- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-25
- Bylos Nr.
- eA-2135-624/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01701-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- K. R. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. U. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. R. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S73255 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2027 m. kovo 5 d. Kartu buvo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje iki 2027 m. kovo 5 d.
2.2. Atsakovas šiuo metu visiems asmenims, kuriems buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, taiko tokio pobūdžio priemones, nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
2.3. Atkreiptinas dėmesys, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais, Įstatymo 133 straipsnyje įtvirtinta atsakovo teisė, bet ne pareiga, uždrausti atvykti asmeniui tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi. Pritaikytos poveikio priemonės yra neteisingos ir neproporcingos, nes nenustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas savaime nesudaro pagrindo taikyti ribojimus užsieniečiams (žr. 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024). Šia jurisprudencija teismas turi vadovautis ir pareiškėjo atveju.
2.4. Atsakovo Sprendimas neatitinka jokių teisės principų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtinto gero administravimo imperatyvo. Departamentas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Sprendimas galėtų likti galioti. Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis. Pareiškėjas nesiekė apeiti sistemą, nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tuo metu aktualią informaciją, todėl akivaizdu, kad Sprendimas neproporcingas, Departamentas peržengė diskrecijos ribas.
2.5. Atkreiptinas dėmesys į 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 21 ir 24 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, pagal kurią įvedant perspėjimą į SIS taikomas proporcingumo reikalavimas išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus ir svarbus.
2.6. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimo dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nes nenustatyta grėsmė, kurią galėtų kelti pareiškėjas, kas yra būtina siekiant nustatyti ribojimą judėti ES teritorijoje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas savo atsiliepimą grindė šiais argumentais:
4.1. Sprendimas priimtas po to, kai Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, nustatė, kad pareiškėjas neatvyko dirbti į mažąją bendriją (toliau – ir MB) „Bionas“, kuri teikė tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo darbo Lietuvoje, taip pat nustačius, kad pareiškėjas, pažeisdamas Įstatymo 62 straipsnio 4 dalies nuostatas, įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Ema Via“ ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.
4.2. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas pažeidė prašyme dėl leidimo laikinai gyventi numatytą įsipareigojimą per 1 mėnesį nuo išrašyto leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. spalio 11 d., tačiau pareiškėjas įsipareigojimo neįvykdė, gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo iki Migracijos departamento 2024 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 24S31391 (toliau – ir 2024 m. sausio 26 d. Sprendimas) panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsakovas nusprendė, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, o duomenys, kuriuos jis pateikė kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, todėl 2024 m. sausio 26 d. Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760284234 (leidimas laikinai gyventi 2024 m. kovo 6 d. paskelbtas negaliojančiu).
4.3. Kadangi pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, į kvietusią įmonę neįsidarbino, prašydamas leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o įvertinus, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu ateityje siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, nuspręsta pareiškėjo duomenis dėl uždraudimo atvykti ir apsigyventi įtraukti į SIS.
4.4. Deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad visiems asmenims, kam panaikinti leidimai laikinai gyventi, uždraudžiama atvykti į Lietuvą, taikomi judėjimo ribojimai. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nenustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Sprendimą, pažymėtina, kad pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas būtent dėl migracijos procedūrų pažeidimo, o siekis užkardyti nelegalią migraciją Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje įgyvendinamas, įtraukiant pranešimą į SIS. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Pareiškėjas, neteisėtai būdamas Šengeno erdvėje, neįgyja laisvo judėjimo teisės, todėl nėra ir pagrindo teigti, kad jam buvo pritaikyti judėjimo ribojimai.
4.5. Pareiškėjas ne tik neatvyko sudaryti sutarties su tarpininkavimo raštą išdavusiu darbdaviu, įsidarbino pas kitą darbdavį, neturėdamas atsakovo leidimo pakeisti darbdavį, bet ir yra kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi Portugalijoje (gauta SIRENE Portugalijos nacionalinio skyriaus N forma, kuria pranešama, kad pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi, ir prašoma nurodyti perspėjimo priežastis (MI/06115/088/PT/25)). Nesant duomenų, kad pareiškėjas teisėtai atvyko į Portugaliją, turėdamas Portugalijos ar kitos valstybės narės išduotą dokumentą, leidžiantį teisėtai būti Šengeno erdvėje, manytina, kad pareiškėjas vis dar neteisėtai naudojasi Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi, kurio negrąžino ir kuris yra paskelbtas negaliojančiu.
4.6. Iš faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad pareiškėjas neketino dirbti Lietuvoje, nes neatvyko dirbti, vėliau išvyko į Portugaliją ir ten siekė gauti leidimą dirbti. Pareiškėjo vertinimas, kad sprendimas neproporcingas, iškreipia Sprendime nurodytus Migracijos departamento siekiamus tikslus.
4.7. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įvedimo į SIS proporcingumo yra nevienareikšmė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pat yra išaiškinęs, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią nustatytą laiko tarpą veikti priešingai, nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu – taigi, atmestini skundo argumentai dėl uždraudimo atvykti į visą Šengeno zoną neproporcingumo (žr. 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1964-556/2024).
4.8. Ginčijamas Sprendimas uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvą ir įtraukti pranešimą į SIS buvo priimtas įvertinus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Šis vertinimas buvo atliktas priimant Migracijos departamento 2024 m. sausio 26 d. Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kurio pareiškėjas neskundė, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas sprendimui neprieštaravo. Iš naujo analizuojant 2024 m. sausio 26 d. Sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi aplinkybes, iš esmės ginčijamos šio įsiteisėjusio sprendimo nustatytos faktinės aplinkybės ir konstatuoti Įstatymo pažeidimai.
4.9. Pastebėtina, kad pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš nacionalinio sąrašo ar SIS, tačiau tokio prašymo nėra pateikęs.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
6. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
6.1. Pareiškėjas yra Bangladešo Respublikos pilietis, kuris 2023 m. birželio 7 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, nes ketino dirbti pagal darbo sutartį MB „Bionas“. Departamentas 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu nusprendė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760284234, galiojusį iki 2024 m. lapkričio 9 d., kuris įteiktas pareiškėjui 2023 m. spalio 11 d. per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje.
6.2. MB „Bionas“ 2023 m. spalio 30 d. pranešimu apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Nr. 2310-PRNŠ-4258 pranešė Migracijos departamentui, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, todėl prašė panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 26 d. Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės, taip pat dėl to, kad su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė.
6.3. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu bei 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
7. Teismas analizavo teisinį reguliavimą, kuris nurodytas kaip Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas (Įstatymo 133 str. 1 d., SIS reglamento 24 str., Taisyklių 15 p. ir Kriterijų vertinimo tvarkos 11 p.).
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas 2024 m. sausio 26 d. Sprendime, panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavo, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai buvo konstatuota ir ginčijamame Sprendime, kuriame taip pat nurodyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad šių aplinkybių pareiškėjas neginčija.
9. Teismas pabrėžė, kad atsakovas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi panaikino dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas nesudarė darbo sutarties (su MB „Bionas“). Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Įvertinęs tai, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, todėl, teismo įsitikinimu, pagrįstai Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje).
10. Atsižvelgęs į 2024 m. sausio 26 d. Sprendimo priėmimo teisinius pagrindus, teismas konstatavo, kad pagrįstai nustatytas Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte įtvirtintas 3 metų draudimo atvykti ir įtraukimo į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpis.
11. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su tuo, kad jis nekelia grėsmės, nebuvo svarbūs nagrinėjamu atveju, kadangi pagal nurodytus teisės aktus atsakovas neturėjo pareigos nustatyti šią aplinkybę.
12. Teismas apibendrino, kad Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Teismo vertinimu, teisiniai ir faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Nenustatęs kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
13. Pareiškėjas K. R. U. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepasisakė dėl teisės normų, kurios reglamentuoja perspėjimo įtraukimą į SIS.
14.2. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas priėmė Sprendimą remiantis vieninteliu pagrindu, t. y. todėl, kad buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali lemti sprendimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimo į SIS priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
14.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi atsakovo sprendimu, kuriuo jis panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dėl to, kad pareiškėjas jo neskundė. Pareiškėjas minėto sprendimo neskundė, kadangi nesupranta lietuvių kalbos, nesuprato jo turinio, taip pat nemanė, kad tai gali lemti Sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvą ir Europos Sąjungos šalis priėmimą.
14.4. Pažymėtina, kad teismas visiškai nevertino 2024 m. sausio 26 d. Sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo turinio ir teisėtumo ir iš esmės juo rėmėsi priimdamas savo sprendimą. Institucijų priimti sprendimai neturi tokios teisinės galios kaip teismo sprendimai, todėl juose nurodomi argumentai teismo gali būti vertinami bylą nagrinėjant teisme. Teismas darė išvadas dėl bylos aplinkybių remdamasis prielaidomis, pvz., kad pareiškėjas neatvyko įsidarbinti į bendrovę, nors pats darbdavys su pareiškėju nesudarė darbo sutarties. Atsakovas, priimdamas Sprendimą nurodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau tokie argumentai prieštarauja logikai, kadangi pildant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo nurodyta tuo metu aktuali informacija. Atsakovas jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančių duomenų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, nepateikė. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl teismas padarė išvadą, kad yra teisėtas pagrindas nustatyti jam ribojimą atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse.
14.5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose neatvykimas dirbti ir ateityje būsimo atlyginimo nurodymas nereiškia, kas asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Todėl pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nebuvo aktyvus, neištyrė visų reikšmingų įrodymų.
14.6. Atsakovas turi priimti motyvuotus sprendimus, paremtus byloje esančiais įrodymais, būti nešališkas, kad taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos. Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė Sprendimą tik remiantis formaliais pagrindais.
14.7. Atkreiptinas dėmesys, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę numato teisę, o ne pareigą visais atvejais, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nustatyti minėtą ribojimą.
Žemesnės instancijos teismas
14.8. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra priėmęs daug sprendimų analogiškose arba panašiose bylose, kuriuose nurodė, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas (neatvykus dirbti, nesudarius darbo sutarties ir pan.) negali būti pagrindas asmeniui nustatyti minėtus ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui Sprendimu. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024 pateiktus išaiškinimus.
14.9. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, pareiškėjas nesiekė apeiti teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
14.10. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė SIS reglamentą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo įtrauktas perspėjimas pažeidžia teisės normas. Remiantis SIS reglamento 21 ir 24 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, galima teigti, kad atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui.
14.11. Šiuo atveju nebuvo priimtas joks administracinis aktas dėl jo (pareiškėjo) grėsmės. Asmeniui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo santykių nutraukimas negali sukelti asmeniui tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.
Atsiliepimas
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
16. Migracijos departamento atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
16.1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Sprendimas priimtas vien dėl to, kad panaikintas leidimas laikinai gyventi. Ir ginčijamame Sprendime, ir teismo sprendime nurodomos aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas, t. y. įvertinus, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis į kvietusią įmonę neįsidarbino, ir, kaip matyti iš vėliau paaiškėjusių aplinkybių, pareiškėjas ne tik neatvyko sudaryti sutarties su tarpininkavimo raštą išdavusiu darbdaviu, įsidarbino pas kitą darbdavį neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį, bet ir yra kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi Portugalijoje (teismui buvo pateikta SIRENE Portugalijos nacionalinio skyriaus N forma, kuria pranešama, kad asmuo kreipėsi dėl leidimo gyventi, ir prašoma nurodyti perspėjimo priežastis).
16.2. Nesant duomenų, kad pareiškėjas teisėtai atvyko į Portugaliją, turėdamas Portugalijos ar kitos valstybės narės išduotą dokumentą, leidžiantį teisėtai būti Šengeno erdvėje (tokie duomenys nebuvo pateikti), manytina, kad pareiškėjas neteisėtai naudojosi Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi, kurio negrąžino ir kuris yra paskelbtas negaliojančiu, t. y. pareiškėjas pasinaudojo Lietuvos Respublikos migracijos procedūromis, norėdamas patekti į Šengeno erdvę.
16.3. Pareiškėjas naudojosi Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams suteikiama laisvo judėjimo teise neteisėtai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo, kaip trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio Šengeno erdvėje, teisės buvo nepagrįstai apribotos.
16.4. Aplinkybės, susiję su pareiškėjo vykimu į Portugaliją, Migracijos departamentui tapo žinomos jau po Sprendimo priėmimo, todėl Migracijos departamentas šių duomenų ginčijamame sprendime vertinti negalėjo, tačiau paaiškėję aplinkybės patvirtina Migracijos departamento vertinimą, kad pareiškėjui pagrįstai dėl padarytų migracijos procedūrų pažeidimų ir dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės buvo uždrausta atvykti įtraukiant perspėjimą į SIS.
16.5. Apeliantas nors ir teigia, kad darbdavys atsisakė jį įdarbinti, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikia, kaip ir nenurodo priežasčių, dėl kurių pasirinko dirbti pas kitą darbdavį, kur įsidarbino pažeisdamas teisės aktus (neprašydamas leidimo pakeisti darbdavį), o taip pat nepateikia įrodymų, kad nutraukus darbo sutartį, jis išvyko iš Šengeno erdvės.
16.6. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi jo nurodomos bylos skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Būtent padaryti pažeidimai, dėl kurių pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas neteisėtai buvo Šengeno erdvėje ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis, o taip pat neteisėtai naudojosi galimybe gyventi Šengeno erdvėje.
16.7. Atsakovas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą į SIS, kadangi buvo tenkinama SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata (priimtas 2024 m. sausio 26 d. Sprendimas ir ginčijamas Sprendimas). Pareiškėjui pasekmes sukelia ne leidimo laikinai gyventi panaikinimas, o tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Akivaizdu, kad pareiškėjas savo elgesiu pažeidė reikalavimą visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitikti sąlygas, kurių pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi, o ir šį leidimą panaikinus iš Šengeno erdvės neišvyko. Taigi, pareiškėjas neteisėtai naudojosi galimybe gyventi Šengeno zonoje, todėl jo vertinimas, kad jis nėra pažeidęs teisės aktų reikalavimų, nepagrįstas.
16.8. Migracijos departamentas pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti ir įtraukė perspėjimą į SIS, siekdamas įgyvendinti draudimo atvykti instituto vieną iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Atsižvelgiant į tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, Sprendimu nustatyti draudimai yra proporcingi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 24S73255, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo skundą atmetė.
19. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.
20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 p.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: bylos duomenimis, 2023 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dėl darbo MB „Bionas“, kuris jam buvo įteiktas 2023 m. spalio 11 d. per Migracijos departamento Indijos išorės paslaugų tiekėją. Pareiškėjas darbo sutarties su MB „Bionas“ nesudarė, todėl ši bendrovė 2023 m. spalio 30 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su pranešimu, prašydama panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi pastarasis neatvyko dirbti.
21. Migracijos departamentas, nagrinėdamas šį pranešimą, taip pat nustatė: pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, 2023 m. lapkričio 9 d., pažeisdamas Įstatymo 62 straipsnio 4 dalies nuostatas (užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus) įsidarbino UAB „Ema Via“, nors dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, nesikreipė; teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas įsipareigojo per 1 mėnesį nuo išrašyto leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2023 m. spalio 11 d., tačiau jis įsipareigojimo neįvykdė ir gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo iki 2024 m. sausio 26 d. (iki Migracijos departamento 2024 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 24S31391 priėmimo).
22. Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjas, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas darbo MB „Bionas“ pagrindu, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su MB „Bionas“ nesudarė, kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įsidarbino pažeisdamas Įstatymo 62 straipsnio 4 dalies, konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, 2024 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 24S31391 pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytais pagrindais, t. y. dėl to, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
23. Be to, 2024 m. kovo 6 d. priimtu sprendimu Nr. 24S73255, Migracijos departamentas nusprendė: vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius; vadovaudamasis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ž atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams. Toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad: įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi, tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus; įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, jis neįsidarbino kvietusioje įmonėje, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darytina išvada, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.
24. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovas Sprendimą priėmė tik dėl to, kad buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi: dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, kaip teigiama, įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).
25. Nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d.).
26. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įvertinus byloje pateiktų duomenų, iš jų – apie aplinkybes, atsiradusias jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, visumą, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. patvirtinantys deklaruotą ketinimą dirbti MB „Bionas“, neatitinka tikrovės, taip pat jog pareiškėjas gali piktnaudžiauti procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje: pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, paneigiančių MB „Bionas“ 2023 m. spalio 30 d. kreipimesi į Migracijos departamentą nurodytas aplinkybes (pareiškėjas neatvyko dirbti); iš esmės niekaip nepaaiškino, kodėl, nesikreipęs dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, pažeisdamas Įstatymo 62 straipsnio 4 dalies nuostatas įsidarbino UAB „Ema Via“, taip pat pažeidė įsipareigojimą per 1 mėnesį nuo išrašyto leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; galiausiai pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad į Portugaliją nuvyko ne naudodamasis dėl darbo Lietuvos Respublikoje išduotu leidimo laikinai gyventi, kuris 2024 m. sausio 26 d. buvo panaikintas, o kitos šalies išduotu kelionės dokumentu. Tuo tarpu aplinkybės, kad į šalį atvykęs pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo (Įstatymo 40 str. 5 d.), taip pat, jog nėra duomenų apie jo išvykimą iš Šengeno erdvės, jau buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad jis gali piktnaudžiauti procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje, ką galiausiai patvirtino iš Portugalijos gauti duomenys, į kurios kompetentingą įstaigą kreipėsi, bylos duomenimis, ten nuvykęs pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi ar vizą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad visos šios aplinkybės, t. y. kad nėra duomenų apie pareiškėjo išvykimą į kilmės šalį ir / ar iš Šengeno erdvės, taip pat kad pareiškėjas į Portugaliją nuvyko ne pasinaudojęs leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris 2024 m. sausio 26 d. buvo panaikintas, o gavęs kitoje šalyje išduotą vizą ar leidimą laikinai gyventi, pareiškėjui tikrai buvo žinomos bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu, tačiau jokių įrodymų, sudarančių pagrindą manyti kitaip, jis nei nurodė, nei pateikė.
27. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojančios redakcijos Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) nustato, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
28. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
29. Įvertinus, kad pareiškėjui, kurio su Lietuvos Respublika niekas nesieja, išduotas leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas ne tik dėl to, jog darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta, bet ir dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 24S73255 yra priimtas tinkamai taikius aptartas teisės normas (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalies c punktą), taip pat nėra pagrindo manyti jį nesant neproporcingu, yra pagrįsta: atsižvelgiant į draudimo atvykti į šalį ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagrindus (leidimas laikinai gyventi panaikintas ir dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje), tiek į galimą bei taikytą draudimo terminą, sprendimo dėl uždraudimo laikyti neproporcingu ar nepakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo.
30. Konstatavus, kad Migracijos departamento 2024 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 24S73255
yra priimtas nustačius reikšmingus faktus ir tinkamai taikius teisės normas, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti ir / ar reikšmingi. Primintina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
31. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. R. U. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.