Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėja Džiuginta Plukienė, sekretoriaujant Ingai Gudavičienei, dalyvaujant pareiškėjai O. G., jos atstovui advokatui V. K., teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos O. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Druskininkų savivaldybės administracijai, UAB „Druskininkų butų ūkis“, VĮ Turto bankui dėl nuosavybės teisių pripažinimo pagal įgyjamąją senatį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė savo reikalavimą. Papildomai paaiškino, kad butas pastatytas 1966 metais Druskininkų agroprekybinio ūkio, kur dirbo jos vyras, iš gauto pelno. Pradžioje pastatytas namas buvo kaip bendrabutis, o 1988 m. šiame name jos vyrui, kaip darbuotojui, skyrė butą. Nuo 1988 metais ji su vyru gyveno šiame bute, kuriame vyras gyveno iki mirties. Po vyro mirties ji ir toliau gyvena šiame bute. 1992 m. vykstant privatizacijai šį butą buvo galimybė privatizuoti, todėl visi namo gyventojai sutarė privatizuoti name esančius butus. Už butą reikėjo sumokėti apie 1 200 rublių grynais pinigais, o kitus buvo galima mokėti pajais bei čekiais. Grynuosius pinigus vyras sumokėjo banke, apie 9 000 rublių buvo sumokėta pajais. Likusių pinigų butui nusipirkti trūko, todėl trūkstamų pinigų apie 7 000 talonų investiciniais čekiais davė vyro motina. Sumokėjęs pinigus už butą, vyras atliko buto matavimus bei važiavo į notarų kontorą pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties. Visą laiką jų šeima gyvena šiame bute, jį tvarkėsi ir remontavo kaip savo, nes vyras buvo nurodęs, kad visi dokumentai yra sutvarkyti. Mirus vyrui, žinojo, kad vyro vardu liko miškas bei butas, todėl pradėjo tvarkyti paveldėjimo dokumentus. Pas notarą sužinojo, kad vyras nėra įsiregistravęs buto, todėl pradėjo ieškoti visų dokumentų, reikalingų įregistruoti minėtą butą. Važiavo į Varėnos privatizavimo komisiją, tačiau sužinojo, kad visi dokumentai yra sudeginti. Butas yra išpirktas, tačiau visų tai patvirtinančių dokumentų neranda.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Pareiškėjos paaiškinimais, liudytojų V. G., A. R., V. K., A. B. parodymais, bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1966 metais Švendubrės k., Druskininkų sav., Lietuvos TSR vaisių ir daržovių ūkio ministerijos Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio (toliau – Druskininkų agroprekybinis tarybinis ūkis) lėšomis pastatytas aštuonių butų gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos (24, 93-94 b. l.). 1988 metais pareiškėjos vyrui V. G., kaip Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio darbuotojui, minėtame name suteiktas butas (duomenys neskelbtini), kuriame V. G. nuo 1988 m. gegužės 25 d. registravo savo gyvenamąją vietą ir jame su šeima gyveno iki mirties, t. y., 2013 m. spalio 24 d. (12 b. l.). Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio 1992 m. sausio 23 d. paraiškos pagrindu 1992 m. spalio 1 d. atlikta V. G. skirto buto Nr. (duomenys neskelbtini) inventorizacija (16-21, 95 b. l.). Iš Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio laikinosios administracijos vadovo 1992 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 51 „Dėl butų pardavimo“ matyti, kad V. G. leista parduoti Švendubrės kaimo aštuonbučiame name jam suteiktą butą (22 b. l.), kuris 1992 m. spalio 27 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktu įkainuotas 15 285,00 rublių (24 b. l.). Buto techninės apskaitos byloje buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Švendubrės k., savininkas nurodytas V. G. (16 b. l.), tačiau nekilnojamojo turto registre butas bei nuosavybės teisės į jį neįregistruotos (15 b. l.). V. G. 2013 m. spalio 24 d. mirė (8 b. l.). Pareiškėjai 2014 m. liepos 4 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtinantis, kad pareiškėja paveldėjo po vyro V. G. mirties likusį turtą (9-11 b. l.). Pareiškėja nurodo, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jos vyras V. G. iš tuometinio Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., tačiau nuosavybės teisių į jį neįregistravo, todėl prašo nuosavybės teisę į minėtą būtą jos mirusiam vyrui nustatyti pagal įgyjamąją senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 str. 1 d. nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą pagal įgyjamąją senatį. Taigi, įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 11 p.), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-1864) 33 str., įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančios civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jei yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y., asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu asmeniui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68 str. – 4.71 str.). Nuo teismo sprendimo nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos asmuo gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013). Asmuo, siekiantis, kad nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu CK 4.47 str. nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 1966 metais Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio lėšomis Švendubrės k., Druskininkų sav., buvo pastatytas vienintelis aštuonių butų gyvenamasis namas (bendrabutis), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo butas (12-14, 16-21, 24 b. l.). Iš V. G. asmeninės sąskaitos Nr. 339, matyti, kad V. G. dirbo Druskininkų agroprekybiniame tarybiniame ūkyje (vėliau – Švendubrės žemės ūkio bendrovė), kuris V. G. suteikė minėtame name dviejų kambarių 44,82 kv. m. butą Nr. 2 (13-14 b. l.). Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 5 str. gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, priklausė visuomeniniams fondui. Pagal CK 95 str. redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka. Nesant byloje duomenų, kad ginčo butas, sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduotas privačių asmenų nuosavybėn, taip pat nesant byloje nustatytų kitų aplinkybių, dėl ko būtų pasibaigusi subjektinė valstybės nuosavybės teisė į ginčo turtą, teigė, kad ginčo butas buvo ir liko valstybės nuosavybė, kuri negali būti įgyjama įgyjamosios senaties pagrindu. Taigi, byloje iškilo klausimas dėl ginčo buto teisinio statuso, t. y., ar ginčo butas priklauso valstybei ir, ar šis butas gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas. Kaip jau minėta, pareiškėjos vyrui ginčo butą suteikė jo darbovietė – Druskininkų agroprekybins tarybinis ūkis. Pagal 1964 m. CK 95 str. tuo metu buvo tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės. Valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė (1964 m. CK 97 str.). Valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, transporto ir ryšių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, taip pat kitas turtas, būtinas valstybės uždaviniams įgyvendinti. Pagal 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms - kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos neviršydamos įstatymų nustatytų ribų įgyvendino turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis Nr.3K-3-535/2008). Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Kaip teisingai nurodė suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su gyventojų aprūpinimu gyvenamosiomis patalpomis, buvo reglamentuoti tuo metu galiojusiame Butų kodekse, pagal kurio 5 str. 2 p. į butų fondą įėjo gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas). Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ginčo butas pastatytas Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio, kuri buvo privatizuota į kelias bendroves, tame tarpe ir į Švendubrės žemės ūkio bendrovę (121-122 b. l.), taigi pripažintina, kad šis butas buvo valstybės nuosavybė ir privačia nuosavybe galėjo tapti tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo pagal galiojančius valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančius teisės aktus, t. y., 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėja bei liudytojas A. R. teismo posėdyje nurodė, kad ginčo butas pareiškėjos vyrui V. G., kaip Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio darbuotojui, buvo suteiktas 1988 metais, nuo šių metų V. G. šiame bute registravo gyvenamąją vietą (12-14 b. l.). Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio užsakymu 1992 m. spalio 1 d. atlikta ginčo buto inventorizacija (16-21, 95 b. l.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu ir 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo tvarkos“ Druskininkų agroprekybinio tarnybinio ūkio 1992 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 51 leista V. G. parduoti ginčo butą (22 b. l.). Iš Druskininkų agroprekybinio tarybinio ūkio 1992 m. spalio 27 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akto bei mokėjimo pranešimo matyti, kad ginčo butas su taikoma 40 proc. nuolaida nuo grynais pinigais mokamos dalies įkainuotas 14 167,00 rubliais (24-25 b. l.). Pareiškėja O. G. nurodė, kad 1992 m. vykstant privatizacijai jos vyrui buvo suteikta galimybė privatizuoti ginčo butą. Butą vyras galėjo išsipirkti dalį sumos sumokėdamas grynais pinigais, kitą dalį – pajais bei investiciniais čekiais. Grynuosius pinigus apie 1 200 rublių vyras sumokėjo banke, apie 9 000 rublių už butą vyras sumokėjo pajais. Trūko pinigų butui nusipirkti, todėl vyro mama padovanojo vyrui apie 7 000 investicinių čekių, kuriais vyras sumokėjo likusią trūkstamą sumą ir išsipirko ginčo butą. Sumokėjus pinigus už butą vyras vyko pas notarą, kur pasirašė buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau jos išlikusios nėra. Druskininkų agroprekybinio ūkio 1992 m. spalio 27 d. gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas bei mokėjimo pranešimas patvirtina, kad V. G. už ginčo butą grynais pinigais turėjo sumokėti 1 194 rublių, kuriuos sudarė 1 118 rubliai buto kainos dalis ir 76 rubliai valstybinis mokestis, ir 13 421 rublių investiciniais čekiais bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis (24-25 b. l.). Liudytoja V. G. nurodė, kad nuo pat vaikystės su tėvais gyveno ginčo bute ir visą laiką žinojo, kad butas yra jų, nes tėvas V. G. buvo sakęs, kad butą jis nusipirko už pajus bei pinigus, kuriuos davė močiutė. Liudytojas, pareiškėjos kaimynas A. R., nurodė, kad 1992 m. buvo galimybė privatizuoti darbuotojams suteiktus butus. Buto privatizuoti už butą reikėjo sumokėti dalį sumos grynais pinigais ir dalį sumos investiciniais čekiais. Name visi darbuotojai išsipirko butus, išskyrus vieną butą (Nr. 6), kuris šiuo metu ir yra likęs socialinis būstas. V. G. išsipirko jam skirtą butą, už kurį sumokėjo dalį grynais pinigais bei dalį pajais. Sumokėjus už butą pinigus buto savininkams buvo atiduotos buto inventorizacijos bylos bei buto pirkimo sutartys, kurias tvirtinosi pas notarą. V. G. taip pat pasirašė šią sutartį. Liudytojas, pareiškėjos kaimynas V. K. nurodė, kad dirbo kartu su pareiškėjos vyru Druskininkų agroprekybiniame ūkyje, kuris vėliau tapo Švendubrės žemės ūkio bendrove. V. G. buvo suteiktas butas name, esančiame (duomenys neskelbtini). Vėliau darbuotojams buvo suteikta galimybė išsipirkti jiems suteiktus butus. Butus buvo galima išsipirkti grynais pinigais ar investiciniais čekiais. Po 1990 metų, tikslių metų neatsimena, kartu su V. G. vyko į banką, kur V. G. sumokėjo grynus pinigus už butą. Žemės ūkio bendrovės „Švendubrė“ pajininko pažymėjimas Nr. 12 patvirtina, kad V. G. buvo skirtas pajus – 9 329 rublių (101-102 b. l.). Iš 1992 m. gruodžio 18 d. sutarties matyti, kad B. G. savo sūnui V. G. perleido 7 185 rublių investiciniais čekiais (26 b. l.). Liudytoja A. B. teismo posėdyje nurodė, kad ji dirbo Druskininkų agroprekybiniame tarybiniame ūkyje vyr. finansininke-buhaltere. Druskininkų tarybinis ūkis 1992 metais buvo privatizuotas į atskiras bendroves. Viena iš bendrovių buvo Švendubrės žemės ūkio bendrovė. Pareiškėjos vyras V. G. dirbo Druskininkų tarybiniame ūkyje, o vėliau reorganizuotoje Švendubrės žemės ūkio bendrovėje statybininku, šėriku, kūriku, jis gyveno Švendubrėje tarybinio ūkio kaip darbuotojui suteiktame bendrabučio tipo pastate. Prasidėjus privatizacijai, šiame pastate butai buvo parduodami darbuotojams. Švendubrės žemės ūkio bendrovė darbuotojams neturėjo pinigų išmokėti atlyginimų, todėl buvo suformuoti pajai, kuriuos darbuotojai įnešė į žemės ūkio bendrovės kapitalą kaip įmoką už perkamus butus. V. G. skirtas 9 329 rublių pajus buvo įneštas į bendrovės kapitalą kaip įmoka už jo perkamą butą. Kitą likusią dalį už butą V. G. sumokėjo investiciniais čekiais. Jos žiniomis, V. G. yra visiškai atsiskaitęs už ginčo butą ir jis yra šio buto savininkas. Visus dokumentus, susijusius su buto privatizavimu, yra perdavusi į Varėnos archyvą, tačiau šie dokumentai buvo saugomi 10 metų ir šiuo metu nėra išlikę. Jog nėra išlikusių dokumentų, susijusių su ginčo buto pirkimu, patvirtina ir byloje esantys raštai iš Varėnos rajono savivaldybės administracijos bei Alytaus apskrities archyvo (98-100 b. l.). Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjos paaiškinimus, liudytojų V. G., A. R. V. K. ir A. B. parodymus, sprendžia, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjos vyras V. G., atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, butą, esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., kaip valstybės turtą privatizavo (nusipirko) 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, taigi ginčo butas įstatymų nustatyta tvarka buvo perduotas iš valstybės nuosavybės privačion nuosavybėn, todėl gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. G. išsipirkęs minėtą butą, jo neįregistravo savo vardu (15 b. l.), todėl toks buto perėjimo būdas nelaikytinas nė vienu nuosavybės įgijimo CK 4.47 str. nurodytu būdu, tačiau išsipirkęs butą V. G. tapo teisėtu jo valdytoju (CK 4.23 str. 2 d.). Šiuo atveju V. G. vertintinas kaip sąžiningas ir teisėtas ginčo buto įgijėjas ir valdytojas, nes jam įgijus (nusipirkus) ginčo butą, jis turėjo pagrindą vertinti, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į šį butą (CK 4.70 str. 1 d.). Druskininkų savivaldybės administracijos Viečiūnų seniūnijos pažyma apie faktinę padėtį (12 b. l.), pareiškėjos paaiškinimai bei liudytojų A. R. ir V. K. parodymai patvirtina, kad V. G. ginčo bute gyveno nuo 1988 metų iki mirties, t. y., 2013 m. spalio 24 d., nuo 1989 metų šiame bute apsigyveno jo žmona, vėliau gimė dvi dukros, visa šeima savo gyvenamąją vietą registravo minėtame bute (12 b. l.). Iš LESTO informacijos apie apmokėtą elektros energiją (27 b .l.), UAB „Druskininkų butų ūkis“ buhalterinės pažymos ir mokėjimo patvirtinimo (30-32 b. l.) matyti, kad sąskaitos už ginčo butui teikiamas paslaugas buvo rašomos V. G. vardu. Liudytojai V. G., A. R. bei V. K. patvirtino, kad ginčo butas priklausė V. G., kiti asmenys į šį butą nepretendavo. Nurodytos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą teigti, jog V. G. ginčo butą valdė atvirai, nepertraukiamai kaip savo daugiau nei 10 metų, už jį mokėjo mokesčius, prižiūrėjo, o duomenų, kad kas nors kitas turėjo daugiau už jį teisių į šį butą, byloje nėra. Byloje įrodžius aplinkybę, jog V. G. privatizavo ginčo butą, pripažintina, kad ginčo butas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, be to, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Duomenų, kad per laikotarpį, kurį V. G. valdė ginčo butą, į šį turtą kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, nėra, jokių pretendentų į šį turtą neatsirado ir paskelbus viešai teismo tinklalapyje apie šios bylos nagrinėjimą teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 str. nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Tai reiškia, kad jis turi būti atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka. Ginčo butas nėra įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad butas pastatytas teisėtai ir yra inventorizuotas (16-21, 24, 93-94 b. l.). Kasacinis teismas yra pasisakęs jog pagal įstatyme įtvirtintą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką įgyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis yra išspręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamąja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir pašalinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktą. Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgą laiką daiktą kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013). Įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste butui gali būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, todėl CK 4.68 – 4.71 str. nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad byloje nustatytos visos CK 4.68 str. – 4.71 str. įtvirtintos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, nes pareiškėjos vyras V. G. nuo 1992 metų teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ginčo butą valdė kaip savo nuosavybę, jis nėra registruotas buto savininku, bet sąžiningai jį įgijo ir sąžiningai, teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai valdė daugiau nei 10 metų ir per visą valdymo laikotarpį turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į butą, bet nė karto nepasinaudojo ta teise, tuo pagrindu pareiškėjos prašymas tenkintinas ir nustatytinas faktas, kad pareiškėjos vyras įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. (CPK 185 str., 533 str.).

Suinteresuoto asmens VĮ Turto banko atsiliepime į pareiškimą nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja, nebūdama teisėta daikto valdytoja, neturi subjektinės teisės kreiptis į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinį faktą dėl kito (mirusio) asmens nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, atmestina kaip nepagrįsta. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato, jog pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo gali paduoti tik asmuo, kuris valdė daiktą kaip savą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip mirusio sutuoktinio V. G. turto paveldėtoja, turi pagrįstą ir teisėtą interesą byloje pripažinti V. G. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl pagrindo konstatuoti, kad ji neturi teisės tokiam pareiškimui paduoti, nėra (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-693-611/2014).

Iš pareiškėjos valstybei priteistinos 12,26 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti pareiškėjos O. G. pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs 2013 m. spalio 24 d., įgijo nuosavybės teises į butą, (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.

Priteisti iš pareiškėjos O. G. į valstybės biudžetą 12,26 Eur (dvylikos eurų 26 ct) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Druskininkų miesto apylinkės teismą.