Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-310-464/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-05-12
Bylos Nr.: e2A-310-464/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00805-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: R. G., N. G.
Ieškovas: V. G.

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-310-464/2016Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00805-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.5.4.; 2.5.1.6.1.; 2.5.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-923-163/2015 pagal ieškovo V. G. (V. G.) ieškinį atsakovams R. G., N. G., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“, uždarajai akcinei bendrovei „Andajas“, R. P., uždarajai akcinei bendrovei „Linkesa“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų R. G., N. G. ir UAB „Neapolis“ 2009-05-08 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09/05-08-2, taikyti restituciją ir priteisti atsakovui R. G. iš atsakovės N. G. 130 329 Eur (450 000 Lt) reikalavimo teisę į BUAB „Neapolis“, o atsakovei N. G. iš atsakovo R. G. 130 329 Eur (450 000 Lt); 2) pripažinti negaliojančią atsakovų N. G. ir R. P. 2010-08-10 sudarytą sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo, taikyti restituciją ir priteisti atsakovei N. G. 130 329 Eur (450 000 Lt) reikalavimo teisę į BUAB „Neapolis“, o atsakovui R. P. iš atsakovės N. G. tai, ką ji gavo pagal šią sutartį; 3) pripažinti negaliojančia atsakovų R. G. ir UAB „Andajas“ 2011-06-07 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti atsakovui R. G. iš atsakovės UAB „Andajas“ 45 678,49 Eur (157 718,68 Lt) dydžio reikalavimo teisę į BUAB „Neapolis“, o atsakovei UAB „Andajas“ iš atsakovo R. G. tai, ką jis gavo pagal sutartį; 4) pripažinti negaliojančią atsakovų UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“ 2011-08-25 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti atsakovei UAB „Andajas“ iš atsakovės UAB „Linkesa“ 35 871,82 Eur (123 858,23 Lt) dydžio reikalavimo teisę į BUAB „Neapolis“, o atsakovei UAB „Linkesa“ iš atsakovės UAB „Andajas“ tai, ką ji gavo pagal šią sutartį.

Ieškovas nurodė, kad jis yra atsakovo R. G. kreditorius. Bendra neišieškotų skolų iš atsakovo suma siekia 175 370,69 Eur (605 519,93 Lt) bei palūkanas, kurių nėra galimybės išieškoti atsakovui R. G. neturint turto ir / ar lėšų. Ieškovas 2014-11-18 sužinojo, kad R. G. buvo BUAB „Neapolis“ kreditorius, tačiau visas turtines teises perleido reikalavimų perleidimo sutartimis, taigi vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido. Atsakovas žinojo apie ieškovo teismuose jam pareikštus turtinius reikalavimus, kurių pagrindu ieškinio pareiškimo metu yra liko neišieškota 175 370,69 Eur (605 519,93 Lt) dydžio skola. Pagal reikalavimo perleidimo sutartis R. G. perleisto turto vertė yra 176 007,50 Eur (607 718,68 Lt). Reikalavimo perleidimo sutartys yra neteisėtos, atsakovai neprivalėjo jų sudaryti, šios sutartys pažeidžia ieškovo interesus, nes taip sumažintas atsakovo R. G. turtas ir ieškovas praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą. Atsakovai R. G. ir N. G. yra artimi giminės (motina ir sūnus), R. G. yra UAB „Andajas“ vadovas ir akcininkas, todėl preziumuotina, kad šalys, sudarydamos ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningos. Taigi actio Pauliana taikymo sąlygos nustatytos. Be to ginčijamomis reikalavimo perleidimo sutartimis perleistos R. G. turtinės teisės į BUAB „Neapolis“ buvo areštuotos taikant laikinąsias apsaugos priemones ieškovo iškeltose bylose atsakovui R. G.. Disponavimas areštuotu turtu yra neteisėtas, sandoris dėl areštuoto turto perdavimo yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 str.), todėl sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys pripažintinos prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliojančiomis taip pat ir dėl šios priežasties. Kadangi R. G. negalėjo perleisti savo reikalavimo teisių į BUAB „Neapolis“, tai jo teisių perėmėjos N. G. 2010-08-10 reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta su R. P., ir teisių perėmėjos UAB „Andajas“ 2011-08-25 reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta su UAB „Linkesa“, taip pat pripažintinos negaliojančiomis, taikant restitucija ir reikalavimo teises sugrąžinant ieškovo skolininkui, atsakovui R. G..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015-09-10 sprendimu ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-05-08 reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 09/05-08-2, pagal kurią atsakovas R. G. už 130 329 Eur (450 000 Lt) perleido N. G. 130 329 Eur (450 000 Lt) dydžio reikalavimo teisę į BUAB „Neapolis“; 2) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2010-08-10 reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią N. G. jai priklausančias 130 329 Eur (450 000 Lt) reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“ perleido atsakovui R. P. už 130 329 Eur (450 000 Lt); 3) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-06-07 reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią R. G. atlygintinai perleido turimas 45 678,49 Eur (157 718,68 Lt) reikalavimo teises į UAB „Neapolis“ UAB „Andajas“; 4) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2011-08-25 reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Andajas“ atlygintinai perleido UAB „Linkesa“ 35 871,82 Eur (123 858,23 Lt) reikalavimo teisę į BUAB „Neapolis“; 5) taikė vienašalę restituciją natūra ir priteisė R. G. iš atsakovo R. P. 130 329, 01 Eur (450 000 Lt) reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“; 6) taikė vienašalę restituciją, išmokant ekvivalentą pinigais, ir priteisė R. G. iš atsakovės UAB „Linkesa“ 35 871,76 Eur (123 858,01 Lt) reikalavimo teises į UAB „Neapolis“; 7) taikė vienašalę restituciją, išmokant pinigais, ir priteisė R. G. iš atsakovės UAB „Andajas“ 9 806,66 Eur (33 871,76 Lt); 8) priteisė valstybei iš atsakovų R. G., N. G., UAB „Andajas“, R. P. ir UAB „Linkesa“ po 583,71 Eur žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008-05-22 nutartimi (civilinė byla Nr. L2-1074-265/2008), tenkinant kreditoriaus V. G. reikalavimus, turto arešto aktu Nr. 0308001388 buvo areštuotas R. G. kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos, esančios bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant 46 000 Lt sumos. Vėliau buvo įregistruoti turto arešto akto pakeitimai: 2008-05-29 buvo areštuotas R. G. darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „Neapolis“; 2008-08-06 areštuota 100 vienetų vardinių paprastųjų UAB „Ajantas“ akcijų. Klaipėdos apygardos teismo 2008-09-15 nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1053-370/2008), tenkinant kreditoriaus V. G. reikalavimus, turto arešto aktu Nr. 0308002369 buvo areštuotas R. G. kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 363 024,00 Lt sumos. Turto arešto akto pakeitimu 2008-11-10 įregistruotas areštas šiam turtui: žemės sklypui unikalus Nr. 552800010189, pastatui-gyvenamajam namui, unikalus Nr. 440007209892 ir kitiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismo 2008-09-18 nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1084-253/2008), tenkinant kreditoriaus V. G. reikalavimus, turto arešto aktu Nr. 0308002433 buvo areštuotas R. G. kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 505 428 Lt sumos. Turto arešto akto pakeitimu 2008-11-10 įregistruotas areštas šiam turtui: žemės sklypui (duomenys neskelbtini), pastatui-gyvenamajam namui, (duomenys neskelbtini) ir kitiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismo 2009-02-23 nutartimi (civilinė byla Nr. 2-340-370/2009) buvo patvirtinta šalių taikos sutartis pagal kurią atsakovai R. G. ir jo žmona I. G. sutiko su ieškovų V. G. ir jo žmonos M. G. 363 024 Lt ieškiniu ir įsipareigojo šią sumą sumokėti ieškovams per šešis mėnesius nuo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos. Be to, iki 2009-05-05 R. G. galiojo laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-15 nutartimi, kurių mastas 9 000 000 Lt, o Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-13 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (civilinė byla Nr. 2-1478-479/2009), kurių mastas 9 000 000 Lt.

Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes apie ginčijamų sandorių sudarymą sužinojo 2014-11-03, gavęs informaciją iš BUAB „Neapolis“. Duomenų, kad tokia informacija ieškovui buvo žinoma anksčiau, atsakovai nepateikė. Aplinkybė, jog ieškovas dalyvavo BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkimuose nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovas turėjo žinoti apie kitų kreditorių reikalavimų dydį, kadangi teisės aktai nenustato pareigos kreditoriui domėtis kitų kreditorių reikalavimų dydžiais. Aplinkybę, kad atsakovas R. G. tebėra skolingas ieškovui V. G. 175 370,69 Eur, patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai, kurių pagrindu išduoti vykdomieji raštai. Skolos išieškojimas nėra galimas, kadangi atsakovas neturi turto bei lėšų, todėl teismas pripažino, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę. Dėl šalių sąžiningumo teismas pasisakė, kad subjektai, sudarę ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis, yra susiję, o reikalavimo teisių perdavimas buvo formalus. Ginčijama 2009-05-08 sutartis buvo sudaryta su N. G., kuri yra R. G. motina. Įgytas reikalavimo teises N. G. 2010-08-10 sutartimi perleido R. P., kuris buvo UAB „Omega Capital“ akcininkas ir vadovas, o šiai bendrovei atstovavo, jos vardu teikė dokumentus Juridinių asmenų registrui atsakovo R. G. sutuoktinė I. G., kurios vadovaujama UAB „Andajas“ teikė UAB „Omega Capital“ ir buhalterines paslaugas. Kita, 2011-06-07 reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta tarp atsakovų R. G. ir UAB „Andajas“. Atsakovas R. G. yra UAB „Andajas“ vadovas, prieš tai UAB „Andajas“ vadovavo jo sutuoktinė I. G.. Nuo UAB „Andajas“ įsteigimo R. G. buvo jos akcininkas, vėliau šios akcijos buvo perleistos UAB „Ajantas“, kuriam vadovauja I. G., o pastarosios bendrovės akcininku nuo 2007-05-21 buvo atsakovas R. G., vėliau- 2014-06-13 R. G. akcijos perduotos jo motinai N. G.. UAB „Andajas“ 2011-08-25 reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teise į BUAB „Neapolis“ perleido UAB „Linkesa“. UAB „Linkesa“ už įsigytas reikalavimo teises su UAB „Andajas“ neatsiskaitė, UAB „Andajas“, kurios turtinė padėtis sunki, neišieškojo iš UAB „Linkesa“ skolos įstatymo nustatyta tvarka. Nors R. G. nurodė, kad su juo už UAB „Andajas“ atsiskaitė N. G., tačiau objektyvių įrodymų į bylą nepateikė. Tokias aplinkybes bei ieškovo interesus pažeidžiančius sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšius teismas įvertino kaip atsakovų R. G., N. G., UAB „Andajas“, R. P. ir UAB „Linkesa“ nesąžiningumą ir vieną iš privalomųjų sąlygą actio Pauliana institutui taikyti. Pirmosios instancijos teismas pripažino ir tokią aplinkybę, kad atsakovui R. G. už jo turėtas ir kitiems atsakovams perleistas reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“ nebuvo sumokėta, kas leido padaryti išvadą, jog sudarydamas ginčijamus sandorius R. G. siekė nuslėpti turimas turtines teises ir taip išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, inter alia ieškovu V. G..

Teismo vertinimu, ginčijamų sandorių sudarymo metu antstolio aprašyto atsakovo R. G. turto vertė neviršijo Klaipėdos rajono apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo nutartimis nustatyto jo turto arešto masto, todėl de facto galiojo viso atsakovo turto (įskaitant ir reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“) areštas. Todėl atsakovas R. G. negalėjo savo turto, inter alia reikalavimo teisių į BUAB „Neapolis“, perleisti tretiesiems asmenims. Tokiu atveju ginčijamos reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kuriomis R. G. perleido N. G. ir UAB „Andajas“ turėtas turtines teises į BUAB „Neapolis“, buvo sudarytos pažeidus CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimų privalomumo principą, t. y. pažeidus nutartis, kuriomis kitose civilinėse bylose taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir pripažintinos negaliojančiomis taip pat ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas pažymėjo, kad byloje nesama įrodymų apie N. G. (pagal 2009-05-08 reikalavimo perleidimo sutartį) ir UAB „Andajas“ (pagal 2011-06-07 reikalavimo perleidimo sutartį) atsiskaitymą su R. G. už perleistas reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“; pagal sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis R. P. (2010-08-10 reikalavimo perleidimo sutartis) ir UAB „Linkesa“ (2011-08-25 reikalavimo perleidimo sutartis) yra taip pat neatsiskaitę. Pripažinęs, jog nurodytos ginčijamos sutartys realiai įvykdytos nebuvo, teismas taikė vienašalę restituciją natūra, t. y. grąžino R. G. 166 200,90 EUR (573 858,45 Lt) reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“. UAB „Andajas“, gavusi reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“, padarė tarpusavio įskaitymus ir už 33 860,45 Lt padengė UAB „Andajas“ skolą BUAB „Neapolis“, todėl teismas iš UAB „Andajas“ priteisė R. G. 9 806,66 Eur (33 860,45 Lt).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas R. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; atidėti žyminio mokesčio dalies (2 868,55 Eur) už apeliacinį skundą sumokėjimą iki Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinės apeliacinį skundą; patenkinus apeliacinį skundą, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovų atžvilgiu Klaipėdos apygardos teismo 2014-12-29 nutartimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-09-22 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, kurioje dalyvavo V. G. (ieškovas) ir R. G. (atsakovas) dėl 2009-05-08 R. G. sudaryto akcijų mainų sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, pripažino, kad 2009-05-08 teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo visiškai įvykdytos, antstoliui suradus ir aprašius pakankamos vertės turtą, todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl imperatyvios įstatymo normos pažeidimo, perleidžiant areštuotą turtą, yra nepagrįsta. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas jau yra konstatavęs, kad 2009-05-08 nebuvo jokių juridinių faktų, ribojančių atsakovo teisę sudaryti sandorius, su sąlyga, kad šių sandorių dalykas nepatenka į vykdomosiose bylose aprašytą turtą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į prejudicinę reikšmę turintį Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą ir iš naujo vertino Lietuvos apeliacinio teismo nustatytas aplinkybes. Be to, teismas netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentą, suformuotą 2010-12-21 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010. Teismas neįvertino aplinkybės, kad aprašyto turto vertės viršijo Klaipėdos rajono apylinkės ir Klaipėdos apygardos teismų nutartimis nustatyto atsakovo turto arešto mąstą, ieškovas areštuoto turto verčių neginčijo. Tokiu atveju 2009-05-08 sudarant reikalavimo teisių perleidimo sutartį jokio galiojančio bendro arešto visam atsakovo turtui nebuvo.

2. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, nepagrįstai nevertino byloje esančio ieškovo V. G. 2008-11-26 rašto antstoliui A. S., kuriame ieškovas nurodė, kad UAB „Neapolis“ būklė yra sunki, bendrovės skola R. G. yra ne mažesnė kaip 450 000 Lt. Be to, UAB „Neapolis“ 2009-11-27 buhalterinėje pažymoje, pateiktoje antstoliui A. S. nurodė, kad UAB „Neapolis“: yra skolinga R. G. tik 23 349,88 Lt, o 2010-04-01 raštu pateikė informaciją, kad R. G. yra skolinga tik 24 281,76 darbo užmokesčio. Todėl teismas tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų bei nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties ieškovas nepraleido.

3. Teismas pripažino negaliojančia N. G., R. G. bei BUAB „Neapolis“ 2009-05-08 sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 09/05-08-2, nors pagal ją perleistas ne 450 000 Lt, o 429 252,66 Lt dydžio reikalavimas ir ši sutartis yra ginčijama kitoje civilinėje byloje Nr. 2-840-163/2015.

4. Skundžiamame sprendime nepagrįstai, remiantis vien CK 6.67 straipsnio 1 punktu, nustatytas N. G. nesąžiningumas bei pažeista CK 6.66 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą. Neatsižvelgta į aplinkybę, jog prieš sudarant ginčijamą sutartį N. G. jos sūnus R. G. informavo, kad siekiant užtikrinti visų jo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių įgyvendinimą, buvo areštuotas konkretus jo turtas ir trukdžių sudaryti šį sandorį nėra. Teismas nevertino ir įrodymų, kad Klaipėdos miesto ketvirtojo notarų biuro notarė I. M. 2009-05-08 patikrino visą turto areštų aktų registre esančią informaciją apie atsakovų atžvilgiu taikytus areštus, kad antstolis 2007-12-11 rašte Nr. 10-5444/07 nurodė, jog vien neįkeisto R. G. turto rinkos vertė 2007-12-11 sudarė 5 378 000 Lt.

5. Nors 2009-05-08 sudarytas atlygintinis sandoris, pagal kurį N. G. atsiskaitė, teismas, pripažinęs šią sutartį negaliojančia, pinigų grąžinimo N. G. klausimo neišsprendė. Teismas netinkamai vertino į bylą pateiktą 2009-09-18 sąskaitos išrašą, kuris patvirtina, jog N. G. už atsakovą R. G. padengė jo skolą, 2009-09-18 pavedimu sumokėdama Kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“ 240 600 Lt. Pripažindamas 2010-08-10 reikalavimo teisės perleidimo sutartį negaliojančia, teismas ignoravo teismų suformuotą praktiką, kad sandorį pripažįstant negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris yra atlygintinis. Byloje nėra jokių įrodymų, jog R. P. buvo nesąžiningas, jis visiškai atsiskaitė su atsakove N. G., išrašydamas 2010-08-10 paprastąjį vekselį 450 000 Lt sumai.

6. Teismas, pripažindamas, kad 2011-06-07 reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp A. G. ir UAB „Andajas“, yra negaliojanti, nepagrįstai laikė, kad sutarties šalys buvo nesąžiningos, kadangi tokių įrodymų byloje nėra. Teismas be pagrindo nevertino įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymus tarp šalių, bei nepagrįstai konstatavo, jog pagal ginčijamą 2011-06-07 sutartį nebuvo atsiskaityta. Teismas, pripažindamas, kad 2011-08-25 reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“, yra negaliojanti, nepagrįstai laikė, kad sutarties šalys buvo nesąžiningos, kadangi tokių įrodymų byloje nėra.

7. Teismas išėjo už ieškinio ribų ir tokiu būdų, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, kadangi nepaisant ieškovo reikalavimų taikyti dvišalę restituciją, taikė vienašalę restituciją.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas nepagrįstai paskirstė iš atsakovų priteistiną žyminį mokestį ir priteisė iš atsakovų po 583,71 Eur žyminio mokesčio valstybei, nors byloje dalyvavo šeši atsakovai ir jiems mokėtinas žyminis mokestis turėjo būti paskirstytas po lygiai, t. y. po 486,42 Eur. Kadangi BUAB „Neapolis“ atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, likusių atsakovų mokėtinos sumos turėjo išlikti 486,42 Eur dydžio.

Ieškovas V. G. atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-10 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Teismas pagrįstai nustatė, kad 2009-05-08 sudarant ginčijamą sandorį galiojo kitose bylose teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog antstolio aprašyto R. G. turto pakako atsiskaityti su kreditoriais, tačiau iš atsakovo R. G. ieškovo naudai pagal 2009-03-24, 2010-06-28, 2011-04-27 išduotus vykdomuosius raštus iki šiol nėra išieškota daugiau kaip 66 proc. skolos. Todėl akivaizdu, kad antstolio, vykdant nurodytas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, aprašyto turto vertė neatitiko pritaikyto turto arešto masto. Be to, iki 2009-05-05 atsakovui R. G. galiojo laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-15 nutartimi, kurių mastas 9 000 000 Lt. Sudarydamas ginčijamą sandorį R. G. buvo skolingas ir kreditoriui Swedbank AB net 18 708 450,55 Lt.

2. R. G. tiek nuo ieškovo, tiek nuo antstolio, vykdančio nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nuslėpė savo turtą, t. y. reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“.

3. Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, nustatyti faktai neturi šioje byloje prejudicinės galios, kadangi skiriasi bylų ratio decidendi, joje buvo sprendžiamas klausimas dėl R. G. ir Lux House Limited Liability Partnership 2009-05-08 sudarytos BUAB „Neapolis“ akcijų mainų sutarties bei kitų sandorių, susijusių su akcijų pirkimu – pardavimu, teisėtumo. Reikalavimai oje byloje grįsti prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei bei Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų pažeidimu.

4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas netinkamai nustatė actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimą. Teiginio, jog ieškovas apie ginčijamų sandorių sudarymą sužinojo anksčiau, nei 2014-11-03, apeliantas neįrodė, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas.

Atsiliepimas

5. Akivaizdu, jog šalys, sudarydamos 2009-05-08 reikalavimo teisės perleidimo sutartį, buvo nesąžiningos – sutartis sudaryta tarp sūnaus ir jo motinos. Be to, pats atsakovas paliudijo, jog niekam kitam reikalavimo teisės įsigyti jis nesiūlė, šio turto nepanaudojo atsiskaitymui su kitais kreditoriais.

6. Atsakovas R. P. taip pat negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, kadangi jis yra susijęs su R. G.. R. P. buvo UAB „Omega Capital“ akcininkas ir vadovas, o I. G. (R. G. sutuoktinė) turėjo įgaliojimą veikti UAB „Omega Capital“ vardu. Pripažinus 2009-05-08 reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, negaliojančia turėtų būti pripažinta ir vėlesnė, 2010-08-10 reikalavimo teisės perleidimo sutartis.

7. R. G. yra UAB „Andajas“ vadovas, ankstesnė šios įmonės vadovė – I. G.. Todėl akivaizdu, jog ir UAB „Andajas“ negali būti laikoma sąžininga sutarties šalimi, o 2011-06-07 reikalavimo teisės perleidimo sutartis negali būti laikoma teisėta. Ir vėlesnė 2011-08-25 sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“, pripažintina negaliojančia, nes UAB „Linkesa“ yra nominali įmonė, pagal formaliai sudarytą sandorį neatlikusi jokių mokėjimų.

Šalies argumentai

8. Ieškovo prašymu pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovus pateikti dokumentus, patvirtinančius atsiskaitymą pagal ginčijamas sutartis, tačiau atsakovai tokių įrodymų nepateikė. Tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsiskaitymai pagal ginčijamus sandorius nebuvo atlikti. Kadangi teismas pagrįstai nustatė, jog jokie mokėjimai pagal ginčijamas sutartis nebuvo vykdomi, vienašalės restitucijos taikymas yra teisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovė BUAB „Neapolis“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-22 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015, nebuvo nustatinėjamos actio Pauliana taikymo sąlygos ar nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su ginčijamų sutarčių sudarymu. Todėl nurodoma byla nėra aktuali nagrinėjant kilusį ginčą. Be to, apelianto turto struktūra ar jo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis nėra teisiškai reikšmingi, nustatant kreditorių teisių pažeidimą.

Atsiliepimas

2. Atsakovė N. G., kurios veiksmų neteisėtumas konstatuotas teismo sprendimu, apeliacinio skundo neteikia, taigi sutinka su nustatytomis aplinkybėmis. Be to, atsakovas R. G. nepagrįstai akcentuoja, jog nebuvo nuginčyta sąžiningumo prezumpcija, nes šiuo atveju egzistuoja nesąžiningumo prezumpcija, kurią nuginčyti privalėjo būtent atsakovai.

3. Vien aplinkybė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo ribojimų (arešto reikalavimo teisėms) sudaryti tokį sandorį, nepatvirtina šalių sąžiningumo - vien galimybė sudaryti sandorį nereiškia, jog sandorio sudarymas nepažeidžia kreditorių interesų.

4. Atsakovai R. P. , UAB „Andajas“, UAB „Linkesa“ ir N. G. neginčija teismo sprendimo, todėl spręstina, jog teismo išvados atitinka jų veiksmų kvalifikavimą ir teisines pasekmes.

Atsiliepimas

5. Nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, taikydamas restituciją, išėjo už ieškinio ribų, kadangi restituciją, kaip sandorio negaliojimo pagrindą, teismas taiko ex officio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl galimo kreditoriaus teisių pažeidimo, skolininkui pažeidus apribojimus, nustatytus pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, taip pat actio Pauliana instituto taikymo. CPK 320 straipsnio nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai. Apeliantas savo skunde nurodo tokius esminius aspektus: netinkamai buvo išspręsti ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo bei ieškinio senaties pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį klausimai; neteisingai išspręstas restitucijos taikymo klausimas; netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai ir nepagrįstai netaikyti arba taikyti neteisingai teismų precedentai, susiję su ankstesniais šalių ginčais. Nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar poreikio peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija įvertina šių apeliacinio skundo bei atsiliepimų į juos argumentus.

Dėl 2009-05-08 bei 2010-08-10 sudarytų sandorių vertinimo

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, padarė nevisiškai teisingą išvadą, kad apie 2009-05-08 sudarytą sandorį ieškovas sužinojo tik 2014-11-03. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad senaties termino eiga tokiam reikalavimui pareikšti prasidėjo anksčiau. Kaip matyti iš bylos duomenų, apie apelianto turimą reikalavimo teisę į BUAB „Neapolis“ ieškovas žinojo 2008 m., nes dar 2008-11-26 rašte, adresuotame antstoliui, pats buvo nurodęs, kad šios įmonės padėtis yra tikrai sunki, ji turi 4 166 902 Lt skolų tiekėjams ir rangovams, įskaitytinai 450 000 Lt skolą R. G.. Šiame kontekste aktualios ir tokios aplinkybės: ieškovas buvo BUAB “Neapolis” akcijų bendraturčiu (ieškovui ir atsakovui priklausė nuosavybės teise po pusę visų įmonės akcijų); tarp šalių vykdo ir tebevyksta daugybė teisminių ginčų (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.); BUAB “Neapolis” teikė antstoliui, vykdžiusiam išieškojimą ieškovo naudai, informaciją apie apelianto turimas reikalavimo teises įmonei. Todėl akivaizdu, kad ieškovas, aktyviai naudodamasis savo teise į teisminę gynybą, apie 2009-05-08 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartis galėjo ir turėjo sužinoti žymiai anksčiau, nei jis nurodo (2014-11-18), t. y. 2010 metais.

Tokią kolegijos išvadą pagrindžia ir paskesnis jo susirašinėjimas su antstoliu. Antai 2010-03-30 raštu ieškovas kreipėsi į antstolį bei prašė pateikti užklausimą bendrovei, ar R. G. dar tebėra BUAB „Neapolis“ kreditoriumi, jeigu ne, tai kas perėmė reikalavimo teisę ir kokiu būdu su juo buvo atsiskaityta už perleistą reikalavimo teisę. BUAB „Neapolis“ 2010-04-01 antstoliui pateiktame atsakyme nurodyta, kad įmonė R. G. skolinga 25 813,51 Lt bei detalizuota, kad skola susideda iš 24 281,76 Lt neišmokėto atlyginimo bei 1 531,39 Lt pagal kitus pateiktus dokumentus. Be to, dar ir iki šio aptariamo ieškovo užklausimo, t. y. 2009-11-27 buhalterinėje pažymoje, pateiktoje BUAB „Neapolis“, buvo nurodyta, kad įmonė R. G. yra skolinga 23 349, 88 Lt. Taigi tiek šioje buhalterinėje pažymoje, tiek ir minėtame 2010-04-01 rašte iš esmės buvo pateikta pakankamai informacijos apie tai, kad atsakovo turėtos turtinės teisės dydis sumažėjo beveik 20 kartų. Apie šį atsakymą ieškovas turėjo / galėjo sužinoti vien dėl to, kad būtent jo prašymo pagrindu tokia informacija ir buvo antstolio gauta. Tokiu atveju pripažintina, jog antstoliui 2010-04-01 gavus iš BUAB „Neapolis“ atsakymą ir praėjus protingam terminui, vėliausiai 2010-05-01, ieškovas žinojo apie atsakovo turimos reikalavimo teisės sumažėjimą bei galėjo priimti sprendimus dėl tinkamo galimai pažeistų teisių gynimo.

Konstatavus faktinę aplinkybę, kad apie šio ginčijamo sandorio sudarymą ieškovas vėliausiai sužinojo 2010-05-01 (CPK 176 str., 185 str.), darytina išvada, jog ieškovas, pateikęs ieškinį tik 2014-12-19, praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti atsakovų R. G., N. G. ir UAB „Neapolis“ 2009-05-08 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09/05-08-1. Šioje vietoje pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas negaliojančia pripažino kitokius rekvizitus turinčią sutartį - reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 09/05-08-2, teisiškai neaktualūs, kadangi pastaroji aplinkybė vertintina tik kaip techninis (rašymo) apsirikimas, padarytas ieškovo ir teismo pakartotas sprendime dėl kito tarp ieškovo ir atsakovo nagrinėto ginčo, kurio metu buvo vertinamas 2009-05-08 tarp tų pačių šalių sudaryto sandorio Nr. 09/05-08-2 teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegija pagrindo senaties termino atnaujinimui neįžvelgia, jokių aplinkybių, sudarančių prielaidas šį klausimą apsvarstyti, nėra nurodęs ir ieškovas. Priešingai, pirmiau aptarti duomenys sudaro prielaidas pripažinti, kad ieškovas yra aktyvus, savo teises išmanantis bei ginantis jas ne viename teisminiame procese, subjektas, galėjęs ir turėjęs įvertinti teisines delsimo kreiptis dėl teisminės gynybos pasekmes. Todėl ginčijamo 2009-05-08 sandorio atveju actio Pauliana institutu pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai, kadangi jį taikė netinkamai identifikavęs momentą, nuo kurio prasidėjo ieškinio senaties eiga. Reikalavimo netenkinant dėl praleistos ieškinio senaties (CK 1.131 str. 1 d.), kitos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos tampa neaktualios - vien ieškinio senaties termino praleidimo konstatavimas yra pakankamas reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu atmetimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-363-469/2015).

Tačiau ieškovas ginčijo aptariamą sandorį nurodydamas ir imperatyvių teisės normų pažeidimo faktinį pagrindą, taigi teisėjų kolegija pasisako ir dėl šio pirmosios instancijos teismo nustatyto pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai išsprendė klausimą dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikytų apribojimų apimties, sudarant 2009-05-08 sandorį. Teismų praktikoje jau suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia tik tai, jog visas atsakovo turtas areštuojamas iki bus sudarytas jo turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai nurodęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, nepakankamai išanalizavo ir teisiškai įvertino visus bylos duomenis, susijusius su atsakovui R. G. taikytų laikinųjų disponavimo turtu ribojimų ir jų apimtimi 2009-05-08 dieną. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė ginčijamo sandorio sudarymo metu vykdytas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turto aprašų sudarymą, tačiau nepagrįstai konstatavo, jog R. G. turto arešto tuo metu nepakako reikalavimų pagal vykdomuosius raštus užtikrinimui. Iš pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių matyti, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo, vykdant nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, buvo areštuotas konkretus jo turtas. Pripažintina, jog areštuoto turto vertė buvo tuo metu pakankama pareikštų reikalavimų užtikrinimui. Šią aplinkybę pagrindžia 2010-06-03 patvarkymas Nr. S1-7658, kuriame nustatyta, kad areštuoto turto vertė siekia 1 770 000 Lt. Taigi, 2010 m. buvo konstatuota, jog areštuoto turto vertė yra pakankama pareikštų reikalavimų užtikrinimui. Be to, 2007-12-11 antstolio rašte Nr. 10-5444/07 pateikta informacija, kad neįkeisto R. G. turto rinkos vertė, remiantis UAB „Inreal“ išvadomis“, 2007-12-11 sudarė 5 378 000 Lt. Ir nors šis raštas buvo pateiktas kitoje vykdomojoje byloje, tačiau ir šis įrodymas sudaro papildomas prielaidas vertinimui, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu atsakovas turėjo pakankami turto, kuriuo buvo užtikrintas ieškovo reikalavimų įvykdymas.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde iš esmės nurodyti tapatūs argumentai, kuriuos teisėjų kolegija 2016-05-10 sprendimu jau įvertino civilinėje byloje Nr. e2A-309-464/2016 dėl kito tą pačią dieną tų pačių šalių sudaryto sandorio teisėtumo. Nors civilinėje byloje Nr. e2A-309-464/2016 ir nedalyvavo visos nagrinėjamoje byloje dalyvaujančios šalys, tačiau, įvertinusi susiklosčiusios situacijos specifiką, t. y. tiek civilinėje byloje Nr. e2A-309-464/2016, tiek nagrinėjamoje byloje yra nurodomi tapatūs argumentai, susiję su 2009-05-08 apelianto atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtimi, teisėjų kolegija šiuo aspektu pasisako koncentruotai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tapatūs faktai dėl arešto, atsakovo atžvilgiu galiojusio 2009-05-08, yra konstatuoti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-490-330/2015.

Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių kontekste sprendžia, kad įstatyminių kliūčių disponuoti turima reikalavimo teise 2009-05-08 nebuvo, taigi nėra pagrindo 2009-05-08 sutartį pripažinti negaliojančia ir pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas. Skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl 2009-05-08 ir pakartotinio reikalavimų perleidimo sutarties, 2010-08-40 sudarytos tarp N. G. ir R. P., keistinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį šioje dalyje atmesti (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi pirmasis iš šių sandorių teisėtas, įstatyminių kliūčių atsakovei N. G. disponuoti įgytomis reikalavimo teisėmis nebuvo. Kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi, teisėjų kolegija nebevertina, kadangi jie neteko teisinės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui.

Dėl 2011-06-07 bei 2011-08-25 sudarytų sandorių teisėtumo vertinimo

Reikalavimą dėl sandorių, sudarytų 2011-06-07 bei 2011-08-25, pripažinimo negaliojančiais, ieškovas reiškė taip pat dviem pagrindais, t. y. nurodė, jog egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nurodė tapačius argumentus tiek dėl 2009-05-08, tiek dėl 2011-06-07 sudarytų sandorių prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant galimą taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą būtina įvertinti konkretaus sandorio sudarymo metu galiojusį laikinųjų apsaugos priemonių mąstą. Todėl vertinant 2011-06-07 sudaryto sandorio metu buvusią situaciją, teisėjų kolegijos jau nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės bei argumentai, susiję su 2009-05-08 sandorio sudarymo metu buvusios situacijos įvertinimu, patys savaime neleidžia konstatuoti ir paskesnių, 2011-06-07 bei 2011-08-25 sudarytų sandorių teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-13 (t. y. po 2009-05-08 sandorio sudarymo) nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (civilinė byla Nr. 2-1478-479/2009), kurių mastas 9 000 000 Lt, tačiau išsamiau dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos nevertino, nors 2009-05-13 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo eiga svarbi, sprendžiant dėl galimo jų pažeidimo sudarius 2011-06-07 sandorį. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.) leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, jog Klaipėdos apygardos teismas 2009-05-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1478-479/2009 patenkino ieškovo V. G. prašymą bei areštavo atsakovui R. G. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, atsakovui priklausančias pinigines lėšas, neviršijant 9 000 000 Lt ieškinio reikalavimo sumos. Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2010-11-29 sprendimu (jos vėlesnis Nr. 2-505-125/2010) ieškovo V. G. ieškinį atmetė. Kadangi sprendime nebuvo pasisakyta dėl 2009-05-13 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo, Klaipėdos apygardos teismas 2010-12-20 nutartyje nurodė, kad, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2010-11-29 sprendimui, Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-13 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo R. G. turtui panaikintinos. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-05-09 nutartimi (c. b. Nr. 2A-212/2012) Klaipėdos apygardos teismo 2010-11-29 sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2009-05-13 nutartimi, buvo panaikintos tik 2012-05-09, t. y. įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo sprendimui (CPK 331 str. 6 d.). Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, jog ginčijamo sandorio 2011-06-07 sudarymo metu laikinosios apsaugos priemonės 9 000 000 Lt apimtyje atsakovui galiojo. Kadangi, kaip nurodyta pirmiau, atsakovo neįkeisto turto vertė 2007-12-11 siekė 5 378 00 Lt, o savo turto masės laikotarpiu nuo 2007-12-11 jis nepadidino (tokių įrodymų į bylą neteikė), ir turto dalis buvo areštuota, užtikrinant ne tik ieškovo, bet ir kitų atsakovo kreditorių reikalavimų vykdymą (Turto arešto aktų registro išrašas, CPK 179 str. 3 d.), teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog 2011-06-07 sudaryto sandorio metu, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, pritaikytoms Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-13 nutartimi galiojo bendras viso atsakovui priklausančio turto areštas (tame tarpe ir 157 718,68 Lt reikalavimo teisei, kuri buvo perleista ginčijamu sandoriu). Vadinasi, nors pirmosios instancijos teismas nedetalizavo konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpių bei taikytų apribojimų apimties, pripažintina, kad sprendimo dalyje dėl 2011-08-25 sutarties teisėtumo vertinimo pagrįstai nustatė buvus imperatyvių teisės normų pažeidimą. Atsakovui pažeidus nustatytus laikinus disponavimo ribojimus ir perleidus areštuotą turtinę teisę, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tokio turto perleidimo sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento dėl jo prieštaravimo imperatyviai teisės normai, įtvirtintai CPK 18 straipsnyje, kuri numato tokios teismo nutarties vykdymo privalomumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais šioje dalyje, todėl jų nebekartoja, o 2011-06-07 reikalavimo perleidimo sutartis bei vėlesnė 2011-08-25 sutartis, kuria reikalavimo teisė buvo perleista UAB „Linkesa“, laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.80 str. 1 d.). Iš neteisės (neteisėtos sutarties) teisėtų padarinių negali kilti, todėl ir atsakovės UAB „Andajas“ 2011-08-25 sudarytas sandoris negalioja.

Pirmosios instancijos teismas dėl šių sutarčių taip pat konstatavo ir actio Pauliana sąlygas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos pozicija ir dėl šio teisinio sandorio negaliojimo pagrindo nustatymo. Nors vertindama sandorio, sudaryto 2009-05-08, pripažinimo negaliojančiu teisėtumą teisėjų kolegija sprendė, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, tačiau šis 2011-06-07 sandoris buvo sudarytas vėliau, todėl ieškinio senaties pradžios momento nustatymas nėra tapatus 2009-05-08 sudarytam sandoriui. Viena vertus, ieškovas, būdamas BUAB „Neapolis“ akcininku, galėjo turėti informacijos apie įmonės įsipareigojimus savo kreditoriams (ir atsakovui R. G.), iš dalies ja ir disponavo, nurodymas susirašinėjime su antstoliu. Kita vertus, iki 2009-05-08 sandorio sudarymo nustatyti faktai bei ieškovo veiksmai, kurių jis ėmėsi 2010 m., nesudaro pagrindo labiau tikėtinai išvadai susiformuoti, kad ir apie 2011-06-07 turtinių teisių perleidimo sandorio sudarymą ieškovas sužinojo (ar turėjo sužinoti) anksčiau, nei pats nurodo, t. y.2014-11-03. Objektyvių duomenų, kad ieškovas apie 2011-06-07 sandorį sužinojo anksčiau, nei 2014 metais, byloje nėra. Pažymėtina, kad ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję tik su 2009-05-08 sutarties sudarymo metu buvusia situacija bei ieškovo turėta šiuo laikotarpiu informacija, o konkrečiai dėl 157 718,68 Lt reikalavimo teisės nėra pasisakoma. Be to, įvertinus ieškovo susirašinėjime su antstoliu nurodytą, kaip jo žinomą, turtinių reikalavimų dydį (450 000 Lt) bei visų atsakovo turėtų į BUAB „Neapolis“ turtinių reikalavimų sumą, kurių perleidimą ieškovas ginčijo dvejose bylose, matyti, kad pastaroji suma gerokai didesnė, todėl pripažinti, kad ieškovas galėjo ir objektyviai turėjo galimybę laiku sužinoti apie visus be išimties sudarytus jo skolininko turtinių teisių perleidimo sandorius, negalima. Tokiu atveju vienerių metų ieškinio senatis dėl 2011-06-07 sudarytos sutarties nėra praleista.

Apeliaciniame skunde ginčijimas ir kitų actio Pauliana sąlygų nustatymo teisėtumas. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai nustatė UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“ nesąžiningumo faktą. Šio ginčo aspektu aktualu yra tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentų bei išvadų, susijusių su jų nesąžiningumu, patys šie juridiniai asmenys (UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“) neginčija. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl apeliantą ir UAB „Andajas“ bei UAB „Linkesa“ siejančių / siejusių ryšių, kurių, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepaneigė. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sandorio šalių nesąžiningumo yra teisėtos bei pagrįstos. Pripažinus, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė ir restitucijos taikymo klausimą. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl išėjimo už ieškinio ribų, sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, kadangi, pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas ex officio sprendžia dėl taikytino restitucijos būdo. Be to, pagrįstai nustačius, jog faktiškai ginčijami sandoriai buvo neatlygintiniai, nes reikalavimo teises iš atsakovo įgijusios sandorio šalys priepriešinio įvykdymo sąnaudų nepatyrė, pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė restitucijos klausimą. Apeliantas nepateikė leistinų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl sandorių neatlygintinumo, o į bylą pateikti 2011 m. rugpjūčio mėnesio skolų suderinimo ar trišaliai skolų įskaitymo aktai taip pat pagrindo kitokiai išvadai susiformuoti neteikia. Pažymėtina ir tai, kad jog tik pats apeliantas, t. y. pirminis perleistos reikalavimo teisės turėtojas, kurio mokumas per restitucijos institutą iš dalies atkuriamas, ginčija restitucijos taikymą, teikdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Kiti asmenys (UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“), teismo sprendimu įpareigoti grąžinti nuginčytų sandorių pagrindu turėtas turtines reikalavimo teises į BUAB „Neapolis“, savo teise į apeliaciją nesinaudoja ir nedeklaruoja savo pažeistų teisių, taikant restituciją tokia forma ir būdu, kuria nusprendė teismas. Tokioje situacijoje, kartu atsižvelgiant į actio Pauliana ieškinio tikslą - perleistą reikalavimo teisę grąžinti į atsakovo turto masę, kad iš jos būtų galima išieškoti (CK 6.66 str. 4 d.), ir kitiems atsakovams, t. y. UAB „Andajas“ bei UAB „Linkesa“, neginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimo, šie apelianto skundo argumentai tik papildomai pagrindžia jo nesąžiningumą bei siekį išvengti atsiskaitymo su ieškovu.

Apeliaciniame skunde nurodomi ir tokie argumentai, jog teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė „Taikyti vienašalę restituciją išmokant ekvivalentą pinigais ir priteisti R. G. iš atsakovės UAB „Linkesa“ 35 871,76 EUR (123 858,01 Lt) reikalavimo teises į UAB „Neapolis“, todėl galima suprasti, jog iš UAB „Linkesa“ priteisiami ir pinigai, ir reikalavimo teisė. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka, bei atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus motyvus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, kuris CPK 276 straipsnyje nurodytais pagrindais ištaisytinas, nurodant: „Taikyti vienašalę restituciją ir priteisti R. G. iš atsakovės UAB „Linkesa“ 35 871,76 EUR (123 858,01 Lt) reikalavimo teises į UAB „Neapolis“.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-29 nutartimi taikė nagrinėjamoje byloje laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovams UAB „Linkesa“ ir R. P. perleisti turtines teises į BUAB „Neapolis“ bei apribojo atsakovų UAB „Linkesa“ ir R. P. galimybę įgyvendinti iš turtinių teisių į BUAB „Neapolis“ kylančias turtines ir neturtines teises. Iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir reikalavimų dalyje dėl 2009-05-08 bei 2010-08-10 sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais netenkinus, spręstinas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo 2014-12-29 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo – laikinųjų apsaugos priemonių mąsto sumažinimo (CPK 145 str. 2 d.). Kadangi reikalavimas dėl 2009-05-08 bei 2010-08-10 sandorio netenkintas, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jomis nustatytus R. P. atžvilgiu draudimus šioje ginčo dalyje nelieka, todėl jos panaikintinos (CPK 150 str. 2 d.).

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 2011-06-07 bei 2011-08-25 sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo palikus nepakeistą, laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su šia ginčo dalimi, paliktinos nepakeistos iki ši paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis bus įvykdyta (CPK 150 str. 3 d.).

Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas, teisėjų kolegija pasisako dėl žyminio mokesčio paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovas žyminio mokesčio nesumokėjo ir teismas tokį ieškinį priėmė (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Patenkinus ieškovo reikalavimą iš dalies, t. y. pripažinus negaliojančiais 2011-06-07 ir 2011-08-25 sandorius dėl 45 678,49 Eur (157 718,68 Lt) sumos, mokėtino žyminio mokesčio dalis šio reikalavimo apimtyje yra 1520 Eur (2026 Eur x 75 proc.) (CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 7 d.). Teismui nevisiškai tinkamai nustačius ieškinio apmokėjimo žyminiu mokesčiu sąlygas (bankrutuojanti bendrovė nebuvo pripažintų negaliojančiais sandorių šalimi) ir mokėtino žyminio mokesčio dydį, ši sprendimo dalis atitinkamai pakeistina, priteisiant iš atsakovų R. G., UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“ į valstybės biudžetą po 507 Eur iš kiekvieno (CPK 96 str. 1 d.).

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas R. G. už apeliacinį skundą sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio. Teismas rezoliucija skundą priėmė, dėl prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą nepasisakė. Kadangi patenkinta tik 74 proc. dalis jo apeliacinio skundo reikalavimų, o nesumokėta suma didesnė, šios apelianto išlaidos jam nekompensuotinos.

Kitų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų atsakovai nepateikė, todėl dėl jų priteisimo teisėjų kolegija neturi pagrindo pasiakyti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Reikalavimus dėl 2009-05-08 ir 2010-08-10 sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos šioje ginčo dalyje taikymo atmesti.

Pakeisti sprendimą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje, priteisiant iš atsakovų R. G., UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“ po 507 EUR žyminio mokesčio iš kiekvieno į valstybės biudžetą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi, ir R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nustatytą draudimą perleisti turtines teises į BUAB „Neapolis“ bei galimybę įgyvendinti iš turtinių teisių į BUAB „Neapolis“ kitas kylančias turtines ir neturtines teises, panaikinti.

Teisėjos Dalia KačinskienėDanguolė MartinavičienėEgidija Tamošiūnienė