Telšių apylinkės teismo sprendimas

Ieškovėms bei atsakovei atidalijus jas iš bendrosios dalinės nuosavybės, gyvenamojo namo, kurio unika­lus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje esantį 4,76 kv. m. ploto ko­ridorių (žymėjimas padalijimo plane R-2), palikti naudotis bendrai. Po ieškovėms bei atsakovei bendros dalinės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, kurio uni­kalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), bei prie šio gyvenamojo na­mo, ieškovėms tenkančioje žemės skly­po, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje atsakovei nustatyti 1 m ploto neatlygintiną servitutą; taip pat nustatyti 1 m plo­to neatlygintiną servitutą prie šio gyvenamojo namo ieškovėms atsakovei tenkančioje žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje. Tiek ieškovėms, tiek atsakovei tenkančiose žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyse, kiemo pusėje, nustatyti neatlygintinus servitutus, sudarant ga­limybę tiek ieškovėms, tiek atsakovei per bendrą joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įėjimą patekti į rūsio patalpas. Ieškovėms tenkančioje žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje, kiemo pusė­je, nustatyti neatlygintiną servitutą šuliniui, sudarant galimybę atsakovei nevaržomai pateikti prie šulinio ir neatlygintinai juo naudotis. Po ieškovėms nuosavybės teise tenkan­čio garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei prie šio garažo, ieškovėms tenkančioje žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje atsa­kovei nustatyti taip pat 1 m ploto neatlygintiną servitutą. Po ieškovėms bei atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato, kurio unika­lus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat po atsakovei nuosavybės teise tenkančio ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei tenkančioje že­mės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalyje ir 1 m aplink įvardintus pastatus ieškovėms nustatyti neatlygintiną servitutą.

Taip pat atidalijus ieškoves iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove: ieškovės savo lėšomis per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigotinos atsijungti nuo bendros šildymo sistemos, panaikinant jų patalpose esančius šildymo įrenginius (radiatorius, karšto vandens ruošimo boilerį), tačiau paliekant cirkuliacinius vamzdžius, kad sistema galėtų funkcionuoti, o per­tvarkytą sistemą paliekant atsakovei, kuri, jei planuoja ir toliau nau­dotis kietu kuro katilu, per 36 mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo įpareigojama per­sikelti jį į savo patalpas, o ieškovės įparei­gotinos įsirengti savo patalpose šildymo sistemą savo patalpoms šildyti savo lėšomis; per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovė įpareigotina savo lėšomis atlaisvinti ieškovėms nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jos nau­dojamą patalpą, o ieškovės per 3 mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo įsipareigoja užmūryti įėjimą iš šios patalpos į atsakovės ūkinį pastatą, taip pat ieškovės savo lėšomis įpareigotinos užmūryti gyvenamo namo rūsyje, sandėlyje (žy­mėjimas projekte R-3) esantį liuką (angą), bei gyvenamo pirmame aukšte esančią durų angą, kuri yra tarp koridoriaus-laiptinės (žymėjimas projekte 1-6) ir virtuvės (žymėjimas projekte 1-5); per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė įpareigotina savo lėšomis pertvarkyti savo laistymo sistemą taip, kad ieškovių sklype neliktų antžeminių sistemos elementų (siste­mos siurblys turi būti įleistas į žemę taip, kad nebūtų iškilęs virš kiemo aikštelės grindinio bei patikimai uždengtas); per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovės įpareigotinos savo lėšomis įsirengti atskirą įvažiavimą, taip užtikri­nant kiekvienam savininkui galimybę patekti į jam priklausantį sklypą bei pastatus, o atsa­kovė, kol bus įrengtas šis įvažiavimas, įpareigotina netrukdyti ieško­vėms bei jų šeimų nariams naudotis esamu įvažiavimu; po teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovė įpareigotina suteikti gali­mybę, esat poreikiui, ieškovėms patekti į savo rūsio patalpą R-2 bei ant gyvenamo namo stogo, kad išvalyti kamino, ventiliacijos sis­temas; po teismo sprendimo įsiteisėjimo ventiliacijos ir kamino sistemos lieka bendro naudojimo, tačiau atsakovės naudojimui lieka bendro šildymo sistemos kamino kanalas, už kurio naudojimą ir priežiūrą po atidalijimo lieka atsakinga tik atsakovė; po teismo sprendimo įsiteisėjimo vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, esančios gyvena­majame name, turės likti taip, kaip yra iki šiol, t. y. ieškovės paliks savo rūsyje atsakovės vandentiekio vamzdį ir per gyvenamojo namo pirmą aukštą einantį kanalizacijos vamzdį, o atsakovė turės palikti per jos rūsį einančius ieškovių kanalizacijos įvadą ir vamzdynus. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės ieškovėms visas su bylos nagrinėjimu jų, taip pat ieškovo S. B., patirtas bylinėjimosi išlaidas, be to, atsakovės šioje byloje pareikštą priešieškinį atmesti.

2019 m. gruodžio 4 d. teisme gautas atsakovės V. B. atsiliepimas į patikslintą ieškinį, kuriame atsakovė nurodo, kad kaip ir su pradinio ieškovo S. B. ieškiniu (patikslintais ieškiniais), taip ir su jo procesinių teisių perėmėjų ieškovių Z. B. ir M. B. patikslintu ieškiniu atsakovė nesutinka. Nurodo, kad atsakovė neprieštarauja dėl gyvenamojo namo, priklausinių ir garažų atidalijimo, tačiau nesutinka, kad atidalijimas būtų atliekamas pagal ieškovių pateiktą projektą. Atsakovė taip pat pateikė projektuotojos L. N. individualios įmonės (architektės L. N.) projektą. Ieškovės siekdamos atidalinti bendrąją dalinę nuosavybę, pakeisti bendro daikto teisinį režimą, visiškai neatsižvelgia į tas pasekmės kurios bus po atidalijimo pagal jų siūlomą projektą. Visų pirma, pagal architektės R. P. „Vieno buto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), padalijimo į dvi patalpas/butus projektą“ rūsyje paliekamos bendro naudojimo patalpos R-6 yra pernelyg mažos, nes ten yra kieto kuro katilas, kuris šiai dienai naudojamas abiejų šalių. Nors ieškovės pagal patikslintą ieškinį palieka kieto kuro katilą naudotis atsakovei, tačiau tam, kad jį būtų galima tinkamai eksploatuoti reikalingas priėjimas prie paties kieto kuro katilo, t. y. prie katilo durelių, kad būtų galima jį pakurti, tuo tarpu pagal ieškovių pateiktą projektą atsakovė neturėtų galimybės tinkamai prižiūrėti kieto kuro katilą, naudoti jį pagal paskirtį (pakurti), nes katilo durelės patenka į patalpą R-l, kuris po padalijimo nuosavybės teise priklausytų ieškovėms. Ieškovės reikalauja, kad atsakovė, jei planuoja ir toliau naudotis kietu kuro katilu, per 36 mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo įpareigotina persikelti jį į savo patalpas, o ieškovės įpareigotinos įsirengti savo patalpose šildymo sistemą savo patalpoms šildyti savo lėšomis, tačiau šis reikalavimas techniškai neįgyvendinamas, nes kieto kuro katilas yra primūrytas tiek prie sienos, tiek prie grindų, todėl norint jį perkelti, reikėtų katilą išdraskyti, juolab, kad jis yra senas ir nuo tokio ardymo sugriūtų. Be to, patalpose R-l yra vandentiekio įvadas, vamzdžiai, o taip pat ir atsakovės apskaitos prietaisas. Taigi ji netektų galimybės prieiti prie vandentiekio apskaitos prietaiso. Taip pat, ieškovės nurodo, kad jos įsirengtų savo patalpose šildymo sistemą, tačiau nenurodo kokia tai būtų sistema. Nebuvo pateiktas joks šildymo sistemos atsiskyrimo (atsijungimo) ar rekonstrukcijos projektas, todėl neaišku ar toks atsijungimas nesugadintų egzistuojančios šildymo sistemos ir kaip tai paveiktų atsakovės šildymo sistemą. Juolab, kad ieškovės nurodo, kad cirkuliaciniai vamzdžiai, kurie eina per pirmą aukštą bus palikti, tačiau nenurodo, kaip jie bus izoliuoti, tuo tarpu neizoliavus cirkuliacinių vamzdžių pirmame aukšte atsakovė šildytų ir ieškovių patalpas. Be to, pastato konstrukcija, inžinerinė sistema ir kt. yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios atidalijimas dėl jų prigimties ir naudojimo specifikos (būtini visų butų egzistavimui ar eksploatavimui) negalimas nei natūra, nei sumokant kompensaciją pinigais. Jie paprastai yra nedalūs, todėl priklauso visiems bendraturčiams. Taip pat ieškovės nurodo, kad ventiliacijos ir kamino sistemos lieka bendro naudojimo, tačiau atsakovės naudojimui lieka bendro šildymo sistemos kamino kanalas, už kurio naudojimą ir priežiūrą lieka atsakinga tik atsakovė. Mano, kad šis reikalavimas nelogiškas, nes visa kamino sistema bendro naudojimo, todėl už ją atsako visi bendraturčiai, o toks atidalijimas, įvardijant naudojimu, pažeidžia atsakovės teises, nes ji, kaip bendrasavininkė, taip pat turi teisę naudoti ventiliacinę sistemą. Taip pat mano, kad pertekliniai reikalavimai dėl įpareigojimo, kad atsakovė įleistų ieškoves į savo rūsio patalpas bei kitas patalpas, kad jos galėtų patekti ant namo stogo, palikti per jos rūsį einančius ieškovių kanalizacijos įvadą ir vamzdynus. Dėl šulinio, tai šulinys, tai jis yra būtinas visiems bendrasavininkams, todėl negali atitekti vieno iš jų nuosavybėn. Leidimas naudotis, tai ne tas pats kas nuosavybė.

Dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovė nurodo, kad ieškovių projektas visiškai neatitinka atsakovės lūkesčių, todėl atsakovė teikia savo projektą – „Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą“. Atsakovė įsitikinusi, kad jos siūlomas žemės sklypo atidalijimo projektas yra parengtas įstatymų nustatyta tvarka, be to, nepaneigia nei vieno bendraturčio teisių ir interesų, nes nėra galimybių žemės sklypą atidalinti (pertvarkyti) tokiu būdu, kad visiškai neliktų bendrosios dalinės nuosavybės. Kadangi prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui eksploatuoti, o atidalijant iš bendrosios nuosavybės galima tik kartu su statinio padalijimu, suformuojant atskirą statinį ir šiam statiniui eksploatuoti reikalingas žemės sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Šiuo atveju atidalijant gyvenamąjį namą, ieškovėms atitenka pirmo aukšto pastato dalis, o atsakovei - antro aukšto, todėl nėra galimybių žemės sklypą atidalinti nepažeidžiant minėto reikalavimo. Po atidalijimo ieškovėms atitenkanti žemės sklypo dalis Nr. 3 nepažeidžia jų interesų, nes sklypas yra racionalių ribų, tinkamas naudoti pagal paskirtį. Kadangi atsakovei ir ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir po atidalijimo žemė po šiuo statiniu bus jų nuosavybė (kol kas ši žemė yra visų šalių bendroji dalinė nuosavybė), todėl ieškovėms nereikia laikytis priešgaisrinių atstumų ir gali naują statinį statyti net turintį bendrą sieną su jau pastatyto (esančio) pastato siena. Be to į žemės sklypą Nr. 3 yra įsiterpęs ieškovėms nuosavybės teise priklausantis pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šis sklypas gali priklausyti tik ieškovėms, nes prie statinio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas šiam statiniui eksploatuoti, todėl žemės sklypas Nr. 3 turi priklausyti ieškovėms, kitaip nėra galimybės jį tinkamai eksploatuoti. Po atidalijimo atsakovei atitenkanti sklypo dalis (pagal aiškinamąjį raštą, sprendinių brėžinius Nr. 2) atitinka šalių interesus, nes atsakovė galėtų šiame sklype statyti statinį, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, t. y. priešgaisrinių atstumų. Tuo tarpu ieškovių pateiktas žemės sklypo atidalijimo projektas yra neracionalus, savo konfigūracija netinkamas eksploatuoti pagal paskirtį. Šiuo atveju galimas atidalijimas be ieškovių projekte suplanuotų servitutų, nes visais daiktais galima normaliomis sąnaudomis naudotis pagal jų paskirtį; jie patenka į bendrosios dalinės nuosavybės sklypą. Būtent tokį atidalijimo variantą ir siūlo atsakovė.

2019 m. gruodžio 19 d. teisme gautas ieškovių atsiliepimas į atsakovės patikslintą priešieškinį, kuriame ieškovės nurodo, kad su atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimais kategoriškai nesutinka. Jame atsakovė sie­kia, kad bet kokia kaina būtų patenkinti tik jos interesai, visiškai neatsižvelgiant į ieškovių interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad namo atidalinime pagal L. N. pateiktą projektą aiškiai matosi, kad atsakovės norimas gauti gyvenamojo pastato plotas yra stipriai padidintas. Nors rūsys turėtų būti padalintas apytiksliai lygiomis dalimis, tačiau atsakovės asmeninės nuosavybės plotas lieka 28,17 kv. m, o ieškovių tik 13,95 kv. m, bei 17,08 kv. m paliekama bendro naudojimo, kas visiškai netenkina ieškovių. Bendras gyvenamojo namo plotas pagal atsakovę pasiskirsto neproporcingai: ieškovių būtų tik 90,68 kv. m, kai tuo tarpu atsakovė sau priskiria 119,93 kv. m. Tai yra akivaizdus at­sakovės siekis atidalinti turtą tik savo naudai ir pažeidžiant ieškovių interesus. Žemės sklypo atidalinimo projektas yra parengtas neatsižvelgiant į esminius dokumentus – sklypo įsigijimo sutartį (1975 m. lapkričio 28 d., notarinio registro Nr. 5031) bei papildomai valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Re­gistrų centras“ įregistruotą (1994 m. gruodžio 5 d. notarinio registro Nr. 1-8352) naudojimosi sklypu tvarką. Taip pat atsakovės projektas neatitinka keliamų reikalavimų dėl turto atidalini­mo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų paliekant bendro naudojimo turtą bei grubiai pažeidžia ieškovių teises į jų iki šiol faktiškai naudotą ir dokumentais apibrėžtą turto dalį. Papildomai į atsakovės patikslintą priešieškinį įtraukti teiginiai dėl naujų statybų galimai yra pertekliniai ir klaidinantys, nes naujų pastatų statyba nėra šios bylos objektas. Servitutų numatymas ieškovių projekte reikalingas tam, kad būtų išlaikyta sklypo savininkų faktiška (ir dokumentuose apibrėžta) turto naudojama tvarka. Servitutais ieškovės suteikia turto naudojimo teises atsakovei, todėl neaišku kodėl ji priešinasi, nes tai jai tikrai naudingi projektiniai sprendimai. Tačiau bendro naudojimo turto objektų pali­kimas, kaip nori atsakovė, neatitinka ieškovių interesų ir neatitinka turto iš bendros dalinės nuosavybės atidalinimo principų. Šulinys turi likti ieškovių nuosavybe, nes jis papuola į jų sklypą, lygiai kaip į atsakovės sklypą papuola esamas inžinerinis statinys – įvažiavimas. Šuliniui likus bendrojoje nuosavy­bėje vėl ir vėl kiltų ginčai, butų apsunkintas naujo įvažiavimo įrengimas, nes kaip minėta, esant reikalui šulinį būtų siekiama nužeminti iki kiemo grindinio lygio. Juo labiau, kad šulinys yra neesminis inžinerinis statinys ir naudojamas tik šiltuoju metų sezonu laistyti daržams, jo patekimas į vieno ar kito savininko valdomą žemės sklypą esminių pokyčių gyvenimo sąlygoms neįtakoja, nes yra pilnai pajungtas miesto vanden­tiekis, kuris taip pat yra neišsekantis vandens šaltinis.

Teismo posėdžio metu ieškovė M. B. dėl patikslinto ieškinio reikalavimo papildomai paaiškino, kad palaiko savo reikalavimus ir prašo juos tenkinti, o atsakovės priešieškinį prašo atmesti. Paaiškino, jog atsakovė V. B. paveldėjo turtą iš dėdės, todėl su sklypu neturėjo praktiškai jokio istorinė ir emocinio ryšio, ji dėdę lankydavo retai ir tik kokius metus prieš mirtį atvyko jo aplankyti. Atsakovė tvarkydamasi paveldėjimą bandė įkalbėti buvusį savininką S. B., kad šis įregistruotų ūkinį pastatą abiejų savininkų vardu, nors turtas buvo S. B.. Atsisakius tai padaryti ir sutvarkius dokumentus, ji apskundė VĮ Registrų centrui, bet į jos skundą nebuvo atsižvelgta. Prasidėjo spaudimas, kad atiduotų jos žemės plotą, pabrėždama kad naudojimosi tvarka dar neįrodo nuosavybės ir sklypas priklauso abiem savininkams, vadinasi ji turi visas teises į jį. Bendri plotai – kiemas, žolynas, tvarkomi daugiausiai jų, nes atsakovė visad pabrėžia, kad atiduotų sklypą, kuris yra prie gatvės pusės ir ji pjaus žolę, nors dabar jau kažkiek pradėjo tvarkytis, bet tai pirmi kartai po penkerių metų. Įvažiavimas i kiemą yra siauras, pasistačius kelis automobilius, dažniausiai užstatoma ir negalima išvažiuoti, kol nepatraukiamas automobilis. Norint patekti su transportu i vidinį kiemą prie jų garažo, turi prašyti, kad atsakovė automobilį patrauktų. Atsakovė sakė, kad atiduotų savo sklypo dalį ir ji pasidarys įvažiavimą. Dėl šildymo, tai bendros sistemos negali turėti dėl skirtingo gyvenimo būdo, šildymo grafikas sudarytas dar senųjų savininkų ir neatitinka jų gyvenimo ritmo, pavyzdžiui ieškovė Z. B. yra sunkiai judanti ir reikalinga nuolatinė priežiūra, tad jai šiluma labiau reikalinga dienos metu, o atsakovė didesnės šilumos turbūt norėtų ryte ir vakare. Kuras naudojamas skirtingas ir ta sistema yra pasenusi, nebeatitinka visų šilumos poreikių, tad ji nesupranta, kodėl norima pasilikti prie bendro šildymo, kai dėl to nuolat nesutariama. Kyla problemų, nes adresas yra vienas, todėl jie negali turėti atskirų šiukšlinių, negali turėti savo draudimo, kyla nesklandumų dėl pašto paslaugų, net laikinų statinių ant bendros žemės, pavyzdžiui šiltnamių be atsakovės sutikimo negali pasistatyti. Mano, kad atsakovė neįvertina paveldėto turto, nes nuo pat paveldėjimo pradžios bando perimti ir įteisinti žemės sklypą, kuriuo jie naudojasi nuo pat sklypo įsigijimo pradžios. Jai yra labai brangus tėvelio pastatytas namas ir įsigytas žemės sklypas, ji nori jį sutvarkyti, nori turėti gražią aplinką, o ne mišką su apaugusiais krūmais. Paaiškino, kad ieškovės norėdamos kuo sklandžiau ir greičiau atsidalinti nuo bendrosios dalinės nuosavybės perleidžia savo turto dalį, pavyzdžiui palėpę, įvažiavimą, šildymo sistemą, joms tenka mažesnis užstatyto sklypo plotas, taip pat leidžia atsakovei neatlygintinai naudotis šuliniu, savo lėšomis panaikinti įėjimus ir angas bei atskirai įsirengti įvažiavimą. Paaiškino, kad tą namą statėsi du broliai, nes tėvelis buvo meistras ir viską darė, o su broliu tiesiog buvo susitarę ir nupirko sklypą. Sugalvojo pasistatyti tą namą dviese. Pasidarė jaunystėje negalvodami apie senatvę. Būdavo ginčų kažkiek, bet susitardavo. Dėl žemės sklypo naudojimosi, tai naudojosi pagal rašytinį susitarimą ir vienas kitam nesistengė pakenkti. Nustatyta naudojimosi tvarka buvo gabalais, nes buvo augalai, tad pagal vaismedžius ir išsidalino. Jos tėvų sodas visą laiką buvo prie gatvės. Ankstesni savininkai name gyveno pagal tą patį principą, patalpos buvo pasidalintos pagal aukštus. Rašytinė naudojimosi tvarka dėl namo nebuvo sudaryta, tiesiog naudojosi taip, dėl to nebuvo jokių ginčų. Ginčų kažkiek būdavo tik dėl naudojimosi žeme, nors ankstesni savininkai dėl to sutarė. Dėl kamino paaiškino, kad ji nesiekia nustatyti kamino nuosavybės, siekia tik nustatyti naudojimąsi, o kaminas reikalingas, nes jame yra ventiliacinės angos. Jeigu po atidalijimo liks šildymo vamzdžiai jų patalpose, tai jie galimai juos izoliuos, kad jie jų nešildytų. Paaiškino, kad visus techninius klausimus atsakė M. V..

Teismo posėdžio metu ieškovės Z. B. atstovas M. V. dėl patikslinto ieškinio reikalavimų papildomai paaiškino, kad dar prieš atsakovei paveldint turtą buvo du bendrasavininkai, kurių gyvenimo ritmas sutapo, jie buvo broliai, kai ką raštiškai, kai ką žodžiu buvo susitarę ir naudojosi sklypu bei gyvenamuoju namu, buvo nusistovėjusi tvarka ir ginčų dėl to nekilo. Mirus vienam savininkų, atsakovė tapo paveldėtoja ir į kitą savininką kreipėsi su pasiūlymais bei reikalavimais keisti tą nusistovėjusią tvarką. Buvo šiek tiek diskusijų, bet išspręsti ginčų nepavyko, todėl buvo nuspręsta kreiptis į teismą ir atsidalinti bendrąją dalinę nuosavybę taip, kad būtų kuo mažiau bendrų sąlyčio taškų, nes nesutampa nei gyvenimo ritmas, nei požiūris, yra daug priešiškumo. Pirminis atsidalinimo varianto tikslas buvo, kad neliktų bendrosios dalinės nuosavybės, bendrą naudojimosi sklypą norėjo kirsti pusiau, bet tokiu atveju sklypo riba kirto statinį, o tai šiek tiek kirtosi su projektavimo reikalavimais, todėl teismas prašė tikslinti projektus, kad jie atitiktų projektavimo reikalavimus. Vėlesnis projektas buvo parengtas prisilaikant tų naudojimosi tvarkų, kurios buvo registruotos, nusistovėjusios ir nuo 1975 metų naudojamos. Tas naudojimasis, kol buvo ankstesni bendrasavininkai, buvo labai artimas toms schemoms, bet vėliau 1994 ar 1995 metais išperkant žemę iš valstybės, ta schema buvo šiek tiek supaprastinta, tiesiog elementariai ištiesintos linijos, tačiau esmė liko ta pati, kad 2 dalis valdo vienas savininkas, 2 dalis kitas, o 1 dalimi savininkai naudojasi bendrai. Jų tikslas buvo pasiekti tokį rezultatą, kad to bendro naudojimosi sklypo visiškai neliktų ir būtų aišku kur yra kokio savininko nuosavybė. 1994 metų planas registruotas VĮ Registrų centre, buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta sutartis tarp savininkų. 2016 metais, kai buvo daroma kadastro byla, į bendrojo naudojimo sklypą S. B. vardu buvo įbraižytas papildomas statinys, anksčiau jis nebuvo įregistruotas, nes tuomet to nereikėjo. Atsakovė ginčijo registravimą, tačiau VĮ Registrų centras skundą atmetė.

Pagal pateiktą tvarką žemės sklypo dalimi pažymėta Nr. 3, t. y. 572 kv. m. dalis, kaip ir dabar buvo naudotasi bendrai, Nr. 2, t. y. 438 kv. m. visada buvo naudojama mirusiojo ieškovo S. B., o dabar jų naudojama, Nr. 1, t. y. 292 kv. m., sklypo priešingoje pusėje, visą laiką buvo naudojama buvusio savininko atsakovės pusėje. Dėl vidurinių sklypo dalių Nr. 1 (393 kv. m.) ir Nr. 2 (248) buvo šioks toks neatitikimas, nes šiose dalyse buvo naudojamasi pagal 1975 metų schemą. 1994 metais ištiesino liniją ir paliko, bet esmė, kad naudojimas buvo palikęs. Kai atsakovė susitvarkė paveldėjimo dokumentus iškart susižymėjo riboženklius pagal 1994 metų planą ir iškart pateikė raštišką reikalavimą pašalinti statinius bei atlaisvinti tą žemę. Dalis atlaisvinimo buvo padaryta, buvo perkelti šiltnamiai, panaikintas vandens rezervuaras ir pjuvenų talpykla. Liko nepašalinta malkinė, nes nėra aišku koks bus priimtas teismo sprendimas. Pagal 1994 metų brėžinį atsakovės šiltnamio kampas taip pat įeina į braižomą schemą ieškovų žemėje, tai jis atsakovės taip pat nebuvo pašalintas. Ant bendro naudojimo sklypo dalies yra gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kurie yra neatidalinti priklausantys daline nuosavybe ir tas ūkinio pastato priestatas, kuris yra ieškovių nuosavybė. Vienas iš ginčo objektų, dėl kurių atsakovė nori keisti sklypo dalis, grindžiama tuo, kad yra užstatyta bendro naudojimo sklypo dalis ir negalima ta žeme naudotis. Parengdami projektą jie atsižvelgė į tai, tačiau, kadangi nebuvo galimybės gyvenamąjį namą, pagal įstatymus padalinti išilgai, tai buvo ieškoma sprendimų kaip tai padaryti, tad jie gyvenamąjį namą tiesiog įsitraukė į savo sklypo dalį, taip sumažindami sau neužstatytą sklypo plotą ir suteikdami atsakovei servitutą. Lygiai taip pat padarė ir su ūkiniu pastatu.

Jų pateikto plano savivaldybė pradžioje nenorėjo tvirtinti, tačiau jį patikslinus, atsiradus servitutams Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) vykdė tikrinimą ir buvo gautas sutikimas, kad projektas tinkamas ir gali būti tvirtinamas, jeigu bus bendrasavininkio sutikimas arba teismo sprendimas. Žemės sklypas atidalintas į dvi dalis, kad neliktų bendros dalinės nuosavybės. Iš esmės padalinimo projektas padarytas atsižvelgiant į tai, kaip buvo iki šiol registruota naudojimosi tvarka. Sklypo didžiosios dalys, kaip buvo naudojamos taip ir išlieka, keitėsi tik viena dalis – vidurinė, atsirado servitutai. Tai yra jų siūlomas atidalijimo variantas, siekiant panaikinti būtent bendrąją dalinę nuosavybę. Atsakovė kelia klausimą dėl sklypo po gyvenamuoju namu, nors jie projekte nurodė, kad tai yra į jų sklypo dalį patenkantis statinys, dėl to jų užstatyto sklypo plotas sumažėja, o pas atsakovę lieka daugiau laisvos neužstatytos sklypo dalies. Atsakovės tai netenkina, tad tai yra vienas iš pagrindinių taškų dėl ko kyla nesutarimai. Jie iš esmės sutiktų koreguoti projektą, sklypas po gyvenamuoju namu gali būti ant atsakovės žemės, bet laikantis tos pačios schemos, tuomet jų plotas padidėtų. Atsakovei tada sumažėtų neužstatytas plotas, o jiems padidėtų, bet yra galimybė, kad atsakovė nesutiks, nes atsakovė turi komercinį akcentą. Vien dėl to ji nori tos sklypo dalies, kuri yra prie gatvės, tiek projektuotoja, tiek pati atsakovė buvo tai patvirtinusi. Tuo tarpu, kad namas stovėtų ant abiejų žemės sklypo dalių galimybės nėra pagal projektavimo aktus, todėl jie vargo ilgiau nei metus laiko, daug konsultavosi, daug dirbo, kol nustačius servitutus tas klausimas buvo išspręstas. Tai buvo vienintelis kelias, kad nepažeisti projektavimo taisyklių ir nebeliktų bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovė savo projekte tik šiek sumažino bendrą dalinę nuosavybę naudojimo sklypo dalį ir paliko tą dalį bendrą, o tai iš esmės nesprendžia atidalinimo klausimo ir padaryta taip, kad pakeičiama jų naudota dalis palei gatvę į kitą pusę. Kur buvo jų didžioji dalis, jie jos negauna, kur buvo mažoji dalis, kur mažiau jie naudojasi, ten jiems atitenka.

Prie sklypo atidalinimo plano buvo parengta ir gyvenamojo namo atidalinimo schema. Nuo senų laikų su gyvenamuoju namu buvo viskas aišku. Buvo naudojamasi aukštais, tai 1 aukštu naudojosi ieškovas, išskyrus laiptinę į 2 aukštą, kuria atsakovė naudojasi, o 2 aukštu naudojasi atsakovė. Taip pat atsakovė naudojasi palėpe, nes į ją yra patekimas yra tik iš antro aukšto, o dėl rūsio, tai jeigu žiūrėti į schemą, kai kurios patalpos buvo naudojamos vieno, kai kurios kito, o viena patalpa buvo naudojamasi bendrai. Siekiant atsidalinimo, visų pirma jie išreiškė reikalavimą dėl inžinerinės sistemos atidalinimo, tad jų projekte, jie atiduoda palėpę neatlygintinai atsakovei, taip pat atiduoda pirmame aukšte esančią laiptinę, kad atsakovė turėtų patekimą į antrą aukštą. O dėl rūsio patalpų, kadangi dabar ten įrengtas kieto kuro katilas ir šildymo sistema bendra visam namui, tai skiriantis poreikiams, jie norėtų tą šildymo sistemą pakeisti ir ją turėti nepriklausomą, nes sistema pastatyta seniai ir tik apie 2000 metus modernizuota. Pradžioje buvo variantas tiesiog kiekvienai pusei įsirengti savo šildymo sistemas, atsakovė pradžioje pateikė reikalavimus dėl jos šildymo sistemos apmokėjimo, kadangi jie yra tokio atidalijimo iniciatoriai, todėl galutiniu variantu jie nutarė palikti rūsyje esančią šildymo sistemą atsakovei, o jie už savo lėšas įsirengs savo šildymo sistemą. Planuojant naudotis kieto kuro katilu yra techninė galimybė persikelti jį į kitą pusę, į kitas patalpas rūsyje, todėl įėjimas į rūsį schemoje yra bendras paliekant tik bendrą koridorių ir daugmaž vienodus to rūsio plotus kiekvienam savininkui, nes kol yra kieto kuro katilas tame rūsyje, vis vien reikalinga prie tos patalpos prieiti abejoms pusėms, tad iš jų buvo priimtas kompromisinis sprendimas, kad jie palieka tą šildymo sistemą, leidžia ja naudotis neatlygintinai, vėliau atiduoda ir jei atsakovė nori ilgiau nei 3 metus ja naudotis, tai ji privalėtų persikelti kieto kuro katilą į kitą pusę – savo patalpą.

Tuo tarpu, kadangi didžioji dalis sklypo dalis atitenka atsakovei, o sklype yra inžineriniai statiniai, toje sklypo dalyje yra suformuotas įvažiavimas, vartai, kiemo aikštelė ir pan., tai jie, pateikdami savo variantą dėl sklypo atidalijimo, didžiąją dalį įrengto įvažiavimo palieka atsakovei neatlygintinai, o jie tuo atveju savo lėšomis įsirengia įvažiavimą į sklypą, įsirengia vartus, kiemo aikštelę ir pan. bei prisiima visas išlaidas sau neprašydami kompensacijos iš atsakovės. Dėl inžinerinių sistemų, kanalizacijos, ventiliacinės šachtos ir kamino, tai lieka bendri, bet su sąlyga, kad jei atsakovė naudoja vieną kamino kanalą šildymo katilui, tai ji lieka atsakinga, nes tai šildymo sistemos dalis, o visa kita ten ventiliaciniai kanalai. Dėl kanalizacijos sistemos, tai kadangi vamzdynai eina per pirmą aukštą ir nėra galimybės panaikinti, tai jie palieka esančią sistemą ir įsipareigoja jos nepašalinti, kad galėtų kita pusė naudotis, kaip naudojosi iki šiol. Vandentiekio įvadas taip pat lieka bendras su atskirais apskaitos prietaisais. Dėl gyvenamojo namo ploto papildomai paaiškino, kad atsakovė naudoja labai panašų projektą dėl patalpų atidalijimo, tačiau ji reikalauja, kad patekus į būstą būtų palikta bendra patalpa, kurioje yra kietojo kuro katilas, tačiau tokiu atveju neproporcingai pasiskirsto rūsio patalpos, t. y. atsakovei tenka apie 30 kv. m., o jiems belieka nepilni 14 kv. m. ir bendras namo dalies plotas. Nors atsakovė teigia, kad į naudingą plotą neįsiskaičiuoja laiptinė ir kai kurie koridoriai, akcentuoja, kad jos patalpų plotas yra mažesnis, bet faktiškai skaičiuojant plotą pagal kvadratūrą, jos plotas yra didesnis, plius dar atitenka neįrengta palėpė, tai tą plotą galima dar padidinti, nes ji išreiškė reikalavimą be atskiro sutikimo įsirenginėti tą palėpę.

Dėl šulinių žemės sklype, tai kadangi jie dalino taip, jog neliktų bendros dalinės nuosavybės, o pagal jų projektą šulinys patenka į jų sklypo dalį, jie padarė neatlygintiną servitutą, kad atsakovė galėtų juo naudotis, nes atsakovė labai griežtai laikosi tos pozicijos, kad jie neva nusavino, panaikino galimybę jai naudotis neišsenkančiu vandens šaltiniu, nors vandentiekio įvadas yra. Jie nieko nereikalauja už palėpę, už įvažiavimą, tai atsakovė galėtų pasirūpinti šuliniu, jei jai jis toks svarbus. Vandens tiekimui šulinys yra vienas, o kiti buvę iš senų laikų – kanalizacijos, tačiau pajungus centralizuotą vandentiekį ir kanalizaciją, jie tapo nereikalingi, o atsakovė akcentuoja, kad tai yra didelis praradimas. Jie sutinka, kad ji naudotųsi tuo šuliniu. Ten taip pat yra įrengta atsakovės laistymo sistema, kuri po atidalinimo patektų į jų sklypo dalį, tai jie sutiktų palikti tą sistemą, leisti ja naudotis, jeigu ji būtų nužeminta iki kiemo dangos paviršiaus ir padarytas kažkoks šulinukas, ta prasme, kad nebūtų antžeminių jos dalių, tiesiog kad netrukdytų pateikti į kiemą suformavus dar vieną įvažiavimą. Šulinys trukdo patekti į garažą, jį nužeminus iki žemės paviršiaus, būtų galimybė į jį patekti.

Dėl neatlygintų servitutų, tai jie siūlo juos nustatyti po statiniais, žodžiu po visu ūkiniu pastatu, po gyvenamuoju namu ir metrą aplink namą, kad būtų galima patekti, jei reiks remontuoti, taip pat yra servitutai dėl šulinio, dėl patekimo į rūsį. Mano, kad servitutų nustatymas nėra blogiau nei bendroji dalinė nuosavybė. Jie įsipareigoja pašalinti šiukšles iš sklypo ribos, panaikinti visus laikinus statinius, jeigu trukdytų ir medžius, to paties prašo iš atsakovės. Įsipareigoja atsijungti nuo šildymo sistemos paliekant cirkuliacinius vamzdžius, užmūryti įėjimus į patalpas, susiformuoti atskirą įvažiavimą ir nebesinaudoti tuo, kuris dabar yra bendras. Vis tik 100 procentų panaikinti bendrosios dalinės nuosavybės neįmanoma, tad kai kurios namo dalys liks bendros, stogas, pamatai, bet kas liečia žemę, tai pagal jų projektą bendrosios dalinės nuosavybės neliktų. Tiek jų, tiek atsakovės sklypo konfigūracija nėra tinkama, nes yra daug kampų, bet pasižiūrint į anksčiau nustatytas tvarkas, matyti, kad ir tada buvo neteisingos konfigūracijos, netaisyklingų formų sklypai. Projektuodami jie stengėsi maksimaliai išlaikyti sklypą stačiakampio formos, bet fiziškai to padaryti nėra galimybės. Mano, kad pagal jų schemą sklypus galima naudoti pagal paskirtį. Jie nurodė, kad įgyvendinant technines priemones, statyba tame sklype yra galima.

Teismo posėdžio metu atsakovė V. B. dėl ieškovių ieškinio reikalavimų paaiškino, kad su ieškiniu ji nesutinka, mano, jog pažeidžiamos jos teisės į nuosavybę ir atidalijama yra nelygiavertiškai, nes kiekybė nesutampa su kokybe. Ieškovių pateiktas atidalijimo variantas yra netinkamas, nes ji kreipėsi į kelis architektus, konsultavosi, ir visi jai kalbėjo tą patį, kad nėra galimybių padalinti sklypą į dvi dalis. Visi siūlė atidalinti sklypą į tris dalis. Kai viena dalis lieka bendrojo naudojimo tada nekyla klausimų dėl servitutų, dėl vienintelio šulinio su neišsenkančiu vandeniu, kuriame yra vandens laistymui. Prie šulinio yra įrengta tik jai nuosavybės teise priklausanti laistymo sistema, nors vėliau turėtų tik servitutą. Taip pat dėl laistymo sistemos nesutinka, nes jos turimas laistymo siurblys funkcionuoja tik pastačius prie šulinio, tai nėra įleidžiamas į šulinį siurblys, tad ji turėtų pirkti naują siurblį. Su vandentiekiu laistyti visiškai nesutinka, nes tai labai išbrangtų. Ieškovių atidalijimo variantas į du sklypus netinka ir tuo, kad ieškovių dalyje lieka visas namas, bet nuosavybės teisė yra dviejų šalių. Name yra atidalintos patalpos, todėl po patalpomis turi būti sąžiningai atidalijama žemė ir likti abiem savininkams, o pagal ieškoves lieka tik vienai šaliai. Taip pat priklausiniai negali funkcionuoti be gyvenamo namo. Ieškovių atidalijimo variante netinka tai, kad ji netenka nuosavybės po gyvenamu namu, gauna vieną patalpą ūkinio pastato ieškovių nuosavybėje ir pilna servitutų, po ir aplink gyvenamą namą, po garažu. Ūkinis pastatas pastatytas kieme, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, bet tame kieme yra įregistruotas vienam savininkui priklausantis statinys, po kuriuo 30,5 kv. m. yra jos nuosavybėje. Pagal ieškovių atidalijimo variantą lauko virtuvė, t. y. viena patalpa yra uždedama ant jos nuosavybei priklausančio sklypo, tad mano, kad po kažkiek metų vėl kils ginčai, bet esmė yra tame, kad sklypų ekonominė vertė nesutampa. Jei vienas savininkas tampa gyvenamojo namo ir sklypo savininkas, o kitas tampa tik gyvenamojo namo savininkas be sklypo, tai visiškai skiriasi, kadangi pardavimo ar nuomos atveju, ji antrame aukšte negalėtų be ieškovių sprendimo kažką daryti savarankiškai, o ieškovės priimtų visus sprendimus, tad tai yra didelė nelygybė, nes jos sklypas su namu lieka labai mažos vertės.

Didžiausias akcentas yra tas, kad jai uždedami servitutai. Servitutai yra uždedami, kai yra vieni savininkai, tačiau savininkai gali, bet kada keistis. Servitutai turi būti prižiūrimi, jai tai yra absoliutus apsunkinimas, lyginant su dabartine situacija. Jai taip pat netinka ieškovių pasiūlymo variantas dėl šildymo sistemos, ji išsikvietė du skirtingus santechnikus, kurie užsiima šildymu ir abu pasakė tą patį, kad jų senų laikų šildymo sistema nefunkcionuoja vienam aukštui, jos yra susijusios. Žodžiu, jeigu dabar kaip siūlo ieškovės palikti 3 metams vamzdžius ir tada kieto kuro katilą pernešti, ji išsiaiškino, kad paliekant didelius vamzdžius, ji šildys pirmo aukšto patalpas nemokamai, kadangi visi vamzdžiai liks. Be to, esamo kieto kuro katilo ji nepersineš, po 3 metų turėtų pirkti naują katilą, nes šis nebetiltų, tad ten yra labai dideli perkėlimo kaštai.

Teismo posėdžio metu atsakovė V. B. dėl pareikšto priešieškinio reikalavimų paaiškino, kad jos reikalavimai yra atidalinti (namą) pagal jos planą, parengtą pagal architektės projektą (III tomas 32 psl.), ir atidalinti žemės sklypą pagal R. K. projektą (II tomas 45 psl.). Taip pat nusprendė atsisakyti priešieškinio 2.9 punkto reikalavimo, dėl laiptinės naujo koridoriaus – laiptinės statybos, pagal 2019 m. gruodžio 3 d. priešieškinį, reikalavimo atsisakymo pasekmės atsakovei žinomos. Papildomai paaiškino, kad 2016 m. birželio 21 d. pagal testamentą paveldėjo ½ dalį turto iš dėdės ir tetos. Ieškovams dėl to buvo šokas, ieškovė M. B. iki šiol negali susitaikyti su tuo, kad turtas atiteko ne jiems o jai. Mirus dėdei pradėjo tvarkytis paveldėjimo dokumentus, užstrigo dėl neįregistruoto priestato. Jai pasirodė labai keista, kad bendraturčiai statė, dirbo priestate abu, o prieš paveldėjimą 2016 m. birželio 8 d. priestatas įregistruotas vieno S. B. vardu, dėl to ji norėjo išsiaiškinti kaip ten viskas įvyko. Gavusi atsakymą iš VĮ „Registrų centras“ į teismus dėl to daugiau nesikreipė, viskas tuo ir baigėsi. Tuo tarpu, kai bandė išsiaiškinti šią situaciją, M. V. pyko, derėjosi dėl atidalijimo vieną kartą, kaip ji suprato buvo sprendžiami tie klausimai, bet jie padavė į teismą jos net neperspėję. Ji visą laiką norėjo sąžiningai atsidalinti turimą turtą. Gavusių ieškinį pasibaisėjo, sudarytos tokios sąlygos, kad nebūtų įmanoma gyventi, atimta viskas, kad tik nebūtų įmanoma gyventi, todėl ji pateikė savo pasiūlymą.

Pagal jos projektą viena dalis pažymėtina Nr. 1 (raudona spalva A), išlieka bendro naudojimo, kadangi atitenka bendro naudojimo patalpos atidalintos per aukštus vienai ir kitai šaliai. Ant šio sklypo patenka namo priklausiniai. Viskas labai gražiai išsidėsto šioje sklypo dalyje. Sklypas tokio dydžio, nes mažiausiais suformuojamas sklypas gali būti 400 kv. m. Viskas labai gerai išsipildo, nes bendras kiemas buvo 572 kv. m., o po jos atidalinimo lieka 474 kv. m., kas buvo naudojama iki šios dienos tas ir išlaikoma. 2016 metais įregistruotas ūkinis pastatas yra tik vieno savininko nuosavybėje ir tą ūkinį pastatą ji suformuoja taip, kad sklypo nuosavybė sutaptų su ūkinio pastato nuosavybe. Skiriasi tik tuo, kad lauko virtuvės patalpos lieka ant bendro naudojimo sklypo. Jos pasiūlyme B sklypas atitektų ieškovėms, jis turi daug pliusų, už to pastato yra nuotekų šulinys, kuris naudojamas ieškovių, nes iš jų lauko virtuvės nuotekos suteka į tą šulinį, nors dabar tas šulinys jiems nėra toks aktualus. Vėl gi, sklypo paskirtis yra mažaaukščių gyvenamų namų statyba, išlaikant sklypo paskirtį, jie būdami savininkai ir būdami vieno ūkinio pastato savininkai, nesilaikant jokių reikalavimų, gali kažką ten statytis, o tai skiriasi nuo jų pasiūlymo. Kadangi ieškovių žemės sklypas šiai dienai užstatytas 61 kv. m. didesnis nei jos, tai ji mano, kad atidavus tą 30,5 kv. m. sklypo dalį, ji turi teisę turėti galimybę užstatyti tokią dalį sklypo, kadangi šiuo metu jie turi daugiau užstatyto sklypo statinių nei ji turi, tai būtų lygybė. Ji pasiima projekte pažymėta dalį C, kas belieka, nes šioje dalyje yra įrengta jos nuosavybėje priklausanti laistymo sistema, kurios ji gali neardyti. Jos garažas, jos lauko virtuvė patenka toje dalyje, t. y. arčiau gatvės, kaip ir gyvenamas namas, ten toliau statinių ji neturi, išskyrus šiltnamį ir malkinę, bet juos gali nusikelti. Jos sklypo atidalinimo variantas yra lygiavertis. Atvirkščiai būtų, jeigu būtų daroma pagal ieškovių variantą, nes tada ieškovių žodis būtų paskutinis, nes ji nebūtų sklypo savininkė, jos nuosavybės nebūtų.

Namas yra atidalinamas pagal architektės L. N. projektą (III tomas, 32 psl.). Rūsyje esama katilinė pagal jos pasiūlymą lieka abiejų šalių nuosavybe. Šalims nuosavybe priklauso kieto kuro katilas, taip pat yra įvadas iki namo, vamzdžiai su apskaita ir šioje katilinėje, kai įeini yra drenažo šulinys, jis yra bendro naudojimo. R4 patalpoje yra bendros kanalizacijos vamzdžiai ir ten yra besikaupiantis vanduo, R3 patalpoje įrengta nuotekų atšaka, nes įsirengė vonią, nors ji nesutiko ir šiai dienai R4 patalpoje smirdi. Pirmas aukštas pagal abiejų šalių projektų pasiūlymus lieka ieškovių, tik laiptinė lieka jai, o visa kita sutampa abiejų šalių. Antras aukštas ir neįrengta palėpė atitenka jai pagal abu projektinius pasiūlymus. Kas dėl ūkinių pastatų, tai garažas 16 kv. m. atitenka jai, o garažas 15 kv. m. ieškovėms, jie atidalina vienodai. Ieškovės tiesiog nerodo, kad stovėtų ūkinis pastatas. Pagal jos projektą išėjimas iš ūkinio pastato tiesiai į jų sklypą, o pagal ieškovių projektą, jie atsidaro duris ir patenka tiesiai į jos sklypą. Šildymo sistema, vandentiekio įvadas iki namo, katilinė, elektros įvadas, kaminas su ventiliacijos šachtomis lieka bendrojo naudojimo nuosavybėje. Taip pat bendra nuosavybė lieka šulinys, kieto kuro katilas, įvažiavimas. Pagal jos pasiūlymą nereikia daug investuoti.

Užstatytas plotas pagal ieškovių atidalijimo variantą, gaunasi taip, kad į jų sklypą patenka gyvenamasis namas su priklausiniais, ūkiniai pastatai, šulinys, o jai lieka cemento blokai, aikštelė ir garažas su ūkinio pastato patalpa. Paskaičiavus kiek užima tie statiniai jų sklype, jos skaičiavimais – 312 kv. m., o paskaičiavus kas lieka, tai tie cemento blokai, kiemas, garažas ir ūkinio pastato patalpa, tai sudaro apie 260 kv. m., bendro kiemo plotas yra 572 kv. m, bet jiems atitenka statiniai, o jai atitenka cemento luitas su garažu ir su viena ūkinio pastato patalpa ir net jų ūkiniu pastatu. Taigi, kokybiniu atžvilgiu yra taip, kad jų gyvenamas namas turi priklausinius ir funkcionuoja pilnai, nes turi šulinį, kiemą, aikštelę, garažo, lauko virtuvės ir ūkinius pastatus, o ji tiesiog neturi nieko.

Dėl 1994 metais nustatytos naudojimosi tvarkos, tai ta naudojimosi tvarka buvo patvirtinta notariškai, bet ant jos sklypo dalies stovėjo ieškovių statiniai, t. y. malkinė, kuri stovi iki šiol, šalia buvo lietaus vandens rezervuaras, taip pat medžio drožlių saugykla, dar buvo du šiltnamiai ant jos naudojamo sklypo, nors topografinė nuotraukoje jų nesimato, nes jie iki tos nuotraukos darymo juos nukėlė. Tuo tarpu jos statiniai stovintys ant ieškovių sklypo – šiltnamių dalis. Ji ne kartą yra mačiusi, kad tiek S. B. dirba jos sklypo naudojimo dalyje, o jos dėdė dirba kitoje dalyje. Labai griežtos naudojimosi tvarkos pagal tą atidalijimo notariškai patvirtintą tvarką tikrai nebuvo ir nėra laikomasi šiai dienai. Dėl jos atidalijimo varianto, tai ji konsultavosi su specialistais, nuėjo pas kitus architektus, tai visi architektai pritarė minėtai schemai.

Visokių variantų galima prifantazuoti, bet kad būtų lygiaverčiai, lygiateisiai variantai, nenuskriaudžiant nei vienos šalies, tai buvo tik šis variantas. Šis variantas yra teisingas, nes gyvenamas namas yra atidalijamas per aukštus patalpomis, tai automatiškai turi likti sklypas po gyvenamu namu dviejų savininkų, o suformuoti sklypą tik po gyvenamuoju namu nėra galimybės, nes mažiausias formuojamas sklypas yra 400 kv. m. Vadinasi, gyvenamas namas dviejų savininkų, šulinys, ūkiniai pastatai, garažai, lauko virtuvės vėl dviejų savininkų, tad viskas puikiai išsidėsto. Kalbant apie geltonai pažymėtą sklypo dalį (plane pažymėtas raide B), kadangi yra ūkinis pastatas, kuris 2016 metais įregistruotas tik ieškovių vardu ir šiai dienai yra ant bendro kiemo bendros sklypo dalies, tai po atidalijimo, ji savo dalį ieškovėms formuojant sklypą perleidžia, nes jų nuosavybėje esantis statinys lieka su vienu jų nuosavybėje esančiu sklypu. Tada likusios dalys yra dalinamos po lygiai, tik 1 kv. m. ieškovėms tenka daugiau nei jai, nes vienu metru jie turi daugiau sklypo, kaip buvo įregistravę ir nuosavybę. Dėl to ūkinio pastato, kuris priklauso ieškovėms, tai tas pastatas turi dvigubas duris iš abiejų pusių ir jos atidalijimo pasiūlyme jie gali atsidaryti tas duris iš abiejų pusių ir plačiai vaikščioti po savo sklypą, skirtingai nei siūlo ieškovės. Ieškovės siūlo taip, kad prie šito ūkinio pastato sklypas atitenka jai, vadinasi, ieškovės atsidaro duris ir tiesiogiai išeina į jos sklypą, tad mano, kad ji atidalina logiškiau.

Priešieškinyje yra taip, kad gyvenamasis namas ir šulinys lieka ant bendro naudojimo sklypo, o ūkinis pastatas, kuris yra atidalijamas lieka ant bendro sklypo. Jokių servitutų būti negali, nes jie yra tiek statinių savininkai, tiek tos žemės savininkai. O kas liečia dėl servitutų pagal ieškovių atidalinimo variantą, tai pas juos visur servitutai, su kuriais ji visiškai nesutinka. Tuo tarpu pas ją priešieškinyje yra vienas servitutas – 1 metras apeiti aplink gyvenamą namą (II tomas 39 psl.), statinių tarnaujantis servitutas, S, S1 ir S2 servitutai, kuriais sakoma, kad galima apeiti aplink gyvenamą namą, ūkinius pastatus ir kelio servitutas, kuris sako, kad gali patekti į sklypo dalį Nr. 3. Viskas ties tuo ir baigiasi, o pas ieškoves servitutai yra visur. Ji turi nuosavybę po gyvenamuoju namu, o ieškovės siūlo nuosavybę nušalinti po gyvenamuoju namu ir uždėti servitutą, bet tai visiškai skirtingi dalykai. Be to, servitutus reikia prižiūrėti, tuo tarpu jos servitutai neapsunkina ir nenusavina nuosavybės.

Ties schemoje pažymėta B dalimi (I tomas 163 psl.), tai žemės sklypo paskirtis lieka nepakitusi ir lygiavertė. Už to 2016 metais registruoto statinio yra nuotekų šulinys, kuris tiesiogiai prijungtas prie ieškovių lauko virtuvės patalpos ir pagal jos atidalinimo variantą yra dideli pliusai tame, kad sklypo ir pastato savininkas sutampa. O pereinant prie C dalies, kuri lieka jai, tai šioje dalyje šiai dienai yra tik jos laistymo sistema iš bendro šulinio, ta laistymo sistema yra įrengta, kol buvo abu dėdės gyvi, bet pagal ieškovių atidalinimo variantą, ji tą laistymo sistemą turėtų pašalinti arba įleisti žemiau. Esmė yra tame, kad jie planuoja įrengti įvažiavimą ir ta dėžė turi būti uždengta stipriai, nes ant jos užvažiuos sunkiasvorės mašinos, tai turi tą svorį atlaikyti tas dangtis, o tai didelės išlaidos. Kas atsakys, jeigu ten prie siurblio pateks vanduo ir ką nors mirtinai nutrenks arba trūks vamzdis po žeme, kuris bus uždengtas trinkelėmis. Jos sistema dabar yra įrengta, ji lieka tokia, kokia yra įrengta šiai dienai, šulinys yra bendras, toks jis ir lieka. B ir C sklypai yra lygiaverčiai, nes juose nei nusavinama nuosavybė, nei pridedama, jų užstatymo plotas vienodas ir vertė išlieka vienoda.

Šiuo metu prie (duomenys neskelbtini) gatvės esančia žemės sklypo dalimi naudojasi ieškovės, o ta dalimi, kuri yra priešingoje gatvės pusėje dabar naudojasi ji. Ji prašo žemės dalį prie gatvės palikti jai, kadangi konsultavosi su daug architektų ir tie architektai patvirtino tą patį, kad reikia atidalinti lygiavertiškai sklypą visomis prasmėmis, kad atitiktų žemės sklypo naudojimo paskirtį, tai tokiu atveju, jos projekte viskas puikiai atsidalina lygiavertiškai visomis prasmėmis. Jeigu atidalinti į dvi dalis, reiškia bus nelygiavertiškas atidalinimas, tai jai architektai nepatarė ir nesutiko, kad toks variantas būtų galimas. Dėl tos priežasties yra suformuotas vienas sklypas, sklypo dalis A lieka bendro naudojimo, B dalis yra skiriama, kad sutiktų sklypas su statinio nuosavybės teisėmis, be to, šioje dalyje iki šios dienos stovi malkinė, šioje dalyje stovėjo du šiltnamiai, medienos drožlių rezervuaras ir vandens rezervuaras, tai šioje dalyje nėra taip, kad būtų ieškovams kažkas nenaudojama, o C dalis atitektų jai, nes arčiau gatvės jie abu turėjo sklypo dalį. Tuo tarpu dėl atidalinimo kvadratais, kas liečia gyvenamą namą, tai architektė visus tuos reikalavimus tikrai išmano ir visus stengiasi nepažeisdama jų atidalinti. Jos išaiškinime, tai laiptinės, koridoriaus patalpų skaičius neįsiskaičiuoja, nesvarbu, kad ten matomi skaičiai, bet jie neįtraukiami į pačių gyvenamų patalpų skaičių. Kitas dalykas yra tas, kad palėpė paprastai yra neinventorizuojama ir iš tos palėpės, ten nieko nėra, tad dabar, kad ten kažkiek nesutampa kvadratiniai metrai, tai pagrindine ir lemia laiptinė. Kas liečia rūsio patalpas, pagal jos atidalinimo variantą rūsys lieka pagal dabartinę nusistovėjusią tvarką. Šiuo metu ji taip pat yra patenkinta šildymo sistema.

Teismo posėdžio metu ieškovės Z. B. atstovas M. V. dėl priešieškinio reikalavimų paaiškino, kad su juo nesutinka, nes kyla konfliktų dėl smulkmenų, dėl techninių dalykų, atrodo vienai pusei visai nereikšmingų, kitai pusei reikšmingų, todėl palikus bendro naudojimo sklypą, ta situacija tęstųsi. Jo nuomone reikėtų kuo labiau sumažinti sąlyčio taškų skaičių, o tam prieštarauja bendrai paliekamas bendro naudojimo sklypas, tiek bendros komunikacijos. Dėl gyvenamojo namo patalpų daugmaž viskas aišku, šiek tiek yra neaiškumo dėl rūsio ir dėl proporcijų, nes rūsyje numatoma palikti didelę dalį patalpų bendro naudojimo. Dėl atsakovės projekto atitikimo dabar esamai naudojimo tvarkai, tai atsakovė ją kardinaliai keičia, nes dabar jų buvo naudojama prie (duomenys neskelbtini) gatvės esanti dalis, t. y. visą gyvenimą ji buvo naudojama S. B. ir dėl jos nebuvo kilę nei ginčų nei klausimų, o šiuo atveju visa ta dalis atitenka atsakovei. Tuo tarpu kitoje pusėje S. B. buvo įsiterpusi tik sklypo dalis, tiek pagal 1975 metų schemą, tiek pagal 1994 metais registruotą tvarką. Motyvuojama, kad visa tai daroma dėl vieno savininko vardu registruoto pastato, nors jo manymu, tai nėra pakankamas argumentas, nes galima sudėlioti ir kitokiu būdu. Vis tik, dėl privatumo, dėl statinių naudojimo patogumo, jie mato patogesnį, geresnį būdą, paliekant tik du atskirus sklypus. Žvelgiant į topo nuotrauką, ieškovių išėjimas iš pirmo aukšto patalpų, pagrindinis visą laiką naudojamas yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės esančioje sklypo dalyje B, taip pat ūkinio pastato dalys yra šioje pusėje, tuo tarpu atsakovės yra kitoje pusėje, tiek ūkinio pastato dalys, tiek jos išėjimas. Padalinus pagal atsakovės projektą neliks jokio privatumo, turės būti užtikrintas praėjimas. Kieme užstačius automobilį, vėl galimai bus ginčai, nes automobilį pastačius išilgai garažo, praėjimo lieka minimaliai, ten tik žmogus gali praeiti. Taip pat, jei šuliniu reikės naudotis, užstačius automobilį, semti kibirais vandenį kaip ir negalima, automobilis turi būti garaže arba nevažiuoti į kiemą. Dėl šulinio naudojimo, nors atsakovės laistymo sistema lieka jos sklypo dalyje, tačiau žiūrint į lygiateisiškumą, vėl gi visas komunikacijas, viską reikia vesti per bendro naudojimo kiemą, kas vėl yra nenaudinga ir logiškai nesuprantama. Taip pat dėl sklypo atidalijimo, jeigu žiūrėti į schemą, tai į B sklypą įsivesti komunikacijas, įvažiuoti galima tik per A sklypą, tuo tarpu C sklypui komunikacijas galima įsivesti iš gatvės ir suformuoti įvažiavimą.

Teismo posėdžio metu ieškovių M. B. ir Z. B. atstovas advokatas Vilius Jonaitis dėl priešieškinio reikalavimų paaiškino, kad priešieškiniu nuo atsidalijimo esmės nueinama į šoną. Dėl gyvenamo namo patalpų atidalijimo, šalys turi po ½ dalį, jeigu žiūrėti į ieškovių variantą, tai realiai ieškovės pačios pirmos pareiškė reikalavimą, nurodė savo variantą, iš esmės ten išlaikomos tos proporcijos, bet vis tiek mažiau namo patalpų joms lieka. Vis vien gaunasi, kad didesnė dalis lieka atsakovei, o ieškovės pasirinko tokį variantą ir nieko iš atsakovės neprašo. Tuo tarpu atsakovė iš principo renkasi variantą, kad jos dalis yra didesnė, dar plius palėpė, sudėjus visas kvadratūras, tai proporcijos yra 57 procentai prie 43 procentų esant tokiai situacijai. Atsakovė tuomet turėtų galvoti, kad ji turėtų kažkaip kompensuoti ieškovėms už joms tenkančią mažesnę dalį, nes taip susidėlioja, tačiau priešieškinyje kompensacijos nesiūlo. Mano, kad vien dėl to toks priešieškinis negali būti tenkinamas, nes toks atidalinimas būtų neteisingas. Patį namą atidalinti kitaip nei aukštais nėra įmanoma, bet dėl rūsio patalpų, neaišku, kodėl ten reikia palikti bendro naudojimo patalpas. Ieškovės neišreiškia pozicijos, kad yra joms reikalinga ta katilinė, o atsakovė nori palikti ją šalims bendrai, tad koks tikslas tokio atidalijimo. Dėl šildymo sistemos, mano, kad yra perteklinis noras, jog šildymo sistema, kad liktų bendra, nes ieškovės to neprašo, ieškovės sako, kad palieka atsakovei tą šildymo sistemą, atsijungia nuo tos šildymo sistemos pačios, jos sieks įgyvendinti atskirą šildymo sistemą, todėl akivaizdu, kad tie atskiri butai turi turėti atskiras sistemas. Dėl žemės sklypo, tai jo požiūriu atsakovės pasiūlytas atidalijimo variantas yra tiesiog naudojimo tvarkos nustatymas, nes kaip kitaip galima sakyti paliekant didžiulį bendrą plotą. Ieškovės iš principo naudojasi žemės sklypu palei gatvę, todėl neaišku, kodėl yra nepaisoma tos naudojimosi tvarkos, tiesiog norima pasiimti geresnį variantą, atimant iš jų tą sklypą, kuriuo ieškovės naudojasi. Pagal ieškovių pateiktą variantą yra du atskiri sklypai, kiekvienas prieina prie gatvės, o pagal atsakovę tai yra atidalijimo imitacija. Tikslas yra atsidalinti, o to tikslo visiškai nepaisoma atsakovės priešieškinyje.

Teismo posėdžio metu liudytojas V. M. paaiškino, kad jis yra projekto rengėjas ir jį su ieškovėmis sieja darbiniai santykiai. Paaiškino, kad žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), buvo tikslas padalinti į du atskirus vienetus, tai jie rėmėsi pirminiais senaisiais dokumentais, tai buvo naudojimosi tvarkos, planai. Jis turėjo schemą, kaip buvo naudojamas sklypas dar 1975 metais, tad bandė suformuoti sklypą taip, kad ta dalis, kuri buvo seniau valdoma liktų jo užsakovams, o likusi dalis, kuri buvo valdoma giliau sklype, liktų kitai šaliai. Kadangi namas buvo bendras, tai buvo tikslas palikti namą viename sklype, o ūkiniai pastatai buvo valdomi kaip padalinta. Namą jie paliko pas užsakovus žemės sklype, nors žemės sklypas sumažėjo, bet davė žemės sklypo daugiau, kaip priklauso kitai šaliai, o jie gavo žemės sklypą su namu. Servitutai buvo numatyti po metrą, jeigu reikėtų namą tvarkyti ar remontuoti. Projektavo pagal pirminius dokumentus, kaip žmonės naudojo, taip siekė ir palikti. Buvo bandoma daryti, kad namas stovėtų ant abiejų šalių sklypų dalių, buvo padarytas projektas, tačiau nepavyko jo suderinti su savivaldybe, todėl buvo priimtas toks sprendimas. Darydami padalijimo projektą, jie rėmėsi naudojimosi tvarka, nes dabar neteisinga būtų paimti tą žemės gabalą kurį valdė ir padėti kitur, todėl šioje situacijoje, mano, kad sklypai pagal naudojimosi paskirtį yra lygiaverčiai. Sklypu Nr. 2 galima naudoti pagal gyvenamąją paskirtį, jie nupiešė galimą užstatymą, ten galima statyti 150 kv. m. mūrinį namą žiūrint į galimo namo konstrukcijas, o medinio namo statybai galimai reikėtų papildomų ugniasienių. Tos vidinės ribos truputį suvaikščiojo, bet realiai yra taip, kad privažiuojama pagal šiaurinį žemės sklypą, sukasi žemyn ir ten turi kvadrato žemės sklypą. Privažiavimas iš (duomenys neskelbtini), ten visą gyvenimą jis buvo ir liko. Toje vietoje niekas nepakinta, o kitoje pusėje gaunasi kvadratinis sklypas į pietinę pusę. Projektuodami jie pasirinko servitutus, nes nereikia savo žemės turėti, patogiau. Servitutą jie numatė šuliniui. Servitutas yra po pastatu ir aplink pastatą, jeigu reikėtų statyti stelažus ar remontuoti. Prie ūkinių pastatų taip pat numatyta teisė tvarkyti ir remontuoti statinius. Tie servitutai gali išnykti jeigu nėra būtinumo, šalių susitarimu. Dėl tų servitutų reikėtų keltis visą informaciją iš savivaldybės, nes lyg buvo parašyta kažkas savivaldybės pastabose Užstatymas šiuo atveju yra rengiamas nuo sklypo ribų, kaip ir visi teritorijų planavimo dokumentai yra rengiami nuo sklypo ribų, o ne nuo galimų statinių, todėl projektas parengtas taip skaičiuojant. Aikštelė visais atvejais gali būti padalinta į dvi dalis, todėl padalinus tą sklypą, aikštelę taip pat galima padalinti. Kaip naudosis ta kiemo aikštele turėtų susitarti savininkai.

Teismo posėdžio metu liudytoja R. K. paaiškino, kad jos užsakovė yra atsakovė V. B., asmeninių santykių neturi, nepažįsta. Atsakovė kreipėsi į ją, kai buvo pradėtas rengti kitų bendraturčių žemės sklypo pertvarkymo projektas ir jos visiškai netenkino pasiūlyti sprendimai. Jos tuo klausimu parengė naują projektą, kurį pateikė institucijoms ir jam buvo pritarta. Šiuo atveju žemės sklypas buvo padalintas į tris dalis, todėl, kad kai užsakovas ateina, visų pirma jie vertina dokumentus kuriuos jis atsineša: žemės sklypo planą, kadastrinius dokumentus, inventorinę bylą, nekilnojamojo turto registro pažymą. Kadangi didžioji dalis pastatų valdomi ½ dalimi, išskyrus vieną pastatą, kuris valdomas 100 proc. ieškovių, taip pat yra kiti statiniai, kurie įvardinti kaip priklausiniai pagrindiniam pastatui – gyvenamajam namui, tai kadangi yra priklausiniai prie gyvenamojo namo, jie ir turėjo būti suformuoti kartu viename žemės sklype, o tie pastatai, kurie nėra priklausiniai, gali būti suformuojami atskiruose sklypuose. Padarytas projektas, kuriame žemės sklypas suformuotas į tris dalis, bendroje nuosavybėje esantys pastatai buvo formuojami bendro naudojimo žemės sklype ir kita laisva žemė buvo suformuota atskirais sklypais. Vienas žemės sklypas buvo suformuotas po pastatu kurį valdė ir valdo ieškovai 100 proc., o kitas suformuotas be statinių. Patekimui į žemės sklypą numatytas servitutas, o toliau bendro naudojimo žemės sklypas formuojamas be apribojimų. Taip pat B ir C žemės sklypai gali būti valdomi laisvai, atsitveriant tvoromis, galima ten statyti ir pan., t. y. žemės sklypai gali būti naudojami pagal tiesioginę žemės sklypų paskirtį. Į du žemės sklypus nedalino, nes dėl papildomų apribojimų, be begalės servitutų nustatymo, o tai yra žemės sklypo savininko teisių apribojimas, nėra galimybės padalinti, kadangi gyvenamasis namas yra bendro naudojimo, jis turi būti viename žemės sklype ir priklausiniai – šulinys ir aikštelė turi būti viename žemės sklype su gyvenamuoju namu, jie funkcionuoti atskirai negali. Galima atskirai tik padalinti taip, priskirti žemės sklypą, kuris nėra priklausinys. Šiuo atveju toks yra ūkinis pastatas. Galima sakyti, kad B ir C sklypai yra lygiaverčiai, nes abiejuose sklypuose yra panašus užstatymas. Galima statyti be apribojimų, be kaimynų sutikimų, išlaikant visus gaisrinius atstumus. Pagal jos projektą žemės sklypai yra artimi kvadratui, jie išlaiko atstumus nuo esamų kraštinių ir jų pastatas gaunasi normalios figūros, o V. M. projekte, tai jie turi žaibo formos žemės sklypą, kurio didžioji dalis tenka įvažiavimui, nors jis yra priskiriamas prie gyvenamosios paskirties, o ta pati statyba galima tik pačiam gale, ten kur vien patekimas yra problemiškas, nes kuo žemės sklypas artimesnis kvadratui, tuo jo užstatymas galimas didesnis, tad pagal jos parengtą projektą toks užstatymas galimas abiejuose žemės sklypuose. Gyvenamojo namo padalinti atskirais negalima, kadangi jie turi vieną bendrą nedalintiną namą su ūkiniais pastatais, todėl juos formavo bendrame žemės sklype, nes gyvenamojo namo šiuo atveju padalinti taip, kad jis atsidurtų abiejuose sklypuose negalima, kadangi butai nėra šalia vienas kito.

Žemės sklypą atidalino į tris sklypus, kadangi jie turi bendrąją nuosavybę, priklausiniai prie gyvenamojo namo yra bendrosios nuosavybės, tai jie visi turi būti viename žemės sklype. Įvertino tai, kad S. B. turi vien tik jam priklausantį ūkinį pastatą ir įvertino tai, kad yra ½ dalimi valdoma nemažai ūkinių pastatų. Visą tai įvertinę sprendė, kad bendroji nuosavybė turi būti bendrame žemės sklype, o visas likęs laisvas neužstatytas žemės sklypas turi būti padalintas, kadangi jie nori atsidalinti. Anksčiau buvo parengta tokia notarinė naudojimosi tvarka, tai atsižvelgiant į tą naudojimosi tvarką yra padalinamas likęs žemės sklypo gabalas į dvi dalis. Ten kur yra bendrai valdoma formuojamas vienas žemės sklypas, o likęs žemės gabalas padalinamas į atskiras dalis. Į naudojimosi tvarką jie atsižvelgė, ir kadangi naudojimosi tvarka pasikeitė, savo iniciatyvą S. B. pastatė ir įregistravo savo vieno vardu ūkio pastatą bendro naudojimo žemės gale, tai po tuo pastatu, nesudarant žalos ateities statyboms, galima būtų formuoti atskirą pastatą, tai jie atsižvelgę į tokią bendrą naudojimosi tvarką, mato, kad kaip ir gyvenamasis namas šita žemė buvo valdoma sluoksniais, ją suformuoti nepažeidus tos tvarkos nėra jokios galimybės, nes priekyje buvo vieno žemės dalis, paskui kito, paskui vėl kito. Jie atsižvelgė į tai, kad pagal notaro nustatytą naudojimo tvarką žemės sklypai yra susluoksniuoti, bet kadangi ūkinis pastatas priklauso tik vienam ieškovui, tai tikslinga po tuo ūkiniu pastatu formuoti žemės sklypą, kad būtų galima tą žemės sklypą toliau naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį. Visiškai ne tame esmė, kad atsakovei atiduoti priekį, o ieškovams atiduoti galą, formavo žemės sklypą taip, kad vėliau būtų galima sklypus naudoti pagal tiesioginę žemės paskirtį. Jos parengtame projekte yra numatytas servitutas įvažiuoti į sklypą B ir inžinerinių komunikacijų servitutas, kad pakloti inžinerines komunikacijas į sklypą. Iki tol buvo vienas didelis servitutas, tai 592 kv. m., tai tokio didelio servituto nėra poreikio naudoti, tai buvo didelis servitutas, kurį panaikino ir todėl sumažino praktiškai tų servitutų kiekį.

Iš byloje esančios medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovėms ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas esantis (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovei Z. B. po 5/16 dalis, ieškovei Marytei po 3/16 dalis ir atsakovei V. B. po ½ dalį priklauso gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai (šulinys, kiemo aikštelė, tvoros), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovėms Z. B. ir M. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise po 5/8 ir 3/8 dalis priklauso ūkinis pastatas, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. minėtas žemės sklypas ieškovei Z. B. priklauso 1215/3886 dalimis, ieškovei M. B. 729/3886 dalimis, atsakovei V. B. 971/1943 dalimis. Buvę sklypo bendrasavininkiai 1994 m. gruodžio 5 d. buvo sudarę notarinę sutartį dėl sklypo naudojimosi tvarkos, kuria susitarė, kad pagal P. B. ir S. B. namų valdos žemės sklypo ribų planą (I tomas 14 psl.), sklypo dalis Nr. 3, t. y. kiemas (572 kv. m.) lieka bendro naudojimo, P. B. (atsakovės pusė) priklauso sklypo dalis Nr. 1 (393 kv. m. ir 292 kv. m.), S. B. (ieškovių pusė) priklauso sklypo dalis Nr. 2 (438 kv. m. ir 248 kv. m.). Notarinė naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka VĮ „Registrų centras“ įregistruota ir išviešinta nuo 2016 m. birželio 3 d.

Šioje byloje nagrinėjamas šalių ginčas dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovės reiškia reikalavimą atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus pastatus ir žemės sklypą, pagal jų pateiktą atidalijimo projektą, o atsakovė nesutikdama su ieškovių atidalijimo projektu, teikia teismui reikalavimą atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus pastatus ir žemės sklypą, pagal jos teismui teikiamą projektą.

Teismas, spręsdamas šalių reikalavimų teisėtumą, turi įvertinti kurios iš šalių siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtinesnis, racionalesnis, geriausiai apgina bendraturčių teises.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti; ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir ieškoma visiems priimtino sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

Iš bendrosios nuosavybės gali būti atidalijama vieno bendraturčio dalis. Tokiu atveju sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu.

Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

Atidalijant iš bendrosios nuosavybės turi būti atsižvelgiama ir į nuosavybės objekto specifiką bei jam taikomą teisinį reglamentavimą. Žemės įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys ir iš jų suformuojami atskiri žemės sklypai (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau Žemės įstatymas) 2 straipsnio 15 dalis). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas (-ai) turi inicijuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą (Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis). Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 straipsnyje bei lydimuosiuose teisės aktuose (pvz., Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose 2004 m. spalio 4 d. žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-452/D1-513) (toliau – Žemės formavimo taisyklės) nustatyta tvarka.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, tenka atidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo projektu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019).

Ieškovės 2018 m. birželio 25 d. pateikė Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje galutinį Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriam Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pritarė su sąlyga, kad bus gautas kito bendraturčio raštiškas pritarimas arba teismo sprendimu. Teismui minėtas ieškovių galutinis atidalijimo projektas pateiktas kartu su 2018 m. rugsėjo 4 d. patikslinto ieškinio priedais (II tomas, 193-199 psl.). Susipažinus su minėtu projektu matyti, kad bendrosios dalinės nuosavybės priklausantį žemės sklypą planuojama padalinti į du atskirus žemės sklypus nekeičiant naudojimo paskirties – kita, naudojimo būdo – gyvenamosios teritorijos, ir pobūdžio – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Minėto projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad suformuoti trijų sklypų, bendro naudojimo ir du atskirus žemės sklypus netikslinga, nes tokiu atveju išlieka bendra dalinė nuosavybė. Pagrindinis atsidalijimo tikslas yra visiškai atsidalinti statinius bei žemės sklypo dalis pagal esamą dokumentaciją bei valdomą turtą. Kaip matyti iš minėto projekto, žemės sklypo Nr. 1 sprendiniuose, kurio plotas 0,0972 ha, numatomi 6 servitutai, t. y. servitutai S.1.1, S3.2, nustatomi pastatų naudojimui, aptarnavimui ir priežiūrai, S.3.3 – pastato aptarnavimui, remontui bei priežiūrai, S.1.2 (papildomai neaprašytas, brėžinyje nepažymėtas), S.1.4.1 – kelio servitutas, skirtas naudotis pėsčiųjų taku, S.5.1 – kelio servitutas, skirtas naudotis pėsčiųjų taku. Žemės sklypo Nr. 2 sprendiniuose, kurio plotas 0,0971 ha, numatomi 5 servitutai, t. y. servitutai S.21, S3,1 nustatomi pastatų naudojimui, aptarnavimui ir priežiūrai, S.2.2 (papildomai neaprašytas), S.4.1 – kelio servitutas, skirtas naudotis pėsčiųjų taku, S.5.1 – kelio servitutas, skirtas naudotis pėsčiųjų taku. Ieškovės patikslintu ieškiniu, atidalijus bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, pagal minėtą projektą, prašo palikti joms sklypą Nr. 1, o atsakovei – sklypą Nr. 2. Pastebėtina, jog minėto projekto padalinimo schemoje matyti, kad žemės sklypai dalijami netaisyklingomis formomis, laužytomis linijomis, turinčiomis daug kampų, stengiantis apibrėžti nuosavybės teise priklausančius pastatus. Sklypui Nr. 2 paliekama siaura įvažiavimo juosta, besitęsianti iki sklypo ribos, tuomet sklypas sukasi aplink ieškovėms nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą bei bandoma suformuoti dalį stačiakampio sklypo formos.

Pažymėtina, jog sklypai privalo būti formuojama vadovaujantis Žemės įstatymo ir Žemės formavimo taisyklėmis. Žemės formavimo taisyklių 32 punkte įtvirtinta, kad žemės sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą (-us). Žemės sklypai turi būti formuojami ir pertvarkomi taip, kad nepablogėtų šių žemės sklypų sąlygos ir galimybės ūkinei veiklai vystyti bei veiklos sąlygos gretimų žemės sklypų naudotojams (Žemės formavimo taisyklių 33 punktas). Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovių pusė iki galutinio suderinto projekto varianto Mažeikių rajono savivaldybei ne kartą teikė ypač panašios konfigūracijos žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, tačiau Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius anksčiau pateiktų projektų nederino, pirmą kartą atkreipdamas dėmesį, jog sklypas Nr. 2 suplanuotas neracionalus, savo konfigūracija netinkamas eksploatuoti pagal paskirtį.

Nagrinėjamu atveju, teismas vertindamas ieškovių pateikto žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, iš esmės sutinka, tiek su Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus anksčiau pateikta išvada, tiek su atsakovės nuomone, kad ieškovių formuojami žemės sklypai nėra racionalūs, savo konfigūracija netinkami eksploatuoti pagal paskirtį, kadangi formuojami žemės sklypai yra netaisyklingos formos, laužytomis linijomis, rengiant jų atidalijimo projektus visiškai nesivadovauta visuotinai priimtomis bei siekiamomis atidalinti žemės sklypų formavimo formomis, t. y. kad formuojami sklypai būtų kuo artimesnės stačiakampio arba kvadrato formos. Tuo tarpu šiuo atveju, formuojami sklypai yra ypač laužytomis linijomis, juose daug kampų, taip suformuotuose sklypuose ypač sudėtinga įgyvendinti žemės sklypams priskirtą naudojimo pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą. Sutiktina su atsakove, kad sklypui Nr. 2 atitenkanti dalis nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki sklypo kraštinės tinkama tik pravažiavimui, t. y. patekimui į didžiąją formuojamo sklypo dalį, kadangi minėtoje dalyje sklypas Nr. 2 formuojamas labai siauras, ištęstas, šioje dalyje taip pat numatomi papildomi servitutai aplink pastatus, kurie siekia 1 metrą, todėl minėtoje sklypo dalyje iš esmės nėra įmanoma racionali ir praktiška sklypo realizacija. Dėl minėtos formuojamos ypač siauros sklypo dalies, pats formuojamo sklypo Nr. 2 naudingumas ypač sumažėja, dėl tokių sprendinių atsakovei formuojama teritorija iš esmės sumažėja, kadangi lyginant abu formuojamus sklypus, akivaizdžiai matyti, jog sklypu Nr. 1 galima pilnai naudotis pagal paskirtį, jame nėra formuojamos siauros sklypo juostos, kurios apsunkintų sklypo naudingo ploto eksploatavimą.

Be kita ko, pastebėtina, jog žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.74 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2010; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020).