Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-606/2020

Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00890-2019-2

2020 m. kovo 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. P. atstovo pagal įstatymą E. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. (M. R.), gim. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

M. R. (M. R.) perduotas laiduotojos L. R. atsakomybėn, nustatytas vienerių metų laidavimo terminas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš ADB „(duomenys neskelbtini)“ priteista nukentėjusiajam I. P. 1 004,47 Eur turtinei ir 2 500 Eur neturtinei žaloms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam baudžiamoji byla nutraukta dėl to, kad 2019 m. sausio 5 d., apie 17.28 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 ir 30 punktų reikalavimus, vairuodamas automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), keturių eismo juostų kelyje su žaliąja skiriamąja juosta, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, važiuodamas antra eismo juosta, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties degaline „(duomenys neskelbtini)“, nesilaikė saugaus eismo taisyklių, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, pėsčiajam L. K. perbėgus pėsčiųjų perėja, partrenkė pastarajam iš paskos, M. R. iš kairės, bėgusį pėsčiąjį I. P.. Dėl šio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų I. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

11. Kaip minėta, pirmoji iš būtinų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas (arba teistumas yra išnykęs ar panaikintas įstatymo nustatyta tvarka) ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Šiuo atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad M. R. padarė vieną neatsargią nusikalstamą veiką, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, taigi, šiuo atveju Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra.

12. Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką. Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą.

12.1.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje M. R. visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir gailisi. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog M. R. siekė, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų objektyviai nustatytos visos su eismo įvykiu susijusios aplinkybės, savaime nereiškia, jog jis nepripažino faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu M. R. apklaustas dar tik BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais nuosekliai parodė visas įvykio aplinkybes, kad matomumas buvo blogas, jis iš pradžių pamatė per perėją bėgantį vieną vaiką, tada jis automobilį pristabdė, bet jo nesustabdė, nes nesitikėjo, kad išbėgs į perėją ir antras vaikas. Kai išbėgęs į perėją antrasis vaikas buvo ties automobilio viduriu, pamatęs jį pradėjo automobilį stabdyti, tačiau kliudė vaiką, vaikas po smūgio užkrito ant automobilio variklio dangčio. M. R. dėl įvykusio eismo įvykio jautė kaltę, labai pergyveno dėl vaiko sveikatos, buvo susitikęs su vaiko tėvais, tėvų atsiprašė, siūlė jiems materialinę ir fizinę pagalbas, tačiau jie pagalbos atsisakė, vaikas su juo nenorėjo susitikti pats. M. R. nurodė, kad jei atliekant ikiteisminį tyrimą bus įrodyta jo kaltė, jis tikrai sutiks su kalte, norėjo susitaikyti su vaiku ir jo tėvais, viską išspręsti draugiškai (t. 2, b. l. 55–56). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu M. R. apklaustas kaip įtariamasis, buvo nuoseklus, patvirtino, kad anksčiau duotų parodymų nekeičia, juos patvirtino, daugiau papildymų neturėjo (t. 2, b. l. 67). Teisiamajame posėdyje M. R. pripažino, kad yra nagrinėjamo įvykio kaltininkas, davė analogiškus išsamius parodymus, byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (t. 3, b. l. 31–33). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, jog M. R. nebuvo nuoširdus dėl to, kad neaplankė nukentėjusiojo ligoninėje, neprisidėjo prie žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo I. P. atstovas pagal įstatymą E. P. apklaustas kaip liudytojas patvirtino, kad jo sūnus I. P. pats nenorėjo, kad jį lankytų svetimi žmonės, todėl sūnus su M. R. nesusitiko. Liudytojas E. P. pripažino, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. dėl įvykio jautėsi kaltas, labai gailėjosi, siūlė finansinę ir moralinę pagalbas (t. 1, b. l. 143–144). Tai, kad M. R. turėjo pagrindo manyti, jog dėl eismo įvykio kilimo iš dalies yra kaltas ir pats nukentėjusysis I. P., ir jis turėjo pagrindo siekti, kad objektyviai būtų nustatytos eismo įvykio aplinkybės, patvirtina specialisto išvadoje Nr. 11K-61(19) užfiksuoti duomenys, t. y. kad techniniu požiūriu priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu turėjo ir pėsčiojo I. P. veiksmai – jis keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį prie perėjos priartėjusiam automobiliui „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kirto važiuojamąją dalį (t. 1, b. l. 44–50). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas A. Č. patvirtino, kad įvykio vietoje nedegė gatvių apšvietimo žibintai, buvo aklina tamsa, vaikai buvo apsirengę tamsiais rūbais, jie staigiai išbėgo į gatvę ir bėgo neapdairiai (t. 2, b. l. 19–20). Kad buvo labai tamsu, nedegė gatvių apšvietimo žibintai, todėl buvo apsunkintas matomumas, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir apklausti kaip liudytoja L. K. ir V. D., kuris taip pat parodė, jog nukentėjusysis I. P. per perėją bėgo (t. 2, b. l. 30–31, 45–46). Šios nustatytos ir aptartos aplinkybės nepaneigia to, kad M. R. turėjo pagrindo manyti, jog dėl kilusio eismo įvykio iš dalies kaltas galėjo būti ir nukentėjusysis.

12.2.Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apygardos teismas neturi pagrindo nepripažinti, kad atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. parodymai buvo nuoseklūs, bei konstatuoja, kad jis visiškai pripažino teismo nustatytus esminius faktus. Tai, kad M. R. po eismo įvykio buvo susitikęs su nukentėjusiojo I. P. tėvais, jų atsiprašė, siūlė jiems materialinę ir fizinę pagalbas, kurių jie atsisakė, norėjo susitikti ir su pačiu nukentėjusiuoju bei jo atsiprašyti, taip pat neabejotinai patvirtina, kad M. R. savo kaltę pripažino, pergyveno dėl vaiko sveikatos, ir ne tik gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, ir ši aplinkybė yra viena iš sąlygų BK 40 straipsnio taikymui (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), bet nuo pat pradžių buvo ir nuoširdus. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ir antroji BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga.

13.Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam tiek turtinė, tiek ir neturtinė žalos buvo padarytos, tačiau žalą atlyginti pareiga tenka draudimo bendrovei (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas). Šiuo atveju ji ir buvo priteista atlyginti iš ADB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra kaltininko nubaudimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551/2010, 2K-135-693/2019). Todėl vien tai, kad padarytą žalą atlygina ne pats kaltininkas, o draudimo bendrovė, negali būti traktuojama kaip BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimas ir neeliminuoja galimybės kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas reikalavimas laikytinas įgyvendintu, nes M. R. šiuo atveju nekilo pareigos atlyginti daugiau žalos, nei buvo nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, kurią atlyginti pareiga tenka draudimo bendrovei (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).

14.Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kaip jau minėta, pareiga atlyginti nusikalstama veika padarytas žalas tenka ADB „ (duomenys neskelbtini)“, skundžiamu nuosprendžiu žalos ir priteistos būtent iš draudimo bendrovės. Kartu pažymėtina, kad net ir esant pareigai žalą atlyginti draudimo bendrovei, M. R. po eismo įvykio buvo susitikęs su nukentėjusiojo I. P. tėvais, jų ne tik atsiprašė, bet jiems ir pats siūlė materialinę pagalbą, tačiau jie materialinės pagalbos atsisakė, norėjo atsiprašyti ir nukentėjusiojo I. P., bet jis susitikti su M. R. nenorėjo. Iš apeliaciniame teismo posėdyje pateiktų duomenų nustatyta, kad M. R. jau įvykdė skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą ir baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. sumokėjo – 10 MGL (500 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tai neabejotinai parodo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. rūpestingumą, atsakomybės jausmą dėl sukeltų pasekmių, jis anksčiau neteistas, dirba (duomenys neskelbtini) budinčiu (duomenys neskelbtini) padėjėju, (duomenys neskelbtini) charakterizuojamas kaip puikus specialistas ir atidus tiek darbui, tiek žmonėms kolega, todėl, atsižvelgiant į aptartų M. R. teigiamai charakterizuojančių duomenų visumą, jo veiksmus po eismo įvykio, yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, akivaizdu, jog byloje nustatytos visos būtinos sąlygos asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

15. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

16. Sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą svarbi sąlyga yra laiduotojo asmenybė, t. y. laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011 ir kt.).

17. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde neginčijama aplinkybė, jog L. R. būtų netinkama atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. laiduotoja, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl laiduotojos tinkamumo, dar kartą jų nekartoja.

18. Įvertinusi visas nustatytas ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu M. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas laiduotojos L. R. atsakomybėn be užstato, jam baudžiamoji byla nutraukta pagrįstai ir teisėtai.

19. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. net nepaskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Ir, kaip jau minėta, skundžiamam nuosprendžiui dar net neįsiteisėjus, M. R. sumokėjo 10 MGL (500 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

20. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu neišspręstas klausimas dėl Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėjos R. S. 2019 m. gegužės 28 d. nutarimu atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės M. R. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Paskirta M. R. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina.

21. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendis naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiojo I. P. atstovo pagal įstatymą E. P. apeliacinį skundą atmesti.

M. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.