Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei J. Š., tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje R. Š. ir S. Š., dėl turto ir kompensacijos priteisimo bei pagal atsakovės J. Š. priešieškinį ieškovui J. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė J. Š. 2012 m. gegužės 9 d. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovą iš gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, sandėlio, kiemo rūsio, kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priešieškinį grindė tuo, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo ir neturėjo kur gyventi, todėl ji su ieškovu 1997 m. sudarė neterminuotą būsto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) panaudos sutartį. Už tai ieškovas buvo įsipareigojęs prižiūrėti sodybą ir ūkį. Prieš 3 m. (skaičiuojant nuo 2012 m.) atsakovė buvo priversta išsikelti iš namų, nes ieškovas neleidžia jai ir / ar jos vaikams atvykti sutvarkyti aplinką, rašo skundus policijai.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliantė nurodo, kad remiantis 1964 m. CK 472-1 straipsniu (galiojanti redakcija nuo 1994-05-17 iki 1998-06-24) jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. Tokia sutartis byloje nepateikta, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai laiko sudarytą šalių jungtinės veiklos sutartį. Šiaulių apylinkės teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi sandorių sudarymo metu negaliojančiomis materialinės teisės normomis, nes laikė, kad jungtinės veiklos sutarčiai taikomas paprastos rašytinės formos reikalavimas. Šiaulių apylinkės teismas savo sprendime nurodo, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas ieškinį tenkino remdamasis neleistinais liudytojų parodymais (CPK 197 str. 2 d.).Mano, kad teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis apie faktines bylos aplinkybes, nurodant, kad, remiantis ieškovo paaiškinimu, kad per 4 bendro gyvenimo su atsakove metus, jis sukaupė 12000,00 Lt. Apeliantei akivaizdu, kad iš rašytinių bylos dokumentų, dėl kurių teismas nepasisako, jų nevertina ir neanalizuoja, ieškovas net neuždirbo tiek pinigų (12000,00 Lt) per 4 metus. Teismas nepasisako dėl ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, dėl byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovo paties duotų parodymų, bei jo kviestų liudytojų neatitikimų ir remdamasis prielaidomis tai laiko tinkamais įrodymais byloje.Pažymi, kad atsakovė prašė teismo išreikalauti atitinkamus įrodymus apie ieškovo turtą, likusį po jo žmonos mirties, dokumentus apie ištuoką, apie ieškovo sūnaus parduotą turtą iš kurio, ne va, ieškovas gavo pinigų, teismas buvo priėmęs 2012-04-05 dienos nutartį ir įpareigojęs pateikti šiuos ieškovą atitinkamus įrodymus, tačiau ieškovas šio nutarties neįvykdė, o teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.Be to, teismas nepasisakė, dėl aplinkybių, kodėl pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos paties ieškovo vardu, jei laikė, kad šis turtas įgytas už ieškovo sūnaus ir jo sutaupytas pinigines lėšas.Mano, kad teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra prieštaraujančios viena kitai, nes ieškovo sūnaus parodymus teismas vertino kaip pakankamai tikėtinus, o atsakovės apklaustų liudytojų parodymais, nurodant svainystės ryšius, teismas atsisakė vadovautis ir juos vertino kaip suinteresuotų asmenų bei juos atmetė. Tokie teismo motyvai dėl liudytojų parodymų skirtingo vertinimo, esant tapačioms aplinkybėms, kelia abejonių dėl teismo nešališkumo.Nurodo, kad aplinkybė, jog trečiasis asmuo S. Š. davė mamai 10000,00 Lt sodybos pirkimui byloje tiek trečiųjų asmenų, tiek atsakovės bei nesuinteresuoto asmens liudytojos O. J. parodymais yra visiškai įrodyta ir patvirtinta kitais netiesioginiais įrodymais. Taip pat nurodo, kad byloje yra pateikta daug rašytinių įrodymų – elektros tiekimo sutartis, namo draudimo dokumentai, kurie sudaryti išskirtinai atsakovės vardu ir kuriuos teismas turėjo vertinti kaip turinčius didesnę įrodomąją galią, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai juos atmetė.Ieškovo (duomenys neskelbtini) registracijos duomenys – nuo 1998-03-09. Pažymi, kad byloje buvo konstatuota, jog įsigijus atsakovei turtą, kurį laiką (duomenys neskelbtini) gyveno ir turtą prižiūrėjo pats ieškovas, kaip panaudos gavėjas už suteiktą gyvenamąjį plotą, tačiau ieškovas negalėjo pateikti nei vieno rašytinio įrodymo, apie jo dalyvavimą tvarkant nuosavybę, sutarčių sudarymą, remonto medžiagų pirkimą, kitus įgaliojimus, teismas nevertino šių aplinkybių, o atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus (turinčius didesnę įrodomąją galią) atmetė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.Teismas nenustatė, kokio dydžio buvo šalių įnašai į bendrą dalinę nuosavybę, jei tokie buvo, kokia dalimi remonto darbų (kokia apimtimi) buvo prisidėta prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ir ar tokia apimtis gali būti vertinama kaip bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimas, o tik konstatavo sprendimu, kad bendrosios dalinės nuosavybės dalys yra lygios.Remiantis CPK 266 str., teismas sprendimu sprendė dėl asmenų, neįtrauktų į bylą teisių ir pareigų, nes neįtraukė byloje trečiuoju asmeniu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininko, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p., todėl Šiaulių apylinkės teismo sprendimas naikintinas.Mano, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, kad sodyba (duomenys neskelbtini), buvo pirkta išskirtinai trečiojo asmens R. Š. interesais ir už jo pinigus. Tai patvirtino ir ieškovo kviesta liudytoja, buvusi R. Š. sutuoktinė Z. Š., kurios parodymus teismas vertino kaip nešališkus. Ji teigė, kad sodybą nupirko R. Š. mama su J.. Taigi akivaizdu, kad net ieškovo valios nebuvo įsigyti šią sodybą nuosavybės teisėmis ir jokie jo pinigai nei darbas šiai sodybai įsigyti nebuvo panaudoti.Apeliantės teigimu ieškovas, neįrodė kad tiek sodybos pirkimo metu, tiek parduodant sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jis turėjo kokias tai teises į šį turtą ir siekė jas įgyvendinti, be to niekada šių sandorių neginčijo. Mano, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, išėjo už ieškinio ribų, nes sprendė klausimą, dėl kurio nebuvo teikiami įrodymai byloje CPK 265 str. 2 d. Nei ieškovas savo ieškiniu, nei atsakovė neprašė skaičiuoti turto vertės pagal pastatytus ar rekonstruotus pastatus, sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo ieškovo, todėl jokia kompensacija jam negali būti priteisiama.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako tik dėl atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų egzistavimo. Ginčas vyksta dėl to, ar nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas kaip vieno asmens nuosavybė, ar kaip bendroji kelių asmenų nuosavybė. Ieškovas teigia buvus ginčo šalių jungtinę veiklą įsigyjant du gyvenamuosius namus, esančius anksčiau minėtu adresu, o apeliantė (atsakovė) neigia ne tik buvus ieškovo ir jos susitarimą įsigyti bendrąją nuosavybę, bet ir apskritai bendrą ūkio tvarkymą su ieškovu.

Byloje nėra ginčo, kad šioje byloje taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – ir 1964 m. CK) nuostatos, kadangi nuosavybės teisė į ginčo nekilnojamąjį turtą įgyta iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, be to, apeliacinės instancijos teismas nekartoja skundžiamo teismo sprendimo motyvų dėl 1964 m. CK įtvirtintos sutartinės jungtinės veiklos sampratos, kadangi ji pirmosios instancijos teismo sprendime atskleista tinkamai, pagrįstai remiantis nurodoma kasacinio teismo praktika. Vis dėlto, būtina atsakyti į atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad, atsakovės manymu, teismas, taikydamas 1964 m. CK 4721 neteisingai taikė materialinės teisės normas, kadangi jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, ir tenkindamas ieškinį nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis).

Nors apeliantė teisingai atkreipia dėmesį, kad nuo 1994-05-17 dienos iki 1998-06-24 galiojusiame 1964 m. CK redakcijos 472¹ straipsnyje buvo numatyta privaloma notarinė sutartinės jungtinės veiklos forma, tačiau apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo motyvą, kad tokia sutarties forma turėjo būti taikoma ir teismo nustatytai tarp ginčo šalių sudarytai junginės veiklos sutarčiai, atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį kasacinio teismo išaiškinimams. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010 nurodė, jog 1964 m. CK 472 straipsnio redakcija buvo keičiama 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 ir įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 10 d. ir šiuo įstatymu buvo pakeistas 1964 m. CK 472 straipsnis, nurodant, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigojo užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens, o užsiimti komercine ūkine veikla remiantis tokia sutartimi buvo leidžiama tik įregistravus įmonę, bei kodeksas papildytas 472¹ straipsniu, kuriame nurodyta, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. 1964 m. CK 472¹ straipsnio redakcija 1998 m. birželio 11 d. įstatymu Nr. VIII-783 buvo pakeista patikslinant, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta steigiant ūkinę bendriją. Kasacinis teismas išaiškino, kad 1964 m. CK 472¹ normos pakeitimai buvo susiję su komercinės ūkinės veiklos reglamentavimu, todėl jei ginčo šalys buvo privatūs fiziniai asmenys, jiems galiojo sutarties formą reglamentavę 1964 m. CK 41-43 straipsniai. Nors ginčo santykiams buvo nustatyta privaloma rašytinė sandorio forma, o įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis), toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę taikyti minėtą įrodymų leistinumo taisyklės išimtį, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).

Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį ieškovas ir atsakovė bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: įsigyti dalinės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) o nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tuo pačiu ir naudotis bei jį valdyti. Tai lemia, kad, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai pagrįstai taikė įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį ir nagrinėjamoje byloje rėmėsi liudytojų parodymais.

Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo, apeliantė iš esmės nesutinka su byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, taip pat siekia kitokio liudytojų parodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, aplinkybę, kad ieškovas su atsakove gyveno kartu ne tik atsakovės namuose (duomenys neskelbtini) bet ir gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį, prisidėjo prie namo tvarkymo, patvirtino liudytojų (bylos šalių kaimynų) M. G. L., Z. Š., A. K., A. K., R. P. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir detalūs, byloje nėra duomenų dėl šių liudytojo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jais abejoti. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo atsakovės artimų giminaičių (sūnų) teisme duotais paaiškinimais, kadangi jie gali būti tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi atsakovės naudai. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, įvertino liudytojų parodymus, kurie patvirtina, kad abi šalys prisidėjo prie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įsigijimo. Byloje yra duomenys, kad ieškovas ne tik turėjo asmeninių pajamų (pvz., 1 t., 6–7 b. l.), bet ir kartu su atsakove, atsakovės namuose (duomenys neskelbtini) gyveno ūkiškai, augino gyvulius, gaudavo iš ūkio pajamų (liudytojų I. I. ir A. I. parodymai). Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) už kurį pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė kompensaciją kaip už parduotą turtą, priklausė atsakovės sūnui R. Š., o šį teiginį atsakovė grindžia buvusios R. Š. sutuoktinės Z. Š. parodymais. Tačiau iš minėtos liudytojos parodymų ir tokių teiginių kaip „mama ir J. jam nupirko namą jos vardu, o kai atiduosime skolą – perrašys jo vardu“, „skolos tikrai nesumokėjo“ akivaizdu, kad nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įgijo atsakovė kartu su ieškovu ir šis turtas iki jo pardavimo buvo bendroji nuosavybė (1 t., 135 b. l.).

Pasisakant dėl ieškovės argumento, kad teismas nepagrįstai nustatė lygias bendrosios dalinės nuosavybės dalis, pažymėtina, kad sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-235/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčo šalių sudarytos žodinės sutarties dalyvių įnašus pagrįstai laikė lygiais, nes rašytinės sutarties dėl jungtinės veiklos šalys nesudarė, todėl abiejų šalių dalyvavimas lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienai šaliai, kaip jungtinės veiklos dalyviui, sukūrė po ½ dalį ginčo turto.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atsakovės argumentus, kad ieškovas ginčo turtu naudojosi tik panaudos pagrindais. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad pagal bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK nuostatas, panaudos sutarčiai (1964 m. CK 366 straipsnis) buvo taikomos taisyklės, nustatytos šio kodekso 298, 301, 305, 307, 311, 314-316 straipsniuose, kas lėmė, kad ilgesniam kaip vienerių metų terminui sudaryta panaudos sutartis privalėjo būti rašytinė (1964 m. CK 298 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, išskyrus atsakovės paaiškinimus, apie panaudos sutarties tarp ginčo šalių sudarymą, atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip visiškai nepagrįsti.

Atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Pasak atsakovės, teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, nes neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savininko. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl žemės sklypo savininko teisių ir pareigų, žemės sklypas nebuvo pripažintas ginčo šalių bendra daline nuosavybe, nebuvo nustatytos jokios ginčo šalių teisės į minėtą sklypą, nes teismas apskritai nenustatė žemės sklypo savininko. Tai, kad teismas pripažino gyvenamąjį namą, kuris pastatytas ant kito savininko žemės sklypo, bendra daline ginčo šalių nuosavybe, nesukuria ir nepanaikina jokių teisių ir pareigų žemės sklypo savininko atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Šiaulių apylinkės teismas, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių taisyklių taikymo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys suformuotai teisminei praktikai (CPK 178 str., 185 str.). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių, t. y. vertinant įrodymus galima remtis tikėtinumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Todėl nagrinėjamoje byloje nustačius labiau tikėtiną aplinkybę, kad bylos šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, vedė bendrą ūkį ir siekė bendrai įsigyti nekilnojamąjį turtą, sutikti su apeliantės skundo motyvais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir procesinės teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neturi įstatyminio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai ir buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.