- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-13
- Bylos Nr.
- 1A-515-932/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29082-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- A. J.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Arūno Budrio ir Jurgitos Kolyčienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 258 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Taip pat A. J. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 30 MGL (1 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir A. J. paskirta galutinė bausmė – 65 MGL (3 250 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. spalio 14 d., 11.15 val., iki 2021 m. sausio 15 d., 16.47 val., t. y. dvi dienos, vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL baudai.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. buvo pripažintas kaltu dėl to, kad neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nešiojosi nešaunamąjį šaltąjį ginklą – metalinę teleskopinę lazdą, pagamintą pramoniniu būdu, ją vežiodamasis be specialaus dėklo automobilyje „BMW3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleivio pusės durelėse iki tol, kol 2020 m. spalio 14 d., apie 11.05 val., kratos metu metalinę teleskopinę lazdą rado ir paėmė policijos pareigūnai.
2. Taip pat A. J. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė nedidelį kiekį – 0,1086 narkotinės medžiagos – kanapių iki 2020 m. spalio 14 d., 11.24 val., kol kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Taip pat apeliantas prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir šioje dalyje bylą nutraukti.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas apeliantą pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes padarytoje veikoje nėra nurodyto baudžiamojo nusižengimo sudėties, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį inkriminuota nusikalstama veika yra mažareikšmė, todėl nepagrįstai netaikytos BK 37 straipsnio nuostatos.
3.2. Apeliantas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuosekliai teigė, jog automobilyje „BMW 3” keleivio pusės durelėse rasta teleskopinė lazda jam nepriklauso, ją galėjo palikti kas nors iš apelianto draugų, kurie važiavo kartu automobilyje arba kuriems buvo paskolinęs automobilį. Iki kratos, kol policijos pareigūnai šią teleskopinę lazdą rado, apeliantas teigia nežinojęs apie jos buvimą automobilyje. Apeliantas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo suformuota išvada, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme A. J. neįvardino nei vieno asmens, kuriam buvo paskolinęs automobilį, todėl jo parodymai vertinti kritiškai, yra nepakankama, nes savo nekaltumo kaltinamasis įrodinėti neprivalo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui. Nenustatymas asmens, galėjusio automobilyje palikti teleskopinę lazdą, dar nereiškia apelianto kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-304/2007). Taip pat skunde pažymima, kad apelianto namuose rastas pipirinių dujų balionėlis, žibintuvėlis – elektros šokas niekaip nesusiję su automobilyje rasta teleskopine lazda ir tai nereiškia jo kaltumo, tad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu kaltę preziumavo, jos nepagrįsdamas objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais.
3.3. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teleskopinės lazdos laikymas automobilio priekinėse durelėse atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 15 punkte išdėstytą nešiojimosi sąvoką, tokia išvada yra nepagrįsta, paremta tik teismo pamąstymais apie tai, kad persėdus ant gretimos sėdynės galima šią lazdą nedelsiant panaudoti. Pabrėžiama, kad teismas kaip precedentu gali remtis tik tokiomis bylomis, kuriose nagrinėjamos tapačios aplinkybės, tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje cituojamas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-511/2015 pateiktas išaiškinimas yra dėl skirtingų aplinkybių, t. y. minėtoje nutartyje asmuo teleskopinę lazdą turėjo su savimi automobilyje, tarp priekinių sėdynių esančioje daiktų dėtuvėje, jam nereikėjo nei persėsti ant kitos sėdynės, nei atlikti kitokių papildomų veiksmų, kad teleskopinę lazdą galėtų nedelsiant pasiimti. Gi apelianto atveju teleskopinė lazda buvo rasta ne vairuotojo, o keleivio pusės durelėse, todėl jam nesuprantama, kodėl teleskopinę lazdą, jei ji būtų buvusi išties jo, ją „nešiodamasis”, laikė keleivio durelėse, ir, norėdamas ją pasiekti, būtų turėjęs „persėsti ant gretimos sėdynės”, kai paprasčiausiai galėjo laikyti vairuotojo pusės durelėse, taip be jokių papildomų pastangų galėdamas ją pasiekti. Nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-161-135/2014, kuomet teleskopinė lazda buvo rasta net ne keleivio, o vairuotojo pusės durelių dėtuvėje, pripažinta, kad tokiu atveju teleskopinės lazdos suradimas automobilyje negali būti vertinamas kaip jos turėjimas su savimi, turint galimybę ją panaudoti nedelsiant ir ši veika negali būti vertinama kaip nešaunamojo ginklo nešiojimas.
3.4. Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog teleskopinę lazdą nuteistasis nešiojosi ją vežiodamasis automobilyje, tokiu būdu pripažino, kad teleskopinę lazdą jis vežiojosi, o ne nešiojosi, šie žodžiai nėra sinonimai ir vežiojimo sąvoka teismų praktikoje paprastai atitinka gabenimą. Pasak apelianto, akivaizdu, jog teleskopinei lazdai esant keleivio pusės durelių dėtuvėje, jis, net ir žinodamas apie lazdos buvimą, nebūtų galėjęs panaudoti nedelsiant, neatlikęs jokių papildomų veiksmų, todėl teleskopinės lazdos radimas automobilio keleivio pusės durelių dėtuvėje gali būti vertinamas tik kaip šio nešaunamojo ginklo gabenimas ar laikymas, tačiau už šias veikas baudžiamoji atsakomybė pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nekyla.
3.5. Tolesnėje skundo dalyje pasisakoma dėl nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo namuose kratos metu policijos pareigūnai metaliniame smulkintuve rado 0,1086 g kanapių (antžeminių dalių). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos ministro įsakymu patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (antžeminių dalių) nedidelis kiekis yra iki 5 g, didelis kiekis nuo 500 g. Iš tokių šiose Rekomendacijose nustatytų kiekių apeliantui pirmiausia neaišku, kokiu kiekiu laikomas kanapių kiekis nuo 5 g iki 500 g. Tuo pačiu pažymi, jog pas jį buvo rasta vos 0,1086 g kanapių, jos buvo metaliniame smulkintuve, tokio kiekio kanapių realiai nėra galimybės suvartoti, t. y. buvo likusios iš esmės tik kanapių dulkės. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, jo veiksmus formaliai kvalifikuodamas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Apeliantas tikina, kad 0,1086 g kanapių radimas niekam jokio pavojaus nekėlė ir kelti negalėjo, todėl padarytos veikos pavojingumas nėra pakankamas, kad ji galėtų būti pripažinta nusikalstama. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis BK 37 straipsniu, prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nutraukiant šioje dalyje baudžiamąją bylą.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas dėl A. J. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 258 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje.
6. Nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, apeliantas įrodinėja, kad automobilyje rasta teleskopinė lazda jam nepriklauso, ją galėjo palikti kuris nors iš jo draugų, važiavusių kartu jo automobilyje, arba kuriam buvo paskolinęs savo automobilį. Nuteistasis pabrėžia, kad tokia jo pozicija buvo nuosekli viso proceso metu, tačiau pirmosios instancijos teismas jo parodymais nepagrįstai nesivadovavo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus vertino kritiškai, nuosprendyje yra išdėstyti aiškūs motyvai, kuriais konstatuota nesant pagrindo A. J. parodymus laikyti patikimais ir jais vadovautis priimant nuosprendį. Teisėjų kolegija, nenustačiusi, jog parodymų vertinimas atliktas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, pritardama išdėstytiems motyvams, akcentuoja, jog atliktos kratos metu nuteistajam priklausančiame automobilyje suradus teleskopinę lazdą, apie tai, kad ši lazda yra ne jo, o galimai kitų asmenų, apeliantas nenurodė (apie tai nė neužsiminė). Vėliau išsakyta versija dėl to, jog ginklas esą galėjo būti paliktas jo draugų, yra aiškiai deklaratyvi. Nuteistasis neįvardino nė vieno asmens, kuris, važiavo kartu su nuteistuoju pastarojo automobilyje arba neva kuriam skolino savo transporto priemonę. Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, jog apeliantas neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, tačiau nagrinėjamu atveju iš nuteistojo to ir nebuvo reikalaujama. A. J. pats nurodė, kad ginklą galėjo palikti kažkuris iš jo draugų, tačiau tokių jo parodymų nebuvo galima patikrinti objektyviais duomenimis, kadangi apeliantas neįvardino nė vieno asmens, kuris, važiuodamas kartu arba pasiskolinęs automobilį, galėjo jame palikti teleskopinę lazdą.
7. Be nepasitvirtinusių anksčiau aptartų A. J. parodymų pagrindą spręsti, kad automobilio durelėse rasta teleskopinė lazda buvo apelianto, rodo ir tai, kad lazda buvo laikoma atvirai, iš esmės nesunkiai matomoje vietoje – automobilio durelių dėtuvėje, pati lazda nėra smulkus, sunkiai įžiūrimas daiktas. Automobilis, kuriame buvo atlikta krata ir rastas nurodytas nešaunamasis ginklas, priklauso būtent nuteistajam, transporto priemonė stovėjo pastarojo kieme. Skundžiamame nuosprendyje paminėtos aplinkybės dėl ankstesnių A. J. teistumų bei kitose bylose pareikštų kaltinimų, susijusių su plėšimu, turto prievartavimu, neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis, taip pat tuo, jog kratos metu nuteistojo automobilyje buvo rastas žibintuvėlis – elektrošokas, pipirinių dujų balionėlis, nėra kaltę patvirtinantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas pastarųjų duomenų neišskyrė, juos paminėjo vertindamas anksčiau aptartų aplinkybių visumą ir pagrįstai konstatavo nesant pagrindo manyti, kad teleskopinė lazda apelianto automobilyje buvo pastarajam nieko apie ją nežinant.
8. Apeliaciniame skunde, ginčijant nuosprendžio dalį dėl A. J. pripažinimo kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teleskopinės lazdos laikymas automobilio priekinėse durelėse atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 15 punkte išdėstytą nešiojimosi sąvoką. Tuo tikslu tvirtinama, kad nagrinėjamu atveju teleskopinei lazdai esant keleivio pusės automobilio durelėse apeliantas, net jei ir būtų žinojęs ją ten esant, nebūtų galėjęs ginklą panaudoti nedelsiant, neatlikdamas jokių papildomų veiksmų, todėl, kaip teigiama, teleskopinės lazdos radimas nagrinėjamu atveju gali būti vertinamas tik kaip nešaunamojo ginklo gabenimas ar laikymas, už ką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nėra numatyta.
9. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 15 punktas ginklo nešiojimąsi apibrėžia kaip ginklo turėjimą su savimi tokiomis sąlygomis, kuriomis ginklą galima panaudoti nedelsiant. Taigi įstatymas ginklo nešiojimąsi sieja su ginklo panaudojimu neatidėliotinai, kas, apelianto įsitikinimu nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta. Skunde akcentuojama, kad teleskopinė lazda buvo rasta ne vairuotojo, o keleivio pusės durelėse, šią aplinkybę vertinant kaip paneigiančią ginklą panaudoti nedelsiant, tačiau su tuo sutikti negalima. Nagrinėjamu atveju teleskopinė lazda nors ir buvo automobilio keleivio pusės durelių dėtuvėje, tačiau ji buvo laikoma atvirai, nesunkiai matomoje ir prieinamoje vietoje, nedideliu atstumu nuo nuteistojo, ji nebuvo įdėta į specialų dėklą ar kitaip specialiai įpakuota, todėl jos panaudojimui jokių papildomų veiksmų atlikti nereikėjo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad norint teleskopinę lazdą užvaldyti ir panaudoti nedelsiant, pakanka persėsti ant gretimos sėdynės, tačiau iš esmės ir tai nėra būtina, kadangi nešaunamojo ginklo paėmimas nesunkiai galimas vien tik pasilenkus ir ištiesus ranką, tokiu būdu iš keleivio pusės automobilio durelių dėtuvės paimant teleskopinę lazdą ir ją panaudojant. Apeliaciniame skunde nurodoma Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-161-135/2014, kurioje buvo pripažinta, jog išlipus iš automobilio nutrūksta galimybė nedelsiant ir be jokių trukdžių panaudoti automobilio vairuotojo pusės durelių dėtuvėje esančią teleskopinę lazdą, tačiau tokia pavienė nutartis nereiškia suformuotos teismų praktikos. Priešingai, bylose, kuriose buvo sprendžiamas nešaunamojo ginklo nešiojimosi klausimas, apygardų teismai yra išaiškinę, kad ginklo, laikomo lengvai prieinamoje automobilio vietoje (pavyzdžiui, salono galinėje dalyje ir bagažinėje, nesant pertvarų; po vairuotojo vietos kilimėliu; vairuotojo pusės durelėse) pasiekiamumas, galėjimas paimti ginklą ir nedelsiant jį panaudoti galimas tiek kaltininkui esant automobilio viduje, tiek ir nesėdint automobilyje, tačiau stovint prie pravirų jo durų (pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2018; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-195-354/2018; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-481-317/2020 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-511/2015, kurioje nepaisant to, jog nešaunamasis ginklas buvo laikomas tarp priekinių automobilio sėdynių esančioje daiktų dėtuvėje, o ne keleivio pusės durelėse, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, visgi akcentuota tai, kad išlipimas iš automobilio nereiškia, jog ginklas negali būti panaudotas nedelsiant. Nors daiktų dėtuvę, esančią tarp sėdynių, išlipus iš automobilio sunkiau pasiekti negu dureles, bet net ir tokiu atveju konstatuota, jog asmeniui, sėdinčiam automobilyje ir net išlipus iš automobilio, nebuvo apsunkinta galimybė pasiimti nešaunamąjį ginklą ir juo pasinaudoti nedelsiant. Taigi skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka teismų praktikos išaiškinimus dėl ginklo panaudojimo nedelstinumo, bylos aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, jog automobilyje (keleivio pusės durelių atviroje dėtuvėje, t. y. laisvai prieinamoje vietoje) esanti teleskopinė lazda nuteistojo galėjo būti panaudota nedelsiant, pastarajam neatlikus jokių papildomų veiksmų.
10. Apeliantas neteisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog teleskopinę lazdą nuteistasis nešiojosi ją vežiodamasis automobilyje, tokiu būdu pripažino, kad teleskopinę lazdą jis vežiojosi, o ne nešiojosi. Skunde atitinkamai pažymima, kad teismų praktikoje vežiojimo sąvoka paprastai atitinka gabenimą, todėl, apelianto įsitikinimu, teleskopinės lazdos radimas automobilio keleivio pusėje gali būti vertinamas tik kaip nešaunamojo ginklo gabenimas ar laikymas, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nekyla. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo ginklo nešiojimosi ir gabenimo sąvokų skirtumus, kurių esminis – nešiojantis ginklą jį galima panaudoti nedelsiant, o ginklą gabenant jį panaudoti nedelsiant nėra galimybės. Atsižvelgiant į ankstesnius argumentus, kuriais pagrįstomis pripažintos skundžiamo nuosprendžio išvados, jog nagrinėjamoje byloje apeliantas turėjo galimybę teleskopinę lazdą panaudoti nedelsiant, t. y. ją nešiojosi, plačiau neanalizuotini nuteistojo teiginiai dėl galimybės teleskopinės lazdos disponavimą vertinti kaip gabenimą, nesukeliantį baudžiamosios atsakomybės.
11. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia ir dėl jo nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Nors pastarasis šiuo atveju ir neginčija, kad jo namuose buvo rastas inkriminuotas narkotinės medžiagos (kanapių) kiekis, tačiau, akcentuodamas, jog šis kiekis buvo, anot jo, itin mažas (nuteistojo žodžiais, tokio kiekio net nėra įmanoma suvartoti, smulkintuve buvo likusios tik kanapių dulkės), aiškina, jog veikos kvalifikavimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį yra formalus, pačios veikos pavojingumas nėra pakankamas, kad ji galėtų būti pripažinta nusikalstama. Pažymėtina, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta administracinė atsakomybė asmeniui už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti, tačiau šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 71 straipsnis numato atsakomybę tik už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Taigi teisės pažeidimo padarymo ir šiuo metu galiojančiame ANK nebenumatyta atsakomybė asmenims, kurie be tikslo parduoti ar kitaip platinti įsigijo ar laikė nedidelį kiekį narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Už šiuos veiksmus gali kilti tik baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 259 straipsnio atitinkamoje dalyje. Pabrėžtina, kad BK 259 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas yra įvertintas įstatymo leidėjo, kuris mažiau pavojingas veikas priskyrė būtent baudžiamajam nusižengimui. Nagrinėjamu atveju A. J. namuose buvusiame metaliniame smulkintuve rasta susmulkinta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė 0,1086 g, delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija jose yra 26,9 %. Toks kiekis, atsižvelgiant į nustatytą pakankamai aukštą delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentraciją, neleidžia daryti išvados, kad nuteistojo veiksmai laikant narkotinę medžiagą neatitinka BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje jam priimtas nepagrįstai. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl narkotinės medžiagos – kanapių kiekio nuo 5 g iki 500 g priskyrimo kiekiams pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas yra neaktualus ir neanalizuotinas, kadangi nagrinėjamos bylos aplinkybės yra susijusios tik su nedideliu anksčiau nurodytos medžiagos kiekiu.
12. Apeliaciniu skundu, nurodant analogiškus argumentus, vėl reiškiamas prašymas, kuris buvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme – atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino BK 37 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konstatavo, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo galimas tik dėl nusikaltimo, tuo tarpu nagrinėjamu atveju A. J. veiksmai atitinka BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, kas reiškia nesant įstatyminio pagrindo svarstyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą.
13. Atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą atmesti.