Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. L. gynėjo advokato Aido Venckaus (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant R. L. per visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta ją panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 140 straipsnio 1 dalies

7. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Nuosprendyje konstatuota, kad R. L. 2023 m. rugsėjo 10 d. apie 23.10 val., būdama prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu panaudojo nukentėjusiosios V. D. atžvilgiu fizinį smurtą – pastarajai stovint prie automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia sugriebė jai ranka už kaklo ir stipriai jį spaudė, tuo sukėlė nukentėjusiajai V. D. fizinį skausmą ir padarė odos nubrozdinimus sprando srityje, tai yra padarė nukentėjusiajai V. D. nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Kad V. D. suėmė už kaklo neneigė ir pati nuteistoji. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu R. L. parodė, kad V. D. griebė jai už telefono, už rankos ir pradėjo tampyti, ji sušuko „kaip tu drįsti prieš mane ranką kelti“, V. D. tada griebė už rankos žasto stipriai, o ji kaire ranka suėmė V. D. už kaklo, bandydama ją atstumti ir jos paleido viena kitą. Nukentėjusiajai suėmė už kaklo iš nugarinės dalies, teigė, kad sužalojimų tikrai nepadarė, neatliko jokių veiksmų su rankos nagais, nežino iš kur pas nukentėjusiąją atsirado subraižymai (2 t., b. l. 124). Tačiau pareigūnų kamera užfiksuotame įraše R. L. pareigūnui teigia, kad „ji paėmė mane šitaip už rankos ir traukė stipriai ir ką man reikia laukti, kad ji mane nutrauks, aš paėmiau ją už kaklo ir patraukiau irgi“<...> „aš jai va taip paėmiau, su ta vieta, niekaip negalėjo būti, ir va tykšt pasibraukė su nagais“ (vaizdo įrašo PSS-20230911-000227UTC-0300 20:45 – 21:10 min). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus duomenis, sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji būtų pati susižalojusi, o jos parodymus apie sužalojimo ir skausmo kilmę patvirtina užfiksuota vaizdinė medžiaga iš karto po įvykio bei specialisto išvada, dėl ko pagrįstai konstatuota, kad minėtus sužalojimus nukentėjusioji patyrė dėl R. L. atliktų neteisėtų veiksmų.

13. Tačiau apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nesutinka su nuosprendyje konstatuota kaltės rūšimi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. L. veikė tiesiogine tyčia, t. y. R. L. suvokė, kad sugriebdama nukentėjusiąją už kaklo veikia pavojingai ir nusikalstamai, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų nukentėjusiajai bus sukeltas fizinis skausmas ar sveikatos sutrukdymas ir to norėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiesioginės tyčios nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys įrodymai, priešingai, nuteistoji viso proceso metu teigė sugriebusi V. D. už kaklo per plaukus tik tam, kad atitrauktų nukentėjusiąją nuo savęs, bet nesiekdama jos sužaloti, kas patvirtina ją veikus netiesiogine tyčia.

14. Paminėti duomenys patvirtina, kad R. L. veika atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl pirmosios instancijos išvados dėl R. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką yra teisėtos ir pagrįstos.

15. Nepagrįstais teisėjų kolegija laiko skundo argumentus, kad byloje apklausti liudytojai iš tiesų nematė paties įvykio, o viską sužinojo tik iš nukentėjusiosios. Šį argumentą apeliantas grindžia aplinkybe, jog pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nurodyta, kad asmenų, galinčių suteikti reikšmingą informaciją nėra. Vis tik pažymėtina, kad šį protokolą pildė pareigūnas, o ne pati nukentėjusioji, jame nurodyta ir tai, kad nėra žinomas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 6-9), nors kaip matyti iš „bodycam“ įrašo, įvykio vietoje pareigūnas užfiksavo ir nuteistosios asmens duomenis. Pati R. L. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad „visą konfliktą matė ir kiti gatvėje buvę asmenys“ (1 t., b. l. 117). Be to, nukentėjusioji nuo pat pradžių nurodė, kad jos draugai, buvę įvykio vietoje, kai nuteistoji pavartojo fizinį smurtą, pradėjo filmuoti. Kad šalia įvykio vietos yra pašalinių asmenų akivaizdžiai girdisi ir iš pačios nuteistosios į bylą pateiktų vaizdo įrašų (IMG_1034, IMG_1035). Policijos pareigūnų užfiksuotose vaizdo įrašuose taip pat užfiksuota, kaip pareigūnas paklausia ar yra įvykį mačiusių asmenų ir paprašo bent dviejų iš jų pateikti savo asmens duomenis, kad tyrimo metu galima būtų juos apklausti, tą padarė N. D. ir Ru. L., kurie ir buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Abejoti šių liudytojų parodymais, kad jie matė įvykį – pagrindo nėra, kadangi kiti nukentėjusiosios draugai, teisiamajame posėdyje apklausti įvykio vietoje buvę liudytojai K. Ž. ir J. T. parodė, kad pačio įvykio, kada buvo nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas jie nematė, o vėliau apie tai išgirdo iš nukentėjusiosios.

17. Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 295- 507/2016, 2K-7-511/2017). Taigi, nors liudytojų N. D., Ru. L. ir nukentėjusiosios parodymai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nėra tikslūs, tačiau jie nurodė esmines aplinkybes, kurios sutampa ir su pačios nuteistosios ir jos vyro duotais parodymais, vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis, todėl negali būti pripažįstami kaip visiškai nepagrįsti ar prieštaraujantys byloje esantiems duomenims ar paneigiantys faktą, kad R. L. suimdama nukentėjusiajai už kaklo, ko neneigė ir pati nuteistoji, sukėlė V. D. fizinį skausmą ir padarė nubrozdinimus, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

18. Apeliantas skunde taip pat analizuoja ir aplinkybes apie liudytojo J. T. darytus vaizdo įrašus, kurie į bylą pateikti nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 98 straipsnį, asmenys, tame tarpe ir nukentėjusieji, gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, o pagal BPK 97 straipsnį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas turi teisę reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Nagrinėjamu atveju nei minėtas liudytojas, nei nukentėjusioji neturėjo pareigos šiuos įrašus pateikti, tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įrašyti į laikmeną vaizdo įrašai su laikmena buvo išmesti. Vis tik pažymėtina, kad priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusioji neneigė, kad pas ją vaizdo įrašai yra likę telefone, po baigiamųjų kalbų nurodė, kad gali iš telefono tuos įrašus parodyti. Atsižvelgdamas į nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad vaizdo įraše užfiksuotas nuteistosios elgesys jau po analizuojamo įvykio, bylą nagrinėjęs teismas nematė pagrindo tokio vaizdo įrašo išreikalauti, kadangi jis tiesiogiai nesusijęs su fizinio skausmo sukėlimo ar sužalojimo momentu.

Dėl BK 28 straipsnio

19. Apeliaciniame skunde R. L. gynėjas tvirtina, kad egzistuoja visos aplinkybės pripažinti, jog R. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl prašo nuteistosios atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą šiuo pagrindu. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes sugriebimas už kaltinamosios telefono ir rankos, ir telefono nulenkimas žemyn, kad nukentėjusioji nebūtų filmuojama, nepadarant jokių sužalojimų, negali būti laikomas pavojingu kėsinimusi į kaltinamosios sveikatą. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas.

20. Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48-495/2024).

21. Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-387/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024, 2K-7-48-495/2024).

22. Apeliaciniame skunde analizuojami nuteistosios duoti parodymai, teigiama, kad ji visą laiką nuosekliai tvirtino apie V. D. panaudotą smurtą jos atžvilgiu ir jos gynybą, tą patvirtina ir nuteistosios sutuoktinio A. L. duoti parodymai, bei nuteistosios prie bylos medžiagos pridėti vaizdo įrašai, kurių išsami analizė ir vertinimas pateikiamas apeliaciniame skunde. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu R. L. parodė, kad išlipusi nukentėjusioji pradėjo ant jos šaukti, kad nefilmuotų jos, nes neturi tokios teisės, ir priėjusi prie jos viena ranka sugriebė už rankoje laikyto telefono, norėdama jį atimti, o kita ranka jai suspaudė jos ranką, išsigandusi dėl tokio elgesio, kaire ranka, kurią V. D. laikė, jai sugriebė už kaklo per plaukus iš nugaros pusės (1 t., b. l. 117), 2023 m. gruodžio 6 d. apklausos metu nurodė, kad nukentėjusioji išlipusi iš automobilio agresyviai ją puolė, griebė už rankos, kurioje laikė telefoną, norėdama jį išmušti <...> Tada V. D. staiga išlipo iš automobilio (abejomis savo kojomis) ir vėl agresyviai puolė, griebė už rankos, kurioje buvo telefonas (dešinės rankos), čiupo už kitos rankos (kairės) ir bandė pastumti, pargriauti. Tada sušuko „kaip tu drįsti prieš mane ranką kelti“. Gindamasi suėmė merginai už kaklo bandydama ją atsistumti nuo savęs (1 t., b. l. 157-158). Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji parodė, kad pasakė V. D. išlipti iš mašinos, ji atsitiesė ir atsisukusi griebė už dešinės rankos, kurioje laikė telefoną, griebė už rankos ir pirštų, tampė ranką ir bandė ištraukti telefoną, bet nepavykus ištraukti – paleido. <...> V. D. pasilenkusi ieškojo kažko ir atsisukusi griebė už telefono, už rankos ir pradėjo tampyti. Sušuko „kaip tu drįsti prieš mane ranką kelti“. Tada V. D. griebė už rankos žasto stipriai, o ji su kaire ranka suėmė jai už kaklo, bandydama atstumti, ir jos paleido viena kitą (2 t., b. l. 123-124). Liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad merginai nepatiko, kad R. L. pradėjo ją filmuoti ir ji bandė suimti už telefono. Tai yra užfiksuota vaizdo įraše. <...> Pamačiusi, kad ją filmuoja, mergina <...> pradėjo ant R. L. šaukti, kad nefilmuotų jos, nes neturi tokios teisės ir priėjusi prie R. L. ranka sugriebė už rankoje laikomo telefono, norėdama jį atimti, o kita ranka sugriebė R. L. už kitos rankos. Kai V. D. sugriebė už telefono ir rankos, tuomet R. L. sugriebė ranka gindamasi merginai už kaklo iš nugaros srities. Viskas truko keletą sekundžių ir jos viena kitą paleido. (1 t., b. l. 97). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad V. D. įlipo į mašiną, žmona prašė nesiknisti, pradėjo filmuoti. Mergina išlipusi iš mašinos griebė žmonai už rankos, kad nefilmuotų. <...> Mergina toliau knisosi automobilyje, stumdė sėdynes, paskui išlipo iš mašinos, griebė žmonai už rankos. Ir žmona atsistumdama tada sugriebė merginai už galinės kaklo dalies. Atsakydamas į klausimus liudytojas parodė, kad jo žmona norėjo atsistumti. V. D. griebė žmonai už rankos, kur buvo telefonas, už nugarinės plaštakos dalies, gal norėjo išmušti telefoną iš rankos, paskui griebė žmonai už kitos rankos, ji suriko „kaip drįsti ranką prieš mane kelti“. Žmona atsistūmė ir jos išsiskyrė. Buvo sugriebta V. R. už žasto ir tada R. su ta pačia ranka griebė už kaklo (2 t., b. l. 153-154).

23. Pasak apelianto, kad V. D. pirma puolė R. L., o pastaroji tik gynėsi, patvirtina ir į bylą pateikti R. L. telefonu užfiksuoti vaizdo įrašai. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi įrašus, kurie išsamiai aprašyti daiktų apžiūros protokole (1 t., b. l. 126-127), mato, kad Vaizdo įraše IMG_1034 00:01:06 val. atsisukusi V. D. tiesdama ranką link nuteistosios laikomo telefono su kuriuo ji filmavo sako „aš neleidžiu savęs filmuoti“ ir matosi, kaip vaizdo kamera nustumiama, 00:01:08 val., t. y. praėjus vos dviem sekundėm, vaizdo įraše matosi nukentėjusiosios ranka, su kuria ji uždengė R. L. kamerą, pritraukta prie jos kūno ir įrašas nutrūksta, kas paneigia nuteistosios teiginius, kad pirmą kartą nukentėjusioji griebė ją už rankos, norėdama telefoną išmušti, ar kad pargriebusi už rankos tampė ją bandydama ištraukti telefoną. Vaizdo įraše IMG_1035 00:00:31 val. matosi kaip V. D., tiesdama ranką link nuteistosios laikomo telefono sako „Aš neduodu leidimo savęs filmuoti“, ir matosi, kaip vaizdas yra nukreipiamas į šalį bei girdisi nuteistosios balsas „Paleisk mane, ką tu drįsti prieš....“ ir tuo momentu įrašas nutrūksta. Nei nuteistosios nurodomas V. D. sugriebimas už rankos ir žasto, nei R. L. veiksmai sugriebiant V. D. už kaklo vaizdo įraše nesimato. Vis tik teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistosios ir jos sutuoktinio nurodomas aplinkybes, kad viena ranka V. D. sugriebė už R. L. laikomo telefono, o kita ranka – kitą R. L. ranką ties žastu, ar, kad buvo bandoma ją pargriauti, paneigia vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, kad tiesdama ranką link R. L. laikomos kameros, V. D. kitoje rankoje laikė savo mobilųjį telefoną. Be to, kad nukentėjusioji abejomis rankomis būtų ją sulaikiusi nuteistoji nenurodė į įvykį atvykusiems pareigūnams, kadangi kaip matyti iš pareigūnų kamera užfiksuoto įrašo įvykio vietoje, R. L. nurodo, kad „ji paėmė mane šitaip už rankos ir traukė stipriai ir ką man reikia laukti, kad ji mane nutrauks, aš paėmiau ją už kaklo ir patraukiau irgi“ (vaizdo įrašo PSS-20230911-000227UTC-0300 20:45 – 21:10 min). Be to, pažymėtina, kad jei V. D. savo abejomis rankomis būtų suėmusi ir laikiusi abejas R. L. rankas, pastaroji nebūtų turėjusi galimybės vienos iš jų iškelti ir sugriebti nukentėjusiajai už kaklo.

24. Aptarti duomenys pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog atlikti V. D. veiksmai negali būti vertinami kaip pavojingas kėsinimasis. Kaip matyti tiek iš pateiktų vaizdo įrašų, tiek iš nuteistosios ir nukentėjusiosios parodymų, V. D. ne kartą išsakius prašymą jos nefilmuoti, net ir vieną kartą jau uždengus ir pastūmus R. L. laikytą telefoną, kuriuo filmavo nukentėjusiąją, nuteistoji ir toliau tą darė, t. y. filmavo nukentėjusiąją, kaip matyti iš vaizdo įrašo, tą darė būdama mažu atstumu nuo nukentėjusiosios. Visa tai leidžia konstatuoti, kad net ir po pirmo kontakto nuteistoji nejautė iš nukentėjusiosios pusės jokio pavojaus. Be to, teismas vertina ir šių dviejų moterų elgesį iki įvykio, t. y. nukentėjusioji vaizdo įrašuose nekonfliktuoja, nereplikuoja, bando paaiškinti ko ji ieško savo automobilyje, kai tuo tarpu pirmame įrašė girdisi kaip nuteistoji pakeltu tonu klausinėja apie eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotoją, savininką, nukentėjusiajai sako, kad ji neturi teisės lįsti į automobilį. Antrame įraše girdisi pašalinių asmenų (nuteistosios vyro ir nukentėjusiosios draugų) pakeltu tonu vykstantys ginčai dėl V. D. teisės lipti į automobilį ir ten ieškoti daiktų. Nukentėjusiosios atlikti fiziniai veiksmai tiek vienu, tiek kitu atveju kartu su išsakytais žodžiais rodo jos siekį nutraukti R. L. filmavimą, tačiau ne fiziškai ją sužaloti, kas ir nebuvo padaryta, o kaip minėta – kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Visi šie duomenys apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad įvykio metu buvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

25. Kaip jau minėta, šioje byloje esantys duomenys patvirtina, jog R. L., veikdama netiesiogine tyčia, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai V. D. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti R. L. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

26. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

27. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

28. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.???

29. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai V. D. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bet koks fizinis skausmas ir sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (odos nubrozdinimai sprando srityje), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

30. Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).

31. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp R. L. ir V. D. kilo dėl to, kad R. L. mobiliuoju telefonu filmavo V. D. be jos sutikimo, manydama, kad nukentėjusioji gali naikinti ar slėpti įrodymus dėl sukelto eismo įvykio, dėl ko V. D. sugriebė už R. L. rankos ir joje laikomo telefono, o R. L., veikdama netiesiogine tyčia, sugriebė V. D. už sprando, taip sukeldama jai fizinį skausmą ir padarydama odos nubrozdinimus, kas buvo kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

32. Iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad R. L. veiksmai buvo gana spontaniški, kaip nurodo tiek pačios konflikto dalyvės, tiek apklausti liudytojai, kontaktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo trumpalaikis ir neintensyvus, o šios veikos padarymui turėjo įtakos ir pačios nukentėjusiosios veiksmai, susidariusi įtempta situacija abejoms pusėms dėl padaryto autoįvykio ir jo sukeltų pasekmių . Be to, kaip nurodė nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu, ji į medikus nesikreipė, nubrozdinimai po kurio laiko dingo, neteikė civilinio ieškinio..

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad R. L. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Todėl R. L. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

34. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla R. L. nutrauktina, esant BK 37 straipsnyje numatytam pagrindui.

Dėl proceso išlaidų

35. Byloje gavus R. L. gynėjo advokato Aido Venckaus apeliacinį skundą, kartu nepateikus duomenų apie tai, kad pasirinktas gynėjas atstovaus ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, R. L. 2024 m. spalio 24 d. nutartimi buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas – advokatas Gintaras Platūkis (3 t., b. l. 63). Apygardos teisme 2024 m. lapkričio 14 d. gauta minėtos tarnybos patikslinta pažyma, kurioje nurodoma, kad iš nuteistosios priteistina suma už antrinę teisinę pagalbą – 120,83 Eur (3 t., b. l. 77-79). Apygardos teisme gavus nuteistosios pasirinkto gynėjo Aido Venckaus atstovavimą patvirtinančius dokumentus, 2024 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi advokatas Gintaras Platūkis atleistas nuo tolimesnio dalyvavimo procese. Atsižvelgiant į išdėstytą, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

36. 2024 m. lapkričio 18 d. R. L. gynėjas advokatas Aidas Venckus pateikė prašymą dėl jo atstovaujamosios procese patirtų atstovavimo (gynybos) išlaidų priteisimo. BPK 106 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, kad asmens išteisinimo atveju teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, šioje specialiojoje normoje tiesiogiai įtvirtinta teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą iš valstybės asmeniui, kuris yra išteisinamas. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla R. L. atveju nutraukiama konstatuojant, kad jos veikoje yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau pripažįstama, kad tokia veika yra mažareikšmė, kas negali būti prilyginama asmens išteisinimui, todėl prašymas dėl išlaidų priteisimo iš valstybės netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

R. L. gynėjo advokato Aido Venckaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, R. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Netenkinti advokato Aido Venckaus prašymo priteisti iš valstybės R. L. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš R. L. nepriteisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.