Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų R. A. ir D. A. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto panaikinimo, tretysis asmuo – BUAB „Baltijos verslininkų namai, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Admivita“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Faktinės aplinkybės

5. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovams R. A., D. A. ir trečiajam asmeniui UAB „Baltijos verslininkų namai“ bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,8649 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), iš kurio: 0,4036 ha (4036/8649 dalys) priklauso ieškovui R. A., 0,1613 ha (1613/8649 dalys) – UAB „Baltijos verslininkų namai“, 0,3000 ha (3000/8649 dalys) – D. A.. Šiame ginčo žemės sklype yra pastatyti: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio po ½ dalį nuosavybės teise priklauso ieškovui R. A. ir trečiajam asmeniui UAB „Baltijos verslininkų namai“; kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso D. A.; malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), medinis garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie priklauso UAB „Baltijos verslininkų namai“. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo žemės sklype įregistruotas (išrašo 6.1. punktas) 3 m pločio kelio servitutas (tarnaujantis) pagal 2001-05-01 Apskrities viršininko įsakymą Nr. 1361-41. Ginčo kelio servitutas yra pažymėtas žemės sklypo plane. Būtent 2001-05-01 įsakymu Nr. 1361-41 Vilniaus apskrities viršininkas nustatė ginčo žemės sklype servitutą – leisti kitiems asmenims naudotis 3 m pločio keliu praeinančiu per namų valdą bei įsakė parduoti ieškovui R. A. 7036/8649 dalį iš bendro 8649 m² ploto namų valdos ginčo žemės sklypo už 1 629 Lt.

Ieškovų atstovas su prašymu dėl servituto panaikinimo kreipėsi į atsakovo Vilniaus teritorinį Vilniaus rajono skyrių. Atsakovo NŽT Vilniaus rajono skyrius 2019-11-07 rašte Nr. 48SD-1598-(14.48.136E.) „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ ieškovų atstovui advokatui A. Suslavičiui nurodė, kad 3 m pločio kelio atkarpa, kertanti žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra servitutinis kelias (tarnaujantis daiktas). Tai matyti ir kadastro duomenų išraše. Riboje tarp žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pietinėje ir vakarinėje dalyje esančius žemės sklypus toliau besitęsiantis kelias yra tas pats 3 m pločio servitutinis kelias, kuris yra ieškovų sklypo ribose, todėl jo panaikinti negali.

Dėl įrodinėjimo

6.Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).

Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, nes, minėta, tik šalims suteikta teisė laisvai disponuoti ginčo objektu. Taigi, ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. LAT yra pažymėjęs, kad draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D., bylos Nr. 3K-3-282/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB ,,Klaipėdos technikos mokykla”, bylos Nr. 3K-3-684/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; ir kt.); dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008).

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šaliųo ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovai(LAT 2007 m. sausio 4 d. nutartis byloje A. B. v. T. P., I. P., Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-150/2007).

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Metekas“ v. UAB „Projektana“, bylos Nr. 3K-3-287/2010; EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 16034/90, 61 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais.

Dėl ginčo esmės

7.Byloje nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo kelio servituto nustatymu. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl nustatyto kelio servituto panaikinimo aplinkybių egzistavimo. Ieškovai ieškiniu prašė panaikinti 2001-05-01 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 1361-41 nustatytą kelio servitutą, esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), (tarnaujantis daiktas), vadovaujantis CK 4.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, t. y. kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu, bei vadovaujantis CK 4.136 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, t. y. servitutas baigiasi suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir tretysis asmuo BUAB „Baltijos verslininkų namai“ su ieškovų argumentais nesutiko.

8.CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis). Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti (CK 4.117 straipsnis).

CK 4.130 straipsnyje nustatyti servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas. Servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui (CK 4.130 straipsnio 1 dalis). Servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais (CK 4.130 straipsnio 2 dalis).

CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto servituto pasibaigimo pagrindo turinys yra atskleistas CK 4.135 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas, nebesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu. Taigi reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamo naudojimo užtikrinimui bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

CK 4.130 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad servitutas baigiasi suėjus senaties terminui. Pagal CK 4.136 straipsnio 1 dalį servitutas baigiasi suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis. Turintis teisę naudotis servitutu asmuo nagrinėjamu atveju yra visa visuomenė, kadangi konkretus asmuo, kurio naudai suteiktas servitutas, nenurodytas. Reikalaudami panaikinti kelio servitutą, suėjus senaties terminui, ieškovai turi įrodyti, jog niekas ne mažiau nei 10 metų nesinaudoja per ginčo žemės sklypą nustatytu kelio servitutu.

9.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019-10-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019 išaiškinta, kad bylų dėl servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, o šis klausimas spręstinas taip: 1) turi būti išsiaiškintas servituto nustatymo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, nulėmusios servituto būtinybę; 2) turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas; 3) turi būti įvertinta, ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, jog esminio tokių aplinkybių pasikeitimo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo (CPK 12 ir 178 straipsniai) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019).

Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, nagrinėjamoje byloje būtent ieškovams, reikalaujantiems servituto panaikinimo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti tokias faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas (CPK 12 ir 178 straipsniai).

10.Įvertinęs byloje pateiktus šalių paaiškinimus ir įrodymus (kadastro nuotrauką, žemės sklypo žemėlapį ir kt.), teismas mato, kad be nustatyto kelio servituto, tiek trečiasis asmuo BUAB „Baltijos verslininkų namai“, tiek už ginčo žemės sklypo esančių tolimesnių žemės sklypų savininkai neturės galimybės patekti į jiems priklausančius žemės sklypus artimiausiu jiems keliu pagal ežero krantą. Būtent todėl ginčo sklype kelio servitutas nustatytas konkrečioje vietoje – kad gretimų (tolimesnių) sklypų savininkai (naudotojai) turėtų patekimo į savo žemės sklypus galimybę.

Ieškovas R. A. apie servitutą žinojo dar prieš įsigydamas ginčo žemės sklypą ir jį pirko su jau nustatytais suvaržymais. Nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė servitutinio kelio būtinumo išnykimo aplinkybių,tik argumentavo,kad kiti savininkai gali patekti į sklypą aplinkiniu keliu,kuris yra ilgesnis iki jų sklypų ir yra iš priešingos pusės negu servitutas. Bylos nagrinėjimo metu buvo paneigtos ieškovų nurodomos aplinkybės, kad visi trys bendraturčiai žemės sklypu naudojasi bendru sutarimu, todėl patiems bendraturčiams servitutinis kelias nėra reikalingas. Priešingai, trečiasis asmuo BUAB „Baltijos verslininkų namai“ paaiškino, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta ir nustatytas servitutas yra būtinas privažiuoti prie jam priklausančių statinių, esančių ginčo sklype. Tretysis asmuo patvirtino, kad naudojasi ginčo servitutiniu keliu. Ieškovai iš esmės neargumentavo, kaip (kokiu būdu) servitutinis kelias dėl apribojimų ženkliai apriboja bendraturčių galimybes naudotis žemės sklypu. Tai nebuvo įrodyta(CPK 185 str.).

Ieškovų teikti įrodymai apie servituto nenaudojimą (fotonuotraukos) ir jo nereikalingumą nepagrindžia, jog jau 10 metų niekas nesinaudoja nustatytu servitutu (CPK 12, 178 str.). Šiuo atveju iš pateiktų fotonuotraukų net negalima nustatyti kada jos padarytos, ar jose tikrai užfiksuotas ginčo kelio servitutinis kelias ir pan.(CPK 185 str.). Nuotraukose užfiksuoti neva servitutinio kelio šone augantys medeliai savaime neįrodo, kad servitutiniu keliu nėra naudojamasi, tuo labiau būtent paskutinius 10 metų. Ieškovai net nenurodė nuo kada skaičiuoja šį terminą. Atmestini ieškovų argumentai, kad nenustatytos privalomos sąlygos ginčo servitutui egzistuoti, nes nėra įvardinta konkrečių asmenų, kurių naudai nustatytas servitutas, nes paties administracinio akto, kuriuo nustatytas servitutas ieškovai neginčija.

Nagrinėjamu atveju sąlygos nuo to laiko, kai buvo nustatytas ginčo kelio servitutas, iš esmės nepasikeitė. Nėra pagrindo teismui spręsti dėl servituto pabaigos išnykus kelio servituto būtinumui ir senaties pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir ieškovams neįrodžius savo reikalavimų pagrįstumo, ieškinys atmestinas(CPK 185).

11.Ieškovas R. A. už pareikštą ieškinį sumokėjo 75,00 Eur žyminį mokestį bei turėjo 1 331,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų (726,00 Eur už ieškinio parengimą, 302,50 Eur už papildomų dokumentų parengimą, 302,50 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose). Ieškinį atmestus, ieškovui bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).

Tretysis asmuo BUAB „Baltijos verslininkų namai“ pateikė įrodymus, kad turėjo 1 210,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų (išlaidų detalizacijos nepateikė).

Teismas pažymi, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos už teisinę pagalbą gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-533/2008). Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Be to, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vertinant minėtus kriterijus ir atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų pobūdį, jų (ne)naujumą, nedidelę bylos apimtį, trečiojo asmens nedalyvavimą teismo posėdžiuose (išlaidų dėl to nebuvimą) bei pamatinius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, spręstina, jog trečiojo asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (1 210,00 Eur) yra per didelė. Iš bylos medžiagos matyti, kad tretysis asmuo byloje teisinių paslaugų išlaidų patyrė tik dėl atsiliepimo į ieškinį parengimą, o teismo posėdžiuose nedalyvavo, jokių kitų prašymų byloje nepareiškė. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje jam iš ieškovų turėtų būti priteisiama tik pusė reikalaujamos advokato išlaidoms atlyginti sumos,kas būtų teisinga ir objektyvu pagal pateiktus atsikitimo motyvus ir bylos sudėtingumą. Taigi, ieškinį atmetus ir trečiajam asmeniui buvus atsakovo pusėje (su ieškiniu nesutinkant), iš ieškovų lygiomis dalimis trečiajam asmeniui priteisiama 605,00 Eur (1 210,00 Eur : 2) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t.y. po 302,50 Eur iš kiekvieno ieškovų (605,00 Eur : 2)(CPK 88,93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str., 93 str., 178, 185 str., 259-269 str., 270 str.,

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens BUAB „Baltijos verslininkų namai“ (į. k. 222758010), atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ (į. k. 125841325), naudai.

Priteisti iš ieškovės D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens BUAB „Baltijos verslininkų namai“ (į. k. 222758010), atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ (į. k. 125841325), naudai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.