Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,NEO Finance“ ieškinį atsakovui M. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

5. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

6. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 30 d. tarp atsakovo ir ieškovės – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus – buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. K512789604, kuria atsakovui suteiktas 8 000 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 5257,00 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 22 proc.) bei 1312,44 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2025 m. sausio 2 d. Ieškovė nurodė, jog atsakovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė, mėnesinių įmokų nemokėjo, nesilaikė vienos iš esminių sutarties sąlygų, todėl ieškovė 2020 m. birželio 3 d. pranešimu nutraukė su atsakovu sutartį, kredito sutarties nutraukimas įsigaliojo nuo 2020 m. birželio 9 d. Ieškovė nurodė, kad atsakovas jai yra skolingas 8 000,00 Eur negrąžinto kredito, 746,46 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos 2020 m. birželio 9 d.), 22 procento dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito 8000,00 Eur sumą nuo sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 3 112,44 Eur tarpininkavimo mokestį, 16,85 Eur sutartines palūkanas skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. vasario 3 d., iki sutarties nutraukimo dienos 2020 m. birželio 9 d.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

7. Ieškovė (apeliantės) apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria nutarta tenkinti iš dalies reikalavimą priteisti jai iš atsakovo 620,89 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. birželio 9 d.).

8. Iš ginčijamo sprendimo už akių turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovo mokėjimo (pelno) palūkanas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kurioje suformuluota tokia teisės aiškinimo taisyklė: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė aptariamų palūkanų detalesnių skaičiavimų nepateikė, teismui buvo neaišku, kaip buvo apskaičiuota palūkanų 746,46 Eur suma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis teismų praktika, savarankiškai teisėtai apskaičiavo palūkanų sumą bei nusprendė, jog nagrinėjamu atveju palūkanų suma sudaro 620,89 Eur (8 000,00 Eur x 22 proc. / 360 d. x 127 d.). Vertinant tai, kad nors apeliantė pateikė savo apskaičiavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jie teikti pažeidus teisinį reglamentavimą ir pavėluotai, konstatuotina, kad teismas ieškovės reikalavimą dėl 746,46 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų sumos priteisimo pagrįstai tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 620,89 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų. Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas apskaičiuotų palūkanų nekeičia.

10. Apeliantė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria nutarta netenkinti reikalavimo priteisti jai iš atsakovo 22,00 procentus negautų pajamų (nuostolių] už negrąžintą vartojimo kredito sumą (8 000,00 Eur), nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2025 m. sausio 2 d.). Teigia, kad apie tai teismas nepasisakė.

11. Pirmiausia pastebėtina, kad pirmosios instancijos eismas, nors ir lakoniškai, tačiau skundžiamame sprendime už akių nurodė, kad pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos. Taigi, teismas šį kausimą išsprendė iš esmės bei konstatavo tokio reikalavimo nepagrįstumą.

12. Teisėjų kolegija, detalizuodama šį klausimą, pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pakeista esama praktika mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo klausimu ir suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti toliau skaičiuojamos. Kasacinis teismas išaiškino, kad šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta Vartojimo Kredito sutartis yra nutraukta 2020 m. birželio 9 d. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimas po sutarties nutraukimo negalimas, o Kredito sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2020 m. birželio 9 d., reikalavimas dėl 22 procentų dydžio negautų pajamų pirmosios instancijos teisme atmestas pagrįstai.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas atmesdamas pastarąjį reikalavimą jo išsamiai neanalizavo, pažymėtina, jog ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl negautų pajamų, kaip nuostolių, iš esmės yra tapatus mokėjimo palūkanoms pagal reikalavimo esmę. Iš ieškovės pateikto reikalavimo matyti, kad ieškovė iš esmės prašo priteisti 22 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas, jas įvardindama kaip negautas pajamas (nuostolius). Kaip jau nustatyta, pagal kasacinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, mokėjimo (pelno) palūkanas priteisti nutraukus sutartį draudžiama. Nagrinėjamu atveju taikytini civilinės atsakomybės teisiniai padariniai, todėl toks ieškovės reikalavimas neturėjo būti tenkinamas.

14. Apeliantė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria nutarta netenkinti reikalavimo priteisti jai iš atsakovo 22,00 procentus kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas. Apeliantė teigia, kad teismas sprendime nieko nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo priteisti 22,00 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (8 000,00 Eur), nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2025 m. sausio 2 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos.

15. Kolegija šiuo aspektu pabrėžia, kad nors apylinkės teismas nenurodė motyvų dėl reikalavimo priteisti 22,00 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, tačiau iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies aišku, kad teismas vertino minėtą reikalavimą kaip nepagrįstą ir jų nepriteisė.

16. Tęsdamas šio klausimo nagrinėjimą kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.874 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

18. Pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

19. Aktualu tai, kad Vartojimo Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (t. y. 22 procentų dydžio metinės palūkanos) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos; visiško skolos sumokėjimo diena laikoma bendrovės darbo diena, kuria darbo valandomis laiku neapmokėta suma yra įskaitoma i bendrovės banko sąskaitą.

20. Teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, ieškovė į bylą nepateikusi jokių įrodymų, jog Kredito sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio su atsakovu buvo aptarta individualiai, kad jam tinkamai atskleista, jog pažeidus įmokų mokėjimo terminą, jis be 22 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų, privalės mokėti ir 22 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis).

21. Šiai teisinei situacijai aktualu ir tai, jog Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalis įtvirtina kelias reikšmingas taisykles. Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, t. y. kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

22. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, yra pagrindas konstatuoti, jog Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatytas atsakovo, kaip vartojimo kredito gavėjo, atsakomybės dydis, taikomas pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytų 22 procentų dydžio metinę palūkanų normą, viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį – 18 procentų (0,05 proc. x 360 d.).

23. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).

24. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad teismas turi teisę ex officio (pagal pareigas) pripažinti vartojimo sutarties sąlygas negaliojančiomis (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatytai atsakovo atsakomybei už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą netesybų dydį, esant neproporcingai didelei, yra pagrindas minėtą sutartinę nuostatą laikyti nesąžininga bei negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Išdėstytų argumentų kontekste spręstina, jog ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti 22 procentų dydžio kompensuojamųjų palūkanų, įvertinus Vartojimo Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punkto nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, Bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga pripažintina nesąžininga bei yra niekinė ir negalioja nuo sutarties sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis).

26. Akcentuotina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

27. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pastarojo ieškovės reikalavimo netenkino pagrįstai, nors jo detaliai ir neargumentavo.

28. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad anksčiau aptarti apeliantės reikalavimai pripažinti nepagrįstais, nusprendžia, kad nėra pagrindo iš naujo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dėl to jos paliekamos nepakeistos.

29. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

30. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliantės apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.