Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.6; 1.1.8.6.10; 1.1.8.8; 1.1.9.9; 2.4.6.4.1, 2.4.6.4.2

2022 m. lapkričio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. V. ir jos gynėjo advokato Arvydo Budniko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirtas laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas bausmės vykdymo laikotarpiu gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų A. V. ir L. V. ir nesiartinti prie nukentėjusiųjų arčiau nei 50 metrų atstumu. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, V. V. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2021 m. rugpjūčio 5 d., 20.30 val., iki 2021 m. rugpjūčio 6 d., 15.00 val., vieną dieną, prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Nuosprendžiu iš V. V. priteista A. V. naudai 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidoms už advokato teisines paslaugas atlyginti. Iš V. V. valstybės naudai priteista 450 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. V. nuteista už tai, kad 2021 m. rugpjūčio 5 d., apie 19.45 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, sukėlė konfliktą, kurio metu rankomis sudavė tris kartus dukrai A. V. į galvą ir sprandą bei rankomis suėmusi A. V. už galvos plaukų juos tempė, taip nukentėjusiajai A. V. sukėlė fizinį skausmą bei to paties konflikto metu nepilnamečiui vaikaičiui L. V. ją laikant apglėbus rankomis, kad ši nusiramintų, ji (t. y. V. V.) ranka sudavė vieną smūgį L. V. į galvą bei rankomis draskė L. V. rankas, taip nukentėjusiajam L. V. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistosios V. V. ir jos gynėjo apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendį ir nuteistąją išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Be to, apeliaciniu skundu prašoma kviesti liudyti A. J. M., A. V.; įpareigoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvauti nukentėjusiąją A. V..

2.1. Skunde teigiama, kad, jeigu būtų pripažinta, jog nuteistoji kalta padariusi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, nes nukentėjusioji A. V. buvo neištikima su nuteistosios sugyventiniu A. J. M., nuo kurio susilaukė sūnaus L. V.. Šio įvykio nuteistajai V. V. sukeltos neigiamos emocijos lėmė jų konfliktinius santykius. Toliau skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl BK 37 straipsnio taikymo. Pabrėžiama, kad nuteistoji nesukėlė nukentėjusiajai jokių pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, įvertinęs, jog žalos dydžio nustatymas turi reikšmės ne tik parenkant bausmę, tačiau ir keliant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo. Skunde pateikiami BK 37 straipsnio taikymo teismų praktikoje pavyzdžiai (pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-316/2015; Šilutės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-449-351/2006).

2.2. Skunde pabrėžiama, kad nuteistoji V. V. patyrė dvigubą išdavystę, nes buvo apgauta tiek sugyventinio, tiek dukters, todėl buvo emociškai sukrėsta; atkreipiamas dėmesys, kad L. V. pavardę suteikė tuometinis A. V. draugas – A. V., kuriam buvo sakoma, jog L. V. yra jo sūnus, tačiau A. V., sužinojęs tiesą, nutraukė santykius su A. V.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pats pripažino, kad nuteistajai dukters (nukentėjusiosios A. V.) neištikimybės faktas – labai jautrus dalykas, o nuteistoji A. V. yra nepavojingas asmuo – pensininkė, neteista, nėra gydoma specialiose institucijose ir pan. Skunde pažymima, kad, net jeigu nuteistoji padarė nusikalstamą veiką, tai ne siekdama pakenkti nukentėjusiesiems, o paveikta patirtų išgyvenimų, be to, pati nukentėjusioji savo veiksmais ir nepagarba prisidėjo prie nuteistosios veiksmų. Nagrinėjamu atveju konfliktas buvo abipusis, fizinis skausmas buvo sukeltas tiek nukentėjusiesiems, tiek ir nuteistajai, todėl tik V. V. nuteisimas laikytinas nepagrįstu, nes būtent nukentėjusiosios išdavystė išprovokavo konfliktą. Pagal teismų praktiką, kai sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata per abipusį konfliktą, kaltininkas dažniausiai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad butas, kuriame gyvena nuteistoji, ir nukentėjusiųjų gyvenamas butas yra gretimai vienas kito, t. y. arčiau nei per 50 metrų, todėl dėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimo nesiartinti prie nukentėjusiųjų arčiau nei 50 metrų atstumu nuteistoji turėtų išsikelti iš savo buto.

2.4. Apeliantai teigia, kad, jeigu nuteistoji V. V. ir sukėlė nukentėjusiajam L. V. fizinį skausmą, tai padarė neturėdama tokio tikslo, o turėdama intenciją apsiginti nuo pastarojo, nes jis nuteistąją laikė suėmęs rankomis. Būtent dėl L. V. neteisėtai atliekamų veiksmų apribojant nuteistosios judėjimo laisvę nuteistoji smūgiavimu ir draskymu bandė išsilaisvinti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuteistoji galimai nenorėjo sukelti L. V. skausmo ir sukeltas skausmas buvo išsivadavimo pasekmė. Skunde pateikiama kasacinio teismo praktika in dubio pro reo principo kontekste. Be to, teigiama, kad nuteistosios veiksmai L. V. atžvilgiu negali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o priešingu atveju, būtų pagrindas atleisti nuteistąją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

2.5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nuteistosios veiksmuose nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl teigiama, kad nagrinėjamoje byloje be pagrindo netaikytas BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl minėtame straipsnyje nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teigiama, kad nuteistoji L. V. ir A. V. fizinį skausmą galėjo sukelti tik būdama labai susijaudinusi, būdama fiziologinio afekto būsenoje (L. V. atžvilgiu – dėl suvaržytos laisvės; A. V. atžvilgiu – dėl patirtos išdavystės).

3. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o pripažinus, kad buvo padaryta nusikalstama veika, atleisti nuteistąją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistosios V. V. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde.

5. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog nuteistosios V. V. veiksmuose nustatyti jai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistosios V. V. ir jos gynėjo apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino V. V. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nuteistajai skirtinos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių

8. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistosios V. V. veiksmai atitinka jai inkriminuotos, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos, sudėties požymius. Byloje nustatyta, kad nuteistoji sudavė tris smūgius nukentėjusiajai A. V. į galvą bei sprandą ir tempė nukentėjusiąją už plaukų. Be to, nuteistajai inkriminuota ir tai, kad ji sudavė ranka smūgį L. V. į galvą, rankomis draskė nukentėjusiojo rankas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo nesutikti su tokiomis išvadomis.

9. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino (BK 140 straipsnio 1 dalis). Kvalifikuota šios nusikalstamos veikos sudėtis įtvirtinta BK 140 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šią veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, dėl to būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022).

10. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas artimaisiais giminaičiais pripažįstami tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai (BK 248 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusioji A. V. yra nuteistosios V. V. dukra, o nukentėjusysis L. V. – nuteistosios vaikaitis, dėl to laikytini jos artimaisiais giminaičiais.

11. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, nuteistoji V. V. nuo proceso pradžios nepripažino padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nuteistosios teigimu, nukentėjusioji A. V. pirmoji ją užsipuolė, o vėliau į konfliktą įtraukė ir savo sūnų (nuteistosios anūką) L. V., liepdama pulti nuteistąją. Nuteistoji V. V. laikėsi pozicijos, kad ji tik gynėsi nuo L. V., bandydama ištrūkti, nes šis buvo ją apglėbęs iš už nugaros ir nepaleido, todėl, jeigu ir sužalojo nukentėjusįjį, tai tik gindamasi. Šie nuteistosios teiginiai laikytini gynybine pozicija, kuriuos paneigia įrodomieji bylos duomenys.

12. Apeliacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir įvertinus joje surinktus duomenis, pritartina pirmosios instancijos išvadoms, kad nuteistosios V. V. parodymai yra prieštaringi ir negali būti laikomi nuosekliais. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu V. V. teigė, jog A. V., nesant jokios aiškios priežasties, sugriebė ją už dešinės rankos dilbio, kurį pradėjo stipriai spausti, o su kairės rankos kumščiu sudavė smūgį į kairės pusės smilkinį. Būtent dėl tokių smurtinių nukentėjusiosios veiksmų V. V. pradėjo gintis, sugriebdama A. V. už plaukų (2 t., b. l. 21–22). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. V. nurodė, kad įvykio metu ji, sutikusi A. V. ant laiptų, šiai priekaištavo dėl to, kad A. V. 4–5 paras nebuvo namuose ir pavadino dukrą paleistuve. Nuteistosios V. V. teigimu, tada nukentėjusioji atsakė, kad tai yra ne V. V. reikalas ir sugriebė ją už dešinės rankos, kurią pradėti sukti, o nuteistoji griebė dukrą už plaukų (2 t., b. l. 152–157). Kaip matyti iš šių nuteistosios parodymų, ji ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu skirtingai apibūdino įvykio dieną vykusio konflikto prasidėjimo aplinkybes (ikiteisminio tyrimo metu iš esmės teigė, kad pati nukentėjusioji pirma, nesant jokio pagrindo, pradėjo agresyviai elgtis, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės pripažino pati pradėjusi konfliktą užgauliais žodžiais užsipuldama nukentėjusiąją), be to, nuteistoji V. V. skirtingai nurodė ir tai, kuriuo metu pradėjo gintis nuo, nuteistosios teigimu, jos atžvilgiu panaudoto nukentėjusiosios smurto, sugriebdama nukentėjusiąją už plaukų.

13. Pabrėžtina ir tai, kad nuteistoji nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes, kaip į konfliktą buvo įtrauktas nukentėjusysis L. V., bei laikėsi nenuoseklios pozicijos dėl to, kokius veiksmus nuteistosios atžvilgiu nukentėjusysis atliko. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamoji V. V. teigė, kad A. V. pradėjo garsiai rėkti ir tuomet iš buto išbėgo L. V., kuris apglėbė V. V. iš už nugaros, ją laikė prispaudęs, kumščiais pradėjo spausti krūtinės sritį (2 t., b. l. 21–22). Papildomos apklausos metu V. V. teigė, kad L. V. mušė kumščiais jai į krūtinę (2 t., b. l. 65). Pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu V. V. iš dalies pakeitė savo parodymus, teigdama, jog po to, kai ji paleido A. V. plaukus, pastaroji užlipo laiptais viršų, atrakino duris ir pašaukė L. V., kuriam liepė mušti V. V., o šis pradėjo kumščiuoti jai į krūtinę. Nuteistosios teigimu, L. V. sudavė jai apie 10 smūgių į krūtinės sritį, o po to ją apkabino iš už nugaros ir laikė (2 t., b. l. 152–157).

14. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad V. V. parodymai yra prieštaringi, nesutampantys esminėse detalėse, o tai kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu, dėl to nuteistosios parodymai vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija, kurią paneigia skundžiamame nuosprendyje aptartų ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą įvertintų duomenų visuma.

15. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusioji A. V. viso proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad jai grįžus namo iš savo buto išėjo jos motina V. V., kuri pradėjo ją įžeidinėti ir išvadino paleistuve. Kai nukentėjusioji pradėjo rakinti savo buto duris, pajuto smūgį į smilkinį, po to į sprandą, o V. V. sugriebė nukentėjusiąją už plaukų ir pradėjo ją tampyti, tuo metu nukentėjusioji pradėjo šaukti ir į laiptinę išbėgo L. V. (2 t., b. l. 65–66). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad jai grįžus namo, V. V. atsidarė savo buto duris ir parbloškė nukentėjusiąją ant žemės, griebė už plaukų, trenkė per sprandą ir į kairę galvos pusę (2 t., b. l. 174–176).

16. Nuosekliais laikytini, be kita ko, ir nukentėjusiojo L. V. parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, nukentėjusysis teigė, kad išgirdęs, jog šaukia jo motina (A. V.), išbėgo į laiptinę, kur pamatė, kaip močiutė (V. V.) tampo jo motiną už plaukų. Dėl to, patraukė močiutę, ją prispausdamas prie sienos, kad motina galėtų saugiai atsitraukti (1 t., b. l. 125–127; 2 t., b. l. 171–173).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti nukentėjusiųjų parodymai sutampa esminėse detalėse, o tai, kad skirtingose proceso stadijose duoti parodymai nėra absoliučiai vienodi, tik patvirtina šių parodymų teisingumą. Pažymėtina, kad vertinant parodymus negali būti reikalaujama, jog parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, visiškai sutaptų, tačiau svarbu nustatyti jų neprieštaringumą dėl esminių įvykio detalių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu nukentėjusieji parodymus davė nuo įvykio praėjus daugiau nei pusei metų, be to, parodymai buvo duodami apie konfliktą, kurio metu jie patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, tačiau ir fizinį skausmą, akivaizdu, jog tokia situacija nukentėjusiuosius galėjo šokiruoti, todėl natūralu ir objektyviai pateisinama, kad rekonstruojant atmintyje jau prieš kurį laiką įvykusio įvykio aplinkybes ir jas atpasakojant galimi nukrypimai bei netikslumai, vartojamos ne tapačios frazės, išsireiškimai, kurie ne paneigia, bet, atvirkščiai, patvirtina, jog duodami parodymai nėra dirbtinai sukurtas, išmoktas ir tiksliai atkartojamas tekstas.

18. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021).

19. Nagrinėjamu gi atveju, nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių įvykių detalių viso proceso metu iš esmės nekito, jie sutampa tarpusavyje. Juos sugretinus su kita bylos įrodomąja medžiaga darytina išvada, kad kartu sudaro nuoseklią įrodomąją grandinę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji analogiškas aplinkybes nurodė ir įvykio dieną pateiktame pareiškime, kuriame nurodė, jog V. V. trenkė nukentėjusiajai į sprandą, kairį smilkinį bei sugriebusi už plaukų ją tampė, o nukentėjusiajam trenkė du kartus į veidą, įkando į kairę ranką ir nagais jam subraižė dešinę ranką. Nukentėjusioji pareiškime akcentavo, kad smurtiniai V. V. veiksmai jai ir jos sūnui (L. V.) sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 1).

20. Nuteistosios teigimu, ji nenaudojo jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį L. V., ji tik siekė išsilaisvinti, todėl galėjo jam įdrėksti tik gindamasi. Nuteistosios vertinimu, ji negalėjo suduoti smūgio V. V. į galvą, nes jis stovėjo jai už nugaros. Šiuos nuteistosios teiginius neabejotinai paneigia nukentėjusiosios pateiktas 2021 m. rugpjūčio 5 d. įvykio vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip V. V., muistydamasi bando ištrūkti iš L. V. glėbio ir dešine ranka stipriai trenkia, taip suduodama smūgį L. V. į dešinę galvos pusę. Vaizdo įraše girdimas smūgio garsas bei iš nukentėjusiojo veido išraiškos matyti, kaip nukentėjusysis sureaguoja į smūgį, prisimerkdamas ir šiek tiek atitraukdamas galvą. Taip pat iš vaizdo įrašo matoma, kaip V. V. drasko L. V. rankas, be to, lenkiasi ir bando jam įkasti (1 t., b. l. 83–90).

21. Kaip jau buvo nurodyta, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, dėl to, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad dėl mušimo ar kitokio smurtavimo nukentėjusysis iš tiesų patyrė fizinį skausmą arba buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra individualus – kiekvienas žmogus jį jaučia savaip, be to, fizinis skausmas nėra nustatomas teismo medicinos specialistų, todėl svarbią reikšmę įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai, ypač atvejais, kai nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų.

22. Nagrinėjamu atveju atsižvelgdama į nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nuteistoji nukentėjusiosios A. V. atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, suduodama smūgius į tokias kūno vietas, kaip galva, sprandas, tempdama už plaukų, dėl kurių nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą. Be kita ko, aptarti įrodymai, tarp jų ir vaizdo įrašas (šio procesinio sprendimo 20 punktas), kuriame užfiksuoti nuteistosios veiksmai ir nukentėjusiojo reakcija, neabejotinai pagrindžia, kad ji prieš nukentėjusįjį L. V. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, kurie sukėlė jam fizinį skausmą.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliaciniame skunde sutinkama, jog nukentėjusiesiems fizinis skausmas buvo sukeltas, tačiau teigiama, jog skausmą patyrė ir nuteistoji, dėl to laikomasi pozicijos, kad tik jos vienos nuteisimas nėra teisingas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. V. taip pat kreipėsi su pareiškimu dėl to paties 2021 m. rugpjūčio 5 d. įvykio, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, jog A. V. ir L. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

24. Byloje esančia Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. specialisto išvada Nr. G 1973/2021 (01) konstatuota, kad V. V. padaryti sužalojimai (poodinės kraujosruvos) vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 53–54). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nuteistajai objektyviai buvo nustatyti fiziniai sužalojimai, tačiau jie nepaneigia jos atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, o iš dalies taip pat patvirtina ir jos pačios agresyvų, objektyviais bylos duomenimis įrodytą, elgesį. Iš nukentėjusiosios pateikto įvykio metu filmuoto vaizdo įrašo matyti, kaip V. V., laikoma apglėbta L. V., intensyviai muistosi, sukiojasi į visas puses, dėl tokių aktyvių nuteistosios veiksmų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistajai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti būtent jai bandant ištrūkti iš L. V. glėbio. Šios išvados pagrįstumą sustiprina ir pirmosios instancijos teisme apklaustos ekspertės Rasos Gaidienės bei liudytojo policijos pareigūno G. B. parodymai. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuotos ir aptartos aplinkybės dėl nuteistosios patirtų sužalojimų, dėl to teisėjų kolegija, neturėdama pagrindo nesutikti su apylinkės teismo motyvais šioje dalyje, tik pažymi esminius momentus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertė paaiškino, kad nuteistajai nustatytos kraujosruvos dešiniajame žaste, krūtinės srityje yra būdingos pirštų suspaudimams. Ekspertės teigimu, negalima atmesti galimybės, kad sužalojimai galėjo atsirasti apglėbiant arba smūgiuojant (2 t., b. l. 197–198). Svarbu ir tai, kad nuteistoji kitą dieną po įvykio apklausiama kaip įtariamoji nenurodė, jog L. V. prieš ją smurtavo ir tik proceso eigoje pradėjo teigti, kad nukentėjusysis L. V. mušė nuteistąją į krūtinę (2 t., b. l. 65). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios teiginiai, kad nukentėjusysis L. V. sudavė nuteistajai bent 10 smūgių į krūtinę, laikytini nepagrįstais ir prieštaraujančiais byloje nustatytiems duomenims. Pabrėžtina, kad ir kitą dieną po įvykio areštinėje V. V. neišsakė jokių nusiskundimų dėl savo sveikatos (1 t., b. l. 51–52).

25. Pažymėtina, kad agresyvų pačios nuteistosios elgesį patvirtina ir kiti nukentėjusiosios A. V. pateikti vaizdo įrašai, kuriuose matyti ir girdėti, kaip ji, naudodama necenzūrinę leksiką, nepagarbiai, matant bei girdint ir nepilnamečiui anūkui (L. V.), kalba apie jo motina ir savo dukrą (A. V.). Kaip teisingai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pati V. V. neneigė rašanti skundus dėl vaiko, o tai tik sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl nuteistosios jaučiamo priešiškumo savo dukters nukentėjusiosios A. V. atžvilgiu. Pabrėžtina, kad ir pati nuteistoji nurodė, jog įvykio dieną pirma pavadino nukentėjusiąją paleistuve (2 t., b. l. 152–157). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde ypatingai akcentuojama, jog konfliktą išprovokavo būtent nukentėjusiosios išdavystė, nes ji susilaukė sūnaus (L. V.) nuo nuteistosios sugyventinio. Vis dėlto, šios aplinkybės niekaip nepaneigia nuteistosios veiksmuose nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

26. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiosios A. V. atžvilgiu nuteistoji veikė tiesiogine tyčia, nes manyti, kad suduodama smūgius nukentėjusiajai į galvos sritį bei tampydama už plaukų ji nesiekė sukelti bent jau fizinio skausmo, nėra pagrindo. Vis dėlto, remiantis byloje surinktais duomenimis nustatytomis aplinkybėmis dėl nuteistosios atliktų smurtinių veiksmų L. V. atžvilgiu spręstina, kad, nors nuteistoji buvo laikoma nukentėjusiojo L. V. ir bandė ištrūkti, tačiau iš jos atliktų veiksmų (smūgio davimo į galvos sritį, tyčinio nukentėjusiojo rankų draskymo), spręstina, jog nuteistoji ir nukentėjusiojo L. V. atžvilgiu veikė tiesiogine tyčia, suvokdama, kad jos veiksmai sukels, bent jau, fizinį skausmą ir tokių padarinių siekdama. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nuteistoji buvo abejinga dėl jos nukentėjusiojo atžvilgiu atliekamų smurtinių veiksmų galintiems kilti padariniams ir veikė netiesiogine tyčia. Pabrėžtina, kad nuteistosios kaltės rūšies pakeitimas nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei nedaro įtakos nuteistosios baudžiamosios atsakomybės ir bausmės klausimui.

27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-69-387/2022). Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog V. V. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo

29. Apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma atleisti nuteistąją V. V. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nes jos dukra – nukentėjusioji A. V. – buvo neištikima su nuteistosios sugyventiniu, su juo susilaukė sūnaus, o šių asmenų sukeltos neigiamos emocijos lėmė tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios susiklosčiusius konfliktinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pritarti gynėjo pozicijai, kad nuteistosios patirtos emocijos iš esmės šalina nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumą.

30. Nors apeliaciniame skunde pateikiami atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo teismų praktikos pavyzdžiai, tačiau pabrėžtina, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., nusprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022).

31. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

32. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021).

33. V. V. teigė, kad nuo 2021 metų sausio mėnesio pradžios nebendravo su dukra, o nukentėjusioji nurodė, jog motina ją įžeidinėja ir agresyviai jos atžvilgiu elgiasi nebe pirmą kartą. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistoji V. V. pati nurodė, kad skundžia savo dukrą dėl tariamos nukentėjusiosios sūnaus (L. V.) nepriežiūros. Konfliktinius nuteistosios V. V. ir nukentėjusiosios A. V. santykius patvirtina ir byloje pateikti vaizdo įrašai, kuriuose girdėti, kaip nuteistoji įžeidžiamai kalba apie nukentėjusiąją šios ir jos sūnaus akivaizdoje (1 t., b. l. 106–109). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenis V. V. buvo bausta už tai, jog 2021 m. vasario 28 d. sukėlė konfliktą, kibo prie L. V. ir A. V., juos stumdė, o pastarąją ir įžeidinėjo (2 t., b. l. 10). Bylos įrodomieji duomenys neabejotinai patvirtina, kad nuteistoji yra priešiškai nusiteikusi nukentėjusiosios atžvilgiu, turi emocinių nuoskaudų, kurias išreiškė ir įvykio dieną atvykusiems policijos pareigūnams.

34. Sutiktina su gynybos teiginiais, kad nukentėjusiosios ir nuteistosios santykiai iš tiesų yra konfliktiniai, tačiau, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių, be kita ko, ir pačią nuteistąją apibūdinančių duomenų, visumą, tai nešalina nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Nagrinėjamu atveju namo laiptinėje tyčiniais nuteistosios veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas dviem asmenims – artimiesiems giminaičiams, kurių vienas įvykio metu buvo nepilnametis. Be to, atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, nuteistosios veiksmai negali būti vertinami kaip spontaniški, atsitiktinio pobūdžio, nes konfliktiniai santykiai tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios iš esmės tęsiasi nuo 2021 metų pradžios, o nuteistoji nukentėjusiosios atžvilgiu agresyviai elgiasi ne pirmą kartą. Šios pozicijos pagrįstumo nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistoji savo veiksmais nesukėlė jokių pavojingų pasekmių, nes fizinio skausmo sukėlimas savaime negali būti vertinamas kaip nepavojingas neteisėtų veiksmų padarinys. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nustatytų aplinkybių visuma neleidžia spręsti, kad V. V. padarytas nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu.

Dėl nuteistajai paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

35. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad V. V. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta kalta, be kita ko, vertina jai paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės teisingumą bei pagrįstumą.

36. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

37. Konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

38. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Bausmės paskirtis yra nulemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

39. Pabrėžtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

40. Nagrinėjamoje byloje V. V. pripažinta kalta padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi nuspręsti, kuri iš nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių ir koks jos dydis yra pakankamas, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir taip užtikrintas jos paskirties įgyvendinimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis anksčiau minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis ir pateikta teismų praktika bausmių skyrimo kontekste, vertina, ar pirmosios instancijos teismo nuteistajai paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

41. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. skirta laisvės apribojimo bausmė devyniems mėnesiams. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus konstatuotina, kad sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, remiantis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą bei rūšį – V. V. tiesiogine tyčia padarė nusikalstamą veiką, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistosios nusikalstamais veiksmais buvo pažeistas dviejų artimųjų giminaičių fizinio kūno neliečiamumas ir jiems sukeltas fizinis skausmas.

42. Apeliaciniame skunde akcentuojamas įvykio metu patirtas nuteistosios susijaudinimas ir afekto būsena, dėl to nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo daryti priešingą išvadą.

43. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas veiką padaro dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-489/2022). Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020).

44. Nagrinėjamu gi atveju, nustatyta, kad nuteistoji V. V. pirmoji pradėjo konfliktą, pavadindama nukentėjusiąją A. V. paleistuve. Pastaroji nuteistosios atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų, galėjusių nuteistajai sukelti afekto būseną. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, kad nuteistosios afekto būsena kaltinime nurodytu metu neva kilo dėl jos ir nuteistosios sugyventinio išdavystės, tačiau tokie veiksmai, nors ir prieštarautų moralės normoms, nelaikytini neteisėtais BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme. Be to, svarbu pažymėti, kad pati nuteistoji nurodė apie sugyventinio išdavystę su jos dukra susižinojusi 2021 metų sausio mėnesio pradžioje (1 t., b. l. 39–42; 2 t., b. l. 152–157), taigi, iki įvykio buvo praėję daugiau nei aštuoni mėnesiai, todėl nėra pagrindo spręsti, jog nuteistosios akcentuojama jos dukters ir sugyventinio išdavystė pagrįstai būtų sukėlusi itin stiprias emocijas įvykio dieną, t. y. 2021 m. rugpjūčio 5 d.

45. Vertinant nukentėjusiojo L. V. veiksmus, pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nukentėjusysis buvo apribojęs nuteistosios judėjimo laisvę, tačiau pabrėžtina, kad būtent nuteistoji V. V. pradėjo įvykio dieną vykusį konfliktą, o nukentėjusysis L. V. tik siekė konfliktinę situaciją sušvelninti, atitraukdamas agresyviai nusiteikusią V. V., kad ši nebepultų jo mamos. Nėra pagrindo spręsti, kad nukentėjusysis tikslingai siekė neteisėtai apriboti nuteistosios laisvę, priešingai, jo tikslas buvo ją nuraminti. Pats nukentėjusysis teisiamajame posėdyje nurodė, kad laikė močiutę siekdamas apsaugoti mamą nuo smūgių (2 t., b. l. 171–173). Dėl to nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistosios susijaudinimo būseną sukėlė nukentėjusiojo veiksmai. Šios aplinkybės neleidžia konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

46. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes nuteistosios veiksmus, nukreiptus prieš L. V., išprovokavo jo paties veiksmai. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-511/2020). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad nukentėjusysis sąmoningai ar nesąmoningai skatino nuteistąją V. V. prieš ją nusikalsti, nes, kaip jau buvo nurodyta ir išsamiai išanalizuota, nuteistosios apglėbimu nukentėjusysis L. V. tik siekė nutraukti nuteistosios inicijuotą konfliktą ir smurtinį elgesį. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nepripažinta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nenustatyta ir nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

47. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad skiriant bausmę buvo analizuoti bei įvertinti ir nuteistosios asmenybę apibūdinantys duomenys – V. V. yra pensininkė (2 t., b. l. 1), neteista (2 t., b. l. 7–9). Nuteistoji bausta administracine tvarka dėl administracinio nusižengimo padaryto prieš tuos pačius nukentėjusiuosius (2 t., b. l. 10).

48. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistajai skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalies sankciją švelnesnė nei laisvės apribojimo bausmė yra tik viešųjų darbų bausmė, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas tiek į nusikalstamą veiką, tiek ir nuteistąją apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai neskyrė, nes ši bausmė nebūtų pakankama bausmės tikslų įgyvendinimo užtikrinimui.

49. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir nenustačius nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai bausmės dydis nustatytas mažesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas galimas laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Taigi, nuteistajai tinkamai parinkta bausmės rūšis ir nustatytas teisingas bei proporcingas jos dydis, nėra pagrindo atskirai svarstyti švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo pagal BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galimybės.

50. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskirdamas nuteistajai baudžiamojo poveikio priemonę, todėl nuosprendžio dalis dėl nuteistajai paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės keistina.

51. Vadovaujantis BK 72¹ straipsnio nuostatomis, skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, nuteistajai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas bausmės vykdymo laikotarpiu gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų ir nesiartinti prie jų arčiau nei 50 metrų atstumu. Sutiktina, kad nuteistoji ne pirmą kartą sukelia konfliktą, be to, nagrinėjamu atveju smurtiniais veiksmais sukėlė fizinį skausmą ne tik savo dukrai (nukentėjusiajai A. V.), tačiau ir nepilnamečiui vaikaičiui (nukentėjusiajam L. V.), tokie nuteistosios veiksmai negali būti pateisinami. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimas iš esmės reikštų, jog nuteistoji turi išsikelti iš savo buto, kuris yra šalia nukentėjusiųjų buto, tokio įpareigojimo paskyrimas laikytinas neproporcingu ir nepagrįstu. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad, nors nuteistajai V. V. paskirtas įpareigojimas bausmės vykdymo laikotarpiu gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų, tačiau nuteistoji ir įvykio metu negyveno kartu su nukentėjusiaisiais.

52. BK 48 straipsnio 6 dalies pagrindu teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti BPK IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, nuteistajai paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę pakeičiant įpareigojimu visą bausmės vykdymo laikotarpį nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiaisiais V. V. ir L. V. (BK 48 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šio įpareigojimo paskyrimas yra pakankamas bausmės tikslų pasiekimo ir nukentėjusiųjų interesų apsaugos užtikrinimui, be to, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išsakytus teiginius dėl nuteistajai skundžiamu nuosprendžiu paskirto įpareigojimo, apeliacinės instancijos teismo skiriamas įpareigojimas vertintinas kaip švelninantis nuteistosios padėtį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Baudžiamojoje byloje buvo pateiktas nuteistosios V. V. gynėjo pranešimas dėl 1 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, kurias už teisines paslaugas nuteistoji sumokėjo savo gynėjui (3 t., b. l. 87–89).

54. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 3 dalis).

55. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju netenkintas nuteistosios V. V. gynėjo apeliacinis skundas dėl nuteistosios išteisinimo, konstatavus, jog V. V. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta kalta padarius jai inkriminuotą, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką, nuteistosios dėl advokato teisinių paslaugų apmokėjimo patirtos išlaidos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios V. V. ir jos gynėjo advokato Arvydo Budniko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. paskirtos bausmės pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas bausmės vykdymo laikotarpiu gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų A. V. ir L. V. ir nesiartinti prie nukentėjusiųjų arčiau nei 50 metrų atstumu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalimi, įpareigoti V. V. visą bausmės vykdymo laikotarpį nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiaisiais A. V. ir L. V..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti nuteistajai V. V. išlaidų, patirtų teisinėms paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.