Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10846-615/2014 pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui V. A., trečiajam asmeniui R. P. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Nepagrįsta išvada, kad ieškovas civilinėje byloje įrodė esant visas keturias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas apie atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą pasisakė itin lakoniškai, visiškai nemotyvavo ir nepagrindė, kokiais byloje esančiais įrodymais remiasi. Pažeistos CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintos materialinės teisės normos, nes atsakovo pareiga atlyginti ieškovui jo tariamai patirtą žalą pripažinta nenustačius visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, neįvertinus aplinkybių, paneigiančių atsakovo kaltę.

2. Pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, vertinti tik ieškovui palankūs įrodymai, pažeista pusiausvyros tarp ginčo šalių principinė nuostata dėl įrodinėjimo pareigos, nes iš esmės visa įrodinėjimo našta teko atsakovui. Dėl to pažeistos CPK 177, 185 straipsnių nuostatos, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002), neįvertintos reikšmingos ginčo aplinkybės.

3. Nepasisakyta dėl atsakovo kaltus veiksmus paneigiančių ir civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, tinkamai neįvertinta dalis byloje esančių įrodymų, apie juos nepasisakyta, tinkamai neįvertinti teismo posėdžio metu duoti ir procesiniuose dokumentuose (atsiliepime, triplike) nurodyti atsakovo paaiškinimai, jie iškraipyti, tinkamai neįvertinti trečiojo asmens duoti paaiškinimai.

4. Neatsižvelgta, kad vien žalos buvimo faktas savaime neįrodo visų kitų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Nepagrįstai konstatuota, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui padarytos žalos. Spręsdamas, kad priežastinio ryšio buvimą tarp atsakovo veiksmų iškertant ieškovui priklausančius medžius ir jam padarytos žalos įrodo tai, jog atsakovas ir trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės (miško) sklype esančius medžius be ieškovo sutikimo kirto atsakovas kartu su pagalbininkais ir dalį medienos išsivežė sau, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį. Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos buvimas.

5. Tinkamai neįvertinti įrodymai, patvirtinantys, jog galbūt neteisėti veiksmai, lėmę ieškovui priklausančioje miško dalyje esančių medžių iškirtimą, buvo padaryti trečiojo asmens, atsakovui prisistačiusio greta esančio miško savininku, nurodymu. Dėl to atsakovo procesinė padėtis šioje byloje neturėtų būti kaip atsakovo. Atsakovu šioje civilinėje byloje turėjo būti trečiasis asmuo R. P. Neatsižvelgta į atsakovo argumentus, jog jis neorganizavo miško kirtimo. Medžiai iškirsti trečiojo asmens valia. Su trečiuoju asmeniu buvo sutarta, kad dvi iškirstas priekabas su medžiais atsakovas atveš jam, o už pagalbą kertant mišką atsakovas galės pasiimti kitą priekabą su medžiais. Atsakovui susitarus su trečiuoju asmeniu, pastarasis su dažais ant medžių nurodė liniją iki kurios reikia kirsti medžius. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo pripažino, kad jis suklydo nurodydamas ribą, patvirtino, jog miškas priklauso jo motinai. Nebūdamas miško savininku, atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti tikslių miško ribų, už šių ribų tinkamą žymėjimą (nurodymą) yra atsakingas miško savininkas (šiuo atveju R. P.), kuris parodė kirtimo ribas. Taigi nebuvo įvertinta esminė aplinkybė, jog atsakovo veiksmus, iškertant ieškovui priklausančius medžius, lėmė trečiojo asmens veiksmai – netinkamas ribos nurodymas. Atsakovo rašytinis pasiaiškinimas, kuris vertintas atsietai, tik su ieškovo paaiškinimais, neatsižvelgiant į atsakovo duotus paaiškinimus, byloje esančius kitus rašytinius įrodymus, traktuotinas ne kaip prisipažinimas dėl atsakovo padarytų neteisėtų veiksmų, o laikytinas įvykio aplinkybių paaiškinimu, patvirtinančiu, jog ieškovo sklypo dalyje buvę medžiai buvo iškirsti gretimo miško savininko paliepimu.

6. Tinkamai neįvertinta aplinkybė, jog 2013 m. liepos 2 d. dėl padarytos nusikalstamos veikos ieškovas kreipėsi į Domeikavos policijos nuovadą, tačiau 2013 m. liepos 9 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Ieškovas teigė, kad tikėjosi, jog padaryta žala bus atlyginta, tačiau šie ieškovo teiginiai turėjo būti įvertinti kritiškai, kadangi 2013 m. liepos 9 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo nurodyti kitokie ieškovo argumentai ir teiginiai, t. y. ieškovas nurodė, „kad jo pusbrolis R. P., kurio miškas ribojasi su jo mišku, suklydo ir miško kirtėjui V. A. nurodė ne jam priklausančio miško sklypo ribas, o jo miško sklypo ribas. Kadangi įvyko nesusipratimas, ikiteisminio tyrimo nereikalauja, prašo medžiagos tyrimą nutraukti. Mano, kad R. P. žalą atlygins“. Tai reiškia, kad kaip žalą padariusį asmenį ieškovas įvardino trečiąjį asmenį R. P., o atsakovas nebuvo įvardintas kaip žalą padaręs ir už ją atsakingas asmuo. Laikytina, jog, ieškinyje nurodydamas visai kitas aplinkybes, ieškovas elgėsi nesąžiningai, siekdamas patraukti atsakomybėn tik atsakovą, kaip asmenį iškirtusį ieškovo miško sklype buvusius medžius, tačiau atsakovu netraukdamas asmens, kurio tiesioginiu pavedimu ir nurodymu veikė atsakovas.

7. Byloje liko neapklausti liudininkai – su atsakovu dirbę kiti darbininkai, kuriuos jis buvo atsivedęs į teismo posėdį ir kurie būtų patvirtinę visas atsakovo nurodytas aplinkybes, susijusias su medžių kirtimu, sklypo ribų nustatymu.

8. Nepagrįsta išvada, jog atsakovo kaltė ir civilinės teisės prasme neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovas iš asmens, tariamai nuosavybės teise valdančio visą žemės (miško) sklypą, kuriame turėjo būti kertami medžiai, nepareikalavo jo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad visi ketinami kirsti medžiai yra trečiajam asmeniui priklausančio žemės (miško) sklypo ribose. Ją darant, neįvertinta, kad trečiasis asmuo R. P. atsakovui prisistatė kaip miško sklypo savininkas, atsakovui nebuvo pagrindo abejoti šia aplinkybe, kadangi atsakovas ir kiti byloje likę neapklausti asmenys šiam asmeniui ne pirmą kartą kirto mišką. Be to, trečiasis asmuo patikino, jog yra išduoti leidimai kirsti medžius, ribos teisingos.

9. Nevertinta, kad pagal Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 21 punktą pareiga gauti atitinkamus leidimus, pateikti pranešimą dėl miško kirtimo tenka miško savininkui, tačiau ne pašaliniam asmeniui. Kadangi trečiasis asmuo neįvykdė jam teisės aktų nustatytų pareigų, už jų pažeidimus (nesilaikymą) jam kyla atsakomybė. Dėl to nepagrįstai atsakomybė dėl trečiojo asmens, atsakovui prisistačiusio žemės sklypo savininku, neveikimo, perkelta atsakovui, padarant nepagrįstą išvadą, jog atsakovo kaltė pasireiškė tuo, kad prieš pradėdamas kirsti medžius, jis neįsitikino, jog pagal galiojančius teisės aktus medžių kirtimas yra teisėtas.

10. Tinkamai neindividualizuoti atsakovo ir trečiojo asmens veiksmai, iškertant ieškovui priklausančius medžius. Esant nustatytai mišriai atsakovo ir trečiojo asmens kaltei (neteisėtiems veiksmams), įvertinus nurodytų aplinkybių visetą, turėjo būti konstatuota, kad dėl žalos atsiradimo ar padidėjimo yra kaltas ir trečiasis asmuo. Dėl to atsakovas turėjo būti atleistas nuo atsakomybės arba žalos dydis sumažintas, atsižvelgiant į kiekvieno neteisėtus veiksmus, jų priežastinį ryšį su ieškovui kilusia žala.

11. Netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su ieškovo patirtos žalos dydžiu. Rašytinio pasiaiškinimo metu 2013 m. birželio 11 d. ieškovas nurodė atsakovui, kad jam priklausančiame miško žemės sklype buvo nupjautos dvi eglės, tačiau ieškinyje nurodoma, kad buvo nupjauti iš viso devyni medžiai ir keturi lazdyno krūmai. Nurodytas nukirstų medžių kiekis kelia pagrįstą abejonę, kiek medžių buvo neteisėtai nukirsta. Ši abejonė nebuvo paneigta.

12. Konstatuojant atsakovo neteisėtus veiksmus, pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad ieškovui priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 2013 m. birželio 8 d. buvo nukirsti devyni medžiai (du ąžuolai, viena drebulė, vienas uosis, penkios eglės) ir keturi lazdynų krūmai, padaryta 3 550,17 Lt žala (b. l. 7–10). Byloje kilo ginčas dėl to, kas atsakingas už ieškovui padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakyti turi atsakovas, t. y. asmuo kirtęs medžius, pastarasis nesutinka, teigdamas, kad medžius kirto R. P. prašymu ir nurodymu, todėl jis ir turėtų atsakyti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles, kas lėmė, jog buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Apelianto teigimu, vien žalos fakto, kurio jis neneigia, nepakanka.

Deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje, kuriame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 str. 2 d.). Iš delikto civilinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos, tai yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė (CK 6.248 str.), žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė yra preziumuojama, minėtos normos 2 dalis nustato, kad kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu, o 3 dalis nurodo, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kadangi atsakovo kaltė preziumuojama, ieškovui tenka pareiga įrodyti kitas sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat žalos padarymo faktą ir jos dydį. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių įstatyme nustatytos prezumpcijos. Teismas mano, kad atsakovo kaltė pasireiškė neatsargumu ir byloje yra įrodyta.

Neteisėti veiksmai, kaip pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti, yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidimas bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Sutiktina su apeliantu, kad reikiamus dokumentus miškui kirsti turi jo savininkas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismui, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovas iškirto medžius nebūdamas įsitikinęs, kad kirstini medžiai yra prašančio juos kirsti asmens sklype, kad yra gauti reikiami dokumentai medžiams kirsti, kiek ir kokių medžių yra leidžiama iškirsti, ar medžiai yra sužymėti ir ar juos sužymėjo tam teisę turintis asmuo (Aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. D1-577 „Dėl Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių patvirtinimo“ 28 p.). Apeliacinio teismo nuomone, tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, pažeidė pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6. 263 str. 1 d.). Tai, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nereiškia, jog aukščiau minėtų pareigų apeliantas nepažeidė. Apeliantui neįsitikinus, kad R. P. yra miško sklypo savininkas, kad jis turi teisę kirsti medžius, apeliantas iškirto ieškovui priklausančiame miško sklype devynis medžius ir keturis krūmus, dėl ko ieškovas patyrė turtinę žalą.

Žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Kasacinis teismas išaiškinęs, kad tiesioginė žala paprastai yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris atsiranda tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą. Tokiais atvejais nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, buvusią iki žalos padarymo. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuotolių atlyginimo principo (CPK 6.251 str.). Šio principo esmė, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; kt.). Žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2007; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011; kt.).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog iš karto po įvykio ieškovas jam nurodė, kad buvo nukirstos tik dvi eglės. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų tokios aplinkybės nustatyti negali, nes pateiktame atsakovo 2013 m. birželio 11 d. paaiškinime apie medžių kiekį nekalbama, pripažįstama tik medžius nupjovus (b. l. 11). Be to, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ieškovo pareiškimas gautas policijos įstaigoje 2013 m. liepos 2 d., jame nurodyta, kad nupjauta apie dešimt brandžių medžių. Apie ieškinyje nurodytą medžių kiekį atsakovui buvo priminta ieškovo 2013 m. lapkričio 18 d. pranešimu, 2014 m. vasario 3 d. prašymu (b. l. 12–13).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir priežastinį ryšį tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir ieškovui padarytos žalos. Kaip minėta, atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltės prezumpciją.

Įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Tuo tarpu teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatė faktines aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakyta nuomone, kad jeigu dėl iškirstų medžių yra ir trečiojo asmens kaltė, remdamasis CK 6.6. straipsniu, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš tiesiogiai medžius iškirtusio ir tai pripažinusio asmens, t. y. atsakovo.

Pažymėtina, jos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliaciniame procese pateikus jas patvirtinančius įrodymus (b. l. 111–113) (CPK 96 str.). Išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. G., a. k. (duomenys neskelbtini), iš apelianto (atsakovo) V. A., a. k. (duomenys neskelbtini), 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese.