Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 253 straipsnio 1 dalį bei nubaustas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimo bausme 9 (devyneriems) metams;pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir M. Ž. paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. Ž. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nenustačius, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo M. Ž. priteista 10 560,01 Lt ir 4 249,35 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už T. P. ir A. Ž. gydymą.

Iš nuteistųjų M. Ž. ir A. V. priteista solidariai 1 401,41 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už A. S. gydymą.

Iš nuteistojo M. Ž. priteista 100 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam T. P..

Iš nuteistojo M. Ž. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos ir 6 000 Lt už advokato paslaugas nukentėjusiajam A. Ž..

Iš nuteistųjų M. Ž. ir A. V. priteista solidariai 5 000 Lt neturtinės žalos ir 500 Lt už advokato paslaugas nukentėjusiajam A. S..

Nuteistajam M. Ž. laikinai apribotos nuosavybės teisės į turtą – automobilį AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Tuo pačiu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, t. y. 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., prie Kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), M. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir viešoje vietoje, konflikto metu vieną kartą kumščiu smogė A. Ž. į veidą ir revolveriu „KORA BRNO“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra „D“ kategorijos šaunamasis ginklas, šovė A. Ž. į galvą ir krūtinės kairę pusę, dėl to nukentėjusiajam A. Ž. buvo padaryta paviršinė šautinė žaizda galvos kairėje, užausyje bei kiaurinė šautinė žaizda krūtinės ląstos kairėje su svetimkūnio įstrigimu kairiojo plaučio audinyje, kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, bei šovė T. P. į galvą, dėl to nukentėjusiajam T. P. buvo padaryta kiaurinė šautinė žaizda kaktos kairėje su atviru kaktikaulio dangalu dešinėje, dešinės frontoparietotemporalinės skilties sumušimu, galvos smegenų suspaudimu, svetimkūnio įstrigimu dešinėje pakaušinėje skiltyje, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Po to, M. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su A. V., neblaiviam A. V. pasivijus ir pargriovus ant žemės A. S. ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrus pastarajam į galvą, į veidą, į nugarą ir į šonus, M. Ž. gulinčiam A. S. spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, į veidą, į nugarą ir į šonus, ir revolveriu „KORA BRNO“ Nr. (duomenys neskelbtini) šovė jam iš arti du kartus į galvą, pataikydamas vieną kartą į galvą ir vieną kartą į kairę ranką, kuria A. S. dengėsi galvą, nukentėjusiajam A. S. buvo padaryta galvos ir kairės plaštakos šautinės žaizdos, kairio žandikaulio sumušimas, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus M. Ž. vieną kartą šovė į krūtinę K. S., pabandžiusiam nutraukti jo nusikalstamus veiksmus, nukentėjusiajam K. S. buvo padarytas odos nubrozdinimas krūtinkaulio kūno projekcijoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu M. Ž. pasikėsino nužudyti A. Ž., T. P., A. S. ir K. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes A. Ž. ir T. P. pabėgo, o sužalojus A. S. ir K. S. baigėsi šoviniai.

Be to, M. Ž. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė ir nešiojo šaudmenis, t. y. 2008 m. pradžioje, tyrimo metu nenustatytu laiku, M. Ž. (duomenys neskelbtini) turgavietėje neteisėtai įgijęs 30 vienetų fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinius, kurie yra šaudmenys ir skirti „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, į kuriuos pripilant parako buvo padidinta jų kinetinė energija 10 J, tuo viršijant šaudmenų, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, keliamus energetinius reikalavimus, neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos pargabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai laikė iki 2009 m. liepos 17 d., kai, tęsdamas nusikalstamą veiką, neteisėtai, neturėdamas leidimo, šovinius atgabeno į Gargždų m., bei neteisėtai, neturėdamas leidimo, nešiojosi su savimi iki 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., kur prie Kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), M. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (asmens blaivumo testu nustatytos 2,07 prom.) aštuonis šovinius iššovė iš revolverio „KORA BRNO“ Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas A. Ž., T. P. sunkų sveikatos sutrikdymą, o A. S. ir K. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, kitus aštuonis šovinius, kuriuos jis įdėjo į revolverio dėtuvę, tą pačią dieną, apie 6.30 val., pas jį surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad nebuvo vertinama visuma įrodymų, surinktų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. PK-18-778/2011, kurioje teismo nuosprendis įsiteisėjęs. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tarsi minėdamas Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį, pripažįsta jame įrodytas aplinkybes dėl A. Ž. pavartoto smurto prieš M. Ž., tačiau visų kitų aplinkybių, susijusių su kitų asmenų – T. P., A. S. ir K. S. veiksmais, šių asmenų parodymais, duotais privataus kaltinimo byloje, neanalizuoja ir nebando tikrinti šių asmenų, kaip nukentėjusiųjų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, parodymų teisingumo ir patikimumo. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad A. Ž., T. P., A. S. ir K. S. parodymai duoti šioje byloje, lyginant su parodymais, kurie buvo duoti privataus kaltinimo byloje, yra nenuoseklūs, prieštaringi, dėl ko jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Mano, kad teismas buvo šališkas, nes išskirtinai tikrino tik nuteistųjų M. Ž. ir A. V. parodymų patikimumą, nors BPK nuostata įpareigoja teismą tikrinti ne epizodinius nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų parodymus, bet apžvelgti ir vertinti aplinkybes iki įvykio, paties įvykio metu ir po jo. Deja, tačiau teismas, tikrindamas ir vertindamas tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymus, vertino tik šaudymo aplinkybes, o kas vyko iki tol, kaip elgėsi nukentėjusieji atėjus A. Ž. prie kaltinamųjų, kokie buvo vėlesni jų veiksmai, neanalizavo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaisė ir parodymų, kuriuos nukentėjusieji, kaip liudytojai, davė Klaipėdos rajono apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. PK-18-778/2011, todėl neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, labai epizodiškai ir fragmentiškai tyrė reikšmingus bylai duomenis, juos vertino atsietai nuo aplinkybių visumos.

Apeliantas pabrėžia, kad su teismo išvada, jog veikė tiesiogine tyčia siekdamas nužudyti du ir daugiau asmenų, griežtai nesutiktina. Mano, kad jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 137 straipsnio 2 dalį, numatančią atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dviem ar daugiau asmenų dėl neatsargumo, nes suvokė, jog iš revolverio šaudo žmonių – nukentėjusiųjų link, siekdamas juos išbaidyti, tačiau kad tai buvo daroma naudojant padidintos galios kulkas, nesuvokė subjektyviai. Apie šaudmenų padidintą kinetinę energiją apeliantas negalėjo numanyti, todėl šaudydamas link nukentėjusiųjų M. Ž. nesuprato, kad jeigu ir pataikytų į nubėgančius asmenis, šūviais jiems bus padaryta žala itin sunki, t. y. padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai. Apeliantas elgėsi neatsargiai, nusikalstamai pasitikėdamas savo veiksmais, t. y. suvokdamas, kad kelia realų pavojų kito žmogaus sveikatai ir elgdamasis nusikalstamai, numatydamas padarinius, pagrįstai, bet lengvabūdiškai apeliantas tikėjosi jų išvengti, nes tokioje situacijoje priežastinio ryšio vystymosi dėsningumai apeliantui buvo suvokiami kaip išvengiami ar negalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 24 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-194/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-854/2007 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems T. P., A. Ž. ir A. S. priteistinos jų patirtos neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai aiškino ir taikė BPK bei CK nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, numatytų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, paviršutiniškai atskleidė šios žalos dydžio nustatymo motyvus.

Pirmos instancijos teismas konstatavo formaliai, paviršutiniškai ir neįtikinamai, kad yra pagrindas iš apelianto priteisti atitinkamo dydžio neturtinę žalą A. Ž., nes A. Ž. nesugebėjo apibūdinti, kuo pasireiškė jo fizinės ir dvasinės kančios, išgyvenimai ir pan. Klaipėdos apygardos teismas neatkreipė tinkamo dėmesio į A. Ž. žmonos V. Ž. parodymu į tai, kad A. Ž. ne tik buvo vienas tų, kurie iniciavo šį konfliktą, t. y. atėjęs prie jų pirmasis sudavė apeliantui į galvos (veido) sritį (šią aplinkybę patvirtina ir A. V. duoti parodymai 2009 m. liepos 19 d., 20 d., 24 d., 2010 m. kovo 23 d.), buvo apsvaigęs nuo alkoholio (šią aplinkybę teisme A. Ž. pats patvirtino), nenustatytos pasekmės, kurios būtų žymiai pabloginusios nukentėjusiojo sveikatą. Apeliantas mano, kad 20 000 Lt neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, o ypač – kilusius padarinius bei paties nukentėjusiojo elgesį konflikto metu, yra aiškiai neprotingas ir per didelis.

Teismas, spręsdamas dėl A. S. priteistinos žalos dydžio, apelianto įsitikinimu, visiškai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nes nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismai priteisia neturtinei žalai atlyginti nuo 1 000 iki 3 000 Lt. Be to, Klaipėdos apygardos teismas, pasisakydamas dėl A. S., visiškai nepasisakė, kuo remdamasis nustatė 5 000 Lt dydžio žalos sumą.

Teismas priteisdamas iš kaltinamųjų išlaidas už nukentėjusiųjų A. Ž. ir A. S. sumokėtas advokato paslaugas paviršutiniškai vadovavosi BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Apeliantas mano, kad sprendžiant dėl A. Ž. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžio nustatymo ir priteisimo, svarbu atsižvelgti į tai: ar A. Ž. advokatė atliko kokius nors papildomus procesinius veiksmus (rengė procesinius dokumentus, pateikė prašymus, skundus ir pan.), susijusius su nagrinėta baudžiamąja byla; ar minėto nukentėjusiojo advokatė teismui pateikė ataskaitą nukentėjusiajam už atliktus darbus šioje byloje, ar vis tik tai yra fiksuotas mokestis už dalyvavimą teismo posėdžiuose; kiek truko šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas, ir jeigu buvo daromos pertraukos – dėl kurių proceso dalyvių veiksmų ar kitų objektyvių priežasčių; ar ši baudžiamoji byla yra sudėtinga bei didelės apimties; jog ši baudžiamoji byla iš naujo buvo nagrinėjama po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi grąžino šią bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos teismui, kas savaime reiškia, jog ši byla tampa ne tokia sudėtinga, nes proceso dalyvių ir kitų subjektų parodymai byloje jau yra duoti, jie iš esmės nagrinėjant bylą buvo duoti antrą kartą; ar teismo sprendimas priteisti iš M. Ž. atitinkamo dydžio atstovavimo išlaidas A. Ž. naudai yra adekvatus nuteistojo turtinei padėčiai ir t. t.

Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas man bausmę, neteisingai motyvavo apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir be pagrindo nepripažino atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tai turėjo neigiamos įtakos skiriant bausmę. Nesutinka su nuosprendyje nurodyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui. Pažymi, kad teismas nepagrindė kodėl jo girtumas turėjo įtakos veikos padarymui, ir kaip ši įtaka pasireiškė, nors to reikalauja teismų praktika. Mano, kad teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. V., nes ši aplinkybė pritaikyta be faktinio ir teisinio pagrindo, t. y. bylos duomenys neleidžia teigti, kad jo ir A. V. veiksmuose buvo bendrininkavimo požymių, kadangi tarp jo ir A. V. nebuvo susitarimo, konfliktinė situacija susiklostė ypač spontaniškai ir netikėtai. Atkreipia dėmesį į tai, kad prieš M. Ž. buvo panaudotas smurtas, pastarasis, gindamasis nuo užpuolimo, ėmėsi veiksmų atbaidyti nukentėjusiuosius nuo savęs ir A. V.. Nuteistieji, atitinkamai reaguodami į nukentėjusiųjų priešišką elgesį, nesiekė veikti kartu ir bendrai, todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę, ją aiškino ir taikė atsietai nuo šios baudžiamosios bylos aplinkybių, duomenų, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-18-778/2011. Be to, pirmosios instancijos teismas apeliantą paliko nežinioje, mat skirdamas ir motyvuodamas bausmės pagrindus, suabsoliutino minėtą sunkinančią aplinkybę, nors ši aplinkybė M. Ž. inkriminuota tik dėl nukentėjusiajam A. S. atliktų veiksmų.

Taigi, jeigu manyti, kad apelianto veiksmams turėjo įtakos girtumas, o taip pat ir tai, kad iš karto pripažino padaręs neteisėtus veiksmus, viso proceso metu gailėjosi dėl to, kas padaryta, kokios kilo pasekmės, taip pat į tai, kad jo veiksmus lėmė provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys, paskirta kriminalinė bausmė yra aiškiai per griežta, todėl iš esmės švelnintina. Be to, bausmė švelnintina ir dėl to, kad jau kuris laikas gyvena vienas su mama, kurios sveikatos būklė yra labai sunki, jam vienam, tenka dirbti visus namų ūkio bei kitus darbus, tenka pareiga rūpintis ir močiute, kuri šiuo metu serga sunkia liga (vėžys), M. Ž. 2012 m. kovo 7 d. sudarė santuoką su E. Ž., kuri šiuo metu yra 7 nėštumo mėnesyje, Ž. šeimoje dirba tik vienintelis M. Ž.. Šios aplinkybės yra svarbios individualizuojant M. Ž. teisinę atsakomybę siekiant tinkamai pritaikyti BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Klaipėdos apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų galima pripažinti, jog buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie kliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, nes jo manymu nuosprendyje neduotas aiškus jo padarytų veikų teisinis vertinimas, o taip pat nebuvo vertinama įrodymų visuma, nepašalinti prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, nurodant atitinkamų teismų sprendimus, tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Būtent apie teismo nešališkumo pažeidimą objektyviąja prasme savo apeliaciniame skunde ir nurodo apeliantas. Tačiau pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų neišsamiu išnagrinėjimu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (žr., pvz., Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Apeliantas teismo šališkumą būtent ir sieja su jo manymu neišsamiu įrodymų ištyrimu, jų netinkamu vertinimu, prieštaravimų tarp atskirų įrodymų šaltinių nepašalinimu.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl M. Ž. padarytų nusikalstamų veikų įrodymo, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – M. Ž. teisinančius – įrodymus, taip pat įvertintas byloje esančių įrodymų visetas, nurodyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai bei išvados. Teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius – įrodymus, pateikė jų viseto analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę.

Nuteistasis M. Ž. nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis suprato, jog įgyja, laiko ir nešioja šaudmenis, kuriems yra reikalingas leidimas, t. y. kad jo turimi šoviniai, nors ir yra fabrikinės gamybos, tačiau dirbtinai padidinta jų kinetinė energija. Mano, kad tai yra prielaida, nes pats mechaniškai šaudmenų nepaveikinėjo ir negalėjo suvokti, jog toks pakeitimas sąlygoja kinetinės energijos padidinimą, o ne sumažinimą. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai paneigiami pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, paties nuteistojo parodymais. 2009 m. lapkričio 10 d. specialisto išvados Nr. 759 (1 t., b. l. 48-54) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ant kulkų aptikti spaudimo-slydimo pėdsakai nebūdingi fabrikinės gamybos šoviniams, į tūteles savadarbiu būdu yra pripilta parako, siekiant padidinti kulkų kinetinę energiją. Specialistai P. Š. ir L. B. apklausti kaip liudytojai davė paaiškinimus dėl savo išvados pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 92-93). Specialistas P. Š. paaiškino, jog „išoriškai galima matyti, kad šovinys perdirbtas – matosi nebūdingi įbrėžimai ant kulkos. Tai matyti ne tik specialistui“. Specialistas L. B. paaiškino, jog „norint padidinti parako kiekį, kulkos išimti iš tūtelės, kad nebūtų pėdsakų neįmanoma. Lieka labai ryškūs pėdsakai, dažniausiai replių, ant kulkos“. Specialistų išvada bei jų paaiškinimai buvo ištirti antrą kartą teisme nagrinėjant bylą (6 t., b. l. 66), juos paskelbiant BPK 290 straipsnio 3 dalies tvarka. Su tokiu įrodymu tyrimu sutiko ir apeliantas, ir jo gynėjas, todėl yra nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog tiriant šiuos įrodymus buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tai neprieštarauja BPK 242 straipsniui įtvirtintam tiesioginiam įrodymų tyrimo principui, nes tokia išimtis numatyta BPK 276 straipsnio 5 dalyje. Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, jog šaudmenų kinetinė energija buvo 17,5 J, ženkliai viršijanti „D“ kategorijos šaudmenų, kurių įsigijimui nereikalingas leidimas, nustatytą didžiausią leistiną kinetinės energijos ribą – 7,5 J. Nuteistasis šiuos šaudmenis buvo apžiūrėjęs, nes, kaip seka iš jo parodymų, būtent jais šaudė į taikinį, todėl negalėjo nematyti ant jų esančių įbrėžimų. Tuo labiau, jog M. Ž. parodė, kad jis žinojo kokios kulkos tinka šiam ginklui ir kaip jos atrodo (6 t., b. l. 63). Be to, ir šoviniai buvo pirkti nelegaliai turguje nuteistojo aiškinimu kaip „geresni“. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog M. Ž. pirkdamas šovinius siekė įsigyti akivaizdžiai padidinto galingumo šaudmenis ir savo veiksmų pavojingumą aiškiai suprato. Jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnį, nes nuteistasis neturėdamas leidimo įgijo, laikė, nešiojo, gabeno šaudmenis.

Apeliantas savo skunde teigia, jog nesutinka, kad jis pasikėsino nužudyti du ir daugiau asmenų, nes apygardos teismas nepilnai nustatė visas aplinkybes tiek iki įvykio, tiek įvykio (šaudymo) metu, tiek sekusias po jo. Tačiau kaip seka iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio buvo įvertintos visos aplinkybės, pilnai nustatyta įvykių seka. Kaip matyti iš nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nėra jokių neaiškumų dėl konflikto, kilusio dėl rankų „lenkimo“, pradžios. Be to, Klaipėdos apygardos teismas vadovavosi ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu, kuriuo nustatyta, jog A. Ž., t. y. nukentėjusysis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sudavė smūgį M. Ž., ir pripažino, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys. Tokiu būdu apeliantas neteisus, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, turėjusias įtakos nuteistojo M. Ž. veiksmų vertinimui šioje baudžiamojoje byloje. Apeliantas nurodė, kad yra prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų šioje byloje T. P., A. Ž., A. S. ir K. S. parodymų ir jų parodymų duotų nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka Klaipėdos rajono apylinkės teisme. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Klaipėdos rajono apylinkės teisme buvo aiškinamasi M. Ž. sužalojimo aplinkybės, o ne pasikėsinimo nužudyti 4 asmenis aplinkybės, todėl Klaipėdos apygardos teismas tiesiogiai tyrė visus įrodymus dėl šios nusikalstamos veikos, juos vertino ir vadovavosi priimant nuosprendį. Buvo susipažinta ir su Klaipėdos rajono apylinkės teismo išnagrinėta byla ir nutarta nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pridėti prie nagrinėjamos bylos (6 t., b. l. 67). Nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis Klaipėdos apygardos teismas ir pripažino, kaip jau minėta anksčiau, kad nukentėjusieji elgėsi provokuojančiai.

Nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde keliama versija, kad jis buvo užpultas, todėl bandė gintis šaudydamas į nukentėjusiuosius, yra paneigiama byloje surinktų įrodymų visetu. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Todėl, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. BK 129 straipsnyje numatyta veika yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau tais atvejais, kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, pasikėsinimu nužudyti gali būti kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie padaromi tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasikėsinimas įmanomas tik veikiant tiesiogine tyčia, siekiant kito asmens nužudymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-442/2006). Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesioginė ar tiesioginė neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinė nutartis Nr. 2K-500/2007).

Atskleidžiant kaltininko tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir nustatyti priežastis, išorinius veikos požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2009 m. liepos 19 d., apie 4.29 val., prie Kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), M. Ž. konflikto metu po gauto smūgio kumščiu į veidą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išsitraukė revolverį „KORA BRNO“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir šovė A. Ž. į galvą ir krūtinės kairę pusę, T. P. į galvą. Po to, M. Ž., kartu su A. V., neblaiviam A. V. pasivijus ir pargriovus ant žemės A. S. ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrus pastarajam į galvą, į veidą, į nugarą ir į šonus, M. Ž. gulinčiam A. S. spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, į veidą, į nugarą ir į šonus, ir revolveriu „KORA BRNO“ Nr. (duomenys neskelbtini) šovė jam iš arti du kartus į galvą, pataikydamas vieną kartą į galvą ir vieną kartą į kairę ranką, vėliau vieną kartą šovė į krūtinę K. S., pabandžiusiam nutraukti jo nusikalstamus veiksmus. Pats nuteistasis pripažįsta, kad šaudė į nukentėjusiuosius, bet kiekvieną kartą nurodo skirtingą šaudymo atstumą ir kryptį, tačiau pirmosios instancijos teisme parodė, kad šoviniai, kuriuos pirko turguje išbandė ir jie įsmigdavo į sėdynę, kai šaudydavo į taikinį iš 5 metrų šoviniai visą laiką atšokdavo (4 t., b. l. 122-130). Iš 2009 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvados Nr. G 1472/09 (03) matyti, kad šūvis į kairę A. S. plaštaką buvo atliktas iš nedidelio atstumo – skaičiuojamo centimetrais (1 t., b. l. 156-157), T. P. nustatyti sužalojimai: kiauryminė šautinė žaizda kaktos kairėje su atviru kaktikaulio lūžimu kairėje, priekinės pamatinės daubos lūžimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešinėje, dešinės frontoparietotemporalinės skilties sumušimu, galvos smegenų suspaudimu, svetimkūnio įstrigimu dešinėje pakaušinėje skiltyje (1 t., b. l. 123-124), A. Ž. nustatyti sužalojimai: paviršinė šautinė žaizda galvos kairėje užausio srityje bei kiauryminė šautinė žaizda krūtinės ląstos kairėje su svetimkūnio įstrigimu kairiojo plaučio audinyje, kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje (1 t., b. l. 140-141), o K. S. buvo padarytas tik odos nubrozdinimas krūtinkaulio kūno projekcijoje (2 t., b. l. 6). Visa tai patvirtina, kad nuteistasis M. Ž. į nukentėjusiuosius T. P., A. Ž. ir A. S. šaudė iš nedidelio atstumo. Be to, iš 2010 m. kovo 3 d. apžiūros protokole užfiksuotų aplinkybių matyti, kad 04:29:11 nuo (duomenys neskelbtini) ateina trys vaikinai prie vaikinų esančių po stogeliu, kurie 04:29:38 pradeda bėgti, o juos vejasi vaikinas nuoga krūtine, šiam iš paskos bėga vaikinas apsirengęs šviesios spalvos marškinėliais ir kelnėmis, užsidėjęs ant galvos baltos spalvos kepuraitę. 04:29:40 vaikinas nuoga krūtine griauna kitą vaikiną, ties vieta, esančia už krūmo, o 04:29:41 prie jų pribėga vaikinas su šviesios spalvos marškinėliais ir kelnėmis, užsidėjęs ant galvos baltos spalvos kepuraitę (1 t., b. l. 94-98). Iš fotonuotraukos matyti, kad po sulaikymo M. Ž. buvo apsirengęs šviesios spalvos marškinėliais ir kelnėmis, užsidėjęs ant galvos baltos spalvos kepuraitę (1 t., b. l. 67). Nukentėjusiojo K. S. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad M. Ž., iš kokių pusės metro atstumo, šovė į A. Ž., tačiau nepastebėjo kur pataikė. Tuo metu prie jų pribėgo T. P. ir M. Ž. vėl nieko nesakęs ir neperspėjęs, būdamas panašaus atstumo, šovė į T. P., tačiau nepastebėjo kur pataikė. Po šūvių T. P. ir A. Ž. nubėgo link A. Ž. namų. Stovėdamas toliau pamatė, kad „boksininkas“ ne mažiau keturių kartų spyrė jo broliui į galvą, o M. Ž. ne mažiau kaip tris kartus spyrė į galvą. Broliui gulint ant žemės M. Ž. nieko nesakęs šovė du kartus į brolį, kur tikslai pataikė negali pasakyti, nes nepastebėjo. Tada pribėgo prie M. Ž., kurį nustūmė nuo brolio ir artėjo prie „boksininko“, kad ir jį nustumtų. Kai tik nustūmė „boksininką“ nuo brolio, tai M. Ž., kuris stovėjo nuo jo apie 4 m atstumu, nieko nesakęs, vieną kartą šovė jam į krūtinę (2 t., b. l. 1-4, 7-8). Šis nukentėjusysis teisme parodė, kad A. V. buvo išsirengęs iki pusės, demonstravo savo raumenis ar darė apšilimą. Po to atėjo T. P., A. Ž. ir A. S., visi supuolė į krūvą. Išgirdo 2 šūvius ir matė kaip nubėga T. P. ir A. Ž.. Brolis (A. S.) nubėgo jiems iš paskos, o juos nusivijo M. Ž. ir A. V.. Matė kaip M. Ž. nuleido ištiestą ranką ir šovė broliui į galvą iš kokių 20 cm. Jis tuo metu ėjo link jų, kai šovė į jį pajuto fizinį skausmą (4 t., b. l. 56-60). Nukentėjusysis A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jam priėjus prie vaikinų išgirdo du šūvius ir pajuto skausmą galvoje, o po to krūtinėje, kad buvo į jį šautą iš karto nesuprato. Pamena, kad su T. P. pradėjo bėgti į tą pusę iš kurios atėjo, tačiau už Kultūros kampo sustojo ir atsigręžęs atgal pamatė kaip du vaikinai spardė A. S., iš kurių vienas, pasilenkęs prie A. S., nutaikė daiktą, panašų į pistoletą, iš apie 50 cm atstumo šovė du kartus (1 t., b. l. 142-144, 4 t., b. l. 46-51). Nukentėjusysis T. P. parodė, kad pamena tik tai kai M. Ž. stovėdamas prieš jį 2-4 m atstumu nusitaikė tiesiai į galvą ir vieną kartą šovė (1 t., b. l. 125-126, 4 t., b. l. 44-46). Visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad M. Ž. iššovė ne vieną kartą, o iššaudė visą ginklo dėtuvę, šaudė į visus ten buvusius nukentėjusiuosius. Nors M. Ž. neigia šaudęs nukentėjusiesiems į gyvybiškai svarbius organus, tačiau iš specialistų išvadų, nukentėjusiųjų parodymų, paties nuteistojo parodymų, kitų aukščiau aptartų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad M. Ž. suvokė, kad šaudant žmogui į galvą gali kilti sunkios pasekmės, tačiau vis tiek taikė nukentėjusiesiems į galvą arba krūtinę ir siekė juos nužudyti. Ši nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kryptingumą rodančios aplinkybės neabejotinai pagrindžia buvus M. Ž. veiksmuose apibrėžtą tyčią. Akivaizdu, kad nuteistasis ginklą buvo nukreipęs net į gulintį A. S. ir jam nieko nepadariusį K. S., vėliau nuėjęs į automobilį iš naujo užtaisė ginklą šoviniais. Sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi, tačiau veika nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – nukentėjusieji T. P. ir A. Ž. iš įvykio vietos pabėgo, o šaudant į brolius S. baigėsi šoviniai. Atsižvelgiant į byloje esančių nustatytų aplinkybių visumą, daroma išvada, jog M. Ž. pasikėsino nužudyti keturis žmones, ir ši nuteistojo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o ne taip kaip buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo M. Ž. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Bendrininkavimas yra ta tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis, kurie turi bendrus nusikalstamus tikslus, savo veikimu (neveikimu) siekia bendro nusikalstamo rezultato.

Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog M. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su A. V., neblaiviam A. V. pasivijus ir pargriovus ant žemės A. S. ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrus pastarajam į galvą, į veidą, į nugarą ir į šonus, M. Ž. gulinčiam A. S. spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, į veidą, į nugarą ir į šonus, ir revolveriu „KORA BRNO“ Nr. (duomenys neskelbtini) šovė jam iš arti du kartus į galvą, pataikydamas vieną kartą į galvą ir vieną kartą į kairę ranką, kuria A. S. dengėsi galvą, nukentėjusiajam A. S. buvo padaryta galvos ir kairės plaštakos šautinės žaizdos, kairio žandikaulio sumušimas, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Ž. veiksmai prisidedant prie A. V. ir sutrikdant A. S. sveikatą, apimami nusikalstamos veikos, t. y. pasikėsino nužudyti, nes A. S. šovė iš labai arti ir į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą ir suprato, kad tokiais savo veiksmas gali atimti nukentėjusiajam gyvybę. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių M. Ž. nusikalstami veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti bendrininkų grupe su A. V. ir ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, šalinama iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo girtumo aplinkybė buvo nustatyta objektyviai gautais duomenimis, t. y. iš asmens blaivumo testo matyti, kad M. Ž. 2009 m. liepos 19 d. nustatytas 2,07 prom. girtumas (2 t., b. l. 49) ir nuteistojo M. Ž. parodymų, kad areštinėje nustatė jam girtumą 2,07 prom. ir mano, kad šaudymo metu nebuvo daugiau promilių (4 t., b .l. 122-130). Teismas sutinka, su tuo, kad būtų inkriminuota ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, svarbu konstatuoti faktą, jog apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Iš nuteistojo M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad įvykio dieną jis, A. V. ir L. J. jau buvo išgėrę alkoholio ir su savimi turėjo butelį degtinės, vėliau A. V. su neaukšto ūgio vaikinu nupirko dar butelį degtinės. Teigia, kad anksčiau šaudė į taikinius, tačiau į žmones tą naktį šovė pirmą kartą. Visų įvykių eiliškumo tvarkos neatsimena, nes incidentas įvyko labai greitai, buvo sumaištis ir jis buvo išgėręs (2 t., b. l. 55-58). Akivaizdu, kad M. Ž. dėl savo būsenos (girtumo) veikos padarymo metu nesugebėjo kritiškai vertinti savo veiksmų, o jo padaryta veika pagal savo pobūdį buvo susijusi su tokia būsena.

M. Ž. nepagrįstai prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra tik tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Konstatuojant nuoširdų gailėjimąsi vertinamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš karto po įvykio, 2009 m. liepos 19 d. įteikus M. Ž. pranešimą apie įtarimą, jis savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau neigė esmines aplinkybes susijusias su nukentėjusiųjų sužalojimu, t. y. šaudymą į juos, ir neteisėtai įgijęs, laikęs ir nešiojęs be leidimo šaudmenis, kurie buvo padidinto galingumo. Nenustatyta ir tai, kad M. Ž. nuoširdžiai gailėtųsi nusikaltęs dėl neteisėtai įgytų, laikytų ir nešiotų be leidimo šaudmenų, gailėjosi tik dėl nukentėjusiųjų asmenų sužalojimo, atlygino turtinę žalą, tačiau po įvykio neiškvietė nukentėjusiesiems medicininės pagalbos, o nuėjęs į automobilį ginklą užtaisė naujais šoviniais, teismo posėdyje neatsiprašė nukentėjusiųjų, todėl M. Ž. nėra pagrindo taikyti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Taip pat, nėra pagrindo taikyti ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nes atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra pripažįstama tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybių pasirinkti teisėto elgesio variantą. Tokiais atvejais galima manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs kaltininką atlikti neteisėtus veiksmus. Psichinė prievarta – grasinimai naudoti smurtą (pavyzdžiui, nužudyti, atimti laisvę ir pan.), sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie jį ar jo artimuosius ir pan. Taigi norint konstatuoti šią lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti aktyvius tyčinius kito asmens veiksmus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys, tačiau jie nevertė M. Ž. atlikti neteisėtus veiksmus ar būtų sumažinę galimybes pasirinkti kitus elgesio variantus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Apygardos teismas skirdamas bausmę M. Ž. vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis, 56 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnis), įvertino asmenybę bei kitas aplinkybes. Teisėjų kolegijai iš nuosprendžio pašalinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, iš naujo įvertinama nuteistojo asmenybė (jauno amžiaus, aukštasis išsilavinimas, vedęs, dirba UAB „Suvereta“, neteistas, charakterizuojamas teigiamai), nusikaltimo paskatos ir motyvai (nuteistasis neteisėtai įgijo, laikė ir nešiojo be leidimo šaudmenis padidinto galingumo, šaudė ne kartą į galvą ar krūtinę beginkliams nukentėjusiesiems, sužalojo keturių asmenų sveikatą), ir, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad M. Ž. padarė dvi nusikalstamas veikas tiesiogine tyčia: pasikėsino nužudyti keturis asmenis, tačiau nusikaltimo nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti ir kontroliuoti, kurios pagal savo sunkumą priskiriamos prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir neteisėtai įgijo, laikė ir nešiojo be leidimo šaudmenis, kurios pagal savo sunkumą priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 4 dalis), sukėlė labai sunkius padarinius – du sunkius ir du nežymius kitų žmonių sveikatos sutrikdymus. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis M. Ž. nukentėjusiems atlygino turtinę žalą, nukentėjusieji pirmieji pradėjo muštynes, girtavo kartu su nuteistaisiais.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-77/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Tačiau nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinės, kurioms esant jam paskirtą bausmę būtų galima švelninti arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Be to, tokių aplinkybių šioje byloje neįžvelgia ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija ir nurodo, kad visais atvejais turi būti įvertinama nukentėjusiojo asmens teisėtų interesų apsauga, todėl nė vieniems iš jų negali būti suteikiama prioritetinė reikšmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teisingumo principas nepažeistas, o M. Ž. paliekama Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta galutinė 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Teismas įvertina, kad BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmė laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, o M. Ž. paskirta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė yra artima sankcijoje numatytos bausmės minimumui. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta areštu arba bausmė laisvės atėmimas iki penkerių metų, o M. Ž. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Nepagrįstu pripažįstamas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo prašymas sumažinti priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo nusikalstamas veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad M. Ž. savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais pasikėsino nužudyti šaunamuoju ginklu nukentėjusiuosius T. P., A. Ž., A. S., K. S., tokiais savo nusikalstamais veiksmais neabejotinai padarė žalą nukentėjusiųjų sveikatai, sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, todėl iš M. Ž. priteistina neturtinė žala nukentėjusiesiems. Be to, pirmos instancijos teismas atsižvelgė ne tik į nukentėjusiesiems padarytą žalą, bet ir į jų pačių rizikingą elgesį, tai, kad nukentėjusieji naktį girtavo su nepažįstamais ar mažai pažįstamais asmenimis, vėlėsi su jais į konfliktą, pirmieji pradėjo muštis, todėl sumažino T. P. prašytą neturtinės žalos dydį nuo 500 000 Lt iki 100 000 Lt, A. Ž. – nuo 50 000 Lt iki 20 000 Lt, A. S. – nuo 40 000 Lt iki 5 000 Lt. Be to, buvo įvertinta ir tai, jog nukentėjusiajam T. P. po sužalojimo liko sunkios pasekmes jo sveikatai, tai, kad jaunas, darbingas žmogus tapo neįgaliu, nukentėjusiajam A. Ž. – buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau pasekmių, kurios būtų žymiai pabloginusios nukentėjusiojo sveikatą, šiuo metu nenustatyta, į jo elgesį nusikaltimo metu, nukentėjusiajam A. S. – buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, M. Ž. charakterizuojamas teigiamai, vedęs, neteistas, dirbo, į jo materialinę padėtį.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo M. Ž. neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, įvertino visas svarbias aplinkybes, turinčias reikšmę šiam klausimui išspręsti teisingai, nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžiai neprieštarauja BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, reikalavimams bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo nustatytu neturtinės žalos, priteistos T. P., A. Ž., A. S. naudai, dydžiu ir neturi pagrindo jo mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Atkreipiamas dėmesį į tai, kad apeliantas prašydamas sumažinti nukentėjusiesiems padarytą neturinę žalą neįvertina savo padarytų nusikalstamų veiksmų, t. y. be leidimo įgijo padidinto galingumo šovinius, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio panaudojo ginklą, kuriuo šaudė į žmonių gyvybiškai svarbius organus.

Apeliantas iš dalie teisus dėl priteisto nukentėjusiesiems už jų turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti dydžio.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertinta suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmą kartą pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų A. Ž. ir A. S. interesus atstovavo advokatas A. S., tą patvirtina pateiktas dokumentas apie apmokėjimą už teisinės pagalbos suteikimą (3 t., b. l. 143), antrą kartą pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo A. Ž. interesus atstovavo advokatė G. M., tą patvirtina pateiktas dokumentas apie apmokėjimą už teisinės pagalbos suteikimą (5 t., b. l. 167, 6 t., b. l. 48), šias išlaidas teismas priteisė iš nuteistojo. Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų atstovo darbo ir laiko sąnaudas pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos advokato A. S. paslaugoms apmokėti (2 000 Lt) yra realios ir pagrįstos, tačiau išlaidos advokatės G. M. paslaugoms apmokėti (4 000 Lt) nėra realios ir pagrįstos, t. y. advokatė dalyvavo 4 teismo posėdžiuose (5 t., b. l. 181, 6 t., b. l. 29-34, 62-68, 74-76), byloje yra tik 2 jos ruošti dokumentai (5 t., b. l. 168, 6 t., b. l. 4), nukentėjusysis šio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė ir teismo posėdžiuose nedalyvavo, todėl advokato išlaidos mažintinos iki 2 000 Lt. Iš nuteistojo M. Ž. priteisti 4 000 Lt už advokatų A. S. ir G. M. paslaugas nukentėjusiajam A. Ž..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuteistojo M. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Sumažinti iš nuteistojo M. Ž. priteistą 6 000 Lt sumą už advokatų paslaugas nukentėjusiajam A. Ž. apmokėti iki 4 000 (keturių tūkstančių) Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.