- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-251/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Svajūnas Knizleris (pran.), Linas Žukauskas
- Civilinis ieškovas
- A. N.
- Nukentėjusysis
- A. N.
- Advokatai
- Elena Žilėnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nutarties, kuria A. B. , padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 258 straipsnio 2 dalyje, buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stebėjimas ir gydymas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad A. B. 2009 m. rugsėjo 2 d., apie 15.30 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, virtuvėje dėl psichinės ligos peiliu sudavė vieną kartą mažametei G. N. , gim. 2009 m. vasario 22 d., kurią ant rankų laikė I. N. , tuo mažamečiui bejėgiškos būklės asmeniui padarydamas tarpvietės, dešinio sėdmens, dešinio kirkšnies ir dešinės šlaunies durtines-pjautines kiaurymines žaizdas, sukėlusias sunkaus laipsnio mažakraujystę, dėl ko po nukraujavimo G. N. 2009 m. rugsėjo 3 d., apie 3.05 val., mirė. Šiais veiksmais A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose.
Be to, A. B. 2009 m. rugsėjo 2 d., apie 15.30 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, virtuvėje, dėl psichinės ligos dviem peiliais į įvairias kūnas sudavė 21 kartą savo motinai I. N. , tuo jai padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę pilvo ertmės žaizdą, durtinę-pjautinę žaizdą apatinėje lūpoje, dešinėje pusėje, dešinėje sprando pusėje, dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose, kairės rankos pirmajame piršte, krūtinkaulio srityje, dešinėje krūtinės pusėje, poodinės kraujosruvas dešinėje krūtyje, dešinėje nugaros pusėje, dešinėje juosmens pusėje, dešiniame žaste ir tokiu būdu sužalodamas pasikėsino nužudyti savo šeimos narį – motiną I. N. , padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą, bei tuo pačiu metu vienu peilio dūriu nužudęs G. N. , pasikėsino nužudyti du žmones, nužudęs vieną. Šiais veiksmais A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose.
Be to, A. B. 2009 m. rugsėjo 2 d., apie 15.32 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, virtuvėje bei koridoriuje dėl psichinės ligos dviem peiliais sudavė 5 kartus savo broliui A. N. į įvairias kūno vietas, tuo jam padarydamas pjautines žaizdas kairiame dilbyje ir abiejuose krūtinės ląstos pusėse bei sužalojo dešinės kojos trečiąjį pirštą ir tokiu būdu nesunkiai sužalojo savo artimą giminaitį – brolį A. N. , padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
Be to, A. B. nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku neteisėtai įsigijo pramoniniu būdu pagamintą šaltąjį ginklą – duriamojo-pjaunamojo poveikio, D kategorijos, 7.92 mm kalibro 1898/1935 m. pavyzdžio ,,Mauzer“ šautuvo K98K durtuvą. Šiais veiksmais A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. N. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartį, tenkinti jo civilinį ieškinį ir jam iš A. B. priteisti 1683 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Nukentėjusiojo A. N. teigimu, apygardos teismas neteisingai aiškino ir taikė su civiliniu ieškiniu susijusias teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė jo civilinį ieškinį. Apeliantas nurodo, kad nors įstatymas ir numato, jog veiksnus asmuo už padarytą žalą neatsako, jei šią žalą padarė būdamas tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tačiau jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus (CK 6.268 str. 1 d.). Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad A. B. tokios būklės tapo dėl alkoholinių gėrimų vartojimo, įvykio metu taip pat į namus grįžo apsvaigęs nuo alkoholio.
Be to, apeliantas pastebi, kad įstatymas numato išlygą, jog tokiu atveju, jei žala padaryta asmens sveikatai ar gyvybei, tai teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, gali priteisti visišką ar dalinį žalos atlyginimą iš žalą padariusios asmens (CK 6.268 str. 2 d.). Nukentėjusiojo manymu, teismas turėjo atsižvelgti į šias teisės normas, nes jis neteko dukters, turėjo laidojimo išlaidų, kurias padengė skolintomis lėšomis, nes pats gyvena nepasiturinčiai. Be to, nors A. B. šiuo metu turto neturi, tačiau ateityje gali turėti, todėl teismas turėjo tokias aplinkybes apsvarstyti, o ne formaliais pagrindais atmesti civilinį ieškinį ir nukentėjusįjį palikti dar sunkesnėje materialinėje padėtyje. Taip pat teismas turėjo apsvarstyti ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau dėl to nutartyje visiškai nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo civilinio ieškovo A. N. atstovė prašė jos atstovaujamojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas įvykio aplinkybes, kurios pagrįstos išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, bei pagrįstai A. B. , padariusiam įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 258 straipsnio 2 dalyje, taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichinės sveikatos įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ko apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. N. iš esmės neginčija.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinio skundo turinio, pastarasis nesutinka su ta apygardos teismo nutarties dalimi, kuria byloje buvo išspręstas civilinio ieškinio klausimas ir mano, jog jam turėjo būti priteistas civilinis ieškinys iš A. B. . Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.268 straipsnis numato, jog tokiu atveju, jei žalą padarė asmuo, kuris dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su šiuo asmeniu gyvenantį jo sutuoktinį, tėvus ar pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Byloje nustatyta, kad A. B. gyveno kartu su savo mama I. N. ir civilinį ieškinį pateikusiu broliu A. N. . Duomenų, kad I. N. būtų žinojusi apie A. B. psichinę būklę byloje nėra. Be to, CK įtvirtintos nuostatos, kad žala siejama su nusikaltimu, žalą padariusio asmens kalte. Tačiau šiuo atveju byloje nustatyta, kad A. B. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jo kaltės, o ir paties nusikaltimo, nėra. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos.
Be to, BPK 109 straipsnis numato, kad baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims turi teisę asmuo, patyręs turtinės ar neturinės žalos dėl nusikalstamos veikos. Tuo tarpu BPK 403 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima vieną iš nutarčių, tame tarpe, taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, - jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas. Kaip matyti, baudžiamojo proceso įstatyme, reglamentuojant šiai bylai tinkamą sprendimą, ir kalbant apie veiką, už kurios padarymą taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, nevartojamas žodis ,,nusikalstama“. BK 17 straipsnio 2 dalyje taip pat nevartojamas terminas ,,nusikalstama veika“. BK 15 ir 16 straipsniai, apibūdinantys nusikalstamų veikų rūšis, numato, kad veikos laikomos nusikalstamomis, jei jas darantis asmuo suvokė savo veikų pavojingą pobūdį arba bent jau numatė ar pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti veikimo ar neveikimo padarinius. Tačiau šiuo atveju iš byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad A. B. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų darymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą ir priimant nutartį, A. B. nebuvo kaltinamasis. Todėl, kolegijos manymu, taikyti šioje byloje BPK 109 straipsnio taisykles ir nagrinėti civilinius ieškinius nebuvo galima. Dėl šios priežasties nutarties dalis, kuria atmestas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo civilinis ieškinys, keičiama ir ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nėra prilyginama išteisinamajam nuosprendžiui, kai kaltinamasis išteisinamas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, tačiau BPK nereglamentuojant klausimo dėl įstatymo uždrausta (bet ne nusikalstama) veika padarytos žalos atlyginimo, šiuo klausimu taikytina artimiausia teisės norma, t. y. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Tai neužkerta kelio civiliniams ieškovams ateityje pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nutarties dalis, kuria atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai keistina, konstatuojant, kad civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.
Kartu teisėjų kolegija pastebi, kad apie nukentėjusiajam A. N. padarytą neturtinę žalą byloje esančiame civiliniame ieškinyje nėra nurodoma, tokia nukentėjusiojo pozicija užfiksuota ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas, nes dėl neturtinės žalos nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nutarties dalį, kuria atmesti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. bei Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai ir palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus.
Kitos nutarties dalies nekeisti.