- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-24
- Bylos Nr.
- e2A-338-798/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00071-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- R. D.
- Trečiasis asmuo
- Marijampolės savivaldybės administracija
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos cukrus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos cukrus“ dėl gyvenamojo namo pastatymo, trečiasis asmuo Marijampolės savivaldybės administracija .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. D. 2020 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu ir prašė įpareigoti atsakovę suprojektuoti ir pastatyti ieškovui R. D. Marijampolės rajono savivaldybėje vieno aukšto su mansarda penkių kambarių gyvenamąjį namą bei ūkinį pastatą arba išmokėti 50 000 Eur piniginę kompensaciją naujo būsto įsigijimui, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė pirmosios instancijos teismo taikyti ieškinio senatį, kurią, anot atsakovės, ieškovas praleido savo pažeistai teisei ginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Teismas nustatė, kad Marijampolės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 103 „Dėl gyvenamųjų namų ir kitų statinių nugriovimo“ leido Marijampolės valstybiniam cukraus fabrikui ryšium su jo valymo įrenginių statyba nugriauti ieškovo R. D. ir kitų asmenų gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus ir įpareigojo Marijampolės valstybinį cukraus fabriką (dabar bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Lietuvos cukrus“), ryšium su jo valymo įrenginių statyba, apmokėti „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio teritorijoje gyvenančiam R. D. už naikinamus sodinius ir pastatyti jam naujoje vietoje atitinkamos vertės jo griaunamiems pastatams gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Kaip nurodo ieškovas, valymo įrenginių statybos metu buvo iškirsti ieškovui priklausantys želdiniai, atjungta elektros linija, išardytas kelias, tačiau nebuvo įvykdytas 1989 m. rugsėjo 19 d. Marijampolės rajono LDT VK sprendimo Nr. 103 įpareigojimas Marijampolės cukraus fabrikui – pastatyti ieškovui naują gyvenamąjį namą.
3.2. Teismas iš Lazdijų rajono apylinkės teismo 1992 m. birželio 29 d. sprendimo nustatė, kad Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas siekė, jog ieškovas būtų iškeldintas iš jo gyvenamojo namo, kuris trukdė valymo įrenginių statybai, suteikiant jam butą, tačiau Lazdijų rajono apylinkės teismas tokio reikalavimo nepatenkino, pripažino, kad turi būti įvykdytas 1989 m. rugsėjo 19 d. Marijampolės rajono LDT VK sprendimo Nr. 103 įpareigojimas Marijampolės cukraus fabrikui – pastatyti ieškovui naują gyvenamąjį namą.
3.3. Teismas nustatė, kad 1993 m. sausio 22 d. tarp Marijampolės valstybinio cukraus fabriko ir R. D. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas įsipareigojo R. D. nupirkti (duomenys neskelbtini) 25 arų ploto sklypą ir nemokamai suprojektuoti ir pastatyti vieno aukšto su mansarda penkių kambarių gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir nutiesti telefono liniją iki miesto tinklų. Kaip nurodo ieškovas, net ir pasirašius šią sutartį, Marijampolės cukraus fabrikas savo įsipareigojimų nevykdė ir naujo gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais nepastatė, nors daug kartų tai žadėjo padaryti.
3.4. Teismas nustatė, kad atsakovei BUAB „Lietuvos cukrus“ (anksčiau buvęs pavadinimas – Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas) Kauno apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nutraukė UAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo bylą ir iškėlė įmonei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo.
3.5. Teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, todėl patenkino jo reikalavimą priteisti jam iš atsakovės 50 000 Eur piniginę kompensaciją. Teismas atsižvelgė į tai, kad Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas su ieškovu 1993 metais sudaryta sutartimi įsipareigojo pastatyti ieškovui gyvenamąjį namą. Šioje sutartyje nenurodyta iki kada gyvenamasis namas bus pastatytas. Atsakovė neįvykdė šio įsipareigojimo, tačiau jam nuolat žadėdavo, kad įvykdys. Atsakovė įrodymų, kad ji pranešė ieškovui, jog 1993 metais sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdys, nepateikė. Teismas vertino, kad atsakovei neįvykdžius pareigos pastatyti ieškovui gyvenamąjį namą, jog pastarasis galėtų išsikelti iš turimo namo ir ūkinių pastatų, kuriuos buvo nuspręsta nugriauti dėl Marijampolės valstybinio cukraus fabriko valymo įrenginių statybos, ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti jam piniginę kompensaciją. Atsakovei neįvykdžius įsipareigojimo pastatyti gyvenamąjį namą, tinkamas ieškovo teisių gynimo būdas yra priteisimas jam pinigų sumos, už kurią ieškovas galėtų įsigyti toje vietovėje gyvenamąjį namą.
Atsiliepimas
3.6. Teismas, tenkindamas ieškinį, nepagrįstais pripažino atsakovės atsiliepime nurodytus argumentus, kad ieškovo namas yra išlikęs, ieškovas jame gyvena. Ieškovo namas, kaip matyti iš ieškovo paaiškinimų ir 2020 m. rugpjūčio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytų duomenų, yra pramoninėje teritorijoje, šalia valymo įrenginių, jo būklė bloga. Teismo vertinimu, ieškovas yra priverstas gyventi name, kurį nutarta nugriauti, todėl jo pagerinimu, turėdamas pagrįstus lūkesčius, kad jam bus pastatytas kitas namas, rūpintis neturėjo pagrindo. Sunkios jo gyvenimo sąlygos susiklostė dėl to, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimo pastatyti ieškovui namą.
3.7. Ieškinio senaties termino, teismo vertinimu, ieškovas kreipdamasis į teismą nepraleido. Ieškovas nurodė, kad jis tik šiemet suprato, jog atsakovė neįvykdys įsipareigojimo pastatyti jam naują namą, nors visą laiką tai žadėdavo padaryti. Todėl negalima sutikti su atsakovės teiginiu, kad ieškovas praleido senaties terminą savo pažeistai teisei ginti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Apeliaciniame skunde atsakovė BUAB „Lietuvos cukrus“ prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-1283-260/2020 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovei BUAB „Lietuvos cukrus“ (anksčiau buvęs pavadinimas – Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas) Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nutarta nutraukti BUAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo bylą ir iškelti įmonei bankroto bylą, tačiau neįsiteisėjusi Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. B2-1537-260/2020). Todėl skundžiamo sprendimo priėmimo dieną ir apeliacinio skundo padavimo dieną atsakovė turėjo restruktūrizuojamos įmonės statusą. Ieškovo reikalavimo pagrindas yra 1993 m. sausio 22 d. tarp Marijampolės valstybinio cukraus fabriko ir R. D. pasirašyta sutartis, pagal kurią Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas įsipareigojo R. D. nupirkti (duomenys neskelbtini) 25 arų ploto sklypą ir nemokamai suprojektuoti ir pastatyti vieno aukšto su mansarda penkių kambarių gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir nutiesti telefono liniją iki miesto tinklų. Taigi ieškovo nurodoma prievolė yra atsiradusi iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, todėl pagal įstatymų reikalavimus ieškovo ieškinys turėjo būti nagrinėjamas BUAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo byloje. Apeliantės teigimu, ieškovo reikalavimas yra ne tik netinkamai pateiktas, bet yra pareikštas praleidus kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą, o ieškovas praleisto termino atnaujinti neprašė ir nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl kurių terminą praleido. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino nepagrįstai.
4.2. Ieškovas neįrodė patirtos žalos dydžio. Pažymėjo, kad ieškovui priklausantis gyvenamasis namas, kurį Tarybos sprendimu atsakovui leista nugriauti, iki šiol nėra nugriautas ir ieškovas tame name iki šiol tebegyvena, t. y. skaičiuojant nuo 1993 m. gyvena 27 metus. Tai, kad ieškovo namas yra pramoninėje teritorijoje, šalia valymo įrenginių, jo būklė galimai bloga, nepaneigia aplinkybės, jog minėtame name ieškovas gyvena, juo naudojasi. Todėl darytina išvada, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos fakto, todėl ieškinys tenkintas nepagrįstai. Be to, pagal 1993 m. sutartį ieškovas per 20 dienų nuo įrengtos sodybos perdavimo privalo atlaisvinti jo sodybos vietą, todėl teismui nusprendus jam priteisti kompensaciją pastarasis turėtų atlaisvinti sodybos vietą.
4.3. Teismas visiškai neteisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovas nurodė, kad jis tik šiemet suprato, jog atsakovė neįvykdys įsipareigojimo pastatyti jam naują namą, nors visą laiką tai žadėdavo padaryti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė žadėjo vykdyti prievolę, šią aplinkybę turi įrodyti tas, kas teigia, t. y. ieškovas, nes atsakovė šią aplinkybę neigia. Tačiau tokių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė. Ieškovas nenurodė kas jam tai žadėjo. Apeliantė pažymėjo, kad sutartis sudaryta 1993 metais, nuo sutarties sudarymo praėjo 27 metai, taigi akivaizdu, jog ieškovas turėjo ir galėjo suprasti, kad sutartis neįvykdyta per 10 metų vykdoma nebus. Į bylą pateiktas 2002 m. kovo 12 d. prašymas tik patvirtina, kad dėl sutarties vykdymo ieškovas paskutinius veiksmus atliko 2002 m. po to jokių veiksmų nesiėmė. Priešingai į bylą pateiktas 2013 m. kovo 14 d. prašymas, kurio turinys patvirtina, kad ieškovas net ir neketino išsikelti iš jo sodybos ir prašė suremontuoti kelią į jo sodybą. Tokiu būdu akivaizdu, kad ieškovas praleido bendrą 10 m. ieškinio senaties terminą, o teismas ieškinio senaties termino nepagrįstai netaikė. Kita vertus pirmosios instancijos teismas priteisdamas kompensaciją ieškovui turėjo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, kadangi kompensacija savo esme yra žala.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime į atsakovės BUAB „Lietuvos cukrus“ apeliacinį skundą ieškovas R. D. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Atsikirsdamas į apeliantės argumentą dėl to, kad ieškovo reikalavimas turėjo būti pateikiamas apeliantės restruktūrizavimo byloje, ieškovas nurodė, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas argumentais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliantė pirmosios instancijos teismui tokių argumentų neteikė.
5.2. Ieškovas iš pradžių kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismą, tačiau Marijampolės rajono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9479-802/2019 atsisakė ieškinį priimti, nurodydamas, kad ieškinys neteismingas Marijampolės rajono apylinkės teismui, o jis turėtų būti paduotas Kauno apygardos teismui. Ieškovas vykdydamas įsiteisėjusią teismo nutartį kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kuris ieškinį priėmė ir išnagrinėjo, ieškovas buvo nuoseklus, laikėsi visų teismingumo taisyklių ir vykdė įsiteisėjusias teismų nutartis.
5.3. Apeliacinio skundo 8 punkte atsakovė remiasi restruktūrizavimą ir bankrotą reglamentuojančiais teisės aktais dėl restruktūrizavimo administratoriaus atlyginimo. Ieškovui visiškai nesuprantama, kaip ir kodėl ši išimtis yra aktuali nagrinėjamos bylos kontekste, todėl prašo atmesti visą toliau sekančią argumentaciją, kaip nesusijusią su bylos dalyku, o jos sąlygotos išvados nesudaro prielaidų naikinti priimtą sprendimą, kadangi atsakovė cituoja ginčo dalykui neaktualų teisinį reguliavimą.
5.4. Antru argumentu atsakovė nurodė, kad ieškovas neįrodė žalos ir dydžio. Ieškovas su tokiu vertinimu nesutinka. Atsakovė grįsdama šiuos argumentus deklaratyviai atkartoja pirmosios instancijos teisme dėstytus motyvus, kad ieškovui priklausantis namas iki šios dienos nėra nugriautas, jis toliau jame gyvena, todėl ieškovui nepadaryta žala, nors iš byloje pateiktų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, jog namas yra iš dalies nugriautas. Taip pat atsakovė neneigė viso proceso metu pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde savo prievolės egzistavimo, nepateikė jokių įrodymų, kad būtų prievolę įvykdžiusi. Priešingai, atsakovė sutiko su prievolės egzistavimu ir tuo, kad prievolės nėra įgyvendinusi. Ieškovo nuomone, žala yra akivaizdi ir įrodyta byloje esančiais įrodymais. Atsakovė nenurodo motyvų, kodėl neįrodytas žalos dydis. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nagrinėja skundą skundo ribose, o jokių argumentų dėl žalos dydžio apeliaciniame skunde nėra, todėl laikytina, kad žalos dydis nėra apeliacijos objektas ir jis neturėtų būti nagrinėjamas apeliaciniame procese. Papildomai pažymėtina, kad ieškovas žalos dydį įrodinėjo tiek savo parodymais, tiek faktinių aplinkybių konstatavimu, tiek vidutinę rinkos vertę analogiškų namų ir sklypų pagrindžiančiais dokumentais, tačiau atsakovė nepasisakė dėl šių įrodymų.
5.5. Trečiuoju argumentu atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovas nesutinka ir su tokiu vertinimu. Ieškovas palaiko Kauno apygardos teismo motyvus, kuriuose nurodoma, kad ieškovas tik šiemet suprato, jog atsakovė neįvykdys įsipareigojimo pastatyti jam naują namą, nors visą laiką tai žadėdavo padaryti, todėl negalima spręsti, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovė reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo grindžia 2002 m. kovo 12 d. ieškovo pareiškimu atsakovei. Tačiau šis dokumentas negali būti laikomas reikalavimu įvykdyti prievolę pagal sutartį. Iš pareiškimo turinio matyti, kad pagrindiniai reikalavimai yra susiję su infrastruktūros atkūrimu aplink ieškovo gyvenamąją vietą, kurią atsakovė sunaikino. Pareiškime buvo priminta apeliantei apie egzistuojančią prievolę ir buvo paprašyta įvykdyti prievolę. Reikalavimo prievolės įvykdymui momento nėra iki šios dienos, kadangi visus šiuos metus ieškovas bandė taikiu būdu išspręsti šį klausimą. Todėl ieškovas mano, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškovas dėl atsakovės sugadintos infrastruktūros, t. y. netinkamai vykdomų pareigų, nepatogumus kenčia kiekvieną dieną, todėl taikyti ieškinio senaties terminą būtų nesąžininga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo pastatyti gyvenamąjį namą arba kompensacijos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl ieškinio senaties
8. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnyje reglamentuojami ieškinio senaties terminai.
9. Šiuo atveju aktualus senaties termino pradžios skaičiavimo atskaitos taškas sprendžiant, ar ieškovas praleido įstatymų nustatytą terminą reikalavimams, kylantiems iš tarp šalių sudarytos ir nevykdomos sutarties, pareikšti.
10. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008; kt.), todėl svarbus bylos aplinkybių ir ieškovo galėjimo (turėjimo) suvokti apie jo pažeistas teises įvertinimas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas tik 2020 m. suprato, jog atsakovė neįvykdys įsipareigojimo pastatyti jam naują namą, nors visą laiką tai žadėdavo padaryti.
12. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo teiginiu nesutiko. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė žadėjo vykdyti prievolę, šią aplinkybę turi įrodyti tas, kas teigia, t. y. ieškovas, tačiau tokių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė ir ieškovas nenurodė, kas jam tai pažadėjo. Apeliantė pažymėjo, kad sutartis tarp šalių sudaryta 1993 metais, nuo sutarties sudarymo praėjo 27 metai, taigi akivaizdu, jog ieškovas turėjo ir galėjo suprasti, kad sutartis neįvykdyta per 10 metų vykdoma iš viso nebus. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
13. Nurodytina, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Todėl apeliantės atsisakymas vykdyti sutartimi prisiimtas prievoles, o konkrečiai – nupirkti ieškovui žemės sklypą ir jame suprojektuoti bei pastatyti ieškovui namą yra neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neprivalo byloje nurodyti atsakovės atstovo, kuris apeliantės vardu jam žadėjo sutarties įvykdymą, kadangi tokią pareigą (įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus) apeliantei numato imperatyviosios teisės normos ir byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantė savo pareigos pagal sutartį neįvykdė.
14. Nagrinėjamu atveju, susipažinus su į bylą pateikta 1993 metų sutartimi, nustatyta, kad joje šalys nesusitarė dėl termino, per kurį apeliantė turi įvykdyti savo įsipareigojimus ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamai situacijai taikytina CK 1.127 straipsnio 5 dalis, kurioje yra įtvirtinta, kad tuo atveju, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino savo pažeistai teisei ginti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinio proceso neinicijavimas iš karto po sutarties sudarymo (nors po jos sudarymo ir praėjo 27 metai), negali būti vertintinas kaip paneigiantis ieškovo siekį, jog apeliantei būtų pritaikyta civilinė atsakomybė už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties institutas negali būti taikomas mechaniškai, taip paneigiant teismo pareigą vykdyti teisingumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015, 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši pusiausvyra nagrinėjamu atveju pritaikius ieškinio senaties terminą būtų pažeista.
15. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės argumentai dalyje, kuria ji teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo ginčijamą sprendimą nurodytoje dalyje nėra pagrindo naikinti arba keisti.
Dėl reikalavimo pareiškimo BUAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo byloje
16. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad ieškovo reikalavimas privalėjo būti pareikštas apeliantės restruktūrizavimo byloje, kadangi ieškinio padavimo metu apeliantė turėjo restruktūrizuojamo juridinio asmens statusą.
17. Pažymėtina, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apeliacinio skundo argumentai išdėstomi glausta forma ir turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija. Tai susiję su tuo, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal ieškovo parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo procesinio sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama, vertinant tik tuos duomenis, kuriuos, priimdamas procesinį sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Apeliantė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė jokių argumentų dėl to, kad ieškovo reikalavimas nėra tinkamai pareikštas, jog jis privalėjo būti reiškiamas restruktūrizavimo byloje ir / arba ieškovas praleido terminą kreditoriniam reikalavimui restruktūrizavimo byloje pareikšti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei konstatavus, kad apeliantės argumentai dėl reikalavimo pareiškimo restruktūrizavimo byloje yra nauji, pagrindo jų analizuoti ir dėl jų išsamiau pasisakyti, nėra. Tuo labiau, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nutraukė BUAB „Lietuvos cukrus“ restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą.
Dėl priteisto žalos dydžio ir kitų apeliacinio skundo argumentų
18. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos dydžio. Ieškovui priklausantis gyvenamasis namas, kurį Tarybos sprendimu atsakovui leista nugriauti, iki šiol nėra nugriautas ir ieškovas name iki šiol tebegyvena, t. y. skaičiuojant nuo 1993 m. gyvena 27 metus. Tai, kad ieškovo namas yra pramoninėje teritorijoje, šalia valymo įrenginių, jo būklė galimai bloga, nepaneigia aplinkybės, jog minėtame name ieškovas gyvena, juo naudojasi.
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 103 „Dėl gyvenamųjų namų ir kitų statinių nugriovimo“ leido Marijampolės valstybiniam cukraus fabrikui ryšium su jo valymo įrenginių statyba nugriauti ieškovo R. D. ir kitų asmenų gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus ir įpareigojo Marijampolės valstybinį cukraus fabriką (dabar BUAB „Lietuvos cukrus“), ryšium su jo valymo įrenginių statyba, apmokėti „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio teritorijoje gyvenančiam R. D. už naikinamus sodinius ir pastatyti jam naujoje vietoje atitinkamos vertės jo griaunamiems pastatams gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Kaip matyti iš Lazdijų rajono apylinkės teismo 1992 m. birželio 29 d. sprendimo, Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas siekė, kad ieškovas būtų iškeldintas iš jo gyvenamojo namo, kuris trukdė valymo įrenginių statybai, suteikiant jam butą, tačiau teismas tokio reikalavimo netenkino, pripažino, kad turi būti įvykdytas 1989 m. rugsėjo 19 d. Marijampolės rajono LDT VK sprendimo Nr. 103 įpareigojimas Marijampolės cukraus fabrikui – pastatyti ieškovui naują gyvenamąjį namą. 1993 m. sausio 22 d. tarp Marijampolės valstybinio cukraus fabriko ir R. D. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Marijampolės valstybinis cukraus fabrikas įsipareigojo R. D. nupirkti (duomenys neskelbtini) 25 arų ploto sklypą ir nemokamai suprojektuoti ir pastatyti vieno aukšto su mansarda penkių kambarių gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir nutiesti telefono liniją iki miesto tinklų.
20. Bendrieji sutarčių aiškinimo principai yra išdėstyti CK 6.193 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Byloje nekilo ginčas dėl tarp ieškovo ir apeliantės sudarytos sutarties sąlygų, todėl spręstina, kad apeliantė suvokė sutartimi prisiimtas pareigas ieškovui.
21. Kaip matyti iš tarp apeliantės ir ieškovo sudarytos sutarties, apeliantė pirmiausia privalėjo įvykdyti savo įsipareigojimą pastatyti ieškovui naują gyvenamąjį namą ir tik įvykdžiusi savo įsipareigojimus reikalauti, kad R. D. išsikeltų iš leisto nugriauti namo. Tai patvirtinta ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 1992 m. birželio 29 d. sprendimas, kuriuo apeliantei neleista iškeldinti ieškovo iš jo gyvenamosios vietos tol, kol jam nebus pastatytas naujas gyvenamasis namas. Tai patvirtina ir 1993 m. sausio 22 d. sudaryta sutartis, kurios 4 punkte yra nurodyta, kad apeliantei įvykdžius sudarytos sutarties sąlygas, ieškovas per 20 dienų atlaisvina valymo įrenginių statybai sodybos vietą (duomenys neskelbtini). Todėl apeliantės argumentai, kad ieškovas iki šiol gyvena ir naudojasi jam priklausančiu nenugriautu namu, todėl apeliantė neprivalanti vykdyti sutartimi prisiimtas pareigas, stokoja logikos ir pagrįstumo, kadangi neįgyvendinusi savo pareigų, apeliantė neturi teisės reikalauti ieškovo apleisti jam priklausantį gyvenamąjį namą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovas yra priverstas gyventi name, kurį nutarta nugriauti, todėl jo pagerinimu, turėdamas pagrįstus lūkesčius, jog jam bus pastatytas kitas namas, rūpintis neturi jokio pagrindo.
22. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos dydžio.
23. Pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
24. Į bylą pateiktos nuotraukos ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad ieškovo gyvenamasis namas nėra saugus ir jame yra netinkamos gyvenimui sąlygos. Ieškovas žalos dydį įrodinėjo vidutinę rinkos vertę analogiškų namų ir sklypų pagrindžiančiais dokumentais. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė ir nepagrindė, kad ieškovo pateikiami byloje įrodymai negali patvirtinti jo prašomo reikalavimo priteisti kompensaciją dėl sutarties nevykdymo dydžio. Apeliaciniame skunde apeliantė apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais dėl ieškovui priteistos kompensacijos dydžio nepagrįstumo, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat yra pagrįstas ir teisėtas.
25. Atsakovė reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo taip pat grindė 2002 m. kovo 12 d. ieškovo pareiškimu atsakovei. Apeliantė sprendė, kad praėjus ilgam laiko tarpui ir neįvykdžius sutarties sąlygų per 10 metų, ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis, jos sutartis iš viso bus įvykdyta. Ieškovas nesutiko su apeliantės argumentais, kad nurodytas dokumentas gali būti laikomas reikalavimu įvykdyti prievolę.
26. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 4 dalis). Būtent šia nuostata remiantis apeliantė teigia, kad neįvykdžius ieškovo reikalavimo jis turėjo suvokti, kad jo reikalavimas įvykdytas apskritai nebus. Tačiau nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nupirkti žemės sklypą ir jame pastatyti gyvenamąjį namą per septynias dienas nėra realu. Iš ieškovo 2002 m. kovo 12 d. pareiškimo turinio matyti, kad pagrindiniai reikalavimai yra susiję su infrastruktūros atkūrimu aplink ieškovo gyvenamąją vietą, kurią atsakovė sunaikino. Kadangi CK imperatyviai nenumatyta kokia turėtų būti reikalavimo įvykdyti prievolę forma, pareiškime suformuluotas prašymas apeliantei įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pastatyti ieškovui gyvenamąjį namą, gali būti laikytinas reikalavimu įvykdyti prievolę. Ieškovas prašė apeliantės pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus įvykdyti nevilkinant, tačiau nebuvo nustatytas konkretus terminas prievolei įvykdyti. Apeliantė savo įsipareigojimo neįvykdė ir procesiniuose dokumentuose tai pripažįsta. Ieškovas nagrinėjamu atveju negali būti laikytinas pasyvia sutarties šalimi. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2013 m. kovo 14 d. ieškovas kreipėsi į apeliantę dėl sugadinto kelio, kuris buvo sugadintas statant apeliantės vandens valymo įrenginius. Šiame kreipimesi taip pat yra nurodyta, kad 2011 metais ieškovas dėl kelio sugadinimo kreipėsi į Marijampolės miesto merą. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad po reikalavimo įvykdyti prievolę praėjęs gan ilgas terminas, konstatavus, jog ieškinio senaties terminas skaičiuojamas kiekvieną sutarties nevykdymo dieną, negali būti pateisinantis apeliantės pareigos pagal sutartį nevykdymo.
27. Kadangi iš apeliantės į bylą teikiamų procesinių dokumentų turinio yra akivaizdu, kad apeliantė neketina įvykdyti prisiimtos prievolės pagal sutartį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai ieškovui priteisė reikalaujamą sumą, jog ieškovas pats galėtų įsigyti gyvenamąjį namą.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.