Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Alinai Stabinskaitei, Vilmai Aleksandravičiūtei, Svetlanai Žurienei, Nijolei Gamperienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. A. ieškinį atsakovams S. Č., G. A. (G. A.) ir M. K. Č. (M. K. Č.), atstovaujamam įstatyminės atstovės S. Č., dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovo G. A. (G. A.) priešieškinį ieškovei Z. A. dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, jo padalijimo, skolos priteisimo, tretieji asmenys J. M. B. (ieškovės pusėje) ir K. M. Č. (atsakovų pusėje), atstovaujama S. Č., išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

15. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. santuoka sudaryta 1976 m. rugsėjo 4 d. (1 t. 44 e. b. l.). Santuokoje G. A. irr Z. A. turėjo du vaikus: S. A. (šiuo metu Č.), gim. (duomenys neskelbtini)., ir S. A. (S. A.), gim. (duomenys neskelbtini).

16. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu Nr. 293 patvirtintas 2 priedėlis „asmenų, norinčių įstoti į 143-iąjį kooperatyvą, sąrašas“, iš kurio 33 punkto matyti, kad Z. A. keturių asmenų šeimai skiriamas trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini) (1 t. 55-56 e. b. l.). 1984 m. spalio 31 d. -išduotas gyvenamosios patalpos orderis 023321 Z. A. apsigyventi 3 kambarių kooperatiniame bute (duomenys neskelbtini) (1 t. 57 e. b. l.). Santuokos metu nuosavybės teisė į šį butą nebuvo įregistruota.

17. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė 1992 m. pavasarį išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur liko gyventi iki šiol.

18. Ieškovė Z. A. ir atsakovo G. A. santuoka nutraukta 1999 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu (1 t. 46 e. b. l.). Nutraukiant santuoką, vaikų išlaikymo, turto padalijimo klausimai nebuvo sprendžiami.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 išaiškino, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57). Šioje civilinėje byloje taip pat pažymėta, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs santuokos ir šeimos įstatymas ir civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Svarbu tai, jog šalims turėjo būti ir buvo žinoma, kad pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą po santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi, t. y. turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Nagrinėjamu atveju nutraukiant santuoką ir vėliau nei tarpusavio buvusių sutuoktinių sutarimu, nei teismo tvarka nebuvo išspręstas ginčo buto padalijimo ir tolesnio jo teisinio statuso klausimas.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2000, 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/200, 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).

31. Santuokos nutraukimu yra konstatuojama santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą. Jeigu santuoka nutraukiama tada, kai tik vienas iš buvusių sutuoktinių valdo ar naudoja bendrai įgytą turtą, tai ištuokos įregistravimo faktas gali būti laikomas ieškininės senaties termino eigos pradžia, todėl kad iki santuokos nutraukimo įstatymas nenumatė ieškininės senaties termino, o po ištuokos jį numato. Be to, vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių visa apimtimi jau negali įgyvendinti savo, kaip savininko, teisių. Taip pat bendrasavininkio turtinės teisės gali būti pradedamos pažeidinėti praėjus tam tikram laiko tarpui nuo ištuokos įregistravimo. Tada ieškininės senaties termino eiga skaičiuotina nuo to laiko, kai šis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančius faktus, t. y. juos suvokti kaip savo teisių pažeidimą.

32. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas G. A. kokiu nors būdu buvo informuotas apie tai, kad ieškovė nuosavybės teisę į butą įregistravo dar 2009 metais. Tai, kad šis nuosavybės teisės įregistravimo faktas buvo išviešintas viešame registre savaime nereiškia, kad atsakovas turėjo pareigą periodiškai domėtis šio buto teisiniu statusu, juolab kad ieškovė iki 2021 m. nekėlė klausimo dėl buvusio sutuoktinio G. A., šalių pilnametės dukters S. Č. ir nepilnamečių vaikaičių gyvenimo ginčo bute. Į bylą pateiktos atsiskaitymo už butą knygelių kopijos (3 t. 4-173 e. b. l.) patvirtina, kad būtent atsakovas G. A., tiek ieškovei 1992 m. išvykus į JAV, tiek ir po santuokos nutraukimo liko toliau gyventi ginčo bute. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas G. A. apie tai, kad ieškovė 2009 metais gavo naują pažymą apie atsiskaitymą už butą (pajaus sumokėjimą), tiek apie tai, kad šios pažymos pagrindu įregistravo nuosavybės teisę į butą, buvo kokiu nors būdu informuotas. Šių itin reikšmingų aplinkybių neatskleidimas daugiau kaip dešimt metų lėmė, kad atsakovas G. A., neturėdamas pareigos periodiškai tikrinti registruose, ar ieškovė neįregistravo savo nuosavybės teisės į ginčo butą, apie tokį faktą nežinojo. Teismo vertinimu, ieškovui apie pažeidžiamą teisę turėjo tapti žinoma 2021 m. gruodžio mėnesį, gavus ieškovės atstovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimą išsikelti iš buto (1 t. 20-21 e. b. l.). Dėl šios aplinkybės atsakovas, 2022 m. liepos 12 d. pareikšdamas priešieškinio reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, ieškinio senaties termino nepraleido. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pareikšti, aplinkybės, kad atsakovas G. A. nepertraukiamai bute gyvena nuo 1984 metų, taip pat kad ieškovė nuosavybės teisę į butą įregistravo apie tai atsakovo neinformavusi, sudarytų pakankamą pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

33. Turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, vienam iš buvusių sutuoktinių įrodžius, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Taigi įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją..

34. Teismui nagrinėjant sutuoktinių bendro turto padalijimo bylą po 2001 m. liepos 1 d., taikomos 2000 m. CK normos, reglamentuojančios sutuoktinių bendro turto padalijimą. CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios. Santuokos metu įgyto turto bendrumo prezumpcija buvo įtvirtinta ir Santuokos ir šeimos kodekse (21 str.), kurio galiojimo metu buvo įgytas ginčo turtas.

35. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad butas pastatytas 1984 m., t. y. šalių santuokos metu. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso 109-117 straipsnius detalizavusio LTSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 7 punkte buvo numatyta, kad piliečių, norinčių įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, įskaiton įtraukiamas tiktai vienas šeimos narys; o jeigu šeimos nariai dirba skirtingose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jie tarpusavyje susitaria, kuris stos norinčiųjų Įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą įskaiton. Iš šio reglamentavimo akivaizdu, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariu galėjo būti tik vienas iš sutuoktinių, tačiau tai savaime nepaneigia kito sutuoktinio teisės į statomą kooperatiniu būdu butą. Apibendrinant, santuokos sudarymo sutuoktiniai nutarė kooperatiniu būdu statytis ir įsigyti butą.

36. Pažymėtina, kad šioje byloje pačios šalys, t. y. nei ieškovė Z. A., nei atsakovas G. A. aiškiai neįvardijo, kokia buvo buto vertė jo pastatymo metu, taip pat aiškiai neįvardijo už butą sumokėtų sumų dydžio (šalių nurodytos versijos yra nenuoseklios). Versijas apie buto vertę ir šalių sumokėtas sumas teikė šalių atstovai, tačiau tiek ieškovės atstovo, tiek atsakovo atstovės teiktos versijos tik iš dalies atitinka pateiktų rašytinių įrodymų ir ieškovės bei atsakovo paaiškinimų visumą.

37. Išanalizavus į bylą pateiktus iš archyvo gautus dokumentus ir juos sugretinus tarpusavyje, teismas daro išvadą, kad buto vertė 1984 metais buvo 12 456 rubliai(1 t. 58-60 e. b. l.). 1984 m. sausio 10 d. ieškovė už šį butą sumokėjo 5 270 rublių sumą (4 t. 19-21 e. b. l.), iš kurios 70 rublių buvo užskaitytas kaip įnašas kooperatyvui (nario mokestis). Be to, taupomąja knygele buvo sumokėta 256 rublių suma (tiksli data nežinoma), o 1992 m kovo 9 d. buvo sumokėta 7 000 rublių suma (1 t. 60 e. b. l.). Šią išvadą apie bendrą sumokėtą 124,56 Lt (arba 12 456 rublių) sumą patvirtina tiek 1992 m. kovo 12 d. 143-iojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažyma Nr. 182 (4 t. 22 e. b.l.), tiek 2009 m. vasario 19 d. Vilniaus miesto 225-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Juna“ pažyma Nr. 3 (4 t. 9 e. b. l.). Palyginus šių pažymų turinį, teismui nekyla abejonių, kad jomis yra patvirtintas tas pats faktas - buto vertė jo pastatymo metu buvo 12 456 rublių; už butą į kooperatyvo atsiskaitomąją sąskaitą yra įmokėtas 12 456 rublių (arba 124,56 Lt) pajus. Nors ieškovė tvirtino, kad 2009 m., t. y. pažymos išrašymo dieną, ji sumokėjo paskutinę pajaus dalį - 124,56 Lt sumą, tačiau tokia aplinkybė visiškai jokiais įrodymais nepatvirtinta ir vertintina kaip ieškovės versija, bandant paneigti buvusio sutuoktinio teisę į ginčo butą.

38. Iš 1992 m. kovo 12 d. 143-iojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 182 (4 t. 22 e. b.l.) darytina išvada, kad už ginčo butą buvo atsiskaityta dar iki santuokos nutraukimo, tačiau ginčo buto teisinė registracija atlikta tik 2009 metais, praėjus dešimčiai metų po santuokos nutraukimo. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad būtent ieškovė Z. A. buvo kooperatyvo narė, todėl ir pažyma apie atsiskaitymą jai išduota kaip buvusio gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narei.

39. 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostata, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu, nereiškia, jog visais atvejais buto savininku išmokėjus pajų tampa tik kooperatyvo narys. Šia įstatymo nuostata nepaneigiama galimybė sutuoktiniams kooperatinį butą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausomai nuo to, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys buvo tik vienas iš sutuoktinių, kurio vardu kooperatinis butas ir yra teisiškai įregistruojamas. Vadinasi, nustatant kooperatinio buto teisinį statusą privalu atsižvelgti į tai, kokiomis - bendromis santuokinėmis ar asmeninėmis vieno iš sutuoktinio - lėšomis yra atsiskaityta už kooperatinį butą. Iki santuokos nutraukimo už kooperatinį butą sumokėta iš bendrų santuokinių lėšų pajinių įnašų dalis sudaro bendrąją jungtinę šalių nuosavybę ir tokios įmokos asmenine vieno iš sutuoktinių, taigi ir kooperatyvo nario, nuosavybe netampa, jeigu nesusitarta kitaip.

40. Ieškovė, tvirtindama, kad būtent ji iš savo asmeninių lėšų sumokėjo įnašus už butą, turėjo paneigti įstatyminę sutuoktinių bendro turto prezumpciją ir šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 str.). Apibendrinant į bylą pateiktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad šios įrodinėjimo pareigos ieškovė neįvykdė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė, kaip buvusi kooperatyvo narė, įnašus už butą mokėjo iš savo asmeninių lėšų.

42. Byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą teismui pripažinti visą kooperatinį butą bendrąja jungtine buvusių sutuoktinių Z. A. ir G. A. nuosavybe. Tai reiškia, kad ginčo buto teisinę registraciją atlikus 2009 m., t. y. jau po ginčo šalių santuokos nutraukimo, ir tik vieno iš buvusių sutuoktinių – ieškovės Z. A. vardu (naujojo CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, SŠK 21 straipsnis 3 dalis), šio buto teisinis statusas nesikeičia, t.y. ginčo butas išsaugojo bendrosios nuosavybės teisinį statusą. Būtent tokio požiūrio, jog sutuoktinio nuosavybės teisė į kooperatinį butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio iš sutuoktinių vardu įformintas (įgytas) kooperatinis butas, laikomasi Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje. Ši praktika leidžia daryti ir kitą išvadą: nutraukus santuoką pajiniai įnašai buvo dalijami kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o tuo atveju, jeigu pajiniai įnašai nepadalyti iki kooperatyvo narys tampa buto savininku, teisė juos dalyti transformuojasi į teisę dalyti kooperatinį butą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (žr. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-979/2000; 2001 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-429; kt.).

43. Apibendrinant, ginčo butas faktiškai buvo įgytas ieškovės Z. A. ir atsakovo G. A. santuokos metu ir, nors daiktinės nuosavybės teisės į šį butą įregistruotos po santuokos nutraukimo, laikomas priklausančiu abiems buvusiems sutuoktiniams. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas, net ir nutraukus santuoką su ieškove, ginčo bute gyveno, jį remontavo, , t. .y. elgėsi su šiuo turtu kaip su bendru turtu, nėra duomenų, kad ieškovė Z. A. būtų tam prieštaravusi iki 2021 m. rudens. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad santuokos metu įgytas butas buvo ne bendra sutuoktinių nuosavybe, o tik ieškovės asmeninė nuosavybė.

44. Nutraukus šalių santuoką, pasibaigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto teisinis režimas, t.y. bendroji jungtinė nuosavybė nuo santuokos nutraukimo momento tapo bendrąja daline nuosavybe. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti esant pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Konstatavus, kad ginčo butas įgytas santuokos metu ir nesant paneigto sutuoktinių lygių dalių bendrame turte principo, yra pagrindas išvadai, kad ginčo butas buvo bendra sutuoktinių nuosavybė, Z. A. priklauso ½ šio buto dalis, o G. A. priklauso ½ ginčo buto dalis, todėl šis priešieškinio reikalavimas tenkintinas..

45. Nesant nustatytos naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis tvarkos, spręstina, kad ieškovei ir atsakovui priklauso idealiosios buto dalys šių neindividualizuojant. Tai reiškia, kad nesant nustatytos naudojimosi patalpomis tvarkos, nenustatyta, kuria konkrečia patalpų dalimi turėtų naudotis ieškovė, kuria – atsakovas.

46. CK 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos teisės pažeidimus, nors nesusijusius su valdymo netekimu, ir niekas negali riboti savininko teisių naudotis, valdyti ir disponuoti savo turtu (CK 4.93 str. 1d., 4.98 str.). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamojo daikto bendraturčiai. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

47. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą. Nuosavybės teisės bendrumą savininkams kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-233/2010). Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010). Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta naudojimosi butu tvarka, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia. Tai reiškia, kad ir po naudojimosi tvarkos nustatymo kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą turtą (CK 4.72 straipsnio 1 dalis)

48. Teismo įsitikinimu, ieškovės reikalavimo dėl atsakovo G. A. iškeldinimo iš bendrąją daline nuosavybės teise priklausančio buto tenkinimas, neproporcingai ribotų atsakovo kaip savininko teises jam priklausančiu turtu naudotis, jį valdyti ir disponuoti. Tai, kad šalys nėra susitarusios dėl buto naudojimo, negali paneigti nei vieno iš bendraturčių savininko teisių naudotis patalpomis, jas valdyti, jomis disponuoti. Atsakovui G. A. leidžiant buto dalimi naudotis dukrai S. Č. ir vaikaičiams M. K. Č. ir K. M. Č., darytina išvada, kad susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Nesant nustatytos naudojimosi patalpomis tvarko, G. A. ne tik turi teisę pats nurodytame bute gyventi, bet ir leisti jame gyventi dukrai ir vaikaičiams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovai nesudaro kliūčių ieškovei naudotis butu (jo dalimi), ieškinio reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo atmestinas (CPK 178 str.).

49. CK 4.76 straipsnyje įtvirtinta, jog kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendroji inžinerinė įranga yra daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė.

50. Atsakovas priešieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už sumokėtus mokesčius įrodinėja savo bei bendraatsakovės S. Č. paaiškinimais ir išrašais iš S. Č. banko sąskaitos. Atsakovai tvirtina, kad S. Č. buto išlaikymo mokesčius mokėjo G. A. žodiniu pavedimu, mokėdama G. A. perduotas lėšas. Ieškovė Z. A. tvirtina, kad dukrai S. Č. pervedė pinigines sumas (piniginių sumų pervedimo faktą patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai), kurios iš dalies buvo skirtos ir komunalinių mokesčių sumokėjimui. Išanalizavus į bylą pateiktus įrodymus nenustatyta, kad G. A. nuo 2015 m. iki priešieškinio pareiškimo pats būtų sumokėjęs kokius nors buto išlaikymo mokesčius. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, šiuos mokesčius (ar jų dalį) mokėjo S. Č., o įrodymų, kuris iš buto bendraturčių (t. y. kuris iš S. Č. tėvų) perdavė S. Č. pinigus už komunalinių mokesčių mokėjimą byloje nepateikta. Taigi, nėra pateikta jokių įrodymų, kad būtent atsakovas G. A. atsakovei S. Č. perdavė pinigines sumas sumokėti komunalinius mokesčius. Pažymėtina ir tai, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, apie priskaičiuotas mokėti komunalinių mokesčių sumas. Dar daugiau, atsakovei S. Č. kartu su nepilnamečiais vaikais gyvenant ginčo bute, remiantis CK 6.636 straipsniu, taip pat tenka pareiga prisidėti prie šio buto išlaikymo, t. y. mokėti komunalinius mokesčius ir kitaip šį turtą prižiūrėti.

51. Apibendrinant, į bylą pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina atsakovo G. A. nurodytų aplinkybių apie jo kaip buto bendraturčio sumokėtas komunalinių mokesčių sumas, todėl priešieškinio reikalavimas priteisti iš ieškovės 3 704,97 Eur buto išlaikymo išlaidas atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 sr.).

52. Kiti šalių ir jų atstovai reikšmės ginčo išsprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.

54. CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Jo pirmoje dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nurodytos išlaidos šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, gali būti priteisiamos iš priešingos šalies, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Taigi, turėtų išlaidų atlyginimo siekianti šalis turi pateikti ne tik prašymą dėl jų priteisimo, bet ir išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė – „išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai“, neturėtų būti aiškinama taip, kad jos turinį atitiktų tik mokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai, nevertinant teisinių paslaugų realaus suteikimo fakto ir jį bei paslaugų kainą patvirtinančių įrodymų. Išlaidų teisinei pagalbai dydis neturi būti besąlygiškai siejamas vien tik su faktiniu atsiskaitymu už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, bet turi būti siejamas su realiu šių paslaugų gavimu ir apmokėjimo už jas dydžio deklaravimu bei pagrindimu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

55. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą, priimtą byloje S. J. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41510/98; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 28 punktą; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktą; ir kt.). Turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatų kontora, nes nuo to priklauso Rekomendacijose nustatytų dydžių taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).

56. Teisinių paslaugų realaus suteikimo faktą ir paslaugų kainą patvirtinantys įrodymai turėtų būti pakankami. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išlaidų teisinei pagalbai apmokėti dydžio apibrėžtį teismas tarp šalių privalo paskirstyti išlaidas, patirtas už iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos realiai suteiktas teisinės pagalbos paslaugas, kai išlaidų faktą ir dydį patvirtina prie šalies prašymo priteisti išlaidas pateiktų įrodymų visuma (teisinės pagalbos teikimo sutartis, atlyginimo už atliktas teisines paslaugas dydžio paskaičiavimas ir pagrindimas (atliktų teisinių paslaugų rūšys, teisinių paslaugų kaina pagal jų rūšis ir pan.), klientui išrašytos sąskaitos-faktūros, mokėjimo grynaisiais ir pavedimu dokumentai, paslaugas suteikusio asmens apmokėjimo fakto patvirtinimas teisme ir kt.). Kita vertus, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai neriboja kliento ir advokato teisės susitarti dėl atsiskaitymo už paslaugas tvarkos ir terminų. Taigi, klientui ir advokatui nedraudžiama susitarti, kad visą ar dalį atlyginimo už teisines paslaugas klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokės per tam tikrą terminą, kuris gali sueiti vėliau, nei išnagrinėjama byla. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų turėjęs asmuo, turintis teisę gauti jų atlyginimą, gali kreiptis į sprendimą priėmusį teismą ir prašyti priimti byloje papildomą sprendimą dėl tokių išlaidų atlyginimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu atveju svarbu, kad prašymą priteisti būsimas išlaidas ir jų dydį patvirtinančius įrodymus šalis pateiktų teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Skirtumas tarp faktinių ir būsimų išlaidų yra apibrėžtas kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001).

57. Nagrinėjamu atveju, atsakovų atstovė pateikė prašymus priteisti iš ieškovės atsakovų naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodydama, atsakovai yra apmokėję tik dalį atstovavimo išlaidų.

58. Išnagrinėjus bylą, ieškinio reikalavimai atmesti visa apimtimi, priešieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies. Atsakovas, patikslinęs priešieškinio reikalavimus, prašė priteisti turto, kurio vertė 40 900 Eur, ir 3704,97 Eur buto išlaikymo išlaidas. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų priešieškinio reikalavimų dalį, darytina išvada, kad iš viso patenkinta 91,69 procentai priešieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į atmestus ir patenkintus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, atsakovo G. A. patirtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos 95,85 procento procentais, atsakovės S. Č. patirtos teisinės pagalbos išlaidos atlygintinos 100 procentų, o ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos 4,15 procentais.

59. Ieškovė patyrė 60 Eur vertimo išlaidų (4 t. 180-181 e. b. l.), 3 300 Eur atstovavimo išlaidų (4 t. 162-166 e. b.l.), taip pat yra sumokėjusi 85 Eur žyminį mokestį. Atmetus ieškinio reikalavimą, sumokėtas žyminis mokestis iš atsakovų nepriteistinas (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovei, įvertinus atmetus ieškinio reikalavimus ir iš dalies tenkintus priešieškinio reikalavimus, iš atsakovo G. A. priteistina 139,44 Eur bylinėjimosi išlaidų (3360 Eur x 4,15 proc.) (CPK 88 str. 1 d. 1 ir 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

60. Teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju netaikytini 2015 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje pateikti išaiškinimai, kadangi skiriasi ratio decidendi: Lietuvos apeliaciniam teismui sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, visos šios išlaidos faktiškai jau buvo sumokėtos. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje atstovavimo išlaidų atlyginimas siejamas su faktiškai patirtomis išlaidomis. Atsakovų atstovė suteiktų teisinių paslaugų ataskaitų nėra pateikusi. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovui G. A. išrašyta 2022 m. vasario 3 d. sąskaita Nr. 2 (4 t. 183 e.b.l.) 750 Eur sumai už susipažinimą su pateiktais dokumentais, jų analizę, patarimo suteikimą, atsiliepimo į ieškinį suteikimą, 2022 m. PVM sąskaita – faktūra PRO Nr. 2022/137 (4 t. 186 e. b.l.) 450 Eur sumai už procesinių veiksmų atlikimą byloje dėl iškeldinimo, turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, jo padalijimo, 2022 m. spalio 13 d. PVM sąskaita – faktūra PRO Nr. 2022/223 (4 t. 189 e. b. l.) 750 Eur sumai už patarimų suteikimą, procesinių veiksmų atlikimą, 2022 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita – faktūra PRO Nr. 2022/289 (4 t. 193 e. b. l.) 600 Eur sumai, t.y. į bylą pateikti duomenys, kad atsakovui buvo išrašytos sąskaitos už teisines paslaugas bendrai 2550 Eur sumai, kuri yra apmokėta ( 4 t. 184, 187, 188, 190, 191, 194 e. b. l.). Nors atsakovo atstovė nurodė, kad atsakovas G. A. yra patyręs 4250 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, tačiau tokia aplinkybė neįrodyta, t. y. nėra pateikta jokių duomenų (suteiktų paslaugų ataskaitų, suvestinių, sąskaitų ir t.t.), kurie tokią aplinkybę patvirtintų.

61. Atitinkamai, atsakovės S. Č. atstovė nurodė apie 1000 Eur atsakovės patirtas išlaidas, tačiau į bylą pateikta tik 2022 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita -faktūra PRO Nr. 2022/290 400 Eur sumai už procesinių veiksmų atlikimą, ši sąskaita atsakovės apmokėta (5 t. 2-3 e. b. l.). Duomenų apie kitas atsakovės S. Č. patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti nėra pateikta.

62. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Bylos duomenimis atsakovams buvo teikiama teisinė pagalba rengiant procesinius dokumentus, taip pat atsakovai buvo atstovaujami teismo posėdžiuose. Atsakovės S. Č. atžvilgiu buvo pareikštas tik reikalavimas dėl iškeldinimo, todėl šį reikalavimą atmetus, atsakovei S. Č. iš ieškovės Z. A. priteistina 400 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

63. Remiantis CPK 93 str. 2 d., 98 str., atsakovui, proporcingai patenkintų priešieškinio reikalavimų ir tenkintų ieškinio reikalavimų daliai, G. A. iš Z. A. priteistina 2156,63 Eur teisinės pagalbos išlaidų (2250 Eur x 95,85 proc.).

64. Atsakovas G. A. už priešieškinio reikalavimus turėjo sumokėti 898 Eur žyminio mokesčio, tačiau faktiškai sumokėjo 100 Eur, likusios 798 Eur žyminio mokesčio sumos mokėjimas atidėtas teismo 2022 m. liepos 13 d. ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartimis. Įvertinus tenkintus ir atmestus priešieškinio reikalavimus bei aplinkybę, kad atsakovui dalies žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas, atsakovui tenkanti žyminio mokesčio dalis sudaro 83,36 Eur. Tai reiškia, kad iš ieškovės Z. A. atsakovo G. A. naudai priteistina 16,37 Eur. Iš viso iš ieškovės Z. A. atsakovo G. A. naudai priteistina 2173 Eur bylinėjimosi išlaidų.

65. Be to, iš ieškovės Z. A. į valstybės biudžetą priteistina 798 Eur žyminio mokesčio dalis, kurio mokėjimas atsakovui buvo atidėtas. Šioje byloje teismas patyrė 26,88 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas atmestas, o priešieškinio reikalavimai didžiąja dalimi patenkinti, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 25,76 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Iš viso iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 823,76 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 270, straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad ieškovei Z. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovui G. A. (G. A.), a. k. (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Kitą priešieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo G. A. (G. A.), a. k. (duomenys neskelbtini) Z. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 139,44 Eur (šimtas trisdešimt devyni eurai 44 centai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės Z. A., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės S. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 400 Eur (keturi šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės Z. A., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo G. A. (G. A.), a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2173 Eur (du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt trys eurai 63 centai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš Z. A., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 823,76 Eur (aštuoni šimtai dvidešimt trys eurai 76 centai) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, nurodytą sumą įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų administruojamą valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5662).

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.