- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-1708-392/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02484-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Andrutė Kalinauskienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- B. G.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Dalios Kačinskienės ir Andrutės Kalinauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo B. G. ir atsakovo Lietuvos rankinio federacijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4442-294/2011 pagal ieškovo B. G. ieškinį atsakovui Lietuvos rankinio federacijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo bei ginčo dėl žymimų prastovų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje išsprendimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas B. G. pareikštu ieškiniu ir vėlesniu jo patikslinimu teismo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos rankinio federacijos 11.457,20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 4.401,47 Lt skolą pagal avansines apyskaitas ir 1.998,12 Lt delspinigių (vėliau šių reikalavimų bendrą sumą sumažindamas iki 2.570,92 Lt), 5.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-12-06 iki pilno atsiskaitymo, taip pat pripažinti įrašus darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2010-12-06 iki šios dienos neteisėtais ir įpareigoti atsakovą panaikinti žiniaraštyje žymimas pravaikštas. Ieškovas nurodė, kad nuo 1999-06-01 dirbo pas atsakovą vadybininku. Atsakovas jam ilgą laiko tarpą nemokėjo priklausančio darbo užmokesčio, dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Valstybinei darbo inspekcijai atliekant atsakovo patikrinimą paaiškėjo, kad ieškovui darbo laiko apskaitos žiniaraštyje yra žymimos pravaikštos. Ieškovas paaiškino, kad darbo sutartyje nebuvo nurodytas konkretus jo darbovietės adresas, todėl jis visą laiką dirbo Kaune, su tuo atsakovas sutiko, jokių raštų dėl darbo vietos pasikeitimų ieškovas iš atsakovo nėra gavęs.
Atsakovas Lietuvos rankinio federacija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad reikalaujamą skolą ir vidutinį darbo užmokestį ieškovui sumokėjo iki ieškinio teismui padavimo dienos. Patikslino, kad ieškovui buvo neišmokėjęs 10.884,20 Lt darbo užmokesčio ir 4.401,47 Lt pagal avansines apyskaitas. Prašė 0,07 proc. dydžio delspinigius mažinti kaip neprotingai didelius, atsižvelgiant ir į tai, kad neatsiskaitymą su ieškovu lėmė sunki atsakovo finansinė padėtis. Dėl šios priežasties atsakovas nesutiko ir su ieškovo reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo, taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos buvimo ir dydžio. Ieškovo reikalavimą dėl pravaikštų žymėjimo prašė atmesti kaip nekonkretų, pažymėjo, kad abstraktus prašymas negali būti laikomas reikalavimu, todėl jis neturi būti nagrinėjamas. Be to, ieškovo argumentai dėl pravaikštų žymėjimo neatitinka tikrovės. Ieškovas nevykdė savo kaip darbuotojo pareigų, todėl pravaikštos jam žymėtos pagrįstai ir teisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui B. G. iš atsakovo Lietuvos rankinio federacijos 1.175,50 Lt delspinigių, 5.000 Lt neturtinės žalos ir 197,54 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinio dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo atmetė. Ieškinio dalį dėl priverstinių pravaikštų žymėjimo panaikinimo paliko nenagrinėtą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl nesavalaikio darbo užmokesčio išmokėjimo ieškovui kaltas atsakovas, nes jis nesilaikė DK 201 straipsnio reikalavimų, piktybiškai vengė mokėti ieškovui darbo užmokestį, sistemingai pažeidinėjo jo interesus, todėl už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą priteisė ieškovui iš atsakovo įstatymo nustatytus delspinigius. Atsakovo argumentus dėl delspinigių dydžio sumažinimo atmetė, nes delspinigių dydis nustatytas įstatymu, jis taikomas visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, todėl toks dydis nelaikomas neproporcingai dideliu. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, nustatė, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Nustatydamas ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir įvertino ieškovo emocinę būklę ir išgyvenimus, tai, kad kito pajamų šaltinio jis neturėjo, darbo santykių trukmę, teisių pažeidimo aplinkybes ir padarinius ir t.t.. Atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti neturtinę žalą tenkintinas, o prašoma priteisti suma nėra didelė. Kadangi ginčo šalių darbo santykiai nėra pasibaigę, todėl ieškovo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo atmetė. Ieškovo reikalavimą dėl pravaikštų žymėjimo panaikinimo paliko nenagrinėtu, nes laikė, kad į bylą nepateikus darbo sutarties, aplinkybės dėl ieškovo darbo vietos ir kitų būtinų sąlygų negali būti sprendžiamos ir išnagrinėjamos. Toks nekonkretus ir neapibrėžtas ieškovo reikalavimas teisme negali būti sprendžiamas. Pažymėjo, kad ginčo šalys geranoriškai nebendradarbiavo, jokių rašytinių pretenzijų atsakovas ieškovui nėra siuntęs, todėl atsižvelgęs į tai, kad darbo sutartis ir jos sąlygos yra dviejų šalių (darbdavio ir darbuotojo) konsensuso pagrindu sudarytas susitarimas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog atsakovas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turėtų raštu suderinti su ieškovu sąlygas dėl darbo vietos, darbuotojo darbo laiko, jam pavestų funkcijų ir pan. Tik tokiu atveju suderinus šias sąlygas bus galimos aiškios nesutarimų ar ginčo ribos.
Apeliaciniu skundu ieškovas B. G. su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalimi, kuria paliktas nenagrinėtu jo reikalavimas dėl pravaikštų žymėjimo panaikinimo, nesutiko ir prašė šį reikalavimą išspręsti iš esmės. Ieškovas nurodė, kad atsakovas piktybiškai nepateikė teismui su juo sudarytos darbo sutarties, o tai iš dalies nulėmė teismo sprendimą palikti nurodytą ieškovo reikalavimą nenagrinėtu. Ieškovas savo ieškinyje prašė ir prašo pripažinti pravaikštų įrašus darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2010-12-06 iki šios dienos neteisėtus ir įpareigoti atsakovą panaikinti žiniaraštyje žymimas pravaikštas, taip pat už pravaikštų laikotarpį išmokėti vidutinį darbo užmokestį. Ieškovo manymu, teismas neįsigilino į ieškinio turinį, o taip pat į pridėtus dokumentus, t. y. į Valstybinės darbo inspekcijos atlikto atsakovo patikrinimo aktą, kuriame nurodoma, kad ieškovas „iki 2010-09-06 nuolat dirbo Kauno mieste. Nuo 2010-12-06 (po darbo sutarties vykdymo sustabdymo), organizacijos vadovo teigimu, į darbą turėjo vykti Lietuvos rankinio federacijos buveinės adresu J. Žemaitės g. 6, Vilniuje“, nors toje pačioje sutartyje nenurodytas adresas, o tik „Lietuvos rankinio federacija“. Ieškovas mano, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. atsiradus darbo sutarčiai (ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui iš Valstybinės darbo inspekcijos gautą darbo sutarties kopiją), teismas turėtų apklausti jo nurodytus liudininkus, galinčius patvirtinti ieškovo darbo vietos buvimą Kauno mieste. Apie ieškovo darbo vietą Kaune žino ir žinojo naujasis atsakovo vadovas, kuris apmokėdavo laidinio telefono bei fakso Kaune paslaugas. Taip pat atsakovas kasmet teikdavo deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai apie ieškovo gautas darbo pajamas, kuriose būtinai nurodoma darbuotojo darbo vietovė arba kitaip savivaldybės kodas. Ieškovas pažymėjo, kad tik pradėjus aktyviai reikalauti išmokėti metus laiko vėluojantį atlyginimą, prasidėjo neteisėti veiksmai jo atžvilgiu ir nenoras pripažinti darbo vietos Kaune. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas 2010-02-07 raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu geranoriškai išspręsti pravaikštų žymėjimo klausimą ir sudaryti darbo ginčų komisiją, tačiau atsakovas ignoravo šį prašymą, todėl teismas nepagrįstai pripažino, jog šalys geranoriškai nebendradarbiavo, nes būtent atsakovas geranoriškai nebendradarbiavo su ieškovu. Be to, atsakovas nederino su ieškovu darbo vietos iš Kauno į Vilnių perkėlimo, tokiam perkėlimui ieškovas nedavė jokio sutikimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos rankinio federacija prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-10-27 sprendimą dalyje, kuria iš atsakovo ieškovui buvo priteista 5.000 Lt neturtinė žala, panaikinti ir ieškovo reikalavimą atmesti. Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą ir atitinkamai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ieškovas neįrodė aplinkybių, patvirtinančių tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir priteisė ieškovui 5.000 Lt neturtinės žalos, tuo pažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Net jeigu ir būtų laikoma, jog kitos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos egzistavo, neturtinė žala ieškovo nebuvo įrodyta, todėl civilinė atsakomybė atsakovui negalėjo būti taikoma. Vis dėlto teismas atsakovo atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę, tuo pažeisdamas civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Atsakovas taip pat nurodė, kad teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį įtakojančias aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja akivaizdi atsakovo kaltė laiku neišmokant darbo užmokesčio ieškovui. Priešingai, atsakovas laiku neišmokėdavo ieškovui darbo užmokesčio išskirtinai dėl sunkios savo finansinės būklės, todėl pagrindo teigti, kad atsakovas neva tyčia laiku nemokėjo ieškovui darbo užmokesčio, nėra. Dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio ieškovui nebuvo padaryta jokia turtinė žala, o tai, kaip ir atsakovo kaltės nebuvimas, taip pat yra svarbus kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl laikytina, kad pažeidė neturtinę žalą reglamentuojančias materialinės teisės normas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas B. G. prašo atsakovo Lietuvos rankinio federacijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalį dėl 5.000 Lt neturtinės žalos priteisimo palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad neturinė žala jam buvo padaryta tokiais neteisėtais atsakovo veiksmais – 2010-08-31 Lietuvos rankinio federacijos Vykdomajam komitetui priėmus nutarimą atleisti ieškovą iš darbo nuo 2010-09-01, taip pažeidžiant DK 129-130 straipsnius; pravaikštų žymėjimu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, neinformavus ir nederinus su ieškovu darbo vietos iš Kauno į Vilnių perkėlimo; reguliariu atlyginimo nemokėjimu, taip pažeidžiant DK 201 straipsnį; atsakovui nevykdant teismo įpareigojimų ir rodant nepagarbą ieškovui. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo finansinė būklė nėra tokia prasta kaip bandoma pateikti ir įteigti teismui. Tuo metu, kuomet ieškovui buvo tinkamai mokamas darbo užmokestis, atsakovo finansinė būklė buvo tokia pati kaip ir dabar, tačiau piniginės lėšos šiuo metu yra tvarkomos netinkamai, todėl ir vėluojama atsiskaityti su ieškovu.
Atsiliepimu atsakovas Lietuvos rankinio federacija prašo ieškovo B. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtu ieškovo reikalavimas dėl pravaikštų žymėjimo panaikinimo, palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo išspręsti pravaikštų ieškovui žymėjimo klausimą iš esmės, tačiau nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog teismo sprendimas dalyje dėl pravaikštų žymėjimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas sprendimą šioje dalyje priėmė vadovaudamasis materialinės ir procesinės teisės normomis bei teisės principais, be to, neegzistuoja jokie absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, todėl pagrindo naikinti sprendimą šioje dalyje nėra. Atsakovas taip pat nurodė, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas vis tik nuspręstų nagrinėti pravaikštų ieškovui žymėjimo klausimą iš esmės, laikytina, jog pravaikštos buvo žymimos visiškai pagrįstai, todėl ieškovo reikalavimas dėl pravaikštų žymėjimo panaikinimo turėtų būti atmestas. Darbo sutartyje su ieškovu dėl konkrečios jo darbo vietos susitarta nebuvo. Ieškovo darbo vietą pagrinde apsprendė jo vykdoma veikla. Atsakovui buvo svarbu ne kur savo pareigas ieškovas atlieka, o ar apskritai atlieka, todėl ieškovo argumentai, jog jis visą laiką dirbo Kauno mieste, o atsakovas jam žymi pravaikštas dėl to, kad jis neatvyksta į Vilnių, neatitinka tikrovės. Po to, kai ieškovas trims mėnesiams sustabdė savo įsipareigojimus, jis neatliko jokių savo, kaip darbuotojo, pareigų ir būtent dėl šios priežasties ieškovui buvo ir yra žymimos pravaikštos. Be to, ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad nuo 2010-12-06 iki šiol jis būtų vykdęs kokias nors savo, kaip atsakovo darbuotojo, pareigas. Vadinasi, atsakovas pravaikštas ieškovui žymėjo ir žymi visiškai pagrįstai. Atsakovas taip pat prašo naujų ieškovo pateiktų įrodymų nepriimti ir atsisakyti apklausti jo nurodytus liudytojus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo B. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos rankinio federacijos apeliacinis skundas tenkintinas visiškai.
Iš apeliacinių skundų matyti, kad ginčo šalys sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė ieškovui B. G. iš atsakovo Lietuvos rankinio federacijos 1.175,50 Lt delspinigių ir atmetė ieškovo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, todėl teisėjų kolegija dėl šios teismo sprendimo dalies nepasisako. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl ginčo šalių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo reikalavimas dėl priverstinių pravaikštų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymėjimo panaikinimo paliktas nenagrinėtu, o reikalavimas dėl 5.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai.
Dėl ieškovo B. G. apeliacinio skundo
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl pravaikštų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymėjimo panaikinimo paliko nenagrinėtu. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.
Visų pirma, pažymėtina, kad teismas, priimdamas galutinį sprendimą, privalo bylą išspręsti iš esmės, t. y. įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnis). Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje teismas privalo pateikti savo išvadą – ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Iš šių nuostatų seka, kad teismas, išsprendęs bylą iš esmės, priimdamas galutinį sprendimą, turi dvi pasirinkimo galimybes – privalo pareikštą ieškinį tenkinti visiškai ar iš dalies, o nesant tam pagrindo, – jį atmesti. Kita vertus, galima situacija, kai jau iškėlus civilinę bylą ir ją nagrinėjant iš esmės, paaiškėja, jog pareikštas ieškinys neatitinka procesinių dokumentų turiniui keliamų reikalavimų, pavyzdžiui, nenurodomas ieškinio dalykas, pagrindas bei įrodymai, dėl ko teismas negali išsiaiškinti bylai reikšmingų aplinkybių bei priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Tokiu atveju atsiranda CPK 296 straipsnio 11 punkte numatytas pagrindas ieškinį palikti nenagrinėtą, tačiau tik tada, jeigu ieškovas per teismo nustatytą terminą nepašalina ieškinio trūkumų ir tik teismo nutartimi (CPK 297 straipsnis).
Nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas 2011-03-25 nutartimi (t. I, b. l. 10) įpareigojo ieškovą patikslinti savo ieškinį, be kita ko, nurodant, kaip turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl darbo vietos ir pravaikštų žymėjimo. 2011-04-08 ieškovui pateikus patikslintą ieškinį (t. I, b.l. 13-15, 58-60), teismas jį priėmė kaip tinkamą, taip pripažindamas, jog šis ieškinys atitinka CPK 111 ir 135 straipsnyje keliamus reikalavimus. Vadinasi, šiuo atveju teismas privalėjo visus ieškovo ieškinyje pareikštus reikalavimus, tame tarpe ir dėl žymimų pravaikštų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje panaikinimo, išnagrinėti iš esmės, o ne palikti šį reikalavimą nenagrinėtu.
Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, darbo sutarties nebuvimas nekliudė pirmosios instancijos teismui, remiantis kitais byloje surinktais įrodymais ir ginčo šalių paaiškinimais, iš esmės išnagrinėti ieškovo pareikštą reikalavimą dėl žymimų pravaikštų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje panaikinimo, o tuo labiau nesudarė pagrindo teismui pripažinti šį reikalavimą nekonkrečiu ir paliktinu nenagrinėtu. Ieškovas pakankamai aiškiai suformulavo savo reiškiamą reikalavimą – ieškovas prašė teismo pripažinti pravaikštų įrašus darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2010-12-06 iki šios dienos neteisėtais ir įpareigoti atsakovą panaikinti žymimas pravaikštas. Ieškovas taip pat aiškiai nurodė šį reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes – tai, kad ginčo šalių pasirašytoje darbo sutartyje nebuvo nurodytas konkretus ieškovo darbo vietos adresas, todėl ieškovas visą laiką dirbo Kauno mieste, o atsakovas su tuo sutiko; tai, kad ieškovas nėra gavęs iš atsakovo pranešimų dėl darbo vietos pakeitimo bei nėra davęs sutikimo tokiam pakeitimui ir t. t. Be to, į bylą buvo pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, susijusių su ieškovo pareikštu reikalavimu, – Valstybinės darbo inspekcijos 2011-01-11 raštas Nr. SD-583 „Dėl Lietuvos rankinio federacijos patikrinimo“ (t. I, b.l. 4-6), kuriame plačiai pasisakoma žymimų pravaikštų klausimu, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (t. I, b.l. 138-148) ir kt. Svarbu tai, kad pareikštas ieškovo reikalavimas ir darbo sutarties nebuvimas neužkirto kelio atsakovui pateikti išsamius atsikirtimus į šį reikalavimą – atsakovas patvirtino ieškovo nurodytą aplinkybę, kad ginčo šalių sudarytoje darbo sutartyje dėl konkrečios ieškovo darbo vietos susitarta nebuvo, taip pat nurodė, kad atsakovui buvo svarbu ne kur savo pareigas ieškovas atlieka, o ar apskritai atlieka, o kadangi ieškovas nuo 2010-12-06 iki šiol nevykdė savo kaip atsakovo darbuotojo pareigų, pravaikštos jam žymimos visiškai pagrįstai (t. I, b. l. 87-88). Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar iš tikrųjų tarp ginčo šalių nebuvo konkretaus susitarimo dėl ieškovo darbo vietos, ar ieškovo darbo pareigų atlikimas buvo susijęs su jo darbo vieta, kokios darbo pareigos atsakovo ieškovui buvo pavestos ir ar ieškovas nurodytu laikotarpiu šių pareigų neatliko, o jeigu neatliko, tai dėl kokių priežasčių, ir ar tai buvo pakankamas pagrindas pravaikštoms žymėti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bylos esmė nagrinėjamoje dalyje yra neatskleista, nes byla šioje dalyje iš vis nebuvo nagrinėta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo reikalavimas dėl pažymėtų pravaikštų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje panaikinimo buvo paliktas nenagrinėtu, turi būti panaikinta ir byla šioje dalyje perduotina iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl atsakovo Lietuvos rankinio federacijos apeliacinio skundo
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei dėl vėluojamo išmokėti ieškovui darbo užmokesčio kilti, ir tuo pagrindu priteisė ieškovui iš atsakovo 5.000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau, nors DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai neturtinę žalą, ši žala priteisiama tik tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo ir kitų teisinių priemonių, be neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008-07-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; 2008-08-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą ieškovui priteisė nepagrįstai. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas ieškovui darbo užmokestį vėlavo mokėti daugiau nei vienerius metus, tačiau visą šį laiką pats ieškovas nesiėmė jokių priemonių padarytam pažeidimui pašalinti ir tokį atsakovo neteisėtą elgesį toleravo. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog dėl vėluojamo išmokėti darbo užmokesčio jis patyrė neturtinę žalą. Tokį savo reikalavimą ieškovas grindė tik savo paties paaiškinimais, kurie yra nepakankami šiam reikalavimui patenkinti. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pats atsakovo padaryto pažeidimo pripažinimas ir delspinigių priteisimas yra pakankama satisfakcija ieškovui, todėl neturtinė žala jam priteista nepagrįstai. Atsakovo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Panaikinus sprendimo dalį dėl 5 000 Lt priteisimo, CPK 80 str. 1 d. 1 p. pagrindu mažintinos iš atsakovo priteistos išlaidos valstybei iki minimalios 50 Lt sumos (Priteista suma 1.175,50 Lt).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas dėl pažymėtų pravaikštų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje panaikinimo paliktas nenagrinėtu, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Sprendimo dalį, kuria ieškovui B. G. iš atsakovo Lietuvos rankinio federacijos priteista 5.000 Lt neturtinės žalos, panaikinti ir ieškinį šioje dalyje atmesti.
Sumažinti iš atsakovo priteistą bylinėjimosi išlaidų valstybei sumą iki 50 Lt.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.