie duomenys rodo, kad, pasak M. M., jis susitrenkė galvą į grindinį, dėl to patyrė fizinį skausmą. 2021-12-20 M. M. apklausos protokole užfiksuota, kad „jis griebė mane už kaklo, pradėjo mane tąsyti ir parvertė ant žemės. Griūdamas aš su galva trenkiausi į asfalto grindinį. Jis mane ant žemės pargriovė kelis kartus, taip sukėlė man fizinį skausmą“. Šie parodymai taip pat rodo, kad skausmą nukentėjusiajam galbūt sukėlė tik trenkimasis galva į grindinį. Iš Specialisto išvados Nr. G (duomenys neskelbtini) matyti, kad, pasak nukentėjusiojo, „Nukentėjusysis teigia, kad pastumtas kaimyno, griuvo, pakaušio sr. Trenkėsi į asfaltą. Dabar skauda galvą <...>“. Iš VĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2021-12-19 21.51 val. atspausdinto gydytojo išrašo matyti, kad „skundžiasi galvos, krūtinės skausmu užpakalinėje dalyje, kairio šono skausmu“. Šie medicininiai duomenys patvirtina, kad M. M. iš karto po įvykio nurodė tik galvos susitrenkimą, kuris, jo teigimu, jam sukėlė fizinį skausmą.

2.3. 2020-20-10 apklausos metu M. M. parodė, kad „pamenu, tai kad jis mane parvertė ant žemės ir laikė suėmęs rankas. Kiek pamenu galva trenkiausi į asfaltą, bet ar K. G. man sudavė, to pasakyti negaliu. Kai galvą trenkiau į asfaltą man buvo sukeltas fizinis skausmas, kuris pasireiške tuo, kad po to galva labai svaigo <...>. <...> tuo metu buvau su kepure, todėl manau ir sužalojimų ant galvos nebuvo“. Papildomos apklausos metu M. M. taip pat nurodo, kad galva, „ant kurios buvo kepurė“, trenkėsi į grindinį, o ar jam buvo suduota kur nors kitur, pasakyti negali. Apeliantui akivaizdu, kad jokių kitų fizinių kontaktų, kurie galėjo jam sukelti fizinį skausmą, jis nejautė. 2020-02-10 Pranešime apie įtarimą K. G. nurodoma, kad jis įtariamas tuo, kad „smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą žmogui, o būtent, kad jis 2021-12-19 apie 18.16 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu su M. M., rankomis sugriebė jį už kaklo, parvertė ant žemės, dėl ko M. M. galva trenkėsi į žemę ir tokiu būdu patyrė fizinį skausmą“. 2022-03-02 kaltinamajame akte inkriminuojamos veikos formuluotė išliko analogiška.

2.4. Teisminio nagrinėjimo metu M. M. 2022-06-22 posėdyje, be kita ko, parodė, kad „griebė už kaklo, kritau ant nugaros, trenkiausi galva į žemę. <...> Jis mane purtė už kaklo <...> stumdė, kritau, neleido atsikelti, dusino, krūtinę spaudė. Aš kelis kartus ant žemės kritau. <...> Jis mane stūmė ir dar ant manęs užkrito, tada galvą susitrenkiau, kritau ant pakaušio“. Nukentėjusysis atsakydamas į teismo klausimus nurodė, kad „Fizinį skausmą pajutau kai atsitrenkiau su pakaušiu <...>“ Tik po to nukentėjusysis tarp kitko nurodė, kad „pradžioje man kaltinamasis smūgiavo į galvą, bet aš nenukritau, aš šoką patyriau“.

2.5. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakeisdamas kaltinimo aplinkybes iš esmės kitokiomis, t. y. „pridėdamas ir papildydamas“ kaltinimą K. G. tuo, kad jis neva vieną kartą dešine ranka smogė M. M. į galvą, pasielgė nederamai, netinkamai. Nukentėjusysis M. M. nuo pat tyrimo pradžios (iš karto po įvykio) nurodė, kad jam skausmą galbūt sukėlė tik trenkimasis galva į asfalto dangą. Tai nurodė tiek apklausiamas policijoje, tiek ir medikams. Tokios pat pozicijos nukentėjusysis laikėsi ir teismo posėdyje, kur labai konkrečiai nurodė, dėl ko galbūt patyrė fizinį skausmą – dėl „trenkimosi galva su dėvėta kepure“ (tai nurodė dar ikiteisminio tyrimo metu) į asfalto dangą. Jokių kitų fizinio skausmo sukėlimo šaltinių nukentėjusysis nenurodė ir nekonkretizavo. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių nesiaiškino, nepašalino abejonių. Nepaisant to, kad buvo gauti prašymai pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes iš esmės kitomis, teismas net neanalizavo, kas konkrečiai lėmė fizinio skausmo M. M. sukėlimą (kokie buvo šio fizinio poveikio šaltiniai) ir visiškai paviršutiniškai, nesigilindamas paliko nepašalintas abejones.

2.6. Nurodo, kad 2022-05-09 nukentėjusysis M. M. per atstovą pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis į kaltinimą įrašant „vieną kartą dešine ranka smogė M. M. į galvos sritį“. 2022-09-28 teismui analogišką prašymą pateikė ir kaltinimą palaikantis valstybinis kaltintojas ir suformulavo galutinį kaltinimą: „2021-12-19 apie 18.16 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu su M. M. vieną kartą dešine ranka smogė M. M. į galvos sritį, sugriebė jį už aklo, parvertė ant žemės, dėl ko M. M. galva trenkėsi į žemę ir tokiu būdu patyrė fizinį skausmą“. Apelianto įsitikinimu, tai nėra kaltinimo keitimas. Tai nėra faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis. Tai kaltinimo papildymas nauju faktiniu įvykiu. Tai nauja faktinė aplinkybė šalia jau esančių aplinkybių. Tokiu būdu kaltinimas neleistinai praplečiamas nauju faktiniu įvykiu – nauju smūgiu dešine ranka į galvą, tokiu būdu sukeliant fizinį skausmą, nors pats M. M. to net nenurodė apklausų metu. Nors apylinkės teismas formaliai laikėsi baudžiamojo proceso taisyklių, tačiau nepagrįstai pakeitė kaltinimą K. G. „papildomu įvykiu, kuris šioje byloje nėra nustatytas“. Ši susiklosčiusi teisinė situacija iš esmės negali būti laikoma kaltinimo keitimu. Tai akivaizdus kaltinimo pildymas, kurio nenumato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. Kaltinimo keitimu tam tikros aplinkybės iš kaltinimo šalinamos ir keičiamos kitomis, to nebuvo nagrinėjamu atveju. Nuosprendyje apskritai jokių motyvų dėl šių aspektų nėra nurodyta.

2.7. Apeliantas mano, kad tokį kaltinimo papildymo postūmį nulėmė 2022-02-01 kitų objektų (vaizdo įrašo, kurį savo iniciatyvas pateikė pats K. G., kuris savo saugumui buvo įsirengęs vaizdo fiksavimo kamerą (žr. 2022-02-10 įtariamojo apklausos protokolą) apžiūros protokole užfiksuota frazę „stumia M. M. nuo savęs į šoną ir vieną kartą dešine ranka smogia M. M. į galvos sritį“. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ištyrus vaizdo įrašą nėra užfiksuota, kad K. G. dešine ranka smogtų ir pataikytų nukentėjusiajam į galvą. Šių duomenų teismas netyrė, nors tiek K. G., tiek ir pats nukentėjusysis šios faktinės aplinkybės nepripažino. Todėl teismo vaidmuo gavus prašymus pakeisti kaltinimą turėjo būti išimtinai aktyvus. Teismas privalėjo ištirti visus bylos duomenis, kurie leistų šią faktinę aplinkybę, kuria buvo ne pakeistas kaltinimas, o „papildytas naujai“, pripažinti kaip egzistavusią arba ne. Apeliantas yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu iš esmės pakeisdamas nuteistajam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes esmingai kitokiomis, t. y. faktiškai papildydamas kaltinimą dar vienu esą M. M. sukelto fizinio skausmo šaltiniu, padarė esminį procesinį pažeidimą. Teismas privalėjo įrodymų tyrimą (duomenų vertinimą) baudžiamojoje byloje atlikti tiek pagal pirminį kaltinimą, tiek ir pagal nukentėjusiojo atstovo ir valstybinio kaltintojo prašymus pakeisti kaltinimą. Tačiau teismas to neatliko, nuosprendyje nėra jokių motyvų apie tai, kad pats M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nepatvirtino, jog jam ne tik buvo suduotas smūgis į galvą, bet kad šis smūgis, jeigu jis apskritai buvo, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

2.8. Apeliantas nurodo, kad, įvertinus tai, jog pagal K. G. nusikalstamos veikos aprašymą skundžiamame nuosprendyje yra sprendžiama apie šios veikos sudėtį sudarančių požymių buvimą kaltininko veikoje, šio procesinio dokumento aiškumą paprastai lemia tai, ar jame pavartotų formuluočių turinys gali būti suprantamas iš jame nurodytų aplinkybių ir yra aiškus, atsižvelgiant į formuluočių vartojimo kontekstą. Iš skundžiamu nuosprendžiu apeliantui inkriminuotos veikos formuluotės matyti, kad K. G. pripažintas kaltu dėl to, jog: a) vieną kartą dešine ranka smogė M. M. į galvą; b) rankomis sugriebė M. M. už kaklo; c) parvertė M. M. ant žemės, dėl to jis galvą trenkėsi į žemę ir tokiu būdu patyrė fizinį skausmą. Iš tokios skundžiamu nuosprendžiu „nustatytos inkriminuotos veikos formuluotės konstrukcijos“ apeliantui nėra aišku, kas šiuo konkrečiu atveju buvo M. M. esą patirto fizinio skausmo šaltinis. Neaišku, ar šiuo šaltiniu buvo visi a, b, c punktuose nurodyti šaltiniai, ar kuris nors vienas, ar vis dėlto paskutinis iš jų, t. y. galvos trenkimas į žemę. Jeigu fizinio skausmo šaltiniu galėjo būti būtent galvos trenkimas į žemę, tada nesuprantama, kokiu priežastiniu ryšiu yra susiję kiti nuosprendyje nurodomi faktoriai, tokie kaip smūgis ranka į galvą, sugriebimas už kaklo, kurių kaip tokių, kurie galėtų hipotetiškai sukelti skausmą, apklausų metu nenurodė net pats nukentėjusysis M. M..

2.9. Apeliantas mano, kad net hipotetiškai tikint, kad nuosprendis yra teisingas, kaltinimas yra neaiškus. Nurodoma, jog apeliantas neva sudavė smūgį, parvertė ir sukėlė skausmą. Kyla klausimas, nuo „kurio faktoriaus skausmas sukeltas“. Šis momentas labai svarbus, nes nukentėjusysis M. M. niekada nenurodė, kad jam buvo suduota į veidą. K. G. savo ranka M. M. galvos nekliudė. Tokia iliuzija susiklostė subjektyviai interpretuojant vaizdo įrašą ir jo aprašymo formuluotę. Todėl galutinis kaltinimas buvo ne tik neleistinai praplėstas, bet ir ydingai suformuluotas, o nuo tokio kaltinimo K. G. neturėjo galimybės veiksmingai apsiginti.

2.10. Apeliantas cituoja su BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymu susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aptaria BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas vertindamas byloje surinktus duomenis nesilaikė visapusiško jų vertinimo taisyklės, nes tai darė fragmentiškai, matydamas tik dalį jų, nesivadovaudamas jų visuma, prioritetą teikdamas valstybės kaltinimui ir ignoruodamas gynybos argumentus, keliamus klausimus, teikiamus prašymus. Dėl šios priežasties netinkamai vertindamas įrodymus teismas klydo ir darydamas galutines išvadas, kartu lėmusias ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą šioje baudžiamojoje byloje. Nuteistasis nurodo, jog apylinkės teismas ignoravo Aukščiausiojo Teismo formuluojamą teismų praktiką, susijusią su BK 140 straipsnio taikymu. Mano, kad savavališko fizinio sąlyčio su kito asmens kūnu metu kitas asmuo gali jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia fizinio skausmo BK 140 straipsnio prasme sukėlimo. Nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir motyvai, kuriais teismas grindė nuteistojo K. G. kaltę, nėra pakankami ir neabejotini tam, kad būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti, jog K. G. atliko jam kaltinime nurodytus veiksmus ir taip padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo in dubio pro reo principu.

2.11. Pirmosios instancijos teismas K. G. parodymus deklaratyviai įvertino kaip pasirinktą gynybinę versiją ir tokiu būdu nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Skundžiamo nuosprendžio motyvavimas kontrastuoja su tuo, kad savo ruožtu teismas nukentėjusiojo M. M. parodymų apskritai nevertino ir nebuvo jiems kritiškas. Teismas netgi neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas priskiria „jautrių“ bylų kategorijai, nes jose nagrinėjami artimų žmonių, kaimynų, ilgai konfliktuojančių pažįstamų asmenų nesutarimai, analizuojami jų įtempti santykiai., todėl teismai turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, atsižvelgdami į tai, kad tokiose konfliktinėse situacijose proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-212/2012).

2.12. Apelianto nuomone, analizuojant nukentėjusiojo parodymus matyti, kaip jie kinta, ir jų nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Iš 2021-12-20 pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą matyti, kad nusikalstama veika aprašoma, be kita ko, taip: „K. G. gim. (duomenys neskelbtini) rankoje laikydamas stiklinį butelį parvertė ant žemės M. M. kuris galva trenkėsi į asfaltuotą grindinį“. Iš 2021-12-20 M. M. protokolo-pareiškimo matyti, kad M. M. parodė tokią įvykių eigą: „<...> rankoje laikydamas stiklinį butelį parvertė mane ant žemės ir aš galva stipriai trenkiausi į grindinį. Aš stojausi ir vėl mane pargriovė ant žemės. Tokiais veiksmais jis man sukėlė fizinį skausmą. Prašau dėl šio įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą“. Jokios užuominos apie iš K. G. gautą smūgį čia nenurodoma. Iš 2021-12-20 tarnybinio pranešimo matyti, kad M. M. pranešimas fiksuotas taip: „<...> užsipuolė kaimynas, nubloškė jį ant žemės, norėjo sumušti, bet pranešėjas pabėgo“. Iš to paties tarnybinio pranešimo matyti, kad „<...> ant pareiškėjo jokių išorinių akivaizdžių sužalojimų nesimatė. <...> pastarasis (K. G.) nurodė, kad M. nemušė ir jokio fizinio skausmo sukelti jam negalėjo.“. Tarnybiniame pranešime taip pat užfiksuota, kad M. M. nurodė, kad „<...> kaimynas K. G. pradėjo rėkauti, šaukti, stumdytis, rankose turėjo butelį su kuriuo mosikavo iš pradžių teigė, kad trenkė, jam į veidą su buteliu po to pasakojo, kad tik mosikavo ir kažkokiu momentu pargriovė jį ant žemės ir jis su galva trenkėsi į žemę, pajuto skausmą galvos srityje. Nurodė, kad pats rankomis K. nelietė ir jokių smūgių jam nesudavė. Pareiškėjas dėl pareiškimo rašymo šiuo metu nebuvo apsisprendęs, teigė, viską apgalvos ir jei turės pretenzijų kaimynui kreipsis į policiją.“ Nukentėjusysis M. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus. Pirmąjį kartą 2021-12-20 M. M. parodė, kad K. G. buvo neva su cigarete ir alaus buteliu rankoje. Nurodė, kad „Jis griebė mane už kaklo, pradėjo mane tąsyti ir parvertė ant žemės. Griūdamas aš su galva trenkiausi į asfalto grindinį. Jis mane ant žemės pargriovė kelis kartus, taip sukėlė man fizinį skausmą. <...> Aš prieš jį rankos nekėliau.“ Papildomos 2022-02-10 apklausos metu M. M., be kita ko, jau nurodo, kad „<...> ar K. G. man sudavė, to pasakyti negaliu. <...> Tuo metu buvau su kepure, todėl manau ir sužalojimų ant galvos nebuvo“.

2.13. Apelianto manymu, tokiems nenuosekliems nukentėjusiojo M. M. parodymams ikiteisminio tyrimo metu pirmosios instancijos teismas „turėjo duoti atitinkamą įvertinimą“, juos sugretindamas su teisiamojo posėdžio metu duotais nenuosekliais ir abstrakčiais bei netikroviškais parodymais. Klausantis nukentėjusiojo parodymų posėdžio metu susidarė įspūdis, kad jis apskritai kuria alternatyvią įvykių istoriją. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme M. M. nurodyti teiginiai, kad K. G. jį užsipuolė „būdamas su buteliu“, kad kaltininkas jį pargriovė kelis kartus, kad jis alpo, buvo praradęs sąmonę, netgi vėmė, yra išgalvoti, jų nepatvirtina jokie kiti duomenys. Byloje esančio vaizdo įrašo, kuriuo teismas išimtinai vadovavosi papildydamas kaltinimą K. G., apžiūros protokole nėra jokių duomenų apie M. M. nurodytą butelį, apie tai, kad jis buvo pargriautas kelis kartus, ir t. t. Dar didesnes abejones apeliantui kelia M. M. teiginys, jog neva jis keletą kartų, kol buvo susikibęs su K. G., alpo, buvo praradęs sąmonę, daug ko neprisimena, o po konflikto prie namo vėmė ir pan. Taip pat apeliantui kelia pagrįstas abejones M. M. gebėjimas suvokti ir duoti adekvačius parodymus apie realiai įvykusius įvykius, į tai viso proceso teisme metu K. G. bandė atkreipti dėmesį, tačiau teismas jo neišgirdo. Akivaizdu, kad nukentėjusysis M. M. viską hiperbolizavo, įvykius interpretavo nebūtais faktais, savo išgyvenimus simuliavo (galbūt to ir nesuvokdamas), taip pat simuliavo ir nurodomus simptomus greitosios medicininės pagalbos medikams. Šiuos argumentus patvirtina K. G. pateikta teismo medicinos eksperto dr. P. P. konsultacinė išvada.

2.14. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad jokių medicininių indikacijų apie negalavimus neužfiksuota. Aprašomi vien tik subjektyvūs M. M. nurodyti, tačiau bylos duomenimis nepatvirtinti būsenos vertinimai. Absoliučiai jokios organizmo funkcijos nesutrikusios, nepakilęs net kraujospūdis, nepadažnėjęs kvėpavimas ir t. t. Akivaizdu, kad M. M. skausmą įvertino 8 balais iš 10 net nesuvokdamas tokios skalės reikšmės. Neįtikinama ir tai, kad M. M., jausdamas, kaip jis teigia, 8 iš 10 balų skausmą, apsisprendė pareiškimą parašyti tik po daugiau nei 17 valandų nuo įvykio. Iš karto po įvykio M. M. buvo apžiūrėtas VĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kur 2021-12-19 21.51 val. buvo atspausdintas Gydytojo išrašas 025/a, o pats nukentėjusysis buvo paleistas į namus. Tačiau pastarasis tik kitą dieną, t. y. 2021-12-20, laikotarpiu nuo 11.40 val. iki 11.49 min., surašė Protokolą-pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo fakto, jog nuo įvykio, kuris įvyko 2021-12-19, apie 18.16 val., iki 2021-12-20 11.40 val., kai buvo pradėtas rašyti Protokolas-pareiškimas, praėjo daugiau kaip 17 valandų. Tai yra labai svarbus faktorius vertinant M. M. nurodytą skausmo lygį 8 iš 10 balų. Teismas net nesiaiškino, kaip reiktų vertinti M. M. nurodyto skausmo balo turinį ir ar yra normalu bei įmanoma tokio balo skausmą kentėti net 17 valandų po įvykio sugalvojant į policiją kreiptis tik kitos dienos vidurdienį. Taigi pirmosios instancijos teismas selektyviai parinko nuosprendžiui tam tikrus M. M. parodymų fragmentus, kurie „patogiai dera su išvada pripažinti K. G. kaltu dėl skausmo sukėlimo“. Dėl suduoto smūgio net M. M. policijai nesiskundė. „Jis atsirado prisitaikius prie vaizdo įrašo aprašymo“, kai tyrėja, aprašydama vaizdą, mostą ranka pavadino smūgiu į galvos sritį, nesigilindama, ar ranka kontaktavo su M. M. galva, ir pan. Taigi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nebuvo patikrinti teisiamajame posėdyje ir nepagrįstai pripažinti įrodymu dėl smūgio sudavimo. Teismas privalėjo imtis priemonių įrašo kadravimui, o iškilus ginčams paskirti vaizdo įrašo ekspertizę ir tirti jame esančius kadrus, siekiant nustatyti, kokiu momentu smūgiuota ir ar smūgis „pasiekia kontaktą“.

2.15. Pirmosios instancijos teismas paliko nepašalintą abejonę dėl tariamo fizinio skausmo sukėlimo mechanizmo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. M. nurodė, kad pargriovus jis susitrenkė galvą į žemę, o papildomos apklausos metu teigė, kad galvą esą susitrenkė į asfalto grindinį. Teisme nukentėjusysis taip pat kelis kartus pakartojo, kad jo galva kontaktavo ne su kuo kitu, o su žeme. Iš 2021-12-19–2021-12-20 atliktos įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matyti, jog jame užfiksuota, kad „įvykio vietoje matome ant žemės likusias pėdų įspaudus ant sniego, po konflikto.“ Galop tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodoma, kad ,,<...> M. M. galva trenkėsi į žemę ir tokiu būdu patyrė fizinį skausmą <...>“. Taigi šioje baudžiamojoje byloje nustatytos kelios faktinės aplinkybės, kurios itin svarbios atsakymui į klausimą, ar iš tiesų bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad M. M. buvo realiai sukeltas fizinis skausmas: 1) M. M. nurodo dvejopai – galva trenkėsi arba į žemę, arba į asfalto grindinį; 2) M. M. apklausos metu nurodė, kad jis tuo metu dėvėjo kepurę, todėl nebuvo konstatuota jokių sužalojimų; 3) įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad ant žemės matomi pėdų įspaudai, susiformavę ant sniego; 4) nuteistasis K. G. teigia, kad jis tik parvertė M. M. ant žemės jį prilaikydamas, kad jis galva nesitrenktų arba į žemę, arba į asfalto dangą; 5) liudytojas D. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad K. G. paguldė M. M. ant žemės. Aptartų neaiškumų / abejonių teismas nepašalino, nes taip ir lieka neaišku, ar M. M. buvo pargriautas / paguldytas ant apsnigtos žemės, ar ant apsnigtos asfalto dangos. Tik nustačius, kokia tai buvo danga – ne kietas ar vis dėlto kietas paviršius, tai leistų atskleisti nukentėjusiojo galvos ir kito paviršiaus (žemės arba asfalto dangos) kontakto pobūdį, tai leistų labiau suvokti galimo skausmo atsiradimo šaltinio mechanizmą.

2.16. Kaltinimas K. G., be kita ko, buvo grindžiamas ir VTMT Klaipėdos skyriaus 2022-01-31 Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma: „Tyrimui pateiktoje medicininėje dokumentacijoje M. M. poodinių kraujosruvų, nubrozdinimų, patinimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nenustatinėjamas, o nustatyti galvos ir krūtinės ląstos bei nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimai pagrįsti vien tik subjektyviu nusiskundimu skausmu, todėl šiuo atveju domėn neimamas.“ Ši išvada tik patvirtina nuteistojo K. G. įsitikinimą, kad savo veiksmais, fiksuotais, be kita ko, ir vaizdo įraše, vykstant abipusiam konfliktui su M. M., jis negalėjo sukelti skausmo, vertintino 8 balais iš 10. Toks skausmas turėjo „iššaukti jį patyrusį asmenį kažkokios realios reakcijos ir kažkokiu tai būdu pasireikšti išoriškai objektyviai (šauksmas pagalbos, dejonės ar panaši reakcija, atitinkanti skausmo lygį)“. K. G. viso proceso metu įrodinėjo, kad nebuvo sukeltas joks skausmas, dėl kurio asmenį būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. K. G. nuosekliai tvirtino, kad apversdamas nukentėjusįjį M. M. pastarąjį prilaikė, jis negalėjo niekaip jam sukelti skausmo, kuris būtų didelis ar nepakeliamas ir pan. M. M. dėvėjo žieminius storus rūbus, jo galva buvo apdengta kepure, jo apvertimo ant žemės vietoje buvo sniego, toje vietoje yra žolynas ir t. t.

2.17. K. G. matydamas, kad ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje buvo nurodytas subjektyvus, niekuo neparemtas, paties nukentėjusiojo M. M. skausmo įvertinimas 8 balais iš 10, o objektyviai ant nukentėjusiojo pakaušio ir apskritai ant kūno jokių pėdsakų nebuvo, net paraudimų, todėl buvo inicijuotas situacijos tyrimas pasitelkiant teismo medicinos ekspertą dr. P. P.. Atliktas tyrimas parodė, kad M. M. gerai moka simuliuoti sveikatos sutrikdymus, jis nurodė daugybę išgalvotų simptomų. K. G. teismo medicinos ekspertui pateikė šiuos klausimus: 1) Jei hipotetiškai laikyti, kad M. M. patyrė 8 balų iš 10 skausmą, ar turėjo likti ant jo kūno bent kokių matomų pėdsakų? Jei turėjo likti, tai kokie?; 2) ar šiuo konkrečiu atveju M. M. subjektyviai nurodyti medikams simptomai neprieštarauja konflikto vykimo ir kontakto su K. G. mechanizmui? Ar yra objektyvus priežastinis ryšis tarp M. M. nurodomų simptomų ir K. G. atliktų veiksmų?; 3) ar iš pateiktos visos bylos medžiagos būtų galima nustatyti objektyviai ar M. M. patyrė skausmą ir kokį? Buvo gauta ir teismui pateikta 2022-03-23 teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Į pateiktus klausimus teismo medicinos ekspertas atsakė, kad: „1. Jei hipotetiškai laikyti, kad M. M. patyrė 8 balų iš 10 skausmą, tai labai tikėtina būtų, kad turėjo likti ant jo kūno bent kokių tai matomų sumušimo pėdsakų, bei būdinga būtų priverstinė tam tikra kūno padėtis ar tai tam tikrų funkcijų sutrikimas, tačiau tokių duomenų nėra; 2) Šiuo konkrečiu atveju M. M. subjektyviai nurodyti medikams simptomai prieštarauja konflikto vykimo ir kontakto su K. G. mechanizmui, nes nėra pakaušio traumavimo mechanizmo bei tai nestebima filmuotoje medžiagoje. Nėra objektyvių patvirtinančių požymių patvirtinančių priežastinį ryšį tarp M. M. nurodomų simptomų ir K. G. atliktų veiksmų; 3) Iš pateiktos visos bylos medžiagos negalima objektyviai nustatyti ar M. M. patyrė skausmą ir kokį, nes nėra tai patvirtinančių duomenų.“.

2.18. Pirmosios instancijos teismas aptartos Specialisto konsultacinės išvados deramai neįvertino, tai turėjo įtakos tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui. Šio įrodymo atmetimo motyvų teismas nenurodė. Teismas nesiėmė priemonių apklausti teismo medicinos ekspertus siekiant pašalinti abejones. Be to, teismas nesiremdamas eksperto P. P. konsultacine išvada neanalizavo, koks šios išvados santykis su baudžiamosios bylos duomenimis, ar ji patvirtina gynybos teiginius, ar ne. Taip pat minėtos išvados teismas nevertino kitų bylos duomenų kontekste. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių P. P. konsultacinės išvados atmetimo / nesivadovavimo ja motyvų, nors ši išvada gauta iš esmės privačiam ekspertui pateikus ne mažiau duomenų, nei buvo pateikta teismo medicinos specialistui, kuris surašė Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Konsultacinė išvada iškėlė objektyvias abejones dėl nukentėjusiojo M. M. parodymų teisingumo, o kartu ir dėl to, ar šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti fizinio skausmo sukėlimo požymiai. Fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu.

2.19. Šio apeliacinio proceso metu prašoma: 1) išreikalauti ir prie bylos pridėti bei ištirti policijos pareigūnų turimomis vaizdą fiksuojančiomis kameromis BC Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotus vaizdo įrašus pareigūnams atvykus į įvykio vietą iš karto po įvykio (žr. Klaipėdos apskr. VPK Plungės r. PK Veiklos skyriaus 2021-12-20 tarnybinį pranešimą dėl fizinio skausmo sukėlimo (pasirašytas tyrėjos R. T.) ir iš Bendrojo pagalbos centro (BPC) turimus garso įrašus, kuriuose galbūt fiksuotas nukentėjusiojo M. M. garso skambutis telefonu (žr. 2021-12-20 liudytojo apklausos protokolą). Šie duomenys reikalingi siekiant objektyviai ir nešališkai ištirti konflikto dalyvių pirminius parodymus iš karto po įvykio ir pan.; 2) iškviesti ir apklausti Klaipėdos apskr. VPK Plungės r. PK Veiklos skyriaus vyriausiąjį patrulį I. Š. (žr. Klaipėdos apskr. VPK Plungės r. PK Veiklos skyriaus 2021-12-19–2021-12-20 apžiūros protokolą), kuris pirmasis įvykio vietoje apžiūrėjo ir fiksavo reikšmingus duomenis, tikrino konflikte dalyvavusio K. G. blaivumą. Šio galimo liudytojo apklausa yra būtina, nes jis pirmasis komunikavo su konflikto dalyviais, jis yra vienas pirmųjų duomenų šaltinių, kuriam konflikto dalyviai nurodė įvykio aplinkybes ir pan.; 3) iškviesti ir apklausti VTMT Klaipėdos skyriaus specialistą R. P., kuris surašė Specialisto išvadą Nr. G (duomenys neskelbtini), taip pat teismo ekspertą P. P., kuris surašė Teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai, kokie požymiai yra būdingi fizinio skausmo sukėlimo atpažinimui, koks yra 8 iš 10 balų skausmo skalėje lygis ir kaip jis gali reikštis analogiškose situacijoje ir kt.; 4) išreikalauti iš Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų į bylą K. G. prašymu atsiųstus M. M. teistumo duomenis, su kuriais teismas atsisakė supažindinti kaltinamąjį ir kurių teismas nepridėjo prie baudžiamosios bylos (išskyrus patį lydraštį (t. l, b. l. 115); 5) atlikti kitus įrodymų tyrimo veiksmus, kurie bus reikalingi atsiradus objektyviam poreikiui.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. M. ir jo atstovas advokatas V. Sirvydis prašo: 1) pakeisti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022-10-12 nuosprendį ir K. G. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį; 2) pripažinti K. G. veikus esant BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytai jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančiai aplinkybei; 3) kartu su bausme K. G. skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72¹ straipsnio, 67 straipsnio 3 dalies pagrindais, – draudimą artintis prie nukentėjusiojo arčiau nei 20 m atstumu; 4) pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir visiškai tenkinti pareikštą 3 000 Eur ieškinį dėl patirtos neturtinės žalos ir šią sumą priteisti iš nuteistojo K. G.; 5) pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistojo K. G. išlaidas už advokato teisinę pagalbą surašant šį apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

3.1. Nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas mano, kad skundžiama nuosprendžio dalis, kuri pasireiškė netinkamu veikos kvalifikavimu, netinkamu civilinio ieškinio išsprendimu, sunkinančios atsakomybę aplinkybės nepripažinimu, baudžiamojo poveikio priemonės nepaskyrimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu visu byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, šioje dalyje nepateikta įtikinama duomenų pripažinimo įrodymais analizė, be pagrindo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, tai taip pat suteikia pagrindą skundžiamą nuosprendį pakeisti taip, kaip to prašoma šiame apeliaciniame skunde.

3.2. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad K. G. 2021-12-19, apie 18.16 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, žodinio konflikto metu su M. M., vieną kartą dešine ranka smogė M. M. į galvą, rankomis sugriebė jį už kaklo, parvertė ant žemės, dėl to M. M. galvą trenkė į žemę ir tokiu būdu patyrė fizinį skausmą. Tokie nuteistojo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. nepripažinta, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismas tik lakoniškai pasisakė, jog „Konfliktas taip kaltinamojo ir nukentėjusiojo vyko ne viešoje vietoje, o nuosavo gyvenamojo namo kieme, kuriame abu gyvena, kaltinamasis tyčios pažeisti viešąją tvarką neturėjo, jo tyčia buvo nukreipta į asmeninių santykių su nukentėjusiuoju aiškinimąsi dėl asmeninių buitinių nesutarimų. Viešoji tvarka ir rimtis sutrikdyta nebuvo, liudytojas D. A., kuris yra tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo kaimynas iš rūsio į lauką išėjo tik vedamas smalsumo, jo veikla ar poilsis sutrikdyti nebuvo, į kaimynų konfliktą jis nesikišo, jį tik pasyviai stebėjo, kaltinamojo elgesiu nepasipiktino, jį net pateisino, pagalbos nekvietė, o specialiųjų tarnybų pagal nukentėjusiojo iškvietimą atvykimas į įvykio vietą nėra viešosios tvarkos sutrikdymo požymis, tai yra tiesioginis jų pareigų atlikimas“.

3.3. Apeliaciniame skunde su tokiais motyvais nesutinkama, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškina viešosios vietos sampratą, neteisingai teigia, kad visuomenės viešoji tvarka ir rimtis sutrikdyta nebuvo. Šioje dalyje klaidingai vertinami ir liudytojo D. A. parodymai apie tai, kad K. G. garsiai rėkė, jau nekalbant apie nukentėjusiajam suduotus smūgius. Tokia motyvacija reiškia, kad pirmosios instancijos teismas netgi nepripažįsta M. M., kaip nukentėjusiojo, visuomenės nariu; klaidingai aiškinama ir aplinkybė, kad specialiosios tarnybos pagal nukentėjusiojo iškvietimą atvyko į įvykio vietą ir tai taip pat nereiškia viešosios tvarkos sutrikdymo. Jeigu ne nuteistojo K. G. veiksmai, minėtos tarnybos, ypač greitosios medicininės pagalbos tarnyba, turėjo ir kitų užduočių bei įsipareigojimų visuomenės sveikatai. Tokia teismo motyvacija visiškai neatitinka ir teismų praktikos. Nukentėjusiajam smūgiuota veikiant įžūliai, nes kaltininkas viešoje vietoje, būdamas neblaivus, vartodamas necenzūrinius žodžius, matant D. A., sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. tyčia žodinio konflikto su nukentėjusiuoju metu ne tik vieną kartą dešine ranka smogė jam į galvą, bet ir tęsdamas smurtinius veiksmus rankomis sugriebė jį už kaklo, parvertė ant žemės, dėl to jis galva trenkėsi į žemę ir tokiu būdu patyrė fizinį skausmą ir buvo nežymiai sužalotas. Tokie K. G. įžūlūs veiksmai ir yra ne kas kita kaip nepagarbos aplinkai ir aplinkiniams demonstravimas, akivaizdus nustatytų elgesio normų pažeidimas, rimties sutrikdymas, nesaugios aplinkos įspūdžio sudarymas. Visi šie požymiai sudaro veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymius.

3.4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nepripažino įvykio vietos viešąja vieta. Pagal teismų praktiką viešos vietos sąvokos nepaneigia tai, kad tokia vieta „priklauso privačios nuosavybės teise“. BK 284 straipsnio objektyviųjų požymių prasme tokioje vietoje netgi nebūtinai smurtavimo metu gali būti, bet pakanka ir to, kad toje vietoje tikėtinai gali atsirasti trečiųjų asmenų. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad toks asmuo šiuo konkrečiu atveju ir atsirado – mažų mažiausiai tai buvo liudytojas D. A., kadangi jis pats išėjo pažiūrėti dėl keliamo triukšmo (,,iš rūsio išėjau, kaip triukšmą išgirdau“), o šio triukšmo šaltinis nebuvo nukentėjusysis. Asmenys, kuriems teko atsirasti prie (duomenys neskelbtini) namo, yra ir GMP darbuotojai, ir policijos pareigūnai.

3.5. Pirmosios instancijos teismas, nekvalifikuodamas K. G. veiksmų pagal BK 284 straipsnį, nurodė, kad konfliktas kilo neva dėl „asmeninių santykių su nukentėjusiuoju aiškinimosi dėl asmeninių buitinių nesutarimų“. Asmeninis santykių pobūdis jokiu būdu nepaneigia galimybės veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-628/2021 gynybos taip pat buvo argumentuojama tuo, kad konfliktuojantys asmenys tarpusavyje ilgą laiką nesutaria, yra turėję teisminių ginčų, tačiau fakto aplinkybė, kad kaltininkas veikė įžūliai, neprognozuojamai, demonstratyviai, siekdamas ciniškai pasityčioti iš nukentėjusiojo (nesvarbu, kad patys veiksmai netruko ilgai) sudaro visus veikos, numatytos ir uždraustos BK 284 straipsnyje, požymius. Valstybės nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina, kad visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiami kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Asmens saugumas, moralinių-kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo nustatytais atvejais – ir baudžiamosios teisės priemonėmis.

3.6. Nukentėjusiojo ir jo atstovo advokato nuomone, K. G. neblaivumas buvo nepagrįstai nepripažintas jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-495/2022 pateiktų išaiškinimų, nes šioje nutartyje pateikti itin reikšmingi išaiškinimai dėl BK 60 straipsnio l dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. neblaivumo. Iš alkoholio kiekio matavimo prietaiso panaudojimo registracijos žurnalo išrašo kopijos matyti, kad 2021-12-19 18.46 val. K. G. nustatytas 0,61 promilės girtumas ir ši aplinkybė skundžiamoje nuosprendžio dalyje minima. Apelianto nuomone, tokia aplinkybė neabejotinai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui, nes, būdamas blaivus, nors ir priešiškai nusiteikęs, K. G. savo veiksmus dar sugebėdavo kontroliuoti ir fizinio smurto anksčiau nesiimdavo. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažino motyvuodamas tuo, kad „jo (K. G.) nervai, kaip pats nurodė, nebeatlaikė dėl nuolatinio nukentėjusiojo beldimo naktimis į sienas“. Skunde pažymima, jog K. G. prieš nukentėjusįjį smurtavo ne naktį, išprovokuotas jo beldimo į sienas (tai nebuvo nustatyta), o paveiktas alkoholio ir visiškai be dingsties, tai ir sudaro vieną iš BK 284 straipsnio požymių. Neblaivumas šiuo konkrečiu atveju sukėlė nepagrįstą K. G. agresiją, kuri, jam esant blaiviam, anksčiau nepasireikšdavo.

3.7. Taip pat minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-495/2022 išsamiai pasisakoma dėl skirtinos bausmės, nes pernelyg švelni, veikos pavojingumo neatitinkanti bausmė pažeidžia ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas nukentėjusiųjų orumas. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo netaikė labai efektyvios priemonės, skirtinos kartu su bausme, – uždraudimo artintis prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu (BK 67 straipsnio 3 dalis), nors nukentėjusiojo atstovas prašė taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, skirtiną kartu su bausme. BK 72¹ straipsnio l dalyje reglamentuota, kad šis įpareigojimas taikytinas, kai būtina apsaugoti nukentėjusio asmens interesus, tai visiškai atitinka situaciją nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Įvertinus aplinkybę, kad K. G. ir nukentėjusysis yra kaimynai, nustatytinas 20 metrų atstumas.