- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-22
- Bylos Nr.
- e2A-449-1059/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05295-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Ignas Totilas
- Ieškovas
- UAB „Raitransa“
- Atsakovas
- D. V.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Igno Totilo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Raitransa“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Raitransa“ ieškinį atsakovui D. V. dėl darbo ginčo išsprendimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Raitransa“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė atmesti atsakovo prašymą dėl 2595,66 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais, 295,10 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 2001,70 Eur netesybų nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbo ginčų komisijos spendimo priėmimo dienos išieškojimo iš ieškovo UAB „Raitransa“ bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2022 m. liepos 22 d. su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis ir jis buvo priimtas vairuotojo ekspeditoriaus pareigoms. Su atsakovu buvo sutarta, kad jam bus mokamas valandinis – 6,49 Eur darbo užmokestis. 2024 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Darbo ginčų komisija sprendimu atsakovo prašymą tenkino ir priteisė atsakovui – 2 595,66 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už 2024 m. kovo – rugpjūčio mėn. laikotarpį, 295,10 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 2 001,70 Eur netesybas nuo atleidimo iš darbo dienos iki spendimo priėmimo dienos, tačiau, pasak ieškovės, ji yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu ir jam nėra skolinga, priešingai nei atsakovas, kuris įmonei liko skolingas – 3 549,50 Eur avansu išmokėtų pinigų. Mano, kad ginčų komisija, darydama prielaidą apie neva neišmokėtas sumas darbuotojui, turėjo nustatyti, kiek darbuotojui yra priskaičiuota darbo užmokesčio pagal įmonės apskaitos dokumentus ir kiek yra jam išmokėta, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos, ir nėra galimybės patikrinti skaičiavimo teisingumo. Kad ieškovė nėra skolinga atsakovui patvirtina išrašas iš banko apie atliktus mokėjimus atsakovui ir darbo užmokesčio žiniaraščiai, iš kurių matyti atsakovui priskaičiuotos mokėtinos sumos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas D. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškovės UAB „Raitransa“ ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės UAB „Raitransa“ atsakovo D. V. naudai 3 883,11 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų (suma nurodyta atskaičius mokesčius). Priteisti iš ieškovės UAB „Raitransa“ atsakovo D. V. naudai 7085,68 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų. Nurodė, kad ginčas kilo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų už šias komandiruotes: nuo 2024 m. kovo 21 d. iki 2024 m. birželio 3 d., 75 dienas, už kurias ieškovė sumokėjo atsakovui 5 100 Eur, ir nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 6 d., 22 dienas, už kurias ieškovė sumokėjo atsakovui 400 Eur. Taigi viso atsakovui išmokėta 5500 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Kaip matyti iš atsiskaitymo lapelių, atsakovui už 2024 m. kovo-rugpjūčio mėn. laikotarpį buvo paskaičiuota išmokėti 5322,71 Eur darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Iš šios sumos dienpinigiai – 2 014,40 Eur. Remiantis pateiktais dokumentais, komandiruotėje nuo 2024 m. kovo 21 d. iki 2024 m. birželio 3 d. atsakovas buvo 75 dienas, o dienpinigiai paskaičiuoti tik už 52 dienas? komandiruotėje nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 6 d. atsakovas buvo 22 dienas, o dienpinigiai paskaičiuoti tik už 12 dienų, t. y. už abi komandiruotes ieškovė nepaskaičiavo dienpinigių už 33 dienas ((75+22) – (52+12)).
4. Pasak atsakovo, nors pagal darbo sutartį atsakovui buvo mokama 50 proc. Vyriausybės patvirtintų dienpinigių, nuo 2022 m. liepos 1 d. galioja Vyriausybės patvirtinti dienpinigių mokėjimo tvarkos pakeitimai, kuriais pakeista dienpinigių dydžio nustatymo tvarka ir mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 p.). Remiantis aukščiau išdėstytu, ieškovė, atsakovo teigimu, liko skolinga atsakovui 4060,40 Eur dienpinigių ((33 x 62) +2014,40)).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės UAB „Raitransa“ atsakovui D. V. 2 551,00 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų (suma po mokesčių atskaitymo), 10 628,52 Eur netesybų (suma iki mokesčių atskaitymo), 450,00 Eur advokato pagalbos išlaidų.
6. Teismas nurodė, kad nors ieškovė teigė, kad ji ne tik tinkamai atsiskaitė, bet dar ir permokėjo atsakovui 3 549,50 Eur, konstatavo, kad ieškovė visiškai nenurodė ir nemotyvavo, kokiu būdu atsakovui galėjo būti permokėti dienpinigiai, kai faktiškai didelė dalis darbo užmokesčio išmokama dienpinigių forma, ir pagal pateiktus duomenis apie atliktus pavedimus atsakovui niekada avansu darbo užmokestis ir dienpinigiai didele apimtimi nebuvo mokami. Sprendė, kad didžiąją dalį nurodytos sumos sudaro 3 000 Eur suma, kuri buvo skirta baudai apmokėti, pažeidus teisinį reglamentavimą dėl vairuotojų prievolės grįžti į savo darbo vietos šalį po tam tikro užsienyje išdirbto laiko.
7. Teismas taip pat nustatė, kad 2024 m. gegužės 13 d. Prancūzijoje įvyko ieškovės pavedimu atsakovo vairuojamos transporto priemonės kontrolė ir buvo paskirta 3 000 Eur bauda dėl to, kad buvo nesilaikoma Reglamento (EB) Nr. 561/2006, susijusio su mobilumo paketo reikalavimais, nuostatų, susijusių su privalomu vairuotojų poilsiu, o darbo byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 3 000 Eur bauda buvo skirta dėl to, kad atsakovo darbas ieškovės buvo organizuojamas nesilaikant nurodyto reglamento reikalavimų dėl privalomo kassavaitinio poilsio. Teismas sprendė, kad ieškovės 3 000 Eur atsakovui buvo pervesti ne kaip darbo užmokestis ar dienpinigiai, todėl konstatavo, kad ieškovė atsakovui už ginčo laikotarpį pervedė tik 5 500 Eur, kaip su darbo santykiais susijusias išmokas.
8. Nustatė, kad ieškovė atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių 2024 m. kovo mėn. apskaičiavo išmokėti 746,32 Eur, balandžio – 1853,90 Eur, gegužės – 1843,00 Eur, birželio – 269,27 Eur, iš viso – 4712,49 Eur. Liepos mėnesį buvo apskaičiuota išmokėti 978,08 Eur, rugpjūčio – 295,70 Eur, iš viso – 1273,78 Eur, bendrai per abi komandiruotes apskaičiuota išmokėti 5986,27 Eur, tačiau ieškovė dienpinigius atsakovui skaičiavo 50 proc. dydžio nuo valstybės numatytų maksimalių dienpinigių sumos, dienpinigius skaičiavo tik už 64 dienas, kai pagal tachografo duomenis vien dirbtos dienos sudaro 74 dienas. Nustatė, kad pagal byloje esančius įrodymus atsakovas komandiruotėse išbuvo 97 dienas, o ieškovė, mokėdama dienpinigius, skaičiavo tik tas dienas, kuriomis buvo dirbama, ir tai ne visas, ir neskaičiavo privalomojo atsakovo poilsio dienų.
9. Teismo vertinimu, darbo sutarties sąlygų formaliai ir griežtai nebuvo laikomasi, dėl konkrečių išmokų buvo tariamasi žodžiu, o ieškovė tokią išvadą paneigiančių įrodymų, skaičiavimų nepateikė. Pasak teismo, nors, nagrinėjamu atveju, darbo sutartyje nustatyti 50 proc. dydžio dienpinigiai, šis dienpinigių dydis nėra diferencijuotas pagal objektyvius kriterijus, nėra nustatytas kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, buvo įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka, nėra įrodymų, kad darbuotojas su tokiomis sąlygomis buvo tinkamai supažindintas raštu. Konstatavo, kad nustatant konkrečios komandiruotės ar laikotarpio darbuotojui „į rankas“ mokėtino užmokesčio dydį buvo žiūrima pagal situaciją ir vairuotojo sutikimą dirbti už tam tikrą sumą, manipuliuojant dienpinigiais, jų dydžius kaitaliojant 50-100 proc. ribose, numatytose paminėtame LR Vyriausybės nutarime „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“.
10. Galiausiai teismas nurodė, kad vadovaujantis sprendime nurodyta teismų praktika, galėtų būti skaičiuojami maksimalūs teisės aktais numatyti dienpinigiai, tačiau tai reikštų, kad būtų priteisiama daugiau, nei šalys tikėtinai buvo susitarusios. Konstatavo, kad šalys nesitarė dėl maksimalių dienpinigių, kadangi joks darbdavys nesiektų įtvirtinti tokio jam nepalankaus susitarimo (dėl ko paprastai ir nurodoma, kad bus mokama ne mažiau privalomų 50 proc., o faktiškai kiekvienu atveju tariamasi individualiai), tačiau atsakovas tikrai nesutiko su minimaliais dienpinigiais, kadangi, pagal jo poziciją, jam buvo sumokėta gerokai mažiau nei buvo tartasi. Teismo vertinimu, dienpinigių įsiskolinimas neturėtų viršyti sumos, kokią atsakovas nurodė darbo ginčų komisijai, kadangi tai yra pirminė, nuoširdžiausia atsakovo pozicija, profesionalaus teisininko neįvilkta į teisinius niuansus.
11. Teismas nustatė, kad atsakovas darbo ginčų komisijai teigė, kad buvo sutarta dėl 83 Eur sumos už vieną komandiruotės dieną, dėl ko jam po mokesčių turėjo būti išmokėta 8 051,00 Eur, kadangi atsakovui pervesta tik 5 500 Eur, skola taip skaičiuojant būtų 2 551,00 Eur. Tačiau taip pat nurodė, kad ieškovė nesumokėjo dienpinigių už 33 komandiruotės dienas – ieškovė dienpinigius mokėjo tik už 64 dienas, nors net pagal tachografo duomenis buvo dirbtos 74 dienos. Teismas nurodė, kad kadangi nėra aišku, už kokias dienas ieškovė dienpinigius skaičiavo, o už kokias ne, negalima tiksliai įvardinti valstybių, kuriose tuo metu buvo atsakovas komandiruotės metu, atsakovo atstovė pateikė skaičiavimą, paremtą visų užsienio valstybių, kuriose buvo dirbta vidurkiu ir įsiskolinimą skaičiavo 62 Eur už vieną dieną (taikant 100 proc. dydį), o dienpinigius skaičiuojant maksimaliu dydžiu suma už neapmokėtas 33 komandiruotės dienas sudarytų 2 077,68 Eur, kartu su neapmokėta 486,27 Eur suma – 2563,95 Eur ir tai maždaug atitiko atsakovo skaičiuojamą 2 551,00 Eur įsiskolinimą pagal tai, kokius reikalavimus jis nurodė darbo ginčų komisijai. Visgi, teismo vertinimu, šalių susitarimas dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių buvo toks, kokį atsakovas ir nurodė – 83 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Atitinkamai atsakovui už 97 dienas skaičiuojant po 83 Eur susidaro 8 051,00 Eur, o pervesta buvo 5 500 Eur, dėl ko ieškovės skolą teismas skaičiavo atsakovui 2 551,00 Eur sumai. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, atsakovui iš ieškovės priteisė 2 551,00 Eur dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų suma (atskaičius mokesčius). Kitokių reikalavimų ir skaičiavimų dėl kitokių ieškovės prievolių teisme reikšta nebuvo, dėl ko teismas kitais klausimais, atsakovo keltais darbo ginčų komisijoje, nebepasisakė.
12. Spręsdamas dėl netesybų priteisimo, teismas rėmėsi Darbo ginčų komisijos skaičiavimais, pagal kuriuos atsakovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudarė 1 771,42 Eur, neatskaičius mokesčių. Kadangi ieškovė delsė atsiskaityti su atsakovu daugiau nei šešis mėnesius, pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, skaičiavo 10 628,52 Eur netesybas, neatskaičius mokesčių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė bankrutuojanti UAB „Raitransa“, atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) (duomenys neskelbtini), prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti ieškovės ieškinį pilnai ir atmesti atsakovo prašymą dėl įsiskolinimo priteisimo, o taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
13.1. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, faktines aplinkybes iškraipydamas, neteisingai jas interpretuodamas, padarydamas išvadą ne remdamasis įrodymais apie skolos buvimą ar jos nebuvimą, o darbuotojo pirminiu pareiškimu darbo komisijai, teigdamas, kad jo nurodytas dienpinigių skolos dydis negali būti didesnis ir turi būti toks, koks nurodytas pareiškime, t. y. 2 551,00 Eur, nes pirminė atsakovo pozicija yra teisinga, nepaveikta teisininkų ir teismas jų teisingumo neskaičiuoja, nes tai teismui nėra aktualu. Mano, kad nagrinėdamas darbo ginčą iš esmės, teismas nenustatė ar atsakovo paties nuožiūra paskaičiuoti dienpinigiai yra teisingi ar jie atitinka realybę, ir ar darbdavys iš tikro liko skolingas, atmetus atsakovo sumokėtą baudą – 3 000,00 Eur iš ieškovės gautų pinigų.
13.2. Nurodo, kad teismo išvada, jog 3 000,00 Eur baudą, kuri buvo paskirta atsakovui, realiai turėtų sumokėti ne atsakovas, bet ieškovė, yra nepagrįsta, nes atsakovui bauda – 3 000,00 Eur, valstybinių institucijų buvo paskirta už tai, kad būtent jis, o ne darbdavys, nesilaikė Europos Bendrijos reglamento ir Prancūzijos įstatymų, ir bauda paskirta jam kaip asmeniui, kad būtent jis nesilaikė poilsio režimo.
13.3. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš ieškovės 10 628,52 Eur netesybų už 6 mėnesius nes ieškovė atleidimo iš darbo dienai nebuvo skolinga atsakovui.
13.4. Nurodo, kad teismas rėmėsi byloje esančiais dokumentais be vertimo į lietuvių kalbą, t. y. dokumentai, susiję su Prancūzijoje paskirta bauda atsakovui, kurie yra prancūzų kalbą ir dalis rusų kalbą. Teismas sprendime nurodo, kad šiuos bylos dokumentus teismas iš prancūzų kalbos išsivertė naudodamasis Google Translate vertimo funkcija, o kitus perskaitė, nes gerai moka rusų kalbą. Apeliantė laiko, kad teismas padarė procesinį pažeidimą neišversdamas bylos dokumentų, kuriais remiantis yra priimtas teismo sprendimas. Mano, kad teismas negalėjo versti ir vadovautis Google Translate vertėjo pagalba, nes ji gali neteisingai išversti ir iškraipyti dokumento esmę. Todėl laiko, kad yra procesinis pažeidimas dėl ko sprendimas negali būti laikomas teisingu.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14.1. Nurodo, kad atsakovas, vykdydamas savo darbines funkcijas, nesudarinėja krovinio vežimo maršrutų, pats nesirenka krovinių ir neatlieka jokių kitų darbo organizavimo funkcijų, todėl negali daryti įtakos grįžimo iš komandiruotės į vežėjo registracijos šalį arba į savo gyvenamąją vietą periodiškumo, taigi Mobilumo paketo nuostatos buvo pažeistos dėl ieškovės kaltės. Be to, atsakovas, gavęs iš ieškovės 3 000 Eur kitą dieną pervedė šią pinigų sumą Prancūzijos institucijoms, kas įrodo, jog ieškovė pervedė 3 000 Eur – baudos dydžio sumą – tikslingai baudos sumokėjimui.
14.2. Mano, kad ieškovės teiginiai apie susidariusią permoką atsakovui nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Kadangi byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų pasinaudojusi DK 150 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis dėl permokėtų sumų išskaitymo iš darbo užmokesčio, ši aplinkybė taip pat verčia abejoti, kad atsakovui buvo permokėta. Chaotiškai tvarkydama buhalterinę apskaitą, ieškovė pati turi prisiimti visas su tuo susijusias rizikas.
14.3. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas dėl 3 000 Eur paskirties, rėmėsi į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 11 straipsnio reikalavimus, su tokia pozicija atsakovas nesutiktina, nes ieškovė neginčija nei paties baudos paskyrimo fakto, nei to, jog bauda buvo paskirta už Mobilumo paketo reikalavimų pažeidimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
16. Apeliacijos objektas nagrinėjamoje byloje – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės – darbdavės, ieškinys dėl pripažinimo tinkamai atsiskaičius su atleistu darbuotoju, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Byloje nekilo ginčo, kad 2022 m. liepos 22 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią numatytas valandinis 6,49 Eur per valandą darbo užmokestis, už komandiruotes mokami Vyriausybės patvirtinti dienpinigiai – 50 proc., atsakovas dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, buvo siunčiamas į komandiruotes užsienyje. Po darbo santykių nutraukimo atsakovas iniciavo darbo ginčą dėl netinkamo atsiskaitymo, o Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijai 2024 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patenkinus darbuotojo reikalavimus, ieškovė kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.
18. Atsakovas teisme teigė, kad ieškovė su juo tinkamai neatsiskaitė už dvi komandiruotes, kurios vyko nuo 2024 m. kovo 21 d. iki 2024 m. birželio 3 d. ir nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 6 d., tačiau ieškovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teigia, kad ne ji yra skolinga atsakovui, kaip buvusiam darbuotojui, o atsakovas jai, nes ieškovės buhalteriniai duomenys rodo permoką atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė atsakovui iš ieškovės 2 551,00 Eur, nurodydamas, kad yra visiškai tikėtinas susitarimas dėl 83 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną (į šią sumą įskaičiuojant tiek darbo užmokestį, tiek dienpinigius), todėl atsakovui už 97 dienas skaičiuojant po 83 Eur turėjo būti priskaičiuota 8051,00 Eur, o pervesta tik 5500 Eur.
20. Apeliantė, visų pirma, nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta ieškovės atsakovui pervestus 3 000 Eur laikyti ne atlygiu už darbą, o suma, skirta sumokėti baudą. Apeliantė teigia, kad teismas, šiuo atveju, pažeidė valstybinės kalbos principą, nes vadovavosi į valstybinę kalbą neišverstais dokumentais, be to, teigia, kad bauda Prancūzijoje už poilsio režimo nesilaikymą buvo skirta atsakovui, o ne ieškovei, todėl 3 000 Eur sumą ji atsakovui pervedė kaip dalį darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo argumentus bei apeliacinio skundo motyvus, su pastaraisiais nesutinka.
21. DK 231 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu teismas tai laiko tikslinga, nagrinėjant darbo ginčą dėl teisės teisme gali būti remiamasi darbo ginčų komisijos surinktais ar jai pateiktais įrodymais. Prie šios bylos pridėtoje darbo ginčų komisijos byloje yra rašytiniai įrodymai prancūzų ir rusų kalbomis, kurie, pasak atsakovo įrodo, jog Prancūzijos pareigūnai paskyrė 3 000,00 Eur baudą už mobilumo paketo reikalavimų pažeidimus, numatytus Reglamento (EB) Nr. 561/2006 8 straipsnio 8a dalyje. Atsakovas dėl šios baudos skyrimo davė analogiškus paaiškinimus tiek darbo ginčų komisijai, tiek teismui, apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad ieškovė iš esmės neginčija, jog bauda buvo skirta už vairuotojo poilsio režimo pažeidimus, numatytus Reglamente (EB) Nr. 561/2006.
22. Sutiktina su apeliante, kad jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine kalba, kartu su juo teismui turi būti pateikiamas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas (CPK 113 straipsnio 3 dalis, 198 straipsnio 2 dalis), teismui nėra suteikta teisė pačiam versti dokumento ir jo interpretuoti, tačiau, kaip jau minėta, šie rašytiniai įrodymai buvo pateikti ne teismui, o darbo ginčų komisijai, kuri jais rėmėsi ir pateikė jų vertinimą, su kuriuo apeliantė iš dalies sutiko, t. y. neneigė, kad bauda skirta už transporto priemonės vairuotojo poilsio laiko pažeidimus. Ieškovė, norėdama paneigti atsakovo teiginius, kad bauda skirta už vairuotojo poilsio režimo, numatyto Reglamento (EB) Nr. 561/2006 8 straipsnio 8a dalyje, pažeidimus, turėjo visas galimybes pateikti darbo ginčų komisijai ir teismui šių rašytinių įrodymų vertimus į lietuvių kalbą ir paneigti atsakovo paaiškinimus dėl baudos skyrimo pagrindų, tačiau tokia savo teise nesinaudojo, pirmosios instancijos teisme pati rėmėsi minėtais dokumentais, juos aiškino sau palankia linkme, ir tik teismui priėmus skundžiamą teismo sprendimą, argumentus dėl rašytinių įrodymų kalbos pateikė apeliacinės instancijos teismui (DK 214 straipsnio 3 dalis, CPK 178 straipsnis).
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo nurodomomis aplinkybėmis, kad bauda skirta Reglamento (EB) Nr. 561/2006 8 straipsnio 8a dalies pagrindu, nes byloje nustatytos aplinkybės iš esmės sutampa – 3 000 Eur bauda paskirta 2024 m. gegužės 13 d., tą pačią dieną ieškovė pervedė minėtą sumą atsakovui, o kitą dieną (2024 m. gegužės 14 d.) atsakovas sumokėjo paskirtą 3 000 Eur baudą. Nors apeliantė teigia, kad ši bauda buvo skirt atsakovui ir ieškovė niekaip nėra su ja susijusi ir neturėjo jos mokėti, Reglamento (EB) Nr. 561/2006 8 straipsnio 8a nurodyta, kad būtent transporto ūkio subjektai vairuotojų darbą turi organizuoti taip, kad vairuotojai galėtų pasinaudoti numatytu poilsio laiku, o šio Reglamento 10 straipsnio 3 dalis numato, kad transporto ūkio subjektas atsako už jo vairuotojų padarytus pažeidimus. Dėl šios priežasties, apeliantės argumentai dėl proceso normų, reglamentuojančių valstybinės kalbos reikalavimus, pažeidimo atmestini kaip neturintys esminės reikšmės, nes jie nekeičia teisinio vertinimo, nulemto byloje esančių įrodymų visumos.
24. Apeliantė taip pat teigia, kad nagrinėdamas darbo ginčą iš esmės, teismas nenustatė ar atsakovo paties nuožiūra paskaičiuoti dienpinigiai yra teisingi ar jie atitinka realybę, ir ar darbdavys iš tikro liko skolingas atmetus atsakovo sumokėtą baudą.
25. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2024 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kur prašė išieškoti neišmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas – 2 595,66 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį kartu su dienpinigiais, taip pat prašė išieškoti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir netesybas. Ieškovas prašyme nurodė, kad su darbdaviu buvo sutarta, jog 2024 metais bendras atlyginimo dydis bus 83 Eur (į rankas) į dieną už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną.
26. Ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu, atsakovas nurodė, kad už abi komandiruotes ieškovė nepaskaičiavo dienpinigių už 33 dienas ir liko skolinga atsakovui 4 060,40 Eur dienpinigių ((33 x 62) + 2014,40)).
27. Iš byloje esančių duomenų (žiniaraščių) matyti, kad ieškovė atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių 2024 m. kovo mėn. buvo apskaičiavusi išmokėti 746,32 Eur, balandžio – 1853,90 Eur, gegužės – 1843,00 Eur, birželio – 269,27 Eur (atostogos), liepos mėnesį buvo apskaičiuota išmokėti 978,08 Eur, rugpjūčio – 295,70 Eur. Bendrai per abi komandiruotes buvo apskaičiuota išmokėti 5 986,27 Eur, tačiau bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad atsakovui už minėtą laikotarpį buvo pervesta tik 5 500 Eur su darbo užmokesčiu susijusių lėšų, t. y. pagal savo paskaičiavimus ir realiai pervestas atsakovui pinigų sumas ieškovė liko skolinga atsakovui 486,27 Eur, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.
28. Visgi, šiame darbo ginče atsakovas nors ir neginčijo paties darbo užmokesčio paskaičiavimo, teigė, kad ieškovė atsakovui nesumokėjo dienpinigių už 33 komandiruotėje praleistas dienas, taigi nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl dienpinigių priteisimo. Nors apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdama, kad neliko skolinga atsakovui už komandiruotėse skaičiuotinus dienpinigius, svarbu tai, kad pati apeliantė į bylą neteikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ieškovės atliktų dienpinigių paskaičiavimo teisingumą, t. y. byloje nėra ieškovės įsakymų, kuriais atsakovas buvo komandiruojamas į užsienio valstybes, ir pagal kuriuos būtų galima spręsti kiek tiksliai kokiose valstybėse atsakovas praleido laiko.
29. Atsakovas byloje teigė, kad komandiruotėse buvo nuo 2024 m. kovo 21 d. iki 2024 m. birželio 3 d. ir nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 6 d., viso 97 dienas, šiuos atsakovo teiginius iš esmės patvirtina ir paties atsakovo teikti tachografo sistemos duomenys, nors ir pastarieji nėra visiškai tikslūs, kadangi atitinkamais komandiruočių laikotarpiais nėra įmanoma nustatyti kokiose šalyse buvo atsakovas.
30. Be to, ieškovės teikti atsiskaitymo lapeliai rodo, kad per visą ginčo laikotarpį ieškovė apskaitė 64 atsakovo komandiruočių dienas ir už jas paskaičiavo 2 014,40 Eur dienpinigių (50 procentų Vyriausybės nustatytų maksimalių dienpinigių sumos). Atsakovo teigimu, ieškovė už 64 apskaitytas komandiruočių dienas turėjo sumokėti ne 2 014,40 Eur, o 4 028,80 Eur, t. y. maksimalius Vyriausybės nustatytus dienpinigius, nes nebuvo nei kolektyvinės sutarties, nei vietinio norminio akto, numatančio objektyvius dienpinigių mažinimo kriterijus, ir papildomai už 33 neapskaitytas komandiruotės dienas sumokėti dar 2 046 Eur dienpinigių, viso 4 060,40 Eur.
31. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas daug dėmesio skyrė sprendimo motyvams dėl dienpinigių mokėjimo ir jų apskaičiavimo tvarkos (sprendimo 21-24 punktai). Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovės ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nustatyti 50 proc. dydžio dienpinigiai yra niekuo nepagrįsti, nes dienpinigių dydis nėra diferencijuotas pagal objektyvius kriterijus, nėra nustatytas kolektyvinėje sutartyje ar vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, ką numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“.
32. Visgi, nusprendęs, kad atsakovui galėtų būti skaičiuojami maksimalūs dienpinigiai, kad tinkamai apskaičiavus atsakovo darbo laiką bei dienpinigius, mokėtina suma būtų dar didesnė, nei ieškovės apskaičiuota išmokėti bendra 5986,27 Eur suma, maksimalių dienpinigių atsakovui, nors pastarasis to ir prašė teisme, už žiniaraščiuose paskaičiuotas 64 komandiruotės dienas, papildomai nepriteisė, konstatavęs, kad maksimalių dienpinigių priteisimas reikštų, kad būtų priteisiama daugiau, nei šalys tikėtinai buvo susitarusios, nes, pasak teismo, savaime aišku, kad šalys nesitarė dėl maksimalių dienpinigių, kadangi joks darbdavys nesiektų įtvirtinti tokio jam nepalankaus susitarimo, kad vairuotojų ekspeditorių darbo santykiuose įtvirtintos kitokios nerašytos taisyklės ir pan. Galiausiai teismas vertino, kad dienpinigių įsiskolinimas neturėtų viršyti sumos, kokią atsakovas nurodė darbo ginčų komisijai, kadangi tai yra pirminė, nuoširdžiausia atsakovo pozicija.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, išspręsdamas bylą, turi teisingai taikyti materialiosios ir proceso teisės normas, o jo padarytos išvados turi atitikti įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir būti pagrįstos atitinkamomis teisės normomis, o ne teismo pasvarstymais, paremtais subjektyviu teisėjo požiūriu. Pripažintina, kad aukščiau paminėti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai iš esmės nėra nuoseklūs, stokoja pagrįstumo ir prieštarauja paties teismo nurodytoms dienpinigių skaičiavimą reglamentuojančioms teisės akto nuostatoms bei kasacinio teismo praktikai (sprendimo 21-24 punktai). Tačiau, kadangi atsakovas šioje byloje apeliacinio skundo neteikė ir atsiliepime į apeliacinį skundą su sprendimu iš esmės sutiko, teisėjų kolegija nemato pagrindo šioje byloje peržengti apeliacinio skundo ribų ir spręsti dėl platesnio atsakovo teisių gynimo, todėl plačiau dėl šios teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta nepriteisti atsakovui papildomai kitos dalies dienpinigių už 64 komandiruotės dienas, teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako (CPK 320 straipsnis).
34. Spręsdamas dėl atsakovo reikalavimo priteisti dienpinigius už neapmokėtas 33 komandiruotės dienas, teismas nurodė, kad kadangi nėra aišku, už kokias dienas ieškovė dienpinigius skaičiavo, o už kokias ne, negalima tiksliai įvardinti valstybių, kuriose tuo metu buvo atsakovas komandiruotės metu, teismas dienpinigių apskaičiavimui taikė vidutiniškai 62 Eur už vieną dieną (taikant 100 proc. dydį) sumą. Kadangi nei iš atsiskaitymo lapelių, nei iš tachografo duomenų nėra tikslių duomenų kiek dienų kokiose konkrečiose valstybėse praleido atsakovas (pvz., 2024 m. liepos 22 d. – 23 d. tachografo duomenys rodo buvimą Vokietijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje), toks teismo vertinimas, skaičiuojant dienpinigių dydį pagal konkrečioms valstybėms nustatytų dydžių vidurkius, visiškai atitinka Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 3 punkto nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas.
35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dienpinigius skaičiuojant maksimaliu dydžiu, suma už neapmokėtas 33 komandiruotės dienas sudarytų 2 077,68 Eur, o kartu su neapmokėta 486,27 Eur suma pagal žiniaraščius – 2 563,95 Eur. Tai, pasak teismo, maždaug atitinka atsakovo skaičiuojamą 2 551,00 Eur įsiskolinimą pagal tai, kokius reikalavimus jis nurodė darbo ginčų komisijai. Taigi, kaip galima suprasti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, iš esmės teismas nusprendė, kad už neapmokėtas 33 komandiruotės dienas atsakovui priklausytų 100 procentų dydžio dienpinigiai, tačiau atsakovui priteistiną sumą sumažino iki jo darbo ginčų komisijoje reikalautos sumos – 2 551,00 Eur. Nors toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas DK 231 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, kadangi pirmosios instancijos teismas darbo ginčą dėl teisės turi išnagrinėti iš esmės ir darbo ginčų komisijoje šalių reikšti reikalavimai ir priimti sprendimai teismo nesaisto, kodėl ši ir taip teismo sumažinta suma turėtų būti dar labiau mažinama, apeliantė skunde argumentų nenurodo.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nekartojant pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų, susijusių su darbdavio diskrecijos teise mažinti Vyriausybės nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius, iš nagrinėjamos bylos duomenų akivaizdu, kad ieškovė, nors ir numatė 50 procentų dydžio dienpinigius atsakovo darbo sutartyje, jie nebuvo sumažinti pagal objektyvius kriterijus, numatytus kolektyvinėje sutartyje ar ieškovės vidiniame akte. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui turėjo būti mokami maksimalūs dienpinigiai, pripažintina pagrįsta. Iš esmės skunde apeliantė tik deklaratyviai teigia, kad nėra skolinga atsakovui, nors pirmiau aptarti argumentai patvirtina, kad ieškovė liko skolinga atsakovui ne tik pagal apskaičiuotas ir žiniaraščiuose nurodytas sumas, bet ir nesumokėjo maksimalių dienpinigių už 33 komandiruotėje praleistas dienas.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui šioje byloje neteikus apeliacinio skundo, o apeliantei nenurodžius teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl atsakovui negalėjo būti priteista 2 551,00 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių suma, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas iš esmės teisingu, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti.
38. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš ieškovės 10 628,52 Eur netesybų už 6 mėnesius, nes ieškovė atleidimo iš darbo dienai nebuvo skolinga atsakovui, pripažinus priešingai, o apeliantei nenurodant argumentų, kodėl priteistos netesybos turėtų būti mažinamos, nenustačius, kad dėl nesavalaikio atsiskaitymo su atleistu darbuotoju būtų kaltas pats atsakovas (darbuotojas), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė priteisti iš ieškovės atsakovui 10 628,52 Eur DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas, skaičiuotinas už 6 mėnesius, taikant 1771,42 Eur vidutinį mėnesio darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių).
Dėl bylos procesinės baigties
39. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dėl darbo užmokesčio, dienpinigių ir netesybų priteisimo iš ieškovės yra pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Atsakovas, pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl klausimas dėl šių išlaidų nespręstinas.
42. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad apeliantei Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo atidėtas nesumokėto 296,00 Eur žyminio mokesčio už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjimas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Tačiau įvertinus tai, kad ieškovei Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 26 d., nesumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą iš apeliantės nepriteistinas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.