- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-18
- Bylos Nr.
- I-1263-428/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01643-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (1 t., b. l. 4–21) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo kalinamas Marijampolės PN 13 būryje nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Nurodė, jog 13 būryje kalėjo apie 60 nuteistųjų, buvo dvi miegamosios patalpos (sudaro apie 56 kv. m ploto), šio būrio poilsio kambarys buvo 10 kv. m, virtuvėlė – 7 kv. m, t.y. per maži tokiam nuteistųjų skaičiui, todėl laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai, maistas buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, tai dar labiau mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Nurodė, kad drabužių ir avalynės džiovykla buvo per maža, todėl drabužius nuteistieji plovė ir džiovino gyvenamojoje patalpoje, tai taip pat turėjo įtakos ir gyvenamojo ploto sumažėjimui. Gyvenamosiose patalpose buvo įrengti pertekliniai baldai –dviaukščiai metaliniai gultai, kurie mažino gyvenamąjį plotą. Pareiškėjui gyvenamojo ploto trūkumas sudarė apie 1 kv. m ir daugiau. Nurodė, jog jis kalėjo ginčo laikotarpiu 13 būryje 2 brigadoje, kurioje buvo 13 dviaukščių gultų ir 6 vienvietės lovos (32 miegamosios vietos). Dėl gyvenamojo ploto trūkumo patyrė didelių psichologinių pergyvenimų, neturėjo privačios aplinkos, jautė nuovargį, išsekimą, sumažėjo bendravimas, pasidarė uždaresnis, buvo sunku išsimiegoti ir pan. Sanitarinio mazgo patalpos buvo per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko sanitarinių įrenginių, sutrumpėjo nusiprausimui po dušu skirtas laikas. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo unitazai vienas nuo kito tinkamai neatitverti, patalpose nuolat buvo kiti nuteistieji, todėl, naudodamasis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas jautė diskomfortą. Dėl sanitarinio mazgo inventoriaus trūkumo kankinosi laukdamas eilėje, patyrė orumo pažeminimą, antisanitarinę aplinką, psichologinį susierzinimą ir didelius nepatogumus. Marijampolės PN nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai kilus gaisrui. Akcentavo, jog gyvenamųjų patalpų, koridorių langai grotuoti, būryje nebuvo evakuacinio išėjimo. Paminėjo, kad gyvenamojoje aplinkoje, valgyklos, prausyklos ir klubo – laisvalaikio pastatų stogo lakštuose buvo asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai – blakės ir kiti nariuotakojai, kurie kandžiojo pareiškėją, trukdė jam tinkamai išsimiegoti. Gyvenamosios patalpos buvo tvarkomos kasdien, tačiau dėl jų pasenusios konstrukcijos ir perpildymo, jose veisėsi tarakonai. Tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrinta tinkamas apšvietimas bei ventiliacija. Langai grotuoti, mechaninė ventiliacija buvo neįrengta, todėl dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trūko oro, tvyrojo nemalonūs kvapai, tai kėlė nepatogumus, susierzinimą, dažną galvos skausmą. Dėl netinkamo apšvietimo nusilpo regėjimas, negalėjo skaityti, mokytis. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Prašė atnaujinti senaties terminą skundui paduoti, nurodydamas, kad atvykęs į Marijampolės PN nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai nustato galiojantys teisės aktai. Stresinėje situacijoje, neturėdamas teisinio išsilavinimo, per dešimt minučių pareiškėjas negalėjo tinkamai susipažinti ir suprasti jam pateiktų dokumentų. Nurodė, kad atsakovas slėpė informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, tai, jo teigimu, patvirtina į bylą pateikti prašymai suteikti informaciją. Tvirtino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2016 m. liepos 15 d., tapęs Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ nariu. Nurodė, jog savo teisių pažeidimus sieja su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, todėl mano, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš tokio pobūdžio pažeidimų, senaties terminas netaikytinas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 37–43), rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., b. l. 75–76, 112–114, 2 t., b. l. 5–6) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN 13 būrio 131 brigadoje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-55 buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., užtikrinant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato, jog skaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atsižvelgiama į baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą. 13 būrio patalpas sudaro dvi gyvenamosios patalpos, virtuvėlė, poilsio kambarys, sanitarinis mazgas bei erdvus lauko kiemas. Didžiąją dalį bausmės laiko pareiškėjas atliko bendrabučio tipo patalpose, kuriose (taip pat lokalinio sektoriaus kieme) galėjo judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka galėjo lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti Valstybės įmonės „Mūsų amatai" Marijampolės filiale. Nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos įrengtos bei aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal galiojančių teisės aktų normas. Ginčui aktualiu metu 13 būryje buvo 49 nuteistieji (2 t., b. l. 5–6). Šio būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 2 klozetai su pertvaromis ir 1 pisuaras (1 t., b. l. 75). 2017 m. kovo 3 d. (1 t., b. l. 113) ir 2018 m. gruodžio 3 d. raštuose nurodė, jog 13 būrio sanitarinio mazgo patalpose buvo 3 tupimi tualetai ir vienas pisuaras. Marijampolės PN sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi metu. Be to, 13 būryje pastatyta automatinė drabužių skalbykla. 13 būrio nuteistiesiems įrengta bendra džiovykla, joje įrengta ištraukiamoji ventiliacija, pateikus prašymą būrio viršininkui išduodama asmeniškai mobili džiovykla. Taip pat papildomai lauke įrengta stacionari džiovykla. Pareiškėjo gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus. Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo, pastebėjus buitinius parazitus, problema sprendžiama operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti kartą per savaitę dušu pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą grafiką, nusiskundimų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu nebuvo gauta. Visuomenės sveikatos centras 2012 ir 2014 tikrino visas Marijampolės PN patalpas, pažeidimų nebuvo nustatyta. Patikrinimai atliekami nuteistųjų skundų pagrindu, o tokių skundų nebuvo gauta, todėl konkretaus 13 būrio patikrinimo akto neturi. Marijampolės PN patalpose asbesto nėra, gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Pastato, kuriame yra 13 būrys, statybos ir griovimo darbai nebuvo atliekami. 2013 m. rugpjūčio mėn. 13 būryje buvo atlikti elektros instaliacijos pakeitimo darbai, tinkuotis sienos, dažytos sienos ir lubos, grindys išklotos plytelėmis. Marijampolės PN 2014 m. sausio 28 d. tikrino Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Marijampolės PGV) pareigūnas, patikrinimo metu bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų nenustatyta. Pataisos namų patalpų koridoriuose iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos. Marijampolės PN yra parengę ir suderinę su Marijampolės PGV pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Marijampolės PN apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), laikomomis kontrolės ir praleidimo punktuose, kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų pareigūnų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Marijampolės PN ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. jį kalinant 13 būrio 131 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-55 perpildytose, higienos reikalavimų ir buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis minėtose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas kalėjo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. (1 t., b. l. 37, 45–46), šių duomenų pareiškėjas neginčijo, todėl atsakovo atstovo nurodytas laikotarpis laikytinas vertinamuoju laikotarpiu byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, jo skunde nurodytus dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtus neigimus išgyvenimus, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios.
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu metu būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos.
Pažymėtina, kad pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl to, jog jis nebuvo individualiai supažindintas su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe Marijampolės PN, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad atvykus į Marijampolės PN jam buvo išaiškintos teisės ir pareigos, šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino parašu (1 t., b. l. 99, 103–104). Tačiau pareiškėjo supažindino ar nesupažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis faktas neturi reikšmės sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą, nes, formuodamas administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino pradžia negali būti skaičiuojama nuo į kalinimo įstaigą atvykusio asmens individualaus supažindinimo su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe momento (LVAT 2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1353-520/2017). Analogiškais motyvais atmestini pareiškėjo argumentai dėl sužinojimo apie pažeistas teises tik tapus Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ nariu. Pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau - Konvencija). Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 14 d. (1 t., b. l. 35), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. pareikšti. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kuria jis grindžia prašymą atnaujinti senaties terminą t. y. teisių ir pareigų nesuvokimas dėl streso, teisinio išsilavinimo neturėjimas vertintina kaip subjektyvi, negalinti savaime pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015). Pareiškėjas ginčo patalpoje kalėjo daugiau nei vienerius metus, toks laiko tarpas buvo pakankamas tam, kad išsiaiškintų, sužinotų apie turimas teises bei imtųsi priemonių joms apginti.
Nagrinėjamu atveju, ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbios aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Atsakovės atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. kalėjo 13 būrio 131 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-55, kurios gyvenamasis plotas yra 76,95 kv. m, šioje gyvenamojoje patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno 24 nuteistieji (1 t., b. l. 112–116). Nurodė, jog 13 būryje buvo 49 nuteistieji ir minėtame būryje buvo dvi gyvenamosios patalpos.
Pareiškėjas skunde teigė, jog jis kalėjo ginčo laikotarpiu 13 būryje 2 brigadoje, kurioje buvo 13 dviaukščių gultų ir 6 vienvietės lovos (32 miegamosios vietos) bei nurodė, jog būryje buvo apie 60 nuteistųjų. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog gyvenamosiose patalpose buvo įrengtos 32 miegamosios vietos (1 t., b. l. 144). Taip pat pareiškėjas įvardino asmenis su kuriais jis ginčo laikotarpiu kalėjo bei nurodė, jog nuolat kartu gyveno 29 nuteistieji, o miegamųjų vietų buvo 32, kurios būdavo kartais užimtos ir vėl atsilaisvindavo (1 t., b. l. 174).
Atsakovės atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis, patvirtinančius, kiek
13 būrio 132 brigados 2 (Nr. 1-55) gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta miegamųjų vietų bei pateikti paaiškinimą dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog minėtoje patalpoje buvo įrengtos
32 miegamosios vietos bei gyveno 29 nuteistieji bei buvo pasiūlyta pagrįsti leistinais įrodymais
(2 t., b. l. 2). Atsakovė nurodė, jog teismas turėtų remtis 13 būrio viršininko 2017 m. vasario 27 d. pažyma Nr. 14/07-1028, jog 13 būrio 2 patalpoje buvo 24 nuteistieji (2 t., b. l. 5–6). Rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu 13 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos
24 miegamosios vietos, atsakovės atstovas nepateikė ir nepagrindė šių pažymoje nurodytų aplinkybių. Taigi, atsakovės atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu 13 būrio
2 gyvenamojoje patalpoje buvo 24 miegamosios vietos, nepateikė. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog 13 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta
32 miegamosios vietos ir joje nuolat gyveno 29 nuteistieji.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. kalint pareiškėjui 13 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje su 29-32 nuteistaisiais (430 parų teko vienam nuteistajam nuo 2,4 iki 2,65 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko nuo 0,45 iki 0,7 kv. m ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjui padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kameroje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių, praustuvių, dušų trūkumas, maudymosi laiko sutrumpėjimas, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017). Todėl pareiškėjo argumentai dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių (tualete, prausykloje, duše), inventoriaus ir kitų pažeidimų lieka nustatyti.
Pareiškėjas teigia, jog sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas privatumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Iš atsakovės nurodyto paaiškinimo matyti, jog 13 būrio sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis (2 t., b. l. 10). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8.-5.9. punktuose (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla. Šių taisyklių 5.11. punkte yra nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose esant techninėms galimybėm įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui).
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 13 būriui yra įrengta virtuvėlė, laisvalaikio kambarys bei drabužių džiovyklos (1 t., b. l. 37, 40, 71, 75–76), reikalavimų šių patalpų plotui Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl minėtų patalpų dydžio atmestinos kaip nepagrįstos.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) nurodyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų. Jokių kitų reikalavimų (pvz. reikalavimo įrengti kopėtėles) lovoms nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, todėl gyvenamojoje patalpoje įrengdamas dviaukštes lovas atsakovo atstovė galiojančio reglamentavimo nepažeidė.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei ventiliacija. Nurodė, kad langai buvo grotuoti, todėl pasinaudoti jais nebuvo galima, o mechaninė ventiliacija buvo neįrengta, todėl dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trūko oro, tvyrojo nemalonūs kvapai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015 m. lapkričio 1 d.)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė nei 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 22-23 p.).
Atsakovo atstovo į bylą pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus ir paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl netinkamo apšvietimo ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017), tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamo apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su gyvenamojoje patalpoje buvusiais buitiniais parazitais (blakėmis ir tarakonais), t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (1 t., b. l. 63–68) įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.
Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventorium (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamojoje aplinkoje, valgyklos, prausyklos ir klubo – laisvalaikio pastatų stogo lakštuose buvo asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Be to, pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl dėl netvarkingos elektros instaliacijos buvo didelė tikimybė gaisrui kilti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN 13 būrio stogo remonto darbai buvo atlikti 2010 metais. Marijampolės PN patalpose asbesto nėra, gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Pastato, kuriame yra 13 būrys, statybos ir griovimo darbai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo atliekami (1 t., b. l. 75, 76, 112–114). Įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo atstovo teiginius, pareiškėjas nepateikė, be to, skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamojoje aplinkoje galimai buvęs asbestas. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl žalos, siejamos su asbestu, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN patalpų koridoriuose iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos, Marijampolės PN parengę ir suderinę su Marijampolės PGV pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui (1 t., b. l. 54). Marijampolės PN apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), laikomomis kontrolės ir praleidimo punktuose. Į bylą pateiktas Marijampolės apskrities PGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus pareigūno 2014 m. sausio 29 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2014 m. sausio 28 d. atlikus Marijampolės PN pastatų, patalpų operatyvinį priešgaisrinį techninį patikrinimą, Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų nenustatyta (1 t., b. l. 54). Pažymėtina, kad Marijampolės PN 13 būrio elektros instaliacijos remontas buvo atliktas 2013 m. rugpjūčio mėn. (1 t., b. l. 53), todėl pareiškėjo argumentai dėl gaisro grėsmės, siejamos su prasta elektros instaliacija, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas, įvertinęs į byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 430 paras (430 parų teko vienam nuteistajam nuo 2,4 iki 2,65 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje (trūko nuo 0,45 iki 0,7 kv. m ploto)) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Todėl konstatuotina, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Taip pat buvo nustatyti ir kiti pažeidimai (sanitarinių įrenginių trūkumas ir t.t.). Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, t.y. nusilpo regėjimas, skaudėdavo galvą, patyrė didelius psichologinius išgyvenimus, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (1 t., b. l. 89) bei Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko 2016 m. rugsėjo 12 d. pažymoje (1 t., b. l. 70) nurodyta, kad, atlikdamas bausmę į Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus pareiškėjas yra kreipęsis 1 kartą – 2013 m. rugpjūčio 2 d. dėl pakaušio kirstinės žaizdos. Duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusių sveikatos sutrikimų nurodytuose dokumentuose nėra. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos viršininkės 2016 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 55/04-581 patvirtina, kad į šios tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų sukeltų psichinės sveikatos sutikimų nesikreipė (1 t., b. l. 69).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei kitus pažeidimus ir jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 2500 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.