- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-14
- Bylos Nr.
- 2A-345-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02484-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė (pran.)
- Ieškovas
- B. G.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Advokatai
- Marius Devyžis
- Kategorijos
- 11.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jūratės Varanauskaitės,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos rankinio federacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. G. ieškinį atsakovui Lietuvos rankinio federacijai dėl darbo užmokesčio už prastovas priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas B. G. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos rankinio federacijos 11 457, 20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 4 401, 47 Lt skolą pagal avansines apyskaitas ir 1 998, 12 Lt delspinigių (vėliau šių reikalavimų bendrą sumą sumažindamas iki 2 570, 92 Lt), 5 000, 00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki visiško atsiskaitymo, taip pat pripažinti įrašus darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki šios dienos neteisėtais ir įpareigoti atsakovą panaikinti žiniaraštyje žymimas pravaikštas. Nurodė, kad nuo 1999 m. birželio 1 d. dirbo pas atsakovą vadybininku. Atsakovas jam ilgą laiką nemokėjo priklausančio darbo užmokesčio, dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Valstybinei darbo inspekcijai atliekant atsakovo patikrinimą paaiškėjo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje yra žymimos pravaikštos. Ieškovas paaiškino, kad darbo sutartyje nebuvo nurodytas konkretus jo darbovietės adresas, todėl jis visą laiką dirbo Kaune, su tuo atsakovas sutiko, jokių raštų dėl darbo vietos pasikeitimo ieškovas iš atsakovo nėra gavęs. Pravaikštos ieškovui žymimos nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki šiol, už šį laikotarpį taip pat prašė priteisti darbo užmokestį (t. 1, b. l. 2-3, 76-78).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos rankinio federacija pateikė atsiliepimą, kurį patikslinęs, prašė jį ieškinį atmesti. Nurodė, kad reikalaujamą skolą ir vidutinį darbo užmokestį ieškovui sumokėjo iki ieškinio teismui padavimo dienos. Ieškovo reikalavimą dėl darbo vietos ir pravaikštų žymėjimo prašė atmesti kaip nekonkretų reikalavimą. Paaiškino, kad atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal avansines apyskaitas skolos suma sudarė ne 11 457, 20 Lt ir 4 401, 47 Lt, bet 10 884, 20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio bei 4 401, 47 Lt pagal avansines apyskaitas, mokėjimo paskirtyje atsakovas aiškiai nurodė paskirtį – neišmokėtas darbo užmokestis ir avansinėms apyskaitoms padengti, todėl ieškovo teiginiai, kad pirmiausia atsakovas padengė delspinigius, atmestini kaip nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas neatsisakė priimti įmoką, ją priėmė, todėl nėra pagrįsti ieškovo skaičiavimai, kuriais pirmiausia jis padengia savo priskaičiuotus delspinigius. Nurodė, kad atitinkamai turi būti skaičiuojami ir mažesni delspinigiai (nuo mažesnio skolos dydžio), kuriuos prašė mažinti, nes 0, 07 proc. dydis neprotingai didelis, be to, neatsiskaitymą su ieškovu lėmė sunki atsakovo finansinė padėtis. Nesutiko su neturtinės žalos reikalavimu, ieškovui neįrodžius ieškinyje išdėstytų aplinkybių. Nurodė, jog ieškovo argumentai dėl pravaikštų žymėjimo neatitiko tikrovės. Kadangi su ieškovu nebuvo sulygta dėl jo darbo vietos, atsakovui nebuvo svarbi faktinė darbo atlikimo vieta, o svarbu, kad darbus ieškovas atliktų. Kadangi ieškovas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. nepateikė atsakovui įrodymų apie tai, kad jis iš viso dirba, ieškovas pagrįstai žymėjo pravaikštas. Be to, ieškovas neprisidėjo prie 2011 m. vasario 5 d. rankinio taurės finalo, neatliko jokių organizavimo ar kitų veiksmų, todėl atsakovo manymu, ieškovas nevykdė savo pareigų, todėl pravaikštos jam žymėtos pagrįstai ir teisėtai (t. 1, b. l. 26-28, 83-88).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovo B. G. ieškinį tenkino iš dalies: priteisė jam iš atsakovo Lietuvos rankinio federacijos 1 175, 50 Lt delspinigių, 5 000,00 Lt neturtinės žalos ir 197, 54 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškinio dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo atmetė; ieškovo ieškinio dalį dėl priverstinių pravaikštų žymėjimo paliko nenagrinėtą (t. 1, b. l. 177-179).
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo B. G. ieškinio reikalavimas dėl pažymėtų pravaikštų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje panaikinimo paliktas nenagrinėtas, panaikino ir bylą šioje dalyje perdavė nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui; sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo Lietuvos rankinio federacijos priteista 5 000 Lt neturtinės žalos, panaikino ir ieškinį šioje dalyje atmetė (t. 2, b. l. 36-41).
Bylos nagrinėjimo iš naujo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas B. G. patikslino savo reikalavimą, prašydamas ne tik panaikinti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose įrašus apie jo pravaikštą nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki šiol, bet ir pripažinti, kad tai yra priverstinė pravaikšta (prastova) ir priteisti už šį laikotarpį vidutinį darbo užmokestį kaip už prastovą (t.2, b. l. 62).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos rankinio federacija atsiliepimu į patikslintą ieškovo reikalavimą prašė ieškinio reikalavimus dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atmesti. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką nuo 2010-12-06 iki šiol yra išspręstas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas šį reikalavimą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje teismo sprendimo nepanaikino, pakartotiniam nagrinėjimui yra perduotas tik klausimas dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio panaikinimo. Taip pat paaiškino, kad pravaikštos ieškovui yra žymimos nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki šiol. Pravaikštos žymimos, nes ieškovas neatlieka jokių darbo funkcijų. Pravaikštų žymėjimas nėra susijęs su tuo, kad ieškovas neatvyko į darbą Vilniuje. Ieškovo darbo vieta darbo sutartyje nebuvo apibrėžta, anksčiau jis dirbo Kaune. Atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad šiandien darbo santykiai su ieškovu nėra nutrūkę, bet jam yra žymimos pravaikštos (t. 2, b. l. 66-68).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. ieškovo B. G. ieškinį tenkino visiškai: panaikino Lietuvos rankinio federacijos darbo laiko apskaitos žiniaraštyje padarytus įrašus dėl ieškovo B. G. nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. birželio 15 d. neatvykimo į darbą dėl pravaikštos, ir pripažino, kad tuo laikotarpiu B. G. yra nušalintas nuo darbo; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 35 042, 35 Lt turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimą už neteisėtą nušalinimą nuo darbo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. birželio 15 d. (suma nurodyta neatskaičius gyventojų pajamų mokesčio) ir 1 051, 00 Lt žyminio mokesčio valstybei. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad darbdavys darbo laiko apskaitos žiniaraštį užpildė formaliai, neįsitikinęs įrašų teisingumu ir iš esmės piktnaudžiaudamas savo kaip stipresnės darbo santykių šalies teise pildyti duomenis apie darbo laiką, todėl tenkino ieškovo reikalavimą ir panaikino darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašus apie tai, kad ieškovas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki teismo posėdžio dienos, t. y. 2012 m. birželio 15 d. neatvyko į darbą dėl pravaikštos. Darbuotojo prašymą priteisti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis negalėjo dirbti dėl darbdavio kaltės ir dėl darbdavio priimto sprendimo neleisti jam dirbti, pripažino faktiniu darbdavio atsisakymu vykdyti darbo sutartį, t. y. atsisakymu suteikti darbuotojui darbą ir už jį apmokėti. Atsižvelgdamas į tai, kad tokia situacija nėra tiesiogiai reglamentuojama Darbo kodekse, o darbo įstatymai nesuteikia darbdaviui teisės vienašališkai sustabdyti darbo sutarties vykdymo ar nutraukti pagal darbo sutartį prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, teismas sprendė, kad labiausiai aptariamą situaciją atitinka nušalinimo nuo darbo institutas, t. y. tokia situacija kai darbuotojui neleidžiama dirbti valiniais darbdavio sprendimais (DK 123 str.). Pripažinęs, jog šiuo atveju ieškovas buvo nušalintas nuo darbo neteisėtai, tenkino ieškovo reikalavimą priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki teismo posėdžio dienos – 2012 m. birželio 15 d., kaip jo patirtą žalą, ir priteisė ieškovui 35 042, 35 Lt (1638, 00 Lt x 20 mėn. (darbo užmokestis už 20 pilnų mėnesių, t. y. 32 760, 00 Lt) + 20 darbo dienų už 2010 m. gruodžio mėn. (t. y. 1 638, 00 Lt / 23 x 20 = 1 424, 35 Lt) + 11 darbo dienų už 2012 m. birželio mėn. (t. y. 1 638, 00 Lt / 21 x 11 = 858, 00 Lt)). Taip pat teismas, remdamasis CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pripažino pagrįstu ieškovo prašymą priteisti kelionės išlaidas kelionei į teismo posėdžius, atsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą (2 x 200 km.) – 108, 96 Lt (6 l x 2 x 4,65 Lt + 6 l x 2 x 4,43 Lt). Kadangi ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą, žyminį mokestį valstybei priteisė iš atsakovo pagal patenkintą ieškinio reikalavimų sumą – 1 051, 00 Lt (35 042, 35 Lt / 3 proc.) (t. 2, b. l. 137-140).
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos rankinio federacija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas – bylinėjimosi išlaidas valstybei priteisti iš ieškovo. Tvirtina, jog teismas pernelyg formaliai įvertino bylos aplinkybes ir visiškai ignoravo atsakovo argumentus bei įrodymus, kurie patvirtina, kad nuo 2010 m. gruodžio 6 d. ieškovas jokių darbo funkcijų nevykdė. Kadangi ieškovo darbo funkcijų atlikimas nebuvo susietas su konkrečia darbo vieta, teismas nepagrįstai pravaikštų žymėjimą siejo su formaliu neatvykimu į darbo vietą. Šiuo atveju būtent ieškovo darbo funkcijų neatlikimas yra prilyginamas neatvykimui į darbą, todėl pravaikštos ieškovui buvo žymimos visiškai pagrįstai ir teisėtai. Ieškovas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. neatlieka savo pareigų nepriklausomai nuo to, kur jos turi būti atliekamos Vilniuje ar Kaune, todėl nebuvo pagrindo panaikinti įrašus apie ieškovo pravaikštas, juo labiau, kad šeši iš aštuonių laiškų, kuriais ieškovas grindžia tinkamą savo pareigų atlikimą, atspindi laikotarpį jau po ieškovui nepalankaus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo priėmimo, ir patvirtina, kad realiai jokio darbo jis neatliko. Dėl darbo užmokesčio priteisimo nurodo, jog ieškovo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo buvo atmestas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi šios sprendimo dalies nepanaikino, todėl teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį buvo atmestas, bylą iš naujo nagrinėjant Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo įsiteisėjusi. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas, kuriuo ieškovui buvo priteistas darbo užmokestis, laikytinas iš esmės neteisėtu ir turi būti panaikintas, kadangi šiuo atveju šalys, ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas sutampa, todėl ieškovas negalėjo reikšti tapataus reikalavimo, o teismas negalėjo tokio reikalavimo tenkinti. Tvirtina, jog ieškovas nebuvo nušalintas nuo darbo, nes pirma, tarp šalių susiklosčiusi praktika, jog ieškovas savo darbo funkcijas atlieka savarankiškai, antra, pats ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek duodamas žodinius paaiškinimus teismo posėdžio metu įrodinėjo, kad pravaikštų jam žymėjimo metu darbo funkcijas jis vykdė tinkamai, t. y. pats ieškovas nelaikė savęs nušalintu nuo darbo, todėl konstatuotina, jog sprendimas, kuris iš esmės prieštarauja paties ieškovo parodymams ir faktinėms aplinkybėms, yra neteisėtas. Taip pat tvirtina, jog teismas pažeidė CPK 417 straipsnio nuostatas, nes pirma, teismas priteisė ieškovui darbo užmokestį kaip žalą už ieškovo nušalinimą nuo darbo, nors ieškovas visą laiką nuosekliai teigė, jog pravaikštų žymėjimo jam metu dirbo, antra, teismo iniciatyva teisinis reikalavimo pagrindas buvo pakeistas du kartus, o nauja pozicija iš esmės prieštarauja ieškovo paaiškinimams (reikalavimas vidutinio darbo užmokesčio už prastovas pakeistas į reikalavimą vidutinio darbo užmokesčio už prastovą dėl darbdavio kaltės, kuris teismo pakeistas į nušalinimą nuo darbo ir darbo užmokesčio kaip žalos priteisimą), nesuderinamas su bendraisiais teisės principais, kadangi užkerta atsakovo galimybes atsikirsti į visiškai naują poziciją (t. 2, b. l. 141-145).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu atsakovo Lietuvos rankinio federacijos atstovas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti jame nuodytais motyvais.
Atsiliepimas
Ieškovas B. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, jog Valstybinė darbo inspekcija 2011 m. sausio 11 d. akte Nr. SD-583 yra užfiksavusi Lietuvos rankinio federacijos teiginį, kad ieškovas turėjo atvykti į darbą 2010 m. gruodžio 6 d. Lietuvos rankinio federacijos buveinės adresu (duomenys neskelbtini). Šiame akte taip pat pažymėta, kad ieškovas nuolat dirbo Kaune. Ieškovo perkėlimo dirbti į Vilnių klausimas nebuvo derinamas nei raštu, nei žodžiu, todėl atsakovo samprotavimai, kad ieškovas galėjo dirbti bet kur, neatitinka tikrovės, klaidiną teismą. Dėl ieškovo darbo pobūdžio nurodo, kad buvo nuolatinis kasdienis ryšys su centrine Lietuvos rankinio federacijos būstine Vilniuje ir su jos vadovu, kuris ne tik duodavo nurodymus bei patikslinimus dėl rankinio varžybų vykdymo, bet ir duodavo kitus patvarkymus, padėdavo spręsti moterų ir vyrų rinktinių reikalus. Pažymi, jog Lietuvos rankinio federacija yra atsakinga už visus federacijos narius Lietuvoje. Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nurodo, kad neišsprendus klausimo dėl pravaikštų ieškovui žymėjimo, negalėjo būti sprendžiamas vidutinio darbo užmokesčio klausimas. Be to, atsakovas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu buvo įpareigotas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos raštu suderinti su ieškovu sąlygas dėl darbo vietos, dėl darbuotojo darbo laiko, jam pavestų funkcijų ir pan., tačiau nieko nedarė problemai spręsti, todėl skundžiamu sprendimu teismas panaikino ieškovui pravaikštas ir priteisė ieškovui dėl jų patirtą turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimą.
Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas B. G. palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacijos tikslas ir paskirtis – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, ištyręs byloje surinktus įrodymus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, teisingai nustatė, jog atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraštį pildė formaliai, neįsitikinęs įrašų teisingumu, todėl pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą ir panaikino darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašus apie ieškovo neatvykimą į darbą dėl pravaikštos, taikydamas įstatymo analogiją (DK 9 str. 1 d.) faktinį darbdavio atsisakymą vykdyti darbo sutartį (atsisakymą suteikti darbuotojui darbą ir už jį sumokėti) pagrįstai vertino kaip nušalinimą nuo darbo darbdavio iniciatyva (DK 123 str.), ir pripažinęs jį neteisėtu, priteisė ieškovui negautas pajamas kaip patirtą turtinę žalą dėl darbdavio padaryto darbo sutarties pažeidimo (DK 246 str., 249 str., 257 str.).
Bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad B. G. (toliau nutartyje – ieškovas arba darbuotojas) ir Lietuvos rankinio federacija (toliau nutartyje – atsakovas arba darbdavys) 1999 m. birželio 1 d. sudarė darbo sutartį Nr. 97, pagal kurią ieškovas priimtas į darbą vadybininko pareigoms, darbui su vyrų rinktine. Pagal darbo sutarties pakeitimą nuo 2009 m. liepos 1 d. darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 1 800, 00 Lt darbo užmokestį (t. 2, b. l. 53-54). Nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki pirmosios instancijos teismo posėdžio – 2012 m. birželio 15 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje darbdavys žymėjo ieškovui pravaikštas. Ieškovas patikslintu reikalavimu prašė pirmosios instancijos teismo ne tik panaikinti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose įrašus apie jo pravaikštą nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki bylos nagrinėjimo teisme dienos, bet ir pripažinti, kad tai yra priverstinė pravaikšta – prastova ir priteisti už prastovos laikotarpį vidutinį darbo užmokestį.
Dėl darbo vietos ir pravaikštos santykio
Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbo sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarime (DK 93 str.). Taigi darbo sutartis yra sudaryta tada, kai šalys sulygsta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų (DK 95 str. 1 d.), be kurių darbo sutartis negalima. Be to, darbo santykiams yra būdingi pavaldumo santykiai – darbdavys paveda atlikti (organizuoja) darbą bei moka už tai darbuotojui šalių sutartą darbo užmokestį (atlyginimą).
Nagrinėjamu atveju apeliantas, tvirtindamas, jog ieškovo darbo funkcijų atlikimas nebuvo susietas su konkrečia darbo vieta, darbdavio pareigą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje fiksuoti darbuotojų pravaikštas sieja ne su darbuotojo neatvykimu į konkrečią darbo vietą, bet su darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų netinkamu neatlikimu. Todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamų darbovietės ir darbo vietos sąvokų atskyrimo.
Darbo kodekse ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra) (pvz., DK 30 str. 1 d. 3 p., 4 p., 2 d., 93 str., 95 str. 1 d. ir kt.; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 str. 9 d. ir kt.). Tuo tarpu darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo vieta (pvz., DK 83 str. 1 d. 2 p., 143 str. 1 d. 3 p., 158 str. 2 d.; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. 5 d., 8 d., 14 str. ir kt.; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 str. 5 d.; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 str. 5 d. ir kt.); 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas (pvz., DK 89 str., 109 str. 4 d. ir kt.). Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo funkcijų atlikimo vieta) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2009). Taigi darbo santykius reglamentuojantys įstatymai darbo vietą traktuoja arba kaip tam tikrą etatą darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje, arba kaip konkrečią darbo funkcijų atlikimo vietą.
Nagrinėjamos bylos atveju iš šalių 1999 m. birželio 1 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 97 turinio matyti, kad šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų: ieškovo darbo funkcijų (priimtas į darbą vadybininku, darbui su vyrų rinktine) bei darbovietės, t. y. vadybininko etato Lietuvos rankinio federacijoje. Taigi darbo sutartyje šalys dėl konkrečios darbo funkcijų atlikimo vietos nesusitarė, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo pravaikštos sieti tik su darbo funkcijų tinkamu/netinkamu atlikimu, kas prieštarautų faktinėms šios bylos aplinkybėms. Pravaikšta – tai nebuvimas darbe be pateisinamos priežasties ir be darbdavio, jo įgalioto asmens ar administracijos leidimo. Pravaikštos laikas į darbo laiką neįskaičiuojamas (DK 143 str. 2 d. 1 p.). Lingvistiniu požiūriu pravaikštos sąvoka aiškiai siejama su apibrėžta (konkrečia) vieta – darbo vieta (darbo funkcijų atlikimo vieta), t. y. su nebuvimu darbo vietoje darbo laiku. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai gali būti vertinami kaip pravaikšta, svarbu apibrėžti, kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Pažymėtina, jog teismų praktika šiuo klausimu atspindi faktinių darbo santykių raidos tendencijas – atsižvelgiant į būtinybę vertinti kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-2008; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226-2011). Taigi darbuotojo neatvykimu į darbą galėtų būti pripažintas netinkamas darbuotojo darbo funkcijų atlikimas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pagal darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, darbuotojas konkrečios darbo funkcijų atlikimo vietos iš viso neturėtų, t. y. savo darbo funkcijas vykdytų bet kurioje joms vykdyti tinkamoje vietoje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas daugiau kaip 10 (dešimt) metų, kiek trunka ieškovo darbo santykiai atsakovo įstaigoje, savo darbo funkcijas paprastai atlikdavo Kaune, Giedraičių g. 8, kur buvo įrengta jo darbo vieta ir suteiktos darbo priemonės vadybininko pareigoms atlikti – kompiuteris, internetas, faksas, laidinis telefonas. Taigi, kaip matyti, ieškovas daugiau kaip 10 (dešimt) metų turėjo faktinę darbo funkcijų atlikimo vietą, kurios atsakovas neginčija. Kita vertus, bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad ieškovas buvo sustabdęs darbo sutarties vykdymą 3 (trims) mėnesiams, sustabdymo terminas pasibaigė 2010 m. gruodžio 6 d, tačiau apie tai, kad jam yra žymimos pravaikštos, sužinojo 2011 m. sausio 12 d., iš Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 11 d. gavęs raštą Nr. SD-583, kuriuo buvo informuotas apie atlikto patikrinimo rezultatus (t. 1, b. l. 4).
Apeliantas nekvestionuoja ieškovo teiginių dėl to, kad pasibaigus darbo sutarties vykdymo sustabdymui, šis buvo darbo vietoje minėtose patalpose, neįrodinėja, kad buvo davęs ieškovui su darbo vieta susijusius nurodymus ar dėl darbo užduoties vykdymo ieškovui kitoje darbo vietoje, į kurią šis neatvyko. Apelianto argumentai yra susiję su tarp šalių susiklosčiusia darbo tvarka – ieškovo darbo funkcijų atlikimo pobūdžiu, dėl kurio, apelianto teigimu, jis neturėjo jokios kontrolės ieškovo atžvilgiu, taip pat negalėjo kontroliuoti ieškovo buvimo/nebuvimo darbo vietoje, todėl ieškovo darbo funkcijų neatlikimas yra prilyginamas neatvykimui į darbą, kas yra pripažintina pravaikšta. Toks šalis siejančių teisinių santykių apibūdinimas prieštarauja jų kvalifikavimui kaip darbo teisinių santykių, todėl teisėjų kolegijos vertintinas kaip apelianto siekis įtikinti teismą dėl realiai egzistavusios visiškai kitokios darbo tvarkos, nors tai patvirtinančių įrodymų nepateikia (CPK 178 str.).
Esminiai DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, skiriantys ją nuo kitų atlygintinų sutarčių, yra šie: 1) darbuotojas dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 2) darbuotojas dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Pirmasis iš paminėtų požymių reiškia, kad darbuotojas vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o ne atlieka konkrečią užduotį. Antrasis iš paminėtų požymių reiškia, kad darbuotojas, vykdydamas darbo funkciją, nėra savarankiškas, jis privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams. Kitaip tariant, šalims sulygus dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų (DK 95 str. 1 d.), darbdavys organizuoja (paveda atlikti) darbuotojui darbą bei moka už tai jam šalių sutartą darbo užmokestį – atlyginimą. Taigi darbuotojo pavaldumas darbdaviui yra vienu iš kvalifikuojančių darbo santykių požymių, kadangi darbuotojas trečiųjų asmenų atžvilgiu veikia kaip darbdavio atstovas, jo veiksmai sukuria darbdaviui teises ir pareigas, o darbdavys atsako už darbuotojų veiksmų padarinius. Todėl darbuotojas privalo laikytis nustatytų darbo tvarkos taisyklių, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, dirbti dorai ir sąžiningai ir vykdyti kitas įstatyme įtvirtintas pareigas darbdaviui (DK 228 str.), tuo tarpu darbdavys turi pareigas tinkamai organizuoti darbą ir sudaryti darbuotojams tinkamas darbo sąlygas (DK 229 str.). Apeliantas neįrodinėja, kad ieškovas veikė ne darbdavio vardu ir interesais, t. y. ne darbo sutarties pagrindu, o išimtinai savo interesais, tokios išvados neleidžia daryti ir kita byloje esanti medžiaga. Kita vertus, tokiu atveju, jeigu, kaip teigia apeliantas, jis nekontroliavo ieškovo, tai negalėjo taikyti jam drausmės ir tvarkos užtikrinimo priemonių už darbo pareigų nevykdymą (DK 234 str.) – šiuo atveju fiksuoti pravaikštas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas 2011 m. vasario 15 d. raštu yra informavęs darbdavį, kad atvyksta į darbo vietą (t 1, b. l. 98-99), tačiau, kaip matyti, jokių su darbu susijusių nurodymų iš darbdavio negaudavo, dėl to tinkamai atlikti savo pareigų negalėjo, juolab, kad apeliantui ieškovo paslaugos buvo nereikalingos, nes 2010 m. rugsėjo 1 d. jis buvo įspėjęs ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 70). Tuo tarpu byloje esantys elektroninio susirašinėjimo laiškai patvirtina, kad ieškovas ir toliau atliko savo kaip vadybininko funkcijas.
Visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pasibaigus darbo sutarties vykdymo sustabdymo terminui (2010-12-06) apeliantas nesiėmė jokių veiksmų nustatyti, ar ieškovas atvyko į savo faktinę darbo funkcijų atlikimo vietą (duomenys neskelbtini), neorganizavo ieškovo darbo ir jo nekontroliavo, nepasirūpino ieškovui tinkamų darbo sąlygų, nors tai privalėjo padaryti, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbdavys darbo laiko apskaitos žiniaraštį užpildė formaliai, neįsitikinęs įrašų teisingumu, iš esmės piktnaudžiaudamas savo kaip stipresnės darbo santykių šalies teise pildyti duomenis apie darbo laiką. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašus apie tai, kad ieškovas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki teismo posėdžio dienos – 2012 m. birželio 15 d. neatvyko į darbą dėl pravaikštos pirmosios instancijos teismas panaikino pagrįstai.
Dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo
Apeliantas tvirtiną, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas buvo nušalintas nuo darbo ir priteisė ieškovui žalos atlyginimą.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Todėl tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę ne tik savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 str. 1 d.), bet ir savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 str. 2 d.), byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.), o darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 str.) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011).
Šiuo atveju nagrinėdamas iš naujo bylą pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam įstatymo leidėjo suteikta teise ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011) bei atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, nusprendė viršyti ieškovo pareikštus reikalavimus, šiuo atveju priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.) bei taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 str.). Kaip matyti, teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. dėl darbdavio kaltės, pasireiškusios darbo sutarties pažeidimais (ieškovui nebuvo suteiktos darbo priemonės (internetas, telefonas), neduodami jokie nurodymai dėl darbo ir neorganizuojamas jo darbas), jo patikslintą reikalavimą – pravaikštos nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki bylos nagrinėjimo teisme dienos laiką pripažinti priverstine pravaikšta – prastova ir priteisti už prastovos laiką vidutinį darbo užmokestį, ex officio kvalifikavo kaip faktišką darbo sutarties su ieškovu vykdymo sustabdymą. Įvertinęs tai, kad tokia situacija nėra reglamentuojama Darbo kodekse, teismas, pritaikęs įstatymo analogiją (DK 9 str. 1 d.), nušalinimą nuo darbo valiniais darbdavio sprendimais (DK 123 str.) pripažino labiausiai byloje susiklosčiusią situaciją atitinkančiu teisiniu institutu, ir atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nuo darbo buvo nušalintas nepagrįstai, sprendė esant visas sąlygas darbdavio materialinei atsakomybei kilti, todėl pripažino ieškovą turint teisę į turtinės žalos (negautų pajamų) dėl darbdavio padaryto darbo sutarties pažeidimo atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki teismo posėdžio dienos – 2012 m. birželio 15 d. (DK 123 str. 5 d., 246 str., 249 str. 257 str. 1 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam įstatymų leidėjo suteikta teise ir pareiga apginti silpnesniosios darbo teisinio santykio šalies – darbuotojo – teises ir teisėtus interesus, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai ėmėsi iniciatyvos ir bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias bylos aplinkybes kvalifikavo vadovaudamasis CPK 417 ir 418 straipsnių nuostatomis: tenkino nepareikštą, tačiau tiesiogiai su ieškovo pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu susijusį reikalavimą, pritaikydamas įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 185 str.). Anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad apeliantas ieškovo darbo neorganizavo ir nekontroliavo, nesirūpino tinkamomis jo darbo sąlygomis, ignoravo ieškovo pastangas tinkamai atlikti savo darbo funkcijas, todėl jo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas buvo nušalintas nuo darbo, nepagrįstumo, o būtent, kad ieškovas savo darbo funkcijas atliko savarankiškai ir pats įrodinėjo tinkamai jas vykdęs, kas, anot apelianto, reiškia, kad ieškovas nelaikė savęs nušalintu nuo darbo, kitaip vertinti byloje esančius įrodymus prielaidų nesudaro. Tai, kad, kaip pažymi apeliantas, ieškovas pravaikštų jam žymėjimo metu nuosekliai teigė dirbęs, visų byloje aptartų bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina, jog apeliantas atsisakė suteikti ieškovui darbą ir už jį apmokėti, kas, pritaikius įstatymo analogiją (DK 9 str. 1 d.), savo esme iš tiesų labiausiai atitinka nušalinimo nuo darbo institutą.
Dėl tapataus reikalavimo
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki teismo posėdžio dienos – 2012 m. birželio 15 d., kadangi tapatus ieškovo reikalavimas buvo atmestas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu ir šioje dalyje bylą iš naujo nagrinėjant Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme jau buvo įgijęs res judicata galią – įsiteisėjęs.
Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Pažymėtina, jog vertinant, ar dviejų ieškinių (reikalavimų) dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Faktinis ieškinio (reikalavimo) pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2012; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010; 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl to, ar tapatūs yra jau minėtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu atmestas reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki pilno atsiskaitymo bei šioje byloje patenkintas reikalavimas dėl turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimo už neteisėtą nušalinimą nuo darbo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. birželio 15 d.
Bylos iš naujo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismas ieškovo materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui – ieškinio dalyką (priteisti turtinę žalą) kildino iš darbo sutarties pažeidimo, tuo tarpu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovo materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui, kurio dalykas kildinamas iš tinkamos atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimų (kompensuoti darbuotojui jo atleidimo dieną neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas) atmetė tuo pagrindu, kad ieškovas nėra atleistas iš darbo. Kaip matyti, abiejų reikalavimų dalykai nesutampa, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, nėra tapatūs.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija skundžiamu sprendimu ex officio kvalifikuotą reikalavimą priteisti turtinę žalą (negautas pajamas) pripažįsta netapačiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu atmestam ieškovo reikalavimui priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl jis turi teisę į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas prašo priteisti kelionės išlaidas už atvykimą į apeliacinės instancijos teismo posėdį iš Kauno į Vilnių. Ieškovas pateikė teismui mokėjimo kvitą už dyzelinį kurą, kuris patvirtina, jog 2012 m. gruodžio 13 d., 22 val. 14 min. mokėta 98, 43 Lt (4, 45 Lt už litrą, nuolaida 2, 72 Lt), bei paaiškino, kad į apeliacinio teismo posėdį 2012 m. gruodžio14 d. atvyko savo automobiliu Peugeot 306 (kuro sunaudojimo norma yra 6, 3 l / 100 km). Remiantis CPK 88 str. 1 d. 9 p., ieškovo prašymas priteisti kelionės išlaidas į apeliacinės instancijos teismo posėdį tenkinamas atsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą (2 x 100 km), priteisiant ieškovui iš apelianto 56, 00 Lt (6,3 l x 2 x 4,45 Lt).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.). Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį, bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Lietuvos rankinio federacijos, juridinio asmens kodas 190733284, 56, 00 Lt kelionės išlaidų B. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai.