- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-20
- Bylos Nr.
- 2A-1170-232/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30048-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- BUAB „ERP“
- Atsakovas
- L. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „ERP“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „ERP“ ieškinį atsakovei L. J. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „ERP“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės L. J. 1697,17 Eur skolą, 483,72 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „ERP“ 2011 m. liepos 29 d. su atsakove sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovei suteikta 5860 Lt (1697,17 Eur) paskola, kurios ji negrąžino. Paaiškino, kad paskolos suteikimą patvirtina 2011 m. liepos 29 d. mokėjimo pavedimas 5 860 Lt sumai, 2012 m. vasario 29 d. UAB „ERP“ paskolos sutarčių registras ir 2012 m. gruodžio 20 d. UAB „ERP“ skolininkų sąrašas. Pažymėjo, kad atsakovė mokėjimo pavedimu pervestus pinigus priėmė ir tokiu būdu įsipareigojo šiuos pinigus grąžinti bei patvirtino paskolos sutarties sudarymo faktą.A. L. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad paskolos neėmė. Visi ieškovo mokėjimai buvo tiesiogiai susiję su darbo santykiais ieškovo įmonėje. Pažymėjo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl UAB „ERP“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir mokesčių nemokėjimo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas nepateikė paskolos sutarties, o mokėjimo pavedimas nesukuria paskolinių prievolių. Paaiškino, kad mokėjimo pavedimų paskirties nesekė. Atsakovei, kaip marketingo vadovei, už pasiektus rezultatus 2011 m. liepos 29 d. buvo paskirtas ir išmokėtas priedas prie darbo užmokesčio. Pinigai buvo pervesti paskutinę jos darbo dieną bendrovėje, t. y. 2011 m. liepos 29 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad atsakovę L. J. ir UAB „ERP“ siejo darbo santykiai. UAB „ERP“ generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 28 d. įsakymu L. J. atleista iš marketingo vadovės pareigų nuo 2011 m. liepos 29 d. pagal DK 125 str. 1 d. (šalių susitarimu). Taip pat nustatė, kad tarp šalių rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta.Nurodė, kad ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių šalių suderintą valią bei atsakovės aiškų ir nedviprasmišką įsipareigojimą grąžinti perduotus pinigus. Pažymėjo, kad ieškinyje nurodytų lėšų pervedimas į atsakovės sąskaitą, pavedime nurodant, kad lėšos pervedamos pagal paskolos sutartį, nėra šalių suderintos valios įrodymas. Sprendė, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2012 m. gruodžio 20 d. skolininkų sąrašas, suteiktų paskolų registras, kuriuos savo parašu patvirtino UAB „ERP“ direktorius M. Z., neįrodo ieškovės išreikštos valios dėl paskolos jai suteikimo. Teismas pažymėjo, kad pateikti dokumentai yra parengti vienašališkai UAB „ERP“. Nustatė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00064 dėl UAB „ERP“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir mokesčių nemokėjimo. Nurodė, kad UAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir nustatyta, kad buvo netinkamai tvarkoma ir neišsaugota bei bankroto administratoriui neperduota bendrovės buhalterinė apskaita. Padarė išvadą, kad nustatytos aplinkybės leidžia abejoti nurodytų dokumentų objektyvumu, todėl teismas jais nesirėmė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei išmokėta 5 860 Lt suma UAB „ERP“ buvo deklaruota kaip atlyginimo dalis. Pažymėjo, kad 5 860 Lt suma atsakovei buvo pervesta paskutinę jos darbo UAB „ERP“ dieną (2011-07-29). Sprendė, kad ši aplinkybė leidžia laikyti pagrįstu atsakovės aiškinimą ir vertinimą, kad darbo santykių pabaigoje pervesti pinigai atitiko jai išmokėto priedo prie darbo užmokesčio paskirtį.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „ERP“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nurodė, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarties sudarymą. Ieškovui neturint galimybės pateikti rašytinės paskolos sutarties, kadangi ji nebuvo perduota bankroto administratoriui, negali būti laikoma, kad tarp šalių ji nebuvo pasirašyta bei nepagrįsta teigti, kad šalys nesudarė paskolos sutarties. Buvęs ieškovo vadovas M. Z. paliudijo, kad tuo atveju, jeigu asmeniui buvo atliktas mokėjimas kurio paskirtyje nurodyta paskola ar pagal paskolos sutartį, tai pagal vidinę ieškovo tvarką privalėjo būti sudaryta paskolos sutartis. Sutarties šalys dėl paskolos susitarė, kadangi ieškovas bankiniu pavedimu į atsakovės banko sąskaitą pervedė 5 860,00 Lt paskolos sumą, o atsakovė pervestus pinigus priėmė. Teigia, kad atsakovė matė ir žinojo kokiu pagrindu pinigai buvo pervesti, suprato, kad ieškovo pervesti pinigai buvo pervesti kaip paskola, o jų negrąžinant, sutiko su paskolos suteikimo bei patvirtino paskolos sutarties sudarymą. Banko sąskaitos išrašas, 2012 m. gruodžio 20 d. UAB „ERP“ skolininkų sąrašas, suteiktų trumpalaikių paskolų registras, buvusio ieškovo vadovo M. Z. laiškas atsakovei, patvirtina faktą, kad atliktas pavedimas, kurio paskirtyje buvo nurodyta „Paskola“, atliktas siekiant atsakovei suteikti paskolą.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir iš esmės pasisakė ne dėl visų esminę reikšmę byloje turinčių įrodymų. Teismas iš esmės rėmėsi tik atsakovės paaiškinimais bei jos pateiktais dokumentais, kurie yra be parašų ir nėra aišku, kas juos surašė, tačiau netyrė aplinkybių sekos: ieškovo pavedimo atsakovei atlikimo, atsakovės pinigų priėmimo, buvusio ieškovo nurodymo, kad atsakovės skola tame tarpe susideda ir iš 5 860,00 Lt paskolos sumos, ieškovo parengto trumpalaikių paskolų registro bei 2012 m. gruodžio 20 d. skolininkų sąrašo, kuris buvo parengtas jau po atsakovės išleidimo iš darbo.Ieškovo įsitikinimu, skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas iš esmės rėmėsi tik tuo, kad ieškovas neturi rašytinės paskolos sutarties. Pasisakydamas dėl paskolos sutarties, teismas nurodė, kad ieškovas neginčija aplinkybės, kad ieškovas nesudarė su atsakove rašytinės paskolos sutarties bei nurodė, kad dėl paskolos sutarties sutarė žodžiu, nors ieškovas to nei savo procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu neteigė. Ieškovui nesuprantama, kuo teismo sprendimo motyvų turinys susijęs su teismo padarytomis išvadomis.A. L. J. atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo bankroto administratoriui, atstovaujančiam apeliantą, skirti baudą, pusę jos sumos priteisiant atsakovei bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Nurodo, kad rašytinės paskolos sutarties egzistavimo ir/ar sudarymo fakto nepatvirtina jokie byloje esantys rašiniai ar liudytojų parodymai. Ji neegzistuoja ir niekada nebuvo sudaryta. L. M. Z. aplinkybės, kad su atsakove buvo sudaryta paskolos sutartis, nepatvirtino. Teigia, kad nematė jai atlikto pavedimo paskirties.Paaiškina, kad lėšos buvo gautos kaip premija už gerą darbą. Teismas išsamiai ištyręs įrodymus, priėjo pagrįstos išvados, kad tarp šalių suderintos valios dėl paskolos ėmimo nebuvo, o aplinkybė, jog nuo tariamos paskolos sumos buvo deklaruoti ir apskaičiuoti mokesčiai pagrįstai leido daryti išvadą, jog paskolos suma buvo pervesta kaip premija, t. y. su darbo santykiais susijęs mokėjimas.Nurodė, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad buhalteriniai dokumentai ir jų turinys parengtas išimtinai pačios apeliantės ir jos vadovo, kuris yra įtariamasis baudžiamojoje byloje dėl apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo.Apeliantas nepateikė jokių dokumentų ir įrodymų, patvirtinančių atsakovės valią priimti paskolą ar skolintis pinigus iš apelianto.Nurodo, kad teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl nesiremia apelianto vienašališkai parengtais dokumentais, dėl pavedimo įrodomosios galios ir atsakovės pinigų priėmimo.Prašė svarstyti klausimą dėl baudos bankroto administratoriui skyrimo. Nurodo, kad apeliacinis skundas buvo duotas tik tam, kad nepagrįstai tęsti bylinėjimąsi. Bylinėjimasis apeliantui iš esmės nekainuoja, nes ji yra atleista nuo žyminių mokesčių ir jam nereikia atlyginti bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Paaiškina, kad priteisus bylinėjimosi išlaidas, atsakovė tampa viena iš kreditorių, kuriai gauti realų išlaidų atlyginimą iš esmės yra neįmanoma. Toks apelianto elgesys yra nesąžiningas ir sukelia realius nuostolius atsakovei, nes byla du kartus buvo nagrinėjama pirmoje instancijoje ir antrą kartą nagrinėjama apeliacijoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Atsakovė pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nepagrindė ir nemotyvavo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, atsakovė turėjo galimybę išdėstyti savo atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl byla pagal apeliacinius skundus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.Byloje ginčas kilo dėl aplinkybės, ar tarp apelianto BUAB „ERP“ ir atsakovės L. J. susiklostė paskolos prievolinei teisinei santykiai.Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. A. L. J. buvo ieškovo darbuotoja nuo 2006 m. kovo 2 d. iki 2007 m. sausio 5 d., nuo 2010 m. sausio 4 d. iki 2011 m. liepos 29 d., nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. balandžio 17 d. (t. 1, b. l. 32-34). Šalių darbo sutartis, pasirašyta 2010 m. sausio 4 d., nutraukta šalių susitarimu 2011 m. liepos 29 d., pagal DK 125 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 144) perkeliant darbuotoją į kitą įmonę (t. 1, b. l. 119-120). Šalių darbo sutartis, pasirašyta 2011 m. spalio 28 d., nutraukta ieškovės iniciatyva, pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 141). Apeliantas BUAB „ERP“ 2011 m. liepos 29 d. pervedė 5 860 Lt sumą į atsakovės banko sąskaitą, paskirtyje nurodydamas – pagal paskolos sutartį.Apeliantas teigia, kad 5 860 Lt suma atsakovei pervesta paskolos pagrindu. Rašytinės paskolos sutarties pateikti negali, kadangi buvę įmonės valdymo organai neperdavė jos bankroto administratoriui. Atsakovė neginčija pinigų gavimo fakto, teigia, kad pinigai pervesti kaip priedas prie darbo užmokesčio.CK 6.870 straipsnyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CK 6.870 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovas rašytinės paskolos sutarties nepateikė. Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi ieškovas turi įrodyti, jog paskolą suteikė.Nagrinėjamu atveju apeliantas paskolos suteikimą bando įrodyti banko sąskaitos išrašu, kurio paskirtyje nurodyta – pagal paskolos sutartį, 2012 m. gruodžio 20 d. UAB „ERP“ skolininkų sąrašu ir UAB „ERP“ suteiktų trumpalaikių paskolų registru (t. 1, b. l. 41-46).Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Nors apeliantas įrodo pinigų perdavimo faktą, kurio atsakovė neginčija, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neįrodo šalių suderintos valios dėl paskolos suteikimo bei atsakovės įsipareigojimą grąžinti perduotus pinigus. Vien pinigų perdavimo faktas nepatvirtina tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių buvo susiklostė darbo teisiniai santykiai. Pinigai, ieškovo įvardinami kaip paskola, buvo perversti į tą pačią atsiskaitomąją sąskaitą, į kurią atsakovė kiekvieną mėnesį gaudavo atlyginimą. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovė netikrino mokėjimo paskirties ir gautus pinigus laikė darbo užmokesčiu. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (2012 m. gruodžio 20 d. UAB „ERP“ skolininkų sąrašas ir UAB „ERP“ suteiktų trumpalaikių paskolų registras) yra parengti vienašališkai UAB „ERP“, taigi neįrodo atsakovės valios dėl paskolos jai suteikimo. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos UAB „ERP“ atlieka ikiteisminį tyrimą pagal nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 219 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. UAB „ERP“ generalinis direktorius M. Z. įtariamas padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 219 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 88) Nurodytų aplinkybių kontekste, UAB „ERP“ vienašališkai parengti dokumentai kelia abejonių dėl jose nurodytos informacijos patikimumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.Pažymėtina, jog kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas. Prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Apeliantas BUAB „ERP“ 5 860 Lt sumą pervedė 2011 m. liepos 29 d., t. y. paskutinę apeliantės darbo dieną. BUAB „ERP“ bankroto administratorius pranešė atsakovei, kad pagal UAB „ERP“ debitorių sąrašą atsakovė įmonei skolinga 7 004,76 Lt, iš šios sumos – 109,95 Lt pirkėjų įsiskolinimas, 5 860 Lt paskola, 1 034,81 Lt – atskaitingo asmens skolos (1 t. b. l. 43, 154). Į bylą pateiktas L. J. atsiskaitymo lapelis už 2012 m. kovo mėn. išrašytas 2012 m. balandžio 30 d. (t. 1, b. l. 157), kuriame nurodyta, kad L. J. pagrindinis atlyginimas sudaro 1 973,68 Lt, kintama atlyginimo dalis – 7 710,53 Lt, pervedimas į banką – 355,24 Lt, pajamų mokestis – 1 452,63 Lt, darbuotojo socialinis draudimas – 871,58 Eur, kiti atskaitymai – 7 004,76 Eur (t. 1 b. l. 157). Nurodyti duomenys patvirtina, kad nuo atsakovei pervestos 5 860 Lt sumos yra sumokėtas tiek pajamų mokestis, tiek darbuotojo socialinis draudimas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, tarp šalių egzistavusių santykių esmę pagrįstai labiau tikėtinu laikė faktą, jog atsakovei ginčo suma buvo pervesti ne paskolos teisinių santykių pagrindu, bet darbo teisiniu santykiu pagrindu. Ta aplinkybė jog apeliantas linkęs kitaip vertinti byloje pateiktus įrodymus nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.A. L. J., atsižvelgiant į nesąžiningą apeliantės BUAB „ERP“ elgesį pareiškiant apeliacinį skundą, prašo BUAB „ERP“ bankroto administratoriui skirti baudą ir iki 50 proc. iš šios baudos skirti atsakovei.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.Civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti savo teisių gynybos būdą, todėl ieškovas savo teises gali įgyvendinti bet kuriuo įstatymo neuždraustu būdu, taigi ir pateikiant apeliacinį skundą. Teismo vertinimu, negalima teigti, jog apeliacinis skundas būtų pateiktas aiškiai nepagrįstai, taip siekiant vilkinti procesą ar dėl kokių nors kitų nesąžiningų ketinimų. Taigi, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis kreipiantis į teismą, todėl nėra pagrindo skirti baudos (CPK 95 str.).
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.