Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-882-524/2016

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. birželio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Žydrūno Bertašiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovui G. T., institucijai, teikiančiai išvadą, Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, ir atsakovo apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-02-25 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog šalių vaiko, gimusio 2012-05-12, gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su juo, nes jis turi gyvenamąjį namą, o ieškovė nuomojasi gyvenamąją patalpą. Tačiau tokia atsakovo pozicija yra negrįsta bylos įrodymais. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, pagrįstai vadovavosi Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje konstatuota, jog šalių vaikas nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio gyvena su ieškove nuomojamame vieno kambario bute su visais patogumais. Atsakovas gyvena 33 kv. m stacionariame namelyje, kuriame yra įrengtas 4 kv. m vaiko kambarys. Išvadoje pažymėta, jog namelyje yra pelėsio ir atsakovas šią aplinkybę nuslėpė, o šalių vaikui yra diagnozuota bronchinė astma (b. l. 106–108). Paminėta aplinkybė įrodo, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu prieštarautų jo interesams, be to, įvertinta aplinkybė dėl vaiko gyvenamosios vietos stabilumo. Šalių vaikas yra gimęs 2012 m. nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio nuolat gyvena su mama, todėl atsižvelgiant į jo amžių jo gyvenamosios vietos staigus pakeitimas taip pat prieštarautų jo interesams. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusiųjų kasdienių rūpesčių ir pan. Todėl šioje byloje nustatyta ir įrodyta, jog dėl vaiko sveikatos problemų jo gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su atsakovu, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi paminėtomis taisyklėmis ir apeliacinio skundo motyvais naikinti šios sprendimo dalies nėra teisinio pagrindo.

Dėl priteistos kompensacijos

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovei 541 Eur kompensaciją, kurią sudarė 325 Eur už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį ir 216 Eur kompensacija už solidariosios prievolės bankui dengimą už 2015 m. gruodžio mėn. ir 2016 m. sausio mėn. Teismas nustatė, jog šalių 2015-01-23 paskola yra bendra ir atsakomybė už šios prievolės įvykdymą yra solidari. Ieškovė nuo 2015-08-01 šią solidariąją prievolę dengė viena, t. y. kiekvieną mėnesį privalėjo mokėti po 107,07 Eur (b. l. 16–17). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė paminėtą kompensaciją už 2016 m. sausio mėn., nes ieškovė tokio reikalavimo nebuvo suformulavusi. Be to, teismas nustatė, jog ieškovė įmokas už 2015 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius mokėjo iš atsakovo banko kortelės, kurioje buvo 450 Eur. Tačiau tokia atsakovo pozicija yra paneigta bylos medžiaga. Visų pirma, ieškovė pateikė savo sąskaitos išrašus, kurie įrodo, jog ji šalių kreditoriui BIGBANK, AS, 2015 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais mokėjo po 107,07 Eur (b. l. 29–30, 81–82), ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti pusę šios sumokėtos sumos – 214,07 Eur (b. l. 78). Byloje nustatyta, jog iš atsakovo sąskaitos 2015-07-13 buvo išgryninti 450 Eur (b. l. 61), ir iš atsakovo priešieškinio reikalavimų darytina išvada, jog atsakovas nebuvo suformulavęs reikalavimo ieškovei dėl šios išgrynintos sumos dalies priteisimo. Atkreiptinas dėmesys jog šalys savo bendro gyvenimo pabaigą nurodo 2015-08-01, todėl santykių pablogėjimo metu dėl paimtų vieno sutuoktinio bendrų lėšų galėjo būti iškeltas ginčas, tačiau atsakovas tokio ginčo neiškėlė, o tik atsiliepime išdėstė savo motyvus (b. l. 49) ir vėliau pateikė priešieškinį tik dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo dalies dėl šios 450 Eur sumos ir pripažinti, kad ja buvo padengta dalis kredito , nes tokio reikalavimo atsakovas nesuformulavo ir neįrodinėjo, jog būtent ši paimta suma turėjo būti panaudota šalių bendrai prievolei įvykdyti. Pagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog šioje byloje nebuvo teikiami įrodymai dėl bendros prievolės dengimo 2015 m. gruodžio ir 2016 m. sausio mėnesiais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog 216 Eur kompensaciją iš atsakovo ieškovei priteisia būtent už šiuos mėnesius, todėl ši pirmosios instancijos teismo motyvų dalis tikslintina, nes šalys ateityje gali iškelti tokį ginčą dėl paminėtų įmokų už 2015 m. gruodžio ir 2016 m. sausio mėnesius. Konstatuotina, jog šioje byloje buvo iškeltas ginčas dėl šalių įmokų kreditoriui BIGBANK, AS, už 2015 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, tačiau rezoliucinės dalies dėl 214,14 Eur įmokų priteisimo iš atsakovo keisti nėra teisinio pagrindo, nes atsakovas neįrodė, jog prisidėjo prie įmokų už šį laikotarpį mokėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2007; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2007; kt.). Todėl solidariąją prievolę įvykdęs vienas iš bendraskolių pagal CK 6.9 str. 1 d. turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį.

Dėl dalijamo turto vertės

CK 3.119 straipsnyje nurodyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kasacinis teismas, aiškindamas šią materialiosios teisės normą, yra nurodęs, kad priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl to teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta 600 Eur padalyto šalių automobilio verte. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog šio automobilio vertė turėtų būti 500 Eur.

Daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinimas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti). Turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas. Todėl teismas nustatydamas teisingą ginčo šalių buto vertę analizuoja vertinimo ataskaitose nurodytas kitų panašių butų rinkos vertes. Šalių pateikti skelbimai dėl panašaus automobilio pardavimo įrodo, jog vienas automobilis buvo parduotas už 450 Eur, o kitas už 600 Eur. Pagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog 2016-01-12 teismo posėdyje šalys susitarė ir tai įrodo ieškovės paaiškinimas teismo posėdyje, jog dalytino automobilio vertė yra 500 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jo 600 Eur vertę, nes šioje sprendimo dalyje nenurodė įrodymų ir motyvų, kodėl nesutinka su šalių įvertinimu, nes byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas rinko įrodymus dėl šalių automobilio vertės pagal paminėtą teisinį reglamentavimą. Iš esmės tokio dydžio automobilio vertė įrodyta byloje ir pateiktais skelbimais, todėl priteistos iš atsakovo kompensacijos dydis mažintinas 50 Eur.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visas turėtas ieškovės išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisė iš atsakovo, nes ieškinio dalį dėl atsakovo kaltės dėl santuokos nutraukimo atmetė, todėl šias išlaidas turėjo sumažinti pagal CPK 93 str. 2 d. nustatytas taisykles. Ieškovė buvo pareiškusi 839,14 Eur sumos ieškinį, jos turtinis reikalavimas buvo patenkintas 94 procentais, todėl išlaidos advokato pagalbai apmokėti mažintinos iki 658 Eur. Tačiau ieškovės neturtinio pobūdžio reikalavimas – dėl atsakovo kaltės pripažinimo – nebuvo patenkintas, todėl yra pagrindas sumažinti dar 41 Eur ieškovei iš atsakovo priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį ir šios pirmosios instancijos teismo priteistos išlaidos sumažintinos iki 617 Eur.

Dėl sumažintos kompensacijos dydžio atitinkamai 1,5 Eur sumažintinas valstybei priteistas 109,42 Eur žyminis mokestis iki 107,92 Eur (CPK 93 str. 2 d., 3 d.).

Skundžiamo teismo sprendimo dalys dėl kompensacijos dydžio ir bylinėjimosi išlaidų keistinos (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovės prašymas priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteistina 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į paminėtas patenkintų atsakovo reikalavimų proporcijas ir į bylos sudėtingumą (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-02-25 sprendimo dalį, kuria S. T. iš G. T. priteista 541 Eur kompensacija, pakeisti ir priteistą sumą sumažinti iki 491 Eur.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-02-25 sprendimo dalį, kuria S. T. iš G. T. priteista 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, pakeisti ir priteistą sumą sumažinti iki 667 Eur, 2016-02-25 sprendimo dalį, kuria iš G. T. priteistas 109,42 Eur žyminis mokestis valstybei, pakeisti ir jį sumažinti iki 107,92 Eur.

Kitas Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-02-25 sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti S. T. iš G. T. 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.