Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Žvinklytė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

15. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

16. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – duomenis apie ieškovui išduotą licenciją, dušo kabinos durelių nuotrauką, skelbimą apie ieškovo teikiamas kaimo turizmo ir apgyvendinimo paslaugas, dušo kabinos nuotraukų metaduomenis, atsakovo rašytinius parodymus policijai. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu ir tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

17. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

18. Byloje nustatyta, kad ieškovas teikia kaimo turizmo ir apgyvendinimo paslaugas kaimo turizmo sodyboje „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas kartu su draugų kompanija 2021 m. gruodžio 31 d. apsilankė kaimo turizmo sodyboje, joje šventė Naujuosius Metus. Ieškinyje atsakovas nurodė, kad jis pagal verslo liudijimą vykdo kaimo turizmo veiklą. 2021 m. gruodžio 31 d. jam su sutuoktine nuosavybės teise priklausančią kaimo turizmo sodybą 2021 m. gruodžio 31 d. išnuomojo 20 asmenų grupei, visas sąlygas elektroniniu paštu derino su L. G..

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors tiesiogiai su atsakovu nebuvo sudaryta sutartis, spręstina, kad tarp bylos šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo materialieji teisiniai santykiai, reglamentuojami CK XXXV skyriuje. Be to, kaip teisingai pastebėjo apeliantas, tarp šalių susiklostė ir vartojimo teisiniai santykiai, kadangi atsakovas ieškovo teikiamomis paslaugomis naudojosi asmeniniais vartojimo tikslais, o ieškovui šių paslaugų teikimas – verslas (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 20, 25 dalys). Atlygintinų paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose svarbus įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas ir tai, kad, sprendžiant iš vartojimo teisinių santykių kylančius ginčus, turi būti užtikrinta, kad vartojimo sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos.

20. Nagrinėjamu atveju nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ir netaikė kliento interesų prioriteto principo ir vartotojo teisių apsaugos reikalavimų, tačiau faktinių aplinkybių kontekste tai nekeičia teisinio vertinimo. Pažymėtina, kad, remiantis deklaruojamu klientų (šiuo atveju atsakovo) interesų principu, atsakovo atsakomybė yra numatyta CK 6.720 straipsnio 6 dalyje, o būtent: klientas taip pat privalo atlyginti paslaugų teikėjui šio turėtas išlaidas dėl paslaugos suteikimo tiek, kiek tų išlaidų nepadengia paslaugų kaina. Klientas taip pat privalo atlyginti paslaugų teikėjo patirtus dėl paslaugos teikimo nuostolius, kurie atsirado teikiant paslaugas, susidarius nenumatytoms ypatingoms aplinkybėms, už kurias paslaugų teikėjas neatsako. Jeigu tam tikrų paslaugų teikimas yra jų teikėjo profesinė veikla (verslas), tai šio teikėjo patirtus nuostolius klientas privalo atlyginti tik tuo atveju, kai jie atsirado dėl ypatingų aplinkybių, kurių neapima normali rizika, būdinga atitinkamai profesijos ar verslo rūšiai. Apelianto nurodomos Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo normos nepaneigia atsakovo atsakomybės už jo veiksmais padarytą žalą.

21. Pažymėtina, kad, pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Taigi, nors ieškovo ir atsakovo nesieja tiesioginiai sutartiniai santykiai, tačiau atsakovo veiksmais padaryta žala suteikia pagrindą konstatuoti bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimą ir taikyti deliktinę atsakomybę.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas jokių pretenzijų kaip paslaugų gavėjas ieškovui nereiškė. Priešingai, bylos duomenys tvirtina, kad atsakovas 2022 m. kovo l d., bylą nagrinėjant teisme, dalį nuostolių atlygino ir bankiniu pavedimu sumokėjo P. B. 120 Eur, skiltyje „mokėjimo paskirtis“ nurodęs „už dušo dureles pagal kom. pasiūlymą“. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovo vartotojo teisės nebuvo pažeistos ir švęsdamas su kompanija Naujųjų Metų sutikimą atsakovas gavo visas kokybiškas apgyvendinimo ir kitas paslaugas.

23. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog teismas neišdėstė jokių argumentų, pagrindžiančių kiekvienos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimą. Atsakovo nuomone, atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nurodo, kad jis, nusiprausęs dušo kabinoje, bandydamas išeiti iš dušo kabinos, stumtelėjo dušo kabinos dureles ir šios iškrito į dušo kabinos išorę, o nukritusios sudužo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančių dušo kabinos nuotraukų, dušo kabinos durelės neabejotinai yra sumontuotos dušo kabinos vidinėje pusėje. Tuo atveju, jei durys būtų buvusios išstumtos į išorę, turėjo būti sulaužyta ir durų slankiojimo sistemą išorinėje pusėje dengianti apsauga, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Priešingai, šalių paaiškinimai, bylos rašytinė, vaizdo medžiaga, fotonuotraukos suponuoja išvadą, kad dušo kabinos durys buvo įstumtos į vidų, durų kampas trenkėsi į dušo kabinos dugną, jį pradaužė ir sudužęs subyrėjo durų stiklas. Nors atsakovas pabrėžia, kad dušo kabinos durelių stiklas buvo grūdintas, jis dėl saugumo reikalavimų duždamas suskyla į smulkias daleles, kurios objektyviai negali kiaurai perdurti dušo kabinos dugno, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dušo kabinos dugną prakirto ne pats stiklas, o krisdamas kabinos durų rėmas.

24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prieštaravimuose dėl 2022 m. vasario 3 d. preliminaraus teismo sprendimo atsakovas nurodė, kad, jam atidarant dušo dureles, jos užstrigo ir, stipriau paspaudus, viena jų dalis sudužo. Kaip matyti iš atsakovo apeliacinio skundo, atsakovui žinoma durelių konstrukcija ir atidarymo, uždarymo mechanizmas – dušo kabinos durys yra stumdomos ant ratukų. Apeliaciniame skunde apeliantas pripažįsta, kad jis, nusiprausęs ieškovo kaimo turizmo sodybos dušo kabinoje, bandydamas išeiti iš dušo kabinos, stumtelėjo dušo kabinos dureles ir šios iškrito į dušo kabinos išorę, o nukritusios sudužo. Taigi, vadovaujantis atsakovo paaiškinimais, kad duris jis stumtelėjo išeidamas iš kabinos, daroma išvada, kad atsakovas, įeidamas į dušo kabiną ir užsidarydamas duris, duris turėjo pastumti į šoną, o ne stumti ar traukti. Atsakovo nurodomos įvykio aplinkybės tik patvirtina, kad jis netinkamai naudojosi dušo kabina, nes durų stumti nereikėjo, kadangi jos atsidaro ne į išorę ir ne į vidų, o tiek dešinės, tiek kairės pusės dureles patraukiant į šonus. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos eismas pagrįstai, remdamasis byloje surinktais įrodymais, konstatavo, kad atsakovo veiksmai neatitiko CK 6.263 straipsnio reikalavimų, todėl vertintini kaip neteisėti. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

25. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas dėl sudužusio durų stiklo pats pripažino savo neteisėtus veiksmus, nes prieštaravimuose nurodė, kad savo atsakomybės nevengia, sutiko su ieškinio dalimi, t. y. 120 Eur, ir šią pinigų sumą pervedė į ieškovo sąskaitą. Jokių reikalavimų dėl šių pinigų grąžinimo ieškovui nepareiškė, prašė priteistą sumą išdėstyti dalimis. Pažymėtina, kad tiek durų stiklo sudužimas, tiek dušo kabinos dugno prakirtimas yra sąlygoti tų pačių apelianto veiksmų. Todėl, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo vertinti atsakovo veiksmus kaip teisėtus ir atleisti jį nuo civilinės atsakomybės.

26. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus apie faktiškai patirtas 580 Eur išlaidas (340 Eur už dušo kabiną ir jos pristatymą, 240 Eur už sugadintos dušo kabinos išmontavimą ir naujos dušo kabinos prijungimą). Atsakovas atlygino ieškovui dalį padarytos žalos – pervedė ieškovui į sąskaitą 120 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, jog žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui iš atsakovo priteisė 460 Eur nuostolių atlyginimą, netenkindamas ieškovo reikalavimo priteisti ir 40 Eur išlaidas už montavimo darbus atliekančių darbininkų atvykimą į kaimo turizmo sodybą, nes apie šias išlaidas nebuvo pateikta rašytinių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

27. Teismas atkreipia dėmesį į apelianto teiginius, kad buvo įmanomas senos dušo kabinos remontas, t. y. buvo galima pagaminti naujas dureles, dėl to pateiktas įrodymas, ir buvo galima buvo suremontuoti kabinos dugną. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus vertina kritiškai. Visų pirma pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teisme net nebuvo ginčo dėl dušo kabinos pakeitimo nauja ar senos remontavimo, nes atsakovas teigė, kad kabinos dugno iš viso nesugadino. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad dušo kabiną yra galimybė suremontuoti ir ji bus toliau tinkama naudoti pagal tiesioginę paskirtį, taip pat nepateikta jokių apskaičiavimų, kiek toks dušo kabinos remontas kainuotų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui padarytos žalos dydį tinkamai įvertino pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius dušo kabinos kainą, jos pristatymo ir įrengimo išlaidas.

28. Nors atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja ne tik žala, bet ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (kurie, atsakovo teigimu, nelaikytini neteisėtais) ir žalos, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad byloje nėra kitų įrodymų, kad dušo kabinos pagrindas galėjo būti pažeistas ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl kitų aplinkybių. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad dušo kabinos pagrindas buvo sugadintas ne ginčo įvykio metu, kai dėl atsakovo veiksmų sudužo dušo kabinos durelės, o kitu metu. Teismas padarė argumentuotą išvadą, kad labiau tikėtina, jog dušo kabinos pagrindas taip pat buvo sugadintas dėl atsakovo veiksmų, ir šią išvadą pagrindė įvertinęs ieškovo paaiškinimus, rašytinius įrodymus ir aplinkybę, kad tarp šalių nėra ginčo, jog dėl atsakovo veiksmų buvo sugadintos ieškovo sodybos dušo durelės. Todėl tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kartu ir kaltė. Todėl atsakovui tenka atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savo neteisėtų veiksmų atlikimo. Aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo atsakomybės, nėra ir apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad žalos atsiradimo teisiniai pagrindai, jos prigimtis ir priežastinis ryšys dėl žalos atsiradimo yra įrodyti. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo argumentai šių teismo išvadų nepaneigia, todėl apeliacinės instancijos teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, vengdamas civilinės atsakomybės, apeliaciniame skunde teigia, kad dėl atsiradusios žalos kaltas ieškovas. Atsakovo nuomone, byloje pakanka duomenų patvirtinti aplinkybę, jog dušo kabina buvo blogos būklės, įsigyta ir sumontuota daugiau nei prieš 6 metus, intensyviai eksploatuojama ir nepritaikyta komerciniam naudojimui. Tačiau visos šios aplinkybės nebuvo nurodytos, tiriamos ir nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, jos nebuvo nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

30. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai patenkino ieškinį, ieškovui į bylą nepateikus įrodymų, pagrindžiančių atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus, priešingai, nei nurodo apeliantas, teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, t. y. šalių paaiškinimus, šalių procesinius dokumentus, ieškovo pateiktas nuotraukas, kuriose atvaizduota dušo kabina, stiklo šukės, kabinos dugno pradauža, atsakovo pateiktą 2 sekundžių trukmės vaizdo įrašą, kuriame matoma vonios patalpa, dušo kabina su išdužusiomis durelėmis, stiklo duženos matomos tiek ant vonios patalpų grindų, tiek kabinos viduje, atsakovo pranešimą policijai, liudytojų pranešimus policijai, dokumentus, patvirtinančius žalos dydį ir dalinį atsiskaitymą, liudytojos L. L., atsakovo sugyventinės, parodymus ir dėl jų įrodomosios reikšmės teismo sprendime pasisakė. Tai, kad teismas įvertino įrodymus atsakovui nenaudingai, nereiškia, kad jis pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymų vertinimas yra teismo diskrecijos teisė. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ). Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.

31. Apelianto nuomone, paties ieškovo darytos ir kartu su ieškiniu teismui pateiktos nuotraukos patvirtina vienintelį dalyką – tai, kad sudužo dušo kabinos durelės ir ieškovas šiuos padarinius užfiksavo 2022 m. sausio 3 d. dviejose nuotraukose. Tuo tarpu tik po 6 dienų nuo ieškovo sužinojimo apie dušo kabinos durelių sudužimą, t. y. 2022 m. sausio 6 d., padaryta nuotrauka, ieškovo teigimu, patvirtinanti dušo kabinos dugno sugadinimą, atsakovo vertinimu, yra atmestina. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovo argumentais. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepime į ieškinį dėstomų aplinkybių, 2022 m. sausio 3 d., atsakovui atsisakius atlyginti nuostolius, ieškovas pradėjo tvarkyti dušo kabiną, surinko duženas ir pamatė dugne krintančių durų padarytą pradaužą. Dėl šio incidento kreipusis į policiją, 2022 m. sausio 7 d. atvyko policijos tyrėjas ir užfiksavo įvykį, padarė nuotraukas. Taigi bylos faktinės aplinkybės ir įvykių seka logiškai pagrindžia, kad dalis teismui pateiktų nuotraukų yra darytos atsakovo iš karto po įvykio, policijos nuotraukos darytos po keleto dienų, o kita dalis ieškovo pateiktų nuotraukų padarytos vėliau, ruošiant medžiagą teismui.

32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, kad dokumentinis procesas nagrinėjamoje situacijoje negalėjo būti taikomas, nes tarp ginčo šalių susiklostė kaimo turizmo ir apgyvendinimo paslaugų teisiniai santykiai, tačiau rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. Vadinasi, ieškovas rašytiniais įrodymais ieškinyje nepagrindė paslaugų sutarties sudarymo fakto, jos turinio (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnio 3 dalis, 424 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tokiais atsakovo argumentais, tačiau faktinių aplinkybių kontekste tai nekeičia teisinio vertinimo ir galutinio bylos rezultato. Pažymėtina, kad atsakovas pasinaudojo galimybe teikti prieštaravimus, prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Atsakovui buvo suteiktos visos galimybės pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu teismas siūlė atsakovui pasinaudoti advokato paslaugomis, tačiau atsakovas atsisakė.

33. Nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, 2022 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio metu pradėdamas bylos nagrinėjimą iš esmės (garso įrašas nuo 11 min. 25 sek. iki 11 min. 44 sek.), nepadarė pranešimo apie bylą (CPK 249 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs minėtą garso įrašą, pažymi, kad nors teismas ir nepranešė ieškinyje nurodomų motyvų, tačiau, nors ir glausta forma, teismas pristatė bylos šalis, ieškinio reikalavimus, klausė atsakovo, ar jis sutinka bylą nagrinėti pagal patikslintą ieškinį, ar sutinka su ieškinio reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad atsakovas buvo nesusipažinęs su ieškiniu, nesuprato, kodėl dalyvauja teismo posėdyje. Priešingai, kaip jau minėta, atsakovui ne kartą teismas siūlė pasinaudoti advokato paslaugomis, tačiau atsakovas atsisakė, pats teikė byloje paaiškinimus ir turėjo visas galimybes visavertiškai gintis nuo jam pareikšto ieškinio reikalavimų.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

37. Atsakovo (apelianto) V. G. apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovas P. B. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 900 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), nusprendžia, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos atsakovo ieškovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. G. ieškovui P. B. 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.