Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-20-519/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-07-19
Bylos Nr.: 1A-20-519/2023
Teisminio proceso Nr.: 01-1-68248-2017-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Nijolės Matuzevičienė
Nuteistasis: M. A., V. P., M. V.
Advokatai: Violeta Savickienė, Valdas Kairys, Sofija Kručienė

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-20-519/2023Teisminio proceso Nr. 01-1-68248-2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.9.8.; 1.1.10.1.; 1.2.14.1.2.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ramintai Adomaitei, Jolantai Plungienei, Vaivai Vilkei, Ingai Jocienei,dalyvaujant prokurorams Dariui Stulpinui, Daivai Armalienei,gynėjams advokatams Sofijai Kručienei, Violetai Savickienei, G. G.,nuteistiesiems M. A., V. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės, nuteistojo M. A. gynėjo advokato G. G., nuteistojo V. P. ir nuteistojo M. V. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5 ir 7 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti ir visą bausmės atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017-12-30 iki 2017-12-31.

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1,3,9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 50 MGL, t. y. 2500 Eur, bausmė, jas visiškai sudedant ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 50 MGL (2500 Eur) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019-08-29, 04.00 val. iki 2019-08-29, 16. 25 val., vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai (100 Eur).

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017-12-30 21 val. 20 min. iki 2017-12-31 16 val. 44 min.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017-12-30 iki 2017-12-31.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. A., M. V. ir V. P. nuteisti už tai, kad 2017 m. gruodžio 30 d. vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš anksto susitarę ir veikdami kartu, turint tikslą pagrobti svetimą turtą iš aptvertos teritorijos, iškeliant iš vyrių vartus, pateko į aptvertą teritoriją, po to, ištraukiant garažo durų rakinimo velkės dalį iš ąselės, esančios ant durų dalies, įsibrovė į P. M. priklausančias patalpas – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė jiems svetimą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas teisėtas savininkas) turtą, t. y. 1900 litrų dyzelino, kurio vertė 1577 Eur, kurį M. V. automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gabeno, o M. A. su V. P. automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiavo priekyje gabenamo pagrobto krovinio (dyzelino) iki kol 2017 m. gruodžio 30 d. apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini), buvo sustabdyti vienas po kito bei sulaikyti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė Daiva Armalienė prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. V. taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 straipsnio 2 dalį ir 5 dalį, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, o likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą atidėti M. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą motyvavo nurodydamas, jog M. V. po Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, iš dalies pakeisto Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. nuosprendžiu, 2019 m. vasario 21 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimi panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą pasiųstas atlikti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią pilnai atlikęs 2021-08-26 (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, ir po šiuo nuosprendžiu jam inkriminuotos veikos naujų nusikalstamų veikų nebuvo padaręs. Teismas pažymėjo, kad bausmės paskirtis yra ne tik nubausti asmenį ar atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas vyko keturis metus ir keturis mėnesius bei bylos nagrinėjimą daugiau nei metus laiko bei visų kaltinamųjų elgesį po šios nusikalstamos veikos padarymo, teismas nusprendė, kad visiems kaltinamiesiems, taigi, ir M. V., atidėjus bausmės vykdymą ilgesniam terminui jie bus sulaikyti nuo nusikaltimų darymo, pakankamai nubausti, ir jiems bus apribota galimybė daryti naujus nusikaltimus, jie laikysis įstatymų, nebenusikals, ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, bei padarė išvadą, kad yra visos sąlygos leidžiančios jiems taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, numatytą BK 75 straipsnio nuostatose. Teismas nurodė manantis, kad paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės užtikrins ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

2.2. Pažymi, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecija, todėl vertinamas kaip teismo teisė, o ne pareiga. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, galimas be realaus laisvės atėmimo. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Prokurorės teigimu, teismas nuosprendžiu atidėdamas bausmės vykdymą M. V. visų šių aplinkybių neįvertino, dėl ko nepagrįstai nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokį ydingą sprendimą, pasak prokurorės, teismas priėmė neįvertinęs bylos duomenų visumos vieningumo aspektu, dėl to BK 75 straipsnio taikymą motyvavo akcentuodamas, įvertindamas bei išskirdamas iš esmės tik aplinkybę, jog M. V. po šiuo nuosprendžiu jam inkriminuotos veikos naujų nusikalstamų veikų nepadarė ir ilgai vykusį bylos procesą. Nurodo, kad teismas vertindamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, visiškai nevertino to, jog M. V. teistas jau 7 kartus, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, nusikalto neišnykus teistumui, jam ankstesniu teismo nuosprendžiu buvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau nustatytų sąlygų ir įpareigojimų jis nepaisė, dėl ko bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, bei galiausiai visiškai neįvertino to, jog šis nuteistasis nedirba, nusikalstamų veikų nuosavybei darymas bei akivaizdi nepagarba kitų asmenų nuosavybei yra tapę įprastu šio asmens gyvenimo būdu. Pažymi, jog būtent M. V. buvo šio nusikaltimo iniciatorius ir organizatorius, o ikiteisminis tyrimas vyko ilgą laiką ir dėl to, kad šis asmuo buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir bausmės pagal 2016 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. nuosprendžiu, atlikimo, o sulaikytas (duomenys neskelbtini) ir išduotas Lietuvai pagal Panevėžio apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. išduotą Europos arešto orderį neatsisakė specialiosios taisyklės taikymo ir nesutiko būti persekiojamas už kitas nusikalstamas veikas, dėl ko buvo prašoma leidimo persekioti minėtą asmenį už šią nusikalstamą veiką. Prokurorės teigimu, paties M. V. veiksmai sąlygojo ilgą proceso trukmę. Mano, kad atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistajam M. V. paskirtos bausmės tikslai bus įgyvendinti netaikant realaus bausmės atlikimo.

3. Nuteistasis M. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują nuosprendį – dėl jam inkriminuojamos veikos jį išteisinti.

3.1. Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, teigdamas, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo jokios vagystės ir įsibrovimo, ir tai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Teigia, jog būtent byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu T. buvo sudarytas sandoris, kuris nors ir nebuvo teisėtas įstatymo požiūriu, tačiau sulaikytas dyzelinis kuras pas M. V. išnuomotame automobilyje atsirado būtent tokiu būdu, o ne kaip klaidingai konstatavo teismas, įvykdžius vagystę įsibraunant. Pažymi, jog tyrimo metu nebuvo bandoma nustatyti nurodyto asmens T. ir kitų su juo susijusių asmenų, įrodymai buvo renkami selektyviai, pasirinktinai, neiškeliant kitų tyrimo versijų, pritempiant jau esančias faktines aplinkybes prie lengvesnės ir patogesnės versijos, kas galimai suklaidino teismą ir apsunkino jam sprendimo priėmimą ir apkaltinamasis sprendimas dėl to yra neteisingas.

3.2. Teigia, kad teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Neteisėtas nuosprendis yra todėl, kad jis surašytas ir priimtas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis taip pat yra nepagrįstas, kadangi jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos netinkamai įvertintomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pažymi, jog nuosprendyje nurodytos veikos padarymo faktinės aplinkybės nepagristai pripažintos patikimomis, įrodytomis, jos išdėstytos neobjektyviai ir netiksliai. Pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisingos, nes jos padarytos išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių ir įrodymų, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, todėl ir teismo nurodyti įrodymai, neva patvirtinantys jo padarytą nusikalstamą veiką, nuosprendyje neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms.

3.3. Pažymi, jog įrodymus, kurių pagrindu šiuo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu, teismas nuosprendyje išdėstė nenuosekliai, neatskleidė visų išnagrinėtų teisme įrodymų visumos, taip pat nepilnai išanalizavo bei įvertino jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų svarbios aplinkybės, patvirtinančios išvadą, kad jis yra kaltas, nes faktiškai jis jokio nusikaltimo nepadarė. Tvirtina, kad teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias faktines aplinkybes, privalėjo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, kai pilnai įvertinami visi byloje esantys įrodymai. Kadangi teismas pilnai visų faktinių aplinkybių tinkamai neįvertino, tai ir teismo vienareikšmė išvada, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir dėl to yra kaltas, yra nepagrista, neobjektyvi ir neteisėta.

3.4. Nurodo, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų neatskleidė jokios informacijos, kurios pagrindu galima būtų daryti prielaidas apie kaltinamųjų rengimąsi nusikaltimui, įsilaužimą į aptvertą teritoriją, durų užrakto sugadinimą ir dyzelino pagrobimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant šią bylą kaltintojo iš esmės didžiąja dalimi buvo remtasi tik sulaikytų asmenų, tame tarpe ir jo užfiksuotais tariamais mobilaus ryšio telefoniniais pokalbiais ir jų išklotinėmis, tačiau visi kaltinamieji ir jis, viso proceso metu nuosekliai neigė, jog šie pokalbiai ir jų turinis yra jų bendravimo rezultatas ir jie negali komentuoti svetimų pokalbių. Teigia, kad nei tyrimo metu, nei teismo posėdžių metu, šios aplinkybės dėl pokalbių priklausomybės nebuvo išgrynintos ir nebuvo įrodyta, kad šiose pokalbiuose yra užfiksuoti būtent kaltinamųjų bendravimas. Prielaida apie kaltinamųjų įvykdytą svetimo turto pagrobimą, padaryta remiantis vien nepatikimais kriminalinės žvalgybos duomenimis, t. y. keletu įrašytų telefoninių pokalbių, slapta klausantis galimai vieno iš kaltinamųjų bendravimo mobiliuoju telefonu. Paimtos iš kaltinamųjų SIM kortelės su telefoninių pokalbių įrašais ir asmenimis visiškai nesusietos, juolab jos apskritai dingusios.

3.5. Pažymi, jog byloje buvo sunaikinti pagrindiniai daiktiniai įrodymai, iš sulaikytų asmenų paimtos aptariamos mobilių telefonų SIM kortelės, kurios galėtų ir turėtų įrodyti Kriminalinės žvalgybos metu nustatytų kontroliuojamų abonentų numerių priklausomybę, pasiklausimo metu įrašytų pokalbių autentiškumą ir jų ryšį su nuteistaisiais asmenimis. Tokiu būdu įrodymai, kuriais rėmėsi prokuratūra palaikant kaltinimą teisme ir teismas, kuris surašė tokį nuosprendį, apelianto teigimu, netenka savo prasmės, nes jie nieko neįrodo ir šių įrodymų neįmanoma paliesti ir patikrinti ir tuo labiau bandyti paneigti ar nuo jų apsiginti. Teigia, kad objektyviai vertinant šių užfiksuotų pokalbių turinį, susidaro aiški nuomonė, jog asmenys, kurių klausomasi, iš esmės tikisi ir žino, jog jų yra klausomasi, keikiasi, kalba visokius niekus, juokus, ir akivaizdžiai nerimtus dalykus dėl ko pokalbių turinys, kaip įrodomoji medžiaga, vertintinas labai atsargiai ir kritiškai, šie pokalbiai nieko neįrodo ir jų įrodomoji galia yra visiškai nepakankama atitinkamoms išvadoms padaryti, o tuo labiau nuteisti.

3.6. Nurodo, kad jis nuo pat pirmos tyrimo, o vėliau ir teismo dienos nuosekliai nurodė, kad jokios vagystės nei jis, nei su juo kartu sulaikyti asmenys, neįvykdė jokių įsibrovimų, neplanavo, nevykdė, o tiesiog bandė užsidirbti pajamų iš galimai nelegalių sandorių dėl akcizinių prekių perpardavimo, tai byloje nustatyta aplinkybė. Jis atkakliai ir nedviprasmiškai reikalavo policijos tyrėjos, vėliau teismo, imtis priemonių nustatant asmenį vardu T., iš kurio jis pirko „nelegalų“ dyzelinį kurą. Tas reikalavimas buvo ne šiaip kokia gynybinė versija, o faktinė aplinkybė, apie kurią byloje mini ir kiti liudytojai, su kuriais jis neturi jokio ryšio ir jų net nepažįsta. Apelianto teigimu, šios svarbios faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos byloje, nebuvo visai tiriamos ir jų pagrindu nebuvo priimti atitinkami sprendimai, nebuvo ieškomas T., galintis patvirtinti šiuos sandorius, kas nepagristai apsunkino jam galimybes tinkamai apsiginti nuo nepagristų kaltinimų.

3.7. Teigia, kad nuosprendyje yra nurodoma, jog jis kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad viskas vyko prieš 5 metus. Jį kaltina tuo, ko jis nepadarė. Šios nusikalstamos veikos nepadarė. Nurodo, kad iš kalbų jis sužinojo, kad asmuo vardu T., (duomenys neskelbtini), pigiau pardavinėja dyzelinį kurą. Tuo metu jis dirbo (duomenys neskelbtini) pas ūkininką. T. telefono numerį jam davė E. iš (duomenys neskelbtini). Per programėlė Messenger susisiekė su T.. Jis už dyzeliną prašė 500 Eur už toną. Susiekė su T. ir su juo susitarė dėl 2 tonų pirkimo. Sulaikymo dienos vakare jis atvažiavo prie kavines „(duomenys neskelbtini)“. Draugų paprašė pagalbos, kad jį palydėtu, nes nesiorientavo (duomenys neskelbtini). Už kavinės „(duomenys neskelbtini)“ nuvažiavo apie 5 km. Jis važiavo savo nuomotu autobusiuku. Kai nuomojosi autobusiuką jis nesakė, kad dyzelinui vežti, nes niekas nenori dėl smarvės nuomoti. Pažįstamas V. P. jau buvo vietoje, kur jie ir susitarė susitikti dėl palydėjimo. Palydos prašė, nes nežinojo kelio ir dėl pagalbos kelyje, jeigu kas kelyje atsitiktu.

3.8. Taip pat teigia, kad nuosprendyje nurodoma, jog jis atvažiavo (duomenys neskelbtini) markės automobiliu juodos spalvos. Tada V. P. paėmė apelianto mikroautobusą, nuvarė kur reikia ir pripylė degalų. Tačiau pažymi, jog tokių parodymų nedavė, jis teigė, kad būtent T. atvažiavo (duomenys neskelbtini) automobiliu į susitikimą tą vakarą, į aikštelę prie garažų, tada pats T. sėdo į jo išnuomotą mikroautobusą ir nuvykęs į savo garažą, kur laikė nelegalų dyzeliną, viską sutvarkė, pripylė ir grįžo atgal į aikštelę. Tada T. paėmė iš jo pinigus už prekę ir išvyko. Pažymi, jog jis nurodė, kad su T. gyvai susitiko tik du kartus – prieš susitariant ir tą naktį. Sandėris vyko prie sandėlių, kur yra žvyruota aikštele. Suprato, kad dyzelis nelegalus, tačiau kuro nevogė. Degalus jis nusipirko ir gabeno parduoti pažįstamam, jį už kokių 10–12 km link (duomenys neskelbtini) miškų sulaikė pareigūnai.

3.9. Apeliantas taip pat nurodo, kad V. P. žinojo iš anksčiau. Kadangi V. P. moka boksuotis, tai paprašė parodyti jo kelią į (duomenys neskelbtini) ir galimai apgintu. Jis nurodė, kad M. A. tą dieną pamatė pirmą kartą. Jis ne vietinis, todėl kai kurių asmenų nepažįsta. Važiavo tik vieną kartą. Byloje užfiksuotus pokalbius nekomentuoja, nes jie nėra jo, iš jo nepaėmė jokių SIM kortelių ir jis negali paaiškinti byloje užfiksuotų pokalbių turinio. Pažymi tai, kad jam pateiktų susipažinti telefoninių pokalbių turinys nieko nepasako nei apie vagystę, nei apie pasiruošimą.

3.10. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarė išvadą neturėdamas tam jokio faktinio pagrindo, t. y. nuosprendyje nėra nieko pasisakyta, kokius vaidmenis atliko kaltinamieji vykdant vagystę, kokiu būdu (konkrečiai kas ir kokiais aktyviais ar pasyviais veiksmais) buvo neva įsibrauta į garažą, kas laužė vartus, garažo duris, kas krovė ir pylė kurą, ar buvo pasidalinta vaidmenimis ir pan. Teigia, kad tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatyta, kokius konkrečius veiksmus atliko kaltinamieji, ar nusikalstamą veiką padarė kelyje sulaikyti asmenys, t. y. nei vagystė nei įsibrovimas nebuvo įrodyti.

3.11. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, dėl ko nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pažymi, jog asmens kaltė gali būti pripažįstama tik neginčijamų įrodymų visuma, o visos abejonės turi būti pašalinamos arba vertinamos kaltinamojo naudai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė tik tam tikromis objektyviomis veikos padarymo aplinkybėmis, visiškai neįvertindamas nei jo, nei kitų kaltinamųjų nurodytų aplinkybių ir duotų parodymų, iš kurių daugiau matyti, kad jis nepadarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Pažymi ir tai, kad jo veiksmuose nebuvo būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamą žalos padarymą. Visos šios aplinkybės, pasak apelianto, neginčijamai rodo, kad byloje surinkti įrodymai ištirti netinkamai ir jis nuteistas nepagrįstai.

3.12. Teigia kad jis viso proceso metu neigė bet kokį nusikalstamą sumanymą pagrobti dyzelinį kurą. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kokiomis aplinkybėmis buvo sulaikyti nuteisti asmenys, kas buvo pas juos rasta, kaip vėliau buvo apžiūrėtas garažas, iš kur ir buvo įsigytas kuras, t. y. buvo iš dalies nustatytos faktinės aplinkybės, kurių jis neneigė. Tačiau jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad dyzeliną pirko iš T., tai darė turėdamas tikslą perparduoti jį savo pažįstamam ir uždirbti. Mano, jog nėra pagrindo netikėti tokiais jo parodymais, kuriuos iš esmės patvirtino ir kiti kaltinamieji ir kurie yra nuoseklūs, papildantys vieni kitus. Šiuos jo parodymus, kad buvo asmuo T., kuris ir organizavo šio kuro laikymą garaže, taip pat patvirtina liudytojų parodymai. Teigia, kad teismas ir prokuratūra nepaneigė dyzelinio kuro pirkimo sandorio, T. buvimo ir kitų svarbių šio sandorio aplinkybių, o tai turi būti pagrindas abejoti kitais byloje surinktais ir teismo apkaltinamaisiais pripažintais įrodymais. Pažymi tai, kad patys liudytojai teisminio proceso metu viešai suabejojo įsibrovimo versiją, nurodydami, kad garažai apleisti, seni, garažo vartai buvo supuvę, užraktai nebuvo tvarkingi, garažo vartų vyriai išklerę, pati teritorija nebuvo užtveriama ir į ją galima buvo pateikti laisvai tiek dieną, tiek naktį, jokių saugos sistemų nebuvo, teritorijos niekas nesaugojo.

3.13. Pažymi, jog jis iš dalies pripažino, kad kartu su kitais kaltinamaisiais dalyvavo galimai nelegaliame kuro pirkimo sandoryje, tačiau jokio sumanymo vogti neturėjo, ką patvirtina tiek jų teisme duoti parodymai, tiek kita bylos medžiaga. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nuosekliai žodžiu teigė, kad neturėjo jokios tyčios ar tikslo įsibrauti ir pagrobti kurą ir žino, kad tokio tikslo nebuvo ir pas kitus kaltinamuosius, jie tokio tikslo niekada neturėjo ir apie tai nebuvo jokios kalbos. Šiuo atveju jo padarytos veikos tikslas turi lemiamą reikšmę atskleidžiant jo tyčios turinį.

3.14. Atkreipia dėmesį į tai, kad vagystė turi materialiąją nusikaltimo sudėtį, kuri apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes, dėl to šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būtina, kad asmuo ne tik tyčia paimtų svetimą turtą, bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti. Pagal konstrukciją ši nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kaltininko tyčia turi apimti ne tik pačią veiką bet ir jos sukeltus padarinius. Pažymi, jog tyrimo metu nebuvo nustatytas nukentėjęs asmuo, t. y. dyzelinio kuro savininkas ir todėl nebuvo nustatyta galimai padaryta žala, t. y. nebuvo nustatytos pasekmės ir konkretūs padariniai dėl inkriminuotos veikos, kas yra būtina. Teigia, kad jo veiksmai nesukėlė grobimui būdingų padarinių, t. y. nukentėjusiajam nekilo žala dėl turto netekimo, jis negavo jokios naudos dėl padarytos veikos ir jo veikoje nebuvo nustatyta tyčios pagrobti svetimą turtą, jis nesiekė, kad kuro savininkui būtų padaryta žala. Apelianto teigimu, šioje byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis užvaldė turtą ir jį pagrobė, jog jis ar kiti nuteistieji buvo įvykio vietoje (garaže ir prie jo) bei nėra įrodymų paneigiančių, kad T. vairuojamas mikroautobusas buvo ten nuvairuotas, todėl galėjo likti jo padangų protektoriaus žymės ir pan.

3.15. Apelianto įsitikinimu, teismas nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigia, kad teismas nesilaikė BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, pagal kurią visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

Šalies argumentai

4. Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį –išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Taip pat prašo priteisti jam patirtas išlaidas teisinei pagalbai dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

4.1. Teigia, kad jis kaltės nepripažino ir iki šiol nepripažįsta. Tą dieną jam paskambino M. V., paprašė palydėti jį iki (duomenys neskelbtini). Jie nuvyko į (duomenys neskelbtini) pasiimti „autobusėlį“, kurį M. buvo išsinuomojęs, nes norėjo parsivežti „saliarkos“. Važiuojant iš (duomenys neskelbtini), M. paprašė jo vakare atvažiuoti prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, o paskui parodyti kelią iki (duomenys neskelbtini). Jie kartu su M. jo automobiliu nuvažiavo iki kavinės „(duomenys neskelbtini)“, tiksliau netoli (duomenys neskelbtini) pastatų. Ten jų laukė M. V.. Jiems važiuojant link (duomenys neskelbtini) sustabdė policijos pareigūnai. Su M. V. ir M. A. yra draugai. M. A. pažįsta 12 metų, o su M. V. dalyvavo (duomenys neskelbtini) turnyruose. M. V. jau seniai buvo sakęs, kad jis turi „saliarkos“, ir jam pardavė minėto kuro. Jis niekada nebuvo toje vietoje, iš kurios galimai buvo pavogtas kuras, nieko nesaugojo ir jokiuose nusikalstamuose veiksmuose nedalyvavo. Baudžiamojoje byloje pateikti pokalbių įrašai yra ne jo. Savo dalyvavimą nusikalstamuose veiksmuose neigia visa apimtimi.

4.2. Apeliantas nesutinka su jam inkriminuota nusikalstama veika, tvirtindamas, kad nuosprendis priimtas remiantis išimtinai baudžiamojoje byloje apklaustų ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų prieštaringais parodymais, paaiškinimais, kurie yra netikslūs, subjektyvūs ir dirbtinai susieti su jo asmeniu. Nurodo, kad liudytojas D. L. parodė, kad jis, V. P., jam yra nepažįstamas ir apie dyzelinio kuro vagystę jis nieko nežino. Teigia, kad liudytojas A. M. parodė, kad pažįsta tik M. A., kuris patvirtino, kad pernuomojo garažą asmeniui vardu T. ir jis tame garaže laikė neaiškios kilmės dyzelinį kurą. Įvažiavimas į garažo teritoriją buvo nerakinamas, o garažo vartai buvo stipriai papuvę, tad ten galėjo patekti bet kas. Jokių įsilaužimo žymių nematė. Liudytojas P. M. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Jis išnuomojo garažo patalpas A. M. ir žinojo, kad ten buvo laikomas kuras, tačiau jo kilme nesidomėjo. Buvo nustebęs, kad tokioje apleistoje patalpoje buvo laikomas toks didelis kiekis dyzeline. Pažymi, jog nei vienas liudytojas jo nepažįsta, nėra jo matę ir nenurodė jo nusikalstamų veiksmų.

4.3. Apelianto teigimu, baudžiamojoje byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teigia, jog baudžiamojoje byloje pateikti garso įrašai iš mobilaus ryšio SIM kortelių nėra susieti su juo, nes visi trys kaltinamieji neigia, kad tai jiems priklausančios SIM kortelės ir kad įraše girdimi balsai yra jų. Pažymi, jog šios aplinkybės negalėjo patvirtinti ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Taip pat pažymi, kad bylos medžiagoje nėra nustatyta telefoninių pokalbių lokacija, o pokalbio turinyje yra aiškiai girdima, kad pokalbio dalyviai juokauja bei supranta, kad jų pokalbių yra klausomasi. Teigia, kad baudžiamojoje byloje liudytoju apklaustas A. M. parodė, kad į garažo teritoriją galima patekti trimis įvažiavimais, iš kurių vienas yra nerakinamas, o paties garažo durys yra iš pūvančio, apgriuvusio medžio. Norint patekti į garažo patalpas, nereikia atlikti jokių įsilaužimo veiksmų, t. y. kelti vartus iš vyrių ar laužti juos su laužtuvu. Pasak apelianto, byloje nustatyta, kad į garažo patalpas buvo galima tiesiog užeiti bet kam, kas to panorėjo. Nurodo, kad byloje apklausti pareigūnai negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių vyko į įvykio vietą ir buvo pradėta rinkti žvalgybinė informacija. Priešingai nei teigia pareigūnai, balso įrašuose nei vienas iš pokalbio dalyvių neužsimena nei apie planuojamą nusikaltimą, nei apie laužtuvą, nei apie dyzelinį kurą, nepateikiamos jokios datos ir/ar adresai. Nei vienas iš pareigūnų negalėjo paaiškinti: 1) kaip sužinojo apie nusikalstamos veikos organizavimą; 2) kodėl būtent jie ėmėsi tirti vagystę; 3) kodėl jie neieškojo ir nerado visų liudytojų nuosekliai nurodomo kuro savininko vardu T.; 4) kodėl ši baudžiamoji byla pasiekė teismą tik po 5 metų (įvykio data apie kurią pareigūnai jau žinojo buvo 2017-12-30). Pažymi, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, nebuvo nustatytas nukentėjęs asmuo. Teigia, jog jis nuosekliai tvirtino, kad pirko kurą iš M. V., todėl jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios.

4.4. Nurodo, kad BK 178 straipsnis numato, kad asmuo gali kreiptis teisinės gynybos tais atvejais, kai yra pagrobiamas jo turtas, todėl šiuo atveju yra būtina nustatyti, kas yra pavogto turto teisėtas turėtojas, o jo nenustačius, negali būti konstatuojamas vagystės faktas. Pažymi, jog M. V. patvirtino, kad iš jo dyzelinį kurą pirko jis (V. P.), kas patvirtina, jog įvyko šalių sandoris, dėl kurio teisėtumo jam nekilo jokių abejonių.

4.5. Pažymi, jog nuo įvykio praėjo 5 metai, nukentėjusysis nenustatytas, dyzelinio kuro savininkas nenustatytas, nei vienas iš liudytojų jo nepažįsta ir jo niekada nematė įvykio vietoje. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis buvo garaže, kuriame buvo laikomas niekam nepriklausantis dyzelinis kuras, jog byloje pateikti duomenys ir jo nuoseklūs parodymai patvirtina, kad jis pirko kurą iš M. V..

4.6. Apelianto teigimu, remiantis Senato nutarimo Nr. 52 punktu Nr. 4, kuriame Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimų baudžiamosiose bylose yra konstatavęs, kad daiktai, kurie išimti iš apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota, nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal BK 178 straipsnį. Tokių daiktų pagrobimas kvalifikuotinas pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius (specialias normas). Atsižvelgiant į tai, pasak apelianto, garaže rastas didelis kiekis kuro neabejotinai yra išimtas iš apyvartos, todėl šis objektas negali būti BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyku. Mano, kad nesant vagystės dalyko ir nesant nukentėjusiojo, nėra visų būtinų jam inkriminuotos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, todėl jis išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

4.7. Apelianto nuomone, teismas neatliko išsamaus bei visapusiško įrodymų tyrimo ir daugybę baudžiamojoje byloje kilusių abejonių vertino jo nenaudai, tokiu būdu pažeisdamas BPK 1 straipsnį, 2 straipsnį, 20 straipsnio 5 dalį bei in dubio pro reo principą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, nenustatė jokių kaltės požymių, rėmėsi savo spėjimais, kuriuos aiškino nepatikrintomis aplinkybėmis, iškraipydamas faktus ir visų baudžiamojoje byloje egzistuojančių abejonių gausą vertino jo nenaudai.

4.8. Pažymi ir tai, kad susipažinęs su nuosprendžiu pastebi akivaizdų pirmosios instancijos teismo šališkumą, pasireiškusį: 1) išankstiniu teismo nusistatymu jo atžvilgiu; 2) išankstiniu teismo palankumu prokurorei ir pareigūnams; 3) nuosprendžio motyvais, kuriuose akivaizdu, kad teisėja tirdama įrodymus, juos aprašydama nuosprendyje bei vertindama, parodė šališkumą, nes nuosprendyje įrodymus išdėstė selektyviai, atsirinkdama tik tuos, kurie pagrindžia kaltinimo versiją gynybai palankius įrodymus nutylėdama, jų nenurodydama nei nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nei motyvuojamojoje dalyje. Apelianto nuomone, dalis nuosprendyje nurodytų įrodymų yra iškraipyta, teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, palankūs tik kaltinimo versijai. Mano, kad jo kaltė baudžiamojoje byloje nėra įrodyta, todėl jis dėl jam inkriminuotos veikos išteisintinas.

5. Nuteistojo M. A. gynėjas advokatas G. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. A. dėl jam inkriminuojamos veikos išteisinti. Taip pat nurodo, jog nepagrįstai konfiskuota M. A. priklausanti transporto priemonė.

5.1. Nurodo, kad kaltinimo dalis, kurioje kalbama apie dyzelino gabenimą, tariamą lydėjimą ir kaltinamųjų sulaikymą, kaltinimui neturi jokios reikšmės, nes tariama vagystė turėtų būti baigta nuo to momento, kai dyzelinas užvaldomas ir jį pagrobę asmenys gali juo disponuoti pagal savo valią. Pažymi, jog nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimas yra visiškai kita veika, kuri su šia baudžiamąja byla neturi nieko bendro. Teigia, kad visiškai nesuprantama, kaip su šia byla sietinas M. A. automobilis „(duomenys neskelbtini)“, važiavęs priekyje automobilio, kuris vežė tariamai pagrobtą dyzeliną. Gynėjas kelia klausimą, kokie bylos duomenys leidžia teigti, kad šis daiktas buvo naudojamas uždraustai veikai vykdyti ir kaip konkrečiai jis buvo panaudotas. Nurodo, kad automobilyje rasti daiktai bei dyzelino kvapas niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog M. A. ir jo automobilis dalyvavo vykdant vagystę.

5.2. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas iš nuteistųjų niekada nepripažino, jog turėjo tikslą bei buvo susitarę kartu pagrobti svetimą turtą, jog byloje nenustatytas nukentėjęs asmuo. Gynėjo teigimu, liko nenustatyta ir tai, ar kam nors padaryta turtinė žala. Gynėjas taip pat kelia klausimą, jeigu dyzeliną M. V. iš tiesų pirko iš asmens, kurį tas įsigijo neteisėtu būdu, ar tuo atveju kaltinamieji turi atsakyti už kito asmens padarytą nusikalstamą veiką. Teigia, kad prielaida apie kaltinamųjų įvykdytą svetimo turto pagrobimą buvo padaryta remiantis vien kriminalinės žvalgybos duomenimis –slapta klausanti V. P. telefoninių pokalbių keletas įrašytų telefoninių pokalbių. Pažymi, jog paimtos iš kaltinamųjų SIM kortelės su telefoninių pokalbių įrašais nesusietos, jos apskritai dingusios (per klaidą sunaikintos). Taip pat teigia, kad vertinant galimai M. V. ir V. P. pokalbių turinį, susidaro nuomonė, kad šie asmenys tikisi, jog jų yra klausomasi, kalba visokias „blevyzgas“ ir juokus, dėl ko pokalbių turinys, kaip įrodomoji medžiaga, vertintinas labai kritiškai.

5.3. Pažymi, jog nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų neatskleidė jokios informacijos, kurios pagrindu galima būtų daryti prielaidas apie kaltinamųjų rengimąsi nusikaltimui, įsilaužimą į aptvertą teritoriją, durų užrakto sugadinimą ir dyzelino pagrobimą. Apklaustų byloje policijos pareigūnų parodymai taip pat prieštaringi, todėl vertintini kritiškai.

5.4. Gynėjo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą.

6. Teismo posėdyje prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo M. A. gynėjo advokato G. G., nuteistųjų V. P. ir M. V. apeliacinius skundus atmesti, gynėja advokatė Sofija Kručienė prašė nuteistojo M. V. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. P. ir jo gynėja advokatė Violeta Savickienė prašė nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis M. A. ir jo gynėjas G. G. prašė gynėjo apeliacinį skundą ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės, nuteistojo M. A. gynėjo advokato G. G., nuteistųjų V. P. ir M. V. apeliaciniai skundai atmestini

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

8. Nuteistojo M. A. gynėjas, nuteistieji V. P. ir M. V. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai juos nuteisė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl prašo skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį panaikinti ir nuteistųjų M. A., V. P. ir M. V. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniu skundu M. A. gynėjas taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria konfiskuota M. A. priklausanti transporto priemonė. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su M. V. taikytu bausmės vykdymo atidėjimu, todėl prašo nuosprendžio dalį, kuria M. V. taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas, panaikinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad M. A. gynėjo, nuteistųjų V. P. ir M. V. esminiai apeliacinių skundų argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvavimu, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl kiekvieno apeliacinio skundo nepasisakys, išskyrus tik dėl M. A. priklausančios transporto priemonės konfiskavimo ir prokurorės apeliacinio skundo.

Dėl įrodymų vertinimo

9. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų ir jų gynėjų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

10. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo M. A. gynėjo, nuteistųjų V. P. ir M. V. apeliacinių skundų argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. A., V. P. ir M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog jie iš anksto susitarę ir veikdami kartu, turint tikslą pagrobti svetimą turtą iš aptvertos teritorijos, iškeliant iš vyrių vartus, pateko į aptvertą teritoriją, po to, ištraukiant garažo durų rakinimo velkės dalį iš ąselės, esančios ant durų dalies, įsibrovė į P. M. priklausančias patalpas – garažą, iš kurio pagrobė jiems svetimą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas teisėtas savininkas) turtą – 1900 litrų dyzelino. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus.

11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. V., V. P. ir M. A. kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačius nuteistuosius, liudytojus P. M., A. M., policijos pareigūnus A. M., M. J., G. V., ištyrė rašytinius bylos duomenis, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų kaltę dėl įvykdytos vagystės rėmėsi vien tik Kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis. Iš (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutarties turinio matyti, kad buvo sankcionuoti V. P. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio slapta kontrolė ir fiksavimas nuo 2017-11-28 iki 2018-02-27. Iš 2018-12-03 Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad naudojant technines priemones specialia tvarka, buvo atliekama V. P. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas laikotarpiu nuo 2017-11-28 iki 2017-12-30. Taigi priešingai nei tvirtina apeliantai, Kriminalinės žvalgybos metu išslaptinti tyrimui reikšmingi V. P. pokalbius ir SMS pranešimus pripažino įrodymais, gautais teisėtu būdu. Pažymėtina, kad vykdytos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuota reikšminga tyrimui informacija buvo surašyta 2018-11-23 Nr. (duomenys neskelbtini)pokalbių suvestinėje, kuri 2018-11-26 (duomenys neskelbtini) aktu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išslaptinta. Pokalbių suvestinėje nurodytas pokalbių kontrolės laikas, telefono numeris kuriuo naudojasi V. P., data, laikas, kas ir kam skambino, pašnekovų ir SMS trumpųjų žinučių siuntėjų numeriai, žinučių tekstai. Nuo 2017-12-04 iki 2017-12-30 pokalbių suvestinėje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota informacija, kai V. P. su M. V. ir M. A. tariasi dėl dyzelinio kuro (pokalbio metu dažnai įvardijamo skysčiu) vagystės iš patalpų Telšių rajone. Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, jog pokalbių suvestinėse užfiksuotų pokalbio metu asmenys aptaria nusikalstamai veikai skirtos transporto priemonės – krovininio autobusiuko ar priekabos įsigijimo, išsinuomojimo galimybes, skysčių perpumpavimui skirtos įrangos įsigijimo galimybes, taip pat kalba apie talpas, kurias būtų galima pakrauti į krovininį autobusiuką ar priekabą, o vėliau į jas perpumpuoti dyzelinį kurą. V. P. su M. V. taip pat kalba apie tai, kad vykdant nusikalstamą veiką bus reikalingas geras laužtuvas ar kitas įrankis spynai išlaužti. Suvestinėje taip pat užfiksuota informacija apie tai, kad vietą, kurioje yra laikomas pagrobti planuojamas dyzelinis kuras, iš savo gyvenamosios vietos mato M. A., kuris taip pat ruošiasi prisidėti vykdant nusikalstamą veiką. M. A. perduoda V. P. informaciją apie tai, kiek pilnų dyzelinio kuro talpyklų yra likę planuojamoje apvogti patalpoje. Kontrolės metu užfiksuota informacija apie tai, kad V. P. pats keletą kartų buvo nuvykęs apžiūrėti kiek patalpose yra likę pilnų dyzelinio kuro talpyklų. Kontrolės metu nustatyta, kad visi trys asmenys laukė, kol patalpose, kuriose planuojama įvykdyti nusikalstamą veiką, bus reikiamas dyzelinio kuro kiekis. Taigi šie duomenys gauti teisėtu būdu ir atitinka BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyje įrodymams keliamus reikalavimus, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos aptariamus duomenis įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas M. V., V. P. ir M. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.

13. Be to, kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis patvirtina ir gauta informacija iš elektroninių ryšių paslaugas teikiančių bendrovių apie mobiliųjų ryšių telefonų, kurių abonentai Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu V. P., (duomenys neskelbtini), priklausančiu M. V., (duomenys neskelbtini), priklausančiu V. P., įeinančių ir išeinančių pokalbių išklotinių laikotarpiu nuo 2017-10-23 iki 2018-05-06 (7 t., b. l. 53-54). Minėtose išklotinėse užfiksuota, kad nuteistieji nurodytu laikotarpiu labai intensyviai bendravo mobiliaisiais telefonais tarpusavyje, o tai tik dar kartą patvirtina anksčiau aptartus kriminalinės žvalgybos metu vykdytos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo metu užfiksuotus pokalbius.

14. Kaip nurodė liudytojai A. M., M. J. ir G. V., jog pagal gautą Kriminalinės žvalgybos informaciją, kad planuojama įvykdyti dyzelino vagystę, (duomenys neskelbtini) jie pastebėjo du, vienas paskui kitą važiuojančius automobilius, kuriuos sustabdžius, mikroautobuse buvo rastos plastikinės talpos su dyzelinu. Kaip nurodė liudytojas A. M., priekyje pirma važiavo lengvasis automobilis „(duomenys neskelbtini)“, kurį kaip vėliau paaiškėjo vairavo M. A. ir kartu su juo buvo V. P., o paskui lengvąjį automobilį važiavo krovininis mikroautobusas „(duomenys neskelbtini)“, kurį vairavo M. V., ir kuriame buvo sudėtos plastikinės talpos su dyzelinu.

15. Nors nuteistieji neneigia, kad jie buvo sulaikyti policijos pareigūnu, jog M. V. vairuojame automobilyje plastikinėse talpose buvo vežamas dyzelinas, tačiau kategoriškai neigia, kad įsibrovę į patalpą įvykdė vagystę. Tačiau šią nuteistųjų keliamą versiją paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Kaip nurodė liudytojas A. M., kad iš gautos kriminalinės žvalgybinės informacijos paaiškėjo, jog dyzelinis kuras galėjo būti pavogtas iš uždaros teritorijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) Taip pat liudytojas nurodė, kad telefonu susisiekus su teritorijos savininku P. M., buvo nustatyta, jog buvo įsibrauta į jam priklausantį, piliečiui A. M. nuomojamą garažą. Liudytojas G. V. taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini), kur yra kaip ir garažų masyvas, buvo iškelti masyvūs metaliniai vartai ir atremti į stovą. Taip pat buvo padaryta ir su garažo durimis. Tai, kad buvo iškelti vartai, išplėštos durys, buvo sugadinta spyna, apgadinti užraktai, nurodė ir liudytojas P. M.. Jis parodė, kad garažą jis buvo išnuomojęs A. M.. Raktas nuo pakabinamos spynos yra tik vienas ir jis yra pas A.. Visa įmonės teritorija aptverta metaline tvora, kurios pagrindiniai vartai yra nerakinami, o tik uždaromi, kiti dveji vartai, esantys šonuose yra nuolatos užrakinami ir raktai yra pas jį. Taigi liudytojas P. M. patvirtino, kad A. M. išnuomotas garažas yra aptvertoje teritorijoje ir buvo rakinamas.

16. Apžiūros protokole ir jo priede (fotolentelėse) užfiksuoti duomenys patvirtina nuteistiesiems pareikštame kaltinime nurodytą aplinkybę, jog į aptvertą teritoriją buvo įsibrauta iškeliant iš vyrių vartus, po to ištraukiant garažo durų rakinimo velkės dalį iš ąselės, esančios ant durų dalies, buvo įsibrauta į P. M. priklausančias patalpas – garažą, (duomenys neskelbtini), kuriame buvo sustatytos 24 plastikinės 1000 l talpos ir jose, išskyrus talpas Nr. 4, 9, 18, buvo pripilta skaidraus skysčio, t. y. kaip nustatyta byloje, dyzelino.

17. Tai, kad nuteistieji M. V., V. P. ir M. A. buvo įvykio vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir būtent jie įsibrovė į P. M. priklausančias patalpas ir iš ten pavogė plastikinėse talpose esantį dyzeliną, patvirtina ir 2018-02-08 Lietuvos teismo ekspertizės specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad didelė tikimybė, jog dyzelino pavyzdžiai Nr. 4 Nr. 8, Nr. 15, Nr. 17 ir Nr. 20, paimti (duomenys neskelbtini), ir dyzelino pavyzdys Nr. 2, rastas automobilyje ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) turi bendrą kilmės šaltinį. Be to, aplinkybes, kad būtent nuteistieji įsibrovė į garažą iš kur pagrobė dyzeliną, patvirtina ir įvykio vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ties garažo durimis matomi drėgni automobilio padangų pėdsakai, kurie užfiksuoti nuotraukoje ir kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės padangos protektoriaus pėdsakas užfiksuotas tirti pateiktoje nuotraukoje yra paliktas tos pačios rūšies padangomis, kaip ir tirti pateiktose nuotraukose užfiksuotas automobilio ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės padangos. Taip pat įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotas matomas automobilio padangos protektoriaus pėdsakas, kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra paliktas tos pačios rūšies padangomis, kaip ir tirti pateiktose nuotraukose užfiksuotas automobilio ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės padangos. Avalynės pėdsako fragmentas, užfiksuotas įvykio vietoje, kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas tos pačios rūšies avalyne, kaip ir tirti pateikti iš M. A. automobilio ,, (duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paimti batai.

Žemesnės instancijos teismas

18. Nors apeliantai tvirtina, kad dyzeliną pirko iš T., jie į jokias patalpas neįsibrovė ir dyzelino nevogė, tačiau šią jų versiją paneigia liudytojo A. M. nurodytos aplinkybės. Liudytojas patvirtino, kad prieš šventes T. jam atidavė raktą nuo garažo, teigė, kad garažo durys nors ir buvo papuvusios, tačiau tvirtino, kad garažo duris visgi buvo rakinamos pakabinama spyna. Liudytojas taip pat nenurodė, kad būtų matęs teritorijoje, kurioje buvo jo nuomojamas garažas, kokių nors įsilaužimo žymių.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą konstatuoja, jog yra nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji M. V., V. P. ir M. A. bendrininkavimo požymiai realizuojant BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Byloje buvo nustatytas ir nuteistųjų susitarimas padaryti jiems inkriminuotą veiką, jų tyčios bendrumas, kai jie kartu važiavo į vietą, kurioje nelegaliai buvo laikomas dyzelinas, bendrais veiksmais šalino kliūtis, t. y. iškėlė iš vyrių vartus, taip patekdami į aptvertą teritoriją, po to ištraukdami garažo durų rakinimo velkės dalį iš ąselės, esančios ant durų dalies, įsibrovė į P. M. priklausantį garažą ir iš ten pagrobė neteisėtai laikomą, tačiau jiems svetimą turtą – dyzeliną.

20. Esant šių duomenų visumai, įvertinus juos aukščiau aptartų faktinių aplinkybių kontekste, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji M. V., V. P. ir M. A. suvokė vagiantys svetimą turtą. Išanalizuoti byloje įrodymai patvirtina, kad nuteistųjų veiksmai buvo suderinti ir tikslingi, jiems inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta bendrininkų grupėje, visi trys asmenys suprato vienas kito veiksmus ir vienas kitą palaikė bei siekė bendro tikslo, t. y. kartu pavogti kaltinime nurodytą turtą – dyzeliną. Tokiu būdu, pagrindo abejoti nuteistųjų veiksmų teisiniu vertinimu nėra. Pirmosios instancijos teismas įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, apeliantų neteisėtų veiksmų atitikimas BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams yra visiškai įrodytas ir abejonių nekelia, todėl daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistųjų atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistiesiems skirtų bausmių

21. Apeliaciniuose skunduose bausmių dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniais skundais prašoma nuteistuosius išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

22. Pirmosios instancijos teismas nenustatė M. V., V. P. ir M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). Skirdamas bausmę M. V., V. P. ir M. A. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nustatytas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad jie padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), siekdami neteisėtai gauti pinigų, į kaltininkų asmenybes – M. V. teistas 7 kartus, iš jų ir už nusikaltimus nuosavybei, nedirbantis, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka; V. P. teistas 3 kartus, nusikalto teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, dirbantis; M. A. teistas 3 kartus, nusikalto teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, dirbantis.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistųjų V. P. ir M. A. atžvilgiu bus pasiekti jiems už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis nustatytas mažesnis nei sankcijoje numatytos parinktos bausmės vidurkis, o M. V., atsižvelgiant į tai, jog jis buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, organizatorius, paskyrė laisvės atėmimo bausmę artimą vidurkiui. Pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems M. V., V. P. ir M. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti paskirtų bausmių dydžius, ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems M. V., V. P. ir M. A. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių nėra pagrindo.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek BK 178 straipsnio 2 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) sankcijoje, tiek ir šiuo metu galiojančioje BK 178 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) sankcijoje, už svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Taigi BK 178 straipsnio pakeitimai šiuo nagrinėjamu atveju įtakos neturi nei veikos kvalifikacijai nei bausmės skyrimui.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

26. Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria M. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, teigdama, kad teismas visiškai nevertino, jog M. V. teistas 7 kartus, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, nusikalto teistumui neišnykus, nedirba, buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, organizatorius, buvo pasislėpęs, jog jo veiksmai sąlygojo ilgą proceso trukmę.

27. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistajam M. V. už apysunkį nusikaltimą paskirta bausmė yra mažesnė nei ketveri metai, todėl yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtina įvertinti, ar bausmės vykdymo atidėjimas atitiks bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teismas išvadą, ar atidėjus bausmės vykdymą, bus pasieki tikslai, gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

28. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015).

29. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas bausmės vykdymo atidėjimui taikyti. Teisingai įvertino M. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, tai, kad jis buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius ir organizatorius. Taip pat tinkamai įvertino duomenis, leidžiančius pagrįstai manyti, kad nuteistasis keičia savo elgesį, nes po nusikalstamos veikos padarymo, dėl kurios jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, todėl pagrįstai priėmė sprendimą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

30. Prokurorės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais aspektais, kad M. V. teistas 7 kartus, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, nusikalto teistumui neišnykus, jog ankstesniu nuosprendžiu jam buvo atidėtas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis nepaisė nustatytų sąlygų ir įpareigojimų, todėl bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo panaikintas, buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jog buvo jam inkriminuoto nusikaltimo iniciatorius ir organizatorius.

31. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne vienoje iš priimtų nutarčių yra išaiškinęs, kad nėra draudžiama taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Kasacinio teismo pažymėta, kad aplinkybė, jog asmeniui anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama ir nurodoma, kad teismas, priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-457-677/2015; 2K-268-942/2017). Taigi šiuo atveju aktualu išsiaiškinti, ar teismo nustatytos aplinkybės gali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

32. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad M. V. teistas 7 kartus. Nusikalstamą veiką, už kurios padarymą priimtas skundžiamas nuosprendis, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Sutiktina su prokurorės apeliaciniu skundu, kad šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau šiuo atveju vien formalus charakteristikos vertinimas, neįvertinus nuteistojo pastangų keistis, jo socialinių ryšių bei kitų aplinkybių, neatitiktų teisingumo bei protingumo principų įgyvendinimo.

33. Kolegija šiuo atveju sutinka su apylinkės teismu, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliuojant nuteistąjį nuo visuomenės. Pastebėtina, kad siekiant daryti teigiamą įtaką nusikaltimą padariusio asmens elgesiui, būtina parinkti atitinkamas priemones, kurios padėtų asmeniui integruotis į visuomenę ir užtikrintų jo veiksmingą resocializaciją. Taikius per griežtas priemones, asmenį galima pastūmėti į nusikaltimų recidyvą. Kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju taikytas terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas 1 metams 6 mėnesiams, turės teigiamą įtaką nuteistajam ir užtikrins jo veiksmingą resocializaciją, o baudžiamojo poveikio priemonės, jų suderinamumas sudarys realias galimybes taisomai veikti nuteistąjį ir pasiekti bausmės tikslų. Tokią bausmę laikyti per švelnia ir neatitinkančią nuteistojo asmenybės ar padarytų nusikaltimų pavojingumo, nėra pagrindo, nes kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, bausmės vykdymo atidėjimas yra vidutinio sunkumo teisinė sankcija, kuri laikytina proporcinga ir tinkama valstybės reakcijos forma į vidutinio sunkumo nusikalstamą elgesį. Šiuo atveju asmuo ne tik įpareigojamas tam tikrą laikotarpį laikytis tam tikrų pareigų ar draudimų, yra prižiūrimas ir kontroliuojamas probacijos tarnybos, privalo vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse, bet jam net ir už nedidelius (nenusikalstamus) pažeidimus gresia realus laisvės atėmimas – būtent tokios trukmės, kokią paskyrė teismas, nepriklausomai nuo praėjusio probacijos laikotarpio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017).

34. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas nustatytas aplinkybes pagrįstai vertino kaip sudarančias pagrindą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį kaip to prašoma prokurorės apeliaciniu skundu.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – M. A. priklausančios transporto priemonės konfiskavimo

35. Apeliaciniu skundu M. A. gynėjas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria konfiskuotas M. A. priklausanti transporto priemonė, teigdamas, kad automobilyje rasti daiktai bei dyzelino kvapas niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog M. A. priklausantis automobilis dalyvavo vykdant vagystę.

36. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymima, kad BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Tačiau, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011).‏‏‎

37. Byloje surinktų, ištirtų ir anksčiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad M. A., V. P. ir M. V. buvo nusikaltimo bendrininkai, kiekvieno jų veiksmai buvo reikšmingi darant nusikalstamą veiką ir siekiant bendro rezultato. Kaip matyti iš surinktų įrodymų visumos, M. A. nuosavybės teise priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo įvykio vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta ir tai, kad M. A. šiuo automobiliu (kuriame buvo ir V. P.) lydėjo kito bendrininko M. V. vairuojamą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo buvo gabenamas pagrobtas krovinys (dyzelinas). Taigi ši transporto priemonė, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo naudojama kaip priemonė, palengvinanti bendrininkų nusikalstamos veikos darymą, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažino automobilį (duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nusikaltimo padarymo priemone ir šį automobilį konfiskavo.

Dėl išlaidų už nuteistiesiems M. V. ir V. P. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

38. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

39. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2023 m. birželio 1 d. patikslintoje pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. V. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 515,00 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai (13 t., b. l. 1–6).

40. Pažymima, kad apeliacinis procesas pradėtas padavus prokurorės, nuteistųjų M. V., V. P. ir M. A. gynėjo apeliacinius skundus. Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Nuteistasis M. V. yra darbingas, duomenų apie jo sunkią materialinę padėtį nėra pateikta. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo M. V..

41. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi nuteistajam V. P. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys (12 t., b. l. 162). Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. gegužės 18 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma iš V. P. valstybės naudai priteisti 361,67 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (12 t., b. l. 201–204).

42. Įvertinus tai, kad nuteistajam V. P. atsisakius gynėjo, Šiaulių apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, dalyvavo teismo posėdyje, t. y. įvertinusi suteiktos teisinės pagalbos apimtį, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam V. P. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis V. P. yra jauno amžiaus, dirba, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo V. P..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės, nuteistojo M. A. gynėjo advokato G. G., nuteistojo V. P. ir nuteistojo M. V. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. V. 515,00 Eur (penkis šimtus penkiolika eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš nuteistojo V. P. 361,67 Eur (tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 67 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Nijolės MatuzevičienėErnesta MontvidienėGražvydas Poškus