- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-15
- Bylos Nr.
- e2A-1374-565/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28525-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- V. P.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rositos Patackienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei V. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. B. 16 000 Eur skolos, 1 409,22 Eur delspinigių, 5 proc. palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. su atsakovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolino atsakovui 16 000 Eur. Atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti per 12 mėn. nuo sutarties sudarymo dienos, mokėdamas įmokas pagal sutartyje nurodytą grafiką. Atsakovas savo parašu patvirtino, kad paskolos suma jam buvo perduota ir niekuomet neginčijo paskolos sumos perdavimo fakto.
3. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2018 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį negaliojančia.
Atsiliepimas
4. Atsakovas nurodė, jog ieškovė neatskleidė visų su sutarties sudarymu susijusių aplinkybių. Atsakovui paskola nebuvo suteikta, sutartis buvo sudaryta dėl šalių skyrybų, kadangi, nepasirašius sutarties, ieškovė nesutiko pasirašyti santuokos nutraukimo dokumentų. Ieškovė 2018 m. rugpjūčio 22 d. atsakovui pateikė ne tik sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, bet ir paskolos sutartį. Atsakovas sutiko pasirašyti visus ieškovės parengtus dokumentus santuokos nutraukimo byloje, o taip pat ir paskolos sutartį. Be to, paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma yra 16 000 Eur, todėl ši sutartis privalėjo būti notarinės formos. Sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja. Šalių sudarytas sandoris laikytinas apsimestiniu sandoriu, kadangi sandoryje išreikšta šalių valia neatitiko tikrųjų šalių ketinimų. Kadangi atsakovas nėra nieko gavęs iš ieškovės, nėra ir objekto, kuris galėtų būti grąžintas ieškovei.
Šalies argumentai
5. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sutarties 1.2 punkte yra nurodyta, jog paskolos gavėjas patvirtina, kad paskolos davėjas šios sutarties sudarymo metu perdavė paskolos gavėjui 16 000 Eur paskolos sumą grynais pinigais, ir tai savo parašu patvirtino atsakovas. Be to, atsakovas niekuomet neginčijo sutarties, nors skyrybų procesas, iš kurio atsakovas kildina sutarties atsiradimą, seniai pasibaigęs, o ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą raštu, ragindama įvykdyti sutartį. Įstatyme nurodytos sutarties formos nesilaikymas savaime nedaro negaliojančiu paskolos suteikimo fakto. Net ir taikant CK 1.93 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nustato, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, atsiranda būtinybė taikyti ir to pačio straipsnio 5 dalį, numatančią, kad tuo atveju, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y., kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Taigi, net ir pripažinus sutartį negaliojančia, atsakovas turi būti įpareigotas grąžinti ieškovei 16 000 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas pripažino 2018 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį negaliojančia ir taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovo 16 000 Eur; priėmė ieškovės atsisakymą nuo 1 409,22 Eur delspinigių priteisimo ir šioje dalyje bylą nutraukė; priteisė ieškovei iš atsakovo 1 378 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
6.1. šalys 2018 m. rugpjūčio 22 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad ieškovė suteikia atsakovui 16 000 Eur paskolą, o atsakovas įsipareigoja ją grąžinti. Sutarties 1.2 punkte nurodoma, kad paskolos gavėjas, t. y. atsakovas, patvirtina, kad paskolos davėjas, t. y. ieškovė, šios sutarties sudarymo metu perdavė paskolos gavėjui 16 000 Eur paskolos sumą grynais pinigais. Ši nuostata ir atsakovo parašas yra esminė aplinkybė, patvirtinanti pinigų perdavimo faktą. Be to, šią aplinkybę byloje patvirtina ir eilė netiesioginių įrodymų;
6.2. teismas nesutiko su atsakovu, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę paskolos teisiniai santykiai neturi pagrindinio paskolos teisiniams santykiams būdingo elemento, t. y. paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui. Teismas nustatė, kad tuo laikotarpiu, kai šalys siekė nutraukti santuoką ir derėjosi dėl taikaus santuokos nutraukimo sąlygų, ieškovė laukėsi kūdikio nuo kito vyro (ieškovės sūnus gimė (duomenys neskelbtini)), todėl atsakovo teiginiai, kad būtent ieškovė vilkino skyrybų procesą, yra visiškai nelogiški. Atsakovas niekuomet neginčijo paskolos sutarties, nors skyrybų procesas, iš kurio eigos atsakovas kildina sutarties atsiradimą, yra seniai pasibaigęs, o ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl paskolos sutarties vykdymo;
6.3. nors atsakovas nurodė, kad jam paskola nebuvo reikalinga, nes jis dirbo, turi nekilnojamojo turto, automobilį, į bylą pateikti susirašinėjimai tarp šalių rodo, kad atsakovas buvo skolingas už butui teikiamas komunalines paslaugas, vaikams išlaikymą mokėjo tik iš dalies, nemokėjo mokesčio už kabelinę televiziją. Kaip minimame susirašinėjime nurodė pats atsakovas, jis mokėjo išlaikymą vaikams pagal galimybes, pasilikdamas sau tik 100 Eur per mėnesį. Susirašinėjime atsakovas nurodė, kad buvo be darbo, beveik metus laiko neturėjo santaupų, mokėjo maksimaliai, kiek tuo metu galėjo iš gaunamos pašalpos. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovas turėjo finansinių sunkumų;
6.4. nagrinėjant bylą, ieškovė daug dėmesio skyrė paskolos sutartimi perduotų 16 000 Eur disponavimo faktui įrodyti, tuo tarpu atsakovas teigė, kad ieškovė tokios sumos pinigų neturėjo, negana to, pati ieškovė skolinosi pinigus iš atsakovo sesers. Liudytoja apklausta atsakovo sesuo L. B. teismo posėdyje patvirtino, kad yra ieškovei skolinusi pinigų individualiai veiklai, ieškovė skolą grąžino;
6.5. byloje pakanka įrodymų teigti, jog ieškovei 16 000 Eur sumą davė jos tėvas. Liudytoju teismo posėdyje apklaustas P. K. paaiškino, kad dukra vis minėdavo, jog vyras nepasirašo skyrybų dokumentų, reikalauja pinigų, tad tėvui dukters pagailo, nes tuo metu ji buvo nėščia nuo kito vyro. Pinigus davė dukrai rugpjūčio mėnesį, apie pinigų davimą dukrai žinojo ir jo žmona. Iš esmės P. K. nurodytas aplinkybes patvirtino ir jo žmona, ieškovės motina N. K.. Teismo posėdyje ji nurodė, kad dukra norėjo skyrybų, laukėsi, o atsakovas vilkino skyrybų procesą. Paaiškino, kad pinigus tėvas dukrai davė rugpjūčio mėnesį;
6.6. byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovas paskolos sutartį pasirašė tiesiog šiaip sau, kaip jis nurodo, skubindamas skyrybas, o ieškovei vilkinant jas, jog nesuprato paskolos sutarties pasirašymo reikšmės, nesuvokė, kad paskolos sutartyje jis patvirtina, jog pinigus iš ieškovės gavo;
6.7. atsakovas, prašydamas paskolos sutartį pripažinti apsimestine, nenurodo, kokį sandorį paskolos sutartimi šalys siekė pridengti. Atsakovas apsimestiniu sandoriu įvardija paskolos sutartį dėl tos priežasties, jog nebuvo perduoti pinigai. Pagal CK 1.87 straipsnį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti (apsimestinis sandoris), taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, tačiau atsakovui jokiuose savo procesiniuose dokumentuose ar teismo posėdyje nenurodė, koks sandoris buvo pridengtas apsimestine paskolos sutartimi;
6.8. nustačius, jog paskolos sutarties metu atsakovui buvo perduoti 16 000 Eur grynaisiais pinigais, tačiau šalims nesilaikius privalomos tokios sutarties notarinės formos, pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nustato, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, atsiranda būtinybė taikyti 1.93 straipsnio 5 dalį, kuri numato, jog tuo atveju, kai sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, tai yra, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Teismas sprendė, jog egzistuoja tiesioginiai įrodymai, kad paskolos dalykas buvo perduotas atsakovui, o, paskolos sutartį pripažinus negaliojančia dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo, taikytina restitucija.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Atsakovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir tenkinti atsakovo priešieškinį. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
7.1. teismas, taikydamas restituciją, iš esmės rėmėsi vien tik paskolos sutarties nuostata, kad pinigai atsakovui buvo perduoti, tačiau visiškai nevertino faktinių aplinkybių, kuriomis paskolos sutartis buvo sudaryta. Ieškovė nurodė, jog atsakovas, žinodamas, kad ieškovė laukiasi, atsisakė sudaryti santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį, jei ieškovė nepaskolins jam pinigų. Teismas nevertino, kad bet kuris asmuo, paaiškėjus neištikimybės faktui, norėtų kaip greičiau nutraukti santuokinius ryšius. Jei atsakovas būtų turėjęs siekį pasipelnyti, naudodamasis ieškovės nėštumu, jis būtų reikalavęs sumokėti, o ne paskolinti pinigines lėšas;
7.2. teismas, remdamasis negaliojančios paskolos sutarties sąlygomis, nepagrįstai pritaikė restituciją. Sandorio negaliojimo instituto esmė yra ta, kad negaliojantis sandoris nesukelia tų pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, jis sukelia sandorio negaliojimo pasekmes. Sprendime nurodyta, kad esminė aplinkybė patvirtinanti pinigų perdavimo faktą, yra paskolos sutarties 1.2 punktas, ir tai yra pagrindas taikyti restituciją. Sprendimu pripažinus paskolos sutartį negaliojančia, negali būti taikomos atitinkamos šios sutarties nuostatos, siekiant įrodyti atitinkamų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą remdamasi kitais objektyviais įrodymais, o ne formalia, standartine, paskolos sutartims būdinga nuostata. Ieškovė jokių objektyvių įrodymų apie pinigų perdavimo faktą nepateikė, todėl vien standartinė paskolos sutarties sąlyga negali įrodyti pinigų perdavimo fakto;
7.3. tiek ieškovė, tiek atsakovas nagrinėjant bylą nurodė, kad paskolos sutarties sudarymas yra išimtinai susijęs su tarp šalių vykusiu skyrybos procesu. Teismas nevertino skyrybų proceso įtakos paskolos sutarties sudarymui, todėl nenustatė, kad paskolos sutartimi buvo pridengiama sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. 2018 m. rugpjūčio 1 d. ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – ir pirmoji santuokos nutraukimo sutartis) 6 straipsnyje „Turto padalijimas“ buvo įtrauktos sąlygos dėl nekilnojamojo turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pasidalijimo lygiomis dalimis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-30071-391/2018 nustatė pirmosios santuokos nutraukimo sutarties trūkumus. Pirmoji santuokos nutraukimo sutartis negalėjo būti patvirtinta, nes iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad atsakovas iki santuokos asmeninės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą: butą/patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas juridinis faktas, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas yra pripažintas šeimos turtu, todėl nebuvo teisinio pagrindo sutikti su sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 6.1 punkte padaryta išvada dėl šeimos turto. Teismas nurodė, kad pirmosios santuokos nutraukimo sutarties 6.1, 6.1.2, 6.1.3 punktai yra ydingi, dėl ko teismas negali jų tvirtinti. 2018 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė ir atsakovas sudarė kitą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – ir antroji santuokos nutraukimo sutartis), kurioje nebuvo įtraukta sąlyga dėl nekilnojamojo turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pasidalijimo. Atitinkamai 2018 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-30071-391/2018, kuriuo patvirtino antrąją sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių;
7.4. antroji santuokos nutraukimo sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną, kaip ir paskolos sutartis. Antrosios santuokos nutraukimo sutarties sąlygos yra palankesnės atsakovui, nes nėra dalijamas atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė, supratusi, kad teismas netvirtins pirmosios santuokos nutraukimo sutarties ir nedalins atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto, suformavo atsakovui sąlygą dėl antrosios santuokos nutraukimo sutarties. Ieškovė sutiko pasirašyti antrąją santuokos nutraukimo sutartį, jeigu atsakovas pasirašys paskolos sutartį dėl 16 000 Eur. Paskolos sutarties suma yra gauta preliminariai iš buto rinkos kainos atėmus neišmokėtą būsto paskolos sumą ir šį skirtumą padalijus per pusę. Taigi, paskolos sutarties suma atitinka pirmosios santuokos nutraukimo sutarties ir antrosios santuokos nutraukimo sutarties naudos ieškovei skirtumą, t. y. ieškovė, sudarydama paskolos sutartį, įtvirtino sau kompensaciją už nepadalintą atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą;
7.5. ieškovė negalėjo įrodyti pinigų perdavimo fakto pagal paskolos sutartį, nes faktiškai ji nedisponavo paskolos suma (16 000 Eur). Versija, kad 16 000 Eur ieškovei paskolino jos tėvai, atsirado tik po to, kai atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kad ieškovė skolinosi pinigus iš atsakovo sesers. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu negalėjo tiksliai nurodyti, ar skolinosi pinigus iš tėvų, ar juos gavo dovanų. Jokių įrodymų, patvirtinančių 16 000 Eur sumos gavimą, išskyrus ieškovės ir jos tėvų liudijimus, ieškovė nepateikė.
8. Ieškovė V. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. atsakovas visiškai nepagrįstai kaltina ieškovę, jog jai reikėjo kompensacijos dėl santuokos nutraukimo. Būtent ieškovė buvo santuokos nutraukimo iniciatorė, kadangi su atsakovu bendras gyvenimas seniai buvo pasibaigęs, be to, ieškovė laukėsi nuo kito vyro, todėl santuoką norėjo nutraukti kuo greičiau. Ieškovė nekėlė atsakovui jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl santuokos nutraukimo sąlygų, byloje tokių įrodymų nėra, todėl atsakovo teiginiai apie ieškovės norą gauti kompensaciją yra deklaratyvūs ir neįrodyti;
8.2. dėl santuokos nutraukimo į teismą buvo kreipiamasi bendru sutuoktinių sutarimu, pasirašius santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Skyrybų iniciatorė buvo ieškovė, tuo tarpu atsakovas skirtis nenorėjo ir ilgą laiką skyrybų procesą vilkino. Atsakovas, supratęs, kad ieškovė yra suinteresuota kuo greitesniu santuokos nutraukimu, ėmė reikšti papildomus reikalavimus, kuriuos įvykdžius, jis pasirašytų skyrybų dokumentus. Tuo metu atsakovas nedirbo, turėjo skolų, nemokėjo už buto komunalines paslaugas ir kitų mokesčių, nemokėjo ir viso vaikams priteisto išlaikymo, todėl pareikalavo iš ieškovės pinigų. Ieškovė, gavusi iš savo tėvų 16 000 Eur, šią sumą atsakovui sutiko paskolinti pagal paskolos sutartį;
8.3. paskolos sutartis yra susijusi su santuokos nutraukimo byla, tačiau ne kaip apsimestinis dokumentas, kuriuo ieškovė iš atsakovo gautų kompensaciją už jam liekantį jo asmeninį turtą, tačiau kaip realus sandoris, realus pinigų paskolinimas atsakovui, kad šis pasirašytų skyrybų dokumentus. Jeigu ieškovė būtų turėjusi tikslą gauti iš atsakovo kompensaciją, tuomet paskolos sutarties sudarymas būtų visiškai nelogiškas ir tik apsunkinantis ieškovę, nes pagal tokią sutartį pirmiausia pinigus turi perduoti (suteikti paskolą), o tik vėliau paskola yra grąžinama. Jeigu ieškovė būtų norėjusi vilkinti skyrybas ir reikalavusi dalies atsakovo asmeninės nuosavybės teise turimo buto, tuomet tarp šalių galėjo būti sudaromas pinigų už buto dalį dovanojimo sandoris, kaip kompensacija ieškovei, tačiau ne paskolos sutartis;
Atsiliepimas
8.4. atsakovo pozicija bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli. Atsakovas iš pradžių atsiliepime teigė, kad jam nebuvo jokio poreikio skolintis pinigų, kad jo finansinė padėtis buvo gera, tačiau byloje buvo pateikti įrodymai, jog atsakovo finansinė situacija buvo prasta, jis nemokėjo komunalinių mokesčių, neteikė vaikams išlaikymo ir pan. Po to atsakovas teigė, kad skyrybų iniciatorius buvo jis, nors paaiškėjo, kad skyrybas skubino būtent ieškovė, nes ji laukėsi nuo kito vyro. Tada atsakovas teigė, kad jis ieškovės neva buvo suklaidintas, per neapdairumą pasirašė visus skyrybų dokumentus, o tarp jų ir paskolos sutartį. Teisminio nagrinėjimo metu, duodamas paaiškinimus, atsakovas jau teigė, kad žinojo apie paskolos sutartį, žinojo, jog ji turi būti notarinės formos, ir, jeigu jis ją pasirašys, ji bus negaliojanti;
8.5. nors atsakovas teigia, kad paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris, nes ieškovė neperdavė atsakovui paskolos dalyko, o tikrasis ieškovės tikslas buvo tik gauti pinigų iš atsakovo, tačiau neįvardina jokio kito – tikrojo, šalių valią atspindinčio, tačiau neišviešinto sandorio. Įstatyme nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo atveju nėra jokio kito sandorio, kurio taisyklės galėtų būti taikomos vietoje paskolos santykius reglamentuojančių nuostatų. Nėra jokio pagrindo paskolos sutartį laikyti apsimestiniu sandoriu, kadangi tarp šalių nebuvo jokio kito susitarimo, nėra jokių įrodymų dėl kitokio šalių susitarimo, negu sudaryta paskolos sutartis. Nors atsakovas paskolos sutarties apsimestinumą grindžia tuo, kad ieškovė iš jo neva norėjo gauti kompensaciją už skyrybų dokumentų pasirašymą, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Atsakovas ginčija tik pinigų neperdavimo pagal paskolos sutartį faktą, taigi iš esmės ginčija tik pačią paskolos sutartį, jos įsigaliojimą, o neįrodinėja apsimestinio sandorio buvimą;
8.6. nepagrįsti atsakovo argumentai, jog paskolos sutartį pripažinus negaliojančia dėl notarinės formos nesilaikymo, negali būti vertinamos ir taikomos jokios šios sutarties nuostatos ar šalių patvirtinimai. Paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia dėl to, kad sutartis nebuvo notarinės formos, niekaip nepatvirtina, kad ir sutarties turinys buvo neteisingas, kad šalys nesitarė, kad dėl sutarties sudarymo nebuvo šalių valios ar pan. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas nedaro sutarties teksto neteisėtu bei šiuo atveju niekaip nepaneigia paskolos sutartyje esančio atsakovo patvirtinimo, jog jis iš ieškovės grynaisiais pinigais gavo 16 000 Eur paskolą. Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas automatiškai nepadaro kitų sutarties sąlygų negaliojančiomis, kaip tik, vadovaujantis tomis sutarties sąlygomis, šalys yra grąžinamos į pradinę padėtį ir grąžina viena kitai tai, ką gavo sudarydamos sutartį (CK 1.93 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis). Jeigu įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas automatiškai reikštų, jog negalioja ir visos kitos sutarties sąlygos, įskaitant ir patvirtinimą apie pinigų perdavimą paskolos sutarties sudarymo atveju, tuomet restitucija niekada nebūtų įmanoma ir prarastų savo esmę. Atsakovas pabrėžė, kad jau sutarties sudarymo metu žinojęs, jog tokia paskolos sutartis neatitinka notarinės formos reikalavimų, todėl bus laikoma negaliojančia, kai tuo tarpu ieškovės ketinimai buvo tikri, ji iš tėvų gavo pinigus ir juos skolino atsakovui, negalvodama, kad atsakovas net neketina vykdyti sutarties. Atsakovas jau sutarties sudarymo metu buvo įsitikinęs, kad, sutartį dėl jos formos ydingumo pripažinus negaliojančia, ieškovė niekaip neįrodys pinigų perdavimo fakto, todėl jis neturės nieko ieškovei grąžinti. Atsakovas jau sutarties sudarymo metu buvo akivaizdžiai nesąžiningas ir bando suklaidinti teismą, teigdamas, kad negaliojančioje dėl formos trūkumų sutartyje esantis jo patvirtinimas apie gautus pinigus automatiškai tapo negaliojančiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
11. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2018 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė ir atsakovas sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui perdavė 16 000 Eur sumą, o atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti per 12 mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos pagal sutarties priede Nr. 1 nurodytą grafiką (sutarties 1.1 punktas).
12. Atsakovas laiku paskolos negrąžino, todėl ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo paskolos sumą. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti 2018 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį negaliojančia, nurodydamas, jog sandoris laikytinas apsimestiniu, kadangi šalių valia neatitiko tikrųjų šalių ketinimų, paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, atsakovas niekada nėra gavęs iš ieškovės 16 000 Eur paskolos sumos, be to, sutartis sudaryta pažeidžiant formos reikalavimus – sutartis turėjo būti notarinės formos.
13. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2021 m. vasario 22 d. sprendimu pripažino 2018 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį negaliojančia, kaip sudarytą nesilaikant įstatyme nustatytos notarinės sandorio formos, ir taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovo 16 000 Eur sumą.
14. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
15. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).
16. Atsakovas apeliaciniame skunde kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimą, tvirtindamas, kad ieškovė atsakovui nėra perdavusi 16 000 Eur sumos, teigia, jog, kilus ginčui dėl pinigų perdavimo fakto, būtent ieškovė ir turėjo šią aplinkybę įrodyti. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir pažymi, jog aplinkybę, kad pinigų faktiškai negavo, privalo įrodyti būtent paskolos gavėjas (atsakovas).
17. Paskolos sutarties sudarymo faktas fiksuojamas CK 6.871 straipsnyje nurodytame dokumente – paskolos sutartyje ar paskolos raštelyje. CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis faktiškai pinigų negavo. Šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas. Jas įrodžius, sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Toks teisinis reglamentavimas yra reikšmingas paskirstant įrodinėjimo naštą tarp šalių, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo: jeigu nėra rašytinio dokumento, atitinkančio CK 6.871 straipsnio reikalavimus, arba tokiame dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, paskolos davėjui tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą; jeigu įstatymo reikalavimus atitinkančiame dokumente pinigų perdavimas užfiksuotas, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).
18. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos 2018 m. rugpjūčio 22 d. rašytinės paskolos sutarties 1.2 punkte yra nurodyta, kad atsakovas patvirtina, jog ieškovė sutarties sudarymo metu perdavė atsakovui 16 000 Eur paskolos sumą grynais pinigais. Taigi šiuo atveju sutartyje yra aiškiai užfiksuotas paskolos perdavimo atsakovui faktas, kurį atsakovas patvirtino savo parašu. Neatsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tikrosios šalių valios paskolos sutarties sudarymo metu, vertino ne tik konkretų sutarties įrašą apie pinigų perdavimą atsakovui, tačiau vertino ir kitus byloje esančius įrodymus dėl sutarties dalyko perdavimo: liudytojų parodymus, patvirtinančius, jog ieškovė paskolos sumą skolinosi iš savo tėvų ir ją perdavė atsakovui. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas paskolos perdavimo atsakovui faktą, rėmėsi išimtinai tik vien tik ta aplinkybe, kad šalys sudarė paskolos sutartį. Teismas taip pat vertino šalių susirašinėjimą, patvirtinantį atsakovo finansinę padėtį, buvusią paskolos sutarties sudarymo metu – atsakovas buvo skolingas už butui teikiamas komunalines paslaugas, vaikams išlaikymą mokėjo nepilnai arba nemokėjo, nemokėjo mokesčio už kabelinę televiziją, atsakovas buvo be darbo, beveik metus laiko neturėjo santaupų, kas patvirtina, jog atsakovas turėjo finansinių sunkumų ir paneigia atsakovo argumentus, jog jo finansinė padėtis buvo gera ir paskola jam apskritai nebuvo reikalinga.
Žemesnės instancijos teismas
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog ieškovė neįrodė pinigų perdavimo fakto pagal paskolos sutartį, nes faktiškai nedisponavo 16 000 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovei 16 000 Eur sumą davė jos tėvas, kuris teismo posėdžio metu patvirtino, jog pinigus davė dukrai rugpjūčio mėnesį, apie pinigų davimą dukrai žinojo ir jo žmona (ieškovės motina), kuri teismo posėdyje nurodė, kad dukra norėjo skyrybų, laukėsi, o atsakovas vilkino skyrybų procesą; paaiškino, kad pinigus tėvas dukrai davė rugpjūčio mėnesį.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus). Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami atsiliepimo į ieškinį, o taip pat priešieškinio reikalavimai, paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Šiuo aspektu pažymėtina tai, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo, be to, vertindamas įrodymus.
21. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl, nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
22. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Nesilaikius notarinės sandorio formos laikoma, kad toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra niekinis (Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnis). Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 5 dalis numato: jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y. kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
23. Pagal kasacinio teismo praktiką restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).
24. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog realinės paskolos sutarties metu atsakovui buvo perduoti 16 000 Eur grynaisiais pinigais, tačiau, šalims nesilaikius privalomos tokios sutarties notarinės formos, kuri konkrečiu atveju daro sandorį negaliojančiu (CK 1.93 straipsnio 3 dalis), pagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 5 dalį ir CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes, tai yra, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju restitucijos taikymas nėra susijęs su paskolos sutarties, kuri pripažinta negaliojančia, nuostatomis, kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, o yra reglamentuojamas minėtomis Civilinio kodekso normomis.
25. Atsakovas, prašydamas pripažinti ginčo paskolos sutartį negaliojančia, nurodė, kad paskolos sutartis buvo nesudaryta, nes nebuvo perduotas paskolos dalykas, ir tai įrodo sutarties fiktyvumą. Atsakovas teigia, jog paskolos sutartimi buvo pridengiama sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.
26. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas).
27. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 19 punktas).
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sudaryta paskolos sutartis buvo tik paskolos sutartis ir ja nebuvo sprendžiami kiti tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai. Spręsdamas dėl ieškovės apgaulės ir jos įtakos atsakovui apsisprendžiant dėl ginčijamos sutarties sudarymo, pirmosios instancijos teismas vertino sutarties nuostatas, šalių elgesį, susirašinėjimą, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog ginčo šalys nutraukė santuoką bendru sutarimu ir visus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus (tame tarpe ir turto padalijimo) išsprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-YT-30071-391/2018, patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
29. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad paskolos sutartimi buvo pridengtas kompensacijos ieškovei mokėjimas už butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tik ta aplinkybė, kad antrojoje santuokos nutraukimo sutartyje nebeliko nuostatų dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalinimo, nepatvirtina, kad paskolos sutartimi buvo pridengtas kompensacijos ieškovei mokėjimas už šį butą. Atsakovas nepateikė ir jokių įrodymų/skaičiavimų, kad 16 000 Eur sumą sudaro ½ skirtumo tarp buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės ir neišmokėtos paskolos už šį butą.
30. Taigi, šioje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog atsakovas paskolos sutartį pasirašė siekdamas užtikrinti ir / ar pridengti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sudarymą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, vadovavosi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, bei padarė nešališkas išvadas, o byloje esantys įrodymai leidžia manyti, jog sudaryta paskolos sutartis nebuvo apsimestinis sandoris.
31. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos santykius ir paskolos dalyko perdavimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
33. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir atsakovui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
34. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 562,65 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės pateikti įrodymai, patvirtina prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių rekomenduojamų dydžių, todėl, apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovo priteisiama 562,65 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), ieškovei V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 562,65 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.