Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mitnijos durys“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Premmier Eu“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-563-553/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mitnijos durys“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Nordea Finance Lithuania“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje sprendžiamas klausimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei draudimo išmokos išmokėjimo. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti transporto priemonės LAND ROVER RANGE SPORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę Rusijos Federacijoje, Maskvos Šeremtjevo oro uoste terminalo „D“ stovėjimo aikštelėje, įvykusią laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 13 d. 18 val. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. 00 val., draudžiamuoju įvykiu; priteisti iš atsakovės trečiajam asmeniui UAB „Nordea Finance Lithuania“ 76 088,10 Eur draudimo išmoką, 2 189,02 Eur palūkanų, 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovė dėl automobilio vagystės atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes, atsakovės teigimu, po šio įvykio ieškovė nepateikė nei draudikui, nei ikiteisminio tyrimo institucijai automobilio registracijos liudijimo ir 1 vnt. užvedimo raktelio, o tai sudaro pagrindą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija, galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.; toliau – Draudimo taisyklės) 8.1.10 punktą. Ieškovės teigimu, automobilio dokumentai nebuvo pavogti kartu su juo, o buvo pavogti iš automobilį naudojusio S. L. užrakinto lagamino jam laukiant skrydžio Maskvos oro uoste. Todėl nurodyta Draudimo taisyklių nuostata netaikytina.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis kasacinio teismo praktika, šiuo atveju draudėjos kaltė, draudimo sutarties pažeidimo sunkumas, jo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydis nevertintini, nes nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio. Teismo vertinimu, ieškovės ir atsakovės sudarytos draudimo sutarties sąlygos buvo aiškios. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė automobilio registracijos dokumentų atsakovei neperdavė. Ieškovė nepaneigė šiuo atveju pagal draudimo sutarties sąlygas galiojančios prezumpcijos, kad automobilis buvo pavogtas kartu su jame likusiais registracijos dokumentais ir (ar) užvedimo rakteliais. Ieškovė atsakovei perdavė tik vieną automobilio užvedimo raktą. S. L. draudikui nurodė, kad vienas raktas su pulteliais ir techninis pasas pamestas. 2014 m. rugsėjo 26 d. paaiškinime S. L. nurodė, kad dokumentų vagystę pastebėjo tik Stokholme 2014 m. rugsėjo 14 d., tačiau nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl apie šį įvykį nepranešė nei ieškovei, nei atsakovei. Šiame paaiškinime yra užfiksuota ir tai, jog 2014 m. rugsėjo 14 d. oro uoste S. L. nenustatytam laikui buvo praradęs automobilio raktelius, kuriuos jam kaip rastus padavė nepažįstamas vyras. S. L., 2014 m. rugsėjo 18 d. pranešdamas apie automobilio vagystę, teisėsaugos pareigūnams aplinkybių apie pavogtus automobilio dokumentus nenurodė. Teismas vertino, kad nė vienas iš įrodymų nepatvirtina automobilio registracijos dokumentų vagystės ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, nes jų vienintelis šaltinis yra draudimo išmokos gavimu suinteresuotas S. L., kurio paaiškinimai nėra pakankamai nuoseklūs, logiškai nepaaiškinami ir nepateisinami sąžiningo, apdairaus (bonus pater familias) asmens elgesio standarto aspektu.

Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė įrodinėjimo taisykles. Įrodymai byloje leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad automobilio dokumentai nebuvo palikti automobilyje jo vagystės metu. S. L. visuose dokumentuose nuosekliai teigė, kad automobilio dokumentai nebuvo pavogti kartu su automobiliu – jie pavogti iš jo užrakinto lagamino. Kartu su automobilio dokumentais buvo pavogtas ir S. L. vairuotojo pažymėjimas, kiti jo dokumentai bei daiktai. S. L. teisme paaiškino, jog nežinojo, kad apie šias aplinkybes turėjo pranešti draudikui. Taip pat nurodė, kad manė, jog greitai grįžęs iš Stokholmo nuvyks į Lietuvą, kur tie dokumentai buvo išduoti ir juos atkurs. S. L. nurodė, kad jam pasirodė, jog rakteliai iškrito iš jo lagamino, ir šalia stovintis vyras juos tiesiog pakėlė nuo žemės ir padavė jam. S. L., pranešęs apie automobilio vagystę, policijos pareigūnams nurodė ir visą informaciją apie dokumentų vagystę. Liudytojo paaiškinimai logiški ir nuoseklūs. Jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis apeliantė negalėjo įrodyti aplinkybės, jog automobilio dokumentai prarasti. Teismas, manydamas, kad apeliantės pateikti įrodymai yra nepakankami, privalėjo pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus.Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis nustato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudimo taisyklėse įtvirtinta prezumpcija prieštarauja Draudimo įstatymui. Draudimo taisyklių 8.1.10 punktas turėjo teismo būti aiškinamas ieškovės, kaip prisijungimo būdu sudariusios sutartį šalies, naudai.Jeigu teismas nematė galimybės Draudimo taisyklių 8.1.10 punkto aiškinti apeliantės, kaip prisijungimo būdu sudariusios sutartį šalies naudai, privalėjo šio punkto nuostatą pripažinti niekine ir negaliojančia, kaip pažeidžiančią imperatyvią teisės normą – Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str.).Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose netgi transporto priemonės dokumentų palikimas transporto priemonėje jos vagystės metu pats savaime nėra pakankamas pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, o tokiu atveju svarstytinas klausimas dėl draudimo išmokos mažinimo, bet ne visiško atsisakymo ją sumokėti.Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Ieškovė (jos atstovas) žalos administravimo metu nurodydavo priešingas versijas. S. L., teikdamas atsakovei prašymą išmokėti draudimo išmoką, pažymėjo, kad automobilio techninis pasas yra pamestas ir tik vėliau pakeitė savo poziciją bei nurodė, kad dokumentai neva pavogti. Ieškovė apie neva pavogtus automobilio registracijos dokumentus teisėsaugos institucijoms pranešė tik po to, kai atsakovė priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Atsakovės tyrėjas, tyręs šį įvykį, paaiškino, kad vienus raktelius kartu su signalizacijos knygute gavo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuvykęs pas ieškovę, o kiti buvo pristatyti ženkliai vėliau. Todėl išlieka galimybė, kad jie galėjo būti panaudoti automobilio vagystei. Ieškovei pametus automobilio raktelius, ji nebuvo laikoma saugomojoje teritorijoje kaip to reikalauja Draudimo taisyklės, ji buvo laikoma įprastame parkinge prie oro uosto, todėl vien ši aplinkybė leidžia savarankiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Automobilis buvo pavogtas neįsilaužus į jį, tačiau atrakinus ir užvedus su rakteliu. Ieškovės versiją, kad ji iš karto po įvykio Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijoms pranešė apie pavogtą registracijos dokumentą, paneigia byloje esantys objektyvūs duomenys.Ieškovė neįvertina to, kad draudimo santykių, atskirų institutų aiškinimas vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje pakito. Kasacinėje byloje Nr. 3K-3-164-695/2016 nurodyta, kad draudimo taisyklėse transporto priemonės registracijos liudijimo, raktelių, signalizacijos nuotolinio valdymo pulto ir imobilizatoriaus valdymo įrenginio palikimas transporto priemonėje buvo nurodytas ne kaip pagrindas sumažinti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas jos nemokėti, t. y. šios aplinkybės buvo priskirtos prie nedraudžiamųjų įvykių. Todėl nebuvo pagrindo vadovautis Draudimo įstatymo nuostatomis ir spręsti dėl šių aplinkybių įtakos neteisėto turto užvaldymo faktui.Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad apeliantė ir atsakovė 2014 m. sausio 22 d. sudarė transporto priemonės draudimo sutartį, pagal kurią apdraustas trečiajam asmeniui UAB „Nordea Finance Lithuania“ priklausantis automobilis LAND ROVER RANGE SPORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. rugsėjo 18 d. paaiškėjo, kad automobilis Rusijos Federacijoje buvo pavogtas. Atsakovė įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką Draudimo taisyklių 8.1.10 punkto pagrindu - įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jeigu transporto priemonė buvo pavogta kartu su joje likusiais registracijos dokumentais ir (ar) užvedimo rakteliais (išskyrus vagystę plėšimo būdu). Taip pat pagal šį punktą preziumuojama, kad registracijos dokumentai ir (ar) užvedimo rakteliai buvo pavogti kartu su transporto priemone, jei draudėjas po įvykio, bet ne vėliau, kaip per 3 darbo dienas po raštiško pranešimo apie įvykį, neperdavė draudikui ar ikiteisminio tyrimo institucijai registracijos dokumentų ir (ar) visų transporto priemonės užvedimo raktelių, išskyrus atvejus, kai draudėjas iki draudžiamojo įvykio įvykdė pareigas numatytas 13.2.9 punkte. Apeliantė nesutiko su atsakovės sprendimu, kreipėsi į teismą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei draudimo išmokos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vagystę atsakovė pagrįstai pripažino nedraudžiamuoju įvykiu, todėl ieškinio netenkino. Apeliantė, nesutikdama su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad (1) teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes pagal byloje esančius įrodymus labiau tikėtina išvada, kad automobilio dokumentai nebuvo palikti transporto priemonėje jos vagystės metu; (2) teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas, nes būtent atsakovei yra pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo; (3) Draudimo taisyklų 8.1.10 punktas turėjo būti aiškinamas apeliantės kaip prisijungimo būdu sudariusios sutartį šalies naudai, priešingu atveju teismas privalėjo šio punkto nuostatą pripažinti niekine ir negaliojančia kaip pažeidžiančią imperatyvią teisės normą – Draudimo įstatymo (čia ir toliau – draudimo sutarties sudarymo ir automobilio vagystės metu galiojusi redakcija) 96 straipsnio 7 dalį; (4) teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, pagal kurią transporto priemonės dokumentų palikimas transporto priemonėje jos vagystės metu, pats savaime nėra pakankamas pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tačiau su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Vienas iš draudimo teisinių santykių atsiradimo pagrindų – draudimo sutartis. Draudimo sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimtos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-652/2013). Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kai draudėjo turtiniai praradimai visiškai ar iš dalies nekompensuojami. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudikas nemoka draudimo išmokos, nesant draudžiamojo įvykio, taip pat jam esant, tačiau įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos draudėjo kaltės formos, pažeidus draudimo sutarties sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014). Šiame kontekste, atsakant į apeliantės skundo motyvus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (apeliantės nurodomos civilinės bylos Nr. 3K-3-180/2012, Nr. 3K-3-43/2014), pagal kurią automobilio dokumentų, raktelių neperdavimas draudikui nebuvo pripažintas pagrindu draudimo išmokos nemokėjimui ir tos aplinkybės vertintos kaip sudarančios pagrindą tik sumažinti draudimo išmoką, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pastarojo meto praktiką tokios aplinkybės nebūtinai visais atvejais vertintinos tik kaip pagrindas draudimo išmokos mažinimui, bet ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti išmoką apskritai. Taip kasacinis teismas 2016 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-695/2016, aiškindamas Draudimo įstatymo nuostatas, pagal kurias draudikas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką arba mažindamas ją dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, konstatavo, jog „šios nuostatos yra taikomos tuo atveju, kai sutartyje šalys nėra aptarusios, kad konkrečios aplinkybės bus laikomos nedraudžiamuoju įvykiu“. Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad įvykio pagal sutarties sąlygas konstatavimas nedraudžiamuoju pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką, t. y. tokių įvykių atveju draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, o būtina sąlyga draudimo išmokos (visos ar jos dalies) mokėjimui yra (tik) draudžiamasis įvykis. Šiuo atveju šalys susitarė, kad automobilio registracijos dokumentų ir/ ar raktelių palikimas automobilyje jo vagystės atveju bus laikomas būtent nedraudžiamuoju įvykiu. Viena vertus, pripažintina, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su automobilio saugumo neužtikrinimu ar pačios vagystės palengvinimu. Kita vertus, ši aplinkybė nelaikytina ir visai nereikšminga, nes padidina galimybę pagrobėjui sukurti teisėto naudojimosi automobiliu situaciją ir kartu sumažina galimybę operatyviai išaiškinti vagystės faktą, o tai savo ruožtu padidina draudiko atsakomybės atvejų riziką. Pažymėtina, kad draudėjo reikalavimas, jog automobilio registracijos dokumentai nebūtų paliekami automobilyje, savaime nesukelia jokių papildomų nepatogumų ar suvaržymų draudėjui ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal savo pobūdį bent jau vidutiniškai apdairiam asmeniui nelaikytinas siurpriziniu ar pernelyg aukštu iš esmės, nes yra beveik elementarus saugaus elgesio standartas (kaip ir kitų dokumentų atžvilgiu). Tuo atveju, jei tokia draudimo sutarties sąlyga vis tiek netenkina draudėjo, jis gali, esant jai atskleistai, dėl jos derėtis su pasirinktu draudiku ar pasirinkti kitą (apie faktines aplinkybes šiais aspektais nagrinėjamu atveju – nutartyje žemiau). Nagrinėjamu atveju automobilio vagystė iš esmės laikytina draudžiamuoju įvykiu, tačiau atsakovė jį pripažino nedraudžiamuoju dėl Draudimo taisyklių 8.1.10 punkte nurodytų aplinkybių. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad automobilio registracijos dokumentai ir/ar rakteliai iš tiesų buvo palikti automobilyje, tačiau pagal minėtą punktą preziumuojama, kad registracijos dokumentai ir (ar) užvedimo rakteliai buvo pavogti kartu su transporto priemone, jei draudėjas po įvykio, bet ne vėliau, kaip per tris darbo dienas po raštiško pranešimo apie įvykį, neperdavė draudikui ar ikiteisminio tyrimo institucijai registracijos dokumentų ir (ar) visų transporto priemonės užvedimo raktelių, išskyrus atvejus, kai draudėjas iki draudžiamojo įvykio įvykdė pareigas numatytas 13.2.9 punkte. Taigi, šalys draudimo sutartyje įtvirtino prezumpciją, kad registracijos dokumentai ir(ar) užvedimo rakteliai pavogti kartu su transporto priemone, jei jie per nustatytą laiką neperduoti draudikui ar ikiteisminio tyrimo institucijai. Kaip matyti iš 2014 m. gruodžio 29 d. atsakymo į apeliantės pretenziją, atsakovė įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką remiantis tuo, kad nėra pateiktas pavogtojo automobilio registracijos liudijimas. Apeliantė, nesutikdama su tokiu atsakovės sprendimu, teigia, kad transporto priemonės registracijos dokumentas neperduotas ne dėl to, kad buvo paliktas automobilyje, o dėl to, kad Maskvos oro uoste buvo prarastas kartu su kitais ne automobilyje buvusiais vairuotojo S. L. dokumentais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, Draudimo taisyklių 8.1.10 punkte esant įtvirtintai prezumpcijai, pareiga ją nuginčyti tenka šaliai, prieš kurią prezumpcija yra naudojama. Todėl pareiga nuginčyti minėtą prezumpciją tenka būtent apeliantei, ką ji pati iš esmės pripažįsta ir apeliaciniame skunde, tačiau, nesutikdama su teismo išvadomis, mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, paneigiančių prezumpciją, jog automobilio registracijos dokumentai buvo pavogti kartu su automobiliu. Apeliantės nuomone, visų pirma byloje esantys įrodymai pirmiau paminėtą prezumpciją paneigia: 2014 m. rugsėjo 18 d. automobilį naudojusio asmens S. L. prašymas; 2014 m. rugsėjo 26 d. paaiškinimas, 2014 m. spalio 31 d. liudytojo apklausos protokolas, 2014 m. rugsėjo 17 d. S. L. bilietas, S. L. 2014 m. gruodžio 21 d. vairuotojo pažymėjimas; ABLV Bank, AS 2014 m. rugsėjo 24 d. raštas „Dėl kreditinės kortelės MasterCard Gold išdavimo“, talonas Nr. (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas dėl baudžiamosios bylos pradėjimo bei 2014 m. lapkričio 16 d. nutarimas baudžiamojoje byloje dėl apeliantės pripažinimo nukentėjusiuoju. Antra, ji nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas byloje esančių įrodymų vertinimas pažeidžia teisminėje praktikoje pripažintą teisės principą, kad negalima reikalauti įrodyti tai, ko įrodyti ir nėra galimybės – nagrinėjamu atveju to, kad automobilio dokumentai buvo prarasti dėl kitų priežasčių, o ne dėl jų (dokumentų) palikimo automobilyje. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad įrodyti dokumentų nepalikimo automobilyje, o praradimo dėl kitų aplinkybių faktus gali būti sudėtinga jau vien dėl to, kad tam tikrais atvejais ir pats praradęs dokumentus asmuo negali būti tikras ar jie iš jo pavogti, ar jis juos pametė. Teisėjų kolegijos nuomone, ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant iš S. L. parodymų, negalima daryti vienareikšmės išvados, ar automobilio registracijos dokumentai buvo pavogti, ar pamesti. Kita vertus, negalima sutikti su apeliante, kad paminėti faktai apskritai negali būti įrodomi ir iš jos reikalaujama įrodyti tai, ką įrodyti nėra galimybės, nes objektyviai tokia galimybė egzistuoja, tik šių faktų įrodinėjimo priemonės priklausomai nuo konkrečių aplinkybių gali būti platesnės ar labiau ribotos. Todėl kiekvienu atveju vertintina, kokius įrodymus asmuo teikia prezumpcijos nuginčijimui, kiek jie leistini, sąsajūs ir patikimi tiek juos vertinant atskirai, tiek kitų bylos aplinkybių visumos kontekste, kokius argumentus nurodo ir kokius įrodymus teikia kita šalis ir pan. (CPK 12, 178, 185 str.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tuo tarpu pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-611/2016 ir kt.). Be to, kaip pagrįstai, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, nurodo ir apeliantė, darant atitinkamas išvadas pagal priešingus šalių teikiamus įrodymus reikšminga tikimybių pusiausvyros taisyklė.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiu apeliantės pateiktų įrodymų, nurodytų nutarties 16 punkte, vertinimu kaip nepakankamų prezumpcijos paneigimui. S. L., jau Stokholme pastebėjęs dokumentų dingimą, per visas keturias dienas ieškovės apie tai neinformavo. Grįžęs į Maskvą, apie dokumentų vagystę teisėsaugos institucijoms neteigė (iš teismo posėdžio garso įrašo pirmosios instancijos teisme galima spręsti, kad jis tik pasakė milicijos pareigūnams, kad automobilio dokumentų neturi). Ir Lietuvoje jis iš pradžių laikėsi pozicijos, kad automobilio registravimo dokumentas yra pamestas, tai patvirtina jo prašyme (be datos) dėl draudimo išmokos išmokėjimo nurodytos aplinkybės (1 t., b.l. 40-43). Savo paaiškinime ieškovei jis vienareikšmiškai nurodė, kad policijai apie prarastą techninį pasą nepranešė (1 t., b.l. 45-47). 2014 m. spalio 31 d. liudytojo apklausos protokole nurodė, kad „negaliu pasakyti, kada ir kur dingo dokumentai“ (1 t., b.l. 49-54). Iš byloje esančio 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo iškelti baudžiamąją bylą turinio matyti, jog teisėsaugos pareigūnams pranešta tik apie automobilio vagystę, o apie dokumentų vagystę jie nebuvo informuoti (1 t., b.l. 70-71). Vėliau S. L. pakeitė savo poziciją, teigdamas, kad dokumentai buvo pavogti, ir į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas dėl įvykusios dokumentų vagystės buvo kreiptasi tik po atsakovės priimto sprendimo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju. Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos tik patvirtino faktą, kad buvo kreiptasi dėl dokumentų vagystės, tačiau tokie duomenys negali paneigti Draudimo taisyklių 8.1.10 punkte numatytos prezumpcijos, nes jie savaime nepatvirtina dokumentų vagystės fakto (1 t., b.l. 82-83). Apeliantė nepranešimą teisėsaugos institucijoms apie dokumentų vagystę argumentuoja tuo, kad Rusijos Federacijos įstatymai dėl dokumentų vagystės nenumato baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris šiuos apeliantės argumentus vertino kaip neįtakojančius S. L. pranešimo apie vagystę turinio, nes nukentėjęs asmuo įprastai teisėsaugos pareigūnams nurodo visas aplinkybes, susijusias su įvykusia vagyste (juo labiau, svarbių dokumentų), net ir nevertindamas, ar veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę ar ne. Be to, tokius apeliantės argumentus vėlesni S. L. veiksmai ir paneigia - kaip minėta, jau po atsakovės atsisakymo išmokėti draudimo išmoką jis kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas dėl įvykusios dokumentų vagystės (1 t., 82-83). Šiame kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, pastebėtina ir tai, kad apskritai S. L. elgesys, kai lagaminas su turėjusiais būti tokiais svarbiais asmeniniais (vairuotojo pažymėjimas ir net banko kortelė) ir automobilio dokumentais atiduodamas į bagažo skyrių, yra daugiau nei neįprastas. Beje, tai galima pasakyti ir apie ieškovės elgesį - apeliantės vadovas tą pačią dieną, kai buvo pastebėtas automobilio dingimas (2014 m. rugsėjo 18 d.), pateikė atsakovei prašymą inter alia nurodydamas, kad buvo pavogti kai kurie asmeniniai daiktai, tačiau niekaip jų nekonkretizavo, nors tos pačios dienos rytą ieškovė siuntė automobilio dokumentų kopijas į Maskvą (1 t. b.l. 31-32, 181-185). Taigi, jis buvo vairuotojo informuotas apie įvykį ir tuo aspektu, kad dingo kai kurie asmeniniai vairuotojo daiktai, tačiau jų kažkodėl atsakovei įvardinti negalėjo, nors akivaizdu, kad jam, žinant, jog S. L. automobilio registracijos dokumentų nebeturi ir draudimo sutarties sąlygas (pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantės vadovas nurodė, kad draudimo sutarties sąlygos jam „puikiai“ buvo žinomos), tokios informacijos bent jau apie automobilio registracijos dokumentų likimą pateikimas buvo itin aktualus. Taigi, pirmiau paminėta prezumpcija apeliantės yra neigiama iš esmės S. L. paaiškinimais, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl savo prieštaringumo negali būti laikomi pakankamai patikimais įrodymais, patvirtinančiais automobilio registracijos dokumento vagystės/pametimo faktą. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir joje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad jie nėra pakankami Draudimo taisyklių 8.1.10 punkte numatytos prezumpcijos paneigimui (CPK 185 str.). Aplinkybės, kad S. L. vėliau pasikeitė vairuotojo pažymėjimą, banko kortelę, ieškovė siuntė automobilio registracijos dokumentų kopijas, savaime nepatvirtina, jog pastarieji dokumentai buvo pavogti ne su automobiliu, o prarasti kitaip (ir ne tiek svarbu, ar jie pamesti, ar pavogti). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, tuo aspektu, jog pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl automobilio registracijos dokumentų nepateikimo atsakovei fakto, kitaip tariant, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė įrodė, jog pagal Draudimo taisyklių 8.1.10 punkte nurodytas sąlygas įvykis laikytinas nedraudžiamuoju. Todėl tam, kad paneigti tokią draudiko išvadą, apeliantė turėtų įrodyti priešingai, t.y. kad automobilio registracijos dokumentų vagystės metu jame nebuvo, o tai jau įvertinta nutarties 19 punkte. Nesutiktina su apeliante, kad nagrinėjamu atveju Draudimo taisyklų 8.1.10 punktas turėjo būti aiškinamas apeliantės, kaip prisijungimo būdu sudariusios sutartį šalies, naudai. Visų pirma, CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nurodyta sutarčių aiškinimo taisyklė taikytina, kai sutarties sąlygos nėra pakankamai aiškios. Ieškinyje pati apeliantė neteigė, kad/kokios Draudimo taisyklių 8.1.10 punkte nurodytos sąlygos yra neaiškios apskritai ar dėl kokių nors priežasčių buvo neaiškios jai konkrečiai. Ir kituose procesiniuose dokumentuose inter alia apeliaciniame skunde ji taip pat neteigė/neteigia, kad būtų nesupratusi/ klaidingai supratusi ar interpretavusi šiame punkte numatytą sąlygą kitaip nei taip, kad neperdavus atsakovei ar ikiteisminio tyrimo institucijai transporto priemonės registracijos dokumento ir (ar) užvedimo raktelių, bus preziumuojama, jog automobilis buvo pavogtas kartu su registracijos dokumentais ir (ar) užvedimo rakteliais, kas yra laikytina nedraudžiamuoju įvykiu. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, Draudimo taisyklių 8.1.10 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta, kuomet įvykis laikomas nedraudžiamuoju. Pažymėtina, kad nedraudžiamųjų įvykių sąrašas turi esminę reikšmę sudarant draudimo sutartį, o apeliantės vadovas, kaip minėta, nurodė, jog sutarties sąlygos buvo „puikiai“ žinomos. Antra, apeliantė pati dublike yra taip pat nurodžiusi ir tai, kad turėjo galimybę rinktis iš kelių draudimo sąlygų variantų, be to, priedas prie draudimo poliso patvirtina, jog šalys faktiškai ir susitarė dėl kitos esminės informacijos ir papildomų sąlygų (1 t., b.l. 9). Dėl to bei turint galvoje, kad apeliantė yra juridinis asmuo, negali būti taikomos CK 6.185, 6.186, 6.228⁴ straipsnių nuostatos, taip pat ir kasacinio teismo išaiškinimai 2016 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas privalėjo Draudimo taisyklių 8.1.10 punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, kaip pažeidžiančiu imperatyvią teisės normą – Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį, kuri nustato, jog draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str.). Visų pirma, apeliantė tokių aplinkybių pirmosios instancijos teisme nekėlė nei atskiru reikalavimu, nei ieškinį motyvavo teismo pareigos spręsti šį klausimą ex officio prasme. Viena vertus, tai savaime neeliminuoja tokios teismo pareigos, kita vertus, tai greta jau pirmiau nurodytų aplinkybių (geras Draudimo taisyklių žinojimas, derėjimasis dėl sutarties sąlygų ir pan.) leidžia spręsti, kad apeliantė sutiko su Draudimo taisyklių 8.1.10 punkto nuostatomis ir dėl to problemų jai nekilo. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės Draudimo taisyklių 8.1.10 punktas ir nešalina draudiko pareigos įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (šiuo atveju - nedraudžiamąjį įvykį), tik nurodo, kad esant tam tikram paties draudėjo elgesiui (šiuo atveju - automobilio registracijos dokumentų neperdavimas), jis pats ir turės pagrįsti tokių veiksmų įvykdymo negalimumą objektyviomis priežastimis. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovė neatliko jokio tyrimo, kuris leistų jai įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė laikėsi Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir tyrė žalos administravimo metu surinktus įrodymus - įvertino tai, jog nebuvo pateiktas transporto priemonės registracijos liudijimas, vertino tiek apeliantės, tiek S. L. nurodomų bei kitų aplinkybių visumą. Apeliantė faktiškai ir nenurodo, kokius dar veiksmus turėjo atlikti, bet neatliko atsakovė ar kokius veiksmus dar reikia bei galima atlikti nagrinėjamu atveju apskritai. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas bei padarė tinkamas išvadas. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.