- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- e2A-264-413/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-01234-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- VšĮ „Belvederio dvaras“, uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“, O. L.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. M. ir atsakovo VšĮ „Belvederio dvaras“ apeliacinius skundus dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“, O. L. ir viešajai įstaigai „Belvederio dvaras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. priimtu preliminariu sprendimu priteisė atsakovei (kreditoriui) UAB „Karpis“ skolininko iš S. E. L. 1 559 000 Lt skolą, 223 977,50 Lt palūkanas ir 44 352 Lt delspinigius (iš viso 1 827 329,50 Lt). 2010 m. birželio 8 d. tarp minėtų šalių buvo sudaryta Taikos sutartis. Prieš tai, 2010 m. kovo 31 d. UAB „Vadybos klinika“ (nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. VšĮ „Belvederio dvaras“), atstovaujama direktoriaus G. L., išdavė sutikimą įkeisti bendrovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 1 600 000 Lt vertės kreditoriaus UAB „Karpis“ reikalavimams į S. E. L. užtikrinti. Sutikimą įpareigojo išduoti vienintelis atsakovės VšĮ „Belvederio dvaras“ akcininkas – S. E. L.. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010, Taikos sutartį patvirtino. Skolininkui E. S. L. (duomenys neskelbtini) mirus, jo teises ir pareigas perėmė atsakovė (sutuoktinė) O. L.. I. M. M., kaip įkaito davėjo VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditorius, kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais UAB „Vadybos klinika“ išduotą 2010 m. kovo 31 d. sutikimą įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą – dvaro rūmus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), koplyčią, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), svirną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir kreditoriaus UAB „Karpis“ su skolininku S. E. L. sudarytą 2010 m. birželio 3 d. Taikos sutartį dalyje dėl hipotekos UAB „Vadybos klinika“ priklausančiam turtui – dvaro rūmams, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), koplyčiai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), svirnui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini).Ieškovas savo reikalavimą grindė 2015 m. sausio 29 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2, kurios pagrindu pradinis kreditorius R. P. perleido naujajam kreditoriui ieškovui M. M. reikalavimo teises į VšĮ „Belvederio dvaras“ 42 241,96 Eur skolą, kildinamą iš 2009 m. spalio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sudarytos tarp R. P. ir S. E. L.. Ieškovo nuomone, ginčo sandoriui, t. y. 2010 m. kovo 31 d. Sutikimui ir 2010 m. birželio 8 d. Taikos sutarčiai taikytina iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusi CK 4.171 straipsnio 7 dalies redakcija, kuri reglamentavo statinių įkeitimo taisykles, kur imperatyviai nustatyta, kad įkeičiant statinius turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė. Kadangi VšĮ „Belvederio dvaras“ (buvusios UAB „Vadybos klinika“) statiniai buvo įkeisti neįkeičiant kartu ir žemės sklypo, 2010 m. kovo 31 d. Sutikimas ir 2010 m. birželio 8 d. Taikos sutartis dėl hipotekos ginčo pastatams nustatymo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyviai įstatymo normai (CK 4.171 straipsnio 7 dalies redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.). Be to, ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo kaip VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditoriaus teises, ginčijamų sandorių panaikinimui egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Karpis“ iš ieškovo 1270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; sprendimui įsiteisėjus panaikino Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0012/14/00825 iš hipoteka įkeisto turto – dvaro rūmų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), koplyčios, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), svirno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Spręsdamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad šiuo atveju teismui nepakanka duomenų nuspręsti, kad buvo praleistas senaties terminas, todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas nėra pažeistas.Spręsdamas dėl sandorių – 2010 m. kovo 31 d. UAB „Vadybos klinika“ (nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. VšĮ „Belvederio dvaras“) sutikimo įkeisti bendrovės turtą atsakovei UAB „Karpis“ (toliau Sutikimas) ir kreditoriaus UAB „Karpis“ bei skolininko S. E. L. sudarytą Taikos sutartį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010 – teismas sprendė, kad ginčijamais Sutikimu ir Taikos sutartimi buvo siekiama to paties tikslo – užtikrinti piniginio reikalavimo įvykdymo, todėl konstatavo, kad minėti sandoriai turi būti aiškinami ne izoliuotai, bet kaip vienas sandoris.Vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. preliminariu sprendimu priteisė UAB „Karpis“ naudai iš S. E. L. skolą palūkanas ir delspinigius. 2010 m. birželio 8 d. ginčo šalys minėtoje civilinėje byloje sudarė Taikos sutartį. Taikos sutarties įvykdymui ir UAB „Karpis“ reikalavimams į S. E. L. užtikrinti, UAB „Vadybos klinika“ (nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. VšĮ „Belvederio dvaras“) 2010 m. kovo 31 d., atstovaujama direktoriaus G. L., išdavė sutikimą įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį 1 600 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą. Sutikimą įkeisti VšĮ „Belvederio dvaras“ turtą bendrovės direktorių G. L. įgaliojo vienintelis įmonės akcininkas, t. y. UAB „Karpis“ skolininkas – S. E. L.. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010 patvirtino UAB „Karpis“ ir S. E. L. Taikos sutartį. E. S. L. 2012 m. gruodžio 17 d. mirus, jo teises ir pareigas perėmė sutuoktinė O. L.. Ieškovas M. M. yra įkaito davėjo VšĮ „Belvederio dvaras“ (buvusi UAB „Vadybos klinika“) kreditorius. Ieškovo reikalavimo teisė grindžiama 2015 m. sausio 29 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2, kurios pagrindu pradinis kreditorius R. P. perleido naujajam kreditoriui M. M. reikalavimo teises į VšĮ „Belvederio dvaras“ skolą, kylančią iš 2009 m. spalio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sudarytos tarp pradinio kreditoriaus R. P. ir S. E. L..Teismas, atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad nustatant priverstinę hipoteką ir įkeičiant statinius, tačiau neįkeitus žemės sklypo, ant kurio stovi pastatai, toks sandoris laikytinas niekiniu ir negaliojančiu, kadangi prieštaravo sandorio sudarymo metu galiojusiai imperatyviai įstatymo normai (CK 4.171 straipsnio 7 dalis). Vadovaudamasis CK 4.171 straipsnio nuostatomis, teismas sprendė, kad hipotekos objektu gali būti tik viešame registre registruotas nekilnojamasis daiktas. Iš byloje esančio Valstybės įmonės Registrų centro 2016 m. sausio 15 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 16,9750 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini)), ant kurio stovi įkeisti pastatai, buvo suformuotas tik 2010 m. gruodžio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos Jurbarko skyriaus vedėjo įsakymu Nr. ž32-355 ir kurio savininkas buvo ir yra valstybė. Žemės sklypas minėtu įsakymu buvo išnuomotas 50 metų laikotarpiui UAB „Vadybos klinika“ (VšĮ „Belvederio dvaras“) pastatų eksploatacijai. Todėl sprendė, kad žemės sklypas nebuvo ir negalėjo būti registruojamas viešame registre, dėl ko negalėjo būti ir nekilnojamojo daikto įkeitimo objektu. Šiam žemės sklypui iki jo registracijos buvo taikomas specialus teisinis režimas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimo Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ bei 1993-05-27 nutarimo Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“ reikalavimus, pagal kuriuos Belvederio dvaro sodybos teritorija yra neprivatizuojama, todėl jos parduoti ar perleisti kitų fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn negalima. Teismas pažymėjo, kad CK 4.171 straipsnio 7 dalies redakcija iki 2012 m. liepos 1 d. reguliavo tik tuos atvejus, kai įkeičiamų statinių savininkas yra žemės sklypo, ant kurio stovi tie statiniai, savininkas, nuomininkas ar panaudos gavėjas. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašymas dėl priverstinės hipotekos įregistravimo buvo pateiktas Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriui, kuris 2010 m. liepos 19 d., nenustatęs jokių trūkumų, tenkino prašymą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties pagrindu įregistravo priverstinės hipotekos lakštą, kodas (duomenys neskelbtini), tik statiniams. Ši Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis apskųsta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad priverstinės hipotekos nustatymas neprieštaravo sandorių sudarymo metu galiojusiai CK 4.171 straipsnio 7 dalies normai, kadangi UAB „Vadybos klinika“ (VšĮ „Belvederio dvaras“), nebūdama žemės sklypo savininke, šio sklypo nuomininke ar panaudos teisių turėtoja, neturėjo teisinio pagrindo kartu su įkeičiamais statiniais kartu įkeisti ir žemės sklypą.Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovas M. M. savo reikalavimo teisę į VšĮ “Belvederio dvaras” grindžia 2015 m. sausio 29 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2, kurią įgijo iš pradinio kreditoriaus R. P. (t. 1, b. l. 58). Minėtos sutarties 12 punkte nurodyta, kad naujasis kreditorius patvirtina, jog gavo iš pradinio kreditoriaus visų reikalavimo teisę patvirtinančių dokumentų kopijas. Teismas nurodė, kad pradinis kreditorius R. P. savo teises jau gynė teisme. Taikos sutarties teisėtumo klausimas buvo nagrinėtas ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Dar 2012 metais R. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas atnaujinti procesą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010, kuria buvo patvirtinta Taikos sutartis. R. P., kaip kreditorius pagal pirminę 2009 m. spalio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp R. P. ir skolininko S. E. L., reiškė reikalavimą panaikinti Taikos sutarties dalį dėl svetimo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo), įrodinėdamas, kad priverstine hipoteka buvo pažeistos jo kaip kreditoriaus teisės. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi tenkino R. P. pareiškimą ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria buvo nustatyta priverstinė hipoteka UAB „Vadybos klinika“ (VšĮ „Belvederio dvaras“) turtui. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartyje konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria teismas patvirtino taikos sutartį ir nustatė priverstinę hipoteką, yra teisėta, pagrįsta ir nepažeidė R. P. teisių. Apeliacinės instancijos teismo konstatuotas aplinkybės patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2013. Atsižvelgdamas į paminėtus teismų sprendimus, teismas sprendė, kad ieškovas M. M., perimdamas teises iš pradinio kreditoriaus R. P. pagal 2015 m. sausio 29 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2, šių teisių neįgijo daugiau nei jų turėjo pradinis kreditorius R. P. pagal 2009 m. spalio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Įvertinęs teismų konstatuotą aplinkybę, kad sudarant ieškovo ginčijamą Susitarimą ir Taikos sutartį nebuvo pažeistos pirminio kreditoriaus teisės ir interesai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju negali būti pažeidžiamos ir naujojo kreditoriaus – M. M. teisės ir teisėti interesai. Tokiu būdu teismas sprendė, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė CK 6.66 straipsnio taikymui paminėtos sąlygos, todėl dėl kitų ieškovo nurodytų actio Pauliana sąlygų, kaip teisiškai nereikšmingų, nutarė nepasisakyti.Teismo vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-544/2013 nustatyti faktai dėl 2009 m. spalio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sandorio yra ir šios nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykas. Nežiūrint to, kad nagrinėjamos bylos šalys yra kitos, teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, kurių nepakeitė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, turi prejudicinę galią šios nagrinėjamos bylos šalims.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. M. prašo: 1) panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-116-670/2016 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) netenkinus prašymo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-116-670/2016 ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiais UAB „Vadybos klinika“ (nuo 2012-09-19 VšĮ „Belvederio dvaras“) išduotą 2010 m. kovo 31 d. sutikimą įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį Turtą – dvaro rūmus, u/n (duomenys neskelbtini), koplyčią, u/n (duomenys neskelbtini), svirną, u/n (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir UAB „Karpis“ bei S. E. L. sudarytą 2010 m. birželio 3 d. taikos sutartį dalyje dėl hipotekos nustatymo UAB „Vadybos klinika“ (nuo 2012-09-19 VšĮ „Belvederio dvaras“) priklausančiam Turtui – dvaro rūmams, u/n (duomenys neskelbtini), koplyčiai u/n (duomenys neskelbtini), svirnui, u/n (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini); bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso teisės pažeidimus, t. y. pasirengimo bylos nagrinėti teismo posėdyje stadijoje neskyrė bylos nagrinėti nei paruošiamųjų dokumentų būdu, nei parengiamajame posėdyje (CPK 227-228 str.), o 2016 m. vasario 12 d. nutartimi iš karto skyrė nagrinėti bylą teismo posėdyje iš esmės (t.1, b. l. 97). Be to, teismas, nesuteikdamas šalims teisės teikti paaiškinimus ir užduoti klausimus, pradėjęs nagrinėti bylą iš esmės, iš karto paskelbė, kad pradeda klausyti baigiamųjų kalbų, tuo šiurkščiai pažeisdamas CPK 250 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Dėl minėtų pažeidimų yra pagrindas pripažinti, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai, apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų ištaisyti negali, nes realiai pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo teismo proceso nebuvo, todėl byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
15.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.171 straipsnio 7 dalies (iki 2012-07-01 galiojusi įstatymo redakcija) nuostatas, konstatuodamas, kad CK 4.171 str. 7 d. reguliavo tik tuos atvejus, kai įkeičiamų statinių savininkas yra žemės sklypo, ant kurio stovi tie statiniai savininkas, nuomininkas ar panaudos gavėjas. Apelianto nuomone, minėto straipsnio nuostatos nenustatė jokių išlygų dėl to, galima ar ne įkeisti statinius priklausomai nuo to, ar yra žemės sklypas suformuotas ar ne. CK 4.171 straipsnio 7 dalies norma iš dalies atkartojo tuo metu galiojusiosios Hipotekos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Tai imperatyvi teisės norma, t. y. kartu su statiniais turėjo būti privalomai įkeista arba žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba žemės sklypo nuomos ar jos panaudos teisė. Nagrinėjamu atveju be pagrindo rėmėsi šiam ginčui spręsti neaktualiais teisės aktais – LR vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ bei 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“, nes nurodyti teisės aktai visiškai nereglamentuoja nekilnojamųjų daiktų įkeitimo taisyklių. Nurodyti LR vyriausybės nutarimai tik nustato, kad Belvederio dvaro sodybos teritorija yra neprivatizuojama, jos parduoti ar perleisti negalima, bet tai nereiškia, kad šių LR vyriausybės teisės aktų nuostatos panaikina įstatymo imperatyvią teisės normą, kad „įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemė sklypo nuomos (panaudos) teisė“. Taigi teismas neteisingai aiškino įstatymą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CK 4.171 straipsnio 7 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012-07-01) aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2009). Tokiu būdu, vadovaujantis CK 1.80 straipsniu ir CK 4.171 straipsnio 7 dalimi, atsakovės VšĮ „Belvederio dvaras“ (buvusios UAB „Vadybos klinika“) 2010 m. kovo 31 d. Sutikimas įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir 2010 m. birželio 3 d. teismo patvirtinta taikos sutartis dalyje dėl priverstinės hipotekos nustatymo pastatams, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms.
Žemesnės instancijos teismas
15.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sudarant ginčijamus sandorius nebuvo nustatyta viena iš actio Pauliana sąlygų – kreditoriaus teisių ir interesų pažeidimo. Apelianto nuomone, teismas nesigilino, kokiu pagrindu buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutarties, kuria patvirtinta Taikos sutartis, teisėtumas, dėl ko klaidingai nustatė bylos dalyką ir pagrindus, minėtų teismo nutarčių motyvus. Šiuo atveju kasacinės instancijos teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2013 priėmė atsižvelgdamas tik į tą aplinkybę, kad teisės aktai nereikalauja gauti kreditorių sutikimų įkeičiant įmonės turtą svetimam skoliniui įsipareigojimui užtikrinti arba atskirai jiems apie tai pranešti, dėl ko procedūriniu požiūriu įmonės turto įkeitimo sandorį laikė teisėtu. Kitais pagrindais, kuriais yra ginčijama Taikos sutartis šioje byloje: 1) kaip sandorį, prieštaraujantį imperatyviai teisės normai ir 2) actio Pauliana pagrindu, kasacinės instancijos teismas jos teisėtumo netikrinto. Taigi, minėtose nutartyse buvo spręsta ir pasisakyta visai dėl kitų aplinkybių, nesusijusių su šio ieškinio dalyku ir pagrindu, todėl minėtose teismo nutartyse padarytos išvados neturi prejudicinės reikšmės sprendžiant apelianto pateikto ieškinio reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais kaip prieštaraujančią imperatyviai įstatymo normai ir atitinkančią actio Pauliana sąlygas, reikalingas sandoriui nuginčyti.
15.4. Nusprendęs, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris tariamai nepažeidžia kreditoriaus interesų, teismas savo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendime nepasisakė dėl kitų actio Pauliana sąlygų. Apelianto nuomone, ieškinyje nurodyti faktiniai bei teisiniai argumentai patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu egzistavo visos actio Pauliana taikymo sąlygos, dėl ko Sutikimas bei Taikos sutartis dalyje dėl priverstinės hipotekos pastatams, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), nustatymo turi būti pripažinti negaliojančiais.
Žemesnės instancijos teismas
15.5. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl dokumentų išreikalavimo, taip padarydamas esminį proceso teisės normų pažeidimą, numatytą CPK 179, 199 straipsniuose. Pažymi, kad apeliantas teismo posėdžio metu prašė teismo išreikalauti iš atsakovės VšĮ „Belvederio dvaras“ finansinius dokumentus, kuriuose atsispindėtų įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, kitas (neįkeistas) turtas, buhalterinę Didžiąją knygą, tačiau teismas nurodė minėtus įrodymus apeliantui gauti pačiam, nors ieškovas tokios galimybės neturi. Tuo tarpu minėti dokumentai turi esminės reikšmės aiškinantis sandorių negaliojimo actio Pauliana sąlygas. Tokiu būdu buvo pažeistos ne tik apelianto, bet ir kitų atsakovės VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditorių teisės.
15.6. Kadangi nagrinėjant bylą pirmąja instancija nebuvo tinkamo proceso – teismas nesuteikė šalims teisės teikti paaiškinimus ir užduoti klausimus kitai šaliai, o pradėjęs nagrinėti bylą iš esmės iš karto paskelbė, kad teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų, dėl ko buvo pažeistos apelianto teisės, apeliantas prašo teismo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliaciniu skundu atsakovė restruktūrizuojama VšĮ „Belvederio dvaras“ prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo M. M. ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju sudarytas įkeitimo sandoris nepažeidė CK 4.171 straipsnio 7 dalies nuostatų. Pažymi, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusi CK 4.171 straipsnio 7 dalies teisės norma nenustatė jokių išimčių, kuriomis vadovaujantis būtų galima įkeisti statinius be žemės sklypo arba žemės sklypo nuomos (panaudos) teisės. Imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis nepriklausė nuo to, ar yra suformuotas žemės sklypas, ar ne. Atitinkamą taisyklę numatė ir tuo metu galiojusi LR Hipotekos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, tokią taisyklę suformulavo Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1751- 510/2012). Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010 tvirtindamas Taikos sutartį, taiko sutarties sąlygos dėl hipotekos nustatymo netikrino, ši aplinkybė nebuvo nagrinėta ir atnaujinus minėtoje civilinėje byloje procesą. Įregistruodamas svetimo Turto hipoteką, hipotekos skyrius taip pat atliko tik registratoriaus funkciją ir sandorio turinio netikrino. Ginčijant tokį sandorį atskiru ieškiniu ir teismui nustačius, kad sudarytas hipotekos sandoris prieštarauja imperatyviai teisės normai, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu nepriklausomai nuo to, kad jis yra įregistruotas. Tuo pačiu pagrindu pripažintina negaliojančia ir 2010 m. birželio 3 d. sudaryta Taikos sutartis dalyje dėl hipotekos nustatymo.
16.2. Apeliantės nuomone, šioje byloje ieškovas įrodė visas sandorio negaliojimo actio Pauliana sąlygas. Pažymi, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovės VšĮ „Belvederio dvaras“ (buvusios UAB „Vadybos klinika“) direktorius buvo G. L., o vienintelis įmonės akcininkas – jo tėvas S. E. L.. Įmonės akcininkas supainiojo savo asmeninius interesus su įmonės interesais bei asmeninį turtą ir skolas su įmonės turtu ir įsiskolinimais, t. y. priėmė neteisėta ir įmonei žalingą sprendimą, kuriuo įgaliojo tuo metu įmonės direktoriumi buvusį savo sūnų G. L. išduoti Sutikimą įkeisti UAB „Vadybos klinika“ turtą savo asmeninei 1 600 000 Lt prievolei prieš UAB „Karpis“ užtikrinti.
16.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo teismų priimtus procesinius sprendimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-544/2013 paliko žemesnės instancijos Taikos sutartį patvirtinusią nutartį nepakeistą motyvuodamas tuo, kad Taikos sutarties patvirtinimo ir priverstinės hipotekos nustatymo metu įkeičiamo turto savininkui UAB „Vadybos klinika“ nebuvo pateiktas reikalavimo perleidimo R. P. faktą patvirtinantis įrodymas ir R. P. nelaikomas UAB „Vadybos klinika“ kreditoriumi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2013 su tokia Lietuvos apeliacinio teismo išvada nesutiko, tačiau sprendė, kad pareiga informuoti UAB „Vadybos klinika“ kreditorius apie ketinimą įkeisti turtą bendrovės direktoriui, kaip vienasmeniam valdymo organui, nenustatyta nei Akcinių bendrovių įstatyme, nei CK, todėl nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartį, kuria patvirtinta Taikos sutartis. Apeliantė pažymi, kad teismai minėtose nutartyse Taikos sutarties sąlygų teisėtumą vertino tik procedūriniu požiūriu, t. y. ar svetimo turto hipotekai nustatyti buvo priimtas atitinkamo įmonės valdymo organo sprendimas, ar sprendimui priimti valdymo organas turėjo būtiną akcininko sutikimą, spręsta, ar buvo reikalinga informuoti kitus asmenis ar gauti jų sutikimus. Teismai nevertino actio Pauliana sąlygų, nesprendė dėl įmonės ar jos kreditorių interesų pažeidimo, kadangi toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Apeliantės nuomone, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas (pradinis kreditorius pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį R. P.) turėjo galiojančią reikalavimo teisę, su ieškovu skolininkė nėra atsiskaičiusi iki šiol. Buvusio apeliantės direktoriaus sprendimu sudarytas ginčijamas sandoris pažeidžia ne tik kreditoriaus, bet ir pačios įmonės interesus. Tokio sandorio įmonė sudaryti neprivalėjo. Akivaizdu, kad įmonės vardu veikę buvęs direktorius G. L. ir buvęs vienintelis jos akcininkas E. S. L., taip pat kita sandorio šalis UAB „Karpis“ žinojo, jog ginčijami sandoriai pažeidžia tiek įmonės, tiek jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Todėl yra pagrindas teigti, kad egzistuoja visos actio Pauliana sandorio negaliojimo sąlygos.
Atsiliepimu į ieškovo M. M. ir atsakovės VšĮ „Belvederio dvaras“ apeliacinius skundus atsakovė UAB „Karpis“ prašo apeliacinius skundu atmesti, palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą padaręs esminius proceso teisės normų pažeidimus, t. y. kad: 1) byloje nebuvo pasirengimo nagrinėjimui teisme stadijos; 2) pirmosios instancijos teismas nesuteikė šalims teisės teikti paaiškinimus bei užduoti klausimus kitai šaliai, o iš karto pradėjo klausyti baigiamųjų kalbų. Atsakovė pažymi, kad byloje buvo paskirti trys teismo posėdžiai. Per pirmuosius du posėdžius teismas neturėjo galimybės išnagrinėti bylą dėl atsakovų VšĮ “Belvederio dvaras” ir O. L. neatvykimo į teismo posėdžius bei vengimo priimti teismo siunčiamus procesinius dokumentus. Dar 2016 m. birželio 10 d. teismo posėdyje, prieš nuspręsdamas atidėti bylos nagrinėjimą dėl neatvykusių kitų bylos dalyvių, teismas klausė ieškovo atstovo, kokių jis dar gali turėti prašymų kitame teismo posėdyje ir tuo tikslu netgi numatė bylą nagrinėti dviejuose posėdžiuose – 2016 m. rugpjūčio 29 d. bei paskirdamas atsarginę posėdžio datą – 2016 m. rugsėjo 5 d. Ieškovo atstovas patvirtino, kad byloje yra visi duomenys ir rašytiniai įrodymai, kurių pagrindu jis grindžia ieškinio reikalavimą, pažymėdamas, kad jo būsimajai baigiamajai kalbai pakaks apie 20 minučių posėdžio trukmės. Todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs visų dalyvaujančių byloje asmenų atsiliepimus į ieškinį, būdamas išsiaiškinęs į bylą atvykusių dalyvių pozicijas dėl galimybės iš esmės pradėti nagrinėti bylą, pagrįstai sprendė, jog papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi ir pagrįstai skyrė nagrinėti bylą 2016 m. rugpjūčio 29 d. ne parengiamajame, o teismo posėdyje (CPK 225 straipsnio 7 punktas). Atsakovės nuomone, ieškovas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kokios jo teisės bylos nagrinėjimo metu buvo suvaržytos ar pažeistos. Apeliantas, būdamas išdėstęs savo poziciją ieškinyje, susipažinęs su gautais atsiliepimais į ieškinį ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat vykdęs teismo įpareigojimus dėl papildomų rašytinių įrodymų pateikimo į bylą, savo procesinėmis teisėmis pasinaudojo visiškai. Todėl jo procesinės teisės nebuvo suvaržytos. Be to, apeliaciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs argumentai ar klausimai, kuriuos apeliantas teismo posėdžio metu būtų pageidavęs pateikti kitai šaliai ar turėjęs konkrečių papildomų prašymų dėl naujų įrodymų išreikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
17.2. Nepagrįstas apeliantų argumentai dėl CK 4.171 straipsnio 7 dalies (redakcija, galiojusi iki 2012-07-01) netinkamo aiškinimo ir taikymo. Pažymi, kad CK nebuvo ir nėra įtvirtintas draudimas įkeisti tik pastatus. Kiti įstatymai nenumatė kokių nors specialių apribojimų įkeisti statinius, stovinčius ant žemės sklypo. Tuo tarpu CK 4.171 straipsnio 7 dalis (2012-07-01 redakcija) reguliavo tik tuos atvejus, kai įkeičiamų statinių savininkas tuo pačiu metu yra ir žemės sklypo, ant kurio stovi tie statiniai savininkas, nuomininkas arba panaudos gavėjas, ką patvirtina ir teismų praktika – Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-342-555/2012.
Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi ginčo sandoriui neaktualiais teisės aktais – LR vyriausybės 1992 m. balandžio 7d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ bei 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“. Minėti teisės aktai nustato, jog ginčo objektu buvusi Belvederio dvaro sodybos teritorija yra neprivatizuojama, jos parduoti ar perleisti negalima. Žemės sklypas, kuriame buvo kultūros paminklų objektas t. y. Belvederio dvaras, priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei, todėl šių teisės aktų svarbumas ir aktualumas kilusiam ginčui bei CK 4.171 straipsnio 7 dalies (redakcija iki 2012-07-01) taikymui yra aktualus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-974/2014).Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios nagrinėjamam ginčui spręsti teismų praktikos. Atsakovė pažymi, kad apeliantas remiasi ne kasacinio teismo (kaip jis nurodo apeliaciniame skunde), o Šiaulių apygardos ir Kauno apygardos teismų nutartimis, nors nagrinėjamos bylos ir paminėtų kitų bylų aplinkybės skiriasi. Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-679-368/2010 ginčo objektu buvo jau suformuotas, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas žemės sklypas. Tuo tarpu Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-1751-510/2012 teismas sprendė atvejį dėl žemės sklypo nuomotojo rašytinio sutikimo įkeisti žemės nuomos teisę. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-931-510/2012 teismo padarytos išvados apie žemės sklypo nuomos (panaudos) teisės įkeitimą, kai po statiniais esantis žemės sklypas nėra suformuotas ir statinių savininkas apskritai neturi jokių teisių į tokį žemės sklypą, šis žemės sklypas nebuvo pripažintas priklausančiu išimtinei valstybės nuosavybei. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje dėl to, kad į procesą nebuvo įtrauktas dalyvauti įmonės, kurios turtui nustatyta hipoteka, kreditorius, ir joje nebuvo keliami savarankiški sandorių (Sutikimo ir Taikos sutarties) negaliojimo klausimai. Pažymi, kad Taikos sutarties sąlygų atitikimas imperatyvioms įstatymo normoms, jų tarpe ir dėl priverstinės hipotekos taikymo, buvo tikrinamas tiek Lietuvos apeliaciniame teisme, tiek Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Teismo sprendimais (nutartimis) yra konstatuota, kad Taikos sutarties šalių susitarimas dėl svetimo turto hipotekos neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui ir teismas turėjo teisinį pagrindą tokią Taikos sutartį patvirtinti. Nurodo, kad teismui nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka ir nustačius, kad ginčijamas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tokio sandorio sukeltas teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d. CK 1.80 str. 1 d.). Apeliantas (ieškovas), būdamas naujuoju kreditoriumi pagal 2015 m. sausio 29 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2 su R. P., perėmė tas teises ir pareigas, kurias turėjo R. P. pagal pirmąją 2009 m. spalio 15 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, ir daugiau teisių bei pareigų, nei jų turėjo pradinis kreditorius, neįgijo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismui patvirtinus Taikos sutartį, o aukštesnės instancijos teismams nenustačius pradinio kreditoriaus R. P. teisių suvaržymų, negali būti konstatuoti ir naujo kreditoriaus t. y. apelianto teisių suvaržymai. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad šiuo atveju nėra visų actio Pauliana taikymo sąlygų tam, jog ginčijami sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais. Nurodo, kad apeliantas (ieškovas) savo reikalavimo teisę grindžia tuo, kad 2015 m. sausio 29 d. pradinis kreditorius R. P., kurio reikalavimas yra kilęs iš 2009 m. spalio 15 d. Reikalavimo perleidimo sutarties dėl 43 241,96 Eur įsiskolinimo, perleido apeliantui pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2 reikalavimo teises į VšĮ „Belvederio dvaras“ (UAB „Vadybos klinika“). Šios Reikalavimo perleidimo sutarties 4 punkte nustatyta, kad naujasis kreditorius (ieškovas ir apeliantas M. M.) įsipareigoja už perleidžiamą reikalavimo teisę sumokėti pradiniam kreditoriui 40 000 Eur. Ši Reikalavimo perleidimo sutartyje įtvirtinta sąlyga yra privaloma ir jos nesilaikymas daro Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2 negaliojančia, tačiau apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad minėtą sumą pagal reikalavimo perleidimo sutartį yra sumokėjęs pradiniam kreditoriui. Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Jokių duomenų, kad skolininkas UAB ,,Vadybos klinika“ (dabar VšĮ ,,Belvederio dvaras“) vengia vykdyti įsipareigojimus apeliantui, byloje nėra pateikta. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių grėsmę, kad jo reikalavimas ateityje nebus įvykdytas. Vilniaus apygardos teismui patvirtinus Taikos sutartį, o aukštesnės instancijos teismams nenustačius pradinio kreditoriaus R. P. teisių suvaržymų, negali būti konstatuoti ir naujojo kreditoriaus, t. y. ieškovo teisių suvaržymai, kai pats apeliantas savo asmenine rizika perėmė reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus R. P.. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl actio Pauliana taikymo sąlygos, kuria skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Pažymi, kad ginčo atveju Sutikimu ir Taikos sutartimi buvo siekta susitarti dėl skolininko įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo būdo – svetimo daikto hipotekos. Atsižvelgiant į tai, priežastys atsirasti priverstinei hipotekai yra neabejotinos, o nustatyta priverstine hipoteka buvo siekiama tinkamai įgyvendinti Taikos sutartį dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. preliminaraus sprendimo. Apelianto ginčijamų sandorių - Sutikimo ir svetimo turto priverstinės hipotekos, Taikos sutartis sudaryta laikantis sutarčių sudarymo laisvės principo. Apeliantas niekuo nepagrindė Sutikimo dėl bendrovės turto įkeitimo ir Taikos sutarties konkrečių sąlygų neteisėtumo bei nepaneigė ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad skolininko VšĮ „Belvederio dvaras“ nesąžiningumas sudarant Susitarimą ir Taikos sutartį nebuvo nustatytas jau minėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje, esant toms pačioms aplinkybėms ir situacijai, to paties skolininko nesąžiningumas negali būti konstatuotas naujo kreditoriaus t. y. apelianto atžvilgiu. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad kreditorius turėjo žinoti arba žinojo, kad Sutikimas ar teismo nustatyta VšĮ „Belvederio dvaras“ turto priverstinė hipoteka pažeidžia kitų kreditorių teises. Apelianto ginčijamas Sutikimas buvo išduotas juridinio asmens vienintelio akcininko sprendimo pagrindu, kuris CK 2.82 str. 4 d. nustatyta tvarka nebuvo pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar sąžiningumo principams, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi apeliantui neįrodžius anksčiau paminėtų teisinių pagrindų, actio Pauliana sandorių negaliojimo institutas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas.Atsakovės nuomone, nagrinėti apeliacinius skundus žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, tokios būtinybės apeliantas tinkamai nepagrindė, todėl prašė prašymą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, kiekvienam asmeniui garantuojama teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus išspręstų kilusį ginčą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad tinkamas teismo procesas grindžiamas lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitais visuotinai pripažintais demokratiniais principais (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą (CPK 5 straipsnis). Civiliniame procese asmenų lygybės teismui principas pasireiškia kaip procesinio lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis). Lygiateisių proceso šalių ginčas, kai kiekviena iš bylos šalių teisminio nagrinėjimo metu naudojasi vienodomis galimybėmis, išreiškia civilinio proceso esmę (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Šalių procesinis lygiateisiškumo principas reiškia, kad vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Svarbu, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principo būtų laikomasi visose proceso stadijoje, nes nuo jo įgyvendinimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Šalių teisė dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, naudotis kitomis procesinėmis teisėmis yra įtvirtinta CPK 42 straipsnio 1 dalyje. Bylos nagrinėjimas iš esmės yra sudėtinė teisminio proceso dalis, be kurios tinkamas bylos išnagrinėjimas iš viso negalimas. Teisingas teismo procesas neatskiriamas nuo asmens teisės būti išklausytam teisme, t. y. teisės žinoti apie jam reiškiamus reikalavimus ir pateikti atsikirtimus į juos. Teismo sprendimas, priimtas pažeidžiant teisę į teisingą teismą, negali būti teisėtas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Vienas iš apeliacinio skundo argumentų – pažeista ieškovo (jo atstovo) teisė būti išklausytam, t. y. bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesuteikė ieškovo atstovui teisės teikti byloje paaiškinimus ir užduoti klausimus kitai šaliai. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo posėdžio protokolais ir išklausiusi jų garso įrašus, su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutinka. Bylos duomenimis nustatyta, kad nei pirmajame 2016 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje, nei vėlesniuose 2016 m. gegužės 6 d. ir 2016 m. birželio 10 d. teismo posėdžiuose byla nebuvo nagrinėjama iš esmės ir dėl netinkamo dalyvaujančių byloje asmenų informavo teismo posėdžiai buvo atidėti. Paskutiniajame 2016 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdyje civilinė byla pradėta nagrinėti nuo baigiamųjų kalbų, prieš tai išklausius dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę dėl prašymų pateikimo, tokiu būdu pažeidžiant CPK 249 – 250 straipsnių, 251 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aptariamų procesinės teisės normų pažeidimo kontekste pastebėtina, kad pasisakydamas dėl ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindą teismas pasisakė tik dėl vienos actio Pauliana sąlygos (kreditoriaus teisių pažeidimo), tačiau neanalizavo ir nepasisakė dėl kitų actio Pauliana sąlygą, nepareikalavo iš atsakovės įrodymų, kuriuos prašė išreikalauti ieškovo atstovas. Atsižvelgdama į šios nutarties 18 ir 19 punkto nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimus, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Minėtų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.