- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-22
- Bylos Nr.
- A-4089-520/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01643-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo kalinamas Marijampolės PN 13 būryje nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. 13 būryje kalėjo apie 60 nuteistųjų, buvo dvi miegamosios patalpos (apie 56 kv. m ploto), šio būrio poilsio kambarys buvo 10 kv. m, virtuvėlė – 7 kv. m, t. y. per maži tokiam nuteistųjų skaičiui, todėl laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai, maistas buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, o tai dar labiau mažino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą.
3. Pareiškėjas nurodė, kad drabužių ir avalynės džiovykla buvo per maža, todėl drabužius nuteistieji skalbė ir džiovino gyvenamojoje patalpoje, tai taip pat turėjo įtakos ir gyvenamojo ploto sumažėjimui. Gyvenamosiose patalpose buvo įrengti pertekliniai baldai – dviaukščiai metaliniai gultai, kurie mažino gyvenamąjį plotą. Pareiškėjui gyvenamojo ploto trūkumas sudarė apie 1 kv. m ir daugiau. Jis kalėjo ginčo laikotarpiu 13 būryje 2 brigadoje, kurioje buvo 13 dviaukščių gultų ir 6 vienvietės lovos (32 miegamosios vietos). Dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas patyrė didelių psichologinių išgyvenimų, neturėjo privačios aplinkos, jautė nuovargį, išsekimą, sumažėjo bendravimas, pasidarė uždaresnis, jam buvo sunku išsimiegoti.
4. Pareiškėjas pabrėžė, kad sanitarinio mazgo unitazai vienas nuo kito nebuvo tinkamai atitverti, patalpose nuolat buvo kiti nuteistieji, todėl naudodamasis sanitariniais įrenginiais pareiškėjas jautė diskomfortą. Dėl sanitarinio mazgo inventoriaus trūkumo pareiškėjas kankinosi laukdamas eilėje, buvo pažemintas jo orumas, todėl tokioje antisanitarinėje aplinkoje patyrė psichologinį susierzinimą ir didelius nepatogumus.
5. Pareiškėjo nuomone, Marijampolės PN nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmojo reikalingumo įrankiai kilus gaisrui. Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, koridorių langai grotuoti, būryje nebuvo evakuacinio išėjimo. Gyvenamojoje aplinkoje, valgyklos, prausyklos ir klubo – laisvalaikio pastatų stogo lakštuose buvo asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai – blakės ir kiti nariuotakojai, kurie kandžiojo pareiškėją, trukdė jam tinkamai išsimiegoti. Gyvenamosios patalpos buvo tvarkomos kasdien, tačiau dėl jų pasenusių konstrukcijų ir perpildymo jose veisėsi tarakonai. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei ventiliacija. Langai grotuoti, mechaninė ventiliacija nebuvo įrengta, todėl dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trūko oro, tvyrojo nemalonūs kvapai, tai kėlė nepatogumus, susierzinimą, dažną galvos skausmą. Dėl netinkamo apšvietimo nusilpo pareiškėjo regėjimas, jis negalėjo skaityti ir mokytis. Kalėdamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą skundui paduoti, nurodydamas, kad atvykęs į Marijampolės PN nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai nustato galiojantys teisės aktai. Stresinėje situacijoje, neturėdamas teisinio išsilavinimo, per dešimt minučių pareiškėjas negalėjo tinkamai susipažinti ir suprasti jam pateiktų dokumentų. Marijampolės PN slėpė informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, o tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina į bylą pateikti prašymai suteikti informaciją. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2016 m. liepos 15 d., kai tapo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ nariu. Pareiškėjas nurodė, jog savo teisių pažeidimus siejo su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu, todėl manė, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš tokio pobūdžio pažeidimų, senaties terminas netaikytinas.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Marijampolės PN 13 būrio 131 brigadoje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-55 buvo kalinamas nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., užtikrinant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato, jog skaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atsižvelgiama į baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą. 13 būrio patalpas sudaro dvi gyvenamosios patalpos, virtuvėlė, poilsio kambarys, sanitarinis mazgas bei erdvus lauko kiemas. Didžiąją dalį bausmės laiko pareiškėjas atliko bendrabučio tipo patalpose, kuriose (taip pat lokalinio sektoriaus kieme) galėjo judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka galėjo lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas asmenys gali įsidarbinti valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filiale, gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Marijampolės PN gyvenamosios patalpos įrengtos bei aprūpintos baldais ir kietuoju inventoriumi pagal galiojančių teisės aktų normas. Ginčui aktualiu metu 13 būryje buvo 49 nuteistieji.
9. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN 13 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 2 klozetai su pertvaromis ir 1 pisuaras.
10. Atsakovo teigimu, Marijampolės PN sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi metu. Be to, 13 būryje pastatyta automatinė drabužių skalbykla. 13 būrio nuteistiesiems įrengta bendra džiovykla, joje įrengta ištraukiamoji ventiliacija, pateikus prašymą būrio viršininkui, asmeniškai išduodama mobili džiovykla. Taip pat papildomai lauke įrengta stacionari džiovykla. Pareiškėjo gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus. Marijampolės PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo, pastebėjus buitinius parazitus, problema sprendžiama operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti.
11. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti kartą per savaitę dušu pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą grafiką, nusiskundimų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu nebuvo gauta. Visuomenės sveikatos centras 2012 ir 2014 metais tikrino visas Marijampolės PN patalpas ir pažeidimų nenustatė. Patikrinimai atliekami nuteistųjų skundų pagrindu, o tokių skundų nebuvo gauta, todėl konkretaus 13 būrio patikrinimo akto neturi. Marijampolės PN patalpose asbesto nėra, gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Pastato, kuriame yra 13 būrys, statybos ir griovimo darbai nebuvo atliekami. 2013 m. rugpjūčio mėnesį 13 būryje buvo atlikti elektros instaliacijos pakeitimo darbai, tinkuotos sienos, dažytos sienos ir lubos, grindys išklotos plytelėmis.
12. Marijampolės PN 2014 m. sausio 28 d. tikrino Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Marijampolės PGV) pareigūnas. Šio patikrinimo metu Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64, (toliau – Bendrosios gaisrinės saugos taisyklės) pažeidimų nenustatyta. Marijampolės PN patalpų koridoriuose iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos. Marijampolės PN yra parengę ir suderinę su Marijampolės PGV pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Marijampolės PN apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), laikomomis kontrolės ir praleidimo punktuose, kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais.
13. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų pareigūnų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Marijampolės PN ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.
14. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
II.
15. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo M. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
16. Teismas pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis nustatė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose pareiškėjas kalėjo nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.
17. Teismas išnagrinėjo atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies bei 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, jo skunde nurodytus dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtus neigiamus išgyvenimus, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu metu būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Marijampolės PN administracijos.
18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigė, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl to, jog jis nebuvo individualiai supažindintas su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe Marijampolės PN, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad atvykus į Marijampolės PN jam buvo išaiškintos teisės ir pareigos, šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino parašu. Tačiau pareiškėjo supažindinimo ar nesupažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis faktas neturi reikšmės sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą, nes formuodamas administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino pradžia negali būti skaičiuojama nuo į kalinimo įstaigą atvykusio asmens individualaus supažindinimo su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe momento (2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1353-520/2017). Analogiškais motyvais atmesti pareiškėjo argumentai dėl sužinojimo apie pažeistas teises tik tapus nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ nariu. Teismas pažymėjo, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).
19. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atsakovo atstovo atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 14 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kilusios nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., atlyginimo pareikšti.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kuria jis grindė prašymą atnaujinti senaties terminą t. y. teisių ir pareigų nesuvokimas dėl streso, teisinio išsilavinimo neturėjimas vertintina kaip subjektyvi, negalinti savaime pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015). Pareiškėjas Marijampolės PN patalpoje kalėjo daugiau nei vienus metus, toks laiko tarpas buvo pakankamas tam, kad išsiaiškintų, sužinotų apie turimas teises bei imtųsi priemonių joms apginti. Nagrinėtu atveju, ieškinio senaties termino atnaujinti svarbios aplinkybės nebuvo nustatytos.
21. Pritaikęs trejų metų senaties terminą, teismas traktavo, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas nustatė, kad rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu 13 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, atsakovo atstovas nepateikė ir nepagrindė byloje pateiktoje pažymoje nurodytų aplinkybių. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog 13 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 32 miegamosios vietos ir joje nuolat gyveno 29 nuteistieji.
23. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. kalint pareiškėjui 13 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje su 29–32 nuteistaisiais (430 parų teko vienam nuteistajam nuo 2,4 iki 2,65 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko nuo 0,45 iki 0,7 kv. m ploto (pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktą – bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui)). Teismas nurodė, kad yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjui padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustatęs teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimą ir spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertindamas realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, teismas atsižvelgė į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kameroje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių, praustuvių, dušų trūkumas, maudymosi laiko sutrumpėjimas, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinti kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017).
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių (tualete, prausykloje, duše), inventoriaus ir kitų pažeidimų taip pat yra pagrįsti. Iš atsakovo atstovo nurodyto paaiškinimo teismas sprendė, jog 13 būrio sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis. Nagrinėtu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 886-662/2018).
25. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8–5.9 punktuose (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla. Šių taisyklių 5.11 punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose esant techninėms galimybėm įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui). Į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad 13 būriui yra įrengta virtuvėlė, laisvalaikio kambarys bei drabužių džiovyklos, reikalavimų šių patalpų plotui Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl minėtų patalpų dydžio atmestos.
26. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ( įsakymo redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) nurodyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų. Jokių kitų reikalavimų (pvz. reikalavimo įrengti kopėtėles) lovoms nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, todėl teismas darė išvadą, kad gyvenamojoje patalpoje įrengdamas dviaukštes lovas Marijampolės PN galiojančio reglamentavimo nepažeidė.
27. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė nei 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 22-23 p.). Atsakovo atstovo į bylą pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus ir paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamųjų patalpų per langus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.
28. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu. Pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamo apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų padaryta išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).
29. Higienos normos HN 76:2010 60 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) (4.19 punktas), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad Marijampolės PN yra sudarę su UAB „Dezinfa“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi ar vykdomi netinkamai, į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventorium (Higienos normos HN 76:2010 58 punktas). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo nulemtas pačių nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN 13 būrio stogo remonto darbai buvo atlikti 2010 metais. Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose asbesto nėra, gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Pastato, kuriame yra 13 būrys, statybos ir griovimo darbai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo atliekami. Įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo atstovo teiginius, pareiškėjas nepateikė, be to, skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamojoje aplinkoje galbūt buvęs asbestas. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl žalos, siejamos su asbestu, atmesti.
31. Atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus, nustatyta, kad Marijampolės PN patalpų koridoriuose iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos, Marijampolės PN parengę ir suderinę su Marijampolės PGV pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Marijampolės PN apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), laikomomis kontrolės ir praleidimo punktuose. Į bylą pateiktas Marijampolės apskrities PGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus pareigūno 2014 m. sausio 29 d. tarnybinis pranešimas, teismo vertinimu, patvirtino, kad 2014 m. sausio 28 d. atlikus Marijampolės PN pastatų, patalpų operatyvinį priešgaisrinį techninį patikrinimą, Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN 13 būrio elektros instaliacijos remontas buvo atliktas 2013 m. rugpjūčio mėnesį, todėl pareiškėjo argumentai dėl gaisro grėsmės, siejamos su prasta elektros instaliacija, atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
32. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 430 paras (430 parų teko vienam nuteistajam nuo 2,4 iki 2,65 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje (trūko nuo 0,45 iki 0,7 kv. m ploto)) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Teismas konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Taip pat buvo nustatyti ir kiti pažeidimai (pvz. sanitarinių įrenginių trūkumas). Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Šalies argumentai
33. Teismas vertino, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, t. y. nusilpo regėjimas, skaudėdavo galvą, patyrė didelius psichologinius išgyvenimus, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje bei Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko 2016 m. rugsėjo 12 d. pažymoje nurodyta, kad, atlikdamas bausmę į Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus pareiškėjas yra kreipęsis 1 kartą – 2013 m. rugpjūčio 2 d. dėl pakaušio kirstinės žaizdos. Duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusių sveikatos sutrikimų nurodytuose dokumentuose nėra. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos viršininkės 2016 m. rugsėjo 8 d. pažyma Nr. 55/04-581 patvirtina, kad į šios tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų sukeltų psichinės sveikatos sutikimų nesikreipė.
Žemesnės instancijos teismas
34. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažino, kad tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nagrinėtu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei kitus pažeidimus ir jų trukmę, padaryta išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
35. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į sprendimo priėmimo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertino, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteisti iš atsakovo suma 2 500 Eur.
III.
36. Pareiškėjas M. R. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
37. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė teismo nagrinėjimo ribas, nenustatė bylai aktualių teisės aktų pažeidimų, neracionaliai argumentavo dėl asbesto ir sanitarinio mazgo. Teismas nepakankamai dalyvavo įrodymų tyrime tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 ir 6 dalių bei 80 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes neatsižvelgė į pareiškėjo sužinojimo apie jo teisių pažeidimus momentą. Atsakovui teko pareiga įrodymais paneigti pareiškėjo teiginius. Pareiškėjo įsitikinimu, jo sužinojimo apie pažeidimus, susijusius sus kalinimo sąlygomis, yra momentas, kai teismas paskelbė teismo sprendimą, todėl nebuvo pagrindo taikyti sutrumpintą ieškinio terminą ir jis turėtų būti atnaujintas.
38. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino 13 būrio kalinimo sąlygas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, nors Marijampolės PN pateiktose nuotraukose matyti, kad įrengta sanitarinio mazgo sienelė siekia 1,5 m aukštį, kas reiškia, kad kiti asmenys galėjo matyti pareiškėją besinaudojantį tualetu, o tai negali būti laikoma tinkamu jo privatumo, orumo ir garbės užtikrinimu.
39. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas byloje nepateikė įrodymų, paneigiančių asbesto naudojimą Marijampolės PN, o teismas nepagrįstai vertino, kad asbestas Marijampolės PN gyvenamojoje aplinkoje nenaudojamas. Pareiškėjo byloje pateikta stogo dangos nuotrauka įrodo kad Marijampolės PN melavo, kad gyvenamojoje aplinkoje tokių gaminių nenaudoja (asbestcemenčio).
Šalies argumentai
40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno 2019 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą netenkinti.
Atsiliepimas
41. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog 2017 m. vasario 27 d. būrio viršininko pažyma Nr. 14/07-1028, kurioje nurodyta informacija apie 13 būrio nuteistųjų skaičių gyvenamosiose patalpose, yra nepakankama paneigti pareiškėjo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui pažeidimo, o pagrindo abejoti Marijampolės PN pareigūnų oficialiais raštais nėra pagrindo. Marijampolės PN teigimu, nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. pritaikius senaties terminą, ne 430 paras Marijampolės PN neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto normos (3,1 kv. m), kaip teigė pirmosios instancijos teismas, o 394 paras. Vertindamas teismo sprendimo argumentus dėl sanitarinio mazgo, atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 (galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.), nustatęs Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, pagal kurias vienas sanitarinis mazgas skiriamas naudotis 12 asmenų. Marijampolės PN byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad 13 būryje įrengti 3 tualetai ir 1 pisuaras. Tai reiškia, kad būryje esant 49 nuteistiesiems vienas sanitarinis mazgas teko 12 asmenų. Marijampolės PN tvirtinimu, nei pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nei Marijampolės PN neturėjo duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimo, kuriuos sukėlė kalinimo sąlygos, todėl laikytina, kad pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis laikytinas nustatytu, nes žalos dydžio vertinimas yra teismo prerogatyva.
42. Pareiškėjas M. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o jo skundą tenkinti.
Šalies argumentai
43. Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės PN apeliacinio skundo teiginys, jog pareigūno išvada dėl nuteistųjų (suimtųjų) skaičiaus 13 būryje neginčytina ir ja negalima netikėti, yra niekuo nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju pareigūnas neteikė ekspertinės išvados, o tik savo subjektyvią nuomonę.
44. Pareiškėjas taip pat nurodo aplinkybes dėl yrančio asbesto stogo dangos naudojimo Marijampolės PN teritorijoje, pabrėžia, kad Marijampolės PN žinojo apie tai ir nieko nedarė. Asbesto gaminių naudojimą ir jo pavojingą poveikį asmens sveikatai patvirtina kompetentingos institucijos.
Atsiliepimas
45. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nes sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, bei nurodo, kad kitus argumentus yra išdėstęs apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
46. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo M. R. skundo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl to, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, pagrįstumas ir teisėtumas.
47. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia apžymi, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu buvo iš dalies patenkinęs pareiškėjo skundą ir priteisęs pareiškėjui 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas sanitarinių įrenginių skaičius bei pareiškėjo privatumas naudojantis jais). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus dėl šio teismo sprendimo, 2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2026-552/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys dėl sanitarinio mazgo patalpose esančių sanitarinių įrenginių skaičiaus ir pareiškėjo kalinimo laikotarpių 13 būrio 131 ir 132 brigadų gyvenamojoje patalpoje įrengtų ir užimtų miegamųjų vietų skaičiaus skiriasi, o pirmosios instancijos teismas šių įrodymų prieštaravimų nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto, nurodydamas, jog pastato, kuriame yra 13 būrys, statybos ir griovimo darbai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo atliekami, įrodymų, paneigiančių atsakovo teiginius, jog patalpose asbesto, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes pripažino pagrįstomis.
48. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytus nurodymus, nustatė šiai bylai išnagrinėti svarbias faktines aplinkybes, sudarė galimybes bylos šalims pateikti papildomus įrodymus, surinktus įrodymus įvertino, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
49. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
50. Pažymėtina, kad bylose dėl kalinimo įstaigų sąlygų užtikrinimo nuteistiesiems įrodinėjimo našta tenka laisvė atėmimo įstaigos administracijai, o pareiškėjas turi detaliai apibūdinti netinkamas kalinimo sąlygas, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; kt.).
51. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovo atstovas pareiškėjui 430 paras neužtikrino minimalaus gyvenamojo plato (pareiškėjui teko nuo 2,4 iki 2,65 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, kai turėjo būti 3,1 kv. m), neužtikrino pakankamo sanitarinio mazgo įrenginių skaičiaus, ir priteisė pareiškėjui 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., atmetė, nes neatnaujino ieškinio senaties termino, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, pripažino nesvarbiomis, subjektyviomis, t. y. priklausančiomis nuo pareiškėjo valios.
52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo argumentus dėl nepagrįsto ieškinio senaties taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
53. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; kt.).
54. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
55. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2013 m. liepos mėnesio, tačiau skundą padavė tik 2016 m. rugpjūčio 14 d. Pareiškėjas tvirtina, jog supažindinimas su nuteistųjų teisėmis vyko pareiškėjui neturint specialiųjų žinių, priemonių ar įgaliojimų įvertinti jo teisių pažeidimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas turėjo galimybę žinoti apie savo galimą teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos įstaigoje pradžios, todėl pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, neatnaujino pareiškėjui ieškinio senaties termino dėl jo nurodytų priežasčių.
56. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Iš skundo matyti, jog pareiškėjas rėmėsi ir nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais neturtinės žalos atlyginimo priteisimą, o akivaizdu, kad nacionaliniai teisės aktai buvo žinomi pareiškėjui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Marijampolės PN administracija trukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ar klaidino pareiškėją, t. y. sudarė pareiškėjui kliūtis realizuoti jo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
57. Pareiškėjas teigia, kad dėl naudojimosi Marijampolės PN 13 būryje sanitariniais mazgais jis patyrė nepatogumus, pažeminimą, nes įengta sanitarinio mazgo sienelė siekia 1,5 m aukštį, kas reiškia, kad kiti asmenys galėjo matyti pareiškėją, besinaudojantį tualetu, o tai negali būti laikoma tinkamu jo privatumo, orumo ir garbės užtikrinimu.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad šiuo atveju atskirose pataisos namų tualeto patalpose yra pertvaros tarp sanitarinių unitazų, patalpos nėra visiškai izoliuotos, negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo privatumo naudojantis tokiais sanitariniais mazgais pažeidimą
59. Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Taip pat ir HN 76:2010 21 punktas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, reglamentuoja sanitarinių mazgų būtent pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių patalpose įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
60. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jam naudojantis tualetu, kuris įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrintas privatumas, t. y. kad jis neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu.
61. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis dėl gyvenamojo ploto patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pažymėjo, kad tokie duomenys nelaikytini pakankamais paneigti pareiškėjo argumentus dėl to, jog Marijampolės PN neužtikrino minimalios vienam kalinčiam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos. Nustatęs minėtų kalinimo sąlygų pažeidimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nes pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; kt.).
62. Atsakovas teigia, kad negalima netikėti Marijampolės PN pareigūno pateiktais duomenimis apie 13 būrio 132 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje įrengtas miegamąsias vietas. Nagrinėjant šiuos argumentus, pažymėtina, kad bylose dėl žalos, kildinamos iš viešojo subjekto (pareigūno) veiksmų, vertinant įrodymus nėra išimtinai teikiamas prioritetas informacijai, pateiktai viešojo subjekto, nes teismas yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų.
63. Vertinant atsakovo argumentus, kad Marijampolės PN ne 430 paras neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto normos (3.1 kv. m), kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o 394 paras, sutiktina su šiuo argumentu, nes nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. susidaro 394 dienos. Kita vertus, net ir nustačius, kad pareiškėjo teisės 2013 m. rugpjūčio 14 d. – 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo pažeidžiamos 394 dienas, o ne 430, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apsirikimas nepanaikina teismo padarytos išvados, kad pareiškėjas pažeidimus patyrė pakankamai ilgą laiką, patyrė kančias, nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus neužtikrinant jam kalinimo sąlygų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus.
64. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Marijampolės PN byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad 13 būryje įrengti 3 tualetai ir 1 pisuaras. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartyje nurodė, kad yra prieštaravimų tarp Marijampolės PN pateiktų įrodymų. Marijampolės PN turėjo galimybę pašalinti byloje esančius prieštaravimus pateikdami pirmosios instancijos teismui visus galimus objektyvius duomenis, pagrindžiančius nurodomus teiginius. Nagrinėjamu atveju minėtos abejonės nebuvo pašalintos, todėl teisėtai pripažinti pareiškėjo nurodyti argumentai dėl kalinimo (sanitarinių) sąlygų jam neužtikrinimo pagrįstais.
65. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinių skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
66. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš atsakovo rašytinius įrodymus, fotonuotraukas, tačiau šis reikalavimas netenkinamas, nes šis reikalavimas nepagrįstas teisiniais argumentais, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme turėtų būti papildomai renkami ir nagrinėjami nauji įrodymai.
68. Vertinant pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį (2 500 Eur), pažymėtina, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).
69. Įvertinus nustatytus pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus, jų trukmę, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju turėtų būti apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą.
70. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).
71. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų pobūdį, jų mastą ir trukmę, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju priteistas 2 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.
72. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. R., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.