Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1369-562/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-07-05
Bylos Nr.: e2A-1369-562/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-25136-2022-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rosita Patackienė
Pareiškėjas: Vilniaus miesto savivaldybės
Suinteresuotas asmuo: A. A., V. A., DNSB, Z. J.

Kategorijos

3.4.4.15.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1369-562/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25136-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.15.3.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2023 m. liepos 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkinių pastatų (sandėliukų) pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, suinteresuoti asmenys: A. A., V. A., DNSB (duomenys neskelbtini), Z. J.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė pateikė pirmosios instancijos teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti bešeimininkiais daiktais ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn negyvenamuosius pastatus - ūkinius pastatus (sandėliukus), esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurių WGS koordinatės: (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 5I1/p); (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 4I1/m); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėja nurodė, jog gavusi informacijos apie galimai bešeimininkį turtą – negyvenamuosius pastatus - ūkinius pastatus (sandėliukus), esančius adresais (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), kurių WGS koordinatės: (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane 5I1/p); (duomenys neskelbtini)(žymėjimas plane 4I1/m); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), apie kurių galimus savininkus ar teisėtus valdytojus, patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, jokių duomenų nebuvo rasta, teisės aktų nustatyta tvarka pradėjo vykdyti jų pripažinimo bešeimininkiais daiktais ir perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn procedūrą. 2019 m. spalio 14 d. sandėliukai buvo įtraukti į statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąrašą Nr. 201902. 2020 m. lapkričio 3 d., buvo surašytas statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. 1, kuriuo į apskaitą buvo įtraukti sandėliukai esantys adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pareiškime akcentavo, kad ant pačių sandėliukų buvo skelbiama informacija apie pradėtą jų pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą. Pareiškėjos nuomone, iš statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąraše ir apskaitos akte nurodytų duomenų – negyvenamieji pastatai, mūras, bloga būklė, nenaudojami – galima identifikuoti, dėl kokio objekto yra pradėtos pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūros. Dėl šių priežasčių, pareiškėjos nuomone, visi suinteresuoti asmenys turėjo visas galimybes aiškiai identifikuoti, kokių objektų savininkų, kitų asmenų, turinčių turtinių teisių į šį objektą, ieškoma. Pareiškėja taip pat pažymėjo ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje www.vilnius.lt nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki šiol, nacionaliniame laikraštyje „Vakaro žinios“ ir kitomis priemonėmis kvietė atsiliepti savininkus bei asmenis, turinčius turtinių teisių į šį daiktą. Visgi, turtinių teisių į sandėliukus iki pareiškimo pateikimo teismui dienos niekas nepareiškė, nebuvo gauta jokių šių statinių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tačiau atsirado asmenų, besikreipusių dėl minėtų sandėliukų. Daugiabučio namo savininkų bendrija (duomenys neskelbtini) (toliau – DNSB (duomenys neskelbtini)) ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę sandėliukų įteisinimo/pripažinimo bešeimininkiais/griovimo klausimais. 2020 m. lapkričio 6 d. į Vilniaus miesto savivaldybę kreipėsi DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkas su prašymu informuoti apie 2019 m. gegužės 23 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento rašto „Informacijos pateikimas dėl keliamų klausimų susijusių su (duomenys neskelbtini)žemės sklypuose esančius bešeimininkius nesudėtinguosius statinius“ nagrinėjimo eigą ir sprendimus bei prašė skubos tvarka nugriauti bešeimininkius pastatus. Siekiant objektyviai išnagrinėti pateiktą informaciją, departamento specialistai nurodytu adresu atliko vizualinį patikrinimą vietoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad nesuformuotoje valstybinėje žemėje ir tarp privačios nuosavybės teise valdomų žemės yra pastatyti trys medinių konstrukcijų statiniai ir trys mišrių (dalinai mūrinių, dalinai medinių) konstrukcijų statiniai (paskirtis nenustatyta). Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad savininkas, valdytojas, naudotojas šių statinių nenustatytas, darytina išvada jog medinių ir mūrinių konstrukcijų statiniai juridiškai nepriklauso žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkams ir galimai yra bešeimininkis turtas.

3. Pareiškėja pareiškime taip pat pažymėjo, jog nebūdama sandėliukų savininke, turi ribotas galimybes imtis kokių nors veiksmų, kad jie būtų prižiūrimi, tvarkingi, nekeltų grėsmės gyventojams ar jų turtui, nes šiuo metu sandėliukai laikytini avarinės būklės. Pareiškėjos vertinimu, jeigu šie sandėliukai, kurie neturi savininko bei teisėto valdytojo, nebūtų pripažinti bešeimininkiu daiktu ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, tai prieštarautų ne tik galiojantiems teisės aktų reikalavimams, bet ir teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams. Sandėliukai ir toliau nebūtų prižiūrimi, o pablogėjus jų būklei, keltų grėsmę aplinkiniams, tačiau nesant jo savininkų ir neperdavus jų Vilniaus miesto savivaldybei kaip bešeimininkio turto, nebūtų galimybės jų tvarkyti, remontuoti ar kitaip pašalinti jo blogą būklę.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo DNSB (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti bei priteisti suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesąžiningai siekia pripažinti ginčo statinius bešeimininkiu turtu vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių, ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ normomis. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėja pareiškime iškraipė faktines aplinkybes ir tendencingai, vien sau palankiu būdu, jas interpretavo bei taip paneigė privačių asmenų interesą netrukdomai įgyvendinti savo nuosavybės teisę, jų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį saugumą ir teisinį tikrumą, kad valstybė vykdys prisiimtus įsipareigojimus, užtikrins kiekvieno asmens pasitikėjimą tiek pačia valstybe, tiek ir teise.

5. Atsiliepime suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad ginčo statiniai būtų pripažinti bešeimininkiais daiktais ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių, ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ pagrindu. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad statinio apskaitos aktas yra pagrindinis juridinis dokumentas, teikiamas teismui prašant pripažinti statinį bešeimininkiu ir jį perduoti valstybės ar savivaldybės nuosavybėn: minėtame 2020 m. lapkričio 3 d. akte ūkiniai statiniai (dėl kurių pradėta turto pripažinimo bešeimininkiu byla), yra neidentifikuoti, nenurodytas jų skaičius. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens nuomone, darytina išvada jog pareiškėjos reikalavimas pripažinti bešeimininkiais daiktais ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn negyvenamuosius pastatus - ūkinius pastatus (sandėliukus), nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais.

6. Atsiliepime suinteresuotas asmuo nurodė, jog dėl gyvenamiesiems namams eksploatuoti suformuotame žemės sklype stovinčių apleistų ūkinių statinių 2020 m. DNSB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, prašydama nugriauti sklype esančius teisiškai neregistruotus ūkinius statinius. Šių ūkinių pastatų techninė būklė yra bloga, statiniai yra apgriuvę, gaisriniu ir higienos požiūriu kelia grėsmę sklype esantiems gyvenamiesiems namams ir jų aplinkai. Viename iš šių statinių yra neprižiūrima ir neapskaitoma elektra, vanduo ir fekalinė kanalizacija. Dalis šių statinių yra savavališkai pastatyti miesto magistralinės šilumos tinklų trasos apsaugos zonoje. Minimi statiniai yra priblokuoti prie ūkinio pastato, dalinai priklausančio savivaldybei. Šio statinio būklė taip pat yra bloga, dalis jo yra sunykusi, čia nuolat lankosi asocialūs asmenys, kurie teršia aplinką ir kelia gaisrų pavojų. Suinteresuotas asmuo pabrėžė ir tai, jog ginčo statiniai, dėl kurių pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės prašymas, yra pastatyti savavališkai, o vadovaujantis kasacinio teismo praktika, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu.

7. Suinteresuoti asmenys A. A. ir V. A. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė teismo dėl pareiškėjos pareiškimo tenkinimo spręsti savo nuožiūra. Nurodė, kad gyvena name (duomenys neskelbtini). Šio namo kieme buvo sandėliukas, kuriame jie laikė kurą. Sandėliukas 2022 spalio-lapkričio mėnesį buvo nugriautas, nes trukdė remontuoti vandentiekio trasą, todėl nesupranta dėl ko buvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, nes buto priklausinis ūkio pastatas nugriautas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-3565-534/2023 pareiškėjos pareiškimą atmetė. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pagal faktines aplinkybe turi būti taikomos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo normos.

10. Pirmosios instancijos teismo nuomone, kilusiame ginče teismas privalėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendime byloje Nr. 2-2196-603/2019 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes byloje dalyvavo šalies teisėmis pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė ir suinteresuotas asmuo DNSB (duomenys neskelbtini). Minėtoje byloje suinteresuotas asmuo įrodinėjo teisę į negyvenamuosius pastatus - ūkinius pastatus (sandėliukus), esančius adresu (duomenys neskelbtini), bendrijai priskirtame žemės sklype, įrodinėdamas, kad daiktą valdė – naudojo kaip kuro sandėlį. Minėtoje byloje, kilusiame ginče dėl pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo aukcione ir dėl namo (duomenys neskelbtini)gyventojų pareikštų savarankiškų reikalavimų, akcentavo namo gyventojų teisių pažeidimą, savivaldybei disponuojant nuosavybe – pagalbinio ūkio paskirties pastatais (duomenys neskelbtini).

11. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškime nurodyti statiniai yra namo, esančio (duomenys neskelbtini) priklausiniai, kurie nebuvo privatizuoti, teisiškai neregistruoti, o kaip nurodo suinteresuotas asmuo – savavališkos statybos statiniai.

12. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2196-603/2019 buvo nuginčyta namo bendrijos teisė į priskirtame žemės sklype esančių pagalbinio ūkio paskirties pastatų valdymą. Iš teismui pateiktų nuotraukų, brėžinių nustatyta, kad statiniai sudaro vieną sublokuotą kompleksą, nuotraukose ir aktuose užfiksuota jų avarinė būklė, bendrija nereiškia teisių į statinių valdymą, naudojimą, pripažįsta, kad statiniai yra savavališkos statybos padarinys.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-3565-534/2023 ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais tenkinti ir perduoti statinius Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3565-534/2023 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo; netenkinus prašymo dėl 2023 m. kovo 24 d. sprendimo dalies, dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinimo, priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2196-603/2019, kaip precedentu. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad šalimi šioje civilinėje byloje dalyvavo DNSB (duomenys neskelbtini), nes tokios šalies konkrečiai minimoje byloje nebuvo – šioje civilinėje byloje šalimis buvo konkretūs fiziniai asmenys bei UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“, UAB „Antada“, Vilniaus miesto savivaldybė, VĮ „Turto bankas“, tačiau ne DNSB (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat akcentavo, kad minimoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto konkretaus statinio, tuo tarpu šioje byloje tarp kitų šalių prašoma pripažinti bešeimininkiais daiktais ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn negyvenamuosius pastatus –ūkinius pastatus (sandėliukus), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomone, teismas, nepagrįstai remdamasis išnagrinėta nesusijusia byla, kuri šios bylos kontekste nelaikytina precedentu, ir joje nurodytais teisės aktais, klaidingai suprato bylos faktinę situaciją, visiškai nevertino šios bylos faktinių aplinkybių bei neatskleidė bylos esmės.

13.2. Pažymi, jog į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų apie statinių savavališką statybą, tai yra tik suinteresuoto asmens teiginiai, nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Kad savavališka statyba nėra konstatuota, pripažino ir pats suinteresuotas asmuo, nurodydamas, kad „į bendrijos prašymus nugriauti savavališkus statinius nereaguoja nei savivaldybė, nei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.“ Todėl, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis tik deklaratyviais suinteresuoto asmens teiginiais, konstatavo savavališkos statybos buvimą.

13.3. Akcentuoja, kad išvadą, jog pareiškėjos nurodyti statiniai yra namo (duomenys neskelbtini) priklausiniai - sandėliukai, kurie nebuvo privatizuoti, teisiškai neregistruoti, pirmosios instancijos teismas priėjo visiškai neanalizavęs į bylą pateiktų įrodymų – byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo pastato (duomenys neskelbtini) ir prašomų pripažinti bešeimininkiais sandėliukų funkcinio ryšio, o tiesiog be jokių paaiškinimų pripažino minėtus sandėliukus priklausiniais.

13.4. Nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjos nuomone, atsiliepimo parengimas nereikalavo sudėtingos teisinės ar naujų aplinkybių analizės, procesiniuose dokumentuose iš esmės buvo cituojami Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2196-603/2019 dėstyti argumentai ir teismo sprendimo dalys, todėl nagrinėjamu atveju, suinteresuoto asmens atstovo darbo laiko sąnaudos neturėjo būti didelės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nuomone, atstovė savo prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neįrodė, kad patirtos išlaidos atitinka Rekomendacijų nuostatas, todėl nebuvo pagrindo tenkinti prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

14. Suinteresuotas asmuo DNSB (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-YT-3565-534/2023 palikti nepakeistą bei priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės DNSB (duomenys neskelbtini) naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Nurodo, kad pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo reikalauti, kad ginčo statiniai – (duomenys neskelbtini), esantys pagalbinio ūkio paskirties statiniai būtų pripažinti bešeimininkiais daiktais ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių, ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

14.2. Pažymi, jog, suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybė klausimą dėl statinių (sandėliukų), atsižvelgiant į žemės sklypo valdytojų ir savininkų interesą, turėjo teisę ir galimybę išspręsti vadovaudamasi Valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu.

14.3. Suinteresuoto asmens nuomone, teismas atskleidė bylos esmę – spręsdamas Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimus, teismas juos vertino kontekste teisės normų, kurios reglamentuoja nekilnojamojo turto pripažinimą bešeimininkiu turtu, taip pat kontekste teisės normų, kurios reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą.

14.4. Teigia, jog pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismas taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti, taip pat ginčą nagrinėjo ne dėl pareiškime keliamų reikalavimų, todėl peržengė bylos ribas, nukrypo nuo bylos esmės ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą, yra deklaratyvaus pobūdžio. Suinteresuoto asmens nuomone, šie pareiškėjos argumentai apeliaciniame skunde neišplėtoti, pareiškėja nepaneigė teismo sprendime nurodytų teiginių, jog kilusio ginčo atveju pagal faktines aplinkybes turi būti taikomos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo normos.

14.5. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėjos pareiškimas dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo bešeimininkiu, yra prieštaringas, nepagrįstas įrodymais, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti šio pareiškimo. Statinio apskaitos aktas yra pagrindinis juridinis dokumentas, teikiamas teismui, prašant pripažinti Statinį bešeimininkiu ir jį perduoti valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. Pareiškėjos teismui teiktame statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) 2020 m. lapkričio 3 d. akte Nr. 1, skirtingai nei pareiškime, nurodyta, kad ginčo statiniai, neturintys savininkų, stovi (duomenys neskelbtini). Minėtame 2020 m. lapkričio 3 d. statinių apskaitos akte ūkiniai statiniai (dėl kurių pradėta turto pripažinimo bešeimininkiu byla), yra neidentifikuoti, nenurodytas jų skaičius.

14.6. Pažymi, jog pareiškimo dėl turto pripažinimo bešeimininkiu pagrindą sudarančios aplinkybės byloja, jog ginčo statiniai pastatyti neturint statybos leidimų bei parengtų projektų – nėra jokių statinių pripažinimo aktų ar kitokių dokumentų, nurodančių statytoją. Todėl, suinteresuoto asmens nuomone, apeliacinio skundo argumentas, jog teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis tik deklaratyviais suinteresuoto asmens teiginiais, konstatavo savavališkos statybos buvimą, yra atmestinas kaip aiškiai nepagrįstas ir neteisingas.

14.7. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2196-6003/2019 padarytos išvados yra labai reikšmingas. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendime konstatavo, kad ieškovai ir tretieji asmenys yra butų (patalpų) , esančių gyvenamuosiuose namuose, savininkai, o ūkio pastatas yra gyvenamųjų namų valdose. Todėl, priešingai nei teigė pareiškėja, ieškovai ir tretieji asmenys patenka į asmenų, turinčių teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatą, t. y. būdami butų (patalpų) esančių gyvenamuosiuose namuose, savininkai, turi teisę pirmenybės tvarka įsigyti gyvenamųjų namų patalpose esančio pagalbinio ūkio paskirties pastatą.

14.8. Akcentuoja, jog civilinėje byloje buvo pateiktas raštiškas suinteresuoto asmens DNSB (duomenys neskelbtini) prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai: sąskaita–faktūra ir mokėjimo pavedimas, bylojantys apie tai, jog už atsiliepimo į pareiškimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bešeimininkiu daiktu parengimą ir jo įregistravimą teisme DNSB (duomenys neskelbtini) advokatei sumokėjo 2 000 Eur dydžio sumą. Atstovavimo teisme išlaidas patvirtinantis dokumentas – 160 eurų mokėjimo pavedimas, atliktas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pradžios, t. y. 2023 m. kovo 6 d., prie prašymo neprijungtas. Suinteresuoto asmens nuomone, ši byla yra sudėtinga, nes šioje byloje yra aktualus tiek fakto, tiek teisės klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu bei jo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytas specifinis nuosavybės teisės įgijimas, kai nuosavybės teisė įgyjama į bešeimininkį daiktą (CK 4.58 straipsnis). Įstatyme apibrėžta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Turtas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas yra nežinomas (bešeimininkis turtas), teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės institucijų arba savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės arba savivaldybės nuosavybėn.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo ir saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 3.2 punkte nustatyta, kad daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo (toliau – asmuo), kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu ar kitomis teisėtomis priemonėmis ir būdais praneša mokesčių inspekcijai ar kitai CK 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kurios pareiškimu, teismui paduodamu suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią bešeimininkis daiktas įtrauktas į jos apskaitą (jeigu įstatymai nenustato ko kita), teismas gali priimti sprendimą perduoti bešeimininkį daiktą valstybei ar savivaldybei.

20. Bylos dėl turto pripažinimo bešeimininkiu nagrinėjamos ypatingos teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 9 punktas, 534-537 straipsniai). Pagal CPPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, nagrinėdamas bylas ypatingos teisenos tvarka, yra aktyvus, t. y. turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl nekilnojamojo turto (ūkinių pastatų), esančių adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo pareiškėjos nuosavybėn. Pareiškėja, kartu su pareiškimu, pateikė duomenis, kad 2019 m. spalio 14 d. ūkiniai pastatai buvo įtraukti į Statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąrašą Nr. 201902; 2020 m. lapkričio 3 d. buvo surašytas statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. 1, kuriuo į apskaitą buvo įtraukti ūkinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); ant pačių ūkinių pastatų buvo skelbiama informacija apie pradėtą jų pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą; siekiant nustatyti ūkinių pastatų savininkus ar kitus asmenis, turinčius turtinių teisių į šiuos daiktus, buvo imtasi visapusiškų priemonių galimiems savininkams ar kitiems asmenims, turintiems turtinių teisių į ūkinius pastatus, išsiaiškinti; informacija apie ūkinius pastatus bei kvietimas atsiliepti savininkus bei asmenis, turinčius turtinių teisių į nekilnojamąjį turtą, buvo publikuojama svetainėje www.vilnius.lt bei nacionaliniame laikraštyje „Vakaro žinios“. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pareiškimą atmetė, remdamasis trimis esminėmis aplinkybėmis: 1) pirmosios instancijos teismo nuomone, šioje byloje buvo privaloma vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendime byloje Nr. 2-2196-603/2019 nustatytomis aplinkybėmis apie namo (duomenys neskelbtini), gyventojų teisių pažeidimą; 2) pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės nurodyti statiniai yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniai; 3) šie statiniai, kaip nurodė suinteresuotas asmuo, yra savavališkos statybos statiniai.

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįgyvendino pareigos veikti aktyviai, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko liko neatskleista šios bylos esmė.

23. Visų pirma, sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog kilusio ginčo atveju privaloma vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendime byloje Nr. 2-2196-603/2019 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

24. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog, iš tikrųjų, įstatymas numato tam tikrą įrodinėjimo naštos proceso šalims palengvinimą – šalys atleidžiamos nuo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, įrodinėjimo, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015). Taigi, esant tokiai situacijai teismas iš tiesų privalo vadovautis kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

25. Visgi, tam, kad faktas galėtų būti laikomas prejudiciniu, turi atitikti kasacinio teismo praktikoje suformuotas sąlygas: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).

26. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nustatyta, jog Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2196-603/2019 pagal ieškovų J. P., V. P., T. B., D. M., J. K., H. K., G. L., P. M., R. M., L. M., E. P., V. P., A. P., R. P., A. P., A. P., D. R., O. S., uždarosios akcinės bendrovės ,,Antada“, trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, T. Č. ir D. S. ieškinius atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus betono demontavimo technika dėl aukciono rezultatų panaikinimo, pirkimo – pardavimo sutarties ir priėmimo –p erdavimo akto pripažinimo negaliojančiais, statinio pripažinimo priklausiniu, pirkėjo teisių perkėlimo. Kaip teisingai pastebėjo pareiškėja, minėtoje byloje suinteresuotas asmuo DNSB (duomenys neskelbtini) nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Be to, minėtoje civilinėje byloje ir šioje civilinėje byloje skiriasi įrodinėjimo dalykas – Vilniaus apygardos civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto statinio, kai tuo tarpu šioje byloje sprendžiama dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo pareiškėjos nuosavybei. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas apskritai tinkamai nepagrindė, kuo, šios bylos kontekste, yra reikšminga minėtoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė apie namo (duomenys neskelbtini) gyventojų teisių pažeidimą. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir netinkamai taikė prejudicinių faktų institutą, kadangi teismo nurodytos aplinkybės neatitinka prejudiciniams faktams keliamų sąlygų, todėl šios faktinės aplinkybės, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, teismui nebuvo privalomos jokia apimtimi bei nesusijusios su šia nagrinėjama byla.

27. Antra, pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, jog pareiškėjos nurodyti statiniai yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniai, kurie nebuvo privatizuoti, teisiškai neregistruoti, o kaip nurodo suinteresuotas asmuo – savavališkos statybos statiniai, netinkamai vertino bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus bei netinkamai taikė įrodinėjimą bei įrodinėjimo vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

28. CK 4.19 straipsnio 1 dalis numato, kad priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y.: kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2005; kt.)

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu ne kartą yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Priklausinio likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų arba įstatyme nenustatyta kitaip (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012).

30. Pagal aptartą kasacinio teismo formuojamą praktiką išvada, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad statiniai yra namo (duomenys neskelbtini) priklausiniai – sandėliukai, nenurodė jokių duomenų, kurių pagrindu padarė tokias išvadas. Pažymėtina, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismo nustatytos aplinkybės nėra motyvuotos bei pagrįstos bylos duomenimis.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi suinteresuoto asmens teiginiais, jog pareiškėjos nurodyti statiniai yra savavališkos statybos statiniai. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011).

32. Remiantis minėtomis civilinio proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo paskirstymo taisykles, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, būtent suinteresuotas asmuo, teigdamas, jog pareiškėjos nurodyti statiniai yra savavališkos statybos statiniai, turėjo nurodyti patikimas aplinkybes bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, suinteresuotas asmuo teiginius apie savavališkas statybas tiesiog išdėstė atsiliepime į pareiškimą, tačiau nepateikė įrodymų, iš kurių būtų aiškiai matyti, kad šie teiginiai pagrįsti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas suinteresuotų asmenų nurodytas aplinkybes turėjo vertinti pateiktų duomenų kontekste, tinkamai motyvuodamas savo išvadas. Tuo atveju, jei įrodymų nėra pakankamai, šiuos duomenis išsireikalauti iš atitinkamų institucijų, pvz. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, o ne apsiriboti tik suinteresuotų asmenų nurodytais argumentais. Pažymėtina, kad teismas pareiškimus dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka. Tokios bylos yra nedispozityvios, šiose bylose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-29/2010;2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. notarė J. Š., M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2009; kt.). CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2014).

33. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

34. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Kita vertus, vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020).

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs proceso dalyvių byloje įrodinėtinas aplinkybes, jų procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, taip pat pirmosios instancijos teismo motyvus bei padarytas išvadas, kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinamos esminės faktinės aplinkybės, susijusios su ūkinių pastatų (sandėliukų), esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pripažinimu bešeimininkiais bei perdavimu pareiškėjos nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, lemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjos pareiškimo pagrįstumo, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Sprendimą panaikinus ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Teisėja Rosita Patackienė