- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-08
- Bylos Nr.
- eI2-7359-386/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00315-2026-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,
2026 m. kovo 25 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
1. Panaikinti 2025 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S238869 (skunde padaryta rašymo apsirikimo klaida, todėl tikslinama, jog yra 2024 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 24S238869, (toliau – ir Sprendimas).
2. Priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) ir Šengeno informacinės sistemos (toliau – ir SIS) nuostatas. Atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno erdvės valstybes, įtraukdamas jį į atitinkamą informacinę sistemą, motyvuodamas tuo, kad buvo panaikintas jo leidimas laikinai gyventi, taip pat teigdamas, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neturėjo pakankamai lėšų ir faktiškai nebuvo įdarbintas. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir paaiškina, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jo kaltės, o dėl darbdavio reikalavimo apmokėti mokymus, kurių jis negalėjo sau leisti, todėl neturėjo darbo ir pajamų. Pabrėžia, kad atsakovui nepateikė klaidingų duomenų ir elgėsi sąžiningai, o sužinojęs, kad nebus įdarbintas, neskundė sprendimo panaikinti leidimą gyventi ir nepiktnaudžiavo teise likti Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat akcentuoja savo teisę laisvai pasirinkti darbą ir darbdavį, todėl vien tai, kad jis neįsidarbino, negali būti laikoma neteisėtu elgesiu. Be to, pažymi, kad tokios griežtos priemonės taikomos visiems asmenims, kuriems panaikinamas leidimas gyventi, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, nors sprendimai turėtų būti proporcingi ir tinkamai motyvuoti, o pats pareiškėjas apie sprendimą sužinojo pavėluotai ir dėl to praleido skundo pateikimo terminą.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas dėl labai skirtingų priežasčių – nuo rimtų pažeidimų, tokių kaip nusikalstamos veikos ar dokumentų klastojimas, iki paprastesnių situacijų, pavyzdžiui, darbo santykių nutraukimo. Todėl įstatymas UTPĮ suteikia atsakovui tik teisę, bet ne pareigą kiekvienu atveju taikyti draudimą atvykti į Lietuvą. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju pritaikytos priemonės yra neproporcingos, nelogiškos ir nepagrįstos, nes nebuvo nustatyta jokių jo neteisėtų veiksmų, kurie pateisintų tokį griežtą sprendimą. Be to, pareiškėjas prašo teismo atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką, kurioje ne kartą pabrėžta, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti papildomus ribojimus, tokius kaip draudimas atvykti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad atsakovas netinkamai taikė įstatymą, nepagrįstai suabsoliutino savo teisę visais atvejais taikyti draudimą atvykti, kai panaikinamas leidimas gyventi, nors tokia teisė nėra besąlyginė. Pabrėžia, kad nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, rodančių pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvai ar viešajam saugumui, todėl sprendimas laikytinas neproporcingu ir priimtu peržengiant diskrecijos ribas, dėl ko turėtų būti panaikintas. Taip pat pažymi, kad draudimas atvykti automatiškai lemia įrašą Šengeno informacinėje sistemoje, tačiau pagal taikomą teisinį reguliavimą toks sprendimas gali būti priimamas tik atlikus individualų vertinimą ir nustačius realią grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, paprastai siejamą su nusikalstama veikla ar rimtais pažeidimais. Akcentuoja, kad prieš įtraukiant asmenį į sistemą privaloma įvertinti proporcingumą, ar konkretus atvejis yra pakankamai svarbus ir pagrįstas tokiai priemonei taikyti, o šiuo atveju tokio vertinimo, pareiškėjo nuomone, nebuvo tinkamai atlikta.
Pareiškėjo manymu, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl perspėjimo įtraukimo ir draudimo atvykti bei apsigyventi Šengeno erdvėje, nes nebuvo nustatyta jokia reali grėsmė, kuri pateisintų tokio masto ribojimus. Taip pat pažymi, kad nebuvo priimtas joks atskiras administracinis aktas, kuriuo būtų konstatuota pareiškėjo keliama grėsmė, todėl trūksta esminio teisinio pagrindo taikyti tokias priemones. Dėl to daro išvadą, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neproporcingas.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutinka su skundu.
Atsiliepime nurodo, jog Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesiams ir įtraukė jį į Šengeno informacinę sistemą, taip pat uždrausdamas atvykti ir apsigyventi kitose Šengeno erdvės valstybėse. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, leidžiančia taikyti atvykimo draudimą iki 5 metų. Draudimas paskirtas po to, kai buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, nustačius, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą, nes panaikinus leidimą laikinai gyventi nustatyta, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningai bandyti atvykti ir pasilikti Šengeno erdvėje bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Atsižvelgiant į draudimo atvykti tikslą – užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams patekti į Šengeno erdvę – pareiškėjo duomenys buvo perduoti į SIS. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, atvykęs į šalį nesudarė darbo sutarties. Vėliau gauta informacija iš Ispanijos ir Portugalijos SIRENE biurų rodo, kad pareiškėjas bandė tvarkyti dokumentus kitose Šengeno valstybėse, tačiau neįrodė teisėto pagrindo ten būti ir negrąžino negaliojančio leidimo laikinai gyventi kortelės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad tokia informacija pagrindžia išvadą apie piktnaudžiavimą migracijos procedūromis.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a p., duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pažymi, kad uždraudimo ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą tikslai yra susiję su valstybių narių siekimu, kad būtų užkirstas kelias užsieniečiams ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras ir neteisėtai naudojosi leidimu laikinai gyventi, todėl sprendimas uždrausti atvykti ir įtraukti duomenis į SIS laikytinas pagrįstu.
Nurodo, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos aiškios ir motyvuotos išvados. Sprendime aptartos faktinės aplinkybės, susietos su teisės normomis, vertintas ne pavienių faktų, o viso juridinių faktų visetas. Todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką, yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 24S238869 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S204318 panaikinti pareiškėjui 2024 m. vasario 20 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760335256, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta.
Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, 2024 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S238869 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. (3 m.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (minėta, toliau – ir skundžiamas Sprendimas).
2025 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas per MIGRIS užpildė prašymą atšaukti perspėjimą SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 25S208931 atsisakyti atšaukti į SIS įtrauktą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas sprendimą Nr. 25S208931 apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) 2026 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje eA-1524-602/2026 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Migracijos departamento sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) nuostatos, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatos.
Migracijos departamentas Sprendimą priėmė, nes pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, NAS taisyklių 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 11 p., priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 papunkčiai).
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 3.1) jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 3.2) užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktus), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
UTPĮ leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2488-1047/2024 ir kt.).
LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
LVAT, įvertinęs aptarto reglamentavimo turinį, padarė išvadą, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024 ir kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).
Iš 2024 m. spalio 6 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 760295346 nustatyta, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; darbo sutartis su juo nesudaryta. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis minėtas 2024 m. spalio 6 d. sprendimas nėra apskųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs.
Nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 56 straipsnio 4 dalis) (LVAT 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025).
2024 m. vasario 13 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2024 m. vasario 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760335256, galiojantis iki 2026 m. vasario 20 d., pareiškėjui įteiktas 2024 m. kovo 25 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Migracijos departamentas, nustatęs, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta, 2024 m. rugsėjo 6 d. panaikino leidimą laikinai gyventi. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Taigi, skundžiamas Sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pažymėtina, jog Migracijos departamentui priėmus skundžiamą Sprendimą, 2025 m. kovo 6 d. buvo gauta Ispanijos SIRENE biuro H forma, jog pareiškėjas atvyko į Ispaniją atsinaujinti jam išduoto dokumento. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad į Ispaniją nuvyko ne naudodamasis darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu išduotu leidimu laikinai gyventi, o viza ar kitos valstybės išduotu leidimu gyventi. Pareiškėjas negaliojančio leidimo laikinai gyventi kortelės negrąžino. Taip pat, 2025 m. rugsėjo 23 d. buvo gauta Portugalijos SIRENE biuro M forma, jog pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas gyventi ir jis neturi kitų leidimų gyventi Ispanijoje. Pažymėtina, kad LVAT administracinės bylose eA-1873- 624/2025 ir eA-2135-624/2025 nurodė, jog po ginčijamo sprendimo gauta informacija, SIRENE formos dėl bandymo gauti vizą ar leidimą gyventi kitoje Šengeno acquis teritorijos valstybėje, turi būti vertinama ir pagrindžia aplinkybę, jog užsienietis piktnaudžiavo procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje.
Sprendimu vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, Migracijos Departamentas nustatė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi. VSDFV IS duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo. Todėl Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas neturi ekonominių ryšių su Lietuva, o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, buvo įvertinta kaip pareiškėjo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Todėl prieita išvados, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė UTPĮ įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė SIS reglamentą.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas priima sprendimus įvertinęs individualias su užsieniečiais susijusias aplinkybes, o ne vien todėl, kad priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Nurodydamas kaip pagrindą sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimą Migracijos departamentas vertina, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, atvykęs į Lietuvos Respubliką ir nesudaręs darbo sutarties su darbdaviu, siekė įteisinti savo buvimą Šengeno acquis teritorijoje, priešingai nei nurodė, prašydamas leidimo laikinai gyventi. Kaip jau minėta, aplinkybė, jog pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nustatyta įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu.
Skundžiamame Sprendime aiškiai nurodyta, kad sprendimas priimtas įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi - tai, kad jis savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktu reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, bei tai, kad pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų - užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.
Pareiškėjo argumentai, kad jis realizavo teisę į darbą, teisę pasirinkti darbdavį, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas elgėsi neteisėtai vien dėl to, kad neįsidarbino, atmestini. Pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies pilietis, neįgyja laisvo judėjimo teisės Šengeno erdvėje, jei tokios teisės jam nesuteikia kuri nors iš Šengeno valstybių. Be to, pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui, nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų patvirtinta, jog tarpininkavimo raštą teikusi bendrovė atsisakė jį įdarbinti. Minėta, kad sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjas neskundė, šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs. Įvertinus šias nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Taigi, pareiškėjas naudojosi išduotu leidimu laikinai gyventi ne ketindamas dirbti Lietuvoje, o kaip galimybe atvykti į Šengeno erdvę. Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvai, bet dėl to, kad jis siekė apeiti valstybės narės teisę pažeisdamas migracijos procedūras ir nepagrįstai gaudamas leidimą laikinai gyventi kaip ketinantis Lietuvoje dirbti užsienietis. Iš vėliau paaiškėjusių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas neteisėtai naudojosi galimybe atvykti į Šengeno erdvę, tam panaudodamas darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad yra pagrindas nustatyti draudimą atvykti, nes pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Šiuo atveju, priimant Sprendimą dėl uždraudimo atvykti, buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.
Vertinant Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniais, SIS Reglamento 24 ir 25 straipsniai nustatytus pagrindus.
Pagal SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS Reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS Reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS pažymi, jog nei UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS Reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2488-1047/2024).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Tačiau Migracijos departamento įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Vertintina, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
Apibendrinus darytina išvada, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius skundžiamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo A. I. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.