- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-11
- Bylos Nr.
- e2-11680-1064/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Fomičiova
- Ieškovas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Jūratė Tamulevičiūtė
- Kategorijos
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliotoms atstovėms Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei Jūratei Jankauskaitei ir Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorei Aušrai Balžekaitei,
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Violetai Pavasarytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 39 098,72 Eur turtinės ir 6000 Eur neturinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Inventum“ sudarė sutartį dėl namo statybos. Pagal sutartį ieškovas dviem mokėjimais sumokėjo bendrovei 135 000 Lt., tačiau iki šiol ieškovas negavo nei pastatyto namo, nei atgavo sumokėtus už namą pinigus.
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 30 d. pateikė prokuratūrai skundą dėl UAB „Inventum“ vadovo G. L. veiksmų, teigdamas, kad pastarasis jį apgavo. Anot ieškovo, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2010 m. sausio 20 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi patvirtino tokią prokuratūros poziciją kaip teisėtą ir pagrįstą. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2013 m. gegužės 31 d. padavė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 208 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnyje. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresnysis tyrėjas 2013 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 10-At-00354-13 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo pareiškimą. Ieškovas šį nutarimą 2013 m. liepos 5 d. apskundė Vilniaus apygardos prokuratūrai, kuri 2013 m. liepos 24 d. nutarimu panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio 2013 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 10-At-00354-13 ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos prokuratūra taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio 2013 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 10-At-00354-13 dalis dėl BK 183, 184, 208 ir 209 straipsnių yra pagrįsta.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Aušros Balžekaitės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo dalį, kuria nepradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 183, 184, 208, 209 ir 222 straipsnius, kita 2013 m. liepos 24 d. nutarimo dalis, kuria pagal ieškovo pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 223 straipsnį, buvo palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos prokuratūra 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Inventum“ ir kitų asmenų veiksmų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnį, 209 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pasak ieškovo, Vilniaus apygardos prokuratūra ikiteisminį tyrimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Inventum“ ir kitų asmenų galimai neteisėtų veiksmų pradėjo tik 2014 m. sausio 21 d. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnį, 209 straipsnį.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, dėl prokuratūros neveikimo ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik po 8 mėnesių nuo pareiškimo pateikimo. Ieškovo manymu, ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai neveikė kompetentingai ir veiksmingai, taip padarydami ieškovui žalą – ieškovas mokėjo pinigus advokatams už skundų rašymą, ikiteisminiam tyrimui pradėti nepagrįstai buvo sugaišta 8 mėnesiai, dėl ko ieškovas neteko teisės aukštesnės instancijos teismuose patikrinti galutinio prokurorų nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teisėtumą, nes G. L. mirė.
Ieškovas taip pat paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pateikta pirmoji Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialisto išvada (užduotis buvo paskirta – 2014 m. balandžio 9 d.). Ieškovo vertinimu, dėl atmestinai surašytos pirmiau nurodytos FNTT specialisto išvados, kuri buvo nepagrįsta, klaidinanti, neatsakanti į suformuluotus klausimus, reikėjo skirti pakartotinį tyrimą ir pakartotinė išvada buvo gauta tik 2015 m. gruodžio 8 d.
Ieškovo manymu, FNTT specialisto 2014 m. rugsėjo 25 d. išvados nepagrįstumas taip pat ženkliai prisidėjo prie per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ir apribojo ieškovo teises pasinaudoti visomis jam suteiktomis teisėmis, siekiant įrodyti pagrindų G. L. baudžiamajai atsakomybei kilti buvimą.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad antra FNTT specialisto išvada buvo surašyta 2015 m. gruodžio 8 d., o Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Aušra Balžekaitė 2016 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 10-9-00646-13 nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos prokuratūra 2016 m. birželio 15 d. ieškovo skundą ir skundo papildymą nutarė atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nurodė, kad pritaria prokurorų padarytoms išvadoms, kad nepadaryta nusikalstama veika, tačiau skundo nagrinėjimo metu nustačius, kad G. L. mirė, baudžiamasis procesas tapo nebegalimas, jei nėra įstatyme nustatytų išimčių.
Anot ieškovo, pirmiau nurodyti nekompetentingi ir neveiksmingi prokurorų ir FNTT specialistų sprendimai sudarė pagrindą ikiteisminiame tyrime sugaišti papildomus 22 mėnesius, ir tai tiesiogiai prisidėjo prie to, kad, G. L. mirus, ieškovas neteko turto, t. y., neteko teisės patikrinti prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą visose aukštesnėse teismų instancijose. Savo turtinę žalą ieškovas vertina įmokų, sumokėtų UAB „Inventum“ suma 39 098,72 Eur (135 000 Lt). Taip pat ieškovas nurodė, kad kas kartą turėdamas prisiminti pirmiau nurodytus įvykius, patiria stresą, baimę ir nerimą, o nurodyti nekompetentingi prokurorų ir FNTT specialisto veiksmai stipriai jį paveikė, todėl prašo priteisti 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė FNTT atsiliepimu į ieškinį nurodė nesutinkanti su pareikštu ieškiniu ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės teigimu, ieškovas nepagrįstai nurodo, kad pirmoji FNTT specialisto Išvada buvo nekompetentinga ir klaidinanti, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai turi būti konstatuoti procesiniuose dokumentuose (teismo nuosprendyje, nutartyje, prokuroro nutarime), t. y., pareigūnų veiksmų neteisėtumas turi būti pagrįstas tik kontroliuojančių institucijų sprendimais ar kitais dokumentais. Duomenų, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorų (tarp jų ir aukštesniojo prokuroro) ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimuose būtų konstatuotas FNTT pareigūnų veiksmų ar Išvados neteisėtumas, terminų nesilaikymas, proceso vilkinimas ar kitokie pažeidimas, nėra. FNTT pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Valdo Uždanavičiaus 2016 m. birželio 15 d. nutarime atmesti skundą nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai reikšmingai pažeisti nebuvo, o tyrimas nutrauktas esant įstatyme nustatytam pagrindui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartyje taip pat nėra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, o priešingai nurodyta, kad sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas atlikus visus būtinus procesinius veiksmus, įvertinus surinktų duomenų visumą, padarytos teisingos ir motyvuotos išvados. FNNT manymu, tiek vyriausiojo prokuroro, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimuose padarytos išvados yra prejudicinės ir iš naujo nenustatinėjamos. FNTT neginčija, kad FNTT pareigūnams buvo skirta antroji užduotis atlikti objektyvų tyrimą, tačiau atkreipė dėmesį, kad nenustatyta, jog Išvada būtų buvusi surašyta atmestinai, nepagrįsta ar klaidinanti, kaip nurodo ieškovas. Pažymėjo, kad abejose išvadose nurodyti duomenys neprieštarauja vieni kitiems, jose padarytos vienodos išvados. Vien tik ta aplinkybė, kad ikiteisminiame tyrime buvo paskirta antroji užduotis, savaime nereiškia, kad nesant konstatuotų jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus neteisėtais.
Be kita ko, FNTT manymu, ieškovo turtinė ir neturtinė žala yra nepagrįsta, nes turtinė žala atsirado ne dėl ikiteisminio tyrimo, o iš sutartiniu santykių tarp ieškovo ir uždarosios akcinės bendrovės „Inventum“ 2008 m. rugpjūčio 6 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Taip pat ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė realią neturtinę žalą, o apsiribojo bendrojo pobūdžio ir deklaratyviais teiginiais tariamai žalai pagrįsti. Tai, FNTT manymu, nelaikytina pakankamu ir tinkamu neturtinės žalos pagrindimu. Be to, pažymėjo, kad ieškovo nurodyti neturinės žalos padariniai, netgi jei jie ir būtų pagrįsti įrodymais, yra natūralūs išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų teisiniai ginčai, ikiteisminis tyrimas ir bylinėjimasis. Kadangi ieškovas neįrodė nei to, kad patyrė realią žalą, nei to, kad žalą sukėlė neteisėti pareigūnų veiksmai, reikalavimai dėl patirtos žalos yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Lietuvos Generalinė prokuratūra, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus, atsiliepimu į ieškovo patikslintą ieškinį nurodė nesutinkanti su ieškinyje išdėstytais motyvais ir ieškinio reikalavimais bei prašė jį atmesti. Ji nurodė, kad kadangi tarp ieškovo ir uždarosios akcinės bendrovės „Inventum“ buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė 2010 m. sausio 20 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Ši pozicija buvo palaikyta visose priimto sprendimo nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl sukčiavimo patikrinimo stadijose (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutarimu ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi), todėl laikytina, kad išnaudojus visas įmanomas proceso suteikiamas patikrinimo priemones, priimto sprendimo teisingumas nebekelia abejonių. Ieškovą ir G. L. siejo civiliniai teisiniai santykiai, savo teises ieškovas gynė ir civiliniuose procesuose, todėl nėra pagrindo spręsti dėl nusikalstamos veikos egzistavimo.
Atsiliepime atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, kad bendras ieškovo nurodomas 22 mėnesių terminas atsirado ne dėl nepagrįsto pareigūnų delsimo, neveikimo ar kitokių netinkamų veiksmų, o jis susidarė ieškovui ginčijant priimamus sprendimus, t. y. pats ieškovas tiesiogiai prisidėjo prie šio termino susidarymo.
Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovės teismo posėdyje nurodė su ieškiniu nesutinkančios, palaikė atsiliepimuose išdėstytą poziciją.
Papildomai pažymėjo, kad G. L. buvo specialusis liudytojas, todėl prokuratūrai nebuvo pareigos domėtis jo turtu ar mirties data, nes tai nėra pagrindas ikiteisminiam tyrimui nutraukti. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne todėl, kad asmuo mirė, o todėl, kad nebuvo nusikaltimo sudėties. Be to, teismai nenustatė pagrindo net civilinei G. L. atsakomybei kilti.
Ieškovui į prokuratūrą kreipusis 2009 metais, ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti ir toks atsisakymas buvo patikrintas instancine tvarka ir paliktas galioti 2010 m. birželio 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Esant tokiam sprendimui ir nesant naujų duomenų, prokuratūra neurėjo pagrindo imtis naujų veiksmų iki tol, kol ieškovas kreipėsi 2013 m.
Atkreipė dėmesį, kad ieškovas patirtą žalą kildina ir iš prokuratūros 2009 metais atliktų veiksmų, nors jų teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka; kad 2015 m. vasario 5 d. FNTT specialistas dėl pirmosios išvados buvo apklaustas dalyvaujant ieškovui ir jo advokatei ir buvo laukiama 2 mėnesius, nes pastarieji nurodė norintys pateikti papildomus klausimus; kad pakartotinis tyrimas FNTT buvo skiriamas ieškovo prašymu, tačiau net ir jį atlikus išvados nepakito ir nusikalstamos veikos požymių nebuvo nustatyta.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
G. M. 2009 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus miesto prokuratūrą dėl neteisėtų UAB „Inventum“ direktoriaus G. L. veiksmų, nurodydamas, kad pastarasis pasisavino pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. sutartį sumokėtus pinigus (75000 Lt ir 60 000 Lt) bei prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą.
2010 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto požymio – apgaulės – egzistavimas ar kituose BK straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų požymių egzistavimas.
G. M. prokuratūros nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą apskundė, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi skundą atmetė, konstatavęs, kad tarp G. M. ir UAB „Inventum“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai; kad nėra pagrindo manyti, jog G. L. būtų panaudojęs apgaulę svetimam turtui užvaldyti; kad skunde nurodomos aplinkybės dėl G. L. siekio išvilioti pinigus, pasisavinti svetimą turtą, dėl jo sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto, nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o tik subjektyvia G. M. nuomone.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį paliko nepakeistą, pakartodamas, kad G. M. ir UAB „Inventum“ siejo civiliniai teisiniai santykiai.
G. M. kreipėsi į teismą ir civilinio proceso tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime, civilinėje byloje Nr. 2-1562-861/2013 pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovui G. L. dėl atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę, teismas konstatavo, kad atsakovo G. L. veiksmai atitiko pakankamai apdairaus ir normaliai rūpestingo asmens veiksmus. Atsakovas G. L. dėjo pastangas vykdyti verslą, todėl ir pasirašė su ieškovu namo pirkimo – pardavimo sutartį, o atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika, negali būti pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei, todėl G. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovo G. L. atmetė.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2014 m. birželio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad įmonės vadovas G. L. ieškovo sumokėtas pinigų sumas panaudojo ne sutarčiai su ieškovu vykdyti, o kitiems tikslams, taip pat, sudarydamas sutartį su ieškovu, jos neketino vykdyti, o tik labai aplaidžiai tikėjosi išspręsti bendrovės problemas, todėl tokius argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas taip pat nurodė, kad ta aplinkybė, jog bankroto byloje nėra lėšų padengti visą ieškovo finansinio reikalavimo sumą, nesudaro pagrindo konstatuoti nesąžiningų atsakovo G. L. veiksmų. Nenustačius buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, negalimas ir priežastinio ryšio buvimo faktas. G. L., kaip UAB „Inventum“ akcininkas ir vadovas, asmeniškai laidavo už prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymą, todėl sąmoningai veikti prieš bendrovę ir dėl šios priežasties neturėjo tikslo.
2013 m. birželio 12 d. G. M. pakartotinai kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nurodydamas, kad UAB „Inventum“ apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, o G. L. veiksmuose yra BK 183, 184, 208, 209, 222, 223 straipsniuose nurodytų veikų požymių.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. birželio 25 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, konstatuojant kad tarp šalių susiklostė civiliniai santykiai.
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Balžekaitės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. birželio 25 d. nutarimas buvo panaikintas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Balžekaitės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo dalis, kuria nepradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 183, 184, 208, 209, 222 straipsnius, buvo panaikinta, teismui konstatavus, kad dėl šių veikų prokurorės nutarime padarytos išvados nėra pakankamai motyvuotos.
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė A. Balžekaitė 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimu pakartotinai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl G. L. ar kitų asmenų pagal BK 183, 184, 208, 209, 222 straipsnius, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Balžekaitės 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl G. L. pagal BK 183, 184, 208, 209 ir 222 straipsniuose nurodytas veikas, konstatuodamas, kad nutarimas nėra pakankamai motyvuotas.
Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl G. L. pagal BK 183, 184, 208, 209, 222 straipsnius ir tęsiant pagal BK 223 straipsnį buvo gautos dvi FNTT specialisto išvados dėl UAB „Inventum“ ūkinės finansinės veiklos. Pirmojoje išvadoje (2014 m. rugsėjo 25 d.) konstatuota, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus įstatymų bei kitų norminių aktų pažeidimų nekonstatuota, todėl galima nustatyti UAB „Inventum“ veiklą, jos turtą bei įsipareigojimų dydį ar struktūrą (T. 1 e. b. l. 22). Antrojoje išvadoje (2015 m. gruodžio 8 d.) padaryta analogiška išvada (T. 1 e. b. l. 39).
Kadangi veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nustatyta nebuvo, todėl Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Balžekaitės 2016 m. balandžio 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. G. M. apskundus šį nutarimą, skundas vyriausiojo prokuroro 2016 m. birželio 15 d. nutarimu buvo atmestas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs G. M. skundą dėl vyriausiojo prokuroro 2016 m. birželio 15 d. nutarimo, jį 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atmetė. Teismas konstatavo, kad G. L. siekė išvengti įmonės bankroto; kad negauta duomenų, kuriais vadovaujantis G. L. veiksmus būtų galima vertinti kaip nusikalstamus ar akivaizdžiai priešingus įmonės interesams; kad įmonės bankrotą lėmė objektyvios ekonominės priežastys; kad dalį įsipareigojimų G. M. įmonė įvykdė; kad atlikus įmonės finansinės veiklos tyrimą teisės aktų pažeidimų nenustatyta, priešingai, iš pateiktų dokumentų galima nustatyti įmonės turtą, įsipareigojimus bei kapitalą.
Teismas taip pat nurodė, kad asmeniui (G. L.), apklausiamam BPK 80 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais atsakomybė už melagingų parodymų davimą netaikoma.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aplinkybėms dėl G. L. galbūt nusikalstamų veikų nustatyti buvo atlikti visi būtini ir reikšmingi ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teismas taip pat išaiškino, kad baudžiamasis procesas negalimas mirusiajam.
Šios nutarties G. M. neskundė, ji yra įsiteisėjus.
Dėl valstybės atsakomybės sąlygų
Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Taikant šią teisės normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad jis žalą patyrė todėl, kad rangos sutarties pagrindu sumokėjo „Inventum“, vadovaujamai G. L., 39 098,72 Eur (135 000 Lt), tačiau sutarti darbai nebuvo atlikti, o sumokėtų pinigų ieškovas neatgavo dėl nusikalstamų G. L. veiksmų, kurių prokuratūra tinkamai neištyrė.
Kaip neteisėtus prokuratūros veiksmus ieškovas nurodo ikiteisminio tyrimo nepradėjimą laiku, o kaip neteisėtus FNTT veiksmus – nekokybiškos pirmosios išvados surašymą. Dėl šių aplinkybių, ieškovo nuomone, ikiteisminis tyrimas užtruko, todėl, G. L. mirus, prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovas galėjo apskųsti tik Vilniaus miesto apylinkės teismui, tačiau nebeturėjo galimybės patikrinti šio teismo priimtos nutarties teisėtumo.
Dėl priežastinio ryšio
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra tikslinga pirmiausiai įvertinti, ar ieškovo nurodomi neteisėti prokuratūros ir FNTT veiksmai (nepasisakant dėl jų teisėtumo) yra susiję priežastiniu ryšiu su ieškovo patirta žala.
Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija).
Nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodomų prokuratūros ir FNTT veiksmų ir jo patirtos žalos.
Pirma, byloje ieškinys reiškiamas dėl turtinės žalos, kurią sudaro ieškovo UAB „Inventum“ rangos sutarties pagrindu sumokėti pinigai, kurių ieškovas, įmonei bankrutavus, neatgavo, taip pat, ieškovo teigimu, nebuvo atlikti darbai, už kuriuos ieškovas buvo įmonei sumokėjęs.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime, civilinėje byloje Nr. 2-1562-861/2013 pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovui G. L. dėl atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę, trečiasis asmuo – BUAB „Inventum“ bankroto administratorius UAB „Audata“, teismas konstatavo, kad atsakovo G. L. veiksmai atitiko pakankamai apdairaus ir normaliai rūpestingo asmens veiksmus. Atsakovas G. L. dėjo pastangas vykdyti verslą, todėl ir pasirašė su ieškovu namo pirkimo – pardavimo sutartį, o atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika, negali būti pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovas savo turtu laidavo už trečiąjį asmenį BUAB „Inventum“, todėl akivaizdu, jog sąmoningai veikti prieš BUAB „Inventum“ interesus negalėjo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta nė viena civilinei atsakomybei taikyti būtina sąlyga, todėl ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovo G. L. atmetė.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2014 m. birželio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad įmonės vadovas G. L. ieškovo sumokėtas pinigų sumas panaudojo ne sutarčiai su ieškovu vykdyti, o kitiems tikslams, taip pat, sudarydamas sutartį su ieškovu, jos neketino vykdyti, o tik labai aplaidžiai tikėjosi išspręsti bendrovės problemas, todėl tokius argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl iš ieškovo gautų pinigų panaudojimo teismas nurodė, kad pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį ieškovas 2008 m. rugpjūčio 6 d. sumokėjo 75 000 Lt ir 2009 m. sausio 6 d. sumokėjo 60 000 Lt, iš viso 135 000 Lt, o byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad vykdant sutartines prievoles, subrangovas UAB „Brolių statyba“ atliko fundamento rangos darbus, tuo pagrindu išrašyta 2009 m. sausio 13 d.3 PVM sąskaita - faktūra Nr. STA 00051, 18 542,12 Lt sumai. UAB „Inventum“ sumokėjo UAB „Suomiški namai“ 20 000 Lt avansą už namo paketą, kuris pagal sutartį turėjo būti pastatytas ieškovui. Nors pieškovas nepriėmė pastatyto namo fundamento, ginčija šias aplinkybes, tačiau jokių rodymų šioms aplinkybėms paneigti nepateikia. Be to pagal Sutarties priedą Nr. 2 iki 2008 m. lapkričio 20 d. ieškovas privalėjo sumokėti 86 500 Lt antros įmokos, tačiau sumokėjo tik dalį sumos, likusios sumos (antros įmokos dalies) išvis nesumokėjo. Vadovaujantis Sutarties 1.5.1. punktu, jeigu nesumokama antro įnašo suma, nurodyta sutarties 2 priede, sutarties vykdymas nukeliamas į pirmą laisvą tiekimo terminą, iš anksto suderinus su pirkėju. Kadangi ieškovas nesumokėjo likusios 26 500 Lt sumos, sutarties vykdymas sustojo iki bankroto bylos iškėlimo, kitaip tariant ieškovas tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų dalies pagal sutartį. Esant šiai situacijai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad sutarties įsipareigojimų nevykdymas iš UAB „Inventum“ pusės sustojo dėl paties ieškovo kaltės.
Teismas taip pat nurodė, kad ta aplinkybė, jog bankroto byloje nėra lėšų padengti visą ieškovo finansinio reikalavimo sumą, nesudaro pagrindo konstatuoti nesąžiningų atsakovo G. L. veiksmų. Nenustačius buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, negalimas ir priežastinio ryšio buvimo faktas. Kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, atsakovas kaip UAB „Inventum“ akcininkas ir vadovas, asmeniškai laidavo už prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymą, todėl sąmoningai veikti prie bendrovę ir dėl šios priežasties neturėjo tikslo.
Taigi, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl UAB „Inventum“ vadovo G. L. civilinės atsakomybės taikymo, teismai konstatavo, kad pagrindų šiai atsakomybei kilti nėra, nes pastarojo veiksmai buvo susiję su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika. Kitaip tariant, teismai nenustatė, kad G. M. patirti nuostoliai būtų susiję su kokiais nors neteisėtais G. L. veiksmais, peržengiančiais įprastos komercinės rizikos ribas.
Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės) taikymas įmonės vadovui už netinkamą disponavimą patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu turi būti pagrįstas išvada, kad tokie vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-788/2017). Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, teismai nenustatė aplinkybių, kurios suponuotų civilinę G. L. atsakomybę, todėl (ypač atsižvelgiant į baudžiamajame procese galiojantį in dubio pro reo principą) nėra pagrindo spręsti, kad, esant operatyvesniam ikiteisminiam tyrimui, G. L. būtų pritaikyta baudžiamoji atsakomybė.
Antra, ieškovas ikiteisminio tyrimo procesą laiko per ilgu, nes jo metu G. L. mirė ir ieškovas negalėjo patikrinti šio tyrimo nutraukimo teisėtumo apeliacine tvarka.
Šie ieškovo argumentai laikytini nepagrįstais dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, G. L. ikiteisminiame tyrime dalyvavo tik kaip specialusis liudytojas, nes nepakako duomenų jį patraukti įtariamuoju. Specialiojo liudytojo mirtis nėra pagrindas baudžiamajam procesui nutraukti, nes baudžiamasis procesas negali vykti (išskyrus tam tikras išimtis) tik mirus kaltinamajam (įtariamajam) (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad jei būtų nustatyti nusikalstamą veiką padarę kiti asmenys (pvz., įmonės buhalterė ir pan.), procesas būtų tęsiamas nepriklausomai nuo G. L. mirties fakto.
Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, kuria buvo atmestas G. M. skundas dėl vyriausiojo prokuroro 2016 m. birželio 15 d. nutarimo, teismas pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo teisėtumo nesant nusikaltimo sudėties. Ieškovas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, priimtą procesinį sprendimą galėjo skųsti aukštesnės instancijos teismui be jokių apribojimų ir išdėstyti savo argumentus, kodėl nesutinka su šiomis teismo padarytomis išvadomis.
Trečia, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartyje teismas, vertindamas Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Balžekaitės 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl G. L. pagal BK 183, 184, 208, 209 ir 222 straipsniuose nurodytas veikas, teisėtumą ir pagrįstumą, šį nutarimą panaikino ne todėl, kad pirmiau nurodytuose straipsniuose aprašytos nusikalstamos veikos buvo padarytos, o todėl, kad 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimas nebuvo pakankamai motyvuotas. Tačiau net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl pirmiau nurodytuose BK straipsniuose aprašytų veikų (ikiteisminis tyrimas dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos jau buvo pradėtas anksčiau - 2013 m. liepos 24 d.), nusikalstamos veikos sudėtis nebuvo nustatyta, t. y. rezultatas vis vien buvo toks pat – baudžiamoji atsakomybė G. L. pritaikyta nebuvo.
Tas pats pasakytina ir apie FNTT specialistų išvadas: tiek pirmojoje išvadoje, atliktoje 2014 m. rugsėjo 25 d. (kurią ieškovas laikė neišsamia), tiek ir antrojoje, atliktoje 2015 m. gruodžio 8 d. (dėl kurios ieškovas priekaištų neišsakė), konstatuota, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus įstatymų bei kitų norminių aktų pažeidimų nekonstatuota, todėl galima nustatyti UAB „Inventum“ veiklą, jos turtą bei įsipareigojimų dydį ar struktūrą.
Kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl priežastinio ryšio egzistavimo, turi būti įvertinama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad, prokuratūrai atlikus ikiteisminį tyrimą per trumpesnį laiką ar FNTT specialistui greičiau surašius išsamią išvadą, jis nebūtų patyręs savo nurodomos žalos, t. y. nebūtų praradęs UAB „Inventum“ sumokėtų lėšų ar būtų jas atgavęs. Tiek prokuratūra, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartyje konstatavo, kad nusikaltimo sudėties G. L. veiksmuose nėra, o ieškovas neįrodė, kad apeliacinės instancijos teismas būtų turėjęs pagrindą priimti kitokį sprendimą. Kaip jau buvo minėta, teismai (pirmosios ir apeliacinės instancijos) nenustatė pagrindų netgi civilinei G. L. atsakomybei kilti.
Be to, net jei darytume prielaidą, jog G. L. galėjo būti pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, tai savaime nesuponuoja fakto, jog ieškovas būtų atgavęs savo sumokėtus pinigus, t. y. nepatyręs žalos.
Išdėstytos aplinkybės ir argumentai suponuoja išvadą, kad priežastinis ryšys tarp G. M. nurodomos jo patirtos žalos ir ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų (prokuratūros) bei FNTT specialistų veiksmų nenustatytas.
Dėl neteisėtų veiksmų
Konstatavus, kad priežastinis ryšys neegzistuoja, nebėra teisiškai reikšminga tai, ar prokuratūros ir FNTT specialistų veiksmai, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl G. L. buvo teisėti, tačiau teismas pažymi, kad šie veiksmai buvo įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju aplinkybėms dėl G. L. galbūt nusikalstamų veikų nustatyti buvo atlikti visi būtini ir reikšmingi ikiteisminio tyrimo veiksmai. Nenustačius galimybės nustatyti naujas aplinkybes ar naujus faktus atliekant BPK nurodytus procesinius veiksmus, tyrimo tęsimas be objektyvaus pagrindo, o tik atsižvelgiant į G. M. išdėstytas prielaidas ir subjektyvią nuomonę prieštarautų BPK 2 straipsnio nuostatoms.
Pažymėtina ir tai, kad G. M. pakartotinai kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2013 m. birželio 12 d., ir šis tyrimas visa apimtimi (t. y. ne tik pagal BK 223 straipsnį, bet ir pagal BK 183, 184, 208, 209 ir 222 straipsnius) buvo pradėtas Vilniaus miesto apylinkės teismui 2014 m. sausio 13 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. Balžekaitės 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimą. Kaip pripažįsta pats ieškovas, toks uždelsimas buvo neteisėtas ir sukėlė žalą ne dėl pačios trukmės savaime, o todėl, kad mirė G. L. ir G. M. neva nebegalėjo apskųsti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutarties apeliacinės instancijos teismui.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015 ir joje cituojamą praktiką).
Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad ikiteisminio tyrimo ar FNTT pareigūnų veiksmai turėjo esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Atvirkščiai, buvo nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas, net jį atlikus išsamiai ir visa apimtimi, buvo nutrauktas nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Nėra jokio pagrindo teigti, kad G. L. veiksmai būtų buvę pripažinti nusikalstamais, jei ikiteisminis tyrimas būtų vykęs greičiau ar jeigu G. L. nebūtų miręs. Kitaip tariant, ieškovas neįrodė, kad tokią ikiteisminio tyrimo baigtį lėmė būtent ikiteisminio tyrimo trukmė, o ne tai, kad G. L. veiksmai nelaikytini sudarančiais pagrindą baudžiamajai atsakomybei kilti, todėl negalima daryti išvados dėl ikiteisminio tyrimo trukmės esmingumo ieškovo teisių gynybos aspektu.
Be to, kaip jau buvo minėta, nesant priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodomų ikiteisminio tyrimo ar FNTT pareigūnų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, civilinė atsakomybė negalėtų būti taikoma net ir konstatavus neteisėtus veiksmus, nes civilinei atsakomybei kilti reikalingas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys.
Dėl žalos
Nenustačius pagrindų civilinei atsakomybei kilti, žalos atlyginimo klausimas nespręstinas. Kadangi neturtinės žalos klausimas nagrinėjamu atveju neatsiejamai susijęs su turtine žala, nes, kaip posėdžio metu nurodė pats ieškovas, jis patyrė neigiamus išgyvenimus todėl, kad nepavyko įgyvendinti svajonės – pastatyti namo, atskirai dėl kiekvienos iš jų nepasisakytina, tačiau papildomai atkreipiamas dėmesys į tai, kad neturtinės žalos faktas nagrinėjamu atveju neįrodytas, nes į bylą nebuvo pateikti jokie objektyvūs šią žalą galintys patvirtinti įrodymai, taip pat nebuvo nustatyta, kad ieškovo patirti neigiami išgyvenimai galėtų būti siejami ne su pačiu faktu, kad bankrutavus UAB „Inventum“ jis neteko pagal sutartį sumokėtų pinigų ir jų neatgavo, o su skundžiamais prokuratūros ir FNTT pareigūnų veiksmais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93, 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškovo G. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.