- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-28
- Bylos Nr.
- e2A-697-392/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00592-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Z. A.
- Atsakovas
- G. A., S. Č., M. K. Č.
- Trečiasis asmuo
- J. M. B., K. M. Č.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. (G. A.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. A. ieškinį atsakovams S. Č., G. A. ir M. K. Č. (M. K. Č.), atstovaujamam įstatyminės atstovės S. Č., dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovo G. A. priešieškinį ieškovei Z. A. dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, jo padalijimo, skolos priteisimo, tretieji asmenys J. M. B. (ieškovės pusėje) ir K. M. Č. (atsakovų pusėje), atstovaujama S. Č., išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iškeldinti atsakovus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso gyvenamosios patalpos – butas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepaisant dar 1999 metais nutrauktos santuokos, geranoriškai žodinio susitarimo pagrindu neterminuotam laikotarpiui leido bute gyventi atsakovui G. A., kuris už tai sutiko prižiūrėti bei išlaikyti butą (mokėti komunalinius mokesčius). Ieškovė gyvena Jungtinės Amerikos Valstijose, kartais grįžta į Lietuvą, todėl yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą bute, kadangi jis priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Paaiškėjo, kad atsakovas jau kurį laiką piktnaudžiauja ieškovės gerumu: neprižiūri buto, (neatsiskaito už jam suteiktas komunalines paslaugas, be ieškovės sutikimo leido kitiems atsakovams S. Č. ir M. K. Č. buto adresu deklaruoti savo gyvenamąją vietą, kai ieškovės žinioms jie bute nuolat negyvena (ieškovė tam sutikimo niekada nėra davusi). Dėl atsakovo neatsiskaitymo už jam suteiktas komunalines paslaugas, ieškovė tapo skolininke antstolio vykdomo priverstinio išieškojimo byloje. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas piktnaudžiauja jam ieškovės gera valia anksčiau suteikta teise gyventi ieškovės bute esančiose gyvenamosiose patalpose, ieškovė nutraukė visus susitarimus su atsakovu, tačiau atsakovas atsisakė išsikelti iš buto. Ieškovės vardu atsakovui buvo pateiktas 2021 m. gruodžio 6 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimas išsikelti iš buto. 2021 m. gruodžio 29 d. iš atsakovo gautas rašytinis nesutikimas iš buto išsikelti savanoriškai. Visi atsakovai pažeidžia ieškovės nuosavybės neliečiamumą, kadangi be sutikimo naudojasi ieškovės turtu, priklausančiu jai asmeninės nuosavybė teise, yra deklaravę savo gyvenamąją vietą buto adresu.
2. Atsakovas G. A. priešieškiniu prašo pripažinti, kad butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra atsakovo ir ieškovės bendroji nuosavybė, nustatyti, kad atsakovo ir ieškovės dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (po ½ dalį), priteisti iš ieškovės buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 3 704,97 Eur išlaikymo išlaidas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apie turto registraciją ieškovės vardu atsakovui tapo žinoma tik tuomet, kai gavo raginimą iš ieškovės išsikraustyti iš jai priklausančio buto. Tiek atsakovas, tiek ieškovė butą laikė bendru turtu, tarp ieškovės ir atsakovo niekada nekilo klausimų dėl turto priklausomybės vien ieškovei, be to, sutuoktinė 2009 m. vasario 20 d. atlikdama buto registravimą viešame registre neišviešino, kad butą ji įsigyja/įgijo asmeninės nuosavybės teise, kas dar kartą patvirtina, jog turtą šalys įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Atsakovas moka buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) komunalinius mokesčius. Prie šių mokesčių mokėjimo ieškovė neprisideda. Už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio mėnesio atsakovas yra sumokėjęs 5 651,57 Eur už būsto šildymą ir 600,01 Eur mokesčių už kitas paslaugas. Nurodo, kad teismui pateikti duomenų apie atliktus mokėjimus laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2017 metų negali. Kadangi komunalinių paslaugų prievolės, atsiradusios dėl turto, esančio bendrąja šalių nuosavybe, yra bendrosios šalių prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsakovui iš ieškovės priteistina ½ dalis sumokėtos sumos už butui suteiktas komunalines paslaugas, t. y. 3 125,79 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovė S. Č. atsiliepimu į priešieškinį prašė jį tenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, su ieškiniu nesutiko.
4. Trečiasis asmuo J. M. B. atsiliepimu į ieškinį prašo ieškinį tenkinti pilna apimtimi, su priešieškiniu nesutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Nustatė, kad ieškovei Z. A. ir atsakovui G. A. bendrosios nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Kitą priešieškinio reikalavimų dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo G. A. Z. A. naudai 139,44 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės Z. A. atsakovės S. Č. naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės Z. A. atsakovo G. A. naudai 2 173 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš Z. A. į valstybės biudžetą 823,76 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) (1 t. 44 e. b. l.). Santuokoje G. A. ir Z. A. turėjo du vaikus: S. A. (šiuo metu Č.), gim. (duomenys neskelbtini), ir S. A. (S. A.), gim. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu Nr. 293 patvirtintas 2 priedėlis „asmenų, norinčių įstoti į 143-iąjį kooperatyvą, sąrašas“, iš kurio 33 punkto matyti, kad Z. A. keturių asmenų šeimai skiriamas trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini) (1 t. 55-56 e. b. l.). 1984 m. spalio 31 d. - išduotas gyvenamosios patalpos orderis 023321 Z. A. apsigyventi 3 kambarių kooperatiniame bute (duomenys neskelbtini) (1 t. 57 e. b. l.). Santuokos metu nuosavybės teisė į šį butą nebuvo įregistruota. Ieškovė 1992 m. pavasarį išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur liko gyventi iki šiol. Ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu (1 t. 46 e. b. l.). Nutraukiant santuoką, vaikų išlaikymo, turto padalijimo klausimai nebuvo sprendžiami. Ieškovė Z. A. (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos Valstijose sudarė santuoką su J. M. B. (4 t. 107-109 e. b. l.), duomenų apie santuokos įtraukimą į apskaitą Lietuvoje, nepateikta. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad Z. A. nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini), įregistruota 2009 m. vasario 21 d., Gyvenamųjų namų savininkų bendrijos 2009 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 3 pagrindu (1 t. 7 e. b.l.). Šiame bute gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovai G. A., S. Č., nepilnametis S. Č. sūnus M. K. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir ieškovė Z. A. (1 t. 10-11 e. b. l.). Atsakovės S. Č. tvirtinimu, bute faktiškai gyvena ir jos nepilnametė dukra K. M. Č., gim. (duomenys neskelbtini). Nutraukiant santuoką ir vėliau nei tarpusavio buvusių sutuoktinių sutarimu, nei teismo tvarka nebuvo išspręstas ginčo buto padalijimo ir tolesnio jo teisinio statuso klausimas.
7. Teismas nustatė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas G. A. kokiu nors būdu buvo informuotas apie tai, kad ieškovė nuosavybės teisę į butą įregistravo dar 2009 metais. Tai, kad šis nuosavybės teisės įregistravimo faktas buvo išviešintas viešame registre, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad atsakovas turėjo pareigą periodiškai domėtis šio buto teisiniu statusu, juolab kad ieškovė iki 2021 m. nekėlė klausimo dėl buvusio sutuoktinio G. A., šalių pilnametės dukters S. Č. ir nepilnamečių vaikaičių gyvenimo ginčo bute. Į bylą pateiktos atsiskaitymo už butą knygelių kopijos (3 t. 4-173 e. b. l.) patvirtina, kad būtent atsakovas G. A., tiek ieškovei 1992 m. išvykus į JAV, tiek ir po santuokos nutraukimo liko toliau gyventi ginčo bute. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas G. A. apie tai, kad ieškovė 2009 metais gavo naują pažymą apie atsiskaitymą už butą (pajaus sumokėjimą), tiek apie tai, kad šios pažymos pagrindu įregistravo nuosavybės teisę į butą, buvo kokiu nors būdu informuotas. Šių itin reikšmingų aplinkybių neatskleidimas daugiau kaip dešimt metų lėmė, kad atsakovas G. A., neturėdamas pareigos periodiškai tikrinti registruose, ar ieškovė neįregistravo savo nuosavybės teisės į ginčo butą, apie tokį faktą nežinojo. Teismo vertinimu, ieškovui apie pažeidžiamą teisę turėjo tapti žinoma 2021 m. gruodžio mėnesį, gavus ieškovės atstovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą išsikelti iš buto (1 t. 20-21 e. b. l.). Dėl šios aplinkybės atsakovas, 2022 m. liepos 12 d. pareikšdamas priešieškinio reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, ieškinio senaties termino nepraleido. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pareikšti, aplinkybės, kad atsakovas G. A. nepertraukiamai bute gyvena nuo 1984 metų, taip pat kad ieškovė nuosavybės teisę į butą įregistravo apie tai atsakovo neinformavusi, sudarytų pakankamą pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
8. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad butas pastatytas 1984 m., t. y. šalių santuokos metu. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso 109-117 straipsnius detalizavusio LTSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 7 punkte buvo numatyta, kad piliečių, norinčių įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, įskaiton įtraukiamas tiktai vienas šeimos narys; o jeigu šeimos nariai dirba skirtingose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jie tarpusavyje susitaria, kuris stos norinčiųjų Įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą įskaiton. Teismas pažymėjo, jog iš šio reglamentavimo akivaizdu, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariu galėjo būti tik vienas iš sutuoktinių, tačiau tai savaime nepaneigia kito sutuoktinio teisės į statomą kooperatiniu būdu butą. Santuokos sudarymo sutuoktiniai nutarė kooperatiniu būdu statytis ir įsigyti butą.
9. Teismas išanalizavęs į bylą pateiktus iš archyvo gautus dokumentus ir juos sugretinęs tarpusavyje, padarė išvadą, kad buto vertė 1984 metais buvo 12 456 rubliai (1 t. 58-60 e. b. l.). 1984 m. sausio 10 d. ieškovė už šį butą sumokėjo 5 270 rublių sumą (4 t. 19-21 e. b. l.), iš kurios 70 rublių buvo užskaitytas kaip įnašas kooperatyvui (nario mokestis). Be to, taupomąja knygele buvo sumokėta 256 rublių suma (tiksli data nežinoma), o 1992 m kovo 9 d. buvo sumokėta 7 000 rublių suma (1 t. 60 e. b. l.). Už butą į kooperatyvo atsiskaitomąją sąskaitą yra įmokėtas 12 456 rublių (arba 124,56 Lt) pajus. Nors ieškovė tvirtino, kad 2009 m., t. y. pažymos išrašymo dieną, ji sumokėjo paskutinę pajaus dalį - 124,56 Lt sumą, tačiau tokia aplinkybė visiškai jokiais įrodymais nepatvirtinta ir teismo vertintina kaip ieškovės versija, bandant paneigti buvusio sutuoktinio teisę į ginčo butą.
10. Teismas padarė išvadą, kad už ginčo butą buvo atsiskaityta dar iki santuokos nutraukimo, tačiau ginčo buto teisinė registracija atlikta tik 2009 metais, praėjus dešimčiai metų po santuokos nutraukimo. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad būtent ieškovė Z. A. buvo kooperatyvo narė, todėl ir pažyma apie atsiskaitymą jai išduota kaip buvusio gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narei.
11. 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostata, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu, nereiškia, jog visais atvejais buto savininku išmokėjus pajų tampa tik kooperatyvo narys. Šia įstatymo nuostata nepaneigiama galimybė sutuoktiniams kooperatinį butą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausomai nuo to, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys buvo tik vienas iš sutuoktinių, kurio vardu kooperatinis butas ir yra teisiškai įregistruojamas. Vadinasi, nustatant kooperatinio buto teisinį statusą privalu atsižvelgti į tai, kokiomis - bendromis santuokinėmis ar asmeninėmis vieno iš sutuoktinio - lėšomis yra atsiskaityta už kooperatinį butą. Iki santuokos nutraukimo už kooperatinį butą sumokėta iš bendrų santuokinių lėšų pajinių įnašų dalis sudaro bendrąją jungtinę šalių nuosavybę ir tokios įmokos asmenine vieno iš sutuoktinių, taigi ir kooperatyvo nario, nuosavybe netampa, jeigu nesusitarta kitaip.
12. Teismas nurodė, kad ieškovė, tvirtindama, kad būtent ji iš savo asmeninių lėšų sumokėjo įnašus už butą, turėjo paneigti įstatyminę sutuoktinių bendro turto prezumpciją ir šią aplinkybę įrodyti, tačiau šios įrodinėjimo pareigos ieškovė neįvykdė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė, kaip buvusi kooperatyvo narė, įnašus už butą mokėjo iš savo asmeninių lėšų. Ieškovė nurodė, kad 5 270 rublių sumą jai dovanojo tėvas, tačiau rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, nes pasak ieškovės, tuo metu rašytinės sutartys nebuvo sudaromos. Tačiau teismas atsižvelgęs į 1984 metais galiojusio CK nuostatas, pažymėjo, jog priešingai nei teigia ieškovė, tuo atveju, jei ieškovei jos tėvai dovanojo 6 000 rublių sumą, toks sandoris privalėjo būti sudarytas notarine tvarka. Todėl teismas sprendė, kad piniginių lėšų dovanojimo aplinkybė byloje yra neįrodyta.
13. Teismas sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą teismui pripažinti visą kooperatinį butą bendrąja jungtine buvusių sutuoktinių Z. A. ir G. A. nuosavybe. Tai reiškia, kad ginčo buto teisinę registraciją atlikus 2009 m., t. y. jau po ginčo šalių santuokos nutraukimo, ir tik vieno iš buvusių sutuoktinių – ieškovės Z. A. vardu (naujojo CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, SŠK 21 straipsnis 3 dalis), šio buto teisinis statusas nesikeičia, t. y. ginčo butas išsaugojo bendrosios nuosavybės teisinį statusą. Ginčo butas faktiškai buvo įgytas ieškovės Z. A. ir Atsakovo G. A. santuokos metu ir, nors daiktinės nuosavybės teisės į šį butą įregistruotos po santuokos nutraukimo, laikomas priklausančiu abiem buvusiems sutuoktiniams. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad santuokos metu įgytas butas buvo ne bendra sutuoktinių nuosavybe, o tik ieškovės asmeninė nuosavybė.
14. Nutraukus šalių santuoką, pasibaigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto teisinis režimas, t. y. bendroji jungtinė nuosavybė nuo santuokos nutraukimo momento tapo bendrąja daline nuosavybe. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti esant pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Konstatavus, kad ginčo butas įgytas santuokos metu ir nesant paneigto sutuoktinių lygių dalių bendrame turte principo, teismas sprendė, jog yra pagrindas išvadai, kad ginčo butas buvo bendra sutuoktinių nuosavybė, Z. A. priklauso ½ šio buto dalis, o G. A. priklauso ½ ginčo buto dalis. Nesant nustatytos naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis tvarkos, teismas sprendė, kad ieškovei ir atsakovui priklauso idealiosios buto dalys šių neindividualizuojant. Tai reiškia, kad nesant nustatytos naudojimosi patalpomis tvarkos, nenustatyta, kuria konkrečia patalpų dalimi turėtų naudotis ieškovė, kuria – atsakovas.
15. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimo dėl atsakovo G. A. iškeldinimo iš bendrąją daline nuosavybės teise priklausančio buto tenkinimas, neproporcingai ribotų atsakovo kaip savininko teises jam priklausančiu turtu naudotis, jį valdyti ir disponuoti. Tai, kad šalys nėra susitarusios dėl buto naudojimo, negali paneigti nei vieno iš bendraturčių savininko teisių naudotis patalpomis, jas valdyti, jomis disponuoti. Atsakovui G. A. leidžiant buto dalimi naudotis dukrai S. Č. ir vaikaičiams M. K. Č. ir K. M. Č., darytina išvada, kad susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Nesant nustatytos naudojimosi patalpomis tvarkos, G. A. ne tik turi teisę pats nurodytame bute gyventi, bet ir leisti jame gyventi dukrai ir vaikaičiams. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškinio reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo atmetė.
16. Teismas spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl kompensacijos už sumokėtus mokesčius, įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir sprendė, jog nenustatyta, kad G. A. nuo 2015 m. iki priešieškinio pareiškimo pats būtų sumokėjęs kokius nors buto išlaikymo mokesčius. Teismas padarė išvadą, kad šiuos mokesčius (ar jų dalį) mokėjo S. Č., o įrodymų, kuris iš buto bendraturčių (t. y. kuris iš S. Č. tėvų) perdavė S. Č. pinigus už komunalinių mokesčių mokėjimą byloje nepateikta. Nėra pateikta jokių įrodymų, kad būtent atsakovas G. A. atsakovei S. Č. perdavė pinigines sumas sumokėti komunalinius mokesčius. Įvertinęs tai, teismas priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės 3 704,97 Eur buto išlaikymo išlaidas atmetė kaip neįrodytas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
17. Atsakovas (apeliantas) G. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą dalyje dėl piniginių lėšų priteisimo ir priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė reikalavimą, jog kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti byloje šalių pateiktus įrodymus, priimdamas sprendimą rėmėsi prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
17.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti iš ieškovės ½ dalį apelianto sumokėtų būsto išlaikymo išlaidų. Buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), komunaliniams mokesčiams laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už buto šildymą ir kitas paslaugas sumokėjo 1 158,36 Eur, nuo 2017 m. balandžio mėn. iki priešieškinio pateikimo sumokėjo 5 651,57 Eur už būsto šildymą bei 600,01 Eur mokesčių už kitas paslaugas, taigi viso nuo 2015 m. sumokėjo 7 409,94 Eur. Kaip patvirtino atsakovė S. Č., visi mokėjimai buvo atliekami iš jos banko sąskaitos, tačiau apelianto pavedimu, t. y. jam duodant atsakovei grynus pinigus, kadangi pastaroji mokėjo naudotis internetu, tad būtent ji apelianto prašymu deklaruodavo suvartotų išteklių duomenis, kas mėnesį mokėdavo už suteiktas paslaugas.
Šalies argumentai
17.3. Apelianto nuomone, teismas rėmėsi prielaidomis, nurodydamas neva <..> šiuos mokesčius (ar jų dalį) mokėjo S. Č., o įrodymų, kuris iš buto bendraturčių (t. y. kuris iš S. Č. tėvų) perdavė jai pinigus už komunalinių mokesčių mokėjimą byloje nepateikta. Nors ieškovė Z. A. tvirtino, kad dukrai S. Č. pervedė pinigines sumas, kurios iš dalies buvo skirtos ir komunalinių mokesčių sumokėjimui, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų - mokėjimo paskirtyje nenurodoma piniginių lėšų pervedimų paskirtis, t. y. kad pervedamos lėšos turi būti skiriamos būtent būsto komunalinėms paslaugoms apmokėti. Be to, iš byloje esančių Z. A. pavedimų matyti, kad jie nėra patvirtinti banko antspaudu ar kitu jo teisėtumą ir tikrumą pagrindžiančiu parašu; 2016 m. gruodžio 29 d. pavedime nenurodyta, kurio objekto remontui siunčiami pinigai, nenurodoma ir apie mokesčius už komunalines paslaugas; ieškovė nepateikė įrodymų, kad apeliantas šiuos pinigus gavo; iš 2015-2016 metų įprastinės atsiskaitomosios banko ataskaitos matyti, kad nebuvo atliktas joks mokėjimas, priešingai, visur nurodomos tik įplaukos, be to, sąskaita yra 3 asmenų (Z. A., S. A., S. A.), tad nėra aišku, kas ja naudojosi. Apelianto nuomone, iš ieškovės pateiktų neva atliktų mokėjimų, nei vienas nepatvirtina mokėjimų už būstui suteiktas komunalines paslaugas.
17.4. Apelianto nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, kad už būstą buvo mokama nuolat, reguliariai, kiekvieną mėnesį, iš karto apeliantui gavus pensiją, tad ieškovės neva siųstos lėšos nepatvirtina, kad mokėjimai buvo atliekami būtent iš jų. Nepagrįsta teismo pozicija, neva <..> išanalizavus į bylą pateiktus įrodymus nenustatyta, kad G. A. nuo 2015 m. iki priešieškinio pareiškimo pats būtų sumokėjęs kokius nors buto išlaikymo mokesčius.
17.5. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, neva į bylą nėra pateikta įrodymų apie priskaičiuotas mokėti komunalinių mokesčių sumas. Nurodo, kad apelianto pareikštas reikalavimas priteisti 1/2 dalį sumokėtų lėšų yra būtent už būstui suteiktą šilumos energiją bei kitas paslaugas, tad pagrįsdamas šias aplinkybes apeliantas pateikė tai pagrindžiančius įrodymus - sąskaitos išrašą, mokėjimo knygelių kopijas. Pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčijama, kad nėra atsiskaityta su komunalinių paslaugų teikėjais, ar, kad yra susidaręs įsiskolinimas, nebuvo ginčijama sumokėta suma, t. y. ieškovė su ja sutiko, teismui taip pat dėl to nekilo jokių abejonių, nes neprašė papildomai pateikti įrodymų.
17.6. Apeliantas nurodo, kad bute gyvenant atsakovei S. Č. su vaikais, pastarieji moka už bute suvartotą elektros energiją, vandenį, tad šių išlaidų apeliantas neprašė priteisti iš ieškovės. Tuo tarpu, nors ieškovė bute ir negyvena, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti jos nuo prievolės sumokėti už į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą tiektą šilumos energiją ar teiktas kitas komunalines paslaugas.
18. Ieškovė (apeliantė) Z. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas, o priešieškinis tenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Apeliantė nurodo, kad atsakovas reikalavimą pripažinti, kad butas yra šalių bendroji nuosavybė bei nustatyti, kad jų dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (po ½), grindė tik savo paaiškinimu, jog už buto įsigijimą mokėjo su ieškove būdami santuokoje iš bendrų santuokinių lėšų. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis mokėjo už buto pirkimą ar išlaikymą kokias nors sumas. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina tik ieškovės atliktus mokėjimus. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad ieškovės sumokėtai pirminei buto išpirkimo sumai - 5 270 rublių lėšas dovanojo jos tėvai, tad šios lėšos laikytinos ieškovės asmeninėmis lėšomis, įgytomis dovanojimo pagrindu, vėliau už butą ieškovė 1992 metais įmokėjo jai priklausančiais investiciniais čekiais (pajais), kurie pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu, viso sumokėdama 12 456 rublių sumą, todėl net ir kompensacijos reikalauti už kooperatyvo už butą įmokas, atsakovas neturi jokio pagrindo.
18.2. Apeliantė teigia, jog yra dvi esminės aplinkybės, paneigiančios atsakovo priešieškinio reikalavimą: įmokas už butą ieškovė sumokėjo iš savo asmeninių lėšų (gautų dovanojimo pagrindais iš tėvo); įmokas už butą ieškovė sumokėjo jau šalims faktiškai negyvenant sutuoktinių gyvenimo ir nevedant bendro ūkio. Ieškovės nurodytos aplinkybės byloje nebuvo paneigtos, joms prieštaraujančios teismo išvados sprendime yra padarytos nevertinant įrodymų visumos, išskiriant išimtinai tik atsakovo prieštaringus ir abstrakčius paaiškinimus ir nevertinant ieškovės nuoseklių ir detalių paaiškinimų apie faktines aplinkybes.
18.3. Apeliantė įrodinėjo, kad butas jei ne visas, tai didesne dalimi buvo įgytas būtent už jos asmenines lėšas, kas arba absoliučiai neigia lygių dalių principą, arba sudaro pagrindą nuo jo nukrypti iš dalies. Nustačius bent menkiausią pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, kurį nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė, teismo sprendimas padalyti butą šalims po ½ laikytinas neteisėtu. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės paaiškinimus. Įrodymų, kurie paneigtų tai, kad ieškovė už buto išpirkimą mokėjo asmeninėmis lėšomis, nepateikė ir atsakovas. Priešingai, pats atsakovas patvirtino ieškovės nurodomas aplinkybes, kad ieškovės tėvai prieš buto įsigijimą gavo iš valstybės piniginę kompensaciją dėl valstybės reikmėms paimto žemės sklypo (melioravimo tikslams), kurie vėliau ieškovės buvo panaudoti buto įgijimui, nes tėvai jai dovanojo didžiąją dalį šių lėšų.
18.4. Apeliantė nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie gaunamas pajamas prieš buto įgijimą ir šių pajamų panaudojimą mokėjimams už butą. Pagal ieškovės paaiškinimus šalys bendro ūkio nevedė jau nuo 1982 metų, atsakovas prie šeimos gerovės finansiškai niekada neprisidėjo, nuolat girtuokliavo ir smurtavo prieš ją ir vaikus, kas ir lėmė šeimos iširimą. Teigia, kad butas buvo paskirtas ieškovei, visus mokėjimus už butą atliko ieškovė, visos pažymos apie buto išmokėjimą išduotos ieškovei, nuosavybės teisė į butą įregistruota ieškovės vardu, komunalinius mokesčius už butą mokėjo ieškovė, nutraukiant santuoką butas nebuvo dalijamas, priklausė ieškovei, atsakovas to niekada neginčijo.
18.5. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje, kada yra sprendžiama dėl teisinės reikšmės turinčių įvykių, vykusių prieš beveik 40 metų ir dar iki Nepriklausomybės esant nomenklatūrinei sovietinei valdžiai, taip pat keičiantis santvarkoms, valiutoms, teisiniam reglamentavimui, ypatingą svarbą turi būtent šalių paaiškinimai, kadangi rašytinių įrodymų arba nebėra išlikusių, arba nebuvo apskritai, arba jie savarankiškai nėra informatyvūs. Ieškovės paaiškinimai byloje yra daug tikslesni, aiškesni ir labiau atitinkantys logiką bei bylos dokumentus, todėl jų patikimumas įrodinėjant ieškinio pagrindus yra didesnis bei pakankamas priešieškinio atmetimui ir ieškinio tenkinimui.
18.6. Pirmosios instancijos teismas įrodymus apie ieškovės asmenines lėšas (gautas dovanojimo pagrindais iš tėvų) buto pirkimui, atmetė remdamasis dovanojimo teisinių santykių retrospektyviu vertinimu (neva nebuvo rašytinės sutarties), tačiau šių teisinių santykių tarp ieškovės ir jos tėvų teisinis vertinimas nėra šios bylos dalykas, tokio reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo (ne)galiojančiu šalys byloje nereiškė, todėl jokios reikšmės ginčo teisiniams santykiams negali turėti, o esminę reikšmę šiuo atveju turi faktinė aplinkybė, jog ieškovė iš tėvų gavo lėšas, kurias panaudojo buto pirkimui, kuri byloje buvo tinkamai įrodyta. Byloje esant tinkamai ir pakankamai įrodytai aplinkybei, paneigiančiai sutuoktinių turto lygių dalių principą (buto atžvilgiu), atsakovo priešieškinio reikalavimas negalėjo būti tenkinamas, nes tuo yra pažeidžiamos ieškovės, kaip buto savininkės (arba bendrasavininkės, turinčios nuosavybės teisę į didesnę buto dalį), turtinės teisės.
18.7. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas bute gyvena ar juo rūpinasi. Teismas rėmėsi atsakovo paaiškinimais nurodydamas, kad atsakovas neva remontavo butą, tačiau nesirėmė ieškovės paaiškinimais ir juos patvirtinančiais objektyviais faktiniais duomenimis bei J. seniūnijos apžiūros aktu, kurie įrodo priešingą – butas yra neprižiūrimas, neremontuojamas ir itin prastos jame gyvenančių asmenų sąlygos. Apeliantės nuomone, atsakovas akivaizdžiai niekada nelaikė, kad turi kokią nors nuosavybės teisę į butą, ką patvirtina ne tik buto nepriežiūra, tačiau ir sutarčių dėl komunalinių paslaugų butui teikimo nesudarymas ir nesirūpinimas jas sudaryti, bei nemokėjimas už jas. Ieškovė nuo pat pradžių paaiškino, kad atsakovui butu leido naudotis panaudos pagrindais, kol jai pačiai šio buto neprireiks.
18.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepaaiškino kokiu pagrindu ir kokiomis teisės normomis vadovaujantis teismas laiko, kad 12 456 rublių suma yra konvertuojama į 124,56 Lt sumą, kas neva paneigia ieškovės aiškinimą apie 2009 metais sumokėtą paskutinę sumą už butą. Neatitinka net elementarios logikos dėsnių teismo išvada, jog trijų kambarių butas buvo įkainotas vos 124,56 Lt suma. Tai nesudaro jokio pagrindo paneigti ieškovės asmeninės nuosavybės teisę ir pakeisti ją į bendrąją bei tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimą.
18.9. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma. Nagrinėjamu atveju taikytinas bendras dešimties metų senaties terminas, arba pagal anksčiau galiojusį šeimos kodeksą (teismui laikant, kad sprendžiant klausimą dėl senaties taikytinas būtent šis teisės aktas) - trijų metų bendras senaties terminas. Esminė aplinkybė, kuria ginčija atsakovas, atsirado 2009 m. vasario 19 d., o Nekilnojamojo turto registre įstatymo nustatyta tvarka buvo išviešinta 2009 m. vasario 21 d. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju šį terminą vėliausia skaičiuojant nuo 2009 m. vasario 21 d. (nuo ieškovės teisių į butą įregistravimo), termino pabaiga laikytina 2019 vasario 22 d., tad šis terminas atsakovo atžvilgiu baigėsi daugiau kaip prieš 3 metus.
Atsiliepimas
19. Atsakovas G. A. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime išdėstyti argumentai:
19.1. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad savo reikalavimą pripažinti, kad butas yra šalių bendroji nuosavybė bei nustatyti, kad jų dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (po ¹/₂), atsakovas grindė tik savo paaiškinimu, į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis mokėjo už buto pirkimą ar išlaikymą kokias nors sumas. Nurodo, kad šalių santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini), o nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-14-5115-1999. 3 kambarių 67,18 kv. m bendro ploto 41,13 kv. m gyvenamojo ploto butą su 4,91 kv. m rūsiu, pažymėtu R-52, adresu (duomenys neskelbtini) su ieškove įsigijo dar 1984 metais kartu, būdami santuokoje iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytų piniginių lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
19.2. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1984 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 293 įtraukė visą atsakovo šeimą į įskaitą kooperatiniam 3 kambarių butui gauti atsižvelgiant į darbdavių rekomendacijas, pareigas, atliekamas funkcijas, darbą, šeimos sudėtį (augino dukrą S. ir sūnų S.), į tai, kad šalių vaikai yra skirtingų lyčių. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1984 m. spalio 31 d. išdavė orderį Nr. 023321 gyvenamajam 3 kambarių butui 67,18 kv. m bendro ploto 41,13 kv. m gyvenamojo ploto būstui su 4,91 kv. m rūsiu, pažymėtu R-52, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas su apeliante ir vaikais dukra S., sūnumi S. šiame bute apsigyveno dar 1984 metais.
19.3. Tiek būsto įsigijimo laikotarpiu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas - turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad butas pripažįstamas bendrąja jungtine šalių nuosavybe, todėl visiškai neaktualūs apeliacinio skundo argumentai, neva atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo pajamas prieš buto įgijimą ir šių pajamų panaudojimą mokėjimams už butą.
19.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, neva apeliantė už butą 1992 metais įmokėjo jai priklausančiais investiciniais čekiais (pajais) jau šalims faktiškai negyvenant sutuoktinių gyvenimo ir nevedant bendro ūkio. Nors ieškovė tokių įrodymų teismui nepateikė, tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, kad privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Iš esmės ieškovė nurodytas aplinkybes apie turto priklausomybę jai grindė vien savo paaiškinimais, nepagrįstais jokiais rašytiniais įrodymais.
19.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajinių įnašų, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui išlieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi būti pripažintas bendraturčiu - bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę prašyti atidalyti jam tenkančią bendro turto dalį (CK 121 straipsnis, SŠK 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001).
19.6. Ieškovė nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos CK 3.89 straipsnyje įtvirtintais turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe pagrindais (taip pat neįrodė turto įgijimo metu savo aiškiai išreikštos valios įgyti ginčo butą asmeninėn nuosavybėn, kaip to reikalauja CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata), taip pat į tai, kad ginčo bute šalys pragyveno nuo 1982 metų, į tai, kad atsakovas nuolat mokėjo už jį komunalinius mokesčius, atliko jo remontą, šiame bute užaugo šalių vaikai, auga anūkai, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo butas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir nėra pagrindo pripažinti, kad butas yra asmeninė apeliantės nuosavybė.
19.7. Atsakovo nuomone, tai, jog ginčo buto teisinė registracija atlikta 2009 metais po šalių santuokos nutraukimo ir tik apeliantės vardu, buto teisinis statusas nesikeičia, t. y. ginčo butas išsaugo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą. Nutraukus santuoką pajiniai įnašai buvo dalijami kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o tuo atveju, jeigu pajiniai įnašai nepadalyti iki kooperatyvo narys tampa buto savininku, teisė juos dalyti transformuojasi į teisę dalyti kooperatinį butą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.
Atsiliepimas
19.8. Atsakovas teigia, kad butas yra bendroji jo su apeliante nuosavybė, įgyta santuokos metu už šalių santuokines lėšas, iš esmės pagerintas iš atsakovo asmeninių piniginių lėšų, tiek jo darbu, t. y. buvo įgytas kaip atsakovo su sutuoktine bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl atsižvelgiant į CK 3.117 straipsnyje numatytą prezumpciją, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, atsižvelgiant į tai, kad po santuokos nutraukimo šis turtas nebuvo padalintas, šalių bendrosios nuosavybės teisės konkrečios dalys nebuvo nustatytos bei į CK 4.73 straipsnio prezumpciją, kad nesant nustatytų bendraturčių dalių dydžio, laikoma, kad jos yra lygios, akivaizdu, kad atsakovo dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra ½.
19.9. Nors apeliantė asmeninį indėlį į nekilnojamojo turto įgijimą grindė neva dovanų gautomis lėšomis, tačiau teismų praktikoje yra suformuota pozicija, jog santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga - aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie asmeninių lėšų turėjimą santuokos metu; jokių rašytinių įrodymų, kad buvo gavusi dovanų piniginių lėšų iš savo tėvų; nenurodė liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, jog apeliantė ketino turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn; įrodymų, kad ji buvo aiškiai išreiškusi valią įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
19.10. Atsakovas teigia, kad bute pragyveno beveik 40 metų, kartu su ieškove iš bendrų lėšų mokėjo visą būsto kainą, mokėjo už butui suteiktas komunalines paslaugas. Ieškovei 1992 m. palikus šeimą, bute liko gyventi su šalių vaikais S. ir S., turtą eilę kartų (pvz. 2000 m., 2021 m.) su specialistais gerino, remontavo. Į buto pagerinimą investavo savo asmenines lėšas. Į ginčo būstą įsikėlė nuo pat jo įsigijimo, jame gyveno kartu su vaikais, visi deklaravo savo gyvenamąją vietą. Tai patvirtina, kad atsakovas yra faktinis turto savininkas, būstu nuo pat jo įgijimo naudojasi nepertraukiamai, moka už būstą mokesčius, tvarko būstą, rūpinasi, remontuoja, gerina jį. Tuo tarpu apeliantė niekada būstu nesinaudojo, jame negyvena nuo 1992 m., nemokėjo ir nemoka už būstą jokių komunalinių mokesčių, nesirūpina būstu, jo neremontuoja ir pan., t. y. absoliučiai neįgyvendina jokių savo kaip turto savininkės teisių.
19.11. Atsakovas nesutinka su apeliantė, kad ji neva 2009 metais sumokėjo už butą bendrijai likusią 124,56 Lt sumą. Pažymėjo, kad viso buto vertė jo įsigijimo diena (1984 m.) buvo 12 456 rublių, kuri konvertuojama į 124,56 Lt sumą, kas paneigia ieškovės aiškinimą apie 2009 metais sumokėtą paskutinę sumą už butą. Iš 1992 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto valdybos Gyventojų statybos kooperatyvo Nr. 143 pažymos Nr. 182 (t. 4, b. l. 22) matyti, kad 1992 m. kovo 9 d. į kooperatyvo atsiskaitomąją sąskaitą buvo sumokėta 12 456 rublių pajaus, kad buto vertė yra 12 456 rublių, kas patvirtina, kad su kooperatyvu atsiskaityta santuokoje, dar iki (duomenys neskelbtini).
19.12. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo taikyti ieškinio senaties termino institutą, nes nuo Nekilnojamojo turto registre išviešintos informacijos dienos, t. y. 2009 m. vasario 21 d., yra skaičiuojama ir senaties termino pradžia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad viešo registro duomenų buvimas ir visuotinio prieinamumo prie tokių duomenų galimybė savaime nesuponuoja asmeniui be trukdžių besinaudojančiam turtu, pareigos domėtis tokio registro duomenimis, siekiant išsiaiškinti, ar jo naudojamas turtas nėra registruotas kitų asmenų vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019). Tad akivaizdu, kad atsakovas, įvertinus jo elgesį taikant protingo, rūpestingo ir atidaus asmens standartą, neturėjo pareigos savo iniciatyva tikrinti viešo registro duomenis, siekiant išsiaiškinti ar registre nėra registruotų juridinių faktų, galimai pažeidžiančių jo subjektines teises. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apie savo teisių pažeidimą atsakovas sužinojo tik 2021 m. gruodžio mėn., gavęs ieškovės atstovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą išsikelti iš buto, tad ieškinio senaties termino nepraleido, laiku pateikė priešieškinį dėl turto padalijimo. Iki pat 2021 m. gruodžio mėn. atsakovui nebuvo žinoma apie ieškovės savavališkus veiksmus, siekiant pasipelnyti jo sąskaita.
20. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime išdėstyti argumentai:
20.1. Atsakovas savo reikalavimą ir apeliacinį skundą grindžia išimtinai tik deklaratyviais savo ir suinteresuotos bylos baigtimi atsakovės S. Č. paaiškinimais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs faktiniai duomenys. Ieškovė byloje įrodė, jog atsakovas piktnaudžiaudamas ieškovės gerumu neprižiūrėjo buto ir neatsiskaitinėjo už jam suteiktas komunalines paslaugas, todėl ieškovė tapo skolininke antstolio vykdomo priverstinio išieškojimo byloje. Atsakovas reiškia reikalavimą dėl dalies mokėjimų priteisimo, kas yra aiškus piktnaudžiavimas savo teisėmis ir siekis nepagrįstai praturtėti. Juolab, kad ieškovė byloje įrodė, jog ji vienintelė išlaikė butą mokėdama mokesčius tiesiogiai arba per dukrą S. Č., kuriai nuolat siuntė pinigus tam tikslui. Kaip teisingai konstatavo teismas, tokie atsakovo aiškinimai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, t. y. aplinkybė, jog S. Č. atsakovas būtų perdavęs kokias nors sumas mokėjimams už butą yra absoliučiai neįrodyta jokiais įrodymais.
20.2. Atsakovas klaidingai nurodo, kad ieškovė neva sutiko su reikalavimo suma, o teismui dėl to nekilo jokių abejonių. Iš tiesų ieškovė niekada nesutiko su atsakovo reikalavimais, jos nesutikimas yra aiškiai išdėstytas ir pagrįstas tiek atsiliepime į priešieškinį, tiek teismui papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė to, kad kada nors būtų mokėjęs už butą tiesiogiai iš savo asmeninių lėšų, arba netiesiogiai per kitą įgaliotą asmenį. Sutiktina, kad atsakovo reikalavimo sumą sudaro daugiausiai mokesčiai už šilumos ir karšto vandens tiekimą, tačiau pažymėtina, kad už karštą vandenį mokestis yra apskaičiuojamas pagal faktą, t. y. suvartojamą kiekį, tad pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovei S. Č., pačiai teigiančiai apie jos pastovų gyvenimą bute su savo mažamečiais vaikais, tenkančią pareigą prisidėti prie buto išlaikymo, yra visiškai pagrįsta.
20.3. Nei atsakovo aiškinimai apie tai, kad S. Č. neva mokėjo už jį jo pavedimu, nei tai neva tvirtinantys S. Č. paaiškinimai nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės apie S. Č. tenkančią buto išlaikymo dalį, kuri lemia, jog atsakovas iš esmės reikalauja ieškovės sumokėti buto išlaikymo išlaidas (ar dalį jų) už kitą asmenį tam nesant jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovo reikalavimas bet kuriuo atveju negali būti tenkinamas. Ieškovė rašytiniais įrodymais įrodė pinigines perlaidas S. Č., o savo paaiškinimais įrodė, kad šie pinigai buvo pervedami ir tikslu išlaikyti butą, todėl byloje ieškovės pozicija, jog S. Č. mokėjo už butą iš jos lėšų, yra labiau įrodyta, nei atsakovo pozicija, kad S. Č. už butą mokėjo iš jo lėšų, kurią šis įrodinėja tik savo paaiškinimais.
20.4. Atsakovas apeliaciniame skunde savo reikalavimą dėl dalies mokėjimų už butą priteisimo grindžia tais pačiais teiginiais kaip ir priešieškinį ir tiesiog nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kas nėra pagrindas naikinti teisėto ir pagrįsto sprendimo šioje dalyje, kadangi: atsakovas taip ir neįrodė, kad atliko kokius nors mokėjimus už butą ar kažkas atliko mokėjimus už jį iš jo asmeninių lėšų; neįrodė kas ir kokią dalį mokėjimų ir kokiu pagrindu sumokėjo, jei bute gyveno ne vienas ir butas priklausė ne tik ieškovei; niekada net nebandė registruoti savo nuosavybės teisių į butą ir nėra sudaręs jokių sutarčių dėl buto komunalinių aptarnavimų su paslaugų teikėjais.
Šalies argumentai
20.5. Apeliantė nurodo, kad dėl šio reikalavimo, kaip ir dėl reikalavimo padalyti butą per pusę, buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas, šį reikalavimą atmesdamas, senaties klausimo dėl reiškiamo reikalavimo priteisti buto išlaikymo išlaidas net nesprendė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
22. Nustatyta, kad ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) (1 t. 44 e. b. l.). Santuokoje G. A. ir Z. A. turėjo du vaikus: S. A. (šiuo metu Č.) ir S. A.. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu Nr. 293 patvirtintas 2 priedėlis „asmenų, norinčių įstoti į 143-iąjį kooperatyvą, sąrašas“, Z. A. keturių asmenų šeimai buvo paskirtas trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini) (1 t. 55-56 e. b. l.). 1984 m. spalio 31 d. išduotas gyvenamosios patalpos orderis 023321 Z. A. apsigyventi 3 kambarių kooperatiniame bute (duomenys neskelbtini) (1 t. 57 e. b. l.). Santuokos metu nuosavybės teisė į šį butą nebuvo įregistruota. Ieškovė 1992 m. pavasarį išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur liko gyventi iki šiol. Ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu (1 t. 46 e. b. l.). Nutraukiant santuoką, vaikų išlaikymo, turto padalijimo klausimai nebuvo sprendžiami. Ieškovė Z. A. (duomenys neskelbtini) Jungtinėse Amerikos Valstijose sudarė santuoką su J. M. B. (4 t. 107-109 e. b. l.). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad Z. A. nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini), įregistruota 2009 m. vasario 21 d., Gyvenamųjų namų savininkų bendrijos 2009 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 3 pagrindu (1 t. 7 e. b. l.). Šiame bute gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovai G. A., S. Č., nepilnametis S. Č. sūnus M. K. Č. ir ieškovė Z. A. (1 t. 10-11 e. b. l.).
23. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iškeldinti atsakovus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, kad butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), yra G. A. ir Z. A. bendroji nuosavybė bei nustatyti, kad jų dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (po ½ dalį), priteisti iš ieškovės 3 704,97 Eur buto išlaikymo išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies ir nustatė, kad ieškovei Z. A. ir atsakovui G. A. bendrosios nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kitą priešieškinio reikalavimų dalį atmetė.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
24. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė reikalavimą, jog kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti byloje šalių pateiktus įrodymus, priimdamas sprendimą rėmėsi prielaidomis. Tokia apelianto pozicija yra nepagrįsta. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą analizavo ir vertino ieškovės ir atsakovų žodinius, rašytinius argumentus ir paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Savo išvadas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos CPK įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės.
25. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Tuo tarpu teismas, nustatydamas ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužė 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552-219/2015).
26. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimą priteisti iš ieškovės ½ dalį apelianto sumokėtų būsto išlaikymo išlaidų. Už buto komunalinius mokesčius nuo 2015 m. apeliantas sumokėjo 7 409,94 Eur. Apeliantas teigia, jog atsakovė S. Č. patvirtino, jog visi mokėjimai buvo atliekami iš jos banko sąskaitos, tačiau apelianto pavedimu, t. y. jam duodant atsakovei pinigus. Pasak apelianto, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės argumentus, kad ji dukrai S. Č. pervesdavo pinigų sumas, kurios iš dalies buvo skirtos ir komunalinių mokesčių sumokėjimui. Apeliantas nurodo, kad ieškovės pateikti mokėjimo pavedimai nepatvirtinti banko antspaudu ar kitu jo teisėtumą pagrindžiančiu parašu, jose nenurodyta, kad pinigai siunčiami mokesčių sumokėjimui, jie nepatvirtina mokėjimų už būstui suteiktas komunalines paslaugas. Apeliantas teigia, kad aplinkybes, jog buto išlaikymo mokesčiai buvo mokami jo lėšomis patvirtina teismui pateikti sąskaitos išrašai ir mokėjimo knygelių kopijos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentus atmeta.
27. Nustatyta, kad atsakovas reikalavimą dėl kompensacijos už sumokėtus mokesčius įrodinėja tik savo, atsakovės paaiškinimais ir išrašais iš atsakovės banko sąskaitos, tačiau teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad būtent jis perduodavo S. Č. pinigus skirtus buto išlaikymui. Atsakovo teismui pateiktos mokėjimo knygelių kopijos patvirtina tik tai, kad mokėjimai buvo atliekami, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog mokėjimai buvo atliekami iš atsakovo lėšų. Atsakovė S. Č. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 1992 metų už komunalines paslaugas mokėjo atsakovas, taip pat patvirtino atsakovo priešieškinyje nurodytas aplinkybes apie mokesčių mokėjimą, tačiau jokių įrodymų, kad būtent atsakovas jai perduodavo pinigus sumokėti buto komunalinius mokesčius, teismui nepateikė. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuolat siuntė dukrai S. Č. pinigų sumas, iš kurių dukra turėjo apmokėti ir buto išlaikymo išlaidas. Ieškovės teismui pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina faktą, kad ieškovė atsakovei pinigus pervesdavo. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog pateikti mokėjimo pavedimai nėra patvirtinti banko antspaudu ar kitu jo teisėtumą pagrindžiančiu parašu, nepaneigia pinigų pervedimo fakto. Teisėjų kolegija įvertinusi šias aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog buto komunalinius mokesčius (ar jų dalį) mokėjo S. Č. ir byloje nėra pateikta įrodymų, kuris iš buto bendraturčių, t. y. S. Č. tėvų, perdavė jai pinigus už komunalinių mokesčių mokėjimą.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepaneigė šių teismo išvadų ir savo reikalavimus dėl sumokėtų buto išlaikymo išlaidų priteisimo, nepagrindė pakankamais įrodymais. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip nei teismas vertina byloje esančius įrodymus, nėra pagrindu pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog įrodymų visuma nepatvirtina atsakovo nurodytų aplinkybių apie jo kaip buto bendraturčio sumokėtas komunalinių mokesčių sumas, todėl pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės 3 704,97 Eur buto išlaikymo išlaidas kaip neįrodytą.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
29. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti, kad ieškovei ir atsakovui bendrosios nuosavybės teise priklauso po ½ dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), nurodė, jog yra dvi esminės aplinkybės, paneigiančios atsakovo priešieškinio reikalavimą: įmokas už butą ieškovė sumokėjo iš savo asmeninių lėšų (gautų dovanojimo pagrindais iš tėvo); įmokas už butą ieškovė sumokėjo jau šalims faktiškai negyvenant sutuoktinių gyvenimo ir nevedant bendro ūkio. Pasak apeliantės, ieškovės nurodytos aplinkybės byloje nebuvo paneigtos, joms prieštaraujančios teismo išvados sprendime yra padarytos nevertinant įrodymų visumos, išskiriant išimtinai tik atsakovo prieštaringus ir abstrakčius paaiškinimus ir nevertinant ieškovės nuoseklių ir detalių paaiškinimų apie faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta.
30. Išanalizavusi bylos duomenis bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.
31. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas būdami susituokę nutarė kooperatiniu būdu statytis ir įsigyti butą. LTSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 7 punkte buvo numatyta, kad piliečių, norinčių įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, įskaiton įtraukiamas tiktai vienas šeimos narys. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1984 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu Nr. 293 patvirtino 2 priedėlį „asmenų, norinčių įstoti į 143-iąjį kooperatyvą, sąrašas“, kurio 33 punkte nurodyta, kad Z. A. keturių asmenų šeimai skiriamas trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). 1984 m. spalio 31 d. buvo išduotas gyvenamosios patalpos orderis 023321 apsigyventi 3 kambarių kooperatiniame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas iš 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso 109-117 straipsnių bei juos detalizavusio LTSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 7 punkto akivaizdu, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariu galėjo būti tik vienas iš sutuoktinių, tačiau tai savaime nepaneigia kito sutuoktinio teisės į statomą kooperatiniu būdu butą.
32. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs į bylą pateiktus iš archyvo gautus dokumentus, juos sugretinęs tarpusavyje, padarė išvadą, kad buto vertė 1984 metais buvo 12 456 rubliai (1 t. 58-60 e. b. l.). 1992 m. kovo 12 d. 143-iojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymoje Nr. 182 nurodyta, kad kooperatyvo narys – ieškovė 1992 m. kovo 9 d. sumokėjo į kooperatyvo atsiskaitomąją sąskaitą 12 456 rublių (4 t. 22 e. b. l.). Šie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už ginčo butą buvo atsiskaityta dar iki santuokos nutraukimo, nes šalių santuoka nutraukta 1999 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu. Apeliantės nurodytos aplinkybės, jog šalys bendro ūkio nevedė jau nuo 1982 metų, atsakovas prie šeimos gerovės finansiškai niekada neprisidėjo, šios išvados nepaneigia, be to apeliantė jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.
33. 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostata, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu, nereiškia, jog visais atvejais buto savininku išmokėjus pajų tampa tik kooperatyvo narys. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šia įstatymo nuostata nepaneigiama galimybė sutuoktiniams kooperatinį butą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausomai nuo to, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys buvo tik vienas iš sutuoktinių, kurio vardu kooperatinis butas ir yra teisiškai įregistruojamas. Vadinasi, nustatant kooperatinio buto teisinį statusą privalu atsižvelgti į tai, kokiomis - bendromis santuokinėmis ar asmeninėmis vieno iš sutuoktinio - lėšomis yra atsiskaityta už kooperatinį butą. Iki santuokos nutraukimo už kooperatinį butą sumokėta iš bendrų santuokinių lėšų pajinių įnašų dalis sudaro bendrąją jungtinę šalių nuosavybę ir tokios įmokos asmenine vieno iš sutuoktinių, taigi ir kooperatyvo nario, nuosavybe netampa, jeigu nesusitarta kitaip.
34. Apeliantė nurodo, kad įmokas už butą ieškovė sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, t. y. pirminei buto išpirkimo sumai - 5 270 rublių lėšas dovanojo jos tėvai, vėliau už butą ieškovė 1992 metais įmokėjo jai priklausančiais investiciniais čekiais (pajais), viso sumokėdama 12 456 rublių sumą.
35. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 1984 metais galiojusio 1964 metų Civilinio kodekso 282 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penki šimtai rublių, turi būti sudaroma rašytine forma, o dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip vienas tūkstantis rublių, ir šio Kodekso 151 straipsnio antrojoje dalyje išvardytų valiutinių vertybių dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt rublių, – notarine forma. Remiantis 1964 metų Civilinio kodekso 58 straipsnio 3 dalimi, notarinės formos nesilaikymas darė sandorį negaliojančiu. Taigi, tuo metu kai, pasak ieškovės, jos tėvai dovanojo 5 270 rublių sumą, toks sandoris privalėjo būti sudarytas notarine tvarka. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad gavo piniginių lėšų iš tėvų, taip pat, kad už butą mokėjo jai priklausančiais investiciniais čekiais (pajais). Įvertinus tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog piniginių lėšų dovanojimo aplinkybė byloje yra neįrodyta. Byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pajus už butą (ar pajaus dalis) buvo sumokėta ne bendromis sutuoktinių lėšomis, o vieno iš sutuoktinių asmeninėmis lėšomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė aplinkybės, kad įnašus už butą sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, neįrodė.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje surinktų įrodymų visuma sudarė pagrindą pripažinti visą kooperatinį butą bendrąja jungtine sutuoktinių ieškovės ir atsakovo nuosavybe. Nors ginčo buto teisinė registracija atlikta 2009 m. po šalių santuokos nutraukimo ir tik ieškovės vardu, dėl to buto teisinis statusas nesikeičia, t. y. ginčo butas išsaugo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi tokio požiūrio, jog sutuoktinio nuosavybės teisė į kooperatinį butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu įformintas (įgytas) kooperatinis butas, be to nutraukus santuoką pajiniai įnašai buvo dalijami kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o tuo atveju, jeigu pajiniai įnašai nepadalyti iki kooperatyvo narys tampa buto savininku, teisė juos dalyti transformuojasi į teisę dalyti kooperatinį butą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.
37. Apeliantės argumentas, kad butas jei ne visas, tai didesne dalimi buvo įgytas būtent už jos asmenines lėšas, kas arba absoliučiai neigia lygių dalių principą, arba sudaro pagrindą nuo jo nukrypti iš dalies, atmestinas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų sutuoktinių lygių dalių bendrame turte principo.
38. Apeliantė nurodo ir tai, jog atsakovas akivaizdžiai niekada nelaikė, kad turi kokią nors nuosavybės teisę į butą, tai patvirtina ne tik buto nepriežiūra, tačiau ir sutarčių dėl komunalinių paslaugų butui teikimo nesudarymas ir nesirūpinimas jas sudaryti bei nemokėjimas už jas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas net ir nutraukus santuoką su ieškove, ginčo bute gyveno, jį remontavo, t. y. elgėsi su šiuo turtu kaip su bendru turtu. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų tam prieštaravusi iki 2021 m. rudens.
39. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad ginčo butas įgytas santuokos metu ir nesant paneigto sutuoktinių lygių dalių bendrame turte principo, padarė pagrįstą išvadą, jog butas yra bendra sutuoktinių nuosavybė, Z. A. priklauso ½ šio buto dalis, o G. A. priklauso ½ ginčo buto dalis.
40. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei ir atsakovui priklauso idealiosios buto dalys šių neindividualizuojant, t. y. nenustatyta kuria konkrečia patalpų dalimi turėtų naudotis ieškovė, kuria – atsakovas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog tenkinus ieškovės reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo iš bendrąją daline nuosavybės teise priklausančio buto, būtų neproporcingai apribotos atsakovo G. A. kaip savininko teises jam priklausančiu turtu naudotis, jį valdyti ir disponuoti. Tai, kad šalys nėra susitarusios dėl buto naudojimo, negali paneigti nei vieno iš bendraturčių savininko teisių naudotis patalpomis, jas valdyti, jomis disponuoti. Be to, nesant nustatytos naudojimosi patalpomis tvarkos, atsakovas turi teisę nurodytame bute gyventi pats ir leisti jame gyventi atsakovei su vaikaičiais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo.
41. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju šį terminą vėliausia skaičiuojant nuo 2009 m. vasario 21 d. (nuo ieškovės teisių į butą įregistravimo), termino pabaiga laikytina 2019 vasario 22 d., tad šis terminas atsakovo atžvilgiu baigėsi daugiau kaip prieš 3 metus. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
42. Ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektyvinė teisė naudotis, valdyti arba disponuoti bendrąja jungtine nuosavybe. Nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teisę į butą įregistravo 2009 m. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas buvo apie tai informuotas. Nors nuosavybės teisės įregistravimo faktas buvo išviešintas viešame registre, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog tai nereiškia, kad atsakovas turėjo pareigą periodiškai domėtis buto teisiniu statusu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovui apie pažeidžiamą teisę turėjo tapti žinoma 2021 m. gruodžio mėn. gavus ieškovės atstovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą išsikelti iš buto. Atsižvelgiant į tai, atsakovas 2022 m. liepos 12 d. pareikšdamas priešieškinio reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, ieškinio senaties termino nepraleido.
43. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas senaties klausimo dėl reiškiamo reikalavimo priteisti buto išlaikymo išlaidas nesprendė, nors dėl šio reikalavimo taip pat buvo prašoma taikyti ieškinio senatį. Tačiau ieškovė savo apeliacinio skundo šiuo argumentu negrindžia, o vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
44. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
45. Atmetus ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. apeliacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.