Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-10-576/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-21
Bylos Nr.: 1A-10-576/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-10747-2020-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: A. N., A. N. Vilniaus
Nukentėjusysis: R. M., E. J.

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-10-576/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10747-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3.; 1.2.26.2.; 2.3.6.4.5. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Aivos Survilienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Gretai Karmazienei, Jekaterinai Proskurinai, Kristinai Čepaitei,

dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei,nuteistajam A. N.,nuteistojo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei – Butvilienei,nukentėjusiesiems R. M., E. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnyje ir nuteistas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajam R. M. padarytą žalą bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausyti visą šios programos kursą.

Šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo A. N. nukentėjusiojo R. M. naudai priteista 260 eurų turtinei žalai atlyginti bei 800 eurų neturtinei žalai atlyginti. Be to, šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo A. N. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 50,49 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. N. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2020 m. kovo 13 d. apie 16.14 val. viešoje vietoje Vilniuje, Sausio 13-osios g. 10, elgėsi įžūliai demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, t. y. miškelyje prie televizijos bokšto, Sausio 13-osios g. 10, Vilnius, žmonių akivaizdoje vedžiodamas savo šunis neužtikrino žmonių saugumo, ko pasekoje jo šunys sukėlė grėsmę žmonėms ir gyvūnams, kai vienas jo šunų atbėgęs prie E. J., laikančios ant rankų savo šunį, šokinėjo ant jos, taip gąsdindamas ją, po ko R. M. paprašius pririšti šunį, jis tai daryti atsisakė ir sudavė R. M. ne mažiau penkių smūgių į įvairias kūno vietas, o vienas iš jo šunų įkando R. M. į abi rankas bei nugarą, tuo bendrai pagal specialisto išvadą R. M. buvo fiksuotos padarytos įvairios žaizdos: kąstinė žaizda su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimai abiejų dilbių srityse bei nugaros juosmeninėje dalyje, bei odos nubrozdinimai kaktos dešinėje, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, kas visumoje buvo įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, jis veikdamas įžūliai, akivaizdžiai tyčia, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes viešoje vietoje prieš asmenį panaudojo fizinį smurtą bei neužtikrino žmonių saugumo neapsaugojęs jų nuo jam priklausančių šunų puolimo ir sukandžiojimo, ko pasekoje R. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei E. J. patyrė didelį išgąstį.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde A. N. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje.

2.1. Apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, neargumentavo, kodėl vadovavosi tik jį kaltinančiais argumentais ir prieštaringais įrodymais, o jį teisinančius įrodymus atmetė. Savo išvadas teismas grindė spėlionėmis ir prielaidomis, nepašalino prieštaravimų, vienpusiškai ir tendencingai tyrė vien tik jį kaltinančius įrodymus, tačiau netyrė sąmoningai nesurinktų ir nepateiktų jį teisinančių įrodymų. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo priėmimą, dėl ko nuosprendis yra naikintinas arba keistinas.

2.2. Skunde nurodoma, kad jokiais įrodymais nebuvo paneigti apelianto tvirtinimai, kad jis nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas, nepadarė. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio esmės išplaukia, kad teismas šioje byloje neteisėtai ir nepagrįstai taikė kaltumo prezumpciją, t.y. pats nuteistasis privalėjo įrodyti savo nekaltumą, tačiau jo neįrodė, dėl to teismas pripažino jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

2.3. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė tuo, kad ne jis pirmasis kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, o pirmoji kreipėsi kartu su R. M. buvusi E. J.. Nuteistasis nurodė, jog jam nebuvo galimybės pirmam kreiptis į BPC, nes jis buvo vienas ir tuo metu gynėsi nuo nukentėjusiuoju pripažinto R. M. naudojamo fizinio smurto. Aplinkybę, kad R. M. buvo agresyvus nuteistojo atžvilgiu, patvirtina vyriausiojo patrulio P. V. parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino, kad apeliantas kreipėsi į policiją dėl neteisėtų R. M. veiksmų apelianto atžvilgiu ir pastarasis dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį yra nubaustas 15 eurų bauda.

2.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus duomenis vertino subjektyviai, apsiribodamas paaiškinimu, kad R. M. elgesys buvo patirto šoko išdava, kurią sąlygojo ir tai, kad R. M. iš pareigūnų nesulaukė tokio elgesio, kokio galėjo tikėtis. Teismas konstatavo, kad nukentėjusieji ir kaltinamasis pareigūnų nebuvo tinkamai apklausti, pareigūnai tinkamai neužfiksavo pirminių bylai reikšmingų duomenų: nukentėjusiojo sužalojimų, rūbų išvaizdos ir kita. Taigi, teismas nustatė, kad tyrimas iš esmės buvo atliktas netinkamai, nenustatytos bylai svarbios ir reikšmingos aplinkybės, tačiau nepaisant to, remiantis prielaidomis, pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką.

2.5. Nurodoma, jog E. J. skambutis į BPC negali būti prilyginamas aktyviam nukentėjusiojo veikimui. Apeliantas kritikuoja teismo išvadą, kad jo kaltę patvirtina tai, kad nepatyrė jokių sužalojimų. Jo apsisprendimas nesikreipti medicininės pagalbos dėl patirto fizinio smurto, sumušimo, negali būti pagrindu sprendžiant dėl jo atsakomybės.

2.6. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai sumenkino jo pateiktą informaciją, kad R. M. jį puolė ir įspyrė šuniui bei išspyrė šuniui du dantis. Teismas remdamasis prielaidomis paremtomis nuotraukomis, kuriose pavaizduotas jo šuo, padarė išvadą, jog R. M. negalėjo pulti šuns ir jį sužaloti.

2.7. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme. Skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas vadovavosi tuo, kad A. N. teistas daugiau nei prieš 7 metus, nors teistumas yra išnykęs, tačiau vis tik vertino jį kaip asmenį, kuris charakterizuojamas neigiamai, papildomai nurodydamas, kad jis yra bedarbis. Teismas nevertino to, jog iki 2021 m. kovo 31 d. jis dirbo ir gaudavo pajamas, nebuvo baustas administracine tvarka, nuo 2020 m. sausio 9 d., kuomet jo senelis A. G. pripažintas neveiksniu ir jo mama paskirta jo globėja, jis padeda mamai rūpintis seneliu, nes vienai tai daryti, jai yra per didelė našta. Apeliantas nurodo, jog jis ieško darbo, kad galėtų padėti šeimai, o laisvės apribojimo bausmė dar labiau apriboja jo galimybes įsidarbinti. Nurodė, jog net jei būtų pripažintas kaltu, manytina, kad bausmė galėtų būti paskirta nesusijusi su laisvės apribojimu, areštu ar laisvės atėmimu, nes baudos paskyrimas įgyvendintų teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, būtų pasiekti bausmės skyrimo tikslai.

2.8. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai tenkino R. M. civilinį ieškinį ir priteisė jo naudai 260 Eur turtinei žalai atlyginti ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra pateikta jokių duomenų apie R. M. įvykio metu turėtus drabužius ir avalynę bei kiek jie kainavo, nepateikta duomenų, kad minėtas turtas buvo sugadintas, kad tai įvyko dėl apelianto kaltės. Byloje nėra duomenų, kad R. M. būtų tekę pirkti tvarsčius ir dezinfekuojančius skysčius. Teismas turto vertę nustatė remdamasis daikto rinkos kaina bei priteisė nukentėjusiajam tokią sumą, kurią jis nurodė, nevertinęs tikrosios turto vertės ir sugadinimo bei sunaikinimo aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo atžvilgiu inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo atsiradę padariniai – turtinė žala R. M. nurodyti pernelyg abstrakčiai.

2.9. Nurodoma, jog teismas nepagrįstai priteisė iš nuteistojo nukentėjusiojo R. M. naudai ir neturtinę žalą. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp R. M. neigiamų išgyvenimų bei apelianto atliktų veiksmų. A. N. pažymi, jog jis neatliko veiksmų, priešingų teisei, kurie galėjo sukelti R. M. neigiamus išgyvenimus.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. N. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis R. M. prašė palikti pirmosios instancijos nuosprendį nepakeistą, nukentėjusioji E. J. dėl skundo pozicijos neišreiškė, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju yra prašoma A. N. išteisinti. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui yra suteikti plačiausi įgaliojimai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

6. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą:

Žemesnės instancijos teismas

6.1. Buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas Ovidijus Petkelis, kuris parodė, kad sužalojimai nukentėjusiajam, kurie konstatuoti išvadoje, buvo padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais. Buvo nustatyti odos nubrozdinimai kaktos dešinėje ir nugaros juosmeninėje dalyje, kąstinės žaizdos su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais abiejų dilbių srityse, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje. Nugaroje esantys sužalojimai nėra specifiniai, todėl ekspertas nurodė, jog negali patvirtinti, kad tai tikrai yra kąstiniai sužalojimai. Nugaroje buvo nustatyti nubrozdinimai, kurie galėjo atsirasti tiek nuo smūgio sudavimo į tą sritį, tiek pačiam nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant ta sritimi į kažkokius objektus. Ekspertas nurodė, jog jis kategoriškai neatmeta, kad nubrozdinimai nugaros dalyje galėjo atsirasti nuo šuns įkandimo. Šuo galėjo kontaktuodamas dantimis, bandydamas sukasti, dantims slystant odos paviršiumi, nubrozdinti odą. Taip pat nubrozdinimai galėjo būti padaryti ir šuns nagais. Nukentėjusiojo rankose esantys sužalojimai yra panašūs į kąstines žaizdas, kai kurie iš jų yra ir su nubrozdinimais. Nurodė, jog odos nubrozdinimas kaktoje, odos nubrozdinimas nugaros juosmeninėje dalyje ir poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, galėjo būti padaryti suduodant smūgius kietais, bukais daiktais (rankomis, kojomis, pagaliais ir kt.), bet tie sužalojimai galėjo būti padaryti ir pačiam nukentėjusiajam griūnant, atsitrenkiant į kietus, bukus daiktus, paviršius.

6.2. Nukentėjusysis R. M. papildomai apklaustas 2022 m. kovo 7 d. paaiškino, kad praėjo nemažas laiko tarpas po įvykio ir prašė vadovautis parodymais, duotais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nurodė, kad įvykio metu buvo jis, E. J. ir nuteistasis, kitų žmonių nebuvo, o visas įvykis vyko vienoje vietoje, po to kai jie iškvietė policiją, A. N. pasišalino. Kai jis, R. M., su nukentėjusiąja priėjo prie policijos ekipažo, A. N. jau buvo priėjęs. Spyrio momentu šuniui į galvą, šuo nebuvo pririštas. A. N. ėjo į jį su tuo šuniu ir jis gindamasis spyrė šuniui. Nepamena tiksliai, ar šuo tuo momentu buvo su pavadėliu. A. N. ir šuo kartu su juo puolė jį, R. M.. Parvertė jį, šuo kandžiojo, o A. N. spardė be sustojimo. Medis, prie kurio buvo pririštas šuo, ir takas yra šalia. Konfliktą pradėjo A. N. kai jie paprašė pririšti šunis, kai jo šunys puolė juos. Mažesnis šuniukas puolė ant draugės E. J., ir tada jis, R. M., paprašė A. N. pririšti šunį, kad tie šunys būtų prie jo. Tada A. N. pradėjo įžeidinėti visokiais žodžiais, keiksmažodžiais, sakė –„o jei nepririšiu, tai kas?“, pradėjo konfliktuoti, o jie jį drausmino, kad pririšti tuos šunis. Jis su E. J. buvo šalia 4-5 metrų atstumu, todėl A. N. matė juos abu. Tuo momentu, kai pajuto skausmą nugaroje, buvo nukritęs ant žemės. Šuo jį kandžiojo ir tuo pat metu A. N. jį spardė. Įkandimą nugaroje pajautė, kai gulėjo ant žemės. Po to jau po policijos, kai grįžo namo, jis parodė E. J. nugarą, nes jam skaudėjo nugarą. Ji pasižiūrėjo, ten buvo kraujosruvos ir kaip įkandimai, įdrėskimai. Jam striukė buvo perkąsta iš nugaros. Po to jis kreipėsi į teismo ekspertizės centrą, kur jam nustatė sužalojimus. Prieš įvykį su nugara viskas buvo gerai, jokių įkandimų, įdrėskimų nebuvo. Pareigūnai jiems nieko neišaiškino, neklausė nieko, net pareiškimo neparašė, nors pareigūnus kvietė E. J..

6.3. Nukentėjusioji E. J. papildomai apklausta 2022 m. kovo 7 d. paaiškino, kad vienas šuo buvo be antsnukio ir be pavadžio. Kitas šuo buvo su pavadžiu. A. N. pradžioje tą šunį su pavadžiu pririšo ne prie medžio, o prie medinio stendo ir puolė R. M.. Po to jis atrišo tą šunį nuo to stendo ir su tuo šuniu ėjo link R. M. ir jis išsigandęs įspyrė. Tuo metu ji neatsimena ar buvo kitų žmonių, nematė. Iš pradžių jie su R. M. ėjo kartu, kelių metrų atstumu vienas nuo kito, kai A. N. jį puolė, ji kelis metrus atsitraukė, tačiau ji viską aiškiai matė. A. N. matė, kai jo šuo į ją šokinėjo, tai neįmanoma nematyti, nes ji buvo visiškai arti. Įvykio metu buvo šviesu, tad A. N. ją matė puikiai. Pirmiausia R. M. puolė A. N. prieš tai pririšęs šunį, o po to atrišo ir dar puolė su šuniu, kuris jam įkando į ranką, į nugarą ir dar parvertė ant nugaros ir tada A. N. dar jį spardė. R. M. šunis pririšti prašė gražiai, sakė :„prašau pririšti šunį, nes esam išsigandę anksčiau, nukentėję“. Konfliktas prasidėjo dėl to, kad jie paprašė pririšti šunį. R. M. prašė pririšti šunį, o ji pati sakė, kad yra nukentėję anksčiau, kad yra išsigandę. Pasakyta buvo gražiai, jie sakė, kad bijo. Ji ir R. M. nesielgė agresyviai, jie tik prašė pririšti šunį, ir matė, kad šeimininkas kyla į konfliktą. Ji skambino, iškvietė pareigūnus. Pareigūnai paėmė iš bagažinės dezinfekantą ir papurškė ant rankų, kur buvo įkandimai, ir dar servetėlę davė, tačiau jų neapklausė, pareiškimo jokio nesurašė. Pareigūnai drausmino R. M., tačiau tai buvo dėl to, kad A. N. jį provokavo visokiais žodžiais ir negana to, dar spjovė.

6.4. Nuteistasis A. N. papildomai apklaustas parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) montuotoju, įrangos technikos prižiūrėtoju. Jis gauna 900 eurų atlyginimą, mažamečių vaikų, finansinių įsipareigojimų neturi. Atskaičius išlaidas buto nuomai, būtiniausiems poreikiams, jam lieka apie 100 eurų per mėnesį suma. 2022 m. kovo 7 d. posėdžio metu atkreipė teismo dėmesį į policijos pareigūnų tarnybinį pranešimą, pareigūnų parodymus, medicinos eksperto apklausą, skambutį į BPC, kurio metu nukentėjusieji neminėjo nei vieno žodžio apie sumušimus, spardymus ar suduotus smūgius. Konfliktas vyko miške, negali pasakyti, ar buvo pašalinių žmonių. Įvykio pradžioje prie jo prisiartino tik nukentėjusysis R. M., o nukentėjusiosios jis nematė. Po to, kai pradėjo kabinėtis ir bandė užpulti mosikuodamas rankomis, tada prie jo pribėgo nukentėjusioji ir pradėjo jį raminti, kas buvo užfiksuota skambučio metu policijai. Kai prie jo prisikabino ir bandė užpulti R. M., tada prie jo priėjo E. J. bandydama jį apraminti. Jis suprato kad su šiuo neadekvačiu žmogumi neišeis žmoniškai pasikalbėti ir tuomet grįžo prie savo šuns, kuris buvo pririštas prie medžio, ir atrišinėjant prie jo iš galo, net nematant pribėgo R. M. ir spyrė tiesiai šuniui į snukį. Tuo metu E. J. jis jau matė. Nukentėjusioji skambino telefonu iki spyrio šuniui, tiksliai neatsimena. Jis šunį buvo pririšęs prie medžio, ne prie stendo. Nukritusio R. M. nespardė, nesudavė jam nei vieno smūgio nei ranka, nei koja. Nukentėjęs meluoja, kad byla būtų išaiškinta jo naudai. R. M. pasakė pririšti šunį arba jis jam suspardys galvą. Kai R. M. pradėjo jį pulti, E. J. jis pastebėjo, ji buvo apie 30 metrų atstumu nuo jų, ji pradėjo link jo bėgti, bandydama apraminti. Iki konflikto pradžios palaidas šuniukas buvo šalia, kai R. M. pradėjo artintis, jis pabėgo. Palaidas šuniukas negalėjo šokinėti ant E. J.. Nukentėjusiųjų šuniuką pamatė, kai pribėgo nukentėjusioji raminti R. M., tada pamatė, kad ji laiko ant rankų šunį. Kraujosruvos, kurias gydė R. M. pareigūnai buvo nuo jo šuns įkandimo. Kai spyrė R. M. šuniui, jis pargriovė ir laikė R. M., ir tuomet šuo pribėgo ir įkando į vieną ranką. Nematė, kad būtų įkandęs į antrą ranką. Pareigūnai gydė vieną ranką. Pargriovė ir laikė, nes bijojo dėl savo sveikatos ir dėl savo augintinių sveikatos. R. M. vienam šuniui bandė įspirti, o kitam įspyrė praskeldamas du dantis. Kai laikė R. M., nukentėjusioji bendravo su pareigūnais maždaug 10 metrų atstumu.

6.5. Buvo išreikalauti ir prijungti administracinio nusižengimo bylos medžiagos ANR 20112189285 duomenys.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. jo nuteisimą pagal BK 284 straipsnį ginčija tuo argumentu, jog jis nepadarė veikos, numatytos BK 284 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir nuteistojo A. N. apeliaciniu skundu, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus reikšmingus bylos nagrinėjimui duomenis, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų vertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog A. N. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8. BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas minėtais veiksmais turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginiai aptariamo įvykio įrodymai yra nukentėjusiojo R. M., nukentėjusiosios E. J., nuteistojo A. N. parodymai, kurie dėl kai kurių aplinkybių, įskaitant konflikto pradžią ir eigą, nesutampa. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Atitinkamai minėtų asmenų parodymai yra vertinami lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek kitų įrodymų kontekste.

10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis A. N. kategoriškai neigia pirmas pradėjęs konfliktą ir tvirtina gynęsis nuo R. M. veiksmų, sprendžia, kad yra tikslinga tiksliai nustatyti kiekvieno iš asmenų veiksmus tiek prieš konfliktą, tiek konflikto eigoje, tiek ir pačio konflikto kilimo momentą bei priežastis. Atitinkamai reikia vertinti nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymus chronologine tvarka.

11. Įvertinus R. M. teiktus paaiškinimus gydytojams bei parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, nustatyta, kad dėl esminių aplinkybių jo parodymai buvo nuoseklūs - jis nuosekliai teigė, jog konfliktas prasidėjo jam paprašius, kad A. N. pririštų šunį, kad kilus konfliktui A. N. šuo įkando jam į rankas, nugarą, o pargriuvus A. N. jį spardė, tačiau jis nevisiškai nuosekliai nurodė aplinkybę, kas jį nugriovė ant žemės – ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jis nugriuvo nuo A. N. spyrio į krūtinės sritį, o teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog jį ant žemės nugriovė šuo įkandęs į nugarą, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, tuo labiau, kad teisme jis paaiškino, kad nugriuvimą ant žemės lėmė labiau šuns veiksmai, tačiau lėmė ir šuns šeimininko veiksmai. Pažymėtina ir tai, jog tik teisminio bylos nagrinėjimo metu R. M. nurodė, jog jis gindamasis nuo A. N. šuns, spyrė šuniui. Visgi ši aplinkybė abejonių nekelia, nes ją nurodo ir E. J., ir A. N.. Be kita ko, R. M. nuosekliai teigė, jog jam nugriuvus ant žemės A. N. jį spardė kojomis į įvairias kūno vietas, buvo padaryta ne mažiau nei 5 smūgiai: 1) iš 2020 m. kovo 13 d. (įvykio dieną) protokolo- pareiškimo matyti, kad jis nurodė, jog 2020 m. kovo 13 d. apie 16:00 val. adresu Sausio 13-osios g. 10, Vilnius, prie televizijos bokšto nepažįstamo asmens kovinis šuo jį apkandžiojo, o kai nugriuvo ant žemės, šuns šeimininkas jį spardė kojomis; 2) iš 2020 m. kovo 13 d. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė, jog 2020 m. kovo 13 d. apie 15:45 val. jis su drauge E. J. išėjo pasivaikščioti į miškelį prie televizijos bokšto adresu Sausio 13-osios g. 10, Vilnius. Apie 15:55 val. lik jų ėjo vyras su 2 šunimis. Vienas iš šunų buvo paleistas, o kitą šunį jis vedžiojo su pavadėliu, abu šunys buvo be antsnukių. R. M. nurodė, jog padarė šiam vyrui pastabą, jog jis pririštų savo šunį, bet vyras pasakė, jog to nedarys, pasakius kad tokiu atveju kvies policiją, šis ėmė jį įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, o pribėgęs šuo lindo prie jo draugės ir bandė sugriebti šuniuką, kurį ji laikė ant rankų. Kilus konfliktui asmens šuo, kuris buvo ant ilgo pavadėlio pribėgęs pradėjo jį kandžioti už rankų ir nugaros, o jam ginantis asmuo pribėgo prie jo ir iš kojos spyrė jam į krūtinės sritį. Po smūgio jis nugriuvo ant žemės, o asmuo toliau jį spardė kojomis į įvairias kūno vietas, buvo padaryta ne mažiau nei 5 smūgiai. Draugei pradėjus rėkti, asmuo su šuniu atsitraukė ir pradėjo eiti link viešbučio „Karolina“ 3) iš 2020 m. birželio 30 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė, jog buvo sugadinti jo rūbai, kadangi šuo perkando jo striukės dešinę ir kairę rankoves, suplėšė nugaros juosmens pusės striukės dalį, buvo suplėšytos megztinio rankovės, suplėšytos marškinėlių rankovės, džinsinių kelnių kairės pusės sėdimosios šlaunies dalis, batai; 4) 2020 m. kovo 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 903/2020(01) nurodoma, jog R. M. paaiškino, jog šuns buvo apkandžiotas rankų srityje ir nugaros srityje. Šuns šeimininkas kojomis spardė į įvairias kūno vietas. Be sąmonės nebuvo; 5) VšĮ RUVL medicinos dokumentų išraše nurodoma, jog R. M. gydytojams paaiškino, jog pamiškėje vedžiojant šunį jį užpuolė kitas šuo, jį apkandžiojo, po to minėto šuns šeimininkas ligonį sumušė; 6) iš 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis nurodydamas kilusio konflikto aplinkybes nurodė, jog paprašius A. N. pakartotinai pririšti šunį, jis pradėjo keiktis, įžeidinėjo jį keiksmažodžiais, jam smūgiavo. Jis atrišo savo šunį, kuris artėjo prie R. M.. Tiek šuo, tiek A. N. buvo agresyvūs. Jis gindamasis nuo A. N. šuns, šuniui spyrė. Tuomet šuo griebė jam už dešinės rankos dilbio, jis bandė išsisukti, paskui griebė už kitos, vėliau A. N. jį mušė, tuomet šuo kando jam į nugarinės dalies stuburo sritį, ji pavertė. Šuo jį toliau kandžiojo, o A. N. spardė. Jis įspyrė į kaktą, į galvą, į koją. Jam sudavė mažiausiai nuo 5 iki 8 smūgių. Paaiškino, jog jį ant žemės nugriovė labiausiai šuo, tačiau ir šuns šeimininkas jį vertė ant žemės. Nurodė, jog jis kaltinamajam nesmūgiavo. Teisėjų kolegija vadovaujasi R. M. parodymais, nes juos patvirtina kiti bylos duomenys - E. J. parodymai, skambučio į BPC metu užfiksuoti duomenys.

12. Nukentėjusioji E. J., kurios parodymai proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, parodė, kad konfliktas tarp vyrų kilo kuomet A. N. nesutiko pririšti šuns, nurodė, jog R. N. puolė R. M. (naudojo fizinę jėgą), o šuo atbėgo link R., įkando į ranką, nugarą, o gulintį R. M. spardė A. N.: 1) iš 2020 m. birželio 30 d. apklausos protokolo matyti, kad ji nurodė, jog 2020 m. kovo 13 d. ji su draugu R. M. ir jų šuniu išėjo pasivaikščioti, link jų pradėjo artintis jaunuolis su dviem dideliais šunimis. Vienas iš tų šunų buvo su pavadėliu, be antsnukio, o kitas – buvo palaidas, be antsnukio. Palaidas šuo pradėjo bėgti link jų, todėl ji išsigandusi paėmė savo šunį ant rankų. Pribėgęs palaidas šuo pradėjo ant jos šokinėti, ar norėdamas žaisti, ar agresyviai. Tuomet R. M. paprašė šuns šeimininko šunį paimti. Vaikinas pareiškė, kad šuns nepririš, išvadino juos necenzūriniais žodžiais. Tuomet R. M. padarė jam pastabą dėl vartojamų necenzūrinių žodžių, o tam vaikinui supykus, jis puolė R. M., koja spyrė jam į dešinės kojos blauzdą. Po to ji pamatė, jog link R. M. atbėga šuo, kuris buvo su pavadžiu ir įkando R. M. į dešinės rankos dilbį, į nugaros juosmeninę dalį ir taip parvertė jį ant žemės. Tuo metu, kai R. M. gulėjo ant žemės, tas vaikinas jį spardė kojomis, buvo ne mažiau nei 8 smūgiai. Tuomet ji paskambino pareigūnams, vaikinas su savo šunimis pasišalino, o jo šuo prieš tai dar spėjo R. M. įkasti į kairės rankos dilbį. Nurodė, jog prie policijos pareigūnų R. M. su tuo vyru dar apsižodžiavo, nes R. M. buvo streso būsenoje, susijaudinęs, sužalotas, o tas šuns šeimininkas jį provokavo žodžiais; 2) iš 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybės kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, ji papildomai nurodė, jog tuomet, kai šuo artėjo prie R. M., šis gindamasis šuniui vieną kartą įspyrė. Taip pat pažymėjo, jog pokalbio tarp jos ir A. N. apie tai, kad jeigu R. M. nebūtų buvęs toks nervuotas, konflikto būtų buvę galima išvengti, nebuvo. Nukentėjusioji paaiškino, kad A. N. R. M. pirmiausia smūgiavo su kumščiu į galvą maždaug 5 kartus, vėliau spardė su kojomis; 3) apygardos teisme parodė, kad pirmiausia R. M. puolė A. N., prieš tai pririšęs šunį, o po to atrišo ir dar puolė su šuniu, kuris jam įkando į ranką, į nugarą ir parvertė ant nugaros ir tada A. N. dar jį spardė.

13. Atsakant į skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, kas pirmas paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, esminės įtakos teismo sprendimui neturi. Visgi, svarbios yra iš karto dar įvykio metu skambinant nurodomos aplinkybės. Kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b .l. 53-55) užfiksuotas E. J. pokalbis su BPC darbuotoju, iš kurio matyti, kad ji nurodo konflikto priežastį: “žmogus vaikščiojo su palaidais šunim, paprašėm pririšti tai pyksta ir vyksta konfliktas“. Pokalbio metu nurodo, kad vyksta muštynės: “jie čionai jau pradėjo daužytis“, vėliau fone girdisi šuns cypimas, o nukentėjusioji jau nurodo, kad „užpuolė šuo prie „Čiauškučio“ darželio palaidas“. Tokios pokalbio metu užfiksuotos aplinkybės atitinka abiejų nukentėjusiųjų jų parodymus, o tuo pačiu patvirtina jų parodymų nuoseklumą.

14. Iš A. N. duotų parodymų matyti, kad: 1) 2020 m. birželio 25 d. apklaustas įtariamuoju jis nurodė, jog 2020 m. kovo 13 d. apie 16 val. išėjo iš namų su savo šunimis. Abu jo šunys negrynaveisliai, jis turi šunų pasus. Vienas šuo buvo su pavadžiu, o kitas visą laiką ėjo šalia, be pavadžio, nes yra dresuojamas ir klauso komandų. Tuomet jis pamatė, jog link jo eina agresyviai nusiteikęs vyras. Tai, jog jis agresyvus jis suprato iš vyro eisenos bei žvilgsnio. Priėjęs vyras pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, gąsdinti, liepė pririšti šunį. A. N. nurodė, jog nereagavo ir nuėjo su savo šunimis taku. Tačiau tas vyras nuo jų neatstojo, pradėjo artintis prie jo šunų. Nurodė, jog tas vyras toliau keikėsi necenzūriniais žodžiais, todėl jis paėmė pavadį ir abu savo šunis pririšo prie medžio. Jis norėjo ramiai pasikalbėti su juo, tačiau jis suspaudė kumščius ir ėmė link jo eiti, mosikuoti rankomis, kelis kartu jį užkabino savo rankomis. Nurodė, jog jis ištiesė rankas, kad nustumtų tą vyrą nuo savęs. Tuomet nuėjo atrišti savo šunų, tačiau tas vyras iš niekur nieko įsibėgėjęs priėjo ir spyrė šuniui į snukį ir taip nuskėlė jam dantis. Tuomet jis nustūmė vyrą nuo savo šuns ir šis nugriuvo. A. N. nurodė, kad tuomet jo šuo pasileido nuo pavadėlio ir pribėgo prie to vyro, griebė R. M. už rankos. Jis atitraukė savo šunį ir pradėjo toliau nuo jo eiti. Tas vyras ir toliau keikėsi necenzūriniais žodžiais, grasino. Tuo metu prie vyriškio pribėgo moteris, kuri vyriškį ramino. Nurodė, jog moteris stovėjo atokiau, todėl A. N. jos iš pradžių nematė. Nurodė, jog net prie policijos pareigūnų tas vyras negalėjo nusiraminti, keikėsi, du kartus jį apspjovė, grasino, į pareigūnų raginimus nusiraminti nereagavo. Nurodė, jog kai tas vyriškis išvažiavo su GMP, jis prie policijos pareigūnų pasikalbėjo su moterimi, kuri pati pripažino, kad jeigu jos vyras nebūtų taip agresyviai nusiteikęs, tai jokio konflikto nebūtų, jie paprasčiausiai būtų prasilenkę; 2) iš 2020 m. lapkričio 16 d. bei 2021 m. vasario 1 d. teismo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistasis nurodydamas kilusio konflikto aplinkybes nurodė, jog R. M. elgėsi agresyviai, įžūliai, vartojo necenzūrinius žodžius. 40 metrų nuo jų buvusi mergina ramino R. M., kvietė jį pas save. Nurodė, jog kai jis atstūmė R. M. nuo savęs, šis ėmė jį pulti rankomis. Pribėgusi mergina jį apsikabino, nusitempė į šoną. A. N. atrišinėjant šunį pribėgo R. M. ir spyrė šuniui, išmušė jam du dantis. Jis puolė nukentėjusįjį už pečių, pagriovė ant nugaros, apvertė ant pilvo ir prispaudė kūnu, kad jis negalėtų prišinti ir nepadarytų didesnės fizinės žalos. Tuomet atsilaisvino jo šuo ir pribėgęs įkando į ranką. Jis atsitraukė nuo žmogaus ir atitraukė šunį, o R. M. ėmė trankyti šuniui į galvą, ko pasėkoje šuo jam dar kartą įkando į ranką. Tuomet pribėgo mergina, kuri kvietė policijos pareigūnus. A. N. tuomet atsitraukė ir ėjo link tos vietos, kur atvažiuos policijos pareigūnai. 3)Apeliacinės instancijos teisme A. N. parodė, kad kai prie jo prisikabino ir bandė užpulti R. M., tada prie jo priėjo E. J.. Atrišinėjant šunį pribėgo R. M. ir spyrė tiesiai šuniui į snukį. Tuo metu E. J. jis jau matė. Nukentėjusioji skambino telefonu iki spyrio šuniui. Palaidas šuniukas negalėjo šokinėti ant E. J.. Nukentėjusiųjų šuniuką pamatė, kai pribėgo nukentėjusioji raminti R. M., tada pamatė, kad ji laiko ant rankų šunį. Pargriovus laikė R. M. ir tuomet šuo pribėgo ir įkando į vieną ranką, nematė, kad būtų įkandęs į antrą ranką.

15. Įvertinus A. N. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, nustatyta, kad jo parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, be to, prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams. A. N. nors pripažino vykusio konflikto su R. M. faktą, tačiau neigė pastarąjį spardęs, neigė atrišęs šunį (tokias aplinkybes nuosekliai nurodė abu nukentėjusieji). Jis teigė, jog R. M. elgėsi agresyviai, keikėsi necenzūriniais žodžiais, o atrišinėjant šunį, įspyrė jam. Tą aplinkybę, kad vieną kartą spyrė šuniui pripažįsta ir R. M., tik tokio veiksmo priežastis kiekvienas nurodo skirtingai (R. M. nurodo, kad spyrė gindamasis. A. N. nurodo, kad spyrė nesant poreikio). A. N. parodymai, kaip R. M. nugriuvo, nėra nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog R. M. įspyrus šuniui jis tik nustūmė R. M., šuo pribėgęs įkando į ranką, atitraukęs šunį nuėjo, o teisminio nagrinėjimo metu aiškino, kad kai R. M. įspyrė šuniui, jis griebė už pažastų, už pečių nukentėjusiajam, pakišo koją, jį pargriovė ant nugaros, apvertė ant pilvo ir prispaudė kūnu, kad jis negalėtų priešintis ir nepadarytų didesnės fizinės žalos. Visgi A. N. pripažino, jog jo šuo įkando į ranką gulinčiam ant žemės R. M..

16. Byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad įvykio vieta buvo vieša –miškelis prie televizijos bokšto, adresu Sausio 13-osios g. 10, Vilniuje, kur bet kuriuo metu gali pasirodyti asmenys. Tokia vieta neabejotinai yra viešoji vieta. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).

17. Įvertinus byloje esančią medžiagą, anksčiau aptartus asmenų parodymus, matyti, jog byloje nėra ginčo, jog konfliktas tarp nuteistojo A. N. ir nukentėjusiojo R. M. (anksčiau nebendravusių) prasidėjo dėl to, kad R. M. paprašius A. N. atsisakė pririšti savo šunį prie pavadžio, t.y. dėl menkavertės priežasties. Byloje esantis garso įrašas iš BPC (b. l. 103) patvirtina, kad agresyviai buvo nusiteikę abu - tiek A. N., tiek ir R. M., o iš paties nuteistojo parodymų matyti, jog jis pirmasis pradėjo naudoti smurtinius veiksmus – nustūmė R. M. nuo savęs, be kita ko, A. N. neneigė, jog į R. M. prašymą pririšti šunį nereagavo. Abu nukentėjusieji patvirtino, kad A. N. atsikalbinėjo ir buvo agresyvus. Po žodinio konflikto sekė veiksmai. Nors A. N. teigė, jog smurto prieš R. M. nenaudojo, tačiau tai paneigia byloje esantys duomenys – jau aptarti nukentėjusiųjų parodymai, garso įrašas, kuriame nukentėjusioji policijos pareigūnus informavo, jog tarp vyrų vyksta muštynės (00:57 garso įrašo laikas) bei kuriame girdisi tarp A. N. ir R. M. vykstantis konfliktas. Be to, nors nuteistasis teigė, jog jo šuo atsilaisvino pats ir užpuolė R. M., tačiau iš garso įrašo girdėti, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio policijos pareigūnams nurodė, jog A. N. šunį paleido pats (05:05 garso įrašo laikas), tą jis teigė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kas patvirtina nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą. Netikėti nukentėjusiojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, nors A. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, jog kai R. M. elgėsi itin agresyviai, nukentėjusioji E. J. apsikabino jį, nusitempė į šoną, tačiau tai paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios E. J. parodymai, pateiktas garso įrašas, iš kurio girdėti, jog vykstančio konflikto metu E. J. skambina policijos pareigūnams bei juos informuoja apie vykstantį konfliktą, o pačiame konflikte nedalyvauja.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, konstatuoja, kad visos A. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės yra neginčytinai nustatytos, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos metu, kurie dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs, atitiko vieni kitus, specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis, skambučio į BPC metu užfiksuotus duomenis. A. N. nurodytas aplinkybes paneigia objektyvūs bylos duomenys. Netgi sprendžiant, jog nukentėjusiojo prašymo forma nebuvo visiškai tinkama, tai nesudarė pagrindo A. N. įžūliai kalbėti, vartoti necenzūrinius žodžius, ir tai jokiu būdu nepateisina neadekvačios A. N. reakcijos – smurtinių veiksmų inicijavimo, šuns pavadžio atrišimo. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, viešoje vietoje vykęs konfliktas prasidėjo dėl menkavertės priežasties – išsakytų priekaištų dėl šuns pririšimo prie pavadžio. Aprašyti A. N. veiksmai prieštarauja visuomenėje susiklosčiusioms elgesio taisyklėms, rodo akivaizdų nepagarbos aplinkiniams demonstravimą, yra įžūlūs (smurto panaudojimas, šuns paleidimas nuo pavadžio). Nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka (ne tik kito asmens sveikata), demonstruojama nepagarba aplinkiniams. A. N. elgesys nukentėjusiųjų atžvilgiu, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, šuns pavadžio atrišimas, buvo susijęs su akivaizdžiu dorovės normų nepaisymu.

19. Vertinant, ar A. N. veiksmuose buvo tyčia sukelti aukščiau nurodytus padarinius, pirmiausia pažymėtina, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-689/2019). Tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra kaltininko įžūlus elgesys prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, o toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-2013). Pažymėtina ir tai, kad smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis, be to, smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-511/2020).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. N. veikė tiesiogine tyčia, kadangi suvokė, kad savo įžūliais veiksmais, t. y. savo paties pasirinktu elgesio modeliu, viešoje vietoje, į kurią bet kada gali patekti kiti asmenys, sutrikdys visuomenės tvarką ir rimtį, ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)

21. Nuteistasis skunde teigia, kad R. M. jį puolė, įspyrė šuniui, o jis tik gynėsi nuo agresyvaus R. M.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad A. N. veikė būtinosios ginties (savigynos) sąlygomis, priešingai, akivaizdu, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo.

22. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

23. Būtinosios ginties instituto taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-36-689/2018). Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018).

24. Nagrinėjamu atveju smurtinį elgesio modelį pasirinko pats A. N. – reaguodamas į R. M. išsakytus priekaištus, jis pirmas rankomis atstūmė nuo savęs R. M. (A. N. parodymai pirmosios instancijos teisme), dėl ko konfliktas galiausiai peraugo į muštynes, be to, nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad A. N. pats atrišo šuns pavadį, o šuo padarė nukentėjusiajam mažiausiai dvi kąstines žaizdas (vadovaujantis 2020 m. kovo 17 d. specialisto išvada Nr. G 903/2020(01)), be kita ko, A. N. gulintį nukentėjusįjį dar ir spardė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pasirinkto elgesio modelis akivaizdu nesudaro būtinosios ginties situacijos. Bylos duomenimis, nukentėjusysis R. M. įvykio metu neturėjo jokių pavojingų, žalojančių daiktų, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš A. N., tuo tarpu A. N. buvo su dviem šunimis, iš kurių vienas buvo nepririštas, abu buvo be antsnukių.

25. Tai, kad pasak apelianto R. M. su juo įžūliai kalbėjo, vartojo necenzūrinius žodžius, nereiškia, kad A. N. buvo pagrindas gintis. Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir panašiai, o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Nagrinėjamu atveju nesusidarė situacija būtinajai ginčiai, šiuo atveju pavojingas kėsinimasis nebuvo nustatytas. Tuo pačiu pažymėtina, kad R. M. elgesys prie atvykusių policijos pareigūnų, t. y. necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje vietoje, teisiškai įvertintas, jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą ir paskirta 15 eurų bauda, kurią pastarasis sumokėjo.

Dėl paskirtos bausmės

26. Iš A. N. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su jam paskirta bausme. Nuteistasis nurodo, jog paskirta laisvės apribojimo bausmė apriboja jo galimybes įsidarbinti, baudos paskyrimas įgyvendintų teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, būtų pasiekti bausmės skyrimo tikslai.

27. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

28. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

29. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

30. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas A. N. skirtą bausmę, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Vertindamas bylos duomenis, teismas atsižvelgė į tai, kad A. N. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, praeityje vieną kartą yra teistas Lietuvos Respublikoje bei Vokietijoje, byloje duomenų apie įrašymą į psichikos sveikatos centro ir priklausomybės ligų įskaitą nėra, nedirba, Užimtumo tarnyboje registruotas. Be to, skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta ir tai, kad darant nusikalstamą veiką pasireiškė agresyvus smurtinio pobūdžio elgesys, kad A. N. yra jauno amžiaus, teismas sprendė, kad yra galimybė koreguoti jo elgesį teigiama linkme. Atsižvelgdamas į tai, teismas paskyrė A. N. laisvės apribojimo bausmę 9 mėnesiams – t. y. terminui, trumpesniam nei baudžiamajame įstatyme nustatytas bausmės vidurkis, bei įpareigojo per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausyti visą šios programos kursą.

31. Teisėjų kolegija tokioms Vilniaus miesto apylinkės teismo išvadoms pritaria. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai išanalizavęs visas A. N. bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai jam paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už šios bausmės nustatytą vidurkį. Paskirta bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta ir neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, bausmės švelninimui nėra jokio teisinio pagrindo.

32. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, jog dėl paskirtos bausmės bus dar labiau apribota jo galimybė susirasti darbą, tačiau 2021 m. spalio 4 d. teismo posėdžio metu nuteistasis patvirtino, jog jis jau įsidarbino (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, jog kartu su laisvės apribojimo bausme nuteistajam nepaskirti jokie įpareigojimai ar draudimai, kurie suvaržytų jo galimybes dirbti. Be to, nuteistajam paskirta baudžiamoji poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, laikytina pagrįsta.

33. Nors nuteistasis nurodo, jog bausmės tikslai būtų pasiekti jam paskyrus baudą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis teismo posėdžio metu nurodė, jog atskaičius būtinąsias išlaidas, jam lieka apie 100 Eur per mėnesį, vertina, kad skirti baudą jam būtų netikslinga.

34. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė laikytina tinkama bei pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos keisti.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

35. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad iš nuteistojo A. N. nukentėjusiajam R. M. priteisiant turtinę ir neturtinę žalą nesilaikyta įstatymo reikalavimų. BPK 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Apeliantas A. N. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl to, kad nukentėjusysis nepateikė patirtos turtinės žalos dydį patvirtinančių įrodymų. Šie argumentai nepagrįsti, nes byloje nustatyti nusikalstamos veikos, kurią padarė apeliantas, padariniai. Vien tai, kad nukentėjusysis nepateikė jam padarytos turtinės žalos dydį patvirtinančių dokumentų (neturėjo seniau pirktų sugadintų drabužių, tvarsčių, dezinfekcinių priemonių kvitų), nepaneigia jo teisės gauti padarytos turtinės žalos atlyginimą. Turtinės žalos padarymo faktas gali būti įrodinėjamas ir kitomis BPK nurodytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju tai padaryta remiantis nukentėjusiojo R. M. nuosekliais parodymais bei vadovaujantis tokių daiktų vidutine rinkos kaina.

36. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taip pat nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) padarytos turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (pavyzdžiui, amžius), nukentėjusiojo didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar padidėti, ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikoma, jog žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino nusikaltimu nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Byloje nustatyta, kad dėl A. N. nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, A. N. šuniui įkandus R. M., R. M. buvo padarytos kastinės žaizdos su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimai, kas visumoje buvo įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog dėl to R. M. neabejotinai patyrė ne tik skausmą, bet ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas įvertino visumą neturtinės žalos dydžiui reikšmingų aplinkybių ir atsižvelgė į abiejų šalių – nukentėjusiojo ir nuteistojo – interesų pusiausvyrą, žymiai sumažino nukentėjusiojo R. M. prašytą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį (nuo 2 000 Eur iki 800 Eur).

38. Atsižvelgiant į tai, nuosprendis dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nepakeistas.

Dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

39. 2021 m. spalio 14 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. spalio 14 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-7051 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 234 Eur už A. N. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.

40. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį, į tai, jog A. N. dirba, tačiau jis teismo posėdžio metu nurodė, jog atskaičius būtinąsias išlaidas, jam lieka apie 100 Eur per mėnesį, be to, jis turi atlyginti nukentėjusiajam nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą, sprendžia, kad pažymose nurodyta suma iš nuteistojo A. N. neturi būti išieškota (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, gynėjo būtiną dalyvavimą imperatyviai numato BPK, tai reiškia, kad asmuo neturi teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Tuo tarpu teismas, siekdamas nepažeisti teisės į gynybą, privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo A. N. nesuderinamas ir su jų teise į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 234 Eur iš nuteistojo A. N. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Jurgita MačionytėAiva SurvilienėNida Vigelienė