- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-19
- Bylos Nr.
- 1A-125-519/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-68248-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus
- Kaltinamasis
- V. M.
- Civilinis ieškovas
- T. M.
- Nukentėjusysis
- T. M.
- Advokatai
- Dalius Vaičiulis, Rita Roščenkovienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo T. M. ir jo atstovės advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Nukentėjusiojo T. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.
Nukentėjusiojo T. M. prašymas priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atmestas.
V. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta nuosprendžio priėmimo dieną.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. M. buvo kaltinama tuo, kad ji mušdama sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui – sutuoktiniui T. M., o būtent: 2022 m. gegužės 28 d. apie 07.00 val. namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia spyrė T. M. tris kartus į kairę kūno pusę, tuo sukėlė nukentėjusiajam T. M. fizinį skausmą, bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kraujosruvas krūtinės kairiame šone ir juosmens kairiame šone.
2. II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Vytautas Budris prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jai 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką – 2 paras. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, įpareigoti V. M. bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje. Bausmės pradžią V. M. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio patvirtinto nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. T. M. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti pilnai.
3.1. Prokuroras nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamoji V. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pažymi, jog teismas byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai vertindamas tik V. M. išteisinančių parodymų dalį, t. y. pripažino įtariamosios parodymus kaip patikimus, o kitus byloje esančius įrodymus atmetė.
3.2. Prokuroro teigimu, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai konstatavo, jog T. M. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, galimai derinti prie jau surinktos bylos medžiagos ir dėl to teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nepagrįstai T. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus, nors jis nuo pat policijos atvykimo teigė, kad jam spyrė 2-3 kartus į nugaros – juosmens sritį ir šios versijos jis laikėsi visą procesą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, smūgių nesumažino ir nepadidino. Pažymi, jog šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtinta byloje gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo konstatuota, jog T. M. nustatyti kūno sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.
3.3. Taip pat prokuroras nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad T. M. savo parodymus priderino prie specialisto išvados. Pažymi, jog į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis nuo pat pradžių nurodė, kad patyrė apie 2-3 smūgius, dalyvavo gyvai pas specialistą apžiūroje, specialistui buvo suformuota ir pateikta užduotis su įvykio aplinkybių aprašymu, todėl teismo argumentai, jog T. M. savo parodymus derino prie vėliau gautos specialisto išvados, yra nepagrįsti.
3.4. Prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje apklaustų policijos pareigūnų parodymus, kurie apklausti teisme patvirtinto, kad atvykę į įvykio vietą išsiaiškino ir konstatavo, jog įvykio dalyviai vienas kito atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir turi vienas kitam pretenzijų. Abu sutuoktiniai buvo pristatyti į policijos komisariatą, abiejų atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai bei taikytos kardomosios priemonės. Pažymi, kad nors 2022-05-28 asmens apžiūros protokole užfiksuota, jog T. M. kūne akivaizdžių sužalojimų nesimato, tačiau iš byloje gautos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam konstatuotos trys kraujosruvos. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu apklaustas specialistas J. S. parodė, jog nubrozdinimai ir žaizdos matomi iš karto po sužalojimo padarymo, o kraujosruvos gali išryškėti praėjus keletui valandų po smūgio sudavimo ar net kitą parą. Tačiau teismas, pasak prokuroro, šių eksperto paaiškinimų neįvertino, neatkreipė dėmesio, jog T. M. buvo apžiūrėtas pareigūnų tuoj po įvykio (gegužės 28 d. 9.50 val.), todėl pagal eksperto paaiškinimą kraujosruvos išoriškai galėjo būti nepastebimos ir išryškėti vėliau.
3.5. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamosios V. M. parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, patikimi, nes juose nenustatyta esminių prieštaravimų, kurie leistų jais abejoti. Tokias išvadas teismas iš dalies grindžia priešpriešinėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1424-409/2022 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, kuriuo T. M., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Pasak prokuroro, teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog priešpriešinėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1424-409/2022 nėra nustatyta, jog T. M. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios V. M. elgesys. Su tokiomis teismo išvadomis prokuroras nesutinka nurodydamas, kad šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti vertinamas V. M. elgesys viso konflikto eigoje, tiek jo pradžioje tiek jam tęsiantis. Pažymi, jog priešpriešinėje baudžiamojoje byloje, tiek šioje byloje T. M. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad prieš jį sutuoktinė panaudojo smurtą, po to jis panaudojo smurtą prieš sutuoktinę. Tuo tarpu V. M. policiją kvietė dėl smurto prieš vaikus, bet ne prieš ją pačią, pradžioje teigė tik apie išrautus plaukus, nors tokio sužalojimo nepatvirtino specialistas, po to paminėjo, kad užsigavo koją, o dar vėliau po paleidimo iš areštinės atsirado sužalojimas rankoje, tokiu būdu sužalojimų pas V. M. daugėjo, o tai, prokuroro teigimu, leidžia vertinti jos parodymus kaip nepatikimus. Pažymi tai, kad teismas rėmėsi priešpriešinėje byloje priimta teismo sprendimo dalimi, tačiau nevertino kitos teismo nustatytos aplinkybės, jog V. M. pretenzijos dėl daiktų (kompiuterio ir spausdintuvo) sugadinimo priešpriešinėje byloje buvo atmestos, o tai reiškia, kad V. M. parodymų nėra pagrindo laikyti patikimais.
3.6. Prokuroras nurodo, kad teismo posėdžio metu per baigiamąsias kalbas buvo pateikta versija, kad V. M. sirgo ir negalėjo pakelti kojos, pateikė lovos matmenis, išmatavo kaltinamosios koją, neva ji fiziškai nebūtų sugebėjusi spirti, taip pat negalėjo greitai judėti, nors pagal pačios V. M. parodymus ji bėgo nuo gulinčio lovoje vyro ir buvo nuo jo 4 metrų atstumu, kai šis puolė ją vytis, tačiau teismas apie šias aplinkybes nepasisakė ir jų neaptarė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis „Liteko“ programa, išsiaiškino, kad tarp T. M. ir V. M. teisme yra santuokos nutraukimo byla, todėl T. M. gali siekti sumažinti savo kaltę. Tačiau teismas, pasak prokuroro, nekreipė dėmesio į tai, kad T. M. yra atskirtas nuo namų ir šeimos, nori susitaikyti, tačiau V. M. nesutinka, draudžia jam atvykti į namus ir pasiimti bet kokius daiktus ar rūbus, reiškia turtines pretenzijas, kurios ir buvo konflikto priežastis. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės rodo, jog byloje tiriamas konfliktas T. M. nėra naudingas, tačiau naudingas V. M., kuri pripažino tik savo provokuojantį elgesį, tačiau neigė smurtą.
3.7. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini)kurioje buvo konstatuota, jog T. M. nustatyti kūno sužalojimai, t. y. konstatuotos trys kraujosruvos. Teismas pažymėjo, kad ši specialisto išvada vienareikšmiškai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, kad V. M. naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu. Teismas nuosprendyje nurodė, kad neatmetama tikimybė, jog nežymiu sveikatos sutrikdymu kvalifikuojami T. M. nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, t. y. jie galėjo būti padaryti T. M. kaire ranka sugriebiant V. M. už plaukų ir kairiu šonu įsiremiant ir (ar) atsitrenkiant į laiptų turėklus. Prokuroro teigimu, analizuojant šias teismo padarytas išvadas matyti, kad jos padarytos darant prielaidą, kad T. M. nustatyti kūno sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis. Tokios teismo išvados, pasak prokuroro, yra nepagrįstos, kadangi ši aplinkybė pirmos instancijos tesimo posėdžio metu nebuvo tirta, dėl jos nebuvo aiškintasi, apie tai nebuvo apklausti proceso dalyviai, tame tarpe ir specialistas J. S., kuris teisme davė parodymus. Tai rodo, jog teismo nuosprendis paremtas prielaidomis, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
3.8. Prokuroro teigimu, teismas priimdamas nuosprendį pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl toks teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, rėmėsi tik dalimi bylos duomenų, nepagrįstai išskyrė ir sureikšmino kai kurias bylos aplinkybes, į kai kurias aplinkybes iš viso neatsižvelgė ir jų neįvertino, teismo išvados padarytos remiantis prielaidomis, taip pat atrinkta bylos duomenų dalimi, bet ne visa bylos medžiaga ir įrodymų analize, neįsigilinus į tiriamą situaciją, nesusipažinus su visais bylos duomenimis, ir tai rodo, kad teismas įrodymus byloje įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, šie padaryti pažeidimai buvo esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
4. Nukentėjusysis, civilinis ieškovas T. M. ir jo atstovė advokatė Rita Roščenkovienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. M. kalta, padariusią BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, patenkinti T. M. civilinį ieškinį ir priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
4.1. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir subjektyviai vertino visumą byloje esančių įrodymų, pirmumą kaip „objektyviam“ įrodymui suteikdamas V. M. neprisipažinimui. Pažymi, jog V. M. duodama parodymus teisme, neatsako už juos. Tuo tarpu nukentėjusysis T. M., teismo medicinos ekspertas J. S., policijos pareigūnai E. V., Ž. M. yra pasirašę priesaikas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Neaišku lieka, kodėl jų parodymais teismas netiki. Apeliantų nuomone, iš viso teisminio proceso, teisėjos formuluojamų klausimų, susidarė vaizdas, kad teisiamas yra T. M., o ne V. M..
4.2. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje M. konflikto jokie kiti asmenys nematė, todėl labai svarbu ištirti visus pirminius duomenis. Pažymi, jog pirminiai duomenys yra 2022 m. gegužės 28 d. apie 07.00 val. telefoninis skambutis Bendrajam pagalbos centrui, skambina V. M. ir nurodo, jog vyksta smurtas prieš mažamečius vaikus, prieš ją (1 t., b. l. 45). Šis pranešimas, pasak apeliantų, yra melagingas, nes smurto prieš vaikus nebuvo ir tai teisme patvirtino pati V. M.. Apeliantų nuomone, V. M. duodama neteisingus parodymus teisme, neigdama faktą, jog būtent ji savo neteisėtu elgesiu – iš kojos spardydama gulintį T. M., išprovokavo šeimyninį konfliktą, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir tai yra jos gynybinė taktika.
4.3. Apeliantai nurodo, jog svarbiausias byloje esantis pirminis įrodymas – vaizdo ir garso įrašas, atliktas 2022 m. gegužės 28 d. 7.38 val. į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų Ž. M. ir E. V. kūno kameromis, iš kurių matyti, jog smurtas šeimoje buvo abipusis. Šią aplinkybę patvirtino teisme apklausti abu pareigūnai. Jiems nekilo jokių abejonių, kad smurtas abipusis. Pažymi, jog 2022 m. birželio 3 d. pirminėje apklausoje V. M. teigė, jog įvykį matė sūnus F. M., tačiau dėl neaiškių priežasčių ji nesutiko, jog sūnus būtų apklausiamas. Atkreipia dėmesį, kad priešpriešinėje byloje Nr. 1-1424-409/2022 apklausiama teisme nukentėjusioji V. M. jau nenurodo aplinkybės, kad sūnus T. M. matė šeimos ginčą, nurodo, jog buvo išsigandusi ir nematė, kur tuo metu buvo jos nepilnamečiai vaikai. Nurodo, kad V. M. tik teisme iškėlė versiją, kad ji negalėjo gulinčiam T. M. įspirti į šoną, ar į nugarą, nes fotelio, ant kurio miegojo T. M., aukštis yra 60 cm, plotis 90 cm, ir ji esą tokiame aukštyje negalėjo pakelti kojos ir padaryti vyrui sužalojimų. Tokie V. M. parodymai, o tiksliau jos nauja versija, atsiranda tik teisme. Apeliantų nuomone, tokius V. M. parodymus negalima laikyti nuosekliais, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas.
4.4. Apeliantų teigimu, nepagrįsta teismo išvada, jog T. M. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, galimai derinti prie jau surinktos bylos medžiagos. Pažymi, jog T. M. pripažino faktą, kad patempė sutuoktinei plaukus ir tokiu būdu sukėlė skausmą. Atkreipia dėmesį, kad 2022 m. birželio 17 d. akistatos metu pilnai pripažindamas kaltę T. M. siekė susitaikyti su V. M. ir tokiu būdu išsaugoti gerus santykius. Nuo pat policijos atvykimo į jų namus, T. M. visada aiškino tą patį, jog konfliktą šeimoje išprovokavo V. M., kuri pradėjo žodinį konfliktą, po to gulinčiam jam per tris kartus spyrė į šonus, sukėlė skausmą, po ko jis atsikėlė iš lovos, pasivijo nuo jo bėgančią laiptais žemyn, ir, bandydamas ją sučiupti, patempė už plaukų. Nurodo, kad šiuos nuoseklius T. M. parodymus patvirtina tiek policijos pareigūnų duoti parodymai tiek ir eksperto duoti paaiškinimai.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio ir nukentėjusiojo, civilinio ieškovo T. M. ir jo atstovės advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinius skundus išteisintosios V. M. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo apeliacinių skundų netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 30 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
5.1. Atsiliepime nurodo, kad eksperto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai konstatuotos aplinkybės, jog nukentėjusiam kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant kietais bukais daiktais, tiek ir griuviminės traumos metu, atsitrenkiant į kietus bukus paviršius. Be to, galimų sužalojimų atsiradimo laikotarpis platus, į kurį patenka ir kitos dienos, ne tik įvykio. Tokiu būdu, pasak gynėjo, pats ekspertizės aktas nepatvirtina ir negali patvirtinti V. M. veiksmų ir neteisėto veikimo. Neteisėtų išteisintosios veiksmų nepatvirtina ir įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų, kuriems pretenzijas T. M. išreiškė tik išgirdęs V. M. kaltinimus jo atžvilgiu, parodymai, kad jokių stebimų sužalojimų pas T. M. nebuvo.
5.2. Taip pat atsiliepime išteisintosios V. M. gynėjas nurodo, kad byloje įvykio liudininkų išskyrus T. M. ir V. M. nebuvo. Teismas turėjo pagrindo vadovautis LITEKO duomenis ir vertinti Šiaulių apylinkės teismo pradėtą civilinę bylą Nr. e2-420-841/2023, kuri taip pat sudarė pagrindą vertinti, jog sutuoktinių santykiai buvo konfliktiški, nes vyksta skyrybų procesas, kas turi įtakos ir parodymams. Gynėjas sutinka su teismo išvada, kad tokiu atveju proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, siekiant pateisinti savo neteisėtus veiksmus apkaltinant kitą konflikto šalį ir pan.
5.3. Pažymi, jog V. M. nuosekliai laikėsi savo pozicijos, jos nekeitė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei tik atvykus pareigūnams, nei teismo metu. Pati iškvietė policijos pareigūnus, kas nebūtų logiška, jei būtų smurto iniciatorė ar pati atlikusi smurtinius veiksmus. Pasak gynėjo, tinkamai įvertinti ir pareigūnų kūno kameros įrašais fiksuoti šalių pokalbiai ir jų visuma. Itin teisingai pažymėta aplinkybė, jog tik dėl to kad T. M. reikės gintis nuo V. M. kaltinimų, tada jis rašys pareiškimą ir tik tuomet atsirado argumentai apie tariamai jo atžvilgiu pavartotą smurtą. Pažymi, jog V. M. viso proceso metu ne tik buvo nuosekli, tačiau nurodytos aplinkybės buvo patvirtintos įrodymais, dalinai vaizdo medžiaga ir galiausiai paties T. M. prisipažinimu dėl smurto jos atžvilgiu. Todėl nenustačius prieštaravimų įvykio situacijai, logikai, teismui nebuvo ir nėra pagrindo abejoti V. M. parodymais. Tuo tarpu T. M. nebuvo nuoseklus, galimai derino poziciją prie sužinotos bylos medžiagos, todėl teismas turėjo pagrindą abejoti jo parodymų patikimumu ir pozicijos nuoširdumu.
5.4. Gynėjo teigimu, esminė aplinkybė yra ta, kad T. M. ne tik nenurodė tikslių jo sužalojimo aplinkybių, tačiau neįvardijo kaip jį V. M. žalojo, t. y. kaip, kur, kiek kartų. Pažymi tai, kad T. M. iš pradžių neigė savo kaltę, jog naudojo fizinį smurtą V. M. atžvilgiu. Nurodo, jog į policijos pareigūnų klausimą kiek kartų V. M. panaudojo smurtą, T. M. negalėjo nurodyti. Nurodo, kad ir ikiteisminio tyrimo metu T. M. negalėjo tiksliai ir aiškiai nurodytų vietų kur jam buvo suduota ar spirta. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu T. M. akcentavo, jog neturi pretenzijų V. M., net prašė nutraukti tyrimą, į medikus nesikreipė. Pradinių apklausų metu teigė patyręs sužalojimus miego metu, vėliau jau teigė, kad smurtas panaudotas jo atžvilgiu jam nemiegant, t. y. jau matant V. M.. O tik po specialisto išvados „atsirado“ tikslus smūgių skaičius ir tapo „aiški vieta“ kur jam buvo spirta/smurtauta. Tokios aplinkybės logiškai vertintos iš T. M. pozicijos kaip nepatikimos. Pažymėtina, kad toks T. M. elgesys suponuotas V. M. priešiniais kaltinimais jo atžvilgiu, pradėta skyrybų byla.
5.5. Pasak gynėjo, byloje nėra privalu nustatyti tikrųjų T. M. sužalojimo aplinkybių, svarbiausia patvirtinti ar paneigti, jog juos padarė/nepadarė V. M.. Kadangi nebuvo nustatyti ir įrodyti V. M. neteisėti veiksmai, nebuvo surinkta įrodymų visumos, kuri nuosekliai ir logiškai patvirtintų V. M. kaltę BK 140 straipsnio 2 dalies kontekste, teismas turėjo pagrindą ir teisingai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
6. Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė advokatė R. Roščenkovienė prašė prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovės apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji V. M. ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo T. M. ir jo atstovės advokatės Ritos Roščenkovienės apeliaciniai skundai atmestini.
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliaciniuose skunduose iš esmės yra keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl V. M. išteisinimo. Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, t. y. vertindamas tik V. M. išteisinančius įrodymus, o tuo tarpu nukentėjusiojo T. M. parodymus laikė nepatikimais, galimai priderintais prie jau surinktos bylos medžiagos.
8. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas arba kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šio straipsnio dispozicija yra aprašyta alternatyviais požymiais. Tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti šio straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti vieną iš šio straipsnio dalies normos dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.
9. Nagrinėjamoje byloje V. M. buvo kaltinama tuo, kad 2022 m. gegužės 28 d. apie 07.00 val. namuose, adresu: (duomenys neskelbtini, tyčia spyrė T. M. tris kartus į kairę kūno pusę, tuo sukėlė nukentėjusiajam T. M. fizinį skausmą, bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kraujosruvas krūtinės kairiame šone ir juosmens kairiame šone.
10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. M. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Vien tai, kad tiek prokuroras, tiek ir nukentėjusysis bei jo atstovė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas ir priėmė neteisingą sprendimą.
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę bei pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetinę reikšmę išteisintosios V. M. parodymams ir visiškai be pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus.
12. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog išteisintoji V. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog ji sutuoktiniui T. M. jokių smūgių nesudavė. Tiek apklausiama iš karto po įvykio, tiek ir vėlesnės apklausos, akistatos metu, teisiamajame posėdyje, išteisintoji nuosekliai paaiškino visas tarp jos ir jos sutuoktinio T. M. kilusio konflikto aplinkybes. Nurodė, kad gegužės 28 d. ryte apie 6 val. T. M. grįžo namo iš pramogų. Grįžęs namo jis užlipo į antrą aukštą, nusiprausė, nuėjo į miegamąjį ir atsigulė į atskirą fotelį. Vyrui atsigulus, ji atsikėlė atidaryti kambario langą, nes jautė stiprų alkoholio kvapą. Tuo metu ji pasakė vyrui pastabą dėl jo elgesio, dėl pramogavimo atskirai nuo šeimos. Po tos pastabos tarp jų su vyru kilo žodinis konfliktas. Vyras pašoko iš lovos. Ji išsigando jo, nes jis buvo agresyvus. Pradėjo bėgti iš kambario. T. ją vijosi į apačią laiptais, persisvėręs per turėklus, čiupo ją už plaukų, tempė aukštyn, jai labai skaudėjo, ji pradėjo šaukti. Iš Body kamerų išrašo taip pat matyti, kad išteisintoji iš esmės neigė smurtavusi prieš savo sutuoktinį. Teisėjų kolegija, įvertinusi viso proceso metu duotus išteisintosios parodymus, taip pat nenustatė jos parodymuose esminių prieštaravimų. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintosios V. M. parodymai yra išsamūs, logiški, netikėti jos nurodyta įvykio versija, nėra pagrindo. Juo labiau, kad išteisintosios parodymus patvirtina ir jos pateiktas vaizdo įrašas, kurį pirmosios instancijos teismas laikė tinkamu įrodymu, bei baudžiamojoje byloje Nr. 1-1424-409/2022 įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės. Tai, kad išteisintoji paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu pokalbio pradžioje ir nurodė, kad vyksta smurtas prieš vaikus, nors tokių aplinkybių nei atsakydama į bendrojo pagalbos telefonu atsiliepusios operatorės klausimus nei vėlesnių apklausų metu nebenurodė, priešingai nei akcentuojama prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovės apeliaciniuose skunduose, neduoda pagrindo abejoti išteisintosios nuosekliais parodymais.
13. Tuo tarpu analizuojant nukentėjusiojo T. M. nurodytas aplinkybes iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su V. M. metu, jo duotus parodymus teisiamojo posėdžio metu, visgi yra pagrindas konstatuoti, jog dėl esminių aplinkybių nebuvo nuoseklūs ir, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai leidžia abejoti nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumu. Kaip matyti iš apžiūros protokole užfiksuotų vaizdo įrašų, atliktų „Body“ kamera, nors nukentėjusysis T. M. nurodė, kad V. M. jį spardė, tačiau paaiškinti kokiomis aplinkybėmis ji jam spyrė, kiek kartų ir į kurias kūno vietas, nukentėjusysis nesugebėjo. Atsakydamas į pareigūno klausimus, nukentėjusysis taip pat nesugebėjo nurodyti kiek kartų ir kur jam buvo suduota, spirta, nurodydamas, kad jis miegojo. Policijos pareigūnui paaiškinus, jog jis turi nurodyti šias aplinkybes, T. M. nurodė, jog spirta į kūną, o pareigūnui paklausus į kurią kūno vietą, tik tada nukentėjusysis nurodė, kad į šoną, du gal tris kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, sunku patikėti, kad nukentėjusysis teigęs, jog jo sutuoktinė pradėjo jį spardyti ir taip sukėlė, paties nukentėjusiojo vertinimu, ganėtinai stipraus, 9 balų, skausmo pojūtį, po pranešimo bendruoju pagalbos telefonu atvykusiems pareigūnams netgi negali nurodyti konkrečių nukentėjusiosios atliktų veiksmų jo atžvilgiu, negali nurodyti kur konkrečiai ir kiek smūgių buvo suduota (1 t., b. l. 38–40).
14. Apklausiamas 2022 m. birželio 1 d. nukentėjusysis T. M. smurtinius savo sutuoktinės veiksmus aptaria detaliau. Nurodo, kad ryte pabudusi žmona jam pradėjo priekaištauti dėl vėlyvo grįžimo ir ji pati pirma jam spyrė gulinčiam lovoje į nugarą vieną kartą taip sukeldama jam fizinį skausmą, ir liepė keltis, jis atsikėlė, bet netrukus jai išėjus, jis vėl atsigulė. Gal po penkių minučių V. M. vėl atėjo į kambarį ir tyčia antrą kartą jam gulinčiam spyrė į nugarą vieną kartą taip sukeldama jam fizinį skausmą. Tiksliai negali pasakyti, ar ji spyrė labiau į nugarą ar į šoną, bet jei konkrečiai, tai į kairę kūno pusę, nes jis miegojo ant dešinės kūno pusės. Jis tada atsikėlė, o žmona išbėgo pro duris. Jis apsirengė „maikę“, „treningines“ kelnes ir išėjo iš miegamojo bei laiptais ėjo į apačią, o jo sutuoktinė lipo laiptais į viršų. Ji ant laiptų ranka bandė suduoti jam į veidą, norėdamas ją nuraminti, apkabino ir suspaudęs laikė, kad ji nusiramintų. Po to jis V. paleido ir ji nuėjo į apačią, o jis į viršų, girdėjo kaip ji skambino pagalbos telefonu (1 t., b. l. 99–100). Taigi šio apklausos metu nukentėjusysis T. M. tvirtino, kad sutuoktinė jam spyrė du kartus, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, ar spyrė labiau į nugarą, ar į šoną. Be to, šios apklausos metu nukentėjusysis iš esmės neigė pats smurtavęs savo sutuoktinės atžvilgiu, nors šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės yra paneigtos išteisintosios V. M. parodymais, jos pateiktu vaizdu įrašu bei baudžiamojoje byloje Nr. 1-1424-409/2022 nustatytomis aplinkybėmis. Be to, kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), jog nukentėjusiojo nurodytose vietose – nugaroje, sėdmenyse, sužalojimo žymių specialistas nenustatė.
15. 2022 m. birželio 23 d. apklausos metu, nukentėjusysis T. M. tvirtino, kad V. M. jam spyrė tris kartus. Šios apklausos metu nukentėjusysis jau gana detaliai nurodė ne tik suduotų smūgių skaičių, bet ir patikslino į kurias kūno vietas jam buvo spirta, t. y. nukentėjusysis nurodė, kad V. M. tris kartus jam spyrė į kairį šoną ir tai galėjo būti, kaip nustato medicinos specialistai, kraujosruvos krūtinės kairiame šone ir juosmens šone. Šios versijos nukentėjusysis T. M. laikėsi ir akistatos su V. M. metu bei apklausiamas teisiamojo posėdžio metu. Būtent šie nukentėjusiojo duoti parodymai ir duoda pagrindą manyti, kad nukentėjusysis šiuos savo parodymus priderino prie specialisto išvados. Esant aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo T. M. parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nėra iš esmės nuoseklūs, o vien tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu, o konkrečiai 2022 m. birželio 23 d. apklausos metu, duotus parodymus bei buvo apklausiamas būdamas įspėtas apie atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir visapusiškai patvirtinti bylos medžiaga. O tai, jog apklausti teisiamojo posėdžio liudytojai E. V. ir Ž. M. patvirtino, kad atvykę į įvykio vietą išsiaiškino, jog įvykio dalyviai vienas kito atžvilgiu naudojo smurtą, tačiau šių liudytojų parodymai, kitų surinktų įrodymų kontekste, negali būti pagrindu konstatuoti, kad išteisintoji V. M. smurtavo nukentėjusiojo T. M. atžvilgiu. Be to, kolegijos vertinimu, šių minėtų liudytojų parodymai nėra patvirtinami Body kamerų užfiksuotais vaizdo įrašais, kuriuose aiški nuomonė apie abipusį smurtą nėra užfiksuota.
16. Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad T. M. parodymus apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau kaip jau buvo minėta, specialistas nukentėjusiojo nurodytose vietose sužalojimų nenustatė. Specialisto išvadoje nustatyta, kad T. M. padarytos kraujosruvos krūtinės kairiame šone ir juosmens kairiame šone, jog rasti kūno sužalojimai buvo padaryti apytikriai prieš 3-5 paras iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, jiems padaryti reikėjo trijų smūgių bukais kietais daiktais. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, jog T. M. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius bukais kietais daiktais, tiek ir griuviminės traumos metu atsitrenkiant į bukus kietus paviršius (1 t., b. l. 92). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas J. S. paaiškino, kad konkrečiai iš kraujosruvų negalima nustatyti kokiais kietais bukais daiktais jos buvo padarytos. Jeigu būtų nustatyta, kad asmuo griuvo ir atsitrenkė į buką daiktą tomis vietomis, kur yra kraujosruvos, tai neprieštarautų išvadai. Taigi priešingai nei tvirtinama apeliaciniuose skunduose, nei specialisto išvada, nei eksperto paaiškinimai neduoda kategoriškos išvados, jog nukentėjusiajam tyrimo metu nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. išteisintajai tris kartus spiriant į kairį šoną. Teisėjų kolegija, įvertinus išteisintosios V. M. parodymus apie tai, kad nukentėjusysis T. M. persisvėręs per turėklus čiupo ją už plaukų, jos nurodytą vietą, kur nukentėjusysis ją tempė už plaukų aukštyn, įvykio vietos apžiūros protokole esančias laiptų nuotraukas, jų išsidėstymą, vaizdo įraše fiksuotą T. M. judėjimo kryptį, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nukentėjusysis T. M. specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, tikėtina, kad jis sužalojimus galėjo patirti kairiu šonu įsiremiant ir (ar) atsitrenkiant į laiptų turėklus, o tai, kaip jau ir buvo minėta, neprieštarauja specialisto išvadai ir teisiamojo posėdžio metu duotiems eksperto paaiškinimams.
17. Šių duomenų visumos kontekste nukentėjusiojo T. M. parodymai, kurie, kaip minėta, nėra nuoseklūs nei patys atskirai, nei vertinant juos kartu su kitais bylos įrodymais, nėra tiek patikimi, kad, nesant kitų neginčijamų kaltės įrodymų, vien jais būtų galima grįsti V. M. kaltę. Atsižvelgiant į priešiškus abiejų sutuoktinių tarpusavio santykius, negalima kategoriškai atmesti ir pakankamai realios prielaidos, jog nukentėjusysis, galimai siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį civilinėje byloje, kurioje pradėtas skyrybų procesas, kerštaudamas sutuoktinei dėl jos pradėto baudžiamojo persekiojimo, prie šio incidento galėjo priskirti galimai kitomis nenustatytomis aplinkybėmis ir kitu laiku patirtus kūno sužalojimus.
18. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, teismo išvados dėl kaltinamosios kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamosios naudai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neabejotinų objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių, kad V. M. 2022 m. gegužės 28 d. ryte apie 7.00 val. tarpusavio konflikto su sutuoktiniu T. M. metu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, todėl V. M. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, kad ji nepadarė veikos, turinčios jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro, nukentėjusiojo T. M. ir jo atstovės apeliaciniuose skunduose nurodytais iš esmės deklaratyvaus pobūdžio motyvais, nenurodant konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovės nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, nėra pagrindo.
19. Nukentėjusysis T. M. ir jo atstovė apeliaciniu skundu taip pat prašė patenkinti T. M. civilinį ieškinį ir priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, jog V. M. atžvilgiu priimtas skundžiamas išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio, kuris skundžiamu nuosprendžiu paliktas nenagrinėtu, o nukentėjusiojo prašymas priteisti atstovavimo išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo T. M. ir jo atstovės advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinius skundus.
Nepriteisti iš išteisintosios V. M. nukentėjusiajam T. M. jo patirtų atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.