Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija : 2.6.2.4.2.; 2.6.2.8.; 3.1.7.5; .2.4.4; ` 3.1.7.1.4.;3.1.7.3.;3.1.7.9.; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.21;

2016 m. lapkričio 10 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės L. G. ir atsakovo E. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-76-650-/2016 pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui E. G. dėl šalių santuokos nutraukimo dėl kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė L. G. pareiškė ieškinį prašydama nutraukti santuoką sudarytą (duomenys neskelbtini) sudarytą tarp jos ir atsakovo E. G. dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo šalims palikti ikisantuokines pavardes; šalių santuokoje įgytą turtą padalinti taip: nukrypstant nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nustatyti, kad L. G. tenka ¾ dalys nekilnojamojo turto, kurių vertė 13934,99 Eur, ir L. G. asmeninės nuosavybės teise priteisti nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini): žemės sklypą, kurio plotas – 0,0832 ha, vidutinė rinkos vertė 8036,09 Eur; pastatą - sodo namelį, kurio bendras plotas 64,62 kv.m, vidutinė rinkos vertė -10368,40 Eur; statinį – šulinį, vidutinė rinkos vertė - 175,51 Eur; priteisti E. G. automobilį Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 500 Eur; nustatyti, kad L. G. privalo išmokėti E. G. 4645 Eur kompensaciją už jam tenkančią ¼ bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį; kompensacijos mokėjimą atidėti 2 metams; priteisti ieškovei iš atsakovo 5213,16 Eur kompensaciją už asmeninės jungtinės nuosavybės teise priklausiusias L. G. lėšas, panaudotas įsigyjant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; priteisti ieškovei iš atsakovo 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Atsakovas eilę kartų naudojo ieškovės atžvilgiu fizinį ir psichologinį smurtą. Dėl atsakovo veiksmų ieškovė patyrė fizinį skausmą, emocinę depresiją, sumažėjo bendravimo galimybės, ieškovė patyrė baimę, stresą, nepatogumų. Bendrosios jungtinės nuosavybe teise šalims priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 18579,99 eurų. Atsakovo vardu yra registruotas automobilis Audi 100, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 500 Eur. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), natūra abiem sutuoktiniams negali būti padalintas, nes jame yra tik vienas kambarys. Ieškovė turto įgijimui panaudojo 18000 Lt asmeninės nuosavybės teise priklausiusių piniginių lėšų, todėl ieškovei priteistina 5213,16 Eur dydžio kompensacija. Bendrosios jungtinės nuosavybe teise šalims priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 18579,99Eur. Kiekvienai iš šalių tenka po 9290 Eur dalintino turto vertės. Atsakovui mokėtina kompensacijos už nekilnojamuosius daiktus suma 9290 Eur ieškovei yra didelė. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, bei aplinkybę, kad namas natūra negali būti padalintas, yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti ieškovei didesnę turto dalį, t.y. 3/4 dalis, daiktų, esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad panaudotojo savo asmenines lėšas bendro turto – žemės sklypo ir sodo namelio įgijimui, o atsakovas neprisidėjo prie gerbūvio kūrimo, nedaug dirbo, dažnai vartojo alkoholį ir nuo jo apsvaigęs fiziškai smurtavo tiek prieš ją, tiek prieš nepilnametę dukrą. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė buvo priversta palikti šeimos būstą, todėl ji 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigoje persikėlė gyventi į seseriai priklausantį butą Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini). Ieškovė nesutiko su atsakovo argumentais dėl ieškovės kaltės santuokos iširime, nurodė, kad santuokos metu ji buvo ištikima, lojali sutuoktiniui, stengėsi išlaikyti šeimą.

Atsakovas, nesutiko su ieškovės reikalavimais, prašė pripažinti, kad dėl šalių santuokos iširimo yra kalta būtent ieškovė; po santuokos nutraukimo L. G. palikti pavardę – V., E. G. – G.; priteisti atsakovui santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą –žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 18 579,99 Eur; ieškovei priteisti 9290 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės priteisimą asmeninės nuosavybės teise, kurią atsakovas išmokės per 48 mėnesius lygiomis dalimis, t.y. po 193,54 Eur kas mėnesį, pradedant nuo kito mėnesio po teismo sprendimo įsiteisėjimo; priteisti atsakovui automobilį Audi 100, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kurį atsakovas įsigijo iš savo asmeninių lėšų 2014-02-28, kai sutuoktiniai kartu nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė, kurio vertė 200 Eur; priteisti atsakovui 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš ieškovės; pagal vartojimo kredito sutartį Nr.C311429057 su UAB Ūkio banko lizingas kreditorinius įsipareigojimus pripažinti asmenine atsakovo prievole. Atsiliepimuose į ieškinį teigia, kad šeima iširo dėl ieškovės kaltės ir daugiau nei prieš trejus metus, nes ieškovė tuomet išsikraustė iš bendrų namų, adresu (duomenys neskelbtini), SB „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovė iš bendrų namų išsinešė kilnojamuosius daiktus, dėl ko atsakovas buvo priverstas imti kreditus baldų ir buitinės technikos pirkimui. Nurodo, kad ieškovė jį paskutiniais santuokos metais apgaudinėjo, o būtent įkalbėjo pasiimti 20 000 Eur paskolą iš DNB banko, tačiau šiuo pinigus ieškovė pasiėmė sau ir iš tų lėšų buvo nupirktas senas 1989 metų automobilis. 1999-04-22 už 4000,00 Lt sutuoktiniai pirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini), SB „(duomenys neskelbtini)“). Atsakovas nurodo, kad jis pats minėtu adresu pastatė namą, iškasė šulinį, pastatė ūkinį pastatą, šiltnamį, samdė projektuotoją statinių įteisinimui. Šiandieninę šio nekilnojamojo turto vertę atsakovas pats sukūrė, ten gyvena ir dabar, todėl šis santuokoje įgytas turtas turėtų būti priteistinas atsakovui, o ieškovei pusės turto vertės dydžio kompensacija, kurią jis sumokėtų per keturis metus. Visus sandorius ieškovė sudarinėjo savo vardu, motyvuojant, kad atsakovas nemoka lietuvių kalbos, sandorių pinigais disponavo ieškovė. Atsakovui tik dabar tapo žinoma, kad ieškovė kreipėsi į specialistą dėl mėlynių, nubrozdinimų užfiksavimo, nors jie natūraliai atsiranda dėl žmogaus sąlyčio su aplinka. Tai patvirtina, kad ieškovė ruošėsi skyryboms, siekdama atsakovą apkaltinti žiauriu elgesiu ir įrodyti atsakovo kaltę. Teigia, kad būtent ieškovė nevykdė savo sutuoktinės pareigų, kai atsakovui buvo diagnozuota skrandžio žaizda, sutuoktinė atsisakė jam gaminti specialų maistą ir juo nesirūpino. Ieškovė sesers vardu nusipirko butą, persikraustė gyventi į Šiaulius, paliko šeimą 2011 m. gruodžio mėn., išsivežė visus vertingus kilnojamuosius daiktus ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas, todėl prašo iš ieškovės priteisti 3000,00 Eur neturtinės žalos. Atsakovas patvirtino, kad buvo atėjęs pas ieškovę į butą, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovei negrasino, necenzūriniais žodžiais nevadino ir nebuvo išgėręs. Ieškovė pareiškimą policijai surašė jai tinkamais argumentais, siekiant įrodyti atsakovo kaltę. Nurodė, kad 1989 metų automobilio vertė yra daugiausiai 200 Eur, atsakovas jį prižiūri ir remontuoja, ieškovė net neturi vairuotojo pažymėjimo, todėl automobilis priteistinas jam. Vykdydamas teismo nurodymus, paties statytą ir neįteisintą statinį ( ūkio paskirties pastatą) ginčo žemės sklype nugriovė 2016 m. balandžio mėnesį, o likusias statybines medžiagas (naudotą medieną) vertina 200,00 Eur suma ir prašo jas dalinti tarp sutuoktinių.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 23 d. nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies. Nutraukti ieškovės L. G., ir E. G. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo E. G. kaltės. Po santuokos nutraukimo šalims palikti jų turėtas ikisantuokines pavardes – V., G.. Priteisti iš atsakovo E. G. ieškovei L. G. 1500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Padalinti lygiomis dalimis šalių santuokoje įgytą turtą ir priteisti: asmeninės nuosavybės teise ieškovei L. G., žemės sklypą, kurio plotas – 0,0832 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - sodo namelį, kurio bendras plotas 64,62 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitą statinį – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurių vertė - 21 000,00 Eur; Priteisti asmeninės nuosavybės teise atsakovui E. G., automobilį AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė - 200,00 Eur; medžio ir betono statybines medžiagas, likusias po statinio nugriovimo žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), kurių vertė – 200,00 Eur; priteisti iš L. G., atsakovui E. G. 10300,00 Eur piniginę kompensaciją už tenkančią padalinto turto dalį. Likusią ieškinio reikalavimų dalį atmesti. Teismas tenkino ieškovės L. G. prašymą ir 10300,00 Eur piniginės kompensacijos sumokėjimą atsakovui E. G. atidėjo dvejiems metams, pradedant mokėti po 426,16 Eur kas mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad nuo 2011 metų pabaigoje įvykusio esminio konflikto šeimoje, ieškovė su dukra persikraustė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo to laiko faktiškai sutuoktiniai nebegyveno kartu, nebevedė bendro ūkio, nepalaikė santuokinių ryšių, dėl ko šalių santuoka faktiškai yra iširusi, todėl skirti terminą sutuoktinių sutaikymui netikslinga.

Teismas sprendė, kad šalių ginče nustatyta viena iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso( toliau -CK ) 3.60 straipsnio 3 dalies prezumpcijų, t.y. atsakovo žiaurus elgesys tiek su ieškove, tiek su šalių dukra A.. Teismas išvadas padarė atsižvelgdamas į ieškovės nuoseklius paaiškinimus dėl atsakovo smurtavimo šeimoje, į liudytojų U. G., V. R. parodymus, aplinkybes dėl kviečiamos policijos, rašytinius duomenis byloje – 2007-06-05 policijos pareigūnų teiktą oficialų atsakymą ieškovei dėl atsakovo smurtavimo šeimoje; 2009-06-18, 2014-02-11, 2014-02-18, 2014-02-25 priimtus policijos nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. 2004-12-06 teismo medicinos tyrimo akte fiksuoto įvykio aplinkybių, kad 2004-12-02 apie 20-22 val. namuose vyras kumščiu sudavė į krūtinę, spyrė į koją, smaugė rankomis, kirviu sudavė į ranką, bei teismo medicinos specialisto nustatytos ieškovei kraujosruvos įvairiose kūno vietose. Taip pat ieškovės kūno sužalojimo įvykio 2007-05-28 apie 20-21 val. namuose vyras, būdamas neblaivus, smaugė rankomis, buvo užspaudęs burną, numetė nuo sofos, ko pasėkoje sumušė sėdmenis) fiksuoto 2007-06-04 teismo medicinos specialisto išvadoje. Taip pat dėl aplinkybių, kad 2007-06-04 apie 21 val. namuose vyras, būdamas neblaivus, su kumščiu sudavė į abi rankas, į galvą, kurios nurodytos 2007-06-08 teismo medicinos specialisto išvadoje. Teismas atsižvelgęs ir į kitus duomenis dėl sveikatos sutrikdymų fiksuotų 2008-02-08, 2008-08-08, 2009-06-19, 2010-12-27 teismo medicinos specialistų išvadose, sprendė, kad atmestini atsakovo teiginiai ir argumentai, kad jis šeimoje fiziškai nesmurtavo ir žiauriai nesielgė tiek ieškovės, tiek ir tuo metu kartu gyvenančios dukros A. atžvilgiu. Nurodė, kad neturi pagrindo manyti, kad ieškovė ar šalių dukra galėjo pati susižaloti ar patirti sužalojimus namuose ne nuo savo sutuoktinio (tėvo), bet kito asmens, ir kad ieškovė teismo medikams nurodė melagingas 2004, 2007-2010 metų įvykių aplinkybes.

Teismas nurodė, kad nesiremia ieškovės argumentais dėl galimos sutuoktinio neištikimybės ir juos atmeta, nes ieškovės paaiškinimai nepagrįsti įrodymais, vertinami kaip abstraktūs teiginiai, pagrįsti subjektyvia nuomone. Tų pačių CPK 178, 185 straipsniuose įtvirtintų įrodymų vertinimų nuostatų pagrindu teismas atmetė atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus dėl ieškovės kaltės santuokos iširime. Teismas sprendė, kad tiek atsakovo, tiek jo iniciatyva iškviestų liudytojų R. B., G. R. nurodyti argumentai, duomenys iš esmės nepagrindžia ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo. Kadangi atsakovas neįrodė jokių esminių ieškovės, kaip sutuoktinės, pareigų nevykdymo ar jų pažeidimų, todėl teismas padarė išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo kalta dėl santuokos nutraukimo pripažinti ir ieškovę, kaip pažeidusią sutuoktinės pareigas.

Teismas nustatęs, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės – buitinių konfliktų kėlimo, smurtavimo, sprendė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą įvertinus santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis, taip pat santuokos trukmę, šalių turtinę padėtį, šalių santykių ir ieškovės patirtų fizinių sužalojimų bei dvasinių išgyvenimų pobūdį, ieškovei priteistina mažesnė - 1500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Atitinkamai nenustačius ieškovės kaltės šalių santuokos iširime, teismas neturi pagrindo spręsti dėl atsakovui priteistinos neturtinės žalos.

Teismas pažymėjo, kad CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Ieškovė nurodė, kad dalinamo nekilnojamojo turto vertė yra nustatyta remiantis 2013-01-11 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše pateikiama vidutine rinkos verte. Atsakovas su tokia ieškovės nurodyta dalintino nekilnojamojo turto verte nesutiko, pateikė UAB “ Ober-Haus“ oficialią konsultaciją dėl galimos turto kainos 2016-01-27 dienai - iki 21 000 Eur, todėl teismas padarė išvadą, kad šalių nekilnojamojo dalintino turto vertė yra 21 000 Eur, nes tokia vertė yra pagrįsta, apskaičiuota pagal rinkos pokyčius ir įkainota bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Be to teismas vertino, kad abi šalys pripažino aplinkybę, kad sklype buvo pastatytas dar vienas nelegalus ūkinės paskirties statinys, kurį bylos nagrinėjimo eigoje pats atsakovas nugriovė ir teismui nurodė, kad įkainoja likusias statybines medžiagas 200 Eur sumai. Ieškovė laikėsi priešingos pozicijos, kad statybinės medžiagos nebetinkamos naudoti, yra bevertės, iš esmės neprieštaraudama, kad jas pasiimtų pats atsakovas. Teismas įvertinęs šalių argumentus, teiktus įrodymus, kritiškai įvertino ieškovės nurodytus teiginius, kad ji iki santuokos su E. G. turėjo įgijusi butą, kurį vėliau pardavusi už 18 000 Lt, visus tuos pinigus panaudojo ginčo sodo sklypo įgijimui bei namelio statybai. Teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas neprisidėjo savo fiziniu darbu ir piniginėmis lėšomis prie žemės sklypo įgijimo, sodo namelio statybos, kitų šeimos poreikių tenkinimo, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, ieškovei pripažįstant 3/ 4 dalis nekilnojamojo turto, o atsakovui tik 1/ 4 dalį turto, bei priteisti dar ir prašomą 5213,16 Eur kompensaciją už asmeninės jungtinės nuosavybės teise priklausiusias ieškovės lėšas, panaudotas įsigyjant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal kadastrinius duomenis pastatas – sodo namelis pritaikytas gyventi tik vienai šeimai , į abiejų šalių ne sugebėjimą susitarti ir gyventi taikiai viename pastate, į jų pastovų konfliktišką elgesį, besitęsiantį ir bylos nagrinėjimo eigoje, dėl ko buvo rašomi pareiškimai policijai, siekiant nepažeisti teisėtų interesų vertino, kad abejiems sutuoktiniams šis turtas negali būti dalinamas natūra. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė turi rimtų sveikatos problemų, 2005-2010 metų laikotarpiu buvo pripažinta ribotai darbinga, 2006 - 2010 metų laikotarpiu gydėsi keletą kartų dėl vidutinio sunkumo depresijos, pasikartojančio depresinio sutrikimo. Įvertino visumą kitų aplinkybių ir remdamasis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, sprendė, kad būtent ieškovei skirtinas nekilnojamasis turtas natūra, o atsakovui, kaip fiziškai sveikam, darbingam asmeniui priteitina piniginė kompensaciją už ½ dalį dalinamo nekilnojamojo turto ( žemės sklypo, sodo namelio, šulinio), kurio vertė – 10 500 Eur. Ieškovei nepageidaujant dalinti likusių statybinių medžiagų po nelegalaus statinio ginčo žemės sklype nugriovimo, teismas sprendė, kad betoninės statybinės medžiagos priteistinos atsakovui, ieškovei priteisiant už jų ½ dalį 100 Eur piniginę kompensaciją. Teismas konstatavo, kad natūra dalintinas tarp šalių tik vienas registruotas kilnojamasis daiktas – automobilis AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pirmos registracijos Lietuvoje data – 1989-08-23. Teismas atmetė atsakovo argumentus ir sprendė, kad atsakovas nenuginčijo bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos bei neįrodė aplinkybių, dėl kurių automobilis, įgytas atsakovo santuokos su ieškove metu, turėtų būti laikomas vien jo asmenine nuosavybe ir nedalintinas. Sprendė, kad atsakovui priteistinas automobilis o ieškovei už šį automobilį priteistina 100 Eur piniginė kompensacija už ½ dalį turto, atsižvelgiant į atsakovo argumentus dėl automobilio senumo ir mažos rinkos kainos (200 Eur), bei į aplinkybę, kad pati ieškovė jokiais rašytiniais duomenimis nepagrindė, kad šis daugiau kaip 25 metų senumo automobilis yra tokios geros techninės būklės, jog rinkoje gali kainuoti 500 Eur.

Teismas nustatė, kad santuokos metu sutuoktiniai kreditorinių įsipareigojimų buvo įgiję, ieškinyje nurodytos kredito sutartys su UAB „Ūkio banko lizingas“ sudarytos su atsakovu, kuris iki bylos išnagrinėjimo įvykdė visas prievoles kreditoriui, todėl konstatavus, kad nei ieškovė, nei atsakovas UAB „Ūkio banko lizingas“ skolinių įsipareigojimų neturi, minėtas kreditorius eliminuotas iš bylos. Be to teismui nėra pagrindo vertinti kitų šalių teiktų duomenų ir iš esmės analizuoti, kur sutuoktinių buvo panaudotos ir kada grąžintos paimtos kitiems kreditoriams paskolos iki santuokos bylos iškėlimo teisme, t.y. teismas nurodė, kad nebevertina kitų pasibaigusių prievolių tretiesiems asmenims, kurios buvo neginčytos, vykdytos bendru sutuoktinių sutikimu jų santuokos metu. Be to teismas vertina kritiškai ir atmeta atsakovo teiktus žodinius argumentus dėl galimos ieškovės nuosavybės, savo pinigais įgyjant butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas įvertinęs duomenis apie ieškovės darbo užmokestį, kuris paskutiniu metu yra 228 Eur dydžio, ieškovės profesiją sprendė, kad iš karto po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti atsakovui priteistą 10300,00 Eur dydžio kompensaciją ieškovei būtų sudėtinga, todėl tikslinga tenkinti ieškovės prašymą dėl šios kompensacijos sumokėjimo atidėjimo 2 metams.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė L. G. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą. Padalinti šalių santuokoje įgytą turtą ir priteisti: asmeninės nuosavybės teise ieškovei L. G. žemės sklypą kurio plotas - 0,0832 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - sodo namelį, kurio bendras plotas 64,62 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitą statinį - šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurių vertė - 18580 Eur; priteisti asmeninės nuosavybės teise atsakovui E. G., automobilį AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė - 200,00 Eur; medžio ir betono statybines medžiagas, likusias po statinio nugriovimo žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), kurių vertė - 200,00 Eur. Nukrypstant nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo priteisti iš L. G., atsakovui E. G. 4645 Eur piniginę kompensaciją už tenkančią padalinto turto dalį. Priteisti L. G. iš E. G. 5213,16 Eur kompensaciją už asmeninės nuosavybės teise priklausiusias L. G. lėšas , panaudotas įsigyjant turtą kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tenkinti ieškovės L. G., prašymą ir piniginės kompensacijos sumokėjimą atsakovui E. G., atidėti dvejiems metams. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas išvadą dėl sodo namelio vertės iki 21000 Eur grindė neleistinais įrodymais, t.y. pripažino įrodymu UAB „ Ober-Haus“ konsultaciją dėl galimos turto kainos 2016-01-27 dienai ir išimtinai ja grindė savo išvadas dėl turto vertės. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad reikalavimus nepriklausomo turto vertintojo konsultacijai, jos teisinį statusą ir jos įrodomąją reikšmę nustato Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, o taip pat Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Ieškovė savo reikalavimą dėl sodo namelio ir žemės sklypo vertės grindė turto masinio vertinimo būdu nustatyta verte. Civilinėje byloje su ieškiniu pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis žemės sklypo (duomenys neskelbtini)vidutinė rinkos vertė buvo 8036,09 eurų , sodo namelio 10368,40 eurų, šulinio 175,51 eurų, viso 18580 Eur. Tokiu būdu teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą kad žemės sklypo ir sodo namelio vertė yra 21000 Eur. UAB „ Ober-Haus“ pateikta konsultacija ne tik atlikta be teisinio pagrindo, bet ir neatitinka tikrovės. Šie duomenys apie nekilnojamųjų daiktų vertę 2016-06-13 buvo paskelbti vėliau, todėl ieškovė pateikia su apeliaciniu skundu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Šalių santuokos metu 1997-03-08 ieškovė pardavė iki santuokos su atsakovu sudarymo įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 18 000 Lt, po to 1997-06-26 nupirko namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) už 20 000 Lt, kurią pardavė 1998-11-02 už 37000 Lt. Ieškovės lėšos, gautos pardavus butą, buvo panaudotos išimtinai gyvenamajam namui įsigyti. Vėliau šalys sudarė daugiau nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių. Nepriklausomai nuo šių sandorių ekonominio rezultato, t.y. ar turimas šalių turtas po jų padidėjo ar sumažėjo, šie sandoriai galutiniame rezultate leido šalims įsigyti dalinamą žemės sklypą ir finansuoti sodo namelio statybą. Pirmosios instancijos teismas CK 3.98 straipsnio 2 dalies teisės normą aiškino taip, kad asmeninės sutuoktinio lėšos turi būti panaudotos betarpiškai dalinamam turtui, o ne anksčiau turėtam nekilnojamajam turtui, t.y. bendrajai jungtinei nuosavybei apskritai, įsigyti. Toks teisės normos taikymo siaurinimas yra nepagrįstas, kadangi CK 3.98 straipsnio 2 dalis to nenumato, be to, tai prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, kadangi sudaro vienai iš šalių nepagrįstai praturėti išimtinai formaliu pagrindu.

Teismas pažeidė CK 3.123 straipsnio 1 dalį, kur numatyta, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad kompensacijos dydis atsižvelgiant į nedideles ieškovės pajamas, sąlygotų ieškovės sunkią ekonominę padėtį, antra, bendrosios jungtinės nuosavybės dalinimo priežastį ir laiką nulėmė išimtinai atsakovo veiksmai. Ieškovė siekė išsaugoti santuoką, ne kartą taikėsi su atsakovu po jo pavartoto fizinio smurto, dalinti bendrąją jungtinę nuosavybę ieškovė buvo nesuinteresuota- tai daryti ieškovę privertė aplinkybės, už kurias yra atsakingas atsakovas. Todėl teismas privalėjo taikyti teisės normą, leidžiančią nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, taip, kad ieškovė nepatirtų jos galimybių neatitinkančios įsipareigojimų naštos ir būtų finansiškai pajėgi tenkinti savo būtiniausius poreikius.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais įrodyta, kad apeliantė santuokos metu visada ir visus sandorius sudarinėjo savo vardu, nes motyvavo atsakovo lietuvių kalbos nemokėjimu ir tuo, kad šeimoje turi būti pasitikėjimas. Sandorių pinigais taip pat disponavo apeliantė, netgi, pasinaudodama atsakovo bankine mokėjimo kortele ir tik jam suteiktais kodais, pinigus persivesdavo į savo sąskaitą. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2016-02-15 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje M-1-01-06544-16 užfiksuoti ir nagrinėjant civilinę bylą pateikti apeliantės parodymai, kad paskutinį kartą vyras jai pasiūlė nusiimti pinigų Kalėdinei dovanai, pats nurodė sumą - 60 Eur ir kita. Kalbama apie 2015 m. gruodžio 23 d. kai šalys kartu nebegyveno, vyko skyrybų procesas, tik atsakovas dar nebuvo pastebėjęs iš sąskaitos dingstančių pinigų ir užblokavęs elektroninės bankininkystės kortelės. Apeliantė neslėpė nusikopijavusi vyro elektroninės bankininkystės kortelės kodus, nes šalys „vedė bendrą ūkį“. Kokiems šeimos poreikiams patenkinti buvo panaudota 20200,00 Lt paskolos suma iš AB DNB banko, kurios visa suma 2007-01 -22 buvo pervesta į apeliantės sąskaitą (duomenys neskelbtini), ir kurią iš savo uždirbamų pinigų gražino atsakovas, apeliantė bylos nagrinėjimo metu paaiškinti negalėjo.

Apeliantė pažymėjo, jog įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, tačiau laikosi pozicijos, kad teismas privalėjo apskritai nevertinti atsakovo pateikto įrodymo - Nekilnojamojo turto agentūros „ Ober-Haus“ konsultacijos dėl galimos turto kainos. Atkreipia dėmesį į tai, kad pastato-sodo namelio vidutinė rinkos vertė pagal masinį vertinimą 2012-12-12 buvo 10 368 Eur, 2016-06-13 datai - 10 300 Eur, atkuriamoji ir statybos vertės išlieka tos pačios, atliekant individualų turto vertinimą, nekilnojamojo turto vertė dar pakistų. 2012 metais sodo namelio vidų atsakovas tik įrenginėjo, nors masinio vertinimo vidutinė vertė pagal apeliantės pateiktus nekilnojamojo turto masinius vertinimus, 2012 metais didesnė nei 2016 metais. Šiuo metu sodo namelį atsakovas yra pilnai įrengęs, atlikęs vidaus apdailą. 2016 m. sausio 27 d. „ Ober-Haus“ konsultacijoje yra įvertintas sodo namelio įrengimas, vidaus apdaila, kas sukuria nekilnojamojo turto individualią vertę. Ginčą inicijavo apeliantė, todėl ji, norėdama keisti turto mokestinę vertę ir nustatyti dalintino turto tikslią individualią vertę, turėjo pareigą inicijuoti procedūrą, tačiau to nepadarė. Todėl teismas pagrįstai ir objektyviai, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad „Ober-Haus“ turto vertės konsultacija tiksliau apibūdina individualaus turto vertę, nei atliktas nekilnojamojo turto masinis vertinimas.

Šioje byloje būtent atsakovas galėjo kvestionuoti lygias bendro turto dalis, nes išskirtinai jis savo darbu pastatė ir įrengė pastatą-sodo namelį, šulinį, vertinant ir kitas turto vertės padidėjimo aplinkybes, santuokoje sukurta apie dvidešimties tūkstančių eurų vertė, tačiau atsakovas nesirinko to daryti, siekdamas interesų pusiausvyros ir greitesnio proceso. Atsakovas santuokos nutraukti ir turto dalintis nenorėjo, tačiau supratęs, kad apeliantė yra tvirtai apsisprendusi, sutiko. Apeliantė nors nurodo esanti nepajėgi išmokėti atsakovui kompensacijos, prašo jos mokėjimą atidėti dviem metams. Nukrypti nuo lygių dalių principo tuo pagrindu, kad apeliantė negali išmokėti atsakovui kompensacijos, teisiškai nepagrįsta. Be to, jei apeliantė neturi galimybės išmokėti kompensacijos, tokią galimybę atsakovui paskyrus turtą natūra turėtų atsakovas, išmokėdamas kompensaciją per 48 mėnesius. Apeliantė skunde mini nepilnamečius vaikus, tačiau teismas šios aplinkybės pagrįstai nevertino, nes nepilnamečių vaikų šalys neturi. Įvertinus atsakovo banko sąskaitos išrašą, matyti, kad visi jo uždirbti pinigai yra investuoti į statybinių medžiagų, apdailos medžiagų ir prekių pirkimą, buitinė technika, baidai, kompiuteris, kuriuos pasiėmė apeliantė, atsakovo pirkti išsimokėtinai. Atsakovui, dar šiandien turinčiam kalbos akcentą, ir niekada jokią reikalų netvarkiusiam viešose įstaigose, nesaugojusiam ir nerinkusiam jokių dokumentų ir/ar įrodymų, nes tai darė šeimoje apeliantė - sutuoktinė, dirbanti buhaltere, iš tiesų bylinėtis yra daug sunkiau nei apeliantei. Šias aplinkybes, nustatinėdamas šalių kaltę dėl santuokos iširimo, teismas turėjo pareigą įvertinti.

Apeliaciniu skundu atsakovas E. G. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą iš dalies, nutraukti L. G. ir E. G. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto CMS, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo. Paskirstyti žyminį mokestį tarp šalių. Kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nustatinėdamas sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, remdamasis liudytojų parodymais, neįvertino įrodymų šaltinių suinteresuotumo, nešališkumo, objektyvumo bei patikimumo faktoriaus. Liudytoja V. R. yra ilgametė ieškovės draugė, kuri bylai reikšmingų aplinkybių negalėjo paliudyti, išskyrus tai, kad matė, kaip atsakovas mušė. Neįvertino liudytojos ieškovės tetos U. G., su kuria ieškovė yra geruose ilgamečiuose santykiuose, parodymų nenuoseklumo bei prieštaravimų, ne tik dėl praeityje tarp bylos šalių susiklosčiusių santykių, bet ir dėl 2015-12-31 įvykio, kurio metu ieškovė L. G., kaip teigė jos liudytoja, kelis kartus buvo apelianto nustumta nuo laiptų, susitrenkė galvą, gulėjo ligoninėje. Teismas neobjektyviai įvertino Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuroro 2016-04-27 Nutarimo dėl atsisakymo tenkinti prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo motyvus bei argumentus, sprendime, pripažindamas tik atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, rėmėsi išskirtinai 2004, 2007-2010 metų Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvadomis. Iš esmės apelianto vertinimu, ieškovė jau daugiau nei dešimt metų ruošėsi skyryboms kuo naudingesnėmis jai sąlygomis, visiškai nebuvo lojali savo sutuoktiniui, piktnaudžiavo sutuoktinio patiklumu, nes jai reikėjo apkaltinti atsakovą žiauriu elgesiu, bandyti įrodyti atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo ir tokiu būdu prisiteisti neturinės žalos atlyginimą, tai yra kuo daugiau naudos ir pinigų.

Nors teismui buvo pateikti akivaizdūs įrodymai dėl ieškovės piktnaudžiavimo sutuoktinio pasitikėjimu, teismas nepagrįstai nevertino tokio ieškovės elgesio kaip akivaizdaus sutuoktinės pareigų pažeidimo. Neįvertino aplinkybių, kad ieškovė L. G. nusikopijavo jo elektroninės bankininkystės kortelę ir ja sistemingai naudojosi. Teismas neobjektyviai neįžvelgė prieštaravimų ieškovės pozicijoje dėl veikimo šeimos interesais ir disponavimo sutuoktinio banko sąskaitoje esančiais pinigais iki pat 2016 metų pradžios, kai apeliantas, pastebėjęs kad iš sąskaitos dingsta pinigai, kortelę užblokavo. Teismas neteisingai nustatė tik apelianto kaltę dėl santuokos iširimo ir priteisė iš jo neturtinės žalos atlyginimą ieškovei. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo liudytojų parodymų, atsakovo pateiktų įrodymų dėl ieškovės nelojalaus, nesąžiningo elgesio santuokoje. Nevertino atsakovo pateiktų įrodymų dėl santuokoje paimtos 20 000 Lt paskolos iš DNB banko, kurios visa suma buvo pervesta į ieškovės asmeninę sąskaitą ir panaudota išskirtinai ieškovės poreikiams. Atsakovas įrodinėjo, to neneigė ir pati ieškovė, kad gavusi paskolą ji išskrido į užsienį pas savo dukrą iš pirmos santuokos, grynus pinigus ieškovė nuėmė nuo sąskaitos. Visos faktinės aplinkybės, vertinant jas visų bylos duomenų kontekste, suponuoja išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, kad nėra pagrindo vadovautis U. G., V. R. parodymais dėl to, kad jie yra šališki, nenuoseklūs. Tokie atsakovo argumentai nepagrįsti, kadangi minėtų liudytojų parodymus, kad liudytojoms žinomos ieškovės atžvilgiu atsakovo naudoto fizinio smurto aplinkybės, netiesiogiai patvirtina kiti įrodymai- specialisto išvados, medicininiai dokumentai, policijos įstaigų dokumentai, atsakovo pavartotas fizinis smurtas ieškovės atžvilgiu civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpyje. Ieškovei nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovas ketina praleisti 2015-12-31 vakarą sodo namelyje. Konfliktas kilo ne dėl ieškovės veiksmų, o dėl neadekvačiai agresyvios atsakovo reakcijos.

Atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad ieškovė savavališkai naudojo atsakovo elektroninės bankininkystės kortelę. Šalims pradėjus gyventi atskirai atsakovas toliau skirdavo lėšas šalių dukros išlaikymui. Be to, ieškovė apmokėdavo sodo namelio išlaikymo išlaidas sodininkų bendrijai ir už suvartotą elektros energiją nors ieškovė faktiškai sodo namelyje negyveno. Šalys turėjo prisidėti prie bendrų išlaidų ir šioje dalyje tarp šalių konflikto nebuvo. Atsakovas keletą metų naudojosi minėta banko sąskaita, tačiau ieškovei nereiškė jokių pretenzijų dėl banko sąskaitos.

Taip pat atsakovas nepagrįstai nurodo , kad ieškovė išvežė daiktus iš sodo namelio ir dėl to neva atsakovas buvo priverstas išsimokėtinai pirkti naujus daiktus. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sodo namelyje neliko būtinų baldų ir kitų daiktų. Ieškovė pasiėmė tik dalį daiktų, kurių sodo namelyje buvo ne po vieną vienetą. Atsakovui nebuvo jokios būtinybės pirkti daiktus išsimokėtinai. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė be jo žinios savo poreikiams panaudojo 20 000 Lt paskolą iš DNB banko. Priešingai, nei teigia atsakovas, ši paskolos suma buvo panaudota sodo namelio statybai ir įrengimui. Be to, Ieškovė buvo išvykusi dirbti į užsienį, kur uždirbtas lėšas taip pat panaudojo sodo namelio įrengimui.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo ar abiejų sutuoktinių kaltės, neturtinės žalos priteisimo, dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, turto vertės nustatymo, nukrypimo nuo lygių dalių principo, kompensacijos dėl turto padalijimo, priteisimo.

Bylos duomenimis ieškovė L. G. ir atsakovas E. G. susituokė (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo santuokos metrikų knygoje Nr. (duomenys neskelbtini). Iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters A., kuri yra pilnametė. Pirmosios instancijos teismas 2016-05-23 sprendimu ieškovės L. G., gim. (duomenys neskelbtini) Šiaulių m., ir E. G., gim. (duomenys neskelbtini) Azerbaidžiano Respublikoje, Agdame, santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukė dėl atsakovo E. G. kaltės.

Apeliantas E. G. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės paaiškinimus, jos iniciatyva ir jos interesais į bylą pakviestų liudytojų paaiškinimus, neįvertino įrodymų šaltinių suinteresuotumo, nešališkumo, objektyvumo bei patikimumo prasme. Neįvertino pačios atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo. Netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus dėl atsakovo naudojimo.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nors vieno sutuoktinio kaltė ir nesiejama su faktu, dėl kurio kaltė būtų preziumuojama, tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas neištikimybės faktas, tai savaime kitos šalies kaltės ir teismų išvados, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės nepaneigia. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad konkrečiu atveju nustatyta viena iš CK 3.60 straipsnio 3 d. prezumpcijų, t.y. atsakovo žiaurus elgesys tiek su ieškove, tiek su šalių dukra A.. Teismas padarė išadą, kad šioje šeimoje ilgą laiką nebuvo normalių bendravimo santykių tarp sutuoktinių, į kilusių šeiminių konfliktų sprendimą buvo ne kartą įtraukiama ir policija, ką patvirtina 2007-06-05 policijos pareigūnų teiktas oficialus atsakymas ieškovei dėl atsakovo smurtavimo šeimoje; 2009-06-18, 2014-02-11, 2014-02-18, 2014-02-25 priimti policijos nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ( 1 tomas, 60-64 b.l.). Be to teismas atsižvelgė į duomenis dėl atsakovo vykdyto fizinio smurto tiek ieškovės, tiek tuo metu buvusios nepilnametės dukros A. atžvilgiu, t.y. 2004-12-06 teismo medicinos tyrimo akte fiksuotą ieškovės nurodytą įvykį , kad 2004-12-02 apie 20-22 val. namuose vyras kumščiu sudavė į krūtinę, spyrė į koją, smaugė rankomis, kirviu sudavė į ranką. Teismo medicinos specialisto nustatytos ieškovei kraujosruvos įvairiose kūno vietose, sužalojimas vertinamas kaip nežymus (1 tomas, 8 b.l.). Kitas teismo vertinamas įvykis dėl kurio ieškovė nurodė, kad 2007-05-28 apie 20-21 val. namuose vyras, būdamas neblaivus, smaugė rankomis, buvo užspaudęs burną, numetė nuo sofos, ko pasėkoje sumušė sėdmenis, fiksuotas 2007-06-04 teismo medicinos specialisto išvadoje ( 1 t. 11 b.l.). Kitas ieškovės kūno sužalojimo įvykis ( 2007-06-04 apie 21 val. namuose vyras, būdamas neblaivus, su kumščiu sudavė į abi rankas, į galvą) nurodytas 2007-06-08 teismo medicinos specialisto išvadoje ( 1 t. 10 b.l.). Teismas sprendė, kad iš esmės analogiški ieškovės ir jos dukros A. sumušimai namuose ir nežymūs sveikatos sutrikdymai fiksuoti 2008-02-08, 2008-08-08, 2009-06-19, 2010-12-27 teismo medicinos specialistų išvadose (I t., 12-17 b.l.). Remdamasis šiais įrodymais, teismas atmetė atsakovo teiginius ir argumentus, kad jis šeimoje fiziškai nesmurtavo ir žiauriai nesielgė tiek ieškovės, tiek ir tuo metu kartu gyvenančios dukros A. atžvilgiu. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo manyti, kad ieškovė ar šalių dukra galėjo pati susižaloti ar patirti sužalojimus namuose ne nuo savo sutuoktinio (tėvo), bet kito asmens, ir kad ieškovė teismo medikams nurodė melagingas 2004, 2007-2010 metų įvykių aplinkybes.

Apeliacinio teismo vertinimu atsakovas niekaip nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, medicininiuose dokumentuose nustatytų sužalojimo faktų bei teismo padarytų išvadų, kad jis šeimoje smurtavo. Sutiktina su teismo pozicija, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kad ieškovė teismo medikams būtų nurodžiusi melagingas 2004, 2007-2010 metų įvykių aplinkybes. Apelianto argumentai 2016-04-27 Nutarime dėl atsisakymo tenkinti prašymą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nutraukimo ( 2 t. b.l. 5) dėl 2015-12-31 ieškovės paaiškinimų, kad ją atsakovas nustūmė nuo laiptų, dėl ko ji susižalojo, kad ieškovė atvyko į sodo namelį siekdama išprovokuoti atsakovą sukelti konfliktą, kad po to panaudoti sau palankias aplinkybes santuokos nutraukimo byloje, kad ruošėsi skyryboms kuo naudingesnėmis jai sąlygomis, apeliacinio teismo vertinimu niekuo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus nuspręsdamas dėl atsakovo kaltės. Apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Šalys patvirtino, kad nebegyveno kartu nuo 2011m. gruodžio mėnesio. Teismas sutiko su ieškovės išsakytais motyvais apie jos kaltės įrodymų nebuvimą byloje, vertino, kad tiek atsakovo, tiek liudytojų R. B., G. R. argumentai iš esmės nepagrindžia ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo. Be to pagrįstai konstatavo, kad atsakovas norėdamas pagrįsti ieškovės kaltę dėl jos nelojalumo sutuoktiniui, negerbimo, išsikraustant iš šeimos gyvenamosios patalpos 2011 m. gruodžio pabaigoje su asmeniniais ir namų apyvokos daiktais, turėjo pareigą įrodyti, kad tokie ieškovės veiksmai buvo iš esmės jų santuokos iširimo priežastimi. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nepagrindė, neįrodė, kad ieškovė per mažai dėjo pastangų šeimai išsaugoti, neieškojo kompromisų, nerodė pakankamos pagarbos sutuoktiniui. Nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad šeimoje besitęsiančiam atsakovo fiziniam ir psichologiniam smurtavimui daugelį metų, ieškovė vis tiek gyveno su juo, kartu šeimoje augino dukrą, mėgino gera valia ir per policiją spręsti šeimoje esamas problemas, kad 2011 m. pabaigoje apsigyvenusi sesers bute Šiaulių mieste, toliau rūpinosi turima sodyba ir kreipėsi į teismą dėl šalių santuokos nutraukimo tik 2015 m. gegužės mėn. Kaip minėta nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė pati savo veiksmais provokuodavo sutuoktinių konfliktus, todėl ieškovės elgesys, kad ji netoleravo atsakovo agresyvaus elgesio šeimoje, smurto vartojimo, dėl ko yra pagrindo iširo sutuoktinių šeima, išėjo atskirai nuo sutuoktinio gyventi negali būti pripažinta, jog ieškovė pažeidė lojalumo pareigą, abipusės pagarbos pareigą ar pati smurtavo prieš sutuoktinį. Kadangi atsakovas neįrodė jokių esminių ieškovės, kaip sutuoktinės, pareigų nevykdymo ar jų pažeidimų, todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo kalta dėl santuokos nutraukimo pripažinti ir ieškovę, kaip pažeidusią sutuoktinės pareigas, numatytas CK 3.27 straipsnio 1 dalyje. Santuokos išsaugojimui paprastai turi reikšmės abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, konkretus elgesys, tačiau sprendžiant dėl sutuoktinio kaltės nepakanka nurodyti abstrakčius teiginius CK 3.60 straipsnio 2 dalies prasme, būtina pateikti konkrečius įrodymus, kokie konkrečiai veiksmai, elgesys lėmė, kad sutuoktinių gyvenimas dėl konkrečių aplinkybių tapo negalimas. ( CPK 178 straipsnis).

Apeliantas prašo pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės – buitinių konfliktų kėlimo, smurtavimo, įvertinęs santuokos iširimo aplinkybes ir priežastis, taip pat santuokos trukmę, šalių turtinę padėtį, šalių santykių ir ieškovės patirtų fizinių sužalojimų bei dvasinių išgyvenimų pobūdį priteisė 1500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos, nėra pagrindo su jomis nesutikti. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad atsakovas neįrodė ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas E. G. šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti bei tenkinti apelianto prašymus apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo pažymėtina, kad remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti ( CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra ( CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais ( CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje keltus šalių reikalavimus ir nustatytas visas ginčo faktines aplinkybes vertino sutuoktinių turto balansą bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo momentu: dalintino nekilnojamojo turto (sodo žemės sklypo su statiniais) vertė yra 21 000 Eur. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, kad šis turtas priteistinas ieškovei natūra, atsakovui priteistina piniginė kompensacija - 10500 Eur (½ dalis šio dalinamo turto vertės); taip pat atsakovui natūra priteistinas automobilis, o ieškovei 100,00 Eur piniginė kompensacija už ½ dalį turto; taip pat atsakovui priteisiamos likusios po nelegalaus statinio nugriovimo statybinės medžiagos, o ieškovei - priteistina 100 Eur (1/2 daikto vertės). Atitinkamai teismui apskaičiavus galutinį priteistinos atsakovui piniginės kompensacijos dydį (įskaičius ieškovės naudai 200,00 Eur už padalintą kilnojamąjį turtą), sprendė, kad atsakovui kompensacija už jam tenkančio dalinamo turto dalį sudaro 10300 Eur.

Apeliantės vertinimu teismas išvadą dėl sodo namelio vertės iki 21 000 Eur grindė neleistinais įrodymais, t.y. pripažino įrodymu UAB „ Ober-Haus“ konsultaciją dėl galimos turto kainos 2016-01-27 dienai ir išimtinai ja grindė savo išvadas dėl turto vertės. Be to netinkamai vertino įrodymus dėl ieškovės asmeninių lėšų panaudojimo, kad ieškovės lėšos, gautos pardavus butą, buvo panaudotos išimtinai gyvenamajam namui įsigyti. Nors šalys sudarė daugiau nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių, tačiau sudaryti sandoriai galutiniame rezultate leido šalims įsigyti dalinamą žemės sklypą ir finansuoti sodo namelio statybą. Be to teismas netinkamai įvertinęs įrodymus, nepagrįstai spręsdamas dėl turto padalijimo netenkino ieškovės ieškinio dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Iš esmės apeliantė teigia, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas neatitinka CPK 185 straipsnyje numatytų vertinimo taisyklių.

Byloje ginčas kilo dėl reikalavimų susijusių su nekilnojamuoju turtu – žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su statiniais – sodo nameliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šuliniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės įregistravimo pagrindas - 1999-04-22 pirkimo pardavimo sutartis, 2012-12-28 Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą (I t. 37 b.l.; 52-54 b.l.,). Teismas atsižvelgė į CK 3.119 straipsnio nuostatas, kad dalintino bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Ieškovė teigimu dalinamo nekilnojamojo turto vertė yra 18579,99 Eur nustatyta remiantis 2013-01-11 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše pateikiama vidutine rinkos verte ( 52-54 b.l.). Atsakovas teikė UAB “ Ober-Haus“ oficialią konsultaciją dėl galimos turto kainos 2016-01-27 dienai - iki 21 000 Eur I t., 180 b.l.). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šalių nekilnojamojo dalintino turto vertė yra 21000 Eur, motyvuodamas tuo, kad tokia vertė yra pagrįsta, apskaičiuota pagal rinkos pokyčius ir įkainota bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir sutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliantė nesutikdama su atsakovo pateiktais duomenimis dėl turto vertės, nepateikė papildomų įrodymų kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis, be to apeliantei atliekant individualų turto vertinimą, neatmetama aplinkybė, kad nekilnojamojo turto vertė galimai kistų, būtų kita nei nurodyta Nekilnojamojo turto registre bei UAB “Ober-Haus“ konsultacijoje. Tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus duomenis dėl turto vertės, aplinkybes dėl sodo namelio įrengimo, kad atsakovas sodo namelį yra pilnai įrengęs, atlikęs vidaus apdailą. Bei tai, kad 2016 m. sausio 27 d. „ Ober-Haus“ konsultacijoje yra įvertintas sodo namelio įrengimas, vidaus apdaila, kas pritartina pozicijai, sukuria nekilnojamojo turto individualią vertę, taip pat įvertinus apeliantės argumentus nėra pagrindo spręsti, kad teismas įvertinęs visumą įrodymų neturėjo pagrindo atsižvelgti į „Ober-Haus“ turto vertės konsultaciją. Todėl apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir objektyviai, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus apie tai, kad atsakovas statė pastatą-sodo namelį, įrengė, padarė visą vidaus apdailą, iškasė šulinį, tai yra kūrė individualią vertę, ir tai įvertinta „Ober-Haus“ konsultacijoje, pateikiant teismui pastato-sodo namelio nuotraukas iš vidaus ir išorės, kaip įrodymą apie įrengimo (ne tik statybos užbaigimą, kas 2013-01-01 įregistruota Nekilnojamojo turto registre) baigtumą, vertino, kad „Ober-haus“ turto vertės konsultacija tiksliau apibūdina individualaus turto vertę, nei atliktas nekilnojamojo turto masinis vertinimas, kurio metu, įvertinami panašūs nekilnojamo turto objektai. Taip pat pagrįstai atsakovo pažymėta, kad apeliantės ginčijama vertė - 21 000 Eur ir nurodoma vertė - 18 580 Eur skiriasi 2 420 Eur suma. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą kad žemės sklypo ir sodo namelio vertė yra 21000 Eur, kad UAB „ Ober-Haus“ pateikta konsultacija atlikta be teisinio pagrindo, neatitinka tikrovės ir teismas neturėjo pagrindo į joje pateiktus duomenis atsižvelgti. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad ieškovės pareiga pateikti visus įrodymus, dokumentus pirmosios instancijos teismui. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis išdėstytu, apeliantės papildomi įrodymai, bei argumentai dėl papildomų įrodymų nevertintini ( CPK 306 straipsnis, 323 straipsniu, 338 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalių ginče nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.). Teismas vertino kritiškai ieškovės nurodytus teiginius, kad ji iki santuokos su E. G. turėtą butą pardavusi už 18 000 Lt, visus pinigus panaudojo ginčo sodo sklypo įgijimui bei namelio statybai. Teismas įvertino, kad abu sutuoktiniai 1996-2003 metų laikotarpiu buvo sunkioje turtinėje padėtyje ir pragyvenimui stengėsi gauti papildomų pinigų, pirkdami ir parduodami nekilnojamąjį turtą. Sutuoktiniai įgydavo apleistas sodybas su gyvenamaisiais namais, kuriuos atremontuodavo ir parduodavo brangiau, ir taip iš tų papildomų pinigų šeima galėjo pragyventi. Byloje yra pateikta 1998-04-30 Šiaulių miesto socialinės rūpybos skyriaus pažyma, pagrindžianti aplinkybę, jog 1997 m. ieškovei skirta 75-90 Lt socialinė pašalpa ( 29 b.l.). 1997-03-08 ieškovė pardavusi turimą asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 18 000 Lt, 1997-06-26 nupirko namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) už 20 000 Lt, kurią pardavė 1998-11-02 už 37000 Lt. Ieškovė už 13000 Lt 1998-11-13 nupirko namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini)., kurią pardavė 2003-12-05 už 3000 Lt (notarine tvarka patvirtintoje sutartyje nurodoma, kad šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė - 903 Lt, o pastatų 21633 Lt). Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas ieškovės vardu buvo įgytas ne po pirmojo turėto asmeninės nuosavybės teise turto pardavimo 1997-03-08 sutarties pagrindu, bet daugiau kaip po dviejų metų - 1999-04-22 pirkimo sandorio pagrindu ir tik už 4000 Lt ( I t., 37 b.l.), taip pat ieškovė neginčijo aplinkybės, kad šiame sklype būtent šalių santuokos metu buvo statomas sodo namas ir įrengtas kitas statinys – šulinys (šių statinių statybos baigimas oficialiai įteisintas tik 2012-12-28 deklaracijos pagrindu ( I t., 52-53 b.l.). Bylos duomenimis laikotarpiu nuo 2003 iki 2014 metų atsakovas turėjo pastovių pajamų, dirbo įvairiose bendrovėse (81-91 b.l.); be to su ieškove 2007-01-22 buvo paėmęs 20 200 Lt vartojimo kreditą, kuris buvo grąžintas 2013-11-11 ( I t., 140 b.l.). Teismas įvertinęs visumą aplinkybių pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kad turtas dėl konkrečių aplinkybių įgytas ieškovės lėšomis, kad atsakovas neprisidėjo savo fiziniu darbu ir piniginėmis lėšomis prie žemės sklypo įgijimo, sodo namelio statybos, kitų šeimos poreikių tenkinimo, todėl pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, ieškovei pripažįstant 3/ 4 dalis nekilnojamojo turto, o atsakovui tik 1/ 4 dalį turto. Apeliantės argumentai, kad ieškovės lėšos, gautos pardavus butą, buvo panaudotos išimtinai gyvenamajam namui įsigyti, nepagrįsti ir neįrodyti. Taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, pagrįstas siekiant apsaugoti sutuoktinio interesus. Konkrečiu atveju kaip minėta apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

Apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į ieškovės galimybes sumokėti kompensaciją. Su apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti. Teismas sprendė, kad iš karto po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti atsakovui priteistą 10300,00 Eur dydžio kompensaciją gali būti sudėtinga, todėl kompensacijos sumokėjimo terminą atidėjo dvejiems metams. Teismas įvertino, kad ieškovės darbo užmokestis yra 228 Eur dydžio, bet taip pat atsižvelgė ir į galimybę gauti pajamas, ieškovės turimą buhalterės profesiją, galimybę dirbti privačiame verslo sektoriuje ir gauti didesnių pajamų. Į tai, kad po santuokos nutraukimo ieškovei lieka teismo sprendimu jai priteistas nekilnojamasis turtas. Be to pažymėtina, kad ieškovė nepilnamečių vaikų neturi. Nėra pagrindo išvadai, kad apeliantė neturi objektyvių galimybių sumokėti kompensacijos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne formaliai bet visapusiškai įvertino visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių, vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad netikslinga kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritarus.

Kaip minėta Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė pareiškė prašymą priteisti 50 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas, jų sumokėjimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo, kitų procesinių dokumentų turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos, ieškovei priteistina 50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

2016-06-27 Šiaulių apylinkės teismas tenkino apelianto atsakovo prašymą ir 41 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą atidėjo iki galutinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto apeliacinis skundas atmestinas, iš atsakovo E. G. priteistina 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. G., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei L. G., a. k. (duomenys neskelbtini), 50 Eur (penkiasdešimt eurų ) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti iš atsakovo E. G., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybės biudžetui 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą ) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Swedbank, AB, banko kodas 73000, arba Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.