Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. M. ir atsakovės restruktūrizuojamos viešosios įstaigos „Belvederio dvaras“ apeliacinius skundus dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“, O. L., viešajai įstaigai „Belvederio dvaras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš M. M. 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Karpis“ naudai.Teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl nėra pagrindo juos pripažinti negaliojančiais. Nurodė, kad esminė aplinkybė, kurią sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, būtina įvertinti, yra ta, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu (2010 m. kovo 31 d. ir 2010 m. birželio 3 d.) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė ir Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2005 m. gegužės 27 d. apskrities viršininko įsakymo Nr. V-797 pagrindu šis žemės sklypas patikėjimo teise suteiktas VĮ „Valstybės turto fondas“ ir tik 2010 m. gruodžio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu „Dėl valstybinės žemės sklypo Jurbarko rajone kadastro duomenų nustatymo ir valstybinės žemės sklypo nuomos“ Nr. Ž32-355 buvo nustatyta šio žemės sklypo plotas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis, vertė, specialios žemės naudojimo sąlygos ir sklypas penkiasdešimties metų laikotarpiui pastatų eksploatacijai išnuomotas UAB „Vadybos klinika“. Taigi, sudarant sutikimą dėl pastatų hipotekos ir taikos sutartį, kurioje susitarta dėl priverstinės hipotekos pastatams nustatymo, įkaito davėjas VšĮ „Belvederio dvaras“ neturėjo nei nuosavybės, nei jokių valdymo teisių į žemės sklypą, esantį po įkeičiamais pastatais. Teismas sprendė, kad šiuo atveju sprendžiant dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taikytinos imperatyvios viešosios teisės normos, o būtent - LR Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ ir LR Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“, kuriuose įtvirtinta, kad (duomenys neskelbtini) sodybos teritorija yra neprivatizuotina, todėl ji neperduotina ar neperleistina kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybėn. Pastatų savininkas turi teisę tik išnuomoti žemę ne aukciono tvarka.Teismo vertinimu, nors ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusioje CK 4.171 straipsnio 7 dalies redakcijoje nebuvo numatyta teisės normos išimčių, tačiau, atsižvelgiant į viešosios teisės normas ir viešojo intereso buvimą, negalima situacija, kad įkeičiant privačiam asmeniui priklausantį pastatą, kartu būtų įkeičiamas ir valstybei priklausantis žemės sklypas, ant kurio yra pastatai, paties pastato savininko ar trečiojo privataus asmens skolinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti, o nevykdymo atveju, valstybei priklausantis žemės sklypas parduodamas varžytynėse. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) sodyba ir sodybos parkas yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymo „Dėl valstybinės žemės sklypo Jurbarko rajone kadastro duomenų nustatymo ir valstybinės žemės sklypo nuomos“ Nr. Ž32-355 matyti, kad 16,9750 ha ploto žemės sklype, kuris buvo išnuomotas UAB „Vadybos klinika“, yra saugomi medžių ir krūmų želdiniai, apsaugos zonos. (duomenys neskelbtini) parkas yra regioninis parkas ir kraštovaizdžio draustinis. Todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju egzistuojantis visuomenės interesas nereikalauja pripažinti sudarytus sandorius negaliojančiais. Teismas sprendė, kad sudarant UAB „Vadybos klinika“ priklausančių pastatų priverstinės hipotekos sandorį, žemės sklypas negalėjo būti įkeistas, nes išimtinės nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o įkaito davėjas tuo metu neturėjo žemės sklypo nuomos (panaudos) teisės. Įkaito davėjas šiuo atveju turėjo tik tiek teisių, kiek jam buvo suteikta viešosios teisės normų pagrindu. Dėl žemės sklypo nuomos teisės įkeitimo teismas pažymėjo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusioje LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos redakcijoje nebuvo teisės normos, numatančios valstybinės žemės sklypo nuomininko teisę įkeisti žemės sklypo nuomos teisę. Tokia teisė atsirado tik nuo 2015 m. vasario 11 d. įsigaliojus Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos redakcijai, kuri buvo papildyta 44¹ punktu, numatančiu žemės nuomininko teisę įkeisti žemės sklypo (jo dalies) nuomos teisę tik gavus rašytinį valstybinės žemės nuomotojo sutikimą. Toks sutikimas duodamas tik tada, kai įkeičiami išnuomotame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai (jų dalys), ir tik kai valstybinės žemės sklypo nuomininkas tinkamai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu (2010 m. kovo 1 d., 2010 m. birželio 3 d.) įkaito davėja UAB „Vadybos klinika“ ne tik, kad neturėjo žemės sklypo nuomos (panaudos) teisių, tačiau, net ir jų turėjimo atveju, nebūtų galėjusi jų įkeisti, nes galiojusiuose teisės aktuose nebuvo tą leidžiančios teisės normos.Teismas taip pat konstatavo, kad sandoriams pripažinti negaliojančiais nėra visų būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų, dėl ko sprendė, kad yra pagrindas ieškinio reikalavimą atmesti.Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimo teisę ir visas su ja susijusias teises įgijo 2015 m. sausio 29 d., kai reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2 R. P. perleido ieškovui reikalavimo teisę į VšĮ „Belvederio dvaras“ skolą, kuri atsirado iš 2009 m. spalio 15 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sudarytos tarp R. P. ir S. E. L.. Pradinis kreditorius R. P. buvo kreipęsis į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis tarp S. E. L. ir UAB „Karpis“, nustatant priverstinę hipoteką UAB „Vadybos klinika“ statiniams. Teismas nesutiko su atsakovės UAB „Karpis“ atstovo teiginiu, kad šiuo kreipimusi pradinis kreditorius įgyvendino teisę į teisminę gynybą ir ieškovas nebeturi galiojančios reikalavimo teisės. Nurodė, kad kreditoriaus pasikeitimas nekeičia prievolės atsiradimo momento. Prievoliniai santykiai egzistuoja iki tol, kol prievolė nepasibaigia dėl jos tinkamo įvykdymo, negalėjimo įvykdyti ar kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Todėl naujasis kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius nuo pat žalos padarymo, o ne nuo reikalavimo teisės į skolininką perėjimo momento. Teismas taip pat sutiko su ieškovo atstovo argumentu, kad R. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo ir šis ieškinys nėra tapatūs. Nurodė, kad šiuo atveju ginčo šalys ir ieškinio pagrindas yra tapatūs jau išnagrinėtai civilinei bylai, tačiau ieškinio dalykas, t. y. reikalavimas skiriasi. R. P. neginčijo sutikimo ir taikos sutarties sandorių negaliojimo pagrindais, o prašė atnaujinti procesą, įtraukti jį į dalyvaujančiu byloje asmeniu, motyvuojant tuo, kad, neįtraukus VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditorių, buvo pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų, o, atnaujinus procesą, prašė panaikinti taikos sutarties dalį dėl priverstinės hipotekos nustatymo, nes ji pažeidžiančia jo kaip VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditoriaus teises. Teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo teises. Teismas, įvertinęs UAB „Vadybos klinika“ 2009 m. ir 2010 m. metines finansines ataskaitas, nustatė, kad turto vertė 2010 m. gruodžio 31 d. po ginčijamų sandorių sudarymo 2010 m. kovo 30 d. ir 2010 m. birželio 3 d., lyginant su 2009 m. duomenimis, nesumažėjo. 2010 m. kovo 31 d., išduodant sutikimą dėl statinių hipotekos, UAB „Vadybos klinika“ turėjo skolinių įsipareigojimų, kurių bendra vertė viršijo 317 713 Eur, tačiau pradinis kreditorius R. P. nebuvo didžiausią kreditorinį reikalavimą įmonei turėjęs asmuo. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad kito nekilnojamojo turto, išskyrus (duomenys neskelbtini) dvaro komplekso pastatus, VšĮ „Belvederio dvaras“ (UAB „Vadybos klinika“) ginčo sandorių sudarymo metu nuosavybės teise neturėjo ir šiuo metu neturi. Nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2014 m. sausio 28 d. subnuomos teise valdė žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas nurodė, kad 2014 m. buvo atlikti daliniai mokėjimai pradiniam kreditoriui R. P., t. y. vykdoma piniginė prievolė. Be to, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nenustatyta, jog priverstinės hipotekos nustatymu užtikrinant S. E. L. prievolių įvykdymą būtų pažeistos pradinio kreditoriaus R. P. teisės. Pažymėjo ir tai, kad ieškovo naudai 2015 m. vasario 25 d. įregistruota sutartinė hipoteka, siekiant užtikrinti kito ieškovo reikalavimo VšĮ „Belvederio dvaras“ (120 707,94 Eur) įvykdymą, kuria buvo įkeista žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (būtent to sklypo, ant kurio stovi ginčijamu hipotekos sandoriu įkeisti Belvederio dvaro pastatai) nuomos teisė. Todėl teismo vertinimu, ieškovas neturi faktinio pagrindo teigti, kad yra prarasta galimybė patenkinti reikalavimą. Net jei hipoteka yra užtikrintas kito, kelis kartus didesnio reikalavimo įvykdymas, sprendžiant dėl kreditoriaus teisių pažeidimų actio Pauliana kontekste, tai nelaikytina kreditoriaus teisių pažeidimu, dėl kurio turėtų būti naikinami ginčijami sandoriai.Teismas, spręsdamas dėl to, ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, padarė išvadą, kad VšĮ „Belvederio dvaras“ iš esmės buvo įpareigota sudaryti sandorius vienintelio akcininko sprendimu, kuris pagal LR akcinių bendrovių įstatymo nuostatas prilyginamas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui. Teismas nurodė, kad aplinkybė, ar vienintelis akcininkas S. E. L. nepažeidė bendrovės įstatų, nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko. Vienintelio akcininko sprendimas nebuvo nuginčytas teismine tvarka, jis laikomas galiojančiu ir įmonių teisės normų kontekste laikytinas privalomu juridinio asmens valdymo organams vykdyti.Teismas, nusprendęs, kad ginčo sandoriais nebuvo pažeistos kreditoriaus teisės, padarė išvadą, kad nėra faktinio pagrindo spręsti ir apie skolininko nesąžiningumą, nes nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad VšĮ „Belvederio dvaras“, duodama sutikimą dėl hipotekos nustatymo, sąmoningai siekė pažeisti kreditorių interesus. Teismas nurodė, kad įmonė ginčo sandorių metu nebuvo ir po jų sudarymo netapo nemoki. Praėjus keliems metams po sandorių sudarymo dar vykdė atsiskaitymus kreditoriui R. P.. Nekilnojamasis turtas nebuvo perleistas, nuosavybės ar valdymo teisės nebuvo prarastos. Į išskirtinę padėtį sandorių sudarymo metu nebuvo išskirtas nei vienas įmonės kreditorius. Be to, įregistravus sutartinę hipoteką, ieškovas, kaip VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditorius, tapo privilegijuotas ta prasme, jog jis įgijo pirmenybės teisę į savo reikalavimo patenkinimą įkeistu turtu (žemės sklypo nuomos teise). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo ginčijami sandoriai buvo neatlygintiniai, todėl trečiojo asmens, t. y. UAB „Karpis“ nesąžiningumas nėra būtinoji sąlyga, sprendžiant dėl actio Pauliana pasekmių taikymo (CK 6.66 str. 2 d.).Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, pripažino, kad pradinis kreditorius R. P. apie ginčo sandorius – sutikimą ir taikos sutartį, sužinojo 2012 m., kai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu atnaujinti procesą, nes hipotekos nustatymas teismo patvirtinta taikos sutartimi pažeidė jo teises, tik pradinis kreditorius pasirinko kitokį savo teisių gynimo pagrindą, t. y. reiškė ne actio Pauliana, bet prašė atnaujinti procesą. Teismas nurodė, kad pradiniam kreditoriui perleidus reikalavimo teisę, ieškinio senaties termino pradžia nepasikeitė (CK 1.128 str.), todėl sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas.Teismo vertinimu, tai, kad pradinis kreditorius pasirinko kitokį savo pažeistų teisių gynimo būdą ir juo naudojosi iki galutinės teismų instancijos, nelaikytina priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti actio Pauliana ieškinio senaties terminą, nes ieškovas yra laisvas rinktis savo pažeistų teisių gynimo būdą. Atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senaties terminą, teismas taikė ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus sprendžia dėl teisingo bylos išsprendimo.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl juridinio asmens UAB „Vadybos klinika“ valdymo organų (nuo 2012-09-19 pakeistas pavadinimas į VšĮ „Belvederio dvaras“) duoto sutikimo įkeisti bendrovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dvaro rūmus, svirną, esančius (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Karpis“ pripažinimo negaliojančiu ir UAB „Karpis“ bei S. E. L. 2010-06-03 d. sudarytos taikos sutarties dalyje dėl hipotekos nustatymo UAB „Vadybos klinika“ priklausančiam nekilnojamajam turtui – dvaro rūmams, koplyčiai, svirnui, pripažinimo negaliojančiais.Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2009-09-28 preliminariu sprendimu UAB „Karpis“ naudai iš S. E. L. priteisė 1 559 000 Lt skolą, 223 977, 50 Lt palūkanų, 44 352 Lt delspinigių, viso 1 827 329,50 Lt sumą, 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr.2-2718-232/2010). 2010-03-31 UAB „Vadybos klinika“ vienintelis akcininkas S. E. L. priėmė sprendimą įkeisti UAB „Vadybos klinika“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dvaro rūmus, koplyčią ir svirną, esančius (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t. UAB „Karpis“ atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 1). 2010-03-31 UAB „Vadybos klinika“ (nuo 2012-09-19 VšĮ „Belvederio dvaras“), atstovaujama direktoriaus G. L., išdavė sutikimą įkeisti UAB „Vadybos klinika“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dvaro rūmus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), koplyčią, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir svirną unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau nutartyje – Turtas) 1 600 000 Lt kreditoriaus UAB „Karpis“ reikalavimams į S. E. L. užtikrinti (el. b. 1 t. b. l. 16). Šio sutikimo pagrindu E. S. L. ir UAB „Karpis“ sudarė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-2718-232/2010 taikos sutartį (toliau nutartyje -Taikos sutartis), kuria E.S. L. sutiko sumokėti 1 600 000 skolą, taip pat šalys susitarė nustatyti neterminuotam laikui priverstinę hipoteką UAB „Vadybos klinika“ nuosavybės teise priklausančiam Turtui kreditoriaus UAB „Karpis“ 1 600 000 Lt reikalavimui į skolininką E. S. L. užtikrinti (el. b. 1 t. b. l. 17). Taikos sutartis buvo patvirtinta 2010-06-16 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010 (el. b. 1 t. b. l. 18-20). 2010 m. liepos 14 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriuje įregistruotas hipotekos lakštas, kuriuo Turtas įkeistas UAB „Karpis“ reikalavimams skolininkui S. E. L. užtikrinti (el. b. 1 t. b. l. 21, 22,). Ieškovas M. M. nuo 2015-01-29 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu yra VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditorius (el. b. 1 t. b. l. 26). Ieškovas šią teisę įgijo iš pirminio bendrovės kreditoriaus R. P., kuris 2009 m. spalio 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ją buvo įgijęs iš E. S. L. (atsiliepimo į ieškinį priedas, el. b. 1 t. b. l. 113-129). Ieškovas M. M., kaip įkaito davėjo VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditorius, teisme ginčijo UAB „Vadybos klinika“ 2010-03-31 duotą sutikimą įkeisti bendrovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dvaro rūmus, svirną, koplyčią, 2010-06-03 UAB „Karpis“ ir S. E. L. sudarytą taikos sutartį, kuria buvo įkeistas bendrovei priklausantis turtas, šiuos reikalavimus grindė tuo faktiniu pagrindu, kad iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusi CK 4.171 straipsnio 7 dalies redakcija numatė privalomą žemės sklypo, kuriame yra įkeičiami pastatai, įkeitimą. Kadangi bendrovė žemės sklypo neįkeitė, prašė ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas ieškinį grindė ir CK 6.66 straipsnio nuostatomis, kadangi Sutikimas ir Taikos sutartis iš esmės sumažino ieškovo turimo kreditorinio reikalavimo patenkinimo galimybę, ginčo sandorių VšĮ „Belvederio dvaras“ sudaryti neprivalėjo, ginčijamais sandoriais buvo neatlygintinai įkeistas 1 700 000,00 Lt vertės vienintelis nuosavybės teise turėtas bendrovės nekilnojamasis turtas kito asmens turtinei prievolei užtikrinti, iš šio sandorio VšĮ „Belvederio dvaras“ negavo jokios naudos ar lėšų, sandoris ekonomiškai nenaudingas atsakovei ir žalingas jos kreditoriams.Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš M. M. 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Karpis“ naudai. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovas M. M. ir VšĮ „Belvederio dvaras“, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, tai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, dėl to bylą išsprendė neteisingai, teismas be pagrindo nepripažino ginčijamų sandorių negaliojančiais CK 1.80 straipsnio ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nors byloje ieškovas įrodė sandorių negaliojimą pagrindžiančius faktus.

Dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu

Ieškovas byloje ir apeliacine skunde įrodinėjo, jog bendrovės turto įkeitimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi hipotekos sandorio sudarymo metu galiojusi CK CK 4.171 straipsnio 7 dalies redakcija numatė privalomą žemės sklypo, kuriame yra įkeičiami pastatai, įkeitimą. Kadangi bendrovė žemės sklypo neįkeitė, ieškovas ginčijamus sandorius siekė pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šie ieškovo argumentai, bylą išnagrinėjus iš esmės nepasitvirtino. Iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusioje CK 4.171 straipsnio 7 dalyje buvo įtvirtinta, kad, įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė. Teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovo ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2010-03-31 ir 2010-06-16. UAB „Vadybos klinika” šių sandorių sudarymo metu nebuvo nei žemės sklypo, ant kurio stovi įkeisti pastatai, savininkė, nei šio žemės sklypo nuomininkė ar panaudos gavėja. Tai patvirtina Valstybės įmonės Registrų centro 2016-01-15 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 6, el. b. 1 t. b. l. 113-129), iš kurio matyti, kad žemės sklypas, ant kurio stovi įkeisti pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuotas tik 2010-12-23, ir kurio savininkas buvo ir iki šiol yra valstybė. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad 2010-12-23 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu „Dėl valstybinės žemės sklypo Jurbarko rajone kadastro duomenų nustatymo ir valstybinės žemės sklypo nuomos“ Nr. Ž32-355, buvo nustatytas šio žemės sklypo plotas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis, vertė, specialios žemės naudojimo sąlygos ir sklypas penkiasdešimties metų laikotarpiui pastatų eksploatacijai išnuomotas UAB „Vadybos klinika“. Nurodyti rašytiniai įrodymai ir to pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad ginčo žemės sklypas iki 2010-12-23 nebuvo ir negalėjo būti registruojamas viešajame registre, negalėjo būti išnuomotas pastatų turėtojai UAB „Vadybos klinika“ ir dėl to negalėjo būti nekilnojamojo daikto įkeitimo objektas. Šiam žemės sklypui iki jo registracijos viešajame registre buvo papildomai taikomas specialus teisinis režimas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 ,,Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ bei 1993 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 369 ,,Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“ reikalavimus, pagal kuriuos (duomenys neskelbtini) sodybos teritorija yra neprivatizuotina, todėl jos parduoti ar perleisti kitų fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn nebuvo galima. Nesuformuotas žemės sklypas, kuriame buvo kultūros paminklų objektai, priklausė išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei. Visas šias nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bendrovė negalėjo įkeisti žemės sklypo ir padarė teisingą išvadą, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti turto įkeitimo sandorį negaliojančiu kaip neatitinkantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1. 80 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad bendrovės turtas buvo įkeistas Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriuje įregistruojant hipotekos lakštą (el. b. 1 t. b. l. 21, 22, ), turto įkeitimas sukėlė teisines pasekmes-Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-12-13 nutartimi kreditoriaus UAB „Karpis“ naudai pardėta priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūra (atsipiepimo į ieškinį priedas Nr. 2, el. b. 1 t. b. l. 113-129). Apeliantai skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino teismų priimtus procesinius sprendimus susijusiose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-544/2013 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2013), nepagrįstai sprendė, jog šiose bylose priimti teismų sprendimai turi prejudicinę reikšmę išvadai, kad ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos ieškovo teisės. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2013 (el. b. 1 t. b. l. 155-161), spręsdamas dėl Vilniaus apygardos teismo 2010-06-16 nutartimi patvirtintos Taikos sutarties tarp E. S. L. ir UAB „Karpis“ teisėtumo, pažymėjo, kad UAB „Vadybos klinika“ bendrovės valdymo organas davė sutikimą įkeisti bendrovės turtą, nustatyti hipoteką į bendrovės turtą, jog bendrovės direktorių duoti sutikimą įpareigojo vienintelis bendrovės akcininkas S. E. L.. Kasacinio teismo nutartyje pažymėta, jog pareiga informuoti UAB „Vadybos klinika“ kreditorius apie ketinimą įkeisti turtą bendrovės direktoriui, kaip vienasmeniam valdymo organui, nenustatyta nei Akcinių bendrovių įstatyme, nei CK, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Taikos sutarties šalių susitarimas dėl svetimo turto hipotekos prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui ir kad Vilniaus apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo tokią Taikos sutartį tvirtinti. Teisėjų kolegija vertina, kad įsiteisėjusiomis Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-14 nutartimi (c. b. Nr. 2-544/2013) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-490/2013) yra konstatuota, kad UAB „Vadybos klinika“ valdymo organai įkeičiant bendrovei priklausantį turtą veikė teisėtai, laikydamiesi bendrovės įstatų ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų. Ši nustatyta faktinė aplinkybė nagrinėjamoje byloje neabejotinai turi prejudicinę galią, todėl ieškovo reikalavimai panaikinti UAB „Vadybos klinika“ valdymo organų duotą sutikimą įkeisti bendrovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dvaro rūmus, svirną ir šio turto įkeitimas ginčijamu hipotekos sandoriu pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas ir šiais motyvais (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl sandorių negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu

Ieškovas byloje ir apeliaciniame skunde įrodinėjo, kad ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo turtinius interesus ir galimybę patenkinti turimą kreditorinį reikalavimą į bendrovę, dėl to ieškovo manymu tai sudaro teisinį pagrindą pripažinti sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra nurodęs šias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015). Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2015-01-29 Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu yra VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditorius, jo turimo reikalavimo suma 42241,96 Eur (el. b. 1 t. b. l. 26). Atsakovai byloje pateikė argumentus, kad pradinis kreditorius R. P. yra pasinaudojęs teisinėmis priemonėmis ginti savo turtinius interesus teisme, ginčijant įkeitimo sandorį, todėl pakartotinai ieškovas negali reikšti analogiško reikalavimo teisme. Teisėjų kolegija nustatė, kad pradinis bendrovės kreditorius R. P. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. Nr.2-2718-232/2010 pareiškė reikalavimą atnaujinti procesą baigtoje byloje, įtraukti jį į dalyvaujančiu byloje asmeniu, motyvuojant tuo, kad byloje buvo pasisakyta dėl jo teisių ir pareigų, o, atnaujinus procesą, prašė panaikinti taikos sutarties dalį dėl priverstinės hipotekos nustatymo, nes hipoteka pažeidžiančia jo kaip VšĮ „Belvederio dvaras“ kreditoriaus turines teises (el b. 1 t. b. l. 146-151). Šioje byloje ieškovas M. M. ginčijo bendrovės duotą sutikimą įkeisti bendrovei priklausantį turtą ir patį įkeitimo sandorį bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.80 straipsnis) ir tomis aplinkybėmis, kad sandoris iš esmės pažeidė jo turtines teises (CK 6.66 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas skundžiajame teismo sprendime padarė teisingą išvadą, kad R. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo ir ieškinys šioje nėra tapatūs, jog naujasis kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius nuo pat žalos padarymo, o ne nuo reikalavimo teisės į skolininką perėjimo momento, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovų teiginiu, kad ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Sprendžiant ar ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo (kreditoriaus) teises, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jei dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnis). Įvertinusi byloje pateiktas UAB „Vadybos klinika“ 2009 m. ir 2010 m. metines finansines ataskaitas ir jų priedus (e. b. 2 t. b. l. 12 -27), teisėjų kolegija nustatė, kad bendrovės turto vertė 2010-12-31. po ginčijamų sandorių sudarymo 2010-03-30 ir 2010-06-03, lyginant su 2009 m. duomenimis, nesumažėjo. 2010-03-30, išduodant sutikimą dėl statinių hipotekos, UAB „Vadybos klinika“ turėjo skolinių įsipareigojimų, kurių bendra vertė viršijo 1 097 000,00 Lt. Bendrovės kreditoriai buvo S. E. L., UAB „Bilan“, UAB „Auditoriai ir konsultantai“, O. L., VSDF valdyba, VMI, R. P.. Pradinis kreditorius R. P. nebuvo didžiausią kreditorinį reikalavimą įmonei turėjęs asmuo (200 000 Lt). Byloje nėra duomenų apie reikalavimus, kuriems ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo suėjęs jų įvykdymo terminas, todėl pagrindo daryti išvadą, kad bendrovė buvo nemoki 2010 metais, nėra. Ta aplinkybė, kad bendrovės turtas po ginčijamų sandorių buvo apsunkintas įregistruota hipoteka, neprivedė bendrovės prie nemokumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas R. P. prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010 ir panaikinti turto įkeitimo sandorį, 2013-10-16 nutartyje nustatė, jog nagrinėjant klausimą dėl proceso atnaujinimo teismo posėdyje kreditorius UAB „Bilan“ teismui pranešė, kad su ja skolininkas atsiskaitė; kitas kreditorius UAB „Auditoriai ir konsultantai“ – kad nurašė skolą ir jokių pretenzijų skolininkui neturi; teismas nustatė, jog kreditoriai O. L. ir G. L. savo reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio 2011 m. birželio 28 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimis perleido kitam asmeniui; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 201205-16 raštu teismui pranešė, kad VšĮ „Belvederio dvaras“ fondo biudžetui neskolinga, todėl šie kreditoriai buvo pašalinti iš trečiųjų asmenų sąrašo, kas reiškia, jog bendrovės kreditorių skaičius žymiai sumažėjo. Šios aplinkybės papildomai įrodo atsakovo VšĮ „Belvederi dvaras“ poziciją byloje, jog po ginčijamų sandorių sudarymo bendrovės turtinė padėtis nepablogėjo ir kad bendrovė dėl hipotekos įregistravimo netapo nemoki.Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog UAB „Vadybos klinika“ iki 2014-12-31 d. vykdė prievolę pradiniam kreditoriui R. P. sumokėti įsiskolinimą, kadangi bendrovė nuo 2010-12-30 iki 2014-12-31 sumokėjo kreditoriui 53 560 Lt skolos sumą (el .b. 1 t. b. l. 29). Teisėjų kolegija iš byloje pateikto Hipotekos registro išrašo (el. b. 1 t. b. l. 182-185) nustatė, jog 1ieškovo naudai 2015-02-25 buvo įregistruota sutartinė hipoteka, siekiant užtikrinti ieškovo M. M. reikalavimo VšĮ „Belvederio dvaras“ (120 707,94 EUR) įvykdymą, kai buvo įkeista bendrovei priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (būtent to sklypo, ant kurio stovi ginčijamu hipotekos sandoriu įkeisti Belvederio dvaro pastatai) nuomos teisė. Todėl ieškovas neturi faktinio pagrindo byloje teigti, kad ginčijamais sandoriais yra visiškai atimta galimybė patenkinti turimą kreditorinį reikalavimą iš likusio neįkeisto bendrovės turto. Teisėjų kolegija nurodomų motyvų pagrindu sprendžia, jog ieškovas neįrodė byloje aplinkybės, kad VšĮ „Belvederio dvaras“ sudaryti sandoriai pažeidė ieškovo (kreditoriaus) teises, kas sudaro teisinį pagrindą atmesti ieškovo ieškinį (CPK 178 straipsnis, CK 6.66 straipsnio 1 dalis).Sprendžiant dėl tos aplinkybės ar skolininkas (ne)privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, matyti, jog VšĮ „Belvederio dvaras“ valdymo organas (bendrovės direktorius) buvo įpareigotas sudaryti sandorius vienintelio akcininko sprendimu, kuris pagal LR akcinių bendrovių įstatymo nuostatas prilyginamas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui. Vienintelio akcininko sprendimas nebuvo nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, jis laikomas galiojančiu ir kaip nurodyta šios nutarties 29 pastraipoje, įsiteisėjusiomis Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-14 nutartimi (c. b. Nr. 2-544/2013) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-490/2013) yra konstatuota, kad UAB „Vadybos klinika“ valdymo organai įkeičiant bendrovei priklausantį turtą veikė teisėtai, laikydamiesi bendrovės įstatų ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų. Teisėjų kolegija nurodomų motyvų pagrindu sprendžia, jog ieškovas neįrodė byloje aplinkybės, kad VšĮ „Belvederio dvaras“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, kas sudaro teisinį pagrindą atmesti ieškovo ieškinį (CPK 178 straipsnis, CK 6.66 straipsnio 1 dalis).Ieškovo ginčijami sandoriai buvo neatlygintiniai, todėl trečiojo asmens, t. y. UAB „Karpis“ nesąžiningumas nėra būtinoji sąlyga, sprendžiant dėl actio Pauliana pasekmių taikymo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad sandorių sudarymo metu UAB „Karpis“ žinojo ar bent turėjo žinoti apie kreditorių turtinių teisių ar įstatymo ginamų interesų galimą pažeidimą taikos sutarties ar hipotekos sandorio sudarymo metu. Apeliantas pateiktame skunde įrodinėja, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Vadybos klinika“ direktorius buvo G. L., o vienintelis bendrovės akcininkas - jo tėvas S. E. L. Apeliantų nuomone, šiuo atveju yra CK 6.67 straipsnio 3 ir 6 punktuose reglamentuotos nesąžiningumo prezumpcijos sąlygos. Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Vadybos klinika“ direktorius G. L. ir S. E. L. yra sūnus ir tėvas. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad šie asmenys nėra sudarę ieškovo ginčijamų sandorių, todėl CK 6.67 straipsnio 3 ir 6 punktuose reglamentuotos nesąžiningumo prezumpcijos sąlygos nagrinėjamu atveju netaikomos. Sprendžiant dėl ieškovo teisių gynimo būdo ir apimties, svarbu yra nustatyti ar pats ieškovas, įgydamas reikalavimo teisę į VšĮ „Belvederio dvaras“, buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir kad įsitikino tikrąja skolininkės finansine padėtimi, bei realia galimybe gauti skolinio reikalavimo patenkinimą iš bendrovės turto. Ieškovas, ginčydamas teismo nustatytą hipoteką UAB „Vadybos klinika“ turtui, teigia, kad jam tik įgijus skolinio reikalavimo teisę, paaiškėjo, kad bendrovės turtas apsunkintas hipoteka, kad bendrovė dėl to tapo nemoki, kad yra pažeistos jo kaip kreditoriaus turtinės teisės ginčijamais sandoriais. Tačiau, kolegijos nuomone, sudarant sandorį, svarbu yra nustatyti ne tik perkamo objekto kokybę (šiuo atveju galimybę įgyvendinti nupirktą reikalavimo teisę ir išsiieškoti nupirktą skolą), bet ir kitos sandorio šalies galimybę įvykdyti skolinį sandorį. Tos byloje nustatytos aplinkybės, kad pradinis kreditorius R. P. žinojo apie bendrovės turto įkeitimo sandorį, kad pradinis kreditorius pažeistas turtines teises įkeitimo sandoriu gynė teismine tvarka, leidžia daryti išvadą, kad apie teisminius procesus ir bendrovės finansinę būklę ieškovas turėjo galimybę sužinoti ir spręsti dėl skolinio reikalavimo įgijimo. To nepadaręs, veikė savo rizika ir turi prisiimti tokio veikimo pasekmes. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija negali sutikti su pareiškėju, kad jis, sudarydamas 2015-01-29 Reikalavimo perleidimo sutartį buvo atidus ir rūpestingas bei įsitikino tikrąja skolinio reikalavimo patenkinimo galimybe.Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 30-34 pastraipose nurodomus motyvus, sprendžia, kad UAB „Vadybos klinika“ 2010-03-31 duotas sutikimas įkeisti bendrovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dvaro rūmus, svirną, koplyčią ir 2010-06-03 sudarytas bendrovės turto įkeitimas UAB „Karpis“ ieškovo turtinių teisių nepažeidė, neatėmė galimybės patenkinti turimo kreditorinio reikalavimo į bendrovę, bendrovė po ginčijamų sandorių sudarymo netapo nemoki, dėl to nebuvo suteikta ir pirmenybė ieškovo atžvilgiu patenkinti savo reikalavimus kitiems kreditoriams. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį actio Pauliano pagrindu atmetė teisingai ir pagrįstai (CK 6.66 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo

Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog kreditorius turi teisę pareikšti actio Pauliana ieškinį per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Nustatyta, kad ieškovas su actio Pauliana ieškiniu į teismą kreipėsi 2015-10-16. Ieškovas ieškinio senaties termino pradžia laiko 2015-01-12, kai VšĮ „Belvederio dvaras“ nustojo mokėti skolą pradiniam kreditoriui R. P., kuris 2015-01-29 perleido savo reikalavimo teisę ieškovui. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Laikytina, kad pradinis bendrovės kreditorius R. P. apie ginčo sandorius – Sutikimą ir Taikos sutartį sužinojo 2012-02-06, kai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2718-232/2010. Įstatyme įtvirtinta nuostata, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 1.128 straipsnis). Aiškinant ir taikant nurodomas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad pradiniam kreditoriui R. P. perleidus reikalavimo teisę ieškovui, ieškinio senaties termino pradžia nepasikeitė, senaties terminas ieškovui skaičiuojamas nuo 2012-02-06 d. (CPK 1.125 straipsnio 2 dalis, CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu, kas sudaro teisinį pagrindą atmesti ieškinį šioje dalyje (C1.131 straipsnio 1 dalis).Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs trijų mėnesių ieškinio senaties terminą juridinio asmens sprendimams ginčyti (CK 1.125 straipsnio 4 dalis). Byloje nustatyta, kad 2010-03-31 UAB „Vadybos klinika“ vienintelis akcininkas S. E. L. priėmė sprendimą įkeisti UAB „Vadybos klinika“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – dvaro rūmus, koplyčią ir svirną, esančius (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną bendrovės direktorius G. L. išdavė sutikimą įkeisti UAB „Vadybos klinika“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (el. b. 1 t. UAB „Karpis“ atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 1). Byloje teisėjų kolegijai konstatavus, jog ieškinio senaties termino pradžia ginčyti juridinio asmens sprendimą ieškovui prasidėjo 2012-02-06, nustačius, kad ieškinį jis teismui pateikė 2015-10-16, laikytina, kad jis praleido įstatymo nustatytą terminą ginčyti juridinio asines sprendimą ir tai sudaro atskirą teisinį pagrindą atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje ieškovas nepateikė jokių svarbių įrodymų, kad pripažinti kad įstatymų nustatytą ieškinio senaties terminą jis parleido dėl svarbių priežasčių, kas leistų daryti išvadą, jog praleistas terminas turi būti atnaujintas.Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą CPK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovas reiškė byloje reikalavimą pripažinti negaliojančia UAB „Karpis“ bei S. E. L. 201006-03 sudarytą taikos sutartį dalyje dėl hipotekos UAB „Vadybos klinika“ priklausančiam nekilnojamajam turtui – dvaro rūmams, koplyčiai, svirnui, esantiems (duomenys neskelbtini), CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokiam reikalavimui taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas. Įvertinus tas nustatytas aplinkybes, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovui prasidėjo 2012-02-06, ieškinį pareiškė 2015-10-16, senaties termino ieškovas nepraleido.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

UAB „Karpis“ nepateikė įrodymų, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidų (CPK 98, 178 straipsniai).Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 10,69 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (popierinės bylos l. 38). Ieškovo apeliacinį skundą atmestus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš jo (CPK 92 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10,69 Eur turėtų išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.