Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „R.“ ieškinį atsakovui D. V. dėl darbo ginčo išsprendimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas UAB „R.“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė atmesti atsakovo prašymą dėl 2595,66 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais, 295,10 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 2001,70 Eur netesybų nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbo ginčų komisijos spendimo priėmimo dienos išieškojimo iš ieškovo UAB „R.“ bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2022-07-22 su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis ir jis buvo priimtas vairuotojo ekspeditoriaus pareigoms. Su atsakovu buvo sutarta, kad jam bus mokamas valandinis - 6,49 Eur darbo užmokestis. Darbą atsakovas pradėjo 2022-10-22. 2024-08-28 atsakovas buvo atleistas iš darbo pagal LR DK 58 str. 2 d. 1 p. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. 2024-08-14 atsakovas pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl jam neišmokėto – 2595,66 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas pagal SODROS duomenis, o taip pat netesybas išieškojimo iš ieškovės UAB „R.“. 2024-10-03 Darbo ginčų komisija sprendimu atsakovo prašymą tenkino ir priteisė atsakovui – 2595,66 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už 2024 m. kovo – rugpjūčio mėn. laikotarpį, 295,10 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 2001,70 Eur netesybas nuo atleidimo iš darbo dienos iki spendimo priėmimo dienos. Ieškovė su 2024-10-03 Darbo ginčų komisija sprendimu nesutinka, nes yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu ir jam nėra skolinga, priešingai nei atsakovas, kuris įmonei liko skolingas – 3549,50 Eur avansu išmokėtų pinigų. Atsakovui laikotarpyje nuo 2024-01-01 iki 2024-08-28 buvo priskaičiuotas 4716,42 Eur mokėtinas darbo užmokestis, 1054,30 Eur priedai prie atlyginimo, 760,00 Eur atostoginiai, 137,98 Eur išlaidų ir 2195,07 Eur dienpinigiai. Atsakovui visos piniginės išmokos (darbo užmokestis, dienpinigiai ir kt.) buvo mokamos pavedimu į jo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Darbo ginčų komisijai buvo pateikę išrašą iš banko, tačiau jis taip ir nebuvo komisijos įvertintas kartu su kitais įmonės apskaitos dokumentais. Pagal atliktus mokėjimus atsakovui jo atleidimo iš darbo dienai avansu yra išmokėta – 38515,00 Eur, iš kurių buvo atskaitomas darbo užmokestis, atostoginiai, dienpinigiai, jo turėtos ir dokumentais pagrįstos išlaidos. Atlikus įskaitymus, atsakovas liko skolingas bendrovei – 3549,50 Eur, ką patvirtina: išrašas iš banko, išrašas iš bendrovės didžiosios knygos ir darbo užmokesčio priskaitymų – išskaitymų suvestinės už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31. Darbo ginčų komisija priimtame sprendime pateikia tik prielaidą, kad darbdavys yra skolingas darbuotojui – 2595,66 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už laikotarpį nuo 2024 m. kovo iki rugpjūčio mėn., 295,10 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir nepateikia jokio skaičiavimo, rėmėsi tik darbuotojo pateiktais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Ginčų komisija, darydama prielaidą apie neva neišmokėtas sumas darbuotojui, turėjo nustatyti, kiek darbuotojui yra priskaičiuota darbo užmokesčio pagal įmonės apskaitos dokumentus ir kiek yra jam išmokėta, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos, ir nėra galimybės patikrinti skaičiavimo teisingumo, ko pasekoje priėmė neteisingą sprendimą. Ieškovė nėra skolinga atsakovui, o yra atvirkščiai atsakovas yra skolingas - 3549,50 Eur, ir šiai dienai yra permoka, o ne skola. Kad ieškovė nėra skolinga atsakovui patvirtina kaip minėjome išrašas iš banko apie atliktus mokėjimus atsakovui ir darbo užmokesčio žiniaraščiai, iš kurių matyti atsakovui priskaičiuotos mokėtinos sumos. Kadangi ieškovas UAB „R.“ atsakovui yra pilnai viską sumokėjęs, tai Darbo ginčų komisija negalėjo nuspręsti išieškoti iš ieškovės 2595,66 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais, 295,10 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 2001,70 Eur netesybų nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbo ginčų komisijos spendimo priėmimo dienos ir atsakovo reikalavimas turėjo būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

6. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2022-07-22 tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 220722, kurios 3 p. nurodyta, kad numatytas valandinis 6,49 Eur per valandą darbo užmokestis, už komandiruotes mokami Vyriausybės patvirtinti dienpinigiai – 50 proc., darbuotojas pradeda dirbti 2022-07-22 (b. l. 12-14, 48-49). Ieškovė pateikė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2024-10-03 sprendimą Nr. DGKS-7659 (b. l. 3-8, 37-40), Darbo užmokesčio priskaitymų - išskaitymų suvestinę už laikotarpį 2024-01-01 iki 2024-10-31 (b. l. 10, 45), išrašą iš didžiosios knygos (pagal klientus) už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31 (b. l. 11), sąskaitos išrašus (b. l. 15-16, 31-32), asmens dokumento kopiją (b. l. 29), darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius (b. l. 52), darbo užmokesčio žiniaraštį (b. l. 53-56). Iš darbo ginčų komisijos išreikalauta darbo ginčo byla.

7. Nagrinėjamu atveju kyla ginčas, ar ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakovu. Ieškovė teigia, kad dar ir permokėjo atsakovui, atsakovas nurodo, kad ieškovė neišmokėjo visų pagal teisės aktus priklausančių dienpinigių. Ieškovė ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2024-10-03 sprendimą Nr. DGKS-7659. Pateikus ieškinį teisme, šis sprendimas neįsiteisėjo, todėl byloje nagrinėtini tiek ieškovės, tiek atsakovo reikalavimai, kurie buvo teikti darbo ginčų komisijai bei formuluojami atsiliepime į ieškinį.

8. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2022-07-22 tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti 2022-07-22. Atsakovas nurodo, kad ieškovė su juo tinkamai neatsiskaitė už du reisus, kurie vyko nuo 2024-03-21 iki 2024-06-03 ir nuo 2024-07-16 iki 2024-08-06. Iš byloje pateikto atsakovo atsiliepimo matyti, kad atsakovas vertina, jog ieškovė jam nurodytais laikotarpiais pagal atsiskaitymo lapelius priskaičiavo 2014,40 Eur dienpinigių, kurie buvo apskaičiuoti 50 proc. nuo Vyriausybės nustatyto dydžio, o turėjo būti 100 proc., taip pat atsakovas skaičiuoja, kad už 33 komandiruotėje būtas dienas dienpinigiai yra apskritai nesumokėti. Tokiu būdu dienpinigių skola sudaro 2014,40 Eur + 2046 Eur (33x62 Eur). 62 Eur – vidurkis mokėtinų maksimalių dienpinigių dirbus per kelias Europos šalis. Iš šios 4060,40 Eur sumos liko neapmokėta didžioji dalis – 3883,11 Eur. Taigi, ginčas byloje iš atsakovo pusės keliamas dėl pritaikyto netinkamo, teisės aktų neatitinkančio dienpinigių dydžio.

9. Ieškovė teigia, kad ji ne tik tinkamai atsiskaitė, bet dar ir permokėjo atsakovui 3549,50 Eur. Tokią poziciją grindžia savo buhalterinės apskaitos dokumentais. Didžiojoje knygoje nurodyta, kad atsakovui 2024 m. priskaičiuota ir išmokėta 6669,50 Eur darbo užmokesčio, taip pat permokėta 3549,50 Eur dienpinigių (b. l. 11). Tačiau ieškovė visiškai nenurodo ir nemotyvuoja, kokiu būdu atsakovui galėjo būti permokėti dienpinigiai, kai faktiškai didelė dalis darbo užmokesčio išmokama dienpinigių forma, ir pagal pateiktus duomenis apie atliktus pavedimus atsakovui niekada avansu darbo užmokestis ir dienpinigiai didele apimtimi nebuvo mokami. Tokios praktikos darbo santykiuose ir nebūna, kadangi darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos visada mokami tik atlikus darbą. Ieškovė nepateikė visiškai jokių argumentų bei įrodymų, kokiu tikslu galėjo būti permokėta tokia didelė suma. Darbdavys darbuotojui niekada šiaip sau, be pagrindo nemoka pinigų, kurių mokėti neprivalo. Manytina, kad didžiąją dalį nurodytos sumos sudaro 3000 Eur suma, kuri buvo skirta baudai apmokėti, pažeidus teisinį reglamentavimą dėl vairuotojų prievolės grįžti į savo darbo vietos šalį po tam tikro užsienyje išdirbto laiko. Tačiau dėl tokios aplinkybės vairuotojo kaltės nėra, tai yra netinkamo ieškovės darbo organizavimo pasekmė. Atėmus baudai skirtą sumą belieka tik tariamai permokėti 549,50 Eur. Tačiau tiek šios sumos, tiek tariamai permokėtų 3549,50 Eur buvimo fakto apskritai nepagrindžia kiti byloje esantys įrodymai.

10. Pavyzdžiui, Darbo užmokesčio priskaitymų - išskaitymų suvestinėje už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31 (b. l. 10) yra nurodyta priskaičiuotų ir išmokėtų išmokų suma, kuri sutampa, ir nėra jokios atžymos (pvz. su minuso ženklu), duomenų kad atsakovui yra permokėta. Taip pat iš atsiskaitymo lapelių (b. l. 52) matyti, kad 2024 m. birželio mėn. buvo skaičiuojama, kad atsakovui yra permokėta 3252,13 Eur. Tuo tarpu 2024 m. liepos ir rugpjūčio mėn. jokia permoka atsakovui nebefiksuojama. Jei permoka būtų buvusi reali, šių mėnesių lapeliuose būtų ne atžyma apie išmokėtinas sumas, o atžyma, kad atsakovui yra permokėta ir nieko išmokėti nebepriklauso. Analogiški duomenys matyti ir iš darbo užmokesčio žiniaraščių (b. l. 53-56). Tokia pati situacija ir su 2024 m. sausio-vasario mėn. (b. l. 52). Sausio mėn. atsiskaitymo lapelyje fiksuojama 4671,87 Eur permoka, o jau vasario mėn. nurodoma, kad jos nėra. Taigi, nėra pagrindo ir teigti, kad permoka galėjo atsirasti iš ankstesnių laikotarpių. Tokias išvadas paneigiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Be to, darbo apskaitą vykdė ieškovė, todėl jos fiksuoti duomenys, įskaitant ir tariamą permoką, nuo atsakovo niekaip nepriklauso, dėl ko tai nėra neginčijami įrodymai.

11. Be to, permokos nepatvirtina ir pateikti banko sąskaitos duomenys. Iš ieškovės pateikto banko sąskaitos išrašo (b. l. 16) matyti, kad atsakovui 2024 m. kovo-spalio mėn. buvo pervesta 8300 Eur. Atsakovas 2024-03-21 pradėjo savo komandiruotę, o 2024-03-23 jam buvo pervesta 100 Eur. Štai tokia nedidelė suma ir yra akivaizdus avansas ar dienpinigiai, pradedant komandiruotę. 2024-05-13 buvo pervesti 3000 Eur, iš kurių buvo sumokėta bauda. Toliau 2024-05-31 atsakovui pervesta 500 Eur, tikėtinai kaip dalinis darbo užmokestis ar dienpinigiai, o 2024-06-03, t.y. paskutinę komandiruotės dieną, atsakovui pervesta 4500 Eur suma, kurios paskirtis panašesnė į dalinį ar pilną atsiskaitymą už daugiau nei du mėnesius trukusį darbą. Kita atsakovo komandiruotė prasidėjo 2024-07-16 ir šią dieną atsakovui buvo pervesta dar 200 Eur, kurie vėlgi atitinka požymius avanso ar dienpinigių, pradedant komandiruotę. Iš darbo byloje atsakovo pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovė iš savo užsienio banko sąskaitos BE94905019478314 2024-08-05 pervedė dar 200 Eur (darbo bylos 91 l.). Akivaizdu, kad jei atsakovui, kaip teigia ieškovė, nežinia dėl kokios priežasties, dar neatidirbus už tokią sumą darbo, buvo permokėta 3549,50 Eur, ieškovė nebūtų atlikusi bendrai 8500 Eur sumos pavedimų, o būtų 3549,50 Eur iš tos sumos atskaičiusi ir pervedusi mažiau, jei tam būtų buvęs pagrindas.

12. 2024-01-11 ir 2024-01-12 išmokėtos 2200 Eur ir 3535 Eur sumos taip pat akivaizdžiai nesusijusios su ginčo laikotarpiu, tikėtinai tai buvo atsiskaitymas už senesnes komandiruotes, kadangi atsakovas į pirmąją iš ginčo komandiruočių išvyko tik 2024-03-21. Be to, neatitinka ir ieškovės finansiniuose dokumentuose nurodomi bei faktiniai duomenys. Pavyzdžiui, 2024-03-23 100 Eur pavedimas neatsispindi atsiskaitymo lapelyje, nesutampa nei gegužės, nei birželio mėn. išmokėtos sumos, liepos mėnesį išmokėta 200 Eur suma atsiskaitymo lapelyje taip pat neatsispindi, o rugpjūčio mėn. lapelyje yra nurodyta kaip išmokėta 171,30 Eur suma, kuri neatitinka nei minėtos liepos mėnesio 200 Eur sumos, nei yra duomenų, kad tokia suma buvo mokėta atsakovui. Visos nurodytos aplinkybės rodo, kad nebuvo tokios 3549,50 Eur permokos atsakovui, ji ieškovės galimai nurodyta tik todėl, kad šalių tarpusavio teisiniai santykiai nutrūko nedraugiškai. Apskritai bendras vaizdas yra toks, kad ieškovės apskaita buvo vykdoma nesistemingai, savo nuožiūra nurodant įvairius tarpinius duomenis, nesutampančius su faktinėmis aplinkybėmis, o atsakovui pervedamas lėšas įvardinant avansu atskaitingiems asmenims, nors akivaizdu, kad tai yra tiek darbuotojui mokamas darbo užmokestis bei dienpinigiai, tiek paties darbdavio prievolėms vykdyti (pvz. baudoms mokėti) skirtos lėšos, jas vėliau nepagrįstai traktuojant kaip išmokėtą darbo užmokestį ar dienpinigius. Jeigu tokia papildoma suma, mokėta iš anksčiau ir buvo, tai tikėtinai dėl to, kad su darbuotoju buvo sutartas didesnis darbo ir dienpinigių užmokestis, nei nurodytas teisinis minimumas darbo sutartyje.

13. Kaip minėta, atsakovui 2024 m. kovo-spalio mėn. buvo pervesta 8500 Eur. Atsakovas savo skaičiavimuose buvo nurodęs 8500 Eur sumą, atsakovo atstovė posėdžio metu nurodė, kad įvyko skaičiavimo klaida, tačiau matyti, kad atsakovui buvo pervesta būtent 8500 Eur. 2024-05-13 buvo pervesti 3000 Eur, iš kurių atsakovo teigimu buvo sumokėta bauda. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas 2024 m. kovo-birželio mėn. ieškovės buvo išsiųstas į komandiruotę. 2024-05-13 Prancūzijoje įvyko ieškovės pavedimu atsakovo vairuojamos transporto priemonės kontrolė ir buvo paskirta 3000 Eur bauda dėl to, kad buvo nesilaikoma Reglamento (EB) Nr. 561/2006, susijusio su mobilumo paketo reikalavimais, nuostatų, susijusių su privalomu vairuotojų poilsiu. Tokią aplinkybę nustatė darbo ginčų komisija ieškovės užginčytame 2024-10-03 sprendime. Nurodytu reglamentu yra be kita ko nustatomas maksimali kassavaitinio vairavimo trukmė ir kassavaitinio poilsio trukmė, tvarka. Darbo byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 3000 Eur bauda buvo skirta dėl to, kad atsakovo darbas ieškovės buvo organizuojamas nesilaikant nurodyto reglamento reikalavimų dėl privalomo kassavaitinio poilsio (darbo bylos 93-96 l.). Pažymėtina, kad darbo ginčų komisija šią informaciją išsivertė, tą galima nesunkiai atlikti su Google Translate vertimo funkcija, taip pat yra analogiškas prancūziškam įrašas ir rusų kalba, kurią teisėjas moka. Faktiškai tai reiškia, kad bauda skirta pačiai ieškovei. Pagal tachografo duomenis, esančius darbo ginčo byloje, atsakovas 2024 m. kovo-birželio mėnesiais buvo komandiruotėje ieškovės pavedimu ir nuolat dirbo. 2024-05-13 atsakovas vairavo transporto priemonę beveik 12 valandų, Prancūzijoje (darbo bylos 38 l.). Taigi, bauda paskirta atsakovo darbo metu. Ieškovė atsakovui 2024-05-13 pervedė 3000 Eur, o atsakovas šią sumą pervedė kaip baudą, kas matyti iš pateiktų įrodymų ir atsakovo banko sąskaitos išrašo (darbo bylos 90, 92-93, 134 l.). Taigi, 3000 Eur atsakovui buvo pervesti ne kaip darbo užmokestis ar dienpinigiai. Ieškovė šiuo atveju teismui sąmoningai nurodo neteisingą informaciją. Vadinasi, ieškovė atsakovui už ginčo laikotarpį pervedė tik 5500 Eur, kaip su darbo santykiais susijusias išmokas.

14. Pagal pateiktus atsiskaitymo lapelius matyti, kad ieškovė atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių 2024 m. kovo mėn. apskaičiavo išmokėti 746,32 Eur, balandžio – 1853,90 Eur, gegužės – 1843,00 Eur, birželio – 269,27 Eur, iš viso – 4712,49 Eur. Liepos mėnesį buvo apskaičiuota išmokėti 978,08 Eur, rugpjūčio – 295,70 Eur, iš viso – 1273,78 Eur. Bendrai per abi komandiruotes apskaičiuota išmokėti 5986,27 Eur. Taigi, akivaizdu, kad net pagal savo apskaičiavimą ieškovė liko skolinga atsakovui 486,27 Eur. Be to, matyti, kad ieškovė dienpinigius atsakovui skaičiavo 50 proc. dydžio nuo valstybės numatytų maksimalių dienpinigių sumos, taip pat dienpinigius skaičiavo tik už 64 dienas, kai pagal tachografo duomenis vien dirbtos dienos sudaro 74 dienas. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovas komandiruotėse išbuvo 97 dienas (darbo bylos 52-68 l.). Taigi, susidaro 33 dienų skirtumas, o ir pats mokėtinų sumų skaičiavimas yra akivaizdžiai netikslus. Panašu, kad ieškovė, mokėdama dienpinigius, skaičiavo tik tas dienas, kuriomis buvo dirbama, ir tai ne visas, ir neskaičiavo privalomojo atsakovo poilsio dienų.

15. Pažymėtina, kad atsakovas savo per nurodytus laikotarpius uždirbtiną sumą skaičiuoja visiškai kitaip. Byloje atsakovo pozicija dėl skaičiuotinų sumų kito. Atsiliepime į ieškinį atsakovas ieškovės įsiskolinimą skaičiuoja formaliai taikydamas teisės aktų ir teismų praktikos tam tikrais atvejais numatomus maksimalius dienpinigių dydžius ir savo reikalavimus motyvuoja tuo, kad jam nebuvo išmokėti dienpinigiai už visas komandiruotėje būtas dienas bei kad turėjo būti mokami maksimalaus dydžio dienpinigiai. Tuo tarpu duodamas skundą darbo ginčų komisijai atsakovas nurodė, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog bus mokama 83 Eur darbo ir dienpinigių suma už kiekvieną komandiruotėje išbūtą dieną. Pažymėtina, kad tokia susitarimo praktika tolimųjų reisų krovininio transporto vairuotojų veikloje yra paplitusi, tokie duomenys apie analogiškus susitarimus sutinkami ir kitose tokio paties pobūdžio bylose. Kaip žinia, darbuotojui paprastai nerūpi, nei koks bus darbo užmokestis iki mokesčių atskaitymo, nei kokia tvarka ir kaip apskaičiuojami dienpinigiai, iš ko susideda darbuotojo atlygis, kokia darbo užmokesčio ir dienpinigių proporcija. Darbuotojui svarbu tik tai, kiek jis galės uždirbti ir gauti „į rankas“. Todėl šioje sferoje paplitęs darbo užmokesčio įvardinimas „į rankas“ už vieną dieną. Taip pat ir atsakovo nurodyta 83 Eur suma nėra išskirtinė, vidutiniška, sumos būna įvardinamos ir šiek tiek mažesnės, ir šiek tiek didesnės. Iš principo būna, kad kiekvieno reiso ar laikotarpio atveju būna susitariama dėl konkrečios vienos dienos sumos. Tuo tarpu dienpinigiai yra tik priemonė išmokėti darbuotojui dalį darbo užmokesčio, neapmokestinant tokių lėšų privalomais su darbo santykiais susijusiais mokesčiais.

16. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje pasitaiko, jog konstatuojama, kad darbdavys ir darbuotojas (vairuotojas-ekspeditorius) susitaria dėl konkrečios sumos „į rankas“ už vieną komandiruotėje praleistą dieną, ne tik už dienas, kai yra vairuojama, bet ir kai komandiruotėje išbūnamas privalomas poilsio laikas (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2022-05-24 nutartį byloje Nr. e2A-1162-1012/2022).

17. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo vertinti, kad buvo laikomasi išimtinai darbo sutarties nuostatų. Ieškovė pateikė lietuvišką darbo sutartį, todėl nėra aišku, ar atsakovas apskritai suprato, dėl kokių sąlygų pasirašo. Taip pat darbo sutartyje numatytas 6,49 Eur valandinis darbo užmokestis, kuris kas metai kinta, o darbo sutarties pakeitimų nėra. Be to, vairuotojo-ekspeditoriaus darbo užmokesčio dydis, dėl tarptautinio darbo specifikos, paprastai numatomas MMA padauginant iš 1,65 koeficiento. Tokios sąlygos darbo sutartyje taip pat nėra. Taip pat matyti, kad nebuvo laikomasi ir darbo sutarties nuostatos apie darbo užmokesčio mokėjimą vieną kartą per mėnesį, kadangi pavedimai buvo atliekami nesistemingai, pervedinėjamos ne tokios sumos, kokios nurodytos atsiskaitymo lapeliuose. Taigi, akivaizdu, kad darbo sutarties sąlygų formaliai ir griežtai nebuvo laikomasi, dėl konkrečių išmokų buvo tariamasi žodžiu. Ieškovė tokią išvadą paneigiančių įrodymų, skaičiavimų nepateikė.

18. Ieškovė bendrai per abi komandiruotes apskaičiavo išmokėti 5986,27 Eur. Šią sumą padalinus iš 74 dienų, kada atsakovas realiai dirbo, išeina 80,90 Eur. Per standartinį 20-22 darbo dienų mėnesį tai sudaro 1618,00-1779,80 Eur. Tačiau jei būtų skaičiuojamos visos 97 komandiruotės dienos, kurių metu vairuotojas vis tiek nebuvo namuose ir negalėjo disponuoti laisvu laiku savo nuožiūra, kadangi gyveno sunkvežimyje, jį saugojo ir negalėjo grįžti į namus, susidaro tik 61,71 Eur per dieną, o tai yra tik 1234,20-1357,62 Eur per standartinį 20-22 darbo dienų mėnesį. Akivaizdu, kad tai visai ne tokio dydžio darbo užmokestis, dėl kurio būtų norinčių dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, negrįžtant namo ir po du su puse mėnesio. 61,71 Eur suma neatitinka ir atsakovo nurodomo sutarto su ieškove 83 Eur už vieną dieną dydžio. Pažymėtina, kad pagal viešai prieinamus skelbimus internete tokio pobūdžio darbuotojams paprastai siūlomas atlygis maždaug 2500-3000 Eur atskaičius mokesčius.

19. Atsakovas darbo ginčų komisijai teigė, kad buvo sutarta dėl 83 Eur sumos už vieną komandiruotės dieną ir atitinkamai nurodo, kad jam po mokesčių turėjo būti išmokėta 8051,00 Eur. Kadangi atsakovui pervesta tik 5500 Eur, skola taip skaičiuojant būtų 2551,00 Eur. Kaip nurodyta sprendimo 14 punkte, ieškovė net pagal savo apskaičiavimą liko skolinga atsakovui 486,27 Eur. Tačiau be to dar pastebėtina, kad ieškovė skaičiavo tik 50 proc. dydžio dienpinigius, taip pat neskaičiavo dienpinigių už visas atsakovo komandiruotėje praleistas dienas, galimai neskaičiuodama jų už dienas, kai atsakovas priverstinai ilsėjosi pagal teisės aktų reikalavimus, taip pat ir už 10 dirbtų dienų.

20. Darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje (DK 107 str. 1 d.). Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis (DK 107 str. 2 d.). Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (DK 107 str. 3 d.). Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas (DK 107 str. 4 d.). Darbo kodeksas nenumato, kad dienpinigiai mokami tik už tas dienas, kuriomis darbuotojas dirbo. Darbuotojui esant komandiruotėje ir neatliekant darbo funkcijų, darbdavys nėra atleistas nuo mokėjimų ir privalo mokėti dienpinigius (Vilniaus apygardos teismo 2022-05-24 nutartis byloje Nr. e2A-1162-1012/2022). Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė nesumokėjo atsakovui dienpinigių už 33 komandiruotėje praleistas dienas.

21. Dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše nustatoma dienpinigių į komandiruotę vykstančiam darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, mokėjimo tvarka (1 p.). Mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai (2 p.). Prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje (3 p.) LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“.

22. Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje nustatyti 50 proc. dydžio dienpinigiai, tačiau šis skaičius visiškai niekuo nepagrįstas ir taip negali būti nustatomas. Šis dienpinigių dydis nėra diferencijuotas pagal objektyvius kriterijus, nėra nustatytas kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Nėra pateikta įrodymų, kad prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, buvo įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka, nėra įrodymų, kad darbuotojas su tokiomis sąlygomis buvo tinkamai supažindintas raštu. Teismo vertinimu, darbo sutartyje numatyti absoliučiai minimalūs pagal teisės aktus privalomi dydžiai, tačiau tik tam, kad sutartis atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu nustatant konkrečios komandiruotės ar laikotarpio darbuotojui „į rankas“ mokėtino užmokesčio dydį buvo žiūrima pagal situaciją ir vairuotojo sutikimą dirbti už tam tikrą sumą, manipuliuojant dienpinigiais, jų dydžius kaitaliojant 50-100 proc. ribose, numatytose paminėtame LR Vyriausybės nutarime „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“.

23. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, darbdavys turi teisę tam tikra apimtimi mažinti dienpinigių dydį, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Leistina apimtimi spręsti dėl sumažintų dienpinigių dydžių ir dienpinigių sumažinimo kriterijų yra darbdavio diskrecija, įtvirtinta teisės aktuose. Vis dėlto, ši darbdavio teisė spręsti nėra neribota, o darbdavys, naudodamasis šia diskrecija, negali pažeisti nustatyto teisinio reglamentavimo, iš kurio išplaukia ne tik apibrėžtas dydis (jo intervalas), kuriuo leistina mažinti dienpinigius, tačiau ir kriterijai, kuriais remiantis toks mažinimas galimas. Iš nustatyto teisinio reglamentavimo turinio ir jo aiškinimo bei taikymo praktikos matyti, kad, nustatant dienpinigių mažinimo sąlygas, privalo būti atsižvelgiama į: 1) dienpinigių paskirtį (tikslą) apskritai; 2) dienpinigių mažinimo kriterijų objektyvumą; 3) tinkamą darbuotojo informavimą tiek apie taikytinus dienpinigių mažinimo kriterijus, tiek apie darbdavio nustatytą dienpinigių dydį konkrečiai komandiruotei. Pirma, kaip minėta, darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Taigi, dienpinigių mokėjimas yra siejamas su padidėjusiomis darbuotojo išlaidomis, atsirandančiomis dėl išvykimo iš nuolatinės darbo vietos į komandiruotės vietą, todėl, nustatant dienpinigių mažinimo kriterijus, darbdavys turėtų atsižvelgti į dienpinigių tikslą, t. y. kriterijai turėtų būti susiję su komandiruotės sąlygomis, lemiančiomis mažesnes būtent darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Įprastai tai yra darbuotojo asmeninio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl komandiruotės ir kurių darbdavys nepadengia tiesiogiai (apgyvendinimas, maitinimas ir pan.). Antra, kriterijai, pagal kuriuos diferencijuojami mažesni dienpinigiai, turi būti objektyvūs, t. y. negali būti siejami su konkretaus darbuotojo ypatumais ir / ar nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbuotojo subjektyvius kriterijus ir taikomi skirtingai atskirtų darbuotojų atžvilgiu. Objektyviaisiais kriterijais negali būti: darbuotojo užimamos pareigos, darbuotojo stažas, darbuotojo atliekamo darbo kokybė, darbuotojo padaryti pareigų pažeidimai, įskaitant žalos padarymą, neekonomiškas darbo funkcijų vykdymas, kiti diskriminacinio pobūdžio kriterijai. Taigi, objektyviais pripažintini tokie dienpinigių mažinimo kriterijai, pagal kuriuos kiekvienu konkrečiu komandiruotės atveju, dienpinigių dydis negali priklausyti nuo darbdavio valios išraiškos, o dydis nustatomas pagal visiems darbuotojams taikomus vienodus kriterijus. Trečia, atsižvelgiant į pirmiau aptartą būtinybę nustatyti objektyvius dienpinigių mažinimo kriterijus, taip pat įvertinus teisės aktuose apibrėžtą darbdavio prievolę prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, įvykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras, o, dienpinigių dydžius nustatant vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, raštu DK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka informuoti apie tai darbuotoją, išskirtina, kad nustatomi dienpinigių dydžiai turi būti konkretūs, t. y. negali būti numatytos dienpinigių „žirklės“ ir, įvertinus nustatytus kriterijus, dar iki komandiruotės turi būti aišku, koks konkretus dienpinigių dydis bus taikomas tai komandiruotei ir kokiu pagrindu. Pripažintina, kad, atsižvelgiant į aptartą darbdavio diskreciją nustatyti dienpinigių mažinimo kriterijus, skirtingose įmonėse, atsižvelgiant į jų veiklos specifiką, komandiruočių pobūdį ir pan., objektyvūs kriterijai gali būti skirtingi ir, atitinkamai, kiekvienas darbdavys turi teisę juos individualiai nustatyti, įtvirtindamas, kokiais atvejais ir kokiu dydžiu dienpinigiai mažinami, tačiau tai negali paneigti nei dienpinigių tikslo, nei mažinimo kriterijų objektyvumo, nei nustatytų dienpinigių dydžio konkretumo ir tinkamo darbuotojo informavimo reikalavimų (Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024).

24. Kai darbuotojui mokamų dienpinigių mažinimas neapibrėžtas, nekonkretizuotas, dėl to neaišku, pagal kuriuos iš kriterijų ir kokiu konkrečiu procentu, atsižvelgiant į kriterijaus kokybines / kiekybines charakteristikas dienpinigiai mažintini konkrečioms darbuotojo komandiruotėms, kaip apskaičiuotas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai komandiruotei, nesant galimybės nustatyti konkrečios komandiruotės dienpinigių sumažinimo mechanizmo, įvertinti, ar konkrečios komandiruotės atveju darbuotojui nustatyti sumažinti dienpinigių dydžiai apskaičiuoti tinkamai taikant darbdavės nustatytą Dienpinigių mokėjimo tvarką, įvertinti dienpinigių kiekvienu atveju sumažinimo pagrįstumą, toks dienpinigių mažinimas savo turiniu neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų dėl jo konkretumo kriterijų ir darbuotojo tinkamo informavimo (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024). Pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia pasekmes – darbdavio prievolę mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius (Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024).

25. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta sprendimo 22 punkte, ieškovės nustatyta dienpinigių norma neatitinka jokių įvardintų teisės aktų reikalavimų, nėra ir jokių konkrečių individualių susitarimų su atsakovu prieš kiekvieną komandiruotę, kuriuose būtų aptartas konkretus darbo užmokesčio ir dienpinigių dydis, su kuriuo atsakovas būtų sutikęs. Todėl konstatuotina, kad vadovaujantis nurodyta teismų praktika, galėtų būti skaičiuojami maksimalūs teisės aktais numatyti dienpinigiai. Tačiau tai reikštų, kad būtų priteisiama daugiau, nei šalys tikėtinai buvo susitarusios. Savaime aišku, kad šalys nesitarė dėl maksimalių dienpinigių, kadangi joks darbdavys nesiektų įtvirtinti tokio jam nepalankaus susitarimo (dėl ko paprastai ir nurodoma, kad bus mokama ne mažiau privalomų 50 proc., o faktiškai kiekvienu atveju tariamasi individualiai). Taip pat matyti, kad atsakovas tikrai nesutiko su minimaliais dienpinigiais, kadangi, pagal jo poziciją, jam buvo sumokėta gerokai mažiau nei buvo tartasi. Teismo vertinimu dienpinigių įsiskolinimas neturėtų viršyti sumos, kokią atsakovas nurodė darbo ginčų komisijai, kadangi tai yra pirminė, nuoširdžiausia atsakovo pozicija, profesionalaus teisininko neįvilkta į teisinius niuansus.

26. Kaip minėta sprendimo 19 punkte, atsakovas darbo ginčų komisijai teigė, kad buvo sutarta dėl 83 Eur sumos už vieną komandiruotės dieną, dėl ko jam po mokesčių turėjo būti išmokėta 8051,00 Eur. Kadangi atsakovui pervesta tik 5500 Eur, skola taip skaičiuojant būtų 2551,00 Eur. Kaip nurodyta sprendimo 14 punkte, ieškovė net pagal savo apskaičiavimą liko skolinga atsakovui 486,27 Eur. Taigi, vien pagal ieškovės skaičiavimus ji yra skolinga atsakovui 486,27 Eur. Tačiau ieškovė taip pat nemokėjo dienpinigių už 33 komandiruotės dienas. Pastebėtina, kad pagal atsiskaitymo lapelius ieškovė dienpinigius mokėjo tik už 64 dienas, nors net pagal tachografo duomenis buvo dirbtos 74 dienos. Taigi, net ir už dienas, kada realiai buvo dirbama, ieškovė dienpinigių neskaičiavo. Tai patvirtina arba tai, kad ieškovė laikėsi ne darbo sutarties minimalistinių sąlygų, o buvo konkretus susitarimas su atsakovu dėl tam tikrų sumų mokėjimo, arba tai, kad ieškovė apskritai netinkamai vedė darbo apskaitą ir netinkamai skaičiavo atsakovui mokėtinas sumas. Akivaizdu, kad ieškovės pozicija, grindžiama pačios ieškovės sudarytais rašytiniais dokumentais, neatitinka realių šalių teisinių santykių ir susitarimų. Atitinkamai tinkamai apskaičiavus atsakovo darbo laiką bei dienpinigius, suma būtų dar didesnė, nei ieškovės apskaičiuota išmokėti bendra 5986,27 Eur suma.

27. Kadangi nėra aišku, už kokias dienas ieškovė dienpinigius skaičiavo, o už kokias ne, negalima tiksliai įvardinti valstybių, kuriose tuo metu buvo atsakovas komandiruotės metu. Atsakovo atstovė pateikė skaičiavimą, paremtą visų užsienio valstybių, kuriose buvo dirbta vidurkiu ir įsiskolinimą skaičiavo 62 Eur už vieną dieną (taikant 100 proc. dydį). Ieškovė apskaičiavo 2014,40 Eur dienpinigius už 64 dienas, kas sudaro 31,48 Eur (buvo skaičiuojama 50 proc. minimalių numatytų dienpinigių). Tokiu atveju už neapmokėtas 33 komandiruotės dienas vien taikant minimalų 50 proc. dienpinigių dydį susidarytų 1038,84 Eur. Kartu su neapmokėta minėta 486,27 Eur suma tai sudarytų 1525,11 Eur. Dienpinigius skaičiuojant maksimaliu dydžiu suma už neapmokėtas 33 komandiruotės dienas sudarytų 2077,68 Eur. Kartu su neapmokėta minėta 486,27 Eur suma – 2563,95 Eur. Tai maždaug atitinka atsakovo skaičiuojamą 2551,00 Eur įsiskolinimą pagal tai, kokius reikalavimus jis nurodė darbo ginčų komisijai. Atsakovo atstovė dar pateikė prašymą priteisti maksimalius dienpinigius ir už dienas, už kurias ieškovė dienpinigius paskaičiavo ir didžiąją dalimi apmokėjo. Tai sudarytų dar 2014,40 Eur dienpinigių ir iš viso – 4578,35 Eur įsiskolinimą. Tačiau, kaip minėta, teismo vertinimu šalių susitarimas dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių buvo ne toks, ir visiškai tikėtinas susitarimas, kokį atsakovas ir nurodė – 83 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Atitinkamai atsakovui už 97 dienas skaičiuojant po 83 Eur susidaro 8051,00 Eur, o pervesta buvo 5500 Eur, dėl ko ieškovės skola atsakovui yra 2551,00 Eur. Tai maždaug sudarytų apie 74-75 proc. valstybės nustatytų dienpinigių, nors tiksliai teismas to neskaičiuoja, kadangi tai neaktualu.

28. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes atsakovui iš ieškovės priteistina 2551,00 Eur dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų suma, jau atskaičius mokesčius. Kitokių reikalavimų ir skaičiavimų dėl kitokių ieškovės prievolių teisme reikšta nebuvo, dėl ko teismas kitais klausimais, atsakovo keltais darbo ginčų komisijoje, nebepasisako (įskaitant 44,66 Eur grįžimo iš neaiškiai nutrūkusios komandiruotės išlaidas).

29. Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 147 str. 2 d.).

30. Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-10-19 nutartis byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).

31. Darbo ginčų komisija, ieškovei nepateikus vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo, pasitelkusi byloje surinktus duomenis ir VSDFV duomenis, apskaičiavo, kad atsakovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudaro 1771,42 Eur, neatskaičius mokesčių. Ieškovė kitokių duomenų nepateikė ir su ieškiniu, todėl vadovautinasi šiais duomenimis. Šalių darbo santykiai nutrūko 2024-08-28. Ieškovė delsia atsiskaityti su atsakovu jau daugiau nei šešis mėnesius. Uždelsta suma viršija vidutinį mėnesio darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, skaičiuotinos DK 147 str. 2 d. numatytos netesybos, kurios tokiu atveju sudaro 10628,52 Eur, neatskaičius mokesčių. Darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nėra, ieškovė tinkamai neapskaitė ir neapmokėjo atsakovo darbo ir komandiruočių, galėjo ieškoti kompromiso ir atsiskaityti anksčiau, nėra sąlygų, numatytų kasacinio teismo praktikoje, reikalavimas laiku atsiskaityti yra imperatyvus ir nenumato išimčių, išskyrus paties darbuotojo kaltę, todėl vertintina, kad netesybų dydį mažinti nėra pagrindo.

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).

33. Šiuo atveju, po ginčo išnagrinėjimo DGK, į teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovė, tačiau ginčas yra išnagrinėtas išimtinai atsakovo naudai, nes ieškovės pareikštas ieškinys netenkintinas visiškai, o atsakovo reikalavimai sumine išraiška tenkinami dar ir didesne nei buvo nustatyta darbo ginčų komisijoje apimtimi. Atitinkamai ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas patyrė 450,00 Eur advokato pagalbos išlaidų. Nors gali būti spekuliuojama, kad pagal atsakovo atsiliepime formuluotus samprotavimus apie jam priteistiną sumą, jo reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti, taip nutiko dėl teismo padarytų išvadų apie priteistiną sumą. Be to, atstovavimo suma yra labai nedidelė, palyginus, kokios sumos būna mokamos tokio pobūdžio bylose. Taip pat su atsakovu, kuris yra silpnesnioji darbo santykių šalis, ilgą laiką nėra atsiskaitoma. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes jo advokato išlaidos atlygintinos visa apimtimi.

34. Pašto išlaidos neviršija nustatyto dydžio, todėl iš ieškovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268–270, 279, straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės UAB „R.“ ieškinio atsakovui D. V. netenkinti.

Priteisti iš ieškovės UAB „R.“, į. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), 2551,00 Eur (du tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt vieną Eur) su darbo santykiais susijusių išmokų (suma po mokesčių atskaitymo), 10628,52 Eur (dešimt tūkstančių šešis šimtus dvidešimt aštuonis Eur 52 ct) netesybų (suma iki mokesčių atskaitymo), 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt Eur) advokato pagalbos išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti darbo ginčų komisijai pateiktą darbo ginčo bylą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.