Šiaulių apylinkės teismo nutartis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) piliečiui, turinčiam aukštesnįjį išsilavinimą, išsiskyrusiam, nedirbančiam, registruotam Užimtumo tarnyboje, gyvenančiam ir gyvenamąją vietą deklaravusiam (duomenys neskelbtini), neteistam, dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą I. B., o būtent: 2022 m. spalio 26 d. apie 09.10 val. (duomenys neskelbtini) skyriuje suėmė rankomis nukentėjusiajai I. B. už kaklo ir ją smaugė, bei sugriebė jai už kairės alkūnės, taip sukeldamas nukentėjusiajai I. B. fizinį skausmą.

A. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog prisipažįsta dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, kad savo smurtinio pobūdžio veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, tačiau nesutinka su aplinkybe, jog nukentėjusiąją smaugė ir sugriebė jai už kairės alkūnės, jis ją tik pastūmęs, dėl ko ir galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Teikdamas paaiškinimus teisme nurodė, jog jis stūmė slaugytoją per vidurį ir pabėgo į lauką. Paaiškino, jog norėjo išeiti iš palatos nusipirkti kavos, bet jo niekas neišleido, todėl, atsidarius durims, jis pabėgo, prieš tai pastūmęs tarpduryje buvusią slaugytoją. Teigė tiksliai prisiminti negalintis, tačiau nurodė, kad nieko nesmaugė, už rankos negriebė, nieko nemušė, nukentėjusiajai už rankų ar rūbų suėmęs nebuvo, nestūmė jos už viršutinės kūno dalies, t. y. kaklo. Laikyti nukentėjusiajai už kaklo negalėjo, nes jis bėgo į liftą, lakstė po koridorių. Tik pastūmė ir išlėkė, o fizinis skausmas galėjo būti sukeltas nuo pastūmimo. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. teigė, kad norėdamas išeiti nusipirkti kavos ir nukentėjusiajai atsistojus prie durų, jis ją pastūmė rankomis už jos viršutinės kūno dalies, šalia kaklo, dėl ko ji galėjo pagalvoti, kad jis ją smaugė. Tai netruko ilgai, ją paleido ir iš karto pasišalino link lifto (1 t., b. l. 98-101). Tačiau įvertinus A. K. psichinę būklę - tuo metu sirgo ūmiu, praeinančiu psichikos sutrikimu – psichikos ir elgesio sutrikimu vartojant alkoholį, buvus konstatuotai abstinencijos būklei su delyru, dėl ko jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negebėjo jų valdyti, bei įvertinus tai, kad, kaip konstatuota ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ūminio, praeinančio psichikos sutrikimo A. K. turi sunkumų atgamindamas veikos padarymo aplinkybes, atsižvelgus ir į po įvykio jį prižiūrėjusio (duomenys neskelbtini) skyriaus gydytojo paaiškinimus, jog A. K. psichinė būklė po įvykio buvusi sunki, jokių aplinkybių, susijusių su nagrinėjamu įvykių, jis visiškai neprisiminė, o neprisiminė galimai dėl psichikos sutrikimo, retrogradinės anamnezės, dėl ko galimas atvejis, kad asmuo net ir praėjus kiek laiko ir pagerėjus jo psichinei būklei neprisimins įvykio aplinkybių (1 t., b. l. 76-77), be to, atsižvelgus ir į paties A. K. teisminio nagrinėjimo metu išreikštą poziciją, kad visgi tiksliai įvykio aplinkybių prisiminti negali, teismas suėmimo rankomis nukentėjusiajai už kaklo ir smaugimo bei sugriebimo už kairės alkūnės faktą pripažįsta, nes šias aplinkybes patvirtina ne tik nuoseklūs viso proceso metu nukentėjusiosios I. B. parodymai, bet ir liudytojos L. D. parodymai, taip pat iš dalies ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojos D. J. duoti parodymai, kuriuos atitinka ir kita rašytinė bylos medžiaga. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji I. B. parodė, kad prieš ją A. K. pakėlė ranką, ją smaugė. Teigė, kad buvo smaugiama, o ne stumiama už kaklo. Pasakodama įvykio aplinkybes parodė, kad jai po procedūros grįžtant į palatą su žmogumi rateliuose, išbėgo A. K. ir ėjo link durų. A. K. atėjo prie jos, griebė už gerklės ir ėmė smaugti. Atėjusi kolegė L. D. iškvietė policiją. Teigė, kad A. K. griebė viena ranka ir smaugė, tačiau nurodė ir tai, kad įvykį geriau prisiminė, kai rašė policijai pareiškimą ir, anot jos, tuo metu teisingai buvo nurodžiusi, jog A. K. smaugė abiem rankomis. Be to, dar buvo sugriebęs už kairės rankos alkūnės. Smaugiant ir sugriebus už rankos jai labai skaudėjo, ją tai labai išgąsdino. Skaudėjo alkūnę, kaklą, kaklas buvo paraudęs. Skaudėjo apie savaitę, o skausmo stiprumą įvertintų 9 balais. Kaklas buvo atviras, nes buvo tik su palaidine, po smaugimo kaklas buvo raudonas. Parodė, kad įvykį matė L. D., kuri liepė A. K. pasitraukti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji aplinkybes nurodė iš esmės tapačiai, t. y., jog bylai reikšmingu laiku jai su kitu ligoniu grįžus į (duomenys neskelbtini) skyrių, pastebėjusi, jog vienas pacientas nori išeiti iš skyriaus. Neleidusi pacientui išeiti, šis jai abejomis rankomis sugriebė už kaklo ir pradėjo smaugti, dar sugriebė už kairės rankos alkūnės, kas sukėlė jai fizinį skausmą, kurį įvertino 9 balais. Norėdama išvengti didesnių sužalojimų, pacientą praleido pro duris, o apie įvykį informavo dirbančią vadovę. Nurodė, kad po įvykio teko vartoti vaistus, pasidarė silpna (1 t., b. l. 9-15). Tokius nukentėjusiosios I. B. parodymus patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos L. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai. Teisme liudytoja teigė, kad eidama koridoriumi matė keistai vaikštantį žmogų, nuo jo buvo apie 6 metrų atstumu. Prasivėrus palatos durims, pamatė, kad tas pats žmogus puola ant tų durų, o priekyje I. B. su vežimu, tas žmogus puolė ant nukentėjusiosios tarpduryje ir čiupo jai už kaklo. Liudytoja pradėjusi šaukti, kad kolegė praleistų užpuolusį pacientą, nes nežinojo, kuo čia viskas gali baigtis. Paskui užpuolęs pacientas nubėgo prie kito skyriaus durų, pradėjo draskytis, koneveiktis. Stebėjo jį iš tolo ir iškvietė policiją. Nurodė, kad galėjo būti taip, kad I. B. A. K. sugriebė ir už kairės alkūnės, bet ji dėl patirto šoko nepastebėjusi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja įvykio aplinkybes iš esmės nurodė analogiškai, t. y., kad apie 9 val. eidama koridoriumi atkreipė dėmesį į prieš ją lėtu tempu einantį vyriškį. Prasivėrus palatos durims, pamatė, kad tas pats vyriškis, kurį matė koridoriuje, pašoko iš vietos ir puolė ant jos kolegės I. B., kuri stūmė sėdimą vežimėlį su kitu ligoniu. Nurodė, kad tas vyras sučiupo jos kolegei už kaklo abejomis rankomis ir jos kaklą laikė. Tai truko kelias sekundes, nes iš karto jis jos nepaleido. Matė, kad jos kolegė buvo išsigandusi, todėl jai šaukė, kad praleistų ją užpuolusį pacientą, kad šis galėtų išeiti iš skyriaus koridoriaus ir paleistų jos kaklą. Galiausiai A. K. paleido nukentėjusiosios kaklą, o pats išbėgo (1 t., b. l. 28-31). Taip pat nors ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta D. J. ir nurodė, kad įvykio, kuris įvyko tarp jos kolegės I. B. ir paciento A. K., nematė, nes ji dirbo su pacientais (duomenys neskelbtini) palatoje, kurios durys buvo uždarytos, taip pat, nors ji ir teigė, kad nieko negirdėjo, tačiau apklausos metu patvirtino, jog įvykio dieną, po pietų girdėjusi, kaip kolegės jų skyriuje kalbėjo, kad vienas iš jų skyriaus pacientas smaugė kolegę I. B., tačiau į įvykio detales nesigilino, kadangi turėjo daug darbo (1 t., b. l. 34-36). Tokius nukentėjusiosios I. B. ir liudytojų L. D. bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustos D. J. parodymus atitinka ir rašytinė bylos medžiaga. Antai, iš kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota garso įrašo iš Bendrojo pagalbos centro, apžiūra, matyti, jog į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinusi moteris iš (duomenys neskelbtini) skyriaus informuoja, jog pacientas užpuolė darbuotoją ir norėtų iškviesti policijos ekipažą, pranešėja nurodė, kad pacientas darbuotoją smaugė, pritrenkė prie sienos, griebė už rankos, paskui mestelėjo ir išbėgo iš skyriaus (1 t., b. l. 47-49). Apžiūros protokole, kuriame užfiksuota įvykio vietoje policijos pareigūnų kūno kamera darytų vaizdo įrašų apžiūra, matyti, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai kalbina A. K., kuris jiems sakantis, jog jo neišleidžia, kad bandydamas ištrūkti darė duris, durys neatsidarė, ėjo moteris, ją nustūmė ir greit pabėgo. Medicinos darbuotoja pareigūnui aiškina, kad darbuotoją A. K. griebė už gerklės ir į sieną. Pareigūnui paklausus, kodėl jis taip elgiasi, vyras atsakė, jis čia neturėtų būti įkaitu, kad jis norėjo tik išeiti pro duris, kad jo niekas neišleido, nieko blogo jis nepadarė. Priėjusi I. B. aiškina ir rodo ranka suėmusi sau už kaklo, kad A. K. ją žiauriai išgąsdino, kad ji klausė, kur jis eina, o jis jai griebė už kaklo, įvarė jai stresą. A. K. pasako, kad jis išlėkė, o darbuotoja I. B. atsako, kad jis išlėkė, bet griebė jai už kaklo. Darbuotoja nurodo, jog rašys policijai pareiškimą dėl prieš ją panaudoto smurto (1 t., b. l. 51-54). Iš BIRT ataskaitų žiūryklės informacijos taip pat matyti, kad buvo gauta informacija apie tai, jog (duomenys neskelbtini) skyriuje pacientas sumušė darbuotoją, smaugė, po to iš skyriaus pasišalino. Nusikalstamos veikos aprašymo grafoje nurodoma, jog 2022 m. spalio 26 d. apie 09.10 val. (duomenys neskelbtini) skyriuje žodinio konflikto metu A. K. smaugė blaivią skyriaus slaugytoją l. B., taip sukeldamas fizinį skausmą. Dėl patirto skausmo nukentėjusioji į gydymo įstaigas nesikreipė (1 t., b. l. 55-57). Asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad atlikus I. B. kūno apžiūrą, akivaizdžių kūno sužalojimų nustatyta nebuvo, tik šalia kaklo matomas nežymus paraudimas, ant kairės rankos alkūnės akivaizdžių sužalojimų nustatyta nebuvo (1 t., b. l. 37-39).

Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas nustatė, kad A. K. 2022 m. spalio 26 d. apie 09.10 val. (duomenys neskelbtini) skyriuje, suimdamas rankomis nukentėjusiajai I. B. už kaklo ir ją smaugdamas, bei sugriebdamas jai už kairės alkūnės, sukėlė nukentėjusiajai I. B. fizinį skausmą. Tokią teismo išvadą pagrindžia aukščiau aptarti nukentėjusiosios I. B., liudytojos L. D. duoti nuoseklūs ir detalizuoti parodymai, iš dalies ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos D. J. duoti parodymai, apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuoti tiek garsinė, tiek vaizdinė medžiaga apie smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, ko pasekoje jai buvo sukeltas fizinis skausmas, įvykio vietos apžiūros protokolas, asmens apžiūros protokolas, policijos registruojamų įvykių registro išrašas, pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei kiti byloje surinkti įrodymai. A. K. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika baigta ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytus požymius.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad A. K. tikslinga skirti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos ekspertizę (1 t., b. l. 152).

2022 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi A. K. skirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos ekspertams (1 t., b. l. 165-167).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2023 m. vasario 7 – kovo 6 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta: 1) A. K. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu, t. y. 2022 m. spalio 26 d. apie 09.10 val. sirgo ūmiu, praeinančiu psichikos sutrikimu - psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru, dėl ko jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo juos valdyti; 2) šiuo metu A. K. neserga tokia psichine liga, dėl kurios jis gali pamiršti buvusius įvykius ar tam tikras jų aplinkybes, tačiau dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu jam išsivysčiusio ūminio, praeinančio psichikos sutrikimo A. K. turi sunkumų atgamindamas veikos padarymo aplinkybes; 3) šiuo metu A. K. nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas - psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės alkoholiui sindromas. Šis sutrikimas netrukdo jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti; 4) A. K. atžvilgiu priverčiamosios medicinos priemonės nėra būtinos, jam rekomenduojamas bendras medicininis stebėjimas (BK 98 str. 7 d.); 5) A. K. atsižvelgiant į jo psichinę būklę, sugeba teisingai suprasti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti teisingus parodymus; 6) A. K. gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdžiuose (1 t., b. l. 172-177).

Teisiamajame posėdyje ekspertas G. B. paaiškino, kad lieka prie tos pozicijos ir tvirtina tas išvadas, kurios buvo ekspertizės akte, tai, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu A. K. sirgo ūmiu, praeinančiu psichikos sutrikimu – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru, dėl ko jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo juos valdyti. Būklei praėjus, išnykus, nes ji yra laikina, tai šiuo metu lėtinis psichikos sutrikimas – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės alkoholiui sindromas, kas paprastai išsivysto abstinencijos būklėje. Šita priklausomybės alkoholiui būklė yra nuolatinė, bet ji nėra savaime pavojinga, nes asmuo gali suprasti ir suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Todėl dėl priverčiamųjų medicinos priemonių sunku ką skirti, nes jį ištiko delyras, kitaip sakant, sąmonės sutrikimas abstinencijos būklėje, kuris išsivysto antrą, trečią dieną po alkoholio nevartojimo ir jis praėjo. Todėl priverstinai gydyti nuo alkoholio negalima, nes niekas negydo. Jeigu asmuo sirgtų kažkokiu lėtiniu sutrikimu, pavyzdžiui, šizofrenija, tai taip. Bet šiuo atveju priverstinai gydyti asmenį nuo alkoholio kaip ir neskiriama. Kartais pasižiūrima, kad ir psichozei ištikus, ir jeigu dažnos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, kartais rekomenduojamos ambulatorinės priverčiamosios priemonės. Bet tai yra sudėtinga ir gydytojams, ir psichiatrams, ir socialiniams darbuotojams, nes tą priklausomybę nuo alkoholio gydyti priklauso labiau specializuotiems centrams - priklausomybių centrams, nes psichikos sveikatos centrai neturi tiek kompetencijos. Sudėtinga yra, ar skirti priverčiamąsias priemones, ar ne, kai yra būklė dėl alkoholio. Nerekomendavo priverčiamųjų priemonių, o rekomendavo, vadovaujantis BK 98 str. 7 d., bendrą medicininį stebėjimą. Kai atliko jo būklės vertinimo aktą, minėjo, kad lankosi pas psichiatrę, vartoja vaistus, kurie padeda kažkiek atsilaikyti, bet priklausomybė yra sudėtinga ir gaji liga bei vien vaistais pagydyti negalima. Pats asmuo žino, kad dėl alkoholio vartojimo kyla problemos ne tik su vidaus organų funkcionavimu, bet kyla ir psichozės, delyrai, kurių jis nepajėgus kontroliuoti. Jis pats turi suprasti, turėti pastangų ir valios gydytis savo priklausomybę nuo alkoholio. Bendras medicininis stebėjimas yra rekomendacija. Asmuo pats savo iniciatyva turi stengtis ir gydytis. Dėl asmens perdavimo giminaičiams globai ar rūpybai, kai yra ta priklausomybė, tai yra klausimas dėl jo paties veiksnumo apribojimo tam tikrose srityse. Gali būti perduota ta žinia, nes vienam su alkoholiu tvarkytis yra sudėtinga. Galimai, jeigu turi brolių, kaip nurodė, gali būti ir institucijai perduota, gali būti ir pirminės sveikatos priežiūros centrui ar giminaičiams. Mano, kad galima pavesti kokiam artimam asmeniui tą medicininį stebėjimą vykdyti. Šią aplinkybę, jo nuomone, turėtų nustatyti teismas. Mano, kad galima pavesti ir sveikatos priežiūros centrui, socialinei darbuotojai, gal kažkokį dėmesį parodytų. Negali pasakyti, kaip teisiškai ta nuostata yra taikoma, bet jie susiduria su alkoholiu sergančiais asmenimis ir ta problema yra skirti ar neskirti priverčiamąsias medicinos priemones, kai yra tokia būsena, kaip delyras. Viskas yra paprasčiau, kai yra skiriama ambulatorinė priemonė, bet vėlgi, šiuo atveju yra nustatę, kad jam praeityje buvo du panašūs sutrikimai: 2012 m. išsivystęs delyras ir 2016 m. buvo psichozės sutrikimas, dabar buvo nustatytas trečias, kurie buvo susiję su alkoholiu ir buvo laikini, praeinantys ūminiai sutrikimai, dėl kurių jis negalėjo suprasti veiksmų ir juos valdyti. Nėra duomenų, kad jis ankstesnių sutrikimų metu buvo įvykdęs baudžiamuoju įstatymu numatytas uždraustas veikas. Jeigu tai būtų pasikartojantys veiksmai, tai būtų lengviau ir būtų aišku, kad jis serga ir daro tas įstatyme uždraustas veikas. Tarsi nuleidžia tą iniciatyvą psichikos sveikatos centrams, o jie turi tą pačią problemą, kaip tą priklausomybę nuo alkoholio gydyti, nes neužtenka vien medikamentinio gydymo, reikalinga psichoterapija ir daug kitų dalykų, kad atsirastų asmeniui motyvacija gydytis. Kaip ir nuleidžia jiems, bet efekto nėra jokio, rekomendaciją palieka ir taip viskas užsibaigia. Anksčiau buvo, kad su priklausomybe alkoholiui dažnai būdavo nustatomas ribotas veiksnumas dėl turtinių dalykų, atsirasdavo giminaičių, kurie užsiimdavo ir kažkiek padėdavo. Šiuo atveju su A. K., mato, kad būklė blogėja ir šis klausimas ateityje iškils. Galbūt reikia išsiaiškinti jo brolio poziciją, ar jis sutiktų pasirūpinti A. K.. Jeigu teismas priims nutartį skirti medicininį stebėjimą ir nutartį išsiųs kažkuriai tai gydymo įstaigai, tai vėlgi, kaip bus vykdoma ta nutartis, ar privalės jie kažkaip vykdyti nuolatinį procesą, nes procesas apibrėžiamas laike. Tai reikia nustatyti, kiek laiko stebima, tai čia kalba apie priverčiamąsias priemones, o kai yra nepriverčiamos priemonės ir kiek laiko kas vyktų, ar įpareigojant socialinį darbuotoją prižiūrėti ir geranoriškai skatinti gydymąsi nuo alkoholio. Jam atrodo, kad rekomendacija ir yra kaip rekomendacija, bet ne privalomoji. Logiškiausia būtų, jeigu teismas priimtų nutartį ir ją pagal gyvenamą vietą išsiųstų į (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centrą. Šiuo metu A. K. guli ligoninėje ir neturi sąlygų vartoti alkoholio. Tikimybė, kad kartosis psichozė yra, jeigu jis piktnaudžiaus alkoholiu. Rekomenduojamas bendras medicininis stebėjimas, bet daugiau diskusijose, nes patys nežino, kaip jį vykdyti. Čia daugiau yra psichikos sveikatos centrų klausimas. Nėra priverstinio gydymo nuo alkoholizmo.

Įstatymas numato, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima vieną iš šių nutarčių: 1) taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas; 2) atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas ribotai pakaltinamas BK 18 straipsnyje nurodytu atveju; 3) bylos nagrinėjimą ar bausmės vykdymą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti; 4) nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, – jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo; 5) perduoti bylą iš naujo tirti, – jeigu nenustatyta, kad asmuo nepakaltinamas, arba jeigu psichikos sutrikimas nėra toks, dėl kurio nebūtų galima skirti bausmės; 6) nutraukti bylą, – jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas (BPK 403 straipsnio 1 dalis).

Taigi, BPK 403 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kaip jau minėta aukščiau, numato, kad teismas gali nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamųjų medicinos priemonių, jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo.

Motyvuojamoji dalis

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad A. K. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, t. y. 2022 m. spalio 26 d. apie 09.10 val., sirgo ūmiu, praeinančiu psichikos sutrikimu - psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru, dėl ko jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo juos valdyti. Akivaizdu, kad A. K. baudžiamojo įstatymo uždrausta veika buvo padaryta jam esant nepakaltinamumo būsenoje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jo padaryta baudžiamajame įstatyme uždrausta veika nėra padidinto pavojingumo, kadangi priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nėra ir duomenų apie tai, kad A. K. po šios baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos padarymo būtų padaręs kitų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų. Teisme ekspertas G. B., tvirtindamas dėl A. K. surašytą 2023 m. vasario 7 d. - kovo 6 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), papildomai paaiškino, kad šiuo atveju asmeniui priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimas nebūtų tikslingas, kadangi veikos padarymo metu jį buvo ištikęs delyras, kas reiškia sąmonės sutrikimą abstinencijos būklėje, kuris išsivysto antrą, trečią dieną po alkoholio nevartojimo ir šis sutrikimas praėjo. Kaip paaiškino ekspertas, psichozės, delyrai, kurių A. K. nepajėgus kontroliuoti, kyla dėl alkoholio vartojimo, todėl tikslu, kad nepasikartotų tokie ir panašūs atvejai, asmuo pats turi suprasti ir dėti maksimalias pastangas bei valią savo priklausomybę nuo alkoholio gydyti. Kaip nurodė ekspertas, šiuo atveju svarbu, kad asmuo savanoriškai ir geranoriškai gydytųsi nuo šios priklausomybės, nes priverstinio gydymo nuo alkoholizmo nėra.

BK 98 straipsnyje numatyti atvejai, kuomet taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Nutraukdamas bylą ir asmeniui netaikydamas priverčiamosios medicinos priemonės, teismas gali perduoti jį šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams, ar kitiems asmenims globoti ar rūpintis ir kartu gali nustatyti jam medicininį stebėjimą (BPK 403 straipsnio 3 dalis).

Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad šiuo metu A. K. visuomenei nepavojingas. Jam nenustatyta liga, dėl kurios asmenį reiktų priverstinai gydyti, jam nėra būtinas nuolatinis medicininis gydymas ir priežiūra. Specialistai jam nerekomenduoja taikyti priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę, nes šiuo metu A. K. gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jo veiksnumas nėra apribotas įstatymų nustatyta tvarka. Iki 2022 m. spalio 26 d. nebuvo padaręs kitų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų. Dėl (duomenys neskelbtini) ilgą laiką gydomas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kur asmuo neturi sąlygų vartoti alkoholinius gėrimus, ir kurį laiką dar bus ten gydomas. Kaip teigė posėdžio metu, grįžęs iš ligoninės, su sugyventine V. A. negyvens, gyvens vienas. Taigi, jo artimoje aplinkoje nėra asmenų, kurie galėtų ir gebėtų A. K. rūpintis, užtikrinti jo deramą priežiūrą ir jam padėti gydymosi procese. Esant tokiai situacijai, A. K. perdavimas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai nagrinėjamu atveju netaikytinas bei medicininis stebėjimas BK 98 straipsnio 7 dalies ir BPK 403 straipsnio 3 dalies prasme nenustatytinas. Tuo pačiu pastebėtina, kad asmens medicininis stebėjimas gyvenamosios vietos psichikos sveikatos centre ar pirminės sveikatos priežiūros centre akivaizdžiai turėtų prievartinį pobūdį, nors, kaip teigė ekspertas G. B., jokio priverstinio gydymo nuo alkoholizmo nėra. Be to, tokio asmens sveikatos stebėjimo sveikatos priežiūros įstaigoje, kai priverčiamosios medicinos priemonės netaikytinos ir asmuo neperduotinas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai, apskritai nenumato nei BK 98 straipsnis, nei BPK 403 straipsnis. Šiuo atveju pats asmuo turi suprasti ir dėti maksimalias pastangas bei valią savo priklausomybę nuo alkoholio gydyti.

Tuo pačiu iš padarytos veikos aprašymo šalintini žodžiai „tyčia“, kadangi A. K. padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės.

Teismas, priėmęs vieną iš BPK 403 straipsnio 1 dalyje nurodytų nutarčių, privalo išspręsti ir BPK 307 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus klausimus, tai yra nurodyti sprendimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, daiktinių įrodymų likimo, proceso išlaidų atlyginimo bei nurodyti dokumento apskundimo tvarką bei terminus (BPK 403 straipsnio 4 dalis).

Nukentėjusiosios I. B. atstovas pareiškė civilinį ieškinį dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 69-70).

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi pripažintina, jog A. K. įstatymo draudžiamą veiką padarė būdamas nepakaltinamu, nes dėl psichikos sutrikimo nesuprato savo veiksmų esmės bei negalėjo jų valdyti, tokiu būdu jo veiksmuose nėra kaltės. Nepakaltinamo asmens padaryta veika, už kurią taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, nelaikoma nusikalstama. Pagal BK 17 straipsnio 2 dalį toks asmuo pagal BK už padarytą pavojingą veiką neatsako. BPK nereglamentuojant klausimo dėl įstatymo uždrausta (bet ne nusikalstama) veika padarytos žalos atlyginimo, šiuo klausimu taikytina artimiausia teisės norma, t. y. BPK 115 str. 3 d. 2 p., todėl pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas. Tačiau toks procesinis sprendimas jokiu būdu neužkerta kelio civiliniam ieškovui realizuoti savo teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Iš esmės analogišką praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei kiti Lietuvos Respublikos teismai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-251/2010, Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-674-593/2016 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-559-315/2017, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-236-316/2021, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. M1-113-312/2023 ir kt.).

Daiktinis įrodymas - kompaktinė laikmena su vaizdo įrašu iš kūno kameros bei garso įrašu iš Bendrojo pagalbos centro, esanti voke prie bylos 1-o tomo galinio viršelio – paliktina prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsniu, 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

baudžiamąją bylą A. K. atžvilgiu, kurioje jis buvo perduotas teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukti ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės.

Nukentėjusiosios I. B. atstovo pareikštą civilinį ieškinį dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Daiktinį įrodymą - kompaktinę laikmeną su vaizdo įrašu iš kūno kameros bei garso įrašu iš Bendrojo pagalbos centro, esantį voke prie bylos 1-o tomo galinio viršelio – palikti prie bylos.

Nutartis per 20 dienų gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.