Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Alvydo Žerlausko ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. M. J., F. M., G. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-5606-769/2020 pagal pareiškėjų V. M. J. F. M., G. T. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Neringos savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti faktą, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę: pareiškėjas F. M. į prekybinį namelį (kioską), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 3E1ž, esantį (duomenys neskelbtini); pareiškėja V. M. J. į prekybinį namelį (kioską), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 2E1ž, esantį (duomenys neskelbtini); pareiškėjas G. T. į prekybinį namelį (kioską), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1E1ž, esantį (duomenys neskelbtini).

2. Reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba 1996 m. balandžio 1 d. paskelbė konkursą (aukcioną) dėl Neringos miesto teritorijoje skiriamų prekybinių kioskų Neringos miesto gatvėse vietų pardavimo. Konkurso nuostatuose buvo nustatyta, kad nugalėtojai, sumokėję savo siūlytas sumas, gauna leidimą statytis prekybinius kioskus atitinkamose vietose. Konkurso nugalėtojai buvo nustatyti 1996 m. balandžio 15 d. protokolu dėl prekybinių kioskų vietų. Minėtu protokolu buvo nutarta, kad konkursą laimėjo F. M. įmonė, V. J. įmonė (dabartinė pavardė – V. M. J. bei G. T.. Neringos miesto savivaldybės valdyba 1996 m. balandžio 26 d. su kiekvienu iš pareiškėjų sudarė žemės nuomos sutartis. Pareiškėjų buvo susitarta, kad visų trijų prekybinių kioskų statybą jiems išnuomotuose žemės sklypuose vykdys F. M. įmonė. Todėl F. M. įmonei 1997 m. balandžio 21 d. buvo išduotas leidimas vykdyti žemės darbus, numatant, kad atliekamų darbų pobūdis – prekybinių kioskų statymas, o 1997 m. spalio 11 d. leidimas vykdyti žemės darbus suteikė teisę tiesti elektros kabelį. Visiems trims žemės sklypams buvo atlikti kadastriniai matavimai. F. M. įmonės užsakymu buvo parengtas prekybinių kioskų projektas – vienas bendras prekybinių kioskų projektas, pagal jį turėjo būti pastatyti visi trys prekybiniai kioskai. Neringos savivaldybės vyr. architektas V. V. prekybinių kioskų projektą suderino. F. M. įmonė, kaip statytoja, pastatė tris prekybinius kioskus. Pareiškėjų bendru sutarimu buvo nuspręsta, kad kiekvienas valdys po vieną prekybinį namelį (kioską) pagal tai, kuriam kuris valstybinės žemės sklypas buvo išnuomotas: kioską (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį valstybinės žemės sklype, kurio plotas 99 kv. m, adresu (duomenys neskelbtini), valdo F. M., kioską (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį valstybinės žemės sklype, kurio plotas 100 kv. m, adresu (duomenys neskelbtini), valdo V. M. J. o kioską (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį valstybinės žemės sklype, kurio plotas 146 kv. m, adresu (duomenys neskelbtini), valdo G. T.. Neringos savivaldybės taryba, atsižvelgdama į prekybinių namelių savininkų 2004 m. balandžio 23 d. prašymus ir pateiktus dokumentus, 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pritarimo prekybinių namelių teisinei registracijai nuosavybės teise“ nusprendė pritarti prekybinių namelių teisinei registracijai nuosavybės teise. Nuo tada, kai prekybiniai nameliai (kioskai) buvo pastatyti, pareiškėjai juos valdo iki šiol teisėtai, sąžiningai ir atvirai, tačiau nuosavybės teisių į prekybinius namelius (kioskus) neįregistravo, todėl mano, kad yra visi įstatyme numatyti pagrindai, kad būtų galima nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14.3. Suinteresuoto asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra neįrodytas ginčo statinių statybos teisėtumas, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta, laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinių teisėtą statybą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Įvertinus šią aplinkybę, pagrįstai konstatuotina, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

17. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas bylai pagal pareiškėjų apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo išnagrinėti sudarė tokios sudėties teisėjų kolegiją: Danutė Žvinklytė, Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 1 dalimi, byloje pateikė pareiškimą dėl sudarytos teisėjų kolegijos teisėjos Giedrės Seselskytės nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. e2A-63-642/2021 nagrinėjimo, kadangi, jų nuomone, teisėja gali būti šališka, t. y. palaikanti Neringos savivaldybės administracijos poziciją, todėl teisėjos nušalinimas nuo bylos nagrinėjimo gali turėti lemiamos reikšmės bylos eigai ir priimant galutinį visapusiškai teisingą sprendimą. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartimi teisėja Giedrė Seselskytė nusišalino nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjų prašymas laikytinas išnagrinėtu.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

18. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo iš esmės netenkino, kadangi nustatė, kad duomenų apie 20 punkte nurodytų prekybinių namelių (kioskų) statybos teisėtumą byloje nėra, t. y. byloje nenustatyta viena iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – valdymo teisėtumas.

23. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); ketvirta, visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai; septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

24. Tais atvejais, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektais, tokiu atveju laikoma, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamuosius daiktus, sukurtus statybos būdu.

26. Tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 15 d.) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojo teisė realizuojama, kai turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise; yra nustatyta tvarka parengtas ir suderintas statinio projektas; nustatyta tvarka gautas leidimas statyti. Aptariamo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti.

27. Būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti visų sąlygų įgyjamosios senaties taikymui egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prekybiniai nameliai kaip nekilnojamieji daiktai yra sukurti statybos būdu, nesilaikant tai reglamentuojančių aktų – neturint prekybinių kioskų projekto, suderinto dar prieš pastatant prekybinius namelius laikotarpiu nuo 1997 m. iki 1999 m., t. y. suderinto statinio projekto. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog byloje esantis projektas negali būti laikomas suteikiančiu teisę pareiškėjams vykdyti statybos darbus laikotarpiu nuo 1997 m. iki1999 metų. Byloje pateiktas F. M. užeigos (duomenys neskelbtini) projektas, suderintas 2004 metais, su prekybiniais kioskais, pastatytais, pareiškėjų teigimu, 1999 metais, sąsajos neturi, be to, pateiktą projektą Neringos savivaldybes vyriausiasis architektas suderino tik 2004 metais. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad prekybinių kioskų statybos darbai buvo pradėti vykdyti turint privalomą dokumentą, t. y. suderintą statinio projektą; kad nėra pagrindo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamuosius daiktus (prekybinius namelius), nes nėra nustatyta, kad jie sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Tokia teismo išvada dėl teisės aktų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymo yra pagrįsta, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas sąlygas, kurios keliamos nekilnojamam daiktui kaip privačios nuosavybės teisės objektui, nes jis turi atitikti visas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų pateikti nauji įrodymai – pareiškėjų teigimu, „atrastas prekybinių namelių projektas, kuriame yra matomas labai aiškus prekybinių namelių atvaizdavimas, o projekto apačioje parašyta, jog tai yra prekybinis kioskas“ – nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pateikto dokumento negali vertinti kaip prekybinių namelių projekto, nes jis neatitinka teisės aktų reikalavimų: dokumentas nėra vientisas, nėra matoma dokumento sudarymo data, objekto identifikavimo duomenys, kompetentingų institucijų derinimo žymos. Taip pat pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė, apeliantų teigimu, „analogiško ir tuo pačiu metu statyto prekybinio kiosko projektą“. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pateikto projekto aiškiai matyti, kad projektas buvo rengtas prekybinio kiosko (duomenys neskelbtini) gatvėje statybai, be to, jis skirtas individualiai statybai V. L., kuri nėra šios bylos dalyvė ir niekaip nėra susijusi su procesu.

29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių aptariamų prekybinių namelių teisėtumą, pareiškėjai į bylą nepateikė. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad prekybiniai nameliai, į kuriuos pareiškėjai siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, buvo pastatyti, laikantis teisės aktų reikalavimų. Įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjai neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje pateiktus duomenis apie tai, kad 1996 m. kovo 28 d. Neringos savivaldybėje įvyko pasitarimas dėl prekybinių kioskų išdėstymo. Pasitarimo protokolo 5 punkte aiškiai užfiksuota: „Prekybiniai kioskai turi laikinojo statinio statusą, todėl jie bus statomi ūkiniame sektoriuje ir transportuojami į vietą. Būtinybės atveju kioskai bus nukeliami.“ 1996 m. balandžio 26 d. Neringos miesto savivaldybė sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis su F. M. įmone, V. J., o 1999 m. spalio 1 d. – su G. T.. Sutartyse buvo aiškiai numatyta, kad žemės nuomos terminas – tik treji metai, o žemė išnuomojama tik komercinei veiklai – prekybiniams kioskams eksploatuoti. 2000 m. lapkričio 28 d. Neringos savivaldybės administracija raštu informavo G. T., F. M. ir V. J., kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija nutarė nepritarti laikinų statinių (kioskų) įteisinimui, nes nė vienas laikinas statinys neatitinka galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjų valdomų kioskų statusas – laikini statiniai.

31. Prekybinių namelių statybos metu galiojusio Statybos įstatymo, įsigaliojusio 1996 m. rugsėjo 1 d., 2 straipsnio 3 dalis reglamentavo, kad laikinas statinys – statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą. To paties įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo įtvirtinta, kad baigti ir nebaigti statyti statiniai nugriaunami, kai baigėsi laikino statinio naudojimo terminas. Taigi, pareiškėjai, statydami kioskus, neabejotinai turėjo suvokti, kad prekybiniai nameliai tėra laikini statiniai ir jie turės būti nugriauti pasibaigus jų naudojimo terminui.

32. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre jau yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Taigi, tik įregistravus daiktą galima registruoti pačią nuosavybės teisę į daiktą. Statinys registruojamas nekilnojamojo turto registre tik tada, kai daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam suteiktas unikalus numeris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugpjūčio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-321/2007). Svarbu akcentuoti, kad, pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalį, laikinas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Vadinasi, laikinas statinys neįgyja teisinio pagrindo būti formuojamas kaip atskiro nekilnojamojo daikto objektas ir negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009)

33. Taigi, atsižvelgiant į ginčo kioskų teisinį statusą – laikini statiniai – kaip jau minėta, jie negali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre, atitinkamai neregistruotinos ir pareiškėjų nuosavybės teisės į kioskus.

34. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į teismo nekilnojamojo turto ekspertizės akte pateiktą išvadą, kad pareiškėjų V. M. J. F. M., G. T. prekybiniai nameliai (kioskai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėtas 3E1Ž), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėtas 2E1Ž), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėtas 1E1Ž), esantys (duomenys neskelbtini), nėra laikini statiniai, jie nėra pagaminti gamykloje ar pastatyti iš surenkamų konstrukcijų, kurias galima išardyti ar perkelti į kitą vietą. Sutiktina su suinteresuoto asmens Neringos savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad tokia eksperto išvada tik patvirtina faktą, kad pastatyti statiniai neatitinka jiems 1996 metais keltų reikalavimų, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjams buvo suteikta teisė statyti tik laikinus statinius, o pareiškėjai pasistatė ne laikinus statinius ir į tokius neteisėtai atsiradusius objektus negali būti pripažinta nuosavybės teisė.

35. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tik daiktų, kaip civilinės teisės objektų, rūšis, bet ir nuosavybės teisės į šiuos daiktus nustatymas. Pareiškėjai prašo nustatyti, kad jie nuosavybės teisę į pastatus įgijo CK 4.47 straipsnio 11 punkte numatytu įgyjamosios senaties pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai, pastatę prekybinius namelius (pareiškime yra teigiama, kad „tarp pareiškėjų buvo susitarta, kad visų trijų prekybinių kioskų statybą, jiems išnuomotuose žemės sklypuose, vykdys F. M. įmonė), nuosavybės teisę į šį turtą įgijo kitu CK 4.47 straipsnio 4 punkte numatytu pirminiu būdu – pagamindami naujus daiktus. Byloje dalyvaujantys asmenys neginčija pareiškėjų nuosavybės teisės į jų nurodytus prekybinius namelius. Pareiškėjai, kaip kioskų savininkai, turi teisę išardyti kioskus ir (ar) juos perkelti į kitą teisėtai valdomą vietą. Kadangi pareiškėjai yra įgiję nuosavybės teisę į nurodytus prekybinius namelius vienu CK 4.47 straipsnyje nustatytu pagrindu – juos pagamindami, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, 4.68 straipsnio 1 dalis).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė naudosi žemės sklypu yra viena iš privalomų aplinkybių, įgyvendinant statytojo teisę. Taigi, turi būti įvertinta, ar statybos metu statytojas valdė žemės sklypą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad, įgyvendindami statytojo teisę, jie turėjo teisinį pagrindą naudotis valstybine žeme. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nustatė, kad ginčo statiniai ant valstybinės žemės stovi neteisėtai.

37. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad F. M. įmonė, V. J. įmonė ir pareiškėjas G. T. 1996 m. balandžio 15 d. laimėjo konkursą dėl prekybinių kioskų vietų tarp (duomenys neskelbtini) namų. Valstybinės žemės nuomos sutartys su F. M. įmone ir V. J. įmone buvo sudarytos dėl žemės, esančios tarp (duomenys neskelbtini). Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjai į bylą pateikė Neringos miesto savivaldybės valdybos 1998 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prekybinių namelių perkėlimo“, kurio sprendžiamojoje dalyje nurodyta, kad Valdyba nusprendžia „perkelti V. J., M. M. ir G. T. prekybinius namelius iš (duomenys neskelbtini) gatvės (tarp (duomenys neskelbtini)) prie pėsčiųjų tako tarp restorano (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini). 1999 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Neringos miesto savivaldybės taryba nusprendė pratęsti žemės nuomos sutartis su G. T., F. M. įmone ir V. J. (duomenys neskelbtini) šalia restorano (duomenys neskelbtini). 1999 m. spalio 1 d. sutartimis dėl valstybinės žemės nuomos buvo atitinkamai išnuomoti 0,0100 ha, 0,0099 ha ir 0,0100 ha žemės sklypai. Šios sutartys buvo sudarytos trejų metų terminui ir pratęstos nebuvo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo metu pareiškėjų prekybiniai nameliai užima valstybinę žemę neteisėtai, t. y. pareiškėjai neturi sudarę su Nacionaline žemės tarnyba valstybinės žemės nuomos sutarčių.

38. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai neginčijo, jog jie pasibaigus žemės nuomos sutarčių terminui nemokėjo ir jokio nuomos mokesčio. Apeliantai pažymėjo, kad nors pagal valstybinės žemės nuomos sutartis jie ir prisiėmė įsipareigojimą mokėti žemės nuomos mokestį, tačiau jis buvo nemokamas ne dėl pareiškėjų vengimo jį mokėti ar atsisakant tą daryti piktavališkai, tačiau dėl to, kad suinteresuotos institucijos veikė netinkamai ir pačios buvo nerūpestingos. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų paaiškinimus laiko nepagrįstais, kadangi suinteresuotos institucijos negalėjo reikalauti sumokėti žemės nuomos mokesčio, jei pačios žemės nuomos sutartys su pareiškėjais jau buvo pasibaigusios ir jos nebuvo atnaujintos. Pažymima, kad, pasibaigus žemės nuomos sutartims, pagrįstai iš pareiškėjų buvo reikalaujama ne mokėti žemės nuomos mokestį, o nugriauti prekybinius namelius, tačiau tokio Neringos savivaldybės administracijos reikalavimo pareiškėjai dar nėra įvykdę. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos tiek bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, tiek teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą aiškiai nurodė, kad ginčo turto – prekybinių namelių (kioskų) (duomenys neskelbtini) gatvėje negali būti, nes šių daiktų teisėtas buvimas nurodytoje vietoje pasibaigė 2000 metais, pasibaigus žemės nuomos sutartims. Valstybinės žemės patikėtinės Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba (nuo 2010 m. liepos 1 d.) su pareiškėjais nuomos sutarčių nėra sudarę, tai pat nėra duota jokių sutikimų laikyti, statyti ar įteisinti jų valdomus daiktus valstybinėje žemėje.

39. Pareiškėjai apeliaciniu skundu taip pat ginčija teismo išvadą, kad, pasibaigus žemės nuomos sutarčiai, prekybiniai nameliai turėjo būti nugriauti, argumentuodami, jog tokia išvada prieštarauja į bylą pateiktam įrodymui, t. y. Neringos savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 17 d. sprendimui Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pritarimo prekybinių namelių teisinei registracijai nuosavybės teise“. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantų argumentu, pažymėdama, kad jeigu, remiantis Neringos savivaldybės tarybos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjams būtų suteikta teisė nuosavybės teise įregistruoti ginčo objektus kaip nekilnojamuosius daiktus, tai jie seniai šį veiksmą būtų ir atlikę, tačiau to nepadarė. Minėtas dokumentas, kuriuo remiasi pareiškėjai, nepagrindžia ir neįrodo faktų, kad ginčo objektai gali būti įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. Neringos savivaldybės administracija raštu kreipėsi į G. T., F. M., V. M., pateikdama jiems Reikalavimus dėl prekybos kiosko tarp pastatų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai buvo informuoti, kad jų valdomi kioskai valstybinėje žemėje stovi neteisėtai. Neringos savivaldybės administracija prašė pateikti dokumentus, pagrindžiančius kioskų teisėtą buvimą valstybinėje žemėje, o jų nepateikus, Neringos savivaldybės administracija reikalavo iki 2015 m. spalio 30 d. nugriauti kioskus ir atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinę žemę. 2019 m. liepos 12 d. Neringos savivaldybės administracija išsiuntė Pakartotinius reikalavimus dėl kioskų nugriovimo G. T. ir V. M., 2019 m. spalio 17 d. pakartotinis reikalavimas buvo išsiųstas F. M.. Šiuose reikalavimuose buvo pakartotinai nurodyta, kad pareiškėjų kioskai valstybinėje žemėje stovi neteisėtai, todėl reikalaujama juos nugriauti iki 2019 m. spalio 30 d. (F. M. – iki 2019 m. lapkričio 30 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėti reikalavimai yra įsigalioję ir vykdytini individualūs teisės aktai, kurie geranoriškai nebuvo ir nėra įvykdyti, taip pat nėra ginčijami įstatymo nustatyta tvarka, o terminai juos ginčyti jau seniai yra praėję.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme. Tai, kad apeliantai siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo nei keisti, nei naikinti ginčijamą procesinį sprendimą.

41. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

42. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismas, spręsdamas, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo ir aiškinimo, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties instituto taikymą (CK 4.68–4.71 straipsniai), procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 178, 185 straipsniai), o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

43. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą, ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

44. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo Neringos savivaldybės administracija patyrė 637,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl, pareiškimą atmetus, suinteresuoto asmens Neringos savivaldybės administracijos, turėjusios skirtingą suinteresuotumą bylos baigtimi, patirtos atstovavimo išlaidos priteistinos iš pareiškėjų lygiomis dalimis.

45. Teikdami apeliacinį skundą, pareiškėjai nurodė, kad suinteresuotas asmuo Neringos savivaldybės administracija turi pakankamus resursus sau tinkamai atstovauti, nepasitelkiant advokato. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, dėl kokių priežasčių Neringos savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir viešųjų pirkimų skyriaus darbuotojai neatstovavo savo institucijai. Be to, byla nėra sudėtinga, todėl, ieškovės nuomone, individualiomis pastangomis suinteresuotas asmuo Neringos savivaldybės administracija būtų sugebėjusi atstovauti sau savarankiškai, nesinaudodama teisine advokato pagalba.

46. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų argumentais neturi pagrindo sutikti. Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

47. Vertindama, ar Neringos savivaldybės administracijos turėtos bylinėjimosi išlaidų buvo būtinos, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso teisės normos nenumato draudimo juridiniams asmenims, tarp jų ir savivaldybės administracijai, naudotis advokato pagalba. Šiuo atveju taip pat pastebėtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad galimybės prisiteisti už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą turėtas išlaidas nebuvimas laikytinas teisę į atstovavimą ribojančia priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017). Pritartina suinteresuoto asmens Neringos savivaldybės administracijos argumentams, kad nors Neringos savivaldybės administracijoje yra Juridinis, personalo ir viešųjų pirkimų skyrius, tačiau bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme.

48. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog suinteresuoto asmens šioje byloje sumokėtas atlyginimas advokatui neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytų dydžių. Teismas sutinka su apeliantų argumentais, jog byla nėra sudėtinga, tačiau taip pat mano, kad ginčo situacijos faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų analizė ir įvertinimas, jų kvalifikavimas, atsiliepimo parengimas pareikalavo atitinkamų advokato laiko ir darbo sąnaudų. Todėl manytina, jog 637,07 Eur suma už advokato teisinę pagalbą nėra per didelė, todėl nėra pagrindo jos nepriteisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, nusprendžia, kad apeliantams bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

51. Iš į bylą pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų nustatyta, kad suinteresuotas asmuo Neringos savivaldybės administracija apeliacinės instancijos teisme patyrė 784,08 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą.

52. Pagal CPK 98 straipsnį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

53. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl prašymas tenkinamas ir iš apeliantės atsakovei priteisiama 1 543,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (Rekomendacijų 8.11 punktas, CPK 93, 98 straipsniai).

54. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.