- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-18
- Bylos Nr.
- e2S-200-643/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16468-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“, R. S.
- Atsakovas
- M. B., H. H. B.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ ir R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-21857-1159/2023pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ ir R. S. ieškinį atsakovams M. B. ir H. H. B. IV dėl delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB)„Amber Marketing“ ir R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXII skyriaus (dokumentinis procesas) nustatyta tvarka priteisti solidariai iš atsakovų M. B. ir H. H. B. IV 4023 Eur delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 17 d. nutartimi nutarė netenkinti ieškovų R. S. ir UAB „Amber Marketing“ prašymo nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka. Nustatė ieškovams 7 dienų terminą sumokėti 45 Eur trūkstamą žyminio mokesčio dalį, kad ieškinį galima būtų nagrinėti ginčo teisenos tvarka, bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Šalies argumentai
3. Ieškovai teismui pateikė patikslintą ieškinį ir sumokėjo papildomą žyminį mokestį. Prašė bylą išnagrinėjus ginčo teisenos tvarka priteisti solidariai iš atsakovų M. B. ir H. H. B. IV ieškovų naudai 4023 Eur delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Ieškinį grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-6017-925/2019 patvirtintos taikos sutarties nevykdymu, prašė priteisti taikos sutarties 6 punkte sutartus delspinigius už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki ieškinio padavimo dienos, t. y. 2023 m. lapkričio 12 d. Papildomai pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką tokie ginčai spręstini inicijuojant naują civilinę bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 23 d. nutartimi ieškovų R. S. ir UAB „Amber Marketing“ ieškinį dėl delspinigių priteisimo atsisakė priimti. Taip pat grąžino ieškovei UAB „Amber Marketing“ sumokėtą 91 Eur žyminį mokestį.
6. Teismas padarė išvadą, jog ieškinio reikalavimai yra kildinami iš šalių sudarytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties, todėl visų pirma turi būti išnaudotos vykdomojo rašto išdavimo galimybės, jo neišdavus – civilinės bylos Nr. e3K-3-61-313/2019 atnaujinimo galimybės. Ir tik tuomet gali būti sprendžiama ar atsirado materialinis teisinis pagrindas ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl reikalavimų tenkinimo. Atitinkamai apskritai byloje nesant įrodymų, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl šalių sudarytos taikos sutarties vykdymo, nesikreipus į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, civilinės bylos Nr. e3K-3-61-313/2019 atnaujinimo, teismas neturi teisinio pagrindo priimti ieškovų patikslintą ieškinį, todėl jį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovai UAB „Amber Marketing“ ir R. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti ieškinį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą spręsti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo. Atskirąjį skundą grindė žemiau nurodytais argumentais:
7.1. Ieškovai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, jog tuo atveju, kai reikalaujama mokėti netesybas, kylančias iš taikos sutarties, vykdomasis raštas negali būti išduodamas, o turi būti kreipiamasi į teismą su nauju ieškiniu.
7.2. Pažymi, kad 2023 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodytas procesinių veiksmų „privalomas“ eiliškumas nėra nustatytas CPK normomis.
7.3. Nurodo, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra spręsti tarp šalių kylantiems ginčams dėl jau įsiteisėjusio sprendimo vykdymo, kai ginčo dalykas yra esminių teismo sprendimo nuostatų ar juo patvirtintos taikos sutarties sąlygų neatitikimas įstatymui ar jų prieštaringumas, kliudantis šalims tinkamai vykdyti teismo sprendimą ar juo patvirtintą taikos sutartis. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra, ką rodo jau du buvę teisminiai procesai ir įsiteisėję teismų sprendimai dėl delspinigių priteisimo. Reikalavimas dėl netesybų kildinamas ne iš taikos sutarties sąlygų neaiškumo ar pagrįstai skirtingo jų supratimo, o iš statybos teisinius santykius reguliuojančių viešosios teisės normų pažeidimo, dėl ko statybos darbai laikomi atliktais netinkamai ir nebaigtais ir ieškovai negali teisėtai naudotis stogo remonto darbų rezultatais. Pagrindai reikalavimui dėl netesybų gali būti pašalinti pačių statytojų tinkamai įvykdžius įstatymo reikalavimus dėl atliktų statybos darbų įteisinimo, kam nereikia nei peržiūrėti, nei keisti tarp šalių sudarytą taikos sutartį bylos proceso atnaujinimo būdu.
7.4. Reikalavimams dėl netesybų nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, pvz. pretenzijos pateikimas, ir ,juolab, preliminarus teismo sprendimas, patvirtinantis asmens teisę kreiptis į teismą dėl netesybų priteisimo. Dėl pagrindo buvimo tokiam ieškiniui sprendžia pats ieškovas ir tiesiogiai kreipiasi į teismą, nepateikdamas įrodymų apie atsakovo nesutikimą mokėti netesybas, t. y. esantį ginčą dėl tokio dalyko.
7.5. Ieškovų vertinimu, net tuo atveju, kai vykdomasis raštas dėl taikos sutarties nevykdymo jau išduotas ir jau vyksta vykdomasis procesas, reikalavimai dėl netesybų dėl taikos sutarties sąlygų nevykdymo ar netinkamo vykdymo sprendžiami atskirame teisminiame procese pagal taikos sutarties suinteresuotos šalies ieškinį. Ir tik šioje naujoje išnagrinėtoje byloje išduoto vykdomojo rašto pagrindu gali būti išieškomos netesybos dėl taikos sutarties sąlygų pažeidimo.
7.6. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas ieškinį nagrinėti dokumentiniu procesu, vertino ne su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų visumą kaip pakankamus ar nepakankamus dokumentiniam procesui, o pateikė savo išankstinį konkretaus įrodymo – savavališkos statybos akto vertinimą, kaip neįrodančio ieškinio pagrindo. Be to, teismas išsakė ir kitus argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovų nuomone, tuo teismas neabejotinai išreiškė savo išankstinį nusistatymą dėl ieškinio nepagrįstumo.
7.7. Ieškovai atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nutartį dėl atsisakymo priimti ieškinį išsiuntė ne tik ieškovams, bet ir nepriimtame ieškinyje nurodytiems atsakovams, nors šie asmenys, atsisakius priimti ieškinį, neįgijo jokių procesinių teisių ir netapo proceso šalimi.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK329 straipsnis, 338 straipsnis).
10. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas 2023 m. lapkričio 23 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti ieškovų UAB „Amber Marketing“ ir R. S. patikslintą ieškinį dėl delspinigių priteisimo. Pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu.
11. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja nepažeisdamas šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.
12. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (liet. savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu, kai sprendžiamas bylos iškėlimo klausimas. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).
13. Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti ieškinį vadovavosi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtinta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, ir to paties straipsnio 2 dalies 4 punktu, nustatančiu, kad teismas atsisako priimti ieškinį jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
14. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra ieškovo teisinis suinteresuotumas, nes CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-421/2020, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų praktikoje ieškovo suinteresuotumas kaip teisės kreiptis į teismą prielaida yra aiškinamas kaip materialinis teisinis suinteresuotumas. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą turi būti pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019, 41 punktas). Nors teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo, tačiau jis patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti ieškovui teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008), t. y. įsitikina, ar egzistuoja ieškovo teisinis suinteresuotumas kaip teisės kreiptis į teismą prielaida. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
15. Nagrinėjamu atveju iš aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoto ieškinio dalyko akivaizdu, kad ieškovai siekia subjektinių materialiųjų teisinių pasekmių, t. y. 4 023 Eur delspinigių priteisimo. Taigi, teismo sprendimu šiuo atveju būtų pasiektas materialusis teisinis efektas - modifikuotos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) ieškovų turtinės teisės. Visa tai lemia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovų ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
16. Atsisakydamas priimti ieškinį kitu teisiniu, o konkrečiai CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto, pagrindu, pirmos instancijos teismas šio savo sprendimo taip pat tinkamai nepagrindė. Skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą dėl, teismo vertinimu, privalomų ieškovams atlikti procesinių veiksmų eiliškumo iki pateikiant ieškinį. Darydamas tokią išvadą (dėl privalomo procesinių veiksmų eiliškumo) pirmos instancijos teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017), pateiktais byloje kurios faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamoms. Pritartina apeliantų atskirojo skundo argumentui, jog pirmos instancijos teismo nutartyje nurodytas procesinių veiksmų eiliškumas nėra įtvirtintas jokiose teisės normose.
17. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 18 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008).
18. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nors nurodė, tačiau nesirėmė nagrinėjamai situacijai atktualiais kasacinio teismo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2010 išaiškinimais. Dar daugiau, teismas visiškai ignoravo, jog šių išaiškinimų aktualumas nagrinėjamai situacijai jau buvo patvirtintas teismo net ne panašioje, o tapačioje situacijoje.
19. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs tų pačių proceso šalių (ieškovų R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ bei atsakovų M. B. ir H. H. B. IV) atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutarties, kuria civilinė byla buvo nutraukta iš esmės tais pačiais motyvais, kaip nagrinėjamu atveju buvo atsisakyta priimti ieškinį (esant teismo 2019 m. balandžio 30 d. patvirtintai taikos sutarčiai dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), pastarąją nutartį panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo taip: „<...> taikos sutartis, kurios sudarymas, patvirtinimas ir vykdymas nustatytas materialiosios ir proceso teisės normų, ypatumas yra tas, kad, taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad, vykdant teismo patvirtintą taikos sutartį, negali atsirasti materialieji teisiniai pagrindai ir procesinės prielaidos naujam ginčui, kuris spręstinas teismo tvarka. Teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymo proceso metu tarp šalių kilus ginčui dėl pagrindinių sutarties sąlygų pažeidimo ir netesybų už tai mokėjimo, suinteresuotai šaliai atsiranda materialinis teisinis pagrindas ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl netesybų priteisimo ir vykdomasis raštas dėl netesybų gali būti išduotas tik vykdant šiuo klausimu priimtą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2010). Atvejai, kada, šaliai atsiranda materialinis teisinis pagrindas ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl reikalavimų tenkinimo ir vykdomasis raštas gali būti išduodamas tik vykdant šiuo klausimu priimtą teismo sprendimą, gali būti itin reti. Paprastai tai atvejai, kada atsisakoma išduoti vykdomąjį raštą dėl reikalavimų, kurių pagrindas yra ne tiesioginis, bet išvestinis iš kitos taikos sutarties šalies pareigos vykdyti tokios sutarties sąlygas, inter alia, kai reikalaujama mokėti netesybas dėl to, kad taikos sutarties šalis pažeidė pagrindines sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017, 32 punktas, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-289-790/2021, 17 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susidarė būtent tokia situacija, kuri nurodyta paminėtose aukštesnės instancijos teismų nutartyse: šalys, spręsdamos kilusį ginčą, tarpusavio nuolaidų būdu sudarė taikos sutartį, kurią patvirtino teismas; taikos sutartimi šalys susitarė dėl atsakomybės už šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Ieškovai, paduodami teismui ieškinį, nurodė, kad atsakovai laiku neįvykdė taikos sutarties – neužbaigė sąmatoje nurodytų darbų, todėl pareiškė ieškinį dėl netesybų – delspinigių priteisimo. Taigi, ieškovams atsirado materialinis teisinis pagrindas ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl netesybų priteisimo.“
20. Nagrinėjamu atveju egzistuojant absoliučiai identiškai situacijai (ieškovų vertinimu atsakovams netinkamai vykdant 2019 m. balandžio 30 d. teismo patvirtiną taikos sutartį ir prašant taikyti toje pačioje taikos sutartyje įtvirtintą civilinę atsakomybę, priteisiant netesybas už atitinkamą laikotarpį) ieškinio priėmimo klausimą spręsti kitaip, nei Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. e2S-1414-852/2021 nurodytu būdu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Reikšminga nagrinėjamos teisinės procesinės situacijos kontekste laikytina aplinkybė, jog analogiški ginčai tarp tų pačių proceso šalių (ieškovų R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ bei atsakovų M. B. ir H. H. B. IV) dėl to paties dalyko (netesybų, netinkamai vykdant taikos sutartį) tik už skirtingus laikotarpius teismų ginčo teisenos tvarka jau buvo išnagrinėti du kartus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. e2-2528-960/2021 (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartis Nr. e2A-64-614/2022) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. e2-20432-807/2022 (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. nutartis Nr. e2A-432-861/2023).
21. Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aktualias aplinkybes, netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir nepagrįstai nesivadovavo teismų precedentais analogiškose bylose, taip pažeidė teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, ir tai nulėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą atsisakyti priimti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį ir patikslinto ieškinio priėmimo klausimą grąžinti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ ir R. S. skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartį ir grąžinti patikslinto ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.