- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-20
- Bylos Nr.
- eA-2178-815/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00315-2026-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 24S238869 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
2. Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
2.1. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) nuostatas. Atsakovas priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno erdvės valstybes, įtraukdamas jį į SIS, motyvuodamas tuo, kad buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, taip pat teigdamas, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neturėjo pakankamai lėšų ir faktiškai nebuvo įdarbintas.
2.2. Su pareiškėju darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jo kaltės, o dėl darbdavio reikalavimo apmokėti mokymus, kurių jis negalėjo sau leisti, todėl neturėjo darbo ir pajamų. Pareiškėjas nepateikė atsakovui klaidingų duomenų ir elgėsi sąžiningai, o sužinojęs, kad nebus įdarbintas, neskundė sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir nepiktnaudžiavo teise likti Lietuvoje. Pareiškėjas turi teisę laisvai pasirinkti darbą ir darbdavį, todėl vien tai, kad jis neįsidarbino, negali būti laikoma neteisėtu elgesiu. Be to, tokios griežtos priemonės taikomos visiems asmenims, kuriems panaikinamas leidimas gyventi, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, nors sprendimai turėtų būti proporcingi ir tinkamai motyvuoti, o pats pareiškėjas apie sprendimą sužinojo pavėluotai ir dėl to praleido skundo pateikimo terminą.
2.3. Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje gali būti panaikintas dėl labai skirtingų priežasčių – nuo rimtų pažeidimų, tokių kaip nusikalstamos veikos ar dokumentų klastojimas, iki paprastesnių situacijų, pavyzdžiui, darbo santykių nutraukimo. Todėl Įstatymas suteikia atsakovui tik teisę, bet ne pareigą kiekvienu atveju taikyti draudimą atvykti į Lietuvą. Šiuo atveju pritaikytos priemonės yra neproporcingos, nelogiškos ir nepagrįstos, nes nebuvo nustatyta jokių jo neteisėtų veiksmų, kurie pateisintų tokį griežtą sprendimą. Be to, susiformavusi teismų praktika patvirtina, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti papildomus ribojimus, tokius kaip draudimas atvykti.
2.4. Atsakovas netinkamai taikė Įstatymą, nepagrįstai suabsoliutino savo teisę visais atvejais taikyti draudimą atvykti, kai panaikinamas leidimas gyventi, nors tokia teisė nėra besąlyginė. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, rodančių pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvai ar viešajam saugumui, todėl Sprendimas laikytinas neproporcingu ir priimtu peržengiant diskrecijos ribų. Draudimas atvykti automatiškai lemia įrašą SIS, tačiau pagal taikomą teisinį reguliavimą toks sprendimas gali būti priimamas tik atlikus individualų vertinimą ir nustačius realią grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, paprastai siejamą su nusikalstama veikla ar rimtais pažeidimais. Prieš įtraukiant asmenį į SIS privaloma įvertinti proporcingumą, ar konkretus atvejis yra pakankamai svarbus ir pagrįstas tokiai priemonei taikyti, o šiuo atveju tokio vertinimo nebuvo tinkamai atlikta.
2.5. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti Sprendimo dėl perspėjimo įtraukimo ir draudimo atvykti bei apsigyventi Šengeno erdvėje, nes nebuvo nustatyta jokia reali grėsmė, kuri pateisintų tokio masto ribojimus. Nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas joks atskiras administracinis aktas, kuriuo būtų konstatuota pareiškėjo keliama grėsmė, todėl trūksta esminio teisinio pagrindo taikyti tokias priemones, dėl to darytina išvada, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neproporcingas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
4.1. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 36 mėnesiams ir įtraukė jį į SIS, taip pat uždrausdamas atvykti ir apsigyventi kitose Šengeno erdvės valstybėse. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, leidžiančia taikyti atvykimo draudimą iki 5 metų. Draudimas paskirtas po to, kai buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, nustačius, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą, nes panaikinus leidimą laikinai gyventi nustatyta, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningai bandyti atvykti ir pasilikti Šengeno erdvėje bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Atsižvelgiant į draudimo atvykti tikslą – užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams patekti į Šengeno erdvę – pareiškėjo duomenys buvo perduoti į SIS. Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, atvykęs į šalį nesudarė darbo sutarties. Vėliau gauta informacija iš Ispanijos ir Portugalijos SIRENE biurų rodo, kad pareiškėjas bandė tvarkyti dokumentus kitose Šengeno valstybėse, tačiau neįrodė teisėto pagrindo ten būti ir negrąžino negaliojančio leidimo laikinai gyventi kortelės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad tokia informacija pagrindžia išvadą apie piktnaudžiavimą migracijos procedūromis.
4.2. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Uždraudimo ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą tikslai yra susiję su valstybių narių siekimu, kad būtų užkirstas kelias užsieniečiams ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras ir neteisėtai naudojosi leidimu laikinai gyventi Lietuvoje, todėl sprendimas uždrausti atvykti ir įtraukti duomenis į SIS laikytinas pagrįstu.
4.3. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos aiškios ir motyvuotos išvados. Sprendime aptartos faktinės aplinkybės, susietos su teisės normomis, vertintas ne pavienių faktų, o viso juridinių faktų visetas. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus ir teismų praktiką.
II.
5. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2026 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. I. skundą atmetė.
6. Iš rašytinės bylos medžiagos teismas nustatė, kad:
6.1. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S204318 (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimas) panaikinti pareiškėjui 2024 m. vasario 20 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta.
6.2. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, 2024 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S238869 (Sprendimas) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. (3 m.); įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
6.3. 2025 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas per MIGRIS užpildė prašymą atšaukti perspėjimą SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 25S208931 atsisakyti atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1524-602/2026 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti minėtą Migracijos departamento sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo nuostatos, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės) nuostatos, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatos.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 24S204318 (teismo nurodytas 2024 m. spalio 6 d. sprendimas laikytinas rašymo apsirikimu) nustatyta, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; darbo sutartis su juo nesudaryta. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis minėtas 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimas nėra apskųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs.
9. Teismas laikėsi pozicijos, kad nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025).
10. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2024 m. vasario 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. vasario 20 d., pareiškėjui įteiktas 2024 m. kovo 25 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
11. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas pastebėjo, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendime, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nustatytomis aplinkybėmis, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta.
12. Teismas taip pat nustatė, kad Migracijos departamentui priėmus skundžiamą Sprendimą, 2025 m. kovo 6 d. buvo gauta Ispanijos SIRENE biuro H forma, jog pareiškėjas atvyko į Ispaniją atsinaujinti jam išduoto dokumento. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad į Ispaniją nuvyko ne naudodamasis darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje, o viza ar kitos valstybės išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas negaliojančio leidimo laikinai gyventi kortelės negrąžino. Taip pat, 2025 m. rugsėjo 23 d. buvo gauta Portugalijos SIRENE biuro M forma, jog pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas gyventi ir jis neturi kitų leidimų gyventi Ispanijoje. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėse bylose Nr. eA-1873-624/2025 ir Nr. eA-2135-624/2025, kuriose nurodyta, kad po ginčijamo sprendimo gauta informacija, SIRENE formos dėl bandymo gauti vizą ar leidimą gyventi kitoje Šengeno acquis teritorijos valstybėje, turi būti vertinama ir pagrindžia aplinkybę, jog užsienietis piktnaudžiavo procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje.
13. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, jog pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo, pareiškėjas neturi ekonominių ryšių su Lietuva. Iš Sprendimo turinio taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, buvo įvertinta kaip pareiškėjo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Todėl prieita išvados, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
14. Teismas laikėsi pozicijos, kad Migracijos departamentas priima sprendimus, įvertinęs individualias su užsieniečiais susijusias aplinkybes, o ne vien todėl, kad priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Nurodydamas kaip pagrindą sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimą, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, atvykęs į Lietuvos Respubliką ir nesudaręs darbo sutarties su darbdaviu, siekė įteisinti savo buvimą Šengeno acquis teritorijoje, priešingai nei nurodė, prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nustatyta įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu.
15. Teismo vertinimu, skundžiamame Sprendime aiškiai nurodyta, kad šis sprendimas priimtas įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi – tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktu reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, bei tai, kad pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.
16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis realizavo teisę į darbą, teisę pasirinkti darbdavį, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas elgėsi neteisėtai vien dėl to, kad neįsidarbino. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies pilietis, neįgyja laisvo judėjimo teisės Šengeno erdvėje, jei tokios teisės jam nesuteikia kuri nors iš Šengeno valstybių. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui, nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų patvirtinta, jog tarpininkavimo raštą teikusi bendrovė atsisakė jį įdarbinti. Teismas taip pat pabrėžė, kad sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjas neskundė, šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs. Įvertinęs šias nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
17. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas naudojosi išduotu leidimu laikinai gyventi ne ketindamas dirbti Lietuvoje, o kaip galimybe atvykti į Šengeno erdvę. Teismas pabrėžė, kad Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvai, bet dėl to, kad jis siekė apeiti valstybės narės teisę pažeisdamas migracijos procedūras ir nepagrįstai gaudamas leidimą laikinai gyventi kaip ketinantis Lietuvoje dirbti užsienietis. Teismas pastebėjo, kad vėliau paaiškėjusios aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas neteisėtai naudojosi galimybe atvykti į Šengeno erdvę, tam panaudodamas darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
18. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nustatyti draudimą atvykti, nes pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas laikė, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Teismas laikėsi pozicijos, kad priimant Sprendimą buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo.
19. Teismo vertinimu, Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.
20. Vertindamas Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS, teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, tačiau įsiteisėjusiu Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismas vertino, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Apibendrinęs teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
21. Teismas sprendė, kad įvertinus minėtų aplinkybių, bylos rašytinių įrodymų visumą ir nenustačius skundžiamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
22. Pareiškėjas A. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
23.1. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, netinkamai taikė Įstatymo ir SIS reglamento nuostatas bei vertino faktines aplinkybes.
23.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Sprendime nėra nurodoma, kad pareiškėjas neteisėtai kirto kitos ES valstybės sieną. Ši aplinkybė jau yra pateikiama tik į bylą siekiant pateisinti skundžiamą Sprendimą. Jeigu pareiškėjas ir siekė įteisinti savo buvimą ES, jis tai darė teisėtais būdais, byloje nebuvo nustatyta, kad jis tai darė neteisėtai.
23.3. Lietuvoje pareiškėjui nebuvo suteikta darbo vieta, todėl jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip išvykti iš Lietuvos, t. y. pareiškėjas elgėsi sąžiningai – sužinojęs, kad jam nėra darbo vietos, kad jis buvo apgautas, išvyko iš Lietuvos ir nesinaudojo Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje.
23.4. Prieš išduodamas asmenims leidimus gyventi Lietuvoje atsakovas turėtų vykdyti darbdavių kontrolę ir įsitikinti, ar įmonė iš tiesų planuoja įdarbinti užsienietį. Darbdaviai, matydami Įstatymo spragas, naudojasi susidariusia situacija, kviečia dažnai neišsilavinusius užsieniečius į darbą, prieš įdarbinant prašo susimokėti neva už visą įdarbinimo procesą, o vėliau asmenų tiesiog neįdarbina. Pareiškėjui, esant trečiosios šalies piliečiui, nėra visiškai nieko žinoma apie įdarbinimo ir migracijos procesus Lietuvoje. Jis buvo įsitikinęs, kad bus įdarbintas, kaip prižadėjo tarpininkaujanti įmonė.
23.5. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kad vėliau galėtų migruoti į kitą ES šalį, yra nepagrįsti. Lietuva nėra palankiausia migracijai šalis ES ir tikrai ne visi asmenys gauna leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, todėl pareiškėjas, kreipdamasis į Lietuvą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, iš tiesų siekė atvykti į Lietuvą dirbti ir užsidirbti pinigų. Kai tik pareiškėjui tapo aišku, kad iš tiesų jokio darbo Lietuvoje nėra jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip išvykti.
23.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas, galbūt naudodamasis Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje, siekė įteisinti savo buvimą. Nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei Migracijos departamento Sprendime nenurodyta, ar pareiškėjas naudojo Lietuvoje išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris jau nuo 2024 m. rugsėjo 6 d. buvo panaikintas Ispanijoje ar kitais būdais ten atvyko. Be to, kita ES šalis sistemoje mato, jog leidimas yra negaliojantis.
23.7. Jeigu atsakovas teigia, kad pareiškėjas pasinaudojo Lietuvoje išduotu ir panaikintu (negaliojančiu) leidimu laikinai gyventi, kad įteisintų savo buvimą ES, jis turėtų įrodyti šią aplinkybę teismui, o teismas turėtų priimti sprendimą remiantis įrodymais ir įstatymais, o ne prielaidomis.
23.8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vienodą ir teisingą praktiką tokios kategorijos bylose, kad tai, jog asmuo neatvyko į Lietuvą dirbti, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1881-525/2025). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Formuojant skirtingą teismų praktiką analogiškose bylose yra pažeidžiama asmenų teisė į teisingą teismą, teisė tampa sėkmės dalyku, t. y. vieniems pareiškėjams pasiseka laimėti bylas, o kitiems analogiškose bylose ne, todėl toks teisės taikymas taip pat yra žalingas pačiai teisės sistemai. Taip pat tai yra pagrindas asmeniui kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kadangi pažeidžiama asmenų teisė į teisingą teismą, kadangi Lietuvos teismai priima skirtingus sprendimus analogiškose bylose, kas yra nesuderinama su teisingumo vykdymu.
23.9. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, netinkamai taikė Įstatymą, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas net nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių dėl kurių atsakovo sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad Sprendimas turi būti panaikintas. Priimtas ginčijamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas. Pirmosios instancijos teismas ignoravo imperatyvų reikalavimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas priimti atskirą administracinį aktą dėl pareiškėjo grėsmės, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo negali būti prilyginamas administraciniam aktui dėl pareiškėjo grėsmės, kadangi jo tikslas yra visai kitoks, nei administracinio akto dėl pareiškėjo grėsmės. Todėl teismas neturėtų sutapatinti visiškai atskirus administracinius aktus, kurie pareiškėjui turi sukelti skirtingas teisines pasekmes.
23.10. Pirmosios instancijos teismas iš esmės iki galo taip ir neapsisprendė, ar Sprendimas yra teisėtas, todėl, kad pareiškėjas neįsidarbino ir jis tai vertina, kaip tikrovės duomenų nepateikimą arba dėl to, kad panaikinus leidimą laikinai gyventi jis vyko į kitas ES šalis. Atsakovas iš esmės negali spręsti dėl kiekvieno asmens, kuris kirto kitos ES šalies sieną veiksmų. Jeigu pareiškėjas neteisėtai kirto kitos valstybės sieną, ji turi teisę priimti atitinkamą sprendimą. Šioje byloje teismas peržengė savo dikrecijos ribas, t. y. teismas neturi teisės išplėsti sprendimą dėl pareiškėjo judėjimo ribojimų ir pridėti savo argumentų, kurie nebuvo vertinami atsakovo priimant ginčijamą Sprendimą. Teismas turėjo pareigą įvertinti jau priimta ginčijamą Sprendimą ir jo turinį, o ne jį papildyti naujais argumentais, kurie nieko bendro su ginčijamu Sprendimu neturi.
23.11. Nagrinėjamu atveju remiantis teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Atsakovas taip pat nėra priėmęs jokio administracinio akto dėl pareiškėjo grėsmės, kuriuo pagrindu galėtų taikyti nustatytą ribojimą. Šioje byloje net nebuvo nustatyta pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, kadangi nei atsakovas, nei teismas, priimdami sprendimus, nesivadovavo kitos šalies teisės normomis ir iš esmės net nežinodami kitos šalies teisinės bazės nusprendė, kad pareiškėjas neva pasinaudojo negaliojančiu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje, net nežinodami kokiu būdu asmenys gali kirsti Ispanijos, Portugalijos ar kitos valstybės sieną ir pasilikti joje. Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas remiantis prielaidomis.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
25. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Šalies argumentai
25.1. Pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė Įstatymą ir SIS reglamentą, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas priima sprendimus įvertinęs individualias su užsieniečiais susijusias aplinkybes, o ne vien todėl, kad yra priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nurodydamas kaip pagrindą sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atvykęs į Lietuvos Respubliką ir nesudaręs darbo sutarties su darbdaviu, siekė įteisinti savo buvimą Šengeno acquis teritorijoje, priešingai nei nurodė, prašydamas leidimo laikinai gyventi. Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo yra įsiteisėjęs ir neginčytinas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, peržiūrėti 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimo teisėtumą nėra pagrindo. Be to, po leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo, pareiškėjas leidimo laikinai gyventi kortelės negrąžino.
25.2. Ginčijamame Sprendime yra nurodytos sprendimui turėjusios įtakos aplinkybės bei motyvai, teisinis ir faktinis pagrindas. Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui panaikintas, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko, tačiau darbo sutarties nesudarė). Migracijos departamentui priėmus ginčijamą Sprendimą, 2025 m. kovo 6 d. buvo gauta Ispanijos SIRENE biuro H forma, jog pareiškėjas atvyko į Ispaniją atsinaujinti jam išduoto dokumento. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad į Ispaniją nuvyko ne naudodamasis darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje, o viza ar kitos valstybės išduotu leidimu gyventi Lietuvoje. Kaip anksčiau pažymėta, pareiškėjas negaliojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelės negrąžino. Taip pat, 2025 m. rugsėjo 23 d. buvo gauta Ispanijos SIRENE biuro M forma, jog pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas gyventi ir jis neturi kitų leidimų gyventi Ispanijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. eA-1873-624/2025, Nr. eA-2135-624/2025, Nr. eA-2620-552/2025 ir Nr. eA-1520-1047/2026 nurodė, jog po ginčijamo Sprendimo gauta informacija, SIRENE formos dėl bandymo gauti vizą ar leidimą gyventi kitoje Šengeno acquis teritorijos valstybėje, turi būti vertinama ir pagrindžia aplinkybę, jog užsienietis piktnaudžiavo procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad į šalį atvykęs užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo, taip pat, kai nėra duomenų apie jo išvykimą iš Šengeno erdvės, jau buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad jis gali piktnaudžiauti procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2135-624/2025).
25.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
25.4. Uždraudimo ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą tikslai yra susiję su valstybių narių siekimu, kad būtų užkirstas kelias užsieniečiams ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
25.5. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas detaliai pagrindžia šias aplinkybes: 1) tai, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu ir 2) tai, kad pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Todėl Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, taip pat laikytina, kad Sprendimas pakankamai motyvuotas, priimtas individualiai įvertinus svarbias aplinkybes.
25.6. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-1902-442/2026 yra analogiška nagrinėjamai situacijai. Kaip pareiškėjas nurodo cituodamas minėtą bylą, užsienietis jau turėjo išduotą Lenkijos leidimą gyventi ir leidimą dirbti bei cituojamoje byloje nebuvo gautos jokios SIRENE formos. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas nepateikė jokių atitinkamų įrodymų, jog jis kitoje ES šalyje turėtų leidimą gyventi ar leidimą dirbti. Priešingai, iš Ispanijos gautos SIRENE formos patvirtina, jog jis leidimo gyventi Ispanijoje neturi. Taip pat nagrinėjamu atveju neaktuali pareiškėjo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-1044-789/2024, nes nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas grėsmės nacionaliniam saugumui klausimas.
25.7. Ginčijamame Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, sprendimas yra pakankamai motyvuotas, paremtas individualių aplinkybių vertinimu, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, nustatytos faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 24S238869, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28.1. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
28.2. 2024 m. vasario 20 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2026 m. vasario 20 d.
28.3. Leidimas pareiškėjui įteiktas 2024 m. kovo 25 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
28.4. VSAT duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 4 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.
28.5. 2024 m. balandžio 18 d. Migracijos departamentas gavo uždarosios akcinės bendrovės „TR Transport“ (toliau – ir bendrovė) pranešimą apie tai, kad pareiškėjas neįdarbintas, atvykęs į Lietuvą, pasišalino iš mokymų centro, teigdamas, kad turi sveikatos problemų ir grįš į kilmės šalį.
28.6. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, nustatęs, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 6 p., 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.).
28.7. Atsižvelgdamas į pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo pagrindus, Migracijos departamentas 2024 m. spalio 24 d. priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. (3 m.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
28.8. 2025 m. kovo 6 d. Ispanija pateikė SIRENE formą H, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas siekia pratęsti tarptautinės apsaugos prašytojo kortelę.
28.9. 2025 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą, kuriuo prašė atšaukti įspėjimą iš SIS dėl neįsileidimo į Šengeno erdvę, be kita ko, nurodydamas, kad atvykęs į Lietuvą pas bendrovę, kurioje ketino įsidarbinti, laikydamas priekabos vairavimo egzaminą, tik nedaug suklydo ir pripažino savo klaidą bei nuo to laiko ėmė tobulinti savo įgūdžius, tačiau bendrovės buvo atleistas, nepradėjęs dirbti. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu legaliai gyvena Ispanijoje.
28.10. 2025 m. rugsėjo 23 d. Ispanija pateikė SIRENE formą M, kuria informavo, kad pareiškėjui atsisakyta suteikti tarptautinę apsaugą ir pareiškėjas neturi leidimo laikinai gyventi Ispanijoje.
28.11. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 25S208931 nusprendė atsisakyti atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes nenustatyta, kad nebeliko SIS reglamente nurodyto pagrindo taikyti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1524-602/2026 nusprendė minėtą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
29. Kaip minėta, ginčijamu 2024 m. spalio 24 d. Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 3 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei tam pačiam laikotarpiui dėl pareiškėjo įtrauktas perspėjimas į SIS. Ginčijamas Sprendimas priimtas todėl, kad pareiškėjui buvo panaikintas 2024 m. vasario 20 d. išduotas leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino, kad pareiškėjo ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenustatyta. Migracijos departamentas taip pat konstatavo, kad byloje nustatyta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, atvyko į Lietuvos Respubliką bet darbo sutarties su bendrove, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nesudarė, neįvykdė įpareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Migracijos departamentas pažymėjo, kad šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Įvertinęs tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, kad galima daryti pagrįstą išvadą, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Sprendime nurodytas teisinis pagrindas: Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas ir 2 dalies c punktas, NAS taisyklių 15 punktas bei Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktai.
30. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečiui, <...> kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, <...>, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024).
31. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
32. Taigi, sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką atsakovas turėjo priimti įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, be kita ko, atsižvelgęs į tai, ar draudimas yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
33. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas teikė duomenys, kurie neatitinka tikrovės, ir, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pareiškėjas nepateikė į bylą tokių duomenų, kurie leistų suabejoti minėtomis išvadomis. Teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014 ir kt.). Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje įgijo darbo bendrovėje pagrindu, tačiau joje neįsidarbino, nedeklaravo savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo nesąžiningus veiksmus migracijos procedūrų metu patvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas nėra nuoseklus teikdamas paaiškinimus, kodėl jis neįsidarbino bendrovėje. Viena vertus, bendrovė nurodė, kad pareiškėjas pabėgo iš mokymo centro, nurodęs, kad grįžta į kilmės šalį dėl sveikatos problemų (nutarties 28.5 p.); kita vertus prašyme dėl SIS perspėjimo panaikinimo, pareiškėjas aiškino, kad neišlaikė egzamino, dėl to bendrovė jo neįdarbino (nutarties 28.8 p.); apeliaciniame skunde, vienok, pareiškėjas jau tvirtina, kad jam nebuvo suteikta darbo vieta, todėl jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip išvykti iš Lietuvos; darbdaviai, matydami Įstatymo spragas, naudojasi susidariusia situacija, kviečia dažnai neišsilavinusius užsieniečius į darbą, prieš įdarbinant prašo susimokėti neva už visą įdarbinimo procesą, o vėliau asmenų tiesiog neįdarbina (nutarties 23.3, 23.4 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas dėl bendrovės kaltės. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2024 m. balandžio 4 d., iš karto po Leidimo išdavimo ir įteikimo pareiškėjui (2024 m. kovo 25 d.). Netrukus po atvykimo (2024 m. balandžio 18 d.) gautas bendrovės pranešimas dėl pareiškėjo pasišalinimo iš mokymo centro dėl sveikatos problemų ir nurodymo, kad ketina grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas nenurodė ir pareiškėjo pateiktas pasas nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo išvykęs iš Šengeno erdvės, taip pat byloje nėra duomenų, kad jis turėtų kitų vizų ar leidimų gyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Bylos duomenys papildomai patvirtina, kad Leidimo pagrindu patekęs į Šengeno erdvę ir neįsidarbinęs Lietuvoje, pareiškėjas siekė legalizuoti save kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Ispanijoje). Nustatytų aplinkybių visuma nuosekliai patvirtina, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, neturėjo tikslo čia įsidarbinti, o siekė tik patekti į Šengeno erdvę, kad vėliau galėtų save legalizuoti kitose valstybėse, todėl teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, atsižvelgiant į tai, buvo pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis nėra tapati nagrinėjami bylai. Teisėjų kolegija pritaria, kad nustatytas terminas yra ir proporcingas, ir adekvatus, bei atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių 36 mėn. (3 m.) draudimo atvykti laikotarpis turėtų mažintinas dar labiau, ar Migracijos departamentas būtų nepagrįstai peržengęs diskrecijos ribas.
34. Vertinant Sprendimo dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS, visų pirma pažymėtina, kad SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
35. Įvertinus šios nutarties 33 punkte aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas individualiai įvertino pareiškėjo situaciją bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius ir pagrįstai įvedė perspėjimą į SIS vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu bei 2 dalies c punktu. Teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuo aspektu būtų pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji sąlyga – pareiškėjo keliama grėsmė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinio reguliavimo aiškinimas būtų formalus. Iš pateiktų duomenų aiškiai matyti, kad pareiškėjo elgesys kelia realią ir aiškią migracijos grėsmę (pareiškėjas naudojasi migracijos procedūromis piktnaudžiaudamas jomis), o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir, kad šis tikslas būtų pasiektas, įvedamas įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią Sprendimo dalį taip pat paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, jų nenurodė ir pareiškėjas, dėl kurių ši priemonė galėtų būti laikoma neproporcinga ar neadekvati.
36. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktų normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
37. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.