Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-11-417/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-01-13
Bylos Nr.: 1A-11-417/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39279-2022-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Eugenijus Antanauskas
Nuteistasis: E. S.
Nukentėjusysis: J. S.
Advokatai: Egidijus Giedraitis

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.1.8.7.9Veika padaryta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.)
1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
2.1.7.3Įrodymų patikimumas (BPK 20 str. 3–5 d. ir kt. str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-11-417/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39279-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.8.7.9; 1.2.4.6.2.1; 1.2.5.4.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei,nuteistajam E. S. ir jo gynėjui advokatui Egidijui Giedraičiui,nukentėjusiajai J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 9 mėnesiams,

– pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, E. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2022 m. spalio 15 d. 1.40 val. iki 2022 m. spalio 16 d. 15.51 val. (dvi dienos).

Netenkintas E. S. gynėjo prašymas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. S. nuteistas už tai, kad 2022-10-15, apie 00.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, griebė už rankų savo sutuoktinę J. S., tampė ir spaudė už riešų, bandė numauti pižamos kelnes, o nukentėjusiajai besipriešinant, visu kūnu ją užgulė, prispausdamas, taip apsunkino nukentėjusiajai kvėpavimą, ranka spaudė krūtinę ir kaklą, užlaužė jai rankas. J. S. bandant išsivaduoti, jis pagrasino, pasakęs, kad ją nušaus, po to nusišaus pats, taip sukeldamas nukentėjusiajai nerimą, baimę, išgąstį ir pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi žinojo, kad E. S. namuose laiko ginklą. Tokiu būdu E. S. smurtaudamas J. S. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas dešinėje ir kairėje šlaunyse, ir taip nežymiai sužalojo savo šeimos narę J. S. bei grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024-09-12 nuosprendį ir jį išteisinti; 2) paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti; 3) grąžinti iš jo paimtus ginklus ir jų priedus, kurie palikti saugoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ginklų sandėlyje; 4) priteisti iš valstybės išlaidas, patirtas už advokato teisinių paslaugų suteikimą; 5) vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 straipsniu, priimti nutartį dėl nukentėjusiosios J. S. melagingų parodymų davimo ikiteisminiame tyrime ir teisme bei šią nutartį išsiųsti prokurorui, arba 6) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024-09-12 nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo ir, pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti. Apelianto skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnių nuostatų, kadangi teismas neįvertino įrodymų visumos, ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, tinkamai neįvertino nukentėjusiosios, liudytojų (policijos pareigūnų) parodymų, veiksmų atlikimo mechanizmo, nuteistojo kaltės ir įvykių eigos, nepateikė teisinių argumentų dėl jų reikšmės nuteistojo kaltei pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų ir jų visumos, nepašalino esančių prieštaravimų, netyrė būtinųjų nusikaltimo sudėties elementų buvimo. Iš to išeina, kad apeliantas yra nuteistas nepagrįstai, o skundžiamas nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

2.2. Apeliantas nuo pat pirmos apklausos nuosekliai neigė buvus konfliktą su sutuoktine, neigė smurtinių veiksmų ir grasinimo faktą. Bylos duomenys nesuteikia pagrindo apelianto parodymų sumenkinti ar šiuos laikyti neobjektyviais, kadangi nenustatyta, jog tokie jo parodymai būtų nenuoseklūs, nelogiški, prieštarautų kitiems bylos duomenims. Byloje esanti jį išimtinai teigiamai charakterizuojanti medžiaga rodo, jog jis nėra konfliktiškas, nebaustas už medžioklės taisyklių ar ginklų laikymo taisyklių pažeidimus, darbovietėje jokių nusiskundimų dėl jo nederamo elgesio šeimoje nebuvo gauta, ir priešingai – byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiąją, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sumenkinti apelianto asmenybę ir juo netikėti. Be to, nukentėjusiosios parodymai dėl apelianto psichinės ligos bei gydymo nepasitvirtino ir tokie jos parodymai buvo paneigti tyrimo metu gautais gydymų įstaigų atsakymais ir ekspertizės aktu, o tai rodo, jog nukentėjusioji melagingai liudijo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau šios reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą nukentėjusiosios parodymus laikyti neobjektyviais, teismas visiškai nevertino ir dėl šios nepasisakė.

2.3. Pažymima, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nenustatė jokių požymių, būdingų konfliktui, taip pat ant nukentėjusiosios atvirų kūno vietų nematė jokių sužalojimų / smurtinių žymių, tokių nukentėjusiosios nurodytų sužalojimų nenustatė ir specialistas savo išvadoje. Tik praėjus keturioms dienoms po įvykio, nukentėjusioji kreipėsi į specialistą dėl apžiūros, po kurios ant jos šlaunų buvo nustatytos poodinės kraujosruvos, kurių padarymo laikas ir padarymo būdas neatitinka nukentėjusiosios nurodytų įvykio aplinkybių ir kelia pagrįstų abejonių, jog nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti arba iki įvykio, arba jau po jo ir kitomis aplinkybėmis (susitrenkus į stalo kampą, važiuojant dviračiu ar pan.). Be to, tie patys policijos pareigūnai nenustatė ir ginklų taisyklių pažeidimų (ginklai buvo tam skirtoje užrakintoje patalpoje). Šiame kontekste pažymima ir tai, kad nukentėjusioji apklausiama teisme nurodė, jog po įvykusio konflikto jos pižama buvo iškruvinta, tačiau byloje nėra jokių tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų (atvykusiems policijos pareigūnams iškruvinta pižama nebuvo parodyta ar kaip įrodymas nebuvo pateikta). Į policiją su pareiškimu ji kreipėsi ne iš karto, o tik po telefoninio pokalbio su dukra, siekiant tik dokumentuoti įvykį. Taigi nukentėjusioji turėjo pagrindo melagingai apkalbėti apeliantą dėl nukentėjusiosios inicijuojamo santuokos nutraukimo proceso, todėl akivaizdu, jog nukentėjusioji, taikiai nesusitarusi dėl santuokos nutraukimo, turėjo akivaizdų interesą kviesti policiją dėl išgalvoto įvykio ir, įgijusi teisinį pranašumą, kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Šias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūno M. L. duoti parodymai apie tai, jog nukentėjusioji po įvykio buvo rami. Taigi nukentėjusiosios interesas šioje byloje apkalbėti apeliantą yra akivaizdus, todėl teismas šioje byloje neturėjo remtis nukentėjusiosios parodymais.

2.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų ir šios išvados pagrindu darydamas išvadas bei grįsdamas apelianto kaltę BK 140 straipsnio 2 dalies veikos padarymu, visiškai neįvertino bei nemotyvavo, kad specialisto išvada nėra kategoriška, ji tik galima, tačiau paties specialisto teisme nurodyta, jog išvadoje nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti važiuojant dviračiu arba atsitrenkus į stalo kampą, tai atitinka išvadą, kurioje nurodyta, jog sužalojimai padaryti paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais). Nukentėjusioji nurodė, jog kraujosruvos šlaunyse galėjo atsirasti E. S. bandant numauti kelnes, tačiau išvadoje nustatyti sužalojimai atsirado kitokiu būdu (paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais)), tai labiausiai atitinka, jog sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajai ne konflikto metu, o kitomis aplinkybėmis dar iki įvykio ar jau po įvykio. Be to, teismas taip pat neįvertino, kad specialisto išvada galbūt duota neapžiūrėjus nukentėjusiosios. Iš specialisto išvados turinio matyti, jog nukentėjusioji drabužių nusirengusi nebuvo. Nukentėjusioji apklausiama teisme nurodė, jog ji buvo apžiūrėta specialisto, mūvėjo kelnes, nepamena, ar jas buvo nusimovusi, kraujosruvas ant šlaunų rodė tik tyrėjai, tuo tarpu specialistas teisme nurodė, jog jis nepamena apžiūros aplinkybių. Taigi nukentėjusiajai abiejose šlaunyse poodinės kraujosruvos buvo nustatytos nenusimovus kelnių. Šie prieštaravimai ir iškeltos abejonės teismo nebuvo pašalintos ir dėl šių aplinkybių nebuvo pasisakyta.

2.5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad nukentėjusioji anksčiau su pareiškimu kreipusi į policiją dėl jai išsakytų grasinimų ją nužudyti nėra, tačiau, nors kaip ji pati teisme nurodė, jai apeliantas dažnai grasina. Nukentėjusioji teisme negalėjo paaiškinti, kodėl ankstesni grasinimai ją nužudyti ir šių kontekstas skiriasi nuo įvykio metu jai išsakytų grasinimų. Vertinant šiuos nukentėjusiosios parodymus lieka neaišku, kodėl ankstesnius grasinimus nužudyti ji laiko kaip nerealius, kai žinojo, jog namuose yra laikomi ginklai, o šiuo atveju – kodėl grasinimus laiko realiais, kai taip pat žino, kad namuose yra laikomi ginklai. Vis dėlto, vertinant nukentėjusiosios parodymus dėl ankstesnių grasinimų ją nužudyti įgyvendinimo (realumo), matyti, kad nukentėjusiosios nurodyti ankstesni grasinimai ją nušauti nebuvo įgyvendinti, tai rodo, jog ankstesni grasinimai, jeigu jie tokie buvo, neteikė pagrindo nukentėjusiajai bijoti jų įgyvendinimo. Nurodytų nukentėjusiosios parodymų teismas niekaip neįvertinto, tačiau tokie jos parodymai teikia pagrindą išvadai nesant pagrindo jai bijoti grasinimo įgyvendinimo, jei ir tokie būtų. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji iki pirmo teismo posėdžio santuokos nutraukimo byloje gyveno kartu su apeliantu tame pačiame name, nors ji turėjo galimybę gyventi savo bute Palangoje. Taigi po įvykio sutuoktiniams kartu gyvenant tame pačiame būste apie 10 mėnesių, darytina pagrįsta išvada, jog nukentėjusiosios nurodyti grasinimai ją nužudyti nebuvo realūs ir nebuvo jokio pagrindo jai bijoti grasinimo įgyvendinimo, kitaip ji, jausdama baimę ir pavojų, turėjo apsigyventi atskirai, tačiau to nepadarė.

2.6. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji dėl grasinimų būtų kreipusi į medikus ar kad jai būtų buvęs paskirtas gydymas, teikiama psichologinė pagalba, imtasi saugumo priemonių ar pan. Taigi šie duomenys taip pat patvirtina, kad jokio grasinimo nebuvo, o ir pati nukentėjusioji faktiškai pripažįsta, jog neturėjo pagrindo bijoti grasinimų įgyvendinimo.

2.7. Nors nukentėjusiosios pateiktame vaizdo įraše, kuris buvo užfiksuotas po įvykio, nukentėjusioji, filmuodama koridoriuje padėtą ginklo dėžę, pasakė: „ką tik norėjo susidoroti su manimi, pasidėjo šautuvą šalia, pusę valandos grasino su manimi susidoroti, tampė, draskė“, tačiau byloje nustatyta, kad ginklo dėžė buvo tuščia, nukentėjusioji jos atidariusi nebuvo, jokio ginklo savo rankose apeliantas neturėjo ir jo nedemonstravo, joks ginklas matomoje nukentėjusiajai vietoje padėtas ar paliktas nebuvo. Pati nukentėjusioji teisme nurodė, jog, iki apeliantui atėjus į jos kambarį, ji nematė jokios ginklo dėžės koridoriuje, kadangi iš kambario išėjusi nebuvo. Ginklo dėžę nukentėjusioji pamatė tik išėjusi iš kambario. Apie tai, kad ginklas ar jo dėžė yra padėti koridoriuje, įvykio metu nukentėjusioji nežinojo, to jai nepasakė ir apeliantas, taigi ji įvykio metu nežinojo ir negalėjo žinoti, jog koridoriuje yra padėta tuščia ginklo dėžė. Šiame kontekste reikšminga yra tai, jog apeliantas yra medžiotojas nuo 1994 m., ginklai teisėtai yra laikomi jo namuose tam skirtoje rakinamoje patalpoje, apie tai sutuoktinė žinojo. Taigi, ar ginklai yra ginklų laikymo patalpoje, ar tuščia ginklo dėžė yra palikta koridoriuje ar kitur, esmės nekeičia, nes, kaip jau minėta, nukentėjusioji žinojo, kad ginklai teisėtai yra laikomi jų namuose, o matyti ginklus bei jų priedus (atsinešant į namus ir šiuos išsinešant) turėjo būti įprasta abiem sutuoktiniams. Taigi nukentėjusioji, siekdama melagingai apkaltinti apeliantą grasinus jai ginklu, pati sukūrė tokią situaciją, kai nedalyvaujant apeliantui, užfiksavo tuščią ginklo dėžę, paliktą koridoriuje, ir įgarsinusi išsakytus žodžius, klaidingai sudarė teismui įspūdį, jog E. S. tyčia pasidėjo šautuvą ir taip grasino susidoroti. Atkreiptinas dėmesys, kad iš minėto vaizdo ir garso įrašo negirdėti jokio sutuoktinių konflikto, taip pat nematyti paties E. S., o tai rodo, jog nei konflikto, nei grasinimų nebuvo. Tuo labiau, tikint nukentėjusiosios parodymais, jog ginklo dėžėje buvo paliktas ginklas, filmuodama dėžę, nukentėjusioji turėjo visas galimybes ją atidaryti ir įsitikinti, ar joje yra ginklas ar ne, o radusi ginklą galėjo jį paslėpti, bet ne palikti, arba užsirakinti kitose namo patalpose, arba pasišalinti iš namų ir, dėl saugumo, policijos laukti ne namuose. Tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji, nebijodama grasinimų įgyvendinimo, laisvai vaikšto po namus, filmuoja koridoriuje esančią ginklo dėžę, nesibaimina susidorojimo, nebėga iš namų slėptis, neužsirakina kitose namo patalpose, ne iš karto kviečia policiją, taip pat nekviečia medikų ir neprašo jų pagalbos, susitvarko savo kambarį, persirengia, policijos laukia ne kur nors pasislėpusi, bet laisvai – savo kambaryje. Taigi toks nukentėjusiosios elgesys rodo, jog jokio konflikto ir tuo labiau grasinimų ją nužudyti realumo nebuvo.

2.8. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą, taip pat jo teisę į gynybą (BPK 10 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nors ir patenkino apelianto gynėjo prašymą apklausti į įvykio vietą atvykusio pirmo ekipažo policijos pareigūnus, tačiau į įvykio vietą buvo atvykęs dar antras policijos pareigūnų ekipažas, todėl siekiant pašalinti bet kokius prieštaravimus, gynyba ne kartą prašė papildomai apklausti antrojo policijos ekipažo pareigūnus, tačiau teismas šių prašymų nepatenkino. Teisėjos sprendimas savo nuožiūra į teisiamąjį posėdį pakviesti tik du iš keturių policijos pareigūnus, rodo išankstinę poziciją dėl bylos baigties ir apelianto kaltumo. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino, jog paties įvykio be abiejų sutuoktinių niekas nematė ir jame niekas nedalyvavo, todėl teismas rėmėsi tik vieno iš dviejų apklaustų policijos pareigūnų parodymais, šių nesulyginęs su kito policijos pareigūno parodymais ir nepašalinęs tarp šių esančių prieštaravimų. Pažymėtina, jog tuo pagrindu bylą nagrinėjusiai teisėjai buvo reiškiami nušalinimai, tačiau teisėja nuo bylos nenusišalino. Taigi nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šiuo atveju buvo pažeisti ne tik rungimosi principas ir apelianto teisė į jo gynybą, bet ir pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos.

2.9. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 9 punktas). Byloje nėra jokių duomenų, kad nusikalstamą veiką apeliantas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, E. S. neigia buvus jo apsvaigimą nuo alkoholio, jo apsvaigimas nuo alkoholio kiekio matuokliu nebuvo tirtas, policijos pareigūnai taip pat teisme nepatvirtino, jog nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantas buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, iš byloje esančių policijos pareigūnų kūno kamera užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų, objektyviai stebint apeliantą ir šio elgesį bendraujant su policijos pareigūnais tiek jo namuose, tiek policijos įstaigoje, matyti, jog jis nėra apsvaigęs nuo alkoholio ir nėra jokių aplinkybių, teikiančių pagrindą jo elgesį vertinti kaip esant apsvaigus nuo alkoholio. Iš vaizdo ir garso įrašo matyti, kad apeliantas su policijos pareigūnais bendrauja normaliai, nesvirduliuoja, vykdo šių reikalavimus, logiškai ir adekvačiai elgiasi bei atsakinėja į pareigūnų klausimus, duodamus jam pasirašyti dokumentus atidžiai skaito, gilinasi ir tikrina. Be to, vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog policijos pareigūnai būtų nurodę, kad E. S. yra neblaivus. Nors teismų praktikoje nereikalaujama atlikti išsamių kaltininko sveikatos būklės tyrimų suvartoto alkoholio poveikiui nustatyti, tačiau kiekvienu atveju apsvaigimo reikšmė nusikalstamai veikai nustatoma įvertinant šio nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko veiksmų intensyvumą ir jų pobūdį bei kitas bylos aplinkybes. Taigi, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad apelianto girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę.

2.10. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir padaręs išvadą, jog apelianto padaryta veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio l dalyje inkriminuojamų nusikaltimų sudėties požymius, nesprendė dėl galimybės atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų veikų mažareikšmiškumo.

2.11. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K- 128-489/2020) yra pripažįstama, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktams tarp šeimos narių, sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, asmenų, turinčių bendrų vaikų, kai yra nesutariama dėl esminių, susijusių su bendru gyvenimu ar vaikais, klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti visų konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Taigi, net formaliai apelianto veiksmuose ir nustačius BK 140 straipsnio 2 dalies objektyviąją veiklą, pasireiškusią fiziniu kontaktu, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tokio pobūdžio nusikaltimą galima pripažinti ir mažareikšmiu. Tai daroma tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-153-942/2016). Nagrinėjamu atveju veikos pavojingumas nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga apeliantą už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl turėjo būti sprendžiamas apelianto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimas (BK 37 straipsnis).

Šalies argumentai

2.12. Apeliantas nurodo ir tai, jog nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja ir būdama pasirašytinai įspėta pagal BK 235 straipsnį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie apelianto psichinę būklę bei esmines įvykio aplinkybes, kurios sudarė pagrindą tyrimo metu jam atlikti psichiatrinę ekspertizę ir su kaltinamuoju aktu bylą perduoti teismui. Be to, tuos pačius melagingus parodymus nukentėjusioji davė ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nors jos parodymai dėl apelianto psichinės būklės yra paneigtos ekspertizės aktu ir atsakymais iš gydymo įstaigų. Kaip anksčiau nurodyta, nukentėjusioji turėjo pagrindą apkalbėti apeliantą dėl paties įvykio aplinkybių melagingai nurodant faktines aplinkybes, kurios sudarė pagrindą apeliantui inkriminuoti nusikalstamas veikas. Nukentėjusiosios interesas melagingai apkalbėti apeliantą buvo ir tai patvirtina bylos duomenys (pačios nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada, specialisto apklausa teisme). Taigi melagingi nukentėjusiosios duoti parodymai dėl įvykio aplinkybių ir jai padarytų sužalojimų kilimo apsunkino tiek ikiteisminio tyrimo atlikimą, tiek bylos nagrinėjimą teisme, dėl to iš esmės buvo apsunkintas tiesos nustatymo procesas, bei sąlygojo proceso išlaidas, šių nukentėjusiosios melagingų parodymų pagrindu buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis ir taip pat pažeisti nepagrįstai apkaltinto apelianto interesai. Dėl to, nukentėjusiosios melagingai nurodytos aplinkybės dėl apelianto psichinės ligos, dėl įvykio aplinkybių (smurtinių veiksmų ir jų pasėkoje nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, grasinimo) yra pakankama baudžiamajai atsakomybei kilti, kadangi tai yra esminės aplinkybės BK 235 straipsnio prasme. Todėl, vadovaujantis BPK 257 straipsniu, dėl melagingų parodymų davimo fakto turi būti priimta nutartis ir išsiųsta prokurorui.

2.13. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pateiktas prašymas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir šias išlaidas pagrindžiantys finansiniai dokumentai, tačiau teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, šis prašymas buvo netenkintas. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir E. S. išteisinus dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, patirtos išlaidos priteistinos iš valstybės.

3. Teismo posėdyje nuteistasis E. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). E. S. apeliaciniame skunde nesutinka su jam priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad jo kaltė yra neįrodyta, bylos duomenys įvertinti selektyviai, padaryta daug BPK pažeidimų, todėl E. S. turėtų būti išteisinamas, o konstatavus, jog jis padarė inkriminuotas nusikaltimas veikas, taikomas BPK 37 straipsnyje įtvirtintas institutas, taip pat panaikinama BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Dėl teisės į gynybą ir rungimosi principo pažeidimo, teismo šališkumo

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia prielaidą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra šališkas, neteisėtas ir nepagrįstas, paremtas selektyviai ištirtais įrodymais, baudžiamojoje byloje padaryti esminiai pažeidimai, nepašalinti kilę prieštaravimai, todėl priimtas procesinis sprendimas turėtų būti panaikinamas ir jis išteisinamas. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos nuteistojo teiginius, pažymi, kad teismui, nagrinėjančiam bylą, keliamas nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – proceso dalyvių manymu padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai.

7. Teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, taip pat nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011, Nr. 2K-179-303/2020, Nr. 2K-269-303/2020). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių. Pažymėtina, kad ne bet koks teismo atliktas procesinis sprendimas, nors ir sukėlęs bylos dalyviams neigiamų emocijų, reiškia teismo šališkumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, tai yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu gynybai nepalankių procesinių sprendimų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas negali būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, Nr. 2K-214-976/2017, Nr. 2K-45-303/2018).

8. Nuteistasis pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su netinkamu bylos duomenų vertinimu ir dėl to padarytomis, jo manymu, neteisingomis išvadomis dėl jo kaltės, tačiau nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas vien dėl galimos priimto sprendimo motyvacijos stokos yra negalimas. Baudžiamosios bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės buvo nustatytos remiantis teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, vertinant jų visetą. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo ar skirtinos bausmės, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, BPK normų pažeidimu ar bylą nagrinėjusio teismo šališkumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, kadangi teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Vien tai, kad įrodymai įvertinti kitaip ir padarytos kitokios išvados, nei to norėtų nuteistasis, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

9. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje nustatytą rungimosi principą ir nuteistojo E. S. teisę į gynybą (BPK 10 straipsnis), o tai laikytina pagrindu konstatuoti teismo šališkumą. Atsižvelgiant į išsakomų apeliaciniame skunde argumentų ir teiginių turinį, matyti, jog apeliantas nurodomų normų pažeidimai išimtinai siejami su prašymų apklausti policijos pareigūnus (pirmosios instancijos teismo atsisakymu kviesti ir apklausti į įvykio vietą atvykusius antro policijos pareigūnų ekipažo pareigūnus) atmetimu.

10. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pagrindinės kaltinamojo teisės, be kita ko, teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintinos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, Nr. 2K-173-976/2016). Be to, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas, suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210-303/2017, Nr. 2K-253-693/2017, Nr. 2K-25-699/2018 ir kt.).

11. Iš bylos duomenų matyti, kad šio proceso metu E. S. gynėjas reiškė įvairaus pobūdžio prašymus. Visi jo prašymai buvo apsvarstyti. Dalis nuteistojo gynėjo pareikštų prašymų buvo tenkinama (pavyzdžiui, kaip liudytojus teismas apklausė į įvykio vietą atvykusius pirmo policijos pareigūnų ekipažo pareigūnus G. B., M. L., taip pat specialistą R. Dumšą). Savo ruožtu atmesta prašymų dalis buvo motyvuota; įvertinus atmetimo motyvus, pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ištirti.

12. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-339/2011, Nr. 2K-P-178/2012, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-71-976/2017). Šioje byloje apelianto nurodytų veiksmų atlikimas nebuvo būtinas, nes ir be šių veiksmų atlikimo nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais ir įvertintais įrodymais.

13. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad byloje buvo padaryti BPK 7, 10 straipsnių, 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai, netenkinant gynybos prašymų, kurie laikytini pagrindu konstatuoti teismo šališkumą; gynybos prašymai išspręsti BPK 270 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir neprasilenkia su teismų praktika, pagal kurią, kaip minėta, teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2004, Nr. 2K-173-976/2016).

14. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą apklausti į įvykio vietą atvykusių antro policijos pareigūnų ekipažo pareigūnus, užkirto kelią gynybai ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis, šį procesą reglamentuojančios BPK normos neįpareigoja teismų besąlygiškai tenkinti kurios nors proceso šalies prašymus, neapibrėžia, kiek ir kokių prašymų dėl įrodymų tyrimo turėtų būti patenkinta. Teisingam baudžiamajam procesui svarbu, kad visais atvejais proceso šalis būtų išklausyta, o dėl jos prašymų būtų priimti motyvuoti sprendimai. Tai ir buvo padaryta šioje byloje.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant šią bylą nebuvo laikomasi rungimosi principo ar kad buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kad teismas buvo šališkas.

Dėl E. S. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį

16. Apelianto įsitikinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nevisapusiškai vertino ir netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, taip pat ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bet ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Nuteistojo vertinimu, jam pareikšti kaltinimai grindžiami prielaidomis, nesant įrodymų, jog jis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Taip pat apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nesutikimo su atskirų bylos įrodymų vertinimu.

17. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-471-507/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-28-489/2016).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui. Teisėjų kolegija su nuteistojo skundo argumentais, kad jo kaltė yra neįrodyta, jis buvo nepagrįstai apkalbėtas, nesutinka ir keliamas galimas įvykio versijas vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti apelianto teisinę padėtį, kadangi jas paneigia objektyvūs bylos duomenys.

19. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme aiškino apie jos atžvilgiu pavartotą smurtą, sukėlusį jai fizinį skausmą, taip pat išsakytą grasinimą nužudyti. Pirmosios instancijos teisme J. S. nurodė, kad įvykio dieną, jai miegant savo kambaryje, E. S. netikėtai įsiveržė į jos kambarį ir nieko nepaaiškindamas iš karto griuvo į lovą. Jis užgulė visu kūnu, rankomis prispaudė ją. Norėjo nutempti nuo jos drabužius, prasidėjo tampymas, ji priešinosi. Jai trūko oro, nes E. S. visu kūno svoriu buvo užgulęs ant jos. Jai negalint išsivaduoti, pradėjo šaukti, tuomet E. S. pagrasino ją nušauti, pasakydamas, kad pradžioje nušaus ją, o paskui ir save. Labai išsigando tokių žodžių. Žinojo, kad jos sutuoktinis turi ginklus, nes jis yra medžiotojas. Pavykus išsivaduoti, ji nuo E. S. pabėgo į kitą kambarį. Išbėgusi, pamatė padėtą šautuvo dėklą. Po įvykio jai buvo mėlynės šlaunų srityje, skaudėjo krūtinės ląstą, nes E. S. savo alkūne buvo atsirėmęs į jos krūtinę (t. 4, b. l. 150). Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką duomenimis, nukentėjusioji nurodė, jog įvykio dieną sutuoktinis ją rankomis tampė už rankų, draskė jos drabužius, prispaudė ją užguldamas, ko pasėkoje pradėjo dusti, bei rankomis stipriais gniaužė jos rankas, alkūne prispaudė jos kaklą, sukeldamas fizinį skausmą, taip pat grasino, kad ją gali nušauti, tačiau tai būtų jai per lengva mirtis (t. 1, b. l. 1–2). Papildomos liudytojo apklausos 2022-10-18 protokolo duomenimis, nukentėjusioji paaiškino, kad įvykio dieną nuteistasis nekviestas atėjo į jos kambarį, bandė atsigulti į jos lovą, tačiau ji jam neleido, ir tarp jų kilo grumtynės, kurių metu E. S. jai tampė už rankų suspaudęs riešus, tempė ją, po to bandė numauti jai pižamos kelnes. Tuo metu E. S. ją buvo užspaudęs savo svoriu ir savo alkūne ją spaudė prie lovos, jai pradėjo trūkti oro. Jai bandant išsivaduoti, E. S. sakė, kad jis nusišaus, paskui pradėjo sakyti, kad pirma nušaus ją, o po to pats nusišaus. Ji labai išsigando tokių jo žodžių, nes jos vyras yra medžiotojas, ir tikrai žinojo, kad jis turi ginklą. Taip pat jis jai ir ankščiau konflikto metu grasino, kad nušaus ją, ir pats nusišaus. Kadangi jis buvo išgėręs, buvo piktas, žinojo, kad turi ginklą, suprato, kad jo grasinimas gali būti realus. Po to E. S. pradėjo sakyti, kad jai čia per lengva mirti. Po įvykio jai ant kojų atsirado kraujosruvų (t. 1, b. l. 120–121). Akistatos 2023-01-30 protokolo duomenimis, nukentėjusioji aiškino, kad įvykio dieną nuteistasis atėjęs į kambarį atsigulė į lovą ir buvo ją prispaudęs savo kūnu, taip pat tampė jai už rankų, grasino ją nužudyti. Po įvykio jai buvo skausmingas kaklas, skaudėjo krūtinės ląsta, rankų riešai, buvo paraudę, ant kojų liko kraujosruvos (t. 2, b. l. 34–36). Kaip matyti, nukentėjusioji pirmosios apklausos metu neminėjo apie kraujosruvas šlaunų srityje. Apie kraujosruvas nukentėjusioji parodymus davė antrosios apklausos metu. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių netikslumų J. S. parodymuose, laikytina, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, neprieštaringi, nėra nustatyta priežasčių, kodėl ji turėtų pagrindą nepagrįstai apkaltinti E. S. nusikaltimų padarymu, nukentėjusioji parodymus davė įspėta dėl melagingų parodymų davimo, nėra pagrindo abejoti jos nurodomų aplinkybių patikimumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi kaip patikimais.

20. Aplinkybę, kad E. S. vartojo fizinį smurtą ir grasino ją nužudyti, nukentėjusioji nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Liudytoja G. B. apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad J. S. sakė, jog sutuoktinis atėjęs pas ją į kambarį norėjo atsigulti į lovą, bet jai neleidus, jis ją griebė už rankų, buvo prispaudęs prie lovos, grasino ją nužudyti. Nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, linkusi verkti (t. 4, b. l. 156). Liudytojas M. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog, atvykus į įvykio vietą, J. S. sakė, kad sutuoktinis prieš ją naudojo fizinį smurtą, grasino ją nužudyti, jog vyras turi ginklą (t. 4, b. l. 157). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiosios patrulės G. B. 2022-10-16 tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2022-10-15 buvo gautas pranešimas iš Klaipėdos apskrities VPK operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų, kad adresu (duomenys neskelbtini), neblaivus vyras užsipuolė pranešėją, tampė ją, grasino. Jis turi medžioklinį ginklą, kurį nusinešė į kambarį. Atvykus nurodytu adresu, namo duris atsidarė J. S., kuri nurodė, kad apie 00.00 val., E. S. grįžo namo ir po 15 min. atėję pas ją į kambarį, jai gulint ant lovos, ėmė ją už rankų, pradėjo purtyti, su alkūne ją spausti, dėl to ji patyrė fizinį skausmą. E. S. grasino, kad nušaus nukentėjusiąją, tačiau nurodė, kad jai per lengva mirtis (t. 1, b. l. 27–28). Kūno kamerų vaizdo–garso įrašų apžiūros 2022-12-07 – 2022-12-29 protokolo duomenimis, vaizdo įraše 2022_1015_010908_015 užfiksuota, kaip policijos pareigūnas bendrauja su moterimi. Nukentėjusioji tvirtina, kad patyrė fizinį skausmą, vyras įsiveržė pas ją į kambarį, pradėjo smurtauti – ją stumdė, laužė rankas, draskė, terorizavo. Ji tuo metu gulėjo lovoje. J. S. nurodė, kad nufilmavo, kur vyras pasidėjo ginklą. Ji vyro bijo, tai ne pirmas kartas, tačiau ankščiau į policiją nesikreipė, vyras jai kalba, kad ją nušaus, ir pats nusišaus (t. 1, b. l. 148–151). Kituose vaizdo–garso įrašuose užfiksuotas tas pats įvykis, tie patys proceso dalyviai. Apeliacinės instancijos teismui peržiūrėjus šiuos vaizdo įrašus, taip pat matyti, kad nukentėjusioji, nurodydama įvykio aplinkybes, graudinasi, yra apsiverkusi, streso būsenoje. 2022-10-16 buvo gautas VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės darbuotojo pranešimas, jog 2022-10-16 į ligoninę kreipėsi nukentėjusioji, kuri paaiškino, jog namuose sumušė sutuoktinis; diagnozė: stresas (t. 1, b. l. 155). Iš 2022-10-19 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G 1204/2022 (03) nustatyta, kad J. S. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinėje ir kairėje šlaunyse, pagal mikroskopinį vaizdą ir lokalizaciją, padarytos paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu(-ais), 3–6 parų laikotarpiu iki objektyvios teismo medicininės apžiūros, trimis trauminiais poveikiais. Specialistas konstatavo, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusioji buvo objektyviai apžiūrėta, taip pat nurodyta, kad nukentėjusioji 2022-10-16 kreipėsi į VšĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę, dėl pablogėjusios sveikatos, skundėsi galvos svaigimu ir dusuliu, nurodė, kad į ją pasikėsino sutuoktinis artimojoje aplinkoje (t. 1, b. l. 144). Specialistas R. Dumša teisimojo posėdžio metu savo duotą išvadą patvirtino, papildomai nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad sužalojimai yra plačios grupinės priklausomybės ir jose nėra užsifiksavę individualių žalojančių daikto požymių, todėl tiksliai negali pasakyti kokiu daiktu ar daiktais buvo padaryti sužalojimai (t. 4, b. l. 155). Tuo tarpu nuteistasis apeliaciniame skunde specialisto paaiškinimus nepagrįstai traktuoja sau palankesne kryptimi, pabrėždamas, jog nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti arba iki įvykio, arba jau po jo ir kitomis aplinkybėmis (susitrenkus į stalo kampą, važiuojant dviračiu ar pan.). Taigi, liudytojų parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, ir anksčiau aptarta rašytinė bylos medžiaga sutampa su nukentėjusiosios nurodytomis įvykio aplinkybėmis.

21. Apelianto skundo argumentai, kad teismas, nustatydamas jo kaltę, nepagrįstai rėmėsi abejotina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada, atmetami. Nors nukentėjusioji apžiūrai pas teismo medicinos specialistą nuvyko po įvykio praėjus 4 dienom, tačiau tarpusavyje sutampančių baudžiamosios bylos duomenų visuma jos parodymus apie nuteistojo atliktus smurto veiksmus, sukeltą skausmą ir padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą patvirtina. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėta išvada, kaip anksčiau nurodyta, atlikta objektyviai apžiūrint nukentėjusiąją.

22. Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad E. S. tyčia griebė už rankų savo sutuoktinę J. S., tampė ir spaudė už riešų, bandė numauti pižamos kelnes, o nukentėjusiajai besipriešinant, visu kūnu ją užgulė, prispausdamas, taip apsunkino nukentėjusiajai kvėpavimą, ranka spaudė krūtinę ir kaklą, užlaužė jai rankas. Dėl to E. S. smurtaudamas J. S. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas dešinėje ir kairėje šlaunyse, ir taip nežymiai sužalojo savo šeimos narę. Pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 2 dalis – nuteistojo nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, nes E. S. tyčia smurtaudamas J. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

23. Be to, nustatyta, kad E. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą ir taip padarydamas J. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, grasino nužudyti nukentėjusiąją, t. y., kad ją nušaus, po to nusišaus pats, taip sukeldamas nukentėjusiajai nerimą, baimę, išgąstį ir pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, nes žinojo, kad E. S. namuose laiko ginklą. Pagal nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 1 dalis – nuteistojo nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad grasinimas nužudyti buvo konkretus ir realus, nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog jis bus įvykdytas ir būtent taip jį suvokė. Tokia išvada, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teisinga, nes grasinimas nužudyti, nors ir tuo metu nelaikant rankoje šaunamojo ginklo, išsakytas naudojant smurtą, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios esant įtemptiems santykiams bei E. S., kaip medžiotojui, namuose laikant net septynis ginklus, juolab, kai po konflikto nukentėjusioji koridoriuje, netoli jos miegamojo, rado padėtą šautuvo dėžę, kurią po to nuteistasis nunešė į patalpą, kurioje laiko šaunamuosius ginklus. Iš nustatytų bylos aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis E. S. veikė tiesiogine tyčia.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi aptartų bylos įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl E. S. kaltės smurtaujant sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarius jai nežymų sveikatos sutrikdymą bei grasinus ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

25. Patikrinus nagrinėjamą bylą konstatuotina, kad apeliacine tvarka apskųstame teismo sprendime atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek E. S. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia E. S. kaltę. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nėra teisinio pagrindo.

26. Nuteistojo skunde teigiama, jog jam nepagrįstai pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, jo veiksmai turi būti vertinami kaip mažareikšmiai. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

27. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-416/2012, Nr. 2K-154/2013, Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-93-788/2017). Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-581/2014, Nr. 2K-299-648/2015, Nr. 2K-231-976/2017).

28. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Neabejotina, kad asmens sveikata yra įstatymų ginama vertybė, ir nukentėjusiajai sukeltos pasekmės – fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, yra svarbios. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-231-976/2017). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai J. S. buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, padarant poodines kraujosruvas dešinėje ir kairėje šlaunyse, labai sunkių padarinių nekilo, galima sakyti, tik dėl laimingo atsitiktinumo, todėl tokie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai. Veiksmais, aprašytais BK 140 straipsnio 2 dalyje, pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajai padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Taigi fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, be kita ko ir grasinimas nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių E. S. veikų pavojingumą, nenustatyta, todėl jo nusikaltimai negali būti pripažįstami mažareikšmiais pagal BK 37 straipsnį.

29. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde išsakytos pozicijos prieštaringumą. Antai nuteistasis E. S. viso proceso metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažįsta. Taip pat apeliaciniame skunde iš esmės pareiškiama apie E. S. nekaltumą, tačiau, tuo pačiu teigiama, kad nuteistojo veiksmai, panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir taip sukeliant jai fizinį skausmą bei padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat grasinant ją nužudyti (nušauti), turi būti vertinami kaip mažareikšmiai. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltės pripažinimas ar nepripažinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu yra svarbi aplinkybė, turinti reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui. Teismo sprendimo apskundimas nekaltumo pagrindu, tačiau prašant inkriminuotus nusikaltimus pripažinti mažareikšmiais, gali reikšti, jog toks asmuo klaidiną teismą, kad teismas priimtų palankų jam sprendimą – atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl daiktų grąžinimo

30. Apeliaciniame skunde nuteistojo prašymas dėl šaunamųjų ginklų ir jų priedų, kurie buvo paimti iš E. S. ir saugomi Klaipėdos apskrities VPK ginklų sandėlyje, grąžinimo, susijęs su jo prašymu jį išteisinti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies pagrindu, E. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį pripažino kaltu ir nusprendė lagaminą su užrašu MAUSER, kurio viduje graižtvinis šautuvas REMINGTON 7400 Nr. B8342039 su optika MEOPTA MEOSTAR R2, dvi dėtuvės, lygiavamzdį šautuvą Nr. SFN4756 su optika, baterija DURACEL, graižtvinį šautuvą su optika, ginklo Nr. 041807326, graižtvinį šautuvą su optika ALPEN, ginklo Nr. JAN10787, išardytą lygiavamzdį šautuvą odiniame dėkle Nr. L 4510, išardytą lygiavamzdį šautuvą Nr. T-903-65, ant dvigubo vamzdžio Nr. TN903, dujinį pistoletą DOUBLE EAGLE Nr. KL0197, 10 vnt. šovinių 3006, 132 vnt. šovinių 12 kal., 14 vnt. šovinių 9 mm, 655 vnt. šovinių 22LR, 79 vnt. šovinių, 6 vnt. kulkų ir 25 vnt. tūtelių paliktini saugoti Klaipėdos apskrities VPK ginklų sandėlyje iki Licencijavimo skyriaus atskiro sprendimo. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad E. S. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė byloje, anksčiau paminėtų, daiktų likimą. Dėl to šiuos daiktus grąžinti nuteistajam nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės

31. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 9 punktas). Šie skundo argumentai nepagrįsti.

32. Pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-584/2014, Nr. 2K-55-387/2023).

33. Nors po įvykio nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio kiekio matuokliu nebuvo tirtas, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nurodė, kad įvykio dieną buvo susitikęs su draugu, su kuriuo vartojo alkoholinius kokteilius. Be to, nukentėjusioji viso proceso metu tvirtino, kad E. S. buvo labai neblaivus. Šias aplinkybes patvirtina ir Klaipėdos apskrities VPK (duomenys neskelbtini) G. B. 2022-10-16 tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys apie tai, jog E. S. buvo rastas miegantis savo kambaryje, jį prikėlus, vyras nesuprato, kas vyksta, liepus atsistoti, vyro judesiai buvo nekoordinuoti, sklido stiprus alkoholio kvapas. Taip pat liudytojai (policijos pareigūnai) G. B. ir M. L., apklausiami pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad nuo vyro sklido stiprus alkoholio kvapas, jo judesiai buvo nekoordinuoti, kalbėjo nerišliai. Kaip matyti iš policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų, nors policijos pareigūnams bendraujant su nuteistuoju, jis elgiasi adekvačiai, atsakinėja į pareigūnų užduodamus klausimus, tačiau jo kalba nerišli, pareigūnai kas kartą perklausia jį, o į klausimą ar daug yra išgėręs alkoholio, E. S. atsako „o kiek reikia?“, po to policijos pareigūnas pasako „vadinasi gėrei“. Šios nustatytos aplinkybės, o taip pat E. S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, nuteistojo veiksmų neadekvatumas, leidžia daryti išvadą, jog E. S. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia.

Dėl proceso išlaidų

34. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pateiktas prašymas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir šias išlaidas pagrindžiantys finansiniai dokumentai, tačiau teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, šis prašymas buvo netenkintas. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir E. S. išteisinus dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, patirtos išlaidos priteistinos iš valstybės.

35. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Atsižvelgiant į bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo rezultatą, priteisti iš valstybės nuteistajam E. S. turėtas išlaidas advokato paslaugoms, suteiktoms susipažįstant su bylos medžiaga, konsultuojant nuteistąjį, ginant jį pirmosios instancijos teisme, apmokėti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eugenijus AntanauskasEduardas MaškevičiusAurelija Sadauskaitė