Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-141-908/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-12
Bylos Nr.: 1A-141-908/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-04899-2024-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernestas Rimšelis, Eglė Gruodienė, Audrius Juozapavičius
Nuteistasis: T. P.

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-908/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04899-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.2; 1.2.23.1.1.; 1.2.23.2.2.2, 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Audriaus Juozapavičiaus, ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Audriui Bandzinui, Austėjai Jančiauskaitei,dalyvaujant prokurorui Dariui Valiui,nuteistajam T. P. ir gynėjui advokatui Faustui Vrubliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį –10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, T. P. paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, paskiriant galutinę subendrintą 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo bausmei vykdyti pradžios.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2024 m. vasario 7 d. iki 2024 m. lapkričio 7 d. Kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu (BK 260 straipsnio 3 dalis) bei neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 straipsnio 1 dalis), o būtent:

1.1. T. P. 2024 m. vasario 7 d., apie 08.25 val., degalinėje „Viada“, esančioje Kaune, Ateities pl. 105, į „Bolt“ pavėžėjo automobilio „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę pakrovė mėlynos spalvos lagaminą su jame esančiu labai dideliu kiekiu – 10 330,45 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), supakuotų į tris vakuumuotus bespalvius plastikinius paketus: paketą, kuriame nustatyta supakuotų kanapių (antžeminių dalių) masė – 4 784,27 g, o ?-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 15,4 proc.; paketą, kuriame kanapių (antžeminių dalių) masė – 3 311,85 g, ?-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 15,3 proc.; paketą, kuriame kanapių (antžeminių dalių) masė – 2 234,33 g, ?-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 9,5 proc. Šias narkotines medžiagas jis laikė minėtame automobilyje ir juo gabeno Kauno miesto gatvėmis iki tol, kol 2024 m. vasario 7 d., apie 08.27 val. (duomenys neskelbtini), „Bolt“ pavėžėjo automobilis „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kurie apžiūros metu šias narkotines medžiagas rado ir paėmė. Šiais veiksmais T. P. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

1.2. Be to, T. P. nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2024 m. vasario 7 d., 12 val., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė juodos spalvos plastikinį maišelį su narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė – 8,509 g, jose esantis ?-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 9,6 proc., iki tol, kol kratos metu šias medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais veiksmais T. P. padarė BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nuteistasis T. P. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jį išteisinti, nepadarius šios nusikalstamos veikos; už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

2.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Jo nuomone, už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų yra nuteistas nepagrįstai, nes nenustatytas būtinasis neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Anot apelianto, šį požymį galima konstatuoti tik tada, kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad jis neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nori taip veikti. Nors, anot apelianto, byloje nėra ginčo, kad jis iš asmens, gabenusio siuntas iš Didžiosios Britanijos, paėmė mėlyną lagaminą, kurio viduje buvo labai didelis kiekis narkotinių medžiagų, pakrovė šį lagaminą į „Bolt“ pavėžėjo automobilio bagažinę ir važiavo minėtu automobiliu, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kad jam buvo žinomas lagamino turinys. Pasak nuteistojo, vien faktas, kad už lagamino pervežimo trumpu atstumu organizavimą jam pasiūlytas kelių šimtų eurų atlygis, nesudaro pagrindo įtarti gabenus draudžiamas medžiagas, todėl jo veikoje nėra tiesioginės tyčios.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad T. P. buvo žinomas minėto lagamino turinys, be to, nei lagamino savininkai ar jo gabenimo iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą organizatoriai, nei asmenys, turėję pasiimti narkotines medžiagas Kaune, nebuvo nustatyti. Iš byloje esančių mobiliojo ryšio telefono duomenų matyti, kad apeliantas su vežėju, atgabenusiu lagaminą iš Didžiosios Britanijos, nebendravo. T. P. susirašinėjimo su lagamino paėmimą koordinavusiu asmeniu, vardu A., duomenys taip pat paneigia, kad apeliantui buvo žinomas lagamino turinys. Nuteistasis pabrėžia, kad, jeigu jis būtų įtaręs, jog lagamine yra narkotinės medžiagos, nebūtų sutikęs paimti lagamino ir pristatyti jį nurodyti adresu. Be to, apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti ir atmesti kaip nepatikimus liudytojos M. V. parodymus, nes jie prieštaringi, nulemti jos psichologinės būsenos ir vartojamų vaistų bei narkotinių medžiagų.

2.3. Nuteistasis T. P. neneigia, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą, BK 259 straipsnio 1 dalyje, tačiau nesutinka su teismo paskirta bausme, nurodo, kad, sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo įgyvendinimas, sietinas su bausmės individualizavimu ir atsižvelgimu į visuomenės interesus. Skunde pažymima, kad bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, tačiau nagrinėjamu atveju jam pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta per griežta bausmė. Teismas, nepaisydamas to, kad už šią nusikalstamą veiką buvo galimybė skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (viešuosius darbus, baudą ar areštą), apeliantui skyrė per griežtą laisvės atėmimo vieneriems metams bausmę. Skunde pabrėžiama, kad skiriant bausmę, turi būti vertinami ne tik formalūs bausmės tikslai, bet ir siekiama, kad bausmė atgrasytų nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. T. P. psichiką veikiančias medžiagas vartojo dėl turimos priklausomybės, todėl, jo nuomone, būtų tikslingiausia įpareigoti jį dalyvauti įvairaus pobūdžio programose, padedančiose atsikratyti priklausomybės, o ne atlikti bausmę įkalinimo įstaigoje, nes ten atliekančiam bausmę asmeniui kyla daug pagundų.

2.4. Nuteistojo T. P. teigimu, pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė į apelianto asmenybę, nevertino aplinkybės, kad apeliantas labai gailisi. T. P., skirtingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, yra dirbantis (dirba UAB „A“ sandėlio darbuotoju), moka mokesčius bei paskirtas baudas, prižiūri sergančią senelę ir padeda mamai buityje. Be to, jo nusikalstama veika jokių neigiamų pasekmių visuomenei nesukėlė.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinį skundą ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nenustatęs jos būtinojo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis T. P. neneigia jam pagal BK 259 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių ir neginčija savo kaltės dėl jos padarymo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, teigdamas, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti jam skiriant tinkamai individualizuotą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

5. Nors nuteistasis T. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad jų visuma patvirtina, jog jis padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, papildomai apklaususi nuteistąjį, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pripažinti įrodymais, sprendžia, kad juos vertindamas apygardos teismas teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai pripažino T. P. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, tiek numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, tiek BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo, paskyrė jam už minėtus labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus teisingas bei proporcingas bausmes, kurias tinkamai subendrino nuteistajam palankesniu bausmių apėmimo būdu, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-628/2024, 2K-61-594/2024, 2K-72-594/2025).

8. Pagal teismų praktiką įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas turi įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).

9. Teismų praktikoje esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259-697/2024, 2K-36-387/2025 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokio pobūdžio pažeidimų šioje baudžiamojoje byloje nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo T. P. parodymus, tiek kitus byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio sąsajas. Nuteistojo T. P. kaltę padarius jam inkriminuotą BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrindžia teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidusi daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų atitikimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiams.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino apeliantą kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, laikius ir gabenus labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y. 2024 m. vasario 7 d., apie 08.25 val., degalinėje „Viada“, esančioje (duomenys neskelbtini), į „Bolt“ pavėžėjo automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę pakrovus mėlynos spalvos lagaminą su jame esančiu labai dideliu kiekiu (10 330,45 g) narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), supakuotų į tris plastikinius paketus, šias narkotines medžiagas laikius minėtame automobilyje ir juo gabenus Kauno miesto gatvėmis iki tol, kol 2024 m. vasario 7 d., apie 08.27 val., (duomenys neskelbtini), automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, apžiūros metu jas radusių ir paėmusių.

12. BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Pagal šią normą atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. jis yra laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo.

13. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių turinys yra atskleistas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad laikymas BK 260 straipsnio prasme yra psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Kitu alternatyviu BK 260 straipsnyje numatytų veiksmų – gabenimu – laikomas narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas didesniais nuotoliais (iš gatvės į gatvę, į kitą miestą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2006, 2K-494/2012, 2K-86-654/2025, 2K-100-1073/2025).

Žemesnės instancijos teismas

14. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymo veikai inkriminuoti įtakos neturi tai, kad neteisėtai laikytos medžiagos kaltininkui nepriklausė, jei nustatyta, kad jis suvokė, jog jo turimos medžiagos yra psichotropinės ir (ar) narkotinės. Laikymui, o taip pat ir gabenimui, BK 260 straipsnio prasme nėra svarbūs ir argumentai, kad kaltininkas pats psichotropinių ir (ar) narkotinių medžiagų negamino, kad jam nėra inkriminuotas neteisėtas šių medžiagų įgijimas (pagal BK 260 straipsnį tai yra alternatyvūs byloje įrodinėtini nusikalstamos veikos požymiai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-131/2008, 2K-16-942/2022, 2K-100-1073/2025).

15. Nuteistojo T. P. apeliaciniame skunde nėra ginčijami objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, požymiai, t. y. apeliantas neneigia, kad jis 2024 m. vasario 7 d. pakrovė į pavėžėjo „Bolt“ automobilio bagažinę, ten laikė ir gabeno Kauno gatvėmis lagaminą, kurio viduje kratos metu buvo rastas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų (10 330,45 g kanapių (antžeminių dalių)), tačiau neigia žinojęs apie lagamino turinį, t. y. pabrėžia, jog nežinojo, kad lagamine, kuriuo kaltinime nurodytu laiku jis disponavo, buvo narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys), tuo labiau nežinojo, kad jų kiekis labai didelis.

16. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta veika gali būti padaroma tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori taip veikti. Vis dėlto, nagrinėjant tiesioginės tyčios buvimo / nebuvimo kaltininko veikoje klausimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko paaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-628/2020, 2K-167-719/2023).

17. Nagrinėjamu atveju, nors viso baudžiamojo proceso metu T. P. neigė, žinojęs, kad lagamine, kuriuo jis disponavo kaltinime nurodytu laikotarpiu, buvo narkotinės medžiagos, tačiau jį veikus tiesiogine tyčia patvirtina byloje surinktų ir teismo ištirtų bei tinkamai įvertintų įrodymų visuma.

18. T. P., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2024 m. vasario 7 d. paprašytas savo pažįstamo A., pravarde „A.“, su kuriuo praeityje kartu atliko laisvės atėmimo bausmę, degalinėje „Viada“ paėmė siuntinį ir jį vežė „Bolt“ pavežėjo vairuojamu automobiliu iki tol, kol jį sustabdė policijos pareigūnai. Savo telefone A. kontaktus, pastarojo nurodymu, buvo įsivedęs „R.“ vardu. Kai A. jam paskambino ir pasiteiravo, ar negalėtų paimti siuntinio su buitiniais daiktais, nes pats yra išvykęs į užsienį, jis sutiko. Už tai jam pasiūlė truputį pinigų ir truputį pavartoti (dozę žolės), bendra suma už šią paslaugą buvo nuo 50 iki 100 Eur. Aplinkybė, kad paslaugos paimti siuntinį jo paprašė laisvės atėmimo bausmę atlikęs asmuo, jam sukėlė įtarimų, kad „gal kas nelegalaus“, tačiau dėl savo naivumo, jaunystės šio pasiūlymo neatsisakė. Vykdamas paimti siuntinio „Bolt“ pavežėjo automobiliu jis telefonu nuolat palaikė ryšį su „A.“, klausėsi jo nurodymų. Jis jautė baimę, kad atsisakius paimti tą siuntinį, kažkas blogo atsitiks jam ar artimiesiems. Nuvykęs į A. nurodytą „Viada“ degalinę, iš ten stovėjusio pilko autobusiuko „VW Sharan“ paėmė vairuotojo parodytą lagaminą, jį įdėjo į „Bolt“ pavežėjo automobilio bagažinę. Bevažiuojant automobilį sustabdė policijos pareigūnai. Atidarius lagaminą, paaiškėjo, kad jame pridėta „žolės“, apie kurią jis nežinojo. Be to, kanapių pareigūnai rado ir jo namuose, jas buvo įsigijęs savo reikmėms (t. 5, b. l. 152-157).

19. Iš esmės tokias aplinkybes T. P. buvo nurodęs ir apklausiamas kaip įtariamasis, vis dėlto, gretinant nuteistojo teisme duotus parodymus su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog yra tam tikrų nesutapimų ir prieštaravimų. Pavyzdžiui, skiriasi apelianto parodymai, duoti apie asmens, prašiusio paimti siuntinį, T. P. pasiūlytą atlygį, jo dydį, taip pat motyvus, turėjusius reikšmės jo apsisprendimui priimti šį pasiūlymą. T. P., ikiteisminio tyrimo metu teigęs, jog sutiko su A. pasiūlymu paimti ir nugabenti į nurodytą vietą siuntinį dėl didelio atlyginimo (200–300 Eur), teisme nurodė, kad su asmens, praeityje atlikusio laisvės atėmimo bausmę, prašymu paimti siuntinį sutiko, suvokdamas, kad tai gali būti kažkas nelegalaus, dėl savo naivumo, jaunystės, be to pažymėjo, kad už paslaugą jam buvo pažadėta ne tik pinigų suma (nuo 50 iki 100 Eur), bet ir narkotinių medžiagų (t. 5, b. l. 152-157). Dar vėliau jis jau teigė, kad su pažįstamo „A.“ pasiūlymu paimti ir nugabenti į nurodytą vietą lagaminą sutiko iš baimės dėl savo bei artimųjų saugumo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo parodymuose esančius prieštaravimus, remiasi tais T. P. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

20. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2014, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-264-976/2019, 2K-15-976/2021).

21. Pažymėtina tai, kad, kaip matyti iš nuteistojo T. P. parodymų, į jį, tuo metu vartojusį narkotines medžiagas (tai patvirtina ir 2024 m. vasario 29 d. specialisto išvada (t. 4, b. l 72)), niekur nedirbantį, su prašymu paimti ir nugabenti lagaminą kreipėsi asmuo, su kuriuo susipažino atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pats nuteistasis parodė, kad dėl to jam kilo įtarimų, tuo labiau, kad už šią paslaugą – lagamino paėmimą ir gabenimą nedideliu atstumu A. pažadėjo sumokėti, jo vertinimu, didelį atlygį. T. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė: „kad jos (pastaba: narkotinės medžiagos) bus lagamine, aš tikrai negalvojau, turėjau kažkokį įtarimą, kad kažkas čia gali būti ne taip, nes užmokestis, man žadėtas už siuntinio paėmimą, buvo gana didelis (200–300 Eur), tačiau kas atsisakytų tokių pinigų, tuo labiau, kad aš nedirbantis, pats vartoju narkotines medžiagas – kanapes“ (t. 4, b. l. 12). Nors teisme nuteistasis neigė parodęs, kad už siuntinio paėmimą ir nugabenimą į (duomenys neskelbtini) jam buvo žadėta tokio dydžio pinigų suma, sakydamas, kad tyrėjai minėjo mažesnę sumą, tačiau iš įtariamojo T. P. 2024 m. vasario 7 d. apklausos protokolo specialiojo priedo (t. 4, b. l. 15) matyti, kad jame įtariamasis T. P. ranka įrašė: „protokolą perskaičiau, surašyta teisingai“, bei pasirašė. Šioje apklausoje dalyvavo ir įtariamojo T. P. gynėjas advokatas B. Varsackis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisme perskaičius apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis nepaneigė, jog už siuntinio paėmimą ir gabenimą A. jam pažadėjo atsilyginti, tačiau nurodė mažesnę sumą (nuo 50 iki 100 Eur), taip pat patikslino, jog su juo turėjo būti atsiskaityta ne tik pinigais, bet ir narkotinėmis medžiagomis (kanapėmis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia atlygio forma, kai už siuntinio paėmimą ir gabenimą nedideliu atstumu į sutartą vietą, pažadama ne tik nemaža pinigų suma, bet ir leidžiama „truputį pavartoti“ narkotinių medžiagų, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas žinojo, jog lagamine buvo ne „buitiniai daiktai“, o narkotinės medžiagos – kanapės, kurių dalį, kaip pats teigė – „dozę žolės“ – A. jam leido pavartoti.

22. Apie tai, kad T. P. buvo žinomas minėto lagamino turinys, leidžia spręsti ir jo bendravimo su asmeniu, kurio prašymu jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, pobūdis. Buvo pasitelkta konspiracija, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų reikėję, jei lagamine būtų buvę nuteistojo nurodyti „buitiniai daiktai“. Nors asmens, kuris T. P. paprašė paimti siuntinį, vardas buvo A., o pravardė – „A.“, tačiau nuteistasis internetiniam bendravimui skirtoje programoje „Viber“ A. kontaktus buvo įsivedęs „R.“ vardu; pats apeliantas su „R.“ bendravo iš mobiliojo ryšio telefone esančios paskyros, pavadintos slapyvardžiu „V.“. Tai patvirtina 2024 m. vasario 9 d. apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, jog, apžiūrėjus T. P. mobiliojo ryšio telefoną „HUAWEI P40 Lite“, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), užfiksuotas programoje „Viber“ vykęs asmens, slapyvardžiu „R.“, susirašinėjimas apie siuntos paėmimą su asmeniu, slapyvardžiu „V.“ (t. 1, b. l. 42–56).

23. Minėto susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad, T. P. vykstant paimti siuntinio, „R.“ jam davė detalius nurodymus, kur vykti; rašė, kad jam įsėdus į taksi, duos kitą adresą; reikalavo, kad nuteistasis būtų pasiekiamas ir nuolat informuotų apie savo kelionę (įlipimą į taksi; automobilio, kuriuo važiuos, duomenis; kiek laiko važiuos ir pan.). T. P. su „R.“ derino kiekvieną savo kelionės etapą. Pažymėtina ir tai, kad vykdydamas pastarojo nurodymus T. P., degalinėje „Viada“ priėjęs automobilio „VW Sharan“ ir iš siuntas gabenusio asmens paimdamas lagaminą, nenurodė šiam jokių siuntinį identifikuojančių duomenų; nepasakė, kokio asmens siuntą turi paimti; neapžiūrėjo jam nurodyto lagamino turinio, kad įsitikintų, jog jame yra, kaip pats teigė, buitiniai daiktai, o tiesiog jį paėmęs nusinešė iki laukiančio pavežėjo „Bolt“ automobilio ir pakrovė į bagažinę. Tai patvirtina liudytojo V. K. parodymai apie jo iš Anglijos atgabentos siuntos atidavimo 2024 m. vasario 7 d. Kaune, degalinėje „Viada“, aplinkybes (t. 1, b. l. 103-107); taip pat siuntos perdavimo momentą užfiksavusio vaizdo įrašo, pavadinto 10.99.165.205, duomenys (t. 1, b. l. 189-195).

24. Tai, kad gabenamo lagamino turinys buvo apeliantui žinomas, leidžia spręsti ir jo reakcija pamačius, kad automobilį stabdo policijos pareigūnai: kaip pripažino pats nuteistasis, policijos pareigūnams sustabdžius „Bolt“ pavežėjo automobilį, jis supanikavo. Aplinkybę, kad sustabdyto automobilio „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo „Bolt“ pavežėjas M. L., kliento elgesys buvo neadekvatus situacijai, patvirtino kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai J. Š. ir E. M. (t. 5, b. l. 129-131). Teisme liudytojas J. Š. parodė, kad, priėjęs prie automobilyje sėdinčio keleivio, atkreipė dėmesį į tai, jog šis jaudinosi, jam drebėjo rankos, jis nuolat tikrino telefoną. Bagažinėje radus lagaminą su galimai narkotinėmis medžiagomis ir paklausus, kam jis priklauso, T. P. iš pradžių neigė, kad lagaminas jo, o vėliau pasakė, kad jį gabena pažįstamo asmens prašymu, aiškino, jog jam prastai su pinigais, todėl sutiko lagaminą pervežti (t. 5, b. l. 130–131). Liudytojo E. M. teigimu, dėl įtartino manevravimo sustabdžius pavėžėjo „Bolt“ automobilį ir priėjus prie jo, T. P. elgesys išdavė didelį nerimą, matėsi, kad asmuo neišsėdi vietoje, nuolat tikrina savo mobiliojo ryšio telefoną (t. 5, b. l. 129–130). Iš liudytojų J. Š. ir E. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, taip pat ir apie automobilio „T. P.“, keleivio elgesį: pamatęs patrulius jis jaudinosi, bendraujant nukreipdavo žvilgsnį į šalį, į užduodamus klausimus atsakinėjo nerišliai, matėsi, kad vis norėjo tikrinti savo mobiliojo ryšio telefoną (t. 1, b. l. 70-73, 76-79).

25. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų apie automobilio, kuriuo jis gabeno lagaminą su narkotinėmis medžiagomis, sustabdymo aplinkybes, apeliantas neneigė savo išgąsčio pamačius policijos patrulius, tačiau tokios savo reakcijos priežastį siejo su tuo, kad yra „žinomas policijai“. Anot T. P., policijos pareigūnams sustabdžius pavežėją, jis supanikavo, pagalvojo, kad jį tikrins, nes yra policijai žinomas (t. 4, b. l. 11–15). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo paaiškinimas yra neįtikinamas. Byloje nustatyta, kad, pirma, kaltinime nurodytu laiku T. P. ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtas bausmes buvo atlikęs; antra, policijos patruliai dėl pavojingo manevravimo stabdė ne jo, o kito asmens vairuojamą transporto priemonę, kuria jis vyko tik kaip keleivis. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo paaiškinimus, kad jo nerimas pamačius policijos patrulius buvo nulemtas jo praeities, o ne jam žinomo gabenamo lagamino turinio. Kitu atveju, būnant įsitikinusiam, jog lagamine yra buitiniai daiktai, panikuoti dėl pareigūnų sustabdyto kito asmens vairuojamo automobilio, kuriuo nuteistasis vyko tik kaip keleivis, nebuvo jokio pagrindo.

26. Tai, kad patruliams sustabdžius „Bolt“ pavežėjo vairuojamą automobilį, nuteistasis išsigando ne dėl to, kad praeityje yra daug kartų teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, o dėl to, jog patikrinę automobilio bagažinėje jo patalpintą lagaminą pareigūnai gali aptikti narkotines medžiagas, patvirtina ir aplinkybė, kad T. P., pamatęs policijos pareigūnus, stabdančius „Bolt“ pavežėjo automobilį, apie tai iš karto informavo asmenį, kurio prašymu gabeno lagaminą. Remiantis 2024 m. vasario 9 d. apžiūros protokolu, nustatyta, kad prieš sulaikymą T. P. dar spėjo parašyti žinutę, t. y. 8.29 val. jis per „Viber“ programą parašė „R.“: ,,Mentai Seni Mentai“, į tai šis atsakė: ,,Kur???“. Pažymėtina kad į „R.“ 8.32 val. skambutį nuteistasis atsakyti jau negalėjo (t. 4, b. l. 54), nes, kaip matyti iš Kauno apskrities VPK Reagavimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo patrulio J. Š. 2024 m. vasario 7 d. tarnybinio pranešimo, faktinis T. P. ir T. L. sulaikymo laikas 8.33 val. (t. 1, b. l. 67).

27. Pažymėtina ir tai, kad apie policijos pareigūnus T. P. per „Messenger“ programėlę informavo ir liudytoją M. V., kurios parodymai kartu su anksčiau aptartais įrodymais paneigia T. P. gynybinę poziciją, nežinojus, kad laiko ir gabena labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių). Liudytoja M. V. parodė, kad 2024 m. vasario 7 d. ryte ji savo draugui T. P. iškvietė „Bolt“ pavežėją, vėliau su T. susirašė apie tai, kad jis jau važiuoja, o praėjus keletui minučių gavo jo žinutę: „Mentai“. Liudytojai M. V. paklausus: „Policija sustabdė?“, T. atsakė teigiamai ir nurodė, kaip ji suprato, išmesti T. P. namuose laikytą „žolę“ (t. 1, b. l. 91-93, 5 t., b. l. 127–128). Atkreiptinas dėmesys, kad minėti parodymai atitinka ir paties T. P. duotus parodymus; apžiūros protokoluose užfiksuotą T. P. ir M. V. susirašinėjimą per „Messenger“ programėlę. 2024 m. vasario 9 d. apžiūros protokolu užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad, apžiūrėjus pas T. P. rastą ir paimtą mobiliojo ryšio telefoną HUAWEI P40 Lite, IMEI (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nustatytas 2024 m. vasario 7 d. vykęs susirašinėjimas internetiniam bendravimui skirtoje programoje „Messenger“. 7.43 val. T. P., pasivadinęs „T. B.“, rašo asmeniui, kurio anketa pavadinta „M. V.“, apie „Bolt“ pavežėjo iškvietimą, nurodo adresus, iš kurių jį reikės paimti ir į kur pristatyti, vėliau rašo: „Mentai“. „M. V.“ klausia, ar sustabdė policija, į tai „T. B.“ pasivadinęs asmuo atsako: ,,Mesk lauk Viska Grc“ (t. 1, b. l. 42-56). Šios aplinkybės sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad policijos pareigūnams sustabdžius pavėžėjo „Bolt“ automobilį, apeliantas, kuris ne kartą teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, numatė, jog pareigūnai gali rasti automobilio bagažinėje jo laikomame lagamine neteisėtai gabenamas narkotines medžiagas, dėl to gali būti atlikta krata ir jo gyvenamojoje vietoje, kur jis taip pat laikė kanapes. Siekdamas išvengti neteisėtai savo reikmėms laikomų narkotinių medžiagų aptikimo, jis nurodė liudytojai M. V. jas išmesti.

28. Apeliantas T. P., neigdamas savo kaltę dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), ginčija liudytojos M. V. parodymų patikimumą, teigdamas, kad jais negalima remtis dėl jų prieštaringumo, liudytojos psichologinės būsenos dėl jos vartojamų vaistų ir narkotinių medžiagų. Tokie apelianto argumentai deklaratyvūs ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikiantys pagrindo abejoti liudytojos M. V. parodymų patikimumu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytoja M. V. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Gretinant jos parodymus tarpusavyje, sutikti su apeliacinio skundo teiginiu dėl jų prieštaringumo nėra pagrindo, o vien tai, kad liudytoja šioje byloje davė nuteistajam nepalankius parodymus, nerodo jų melagingumo bei nepatikimumo. Priešingai, susipažinus su jos parodymų turiniu, matyti, kad jie ne tik nuoseklūs, bet ir atitinka kitus bylos įrodymus.

29. Iš nuteistojo T. P. skundo argumentų, jo pozicijos pirmosios instancijos teisme galima suprasti, kad jis kvestionuoja dalį liudytojos M. V. teisme duotų parodymų, kuriuose ji detaliai papasakojo apie tai, jog T. P. iki sulaikymo ne tik pats vartojo narkotines medžiagas, bet ir jomis prekiavo. Anot liudytojos, T. parduodavo kitiems žmonėms „žolę“ ir iš tų pinigų pragyveno. Per mėnesį iš to uždirbdavo apie 300 Eur. Jis paruošdavo „žolę“ gramais ir laikė rūsyje. Klientus rasdavo per „Snapchat“ programėlę. Per dieną jis parduodavo po 2–4 g „žolės“, t. y. marihuanos. T. parsiveždavo po 3, 5 ar 1 kg marihuanos, pasiruošdavo gramais ir laikė rūsyje. Per kratą buvo rasti maišiukai. Ji sako teisybę, nes neturi jokių priežasčių apkalbėti kaltinamąjį. Ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių nenurodė, nes apie tai tyrėja jos neklausė (t. 5, b. l. 127–128).

30. Analizuojant šios liudytojos M. V. parodymų dalies patikimumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir juos patvirtina kiti įrodymai. Iš 2024 m. vasario 7 d. kratos, atliktos T. P. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), protokolo matyti, kad ją atliekant buto prieangyje, juodos spalvos rankinėje buvo rastas ne tik juodos spalvos plastikinis maišelis su galimai narkotine medžiaga – kanapėmis, supakuotas į paketą Nr. IB2627501, bet ir svarstyklės (t. 1, b. l. 135-142). 2024 m. vasario 20 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-482105-24 nustatyta, kad žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga iš juodos spalvos plastikinio maišelio (paketas Nr. IB2627501) yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė yra 8,509 g, ?9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 9,6 proc. Ant pilkos spalvos elektroninių svarstyklių paviršių po dangteliu, po kuriuo matyti žalios spalvos augalinės kilmės medžiagos likučių (paketas Nr. IB2627501), rasta narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) pėdsakų (1 t., b. l. 153-157). Pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu pats T. P., atsakydamas į gynėjo klausimą, parodė: „Ar esu kada nors platinęs narkotines medžiagas, tai mes su draugais parūkydavome, aišku, pagal Lietuvą tai čia kaip jau platinimas gaunasi“. Šiame kontekste paminėtinas ir Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendis, kuriuo T. P. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) – pardavimą trims asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

31. Pažymėtina, kad teisme T. P. iškėlė versiją, jog liudytoja M. V. melagingus parodymus davė neva bijodama nenustatytų asmenų, teigdamas, kad „turi tokią nuojautą, kad buvo kažkas, iš tų žmonių galimai ją susitikę kažkur ir ją tiesiog pribaugino“, tačiau pats nurodė, kad tai tėra jo nuomonė. Teisėjų kolegija vertina, kad tokią nuteistojo nuomonę patvirtinančių duomenų, leidžiančių spręsti, kad liudytoja buvo įbauginta ir dėl to apkalbėjo apeliantą, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kita vertus, ir paties apelianto pozicija dėl liudytojos M. V. siekio jį apkalbėti gana prieštaringa, nes pirmosios instancijos teisme jis, be kita ko, parodė, kad M. jis rūpi; kad ji gerai jį pažįsta; kad ji nenorėjo, jog jam būtų depresija (5 t., b. l. 155–156).

32. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad liudytojos M. V. parodymams įtakos turėjo jos sveikatos būklė. Anot jo, liudytoja dėl savo psichologinės / psichinės būsenos praeityje kreipėsi į medikus, vartojo vaistus ir narkotines medžiagas. Vis dėlto, kaip matyti iš bylos medžiagos, joje nėra duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl šios liudytojos gebėjimo duoti parodymus. Liudytoja sutiko būti apklausta ikiteisminio tyrimo metu; ji davė parodymus teisme, be kita ko, patvirtindama ankščiau ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, atsakydama į teismo, prokurorės, nuteistojo ir jo gynėjo klausimus. Kaltinamojo paklausta, kodėl sugalvojo, kad jis pardavinėjo žolę, ar tai šmeižtas, liudytoja atsakė, kad sako teisybę, nes neturi jokių priežasčių apkalbėti kaltinamąjį. Į klausimą, kodėl šių aplinkybių nenurodė anksčiau, atsakė, kad ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių neminėjo, nes tyrėja jos to neklausė (5 t., b. l. 128).

33. Priešingai, nei teigia apeliantas, abejodamas liudytojos psichine sveikata, iš bylos medžiagos matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu liudytoja M. V. elgėsi adekvačiai, davė iš esmės nuoseklius, detalius, logiškus parodymus, kurie atitinka ir kuriuos papildo kiti bylos įrodymai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abejones dėl liudytojos psichikos būklės nuteistasis T. P. išsakė tik 2024 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje, t. y. po to, kai 2024 m. lapkričio 14 d. teisiamajame posėdyje liudytoja M. V., be kita ko, parodė, kad T. P. prekiavo narkotinėmis medžiagomis. Vertinant šiuos liudytojos parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų jais abejoti, nes šie parodymai neprieštarauja jau anksčiau aptartiems bylos įrodymams, iš dalies ir paties nuteistojo T. P. parodymams.

34. Be to, kas paminėta, teisėjų kolegija, pripažindama, kad T. P. veikė tiesiogine tyčia, atsižvelgia ir į apeliantą apibūdinančius duomenis, t. y. į tai, kad T. P. pats vartojo narkotines medžiagas (t. 4, b. l. 72), šešis kartus teistas, iš jų penkis kartus už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, taip pat ir kanapių (antžeminių dalių) pardavimą (t. 4, b. l. 166–175). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-1661-1049/2018), kuriuo T. P. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) laikymą automobilyje, neturint tikslo platinti. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas T. P. paaiškino, 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes atsimena minimaliai, pamena tik tai, kad ir tuo atveju buvo paprašytas pažįstamo asmens pasaugoti ir pristatyti į sutartą vietą narkotines medžiagas, jas laikė automobilyje. Anot T. P., jis tuo metu buvo labai naivus, tiesiog patikėjo žmogumi ir gavosi taip, kad pareigūnai sustabdė ir patikrinę jas rado (t. 6, b. l. 91–92).

35. Minėtų parodymų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. P. ir nagrinėjamu atveju, t. y. nuo jo nurodytų aplinkybių praėjus daugiau nei penkeriems metams, sutikimą su „A.“ pasiūlymu už didelį atlygį gabenti lagaminą su narkotinėmis medžiagomis teisino savo jaunyste ir naivumu, nors nuo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio paskelbimo jis buvo teistas dar penkis kartus, iš jų keturis – už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Atsižvelgus į bylos įrodymais nustatytų aplinkybių visumą, nuteistojo paaiškinimai, kad nežinojo gabenamo lagamino turinio; nesuvokė, kokiu tikslu jam už menką paslaugą yra pasiūlytas, kaip pats nurodo apeliaciniame skunde, kelių šimtų eurų atlygis, taip pat, kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, pasiūlyta ir narkotinių medžiagų „truputį pavartoti“; kad nepaisydamas to, jog pasiūlymas jam atrodė įtartinas, jis neva buvo įsitikinęs, jog gabena buitinius daiktus, o sustabdžius pareigūnams supanikavo, nes yra žinomas policijai, yra visiškai neįtikinantys. Taigi, byloje nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai leidžia daryti išvadas ir apie subjektyviuosius požymius, įskaitant T. P. tyčią.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, pagrįstai nustatė, kad nuteistasis T. P. ne tik žinojo, jog neteisėtai laiko ir gabena narkotines medžiagas, bet ir bent bendrais bruožais suvokė, kad jų kiekis yra labai didelis.

37. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelis kiekis nustatomas ir BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika inkriminuojama tik tada, kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. Įrodymai, patvirtinantys minėtą suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, Nr. 2K-84-489/2017).

38. Kaip nustatyta, remiantis paties nuteistojo T. P., liudytojų V. K. ir M. L. parodymais, vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis, pats nuteistasis išsiėmė iš automobilio „VW Sharan“ ir į automobilį „T. P.“ nunešė bei pakrovė lagaminą, su jame buvusiomis daugiau nei 10 kg narkotinių medžiagų. Nagrinėjamu atveju lagamine buvusių kanapių (antžeminių dalių) kiekis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, net kelis kartus viršijo nustatytą labai didelio kiekio minimalią ribą (2 500 g). 2024 m. balandžio 5 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-943983-24 konstatuota, kad nuteistasis T. P. laikė ir gabeno iš viso 10 330,45 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), kurios buvo supakuotos į tris vakuumuotus bespalvius plastikinius paketus (paketą, kuriame supakuotų kanapių (antžeminių dalių) masė – 4 784,27 g, ?-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 15,4 proc.; paketą, kuriame kanapių (antžeminių dalių) masė – 3 311,85 g, ?-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 15,3 proc.; paketą, kuriame supakuotų kanapių (antžeminių dalių) masė – 2 234,33 g, o nustatytas ?-9-tetrahidrokanabinolio kiekis – 9,5 proc. Darytina išvada, kad nuteistasis, turėdamas ilgametę disponavimo narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), patirtį, pats jas daug metų vartojęs, taip pat, kaip parodė liudytoja M. V., iki sulaikymo nuo 1 iki 5 kg marihuanos atsigabendavęs į namus ir jas pardavinėjęs po 2–4 g į dieną (5 t., b. l. 128), bent jau bendrais bruožais suprato, kad neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) – ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

39. Tai, kad, anot apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti nei minėto lagamino turinio savininkai, nei siuntos atgabenimo iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą organizatoriai, nei asmenys, turėję pasiimti jo atgabentas narkotines medžiagas, apelianto veikos kvalifikavimui įtakos neturi, nes, kiekvieno asmens atsakomybė už savo padarytą veiką yra individuali (BK 2 straipsnis) ir, kaip ne kartą yra pažymėta teismų praktikoje, BK 260 straipsnyje numatytos alternatyvios veikos turi savarankišką baudžiamąją teisinę reikšmę, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vienos iš šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nurodytos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-488/2009, 2K-100-1073/2025).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus bei aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį T. P. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad jo veikoje yra visi būtinieji objektyvieji ir subjektyvieji neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu požymiai, tarp jų ir kaltės forma – tiesioginė tyčia.

Dėl paskirtos bausmės

41. Nors nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde kelia tik pagal BK 259 straipsnio 1 dalį jam paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, tačiau iš jo pozicijos, kuria neigia padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir prašo išteisinti, taip pat pažymi, kad jam skirta bausmė nėra tinkamai individualizuota, matyti, jog apeliantas nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, manydamas, jog jos tikslai gali būti pasiekti skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – viešuosius darbus ar baudą, arba trumpalaikį laisvės atėmimą – areštą.

42. Teisėjų kolegija sutinka, su apelianto T. P. skundo teiginiais, kad už nusikalstamą veiką kaltu pripažintam asmeniui teismo skiriama bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šis bendrasis teisės principas, skiriant bausmes, įgyja specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-49-976/2020, Nr. 2K-91-891/2025). Vis dėlto, teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-477-746/2015).

43. Pirmos instancijos teismas, nuteistąjį T. P. pripažinęs kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, jam skyrė minimalią šio straipsnio sankcijoje numatytą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį apeliantui skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, nuteistajam T. P. skiriant subendrintą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

44. Pažymėtina, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą pirmosios instancijos teismas turi vadovautis BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatančiais pareigą atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgta ir į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę, privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių taisyklių nepažeidė.

45. Skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmes T. P., buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į visuomenės sveikatą, pažeidžiama teisės aktais nustatyta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos tvarka. Nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, ypač numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra pavojingos tuo, kad žaloja visuomenę, žmonių sveikatą, jomis skatinamas priklausomybės narkotinėms medžiagoms formavimasis ir neteisėta narkotinių medžiagų apyvarta. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistojo kaltės formą – abu nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis ginčijo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius, tačiau nustatytos aplinkybės, taip pat ir ta, kad T. P. daug kartų teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog turėdamas ilgametę tokio pobūdžio patirtį asmuo neabejotinai suvokė, neteisėtai disponuojantis labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir taip veikti norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryti nusikaltimai yra baigti.

46. Teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenurodęs, kokią būtent aplinkybę laiko lengvinančia. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistojo T. P. atsakomybę, padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, lengvina tai, kad jis prisipažino jį padaręs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors T. P., būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumui už jį neišnykus, vėl padarė du tyčinius nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepripažino atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 13 dalyje (veiką padarė recidyvistas).

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingai nei teigia nuteistasis, jam skiriant bausmę, buvo įvertinti ir jo asmenybę apibūdinantys duomenys. Iš baudžiamosios bylos medžiagos, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme pateiktų dokumentų, matyti, T. P. turi pastovią gyvenamąją vietą, du mėnesius dirba UAB „F“, pakuotoju. Sutiktina su apelianto skundo argumentu, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taigi, ir priimant skundžiamą nuosprendį, nuteistasis T. P. dirbo UAB „A“ sandėlio darbuotoju (remiantis 2025 m. gruodžio 4 d. „Sodros“ duomenų išrašo duomenimis, UAB „A“ jis dirbo nuo 2025 m. birželio 13 d. iki 2025 m. spalio 16 d.). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo darbinė veikla nepastovi, jis paprastai dirba trumpais laikotarpiais (t. 4, b. l. 190–191), o nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantas, kaip pats pripažino, niekur nedirbo.

48. T. P. vartoja narkotines medžiagas (t. 4, b. l 72). Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus matyti, kad T. P. daug kartų baustas administracine tvarka (t 4, b. l. 181–189). Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį patvirtina, kad, apeliantas teistas šešis kartus, penkis kartus už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, taip pat ir neteisėtą disponavimą jomis su tikslu platinti ir platinimą (BK 260 straipsnio 1 dalis) (t. 4, b. l. 166–175). Šie duomenys leidžia daryti išvadą apie nuteistojo polinkį nusikalsti, daryti vis sunkesnes nusikalstamas veikas. Tuo labiau, kad labai sunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu (BK 260 straipsnio 3 dalis), jis padarė būdamas teistas.

49. Pažymėtina, kad už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą numatyta tik laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas nuteistosios nusikalstamą veiką ir asmenybę apibūdinančias aplinkybes, T. P. už padarytą nusikaltimą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindų taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies, taip pat ir BK 54 straipsnio 3 dalį.

50. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuo atveju, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-222/2018).

51. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję baudžiamojo kodekso (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) pakeitimai išplėtė galimybes BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, tai atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-511/2025). Vertinant, ar yra pagrindas T. P. skirti švelnesnę nei jam paskirta minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujamasi aktualia šių straipsnių redakcija.

52. Vadovaudamasis BK 62 straipsnio nuostatomis teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (BK 62 straipsnio 1 dalis). Be to, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė tokiu atveju, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra nustatyta bent viena šioje dalyje nurodyta sąlyga. Pažymėtina tai, kad, net ir esant visoms BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2013, 2K-145-895/2020, 2K-216-648/2023).

53. Nagrinėjamu atveju T. P. buvo užkluptas neteisėtai disponuojantis labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – vadinasi, jis savo noru neatvyko ir nepranešė apie nusikaltimą. Nuteistasis pripažino tik objektyviuosius šio nusikaltimo požymius, neigdamas, kad žinojo, jog laiko ir gabena narkotines medžiagas, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir sąlygą, nustatančią, kad asmuo, sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Jam netaikytinos ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos, nenustačius būtinųjų jų taikymo sąlygų.

54. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-316-788/2019, 2K-179-719/2022 ir kt.). Teismo teisė švelninti bausmę BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu išplaukia iš pamatinių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

55. Nors T. P. skunde akcentuoja, kad yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, jo nusikalstami veiksmai nepadarė žalos visuomenei, jis dirba, padeda mamai, slaugo močiutę bei mano, kad jam turėtų būti skirta bausmė, kuri padėtų atsikratyti priklausomybės, t. y. dalyvavimas reabilitacijos programose, skirtose pasveikti nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo išvadai, kad T. P. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumas yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas ar kad T. P. asmenybė yra mažiau pavojinga. Kaip jau minėta, daug kartų teistas, taip pat ir už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, apeliantas vėl nusikalto – padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuris neigiamų pasekmė nesukėlė tik dėl to, kad policijos pareigūnai, atlikdami kratą, aptiko labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir jas paėmė. Vadinasi, tai, kad visuomenei nekilo žalingos pasekmės buvo operatyvių teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistojo savanoriško elgesio padarinys. Duomenys apie apelianto teistumą rodo jo pavojingumą visuomenei, nenorą paklusti įstatymų reikalavimams, pastangų pasitaisyti nebuvimą ir neabejotinai atskleidžia neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Visa tai leidžia pagrįstai manyti, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymas buvo logiška T. P. nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurio korekcijai jokių realių pastangų apeliantas nededa.

56. Nuteistąjį apibūdinančių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti realias T. P. pastangas keisti gyvenimo būdą. Aplinkybės, kad labai sunkų nusikaltimą nuteistasis padarė turėdama neišnykusį teistumą už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, taip pat ir tai, kad nagrinėjamu atveju jis disponavo narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė kelis kartus viršijo minimalią labai didelio kiekio ribą, taip pat sustiprina įsitikinimą, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos bausmės – t. y., pritaikius jam BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti mažesnę, negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, laisvės atėmimo bausmę, tuo labiau skirti kitos rūšies bausmę. Taigi, nenustačius aplinkybių, kurios neginčijamai rodytų, kad minimalios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tenkinti apeliacinio skundo prašymą švelninti bausmę nėra pagrindo.

57. Apeliantas, be kita ko, teigia, kad jam už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka bausmės paskirties. Be laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos ir kitos bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas arba areštas. T. P. teigimu, jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, todėl bausmės tikslus galima pasiekti, jam skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes atlikdamas bausmę įkalinimo įstaigoje, jis susidurs su pagundomis vartoti psichiką veikiančias medžiagas, o skirdamas bausmę teismas turi taip pat siekti, kad bausmė atgrasytų nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

58. Atsakant į šiuos skundo argumentus, svarbu pažymėti, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog T. P. jau ne pirmą kartą teisiamas už BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas, už kurias jam buvo skirtos ir su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, pavyzdžiui, baudos, taip pat ne kartą skirta trumpalaikio laisvės atėmimo bausmė – areštas (4 t., b. l. 166–175). Vis dėlto, tokios bausmės nesustabdė jo nei nuo narkotinių medžiagų vartojimo, nei nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. T. P. nusikalstamų veikų sistemiškumas neigiamai apibūdina kaltinamąjį, todėl tai, kad apeliantas šiuo metu dirba, prižiūri sergančią močiutę ar padeda mamai buityje, nėra tos aplinkybės, kurios paneigtų jo padarytų nusikaltimų ir asmenybės pavojingumą, kaip ir aplinkybė, jog jis moka mokesčius, nes mokesčių mokėjimas yra kiekvieno pilnamečio piliečio pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad artimojo sveikatos būklė, sunki šeimos materialinė padėtis, kitos šeiminės aplinkybės, ypač jei jos egzistavo iki nusikalstamos veikos padarymo, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad dar iki nusikalstamų veikų padarymo T. P. gyveno su močiute ir mama (t. 1. b. l. 91–94; t. 4, b. l. 84–87), todėl apelianto akcentuojamų aplinkybių teisėjų kolegija nevertina kaip svarių ir galinčių pagrįsti laisvės atėmimo bausmės jam neskyrimą.

59. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas už abi nusikalstamas veikas apeliantui tinkamai parinko bausmes, atsižvelgdamas į duomenis, apibūdinančius tiek padarytas nusikalstamas veikas, tiek paties nuteistojo T. P. asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį T. P. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, artima minėto straipsnio sankcijoje numatytam terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagrįstai subendrinta nuteistajam palankesniu bausmių apėmimo būdu, griežtesne pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausme apimant švelnesnę bausmę, ir nuteistajam skiriant subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę.

60. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išteisinti T. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Be to, baudžiamojoje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios neginčijamai rodytų, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos minimalios bausmės paskyrimas už labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą daug kartų teistam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas padėtų atgrasyti apeliantą nuo naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažino ir nuteistojo prašymą pakeisti už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

61. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. vasario 24 d. pažyma Nr. APD-2026-02225 ir nuteistojo T. P. gynėjo advokato F. Vrubliausko 2026 m. vasario 24 d. prašymas Nr. ATP-2026-08353 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato). Iš šių dokumentų matyti, kad už nuteistojo T. P. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme prašoma valstybei priteisti 393,75 Eur. Šis prašymas atmetamas.

62. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nors nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, tačiau, atsižvelgus į tai, kad apeliantas daug metų vartoja narkotines medžiagas, jo darbinė veikla nepastovi, be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo T. P. nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš T. P. nepriteisti.

Teisėjai Eglė GruodienėAudrius JuozapavičiusErnestas Rimšelis