Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei V. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė bylą nagrinėjant teisme atsisakė reikalavimo atsakovui dėl 1409,22 Eur delspinigių priteisimo.

Liudytoja L. B., atsakovo sesuo, teismo posėdyje parodė, kad yra ieškovei skolinusi pinigų individualiai veiklai, ieškovė skolą grąžino dalimis, galbūt liudytojai teko keletą kartų apie skolą priminti. 350 Eur liudytoja skolino ieškovei pavedimu, o 855 Eur skolino grynaisiais pinigais.

Liudytojas P. K., ieškovės tėvas, teismo posėdyje paaiškino, kad dukra vis minėdavo gal birželio, liepos mėnesį, jog vyras nepasirašo skyrybų dokumentų, reikalauja pinigų, tad pagailo jos, ji buvo nėščia. Pinigus laiko namuose, namuose ir davė juos dukrai, jau buvo rugpjūtis, buvo ir žmona, ji apie pinigų davimą žinojo, tik liudytojas nepamena, ar žmona pinigų perdavimą matė. Kupiūros buvo po 100, 50, gal 20 Eur, smulkesnių kupiūrų nebuvo, nebuvo ir 200, 500 Eur kupiūrų. Kuriam kambary pinigus davė, nepamena, lyg ir buvo maišelyje – medžiaginiam ar kokiam kitam. Kokia savaitės diena buvo, nepamena, bet buvo dienos metas. Dukra pinigų neskaičiavo, liudytojas jai perdavė pinigus perskaičiavęs, davė 16 000 Eur.

Liudytoja N. K., ieškovės motina, teismo posėdyje nurodė, kad dukra norėjo skyrybų, laukėsi, o atsakovas vilkino skyrybas, sakė, kad reikia pinigų. Dukra skundėsi kažkur liepą, o pinigus tėvas davė jau rugpjūtį. Dukra buvo atvažiavusi šeštadienį, visi trys buvo virtuvėje, vyras padavė pinigus, jie buvo medžiaginiam maišelyje, o dukra juos įsidėjo į celofaninį maišelį. Vyras ir dukra pinigus perskaičiavo, vyras juos laikė, o dukra stebėjo, liudytoja taip pat tik žiūrėjo. Pinigų buvo 2 krūvelės, kupiūromis po 50, 100 Eur, gal buvo ir 20 Eur kupiūrų. Vyras namuose laiko grynus pinigus.

Liudytoja I. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra ieškovės draugė, kolegė, ji padėjo ruošti šalių skyrybų dokumentus. Atsakovas buvo atvykęs į jų darbovietę, ten pasirašė paskolos sutartį, ieškovė perdavė jam dokumentus, vokus. Pačių perduodamų pinigų liudytoja nematė, tačiau iš visos žinomos situacijos mano ir susidarė tokį įspūdį, kad jei atsakovas atvyko dokumentų, tai pasiėmė ir pinigus, jie buvo perduoti, kitaip jis būtų nepasirašęs paskolos sutarties. Liudytoja žinojo, kad ieškovė turi perduoti atsakovui pinigus, ji tuos pinigus turėjo, buvo paruošusi; sakė, kad pinigus skolinosi iš giminaičių. Perduodant buvo 2 vokai, liudytoja mano, kad viename buvo skyrybų dokumentai, kitame – pinigai. Patvirtino, kad skyrybų dokumentų derinimas tarp šalių užtruko, o kuomet teismas nurodė dokumentus patikslinti, atsakovas nesutiko, sutiko tik su sąlyga, kad ieškovė paskolins jam pinigų. Liudytoja patvirtino, kad ieškovė atsakovui siūlė sudaryti notarinę sutartį, siūlė pasirašyti vekselį, bet atsakovas nesutiko. Kai vyko dokumentų ir pinigų perdavimas, kabinete buvo ir kitų bendradarbių, liudytoja nepamena kiek ir kurie, nes kabinete sėdi 5 žmonės, tačiau jie nuolat juda. Paaiškino, kad į teismą skyrybų dokumentus lyg ir vežė atsakovas.

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), sužinojusi, jog laukiasi kūdikio nuo savo draugo, norėjo paskubinti skyrybas su vyru, tačiau jis pareikalavo už tai 20 000 Eur. Jis tuo metu nedirbo, ieškovė matė, kad nemoka ir komunalinių patarnavimų. Pinigų ieškovė neturėjo, tad tėtis jai paskolino 16 000 Eur, atsakovas žadėjo grąžinti per 12 mėn., jie pasirašė paskolos sutartį ieškovės darbovietėje, adresu (duomenys neskelbtini), ten pinigus ir perdavė, visą situaciją matė ieškovės bendradarbė. Kadangi tėtis ieškovei pinigus davė grynaisiais, nes gauna grynais pensiją, dar dirba, ūkininkauja, nuomoja žemę, tai ir ji atsakovui paskolino pinigus grynaisiais, kupiūros buvo po 50, 100 Eur. Tėtis pinigus perdavė tėvų namuose, kažkur rugpjūčio viduryje, dienos metu, savaitgalį, tėvų namų virtuvėje, buvo ir mama. Pinigai buvo celofaniniame maišelyje, juos perskaičiavo. Iš pradžių ieškovė ruošėsi pinigus tėčiui grąžinti, tačiau, prasidėjus teisminiam procesui, tėtis pasakė, kad pinigus jai davė ir grąžinti jų nereikia. Papildomai paaiškino, kad ji turėjo sunkumų, kūrė savo prekės ženklą, siuvo sukneles, tad tam tikslui skolinosi pinigų iš atsakovo sesers.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas, priešieškinis atmetamas.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovui sutarties sudarymo metu paskolino 16 000 Eur sumą, o atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti mokėdamas įmokas pagal sutartyje nustatytą grafiką per 12 mėn. nuo sutarties sudarymo dienos. Taikant CK 1.93 str. 3 d. nuostatą, kuri nustato, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, atsiranda būtinybė taikyti ir tos pačios teisinės normos 5 d., numatančią, kad tuo atveju, jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 str. 2 d. numatytos pasekmės, t. y. kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Atsakovo nuomone, tarp šalių sudarytas sandoris yra tik formalaus pobūdžio, dėl to vertintinas kaip apsimestinis ir negaliojantis, nes ieškovė sąmoningai nesilaikė sutarčiai nustatytos formos, nesiekė jos įforminti notarine forma, kadangi sutarties objektas realiai niekada atsakovui nebuvo perduotas - ieškovė neperdavė, neturėjo tokio ketinimo ir net negalėjo perduoti 16 000 Eur sumos jam, o sutartimi siekė be jokio teisinio pagrindo išsireikalauti 16 000 Eur. Šalių sudarytas sandoris laikytinas apsimestiniu sandoriu, kadangi sandoryje išreikšta šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys; atsakovo nuomone apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento - šalių valios - ydingumo.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi, paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad ieškovė suteikia paskolos gavėjui paskolą, o atsakovas įsipareigoją ją grąžinti.

Šalys turi teisę ir pareigą įrodinėti civilinėje byloje turinčias reikšmės aplinkybes, kurias įgyvendina pateikdami rašytinius bei žodinius paaiškinimus, pateikdami teismui dokumentus ir kitus įrodymus bei dalyvaudami tiriant bei vertinant šiuos duomenis. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) suponuoja šalių teisę ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Kaip minėta aukščiau, esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šioje nagrinėjamoje byloje paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn faktą turi įrodyti būtent paskolos davėjas, t. y. ieškovė; jai tenka įrodinėjimo pareiga. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kaip minėta aukščiau, paskolos davėjas turi įrodyti pinigų perdavimo faktą.

Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog buvo suinteresuotas kaip įmanoma greičiau nutraukti santuoką, tačiau šį procesą vilkino ieškovė, tad jis, siekdamas ilgiau nevilkinti santuokos nutraukimo, per neapdairumą skyrybų proceso metu sutiko pasirašyti visus ieškovės parengtus dokumentus santuokos nutraukimo byloje, o taip pat ir paskolos sutartį. Dėl šių atsakovo nurodomų aplinkybių, jo nuomone, tarp šalių sudarytas sandoris yra tik formalaus pobūdžio, dėl to vertintinas kaip apsimestinis ir negaliojantis, nes ieškovė neperdavė, neturėjo tokio ketinimo ir net negalėjo perduoti 16 000 Eur.

Teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys; apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento - šalių valios - ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tačiau teismas negali sutikti su atsakovu, kuris teigia, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę paskolos teisiniai santykiai neturi pagrindinio paskolos teisiniams santykiams būdingo elemento, t. y. paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui.

Byloje nustatyta, kad tuo laikotarpiu, kai šalys siekė nutraukti santuoką ir derėjosi dėl taikaus santuokos nutraukimo sąlygų, ieškovė laukėsi kūdikio nuo kito vyro (ieškovės sūnus gimė 2019-02-24). Ši aplinkybė leidžia teismui daryti išvadą, jog atsakovo teiginiai, kad būtent ieškovė vilkino skyrybų procesą, yra visiškai nelogiški ir neįrodyti.

Teismas sutinka su ieškovės nuomone, jog atsakovas niekuomet neginčijo paskolos sutarties, kuri, jo nuomone, buvo apsimestinė, nors skyrybų procesas, iš kurio eigos atsakovas kildina ginčo sutarties atsiradimą, buvo seniai pasibaigęs, o ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą, ragindama jį dėl paskolos sutarties vykdymo.

Teismui taip pat nesuprantami yra atsakovo teiginiai, jog ieškovė pasinaudojo jo pažeidžiamumu skyrybų procese, nes atsakovas nepatikslino, kodėl jis buvo pažeidžiamas, neaišku, kodėl, kaip nurodo atsakovas, jis paskolos sutartį pasirašė dėl neapdairumo, taip pat atsakovas nepaaiškino, kodėl mano, kad paskolos sutarties sąlygos jam buvo primestos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovas nurodo, kad jam paskola net nebuvo reikalinga, nes jis dirbo, turi nekilnojamojo turto, automobilį, į bylą pateikti susirašinėjimai tarp šalių, kurių, beje, atsakovas neginčijo ir priešingų aplinkybių byloje neįrodinėjo, apskritai iš esmės dėl to nepasisakė, rodo, kad atsakovas buvo skolingas už butui teikiamas komunalines paslaugas, vaikams išlaikymą mokėjo nepilnai arba nemokėjo, nemokėjo mokesčio už kabelinę televiziją. Kaip minimame susirašinėjime nurodė pats atsakovas, jis mokėjo išlaikymą vaikams pagal galimybes, pasilikdamas sau tik 100 Eur per mėnesį. Susirašinėjimo tarp šalių metu atsakovas nurodo, kad buvo be darbo, beveik metus laiko neturėjo santaupų, mokėjo maksimaliai, kiek tuo metu galėjo iš gaunamos pašalpos. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovas tam tikrais laikotarpiais turėjo finansinių sunkumų, kuriuos jis pats savo procesiniuose dokumentuose neigia.

Nagrinėjant bylą teisme ieškovė daug dėmesio skyrė paskolos sutartimi perduotų 16 000 Eur disponavimo faktui įrodyti, tuo tarpu atsakovas teigė, kad ieškovė tokios sumos pinigų neturėjo, negana to, pati ieškovė skolinosi pinigus iš atsakovo sesers. Liudytoja apklausta atsakovo sesuo L. B. teismo posėdyje patvirtino, kad yra ieškovei skolinusi pinigų individualiai veiklai, ieškovė skolą grąžino; to neneigė ir pati ieškovė, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančio sąskaitos išrašo matyti, jog 350 Eur liudytoja skolino ieškovei pavedimu dar (duomenys neskelbtini) m. (grąžinta (duomenys neskelbtini)), o 855 Eur skolino grynaisiais pinigais panašiu laikotarpiu, kuomet ieškovė vykdė individualią veiklą (Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini)).

Teismas akcentuoja, kad byloje pakanka įrodymų teigti, jog ieškovei 16 000 Eur sumą davė jos tėvas. Liudytoju teismo posėdyje apklaustas P. K. paaiškino, kad dukra gal birželio, liepos mėnesį vis minėdavo, jog vyras nepasirašo skyrybų dokumentų, reikalauja pinigų, tad tėvui dukters pagailo, nes tuo metu ji buvo nėščia nuo kito vyro. Nurodė, kad kadangi pensiją gauna grynaisiais pinigais, grynuosius ir laiko namuose. Pinigus davė dukrai rugpjūčio mėnesį, apie pinigų davimą dukrai žinojo ir jo žmona, tik liudytojas neprisiminė, ar žmona matė pinigų perdavimą. P. K. teisme nurodė, kad jo duotos dukrai kupiūros buvo po 100, 50, gal ir po 20 Eur, bet smulkesnių kupiūrų nebuvo, kaip ir nebuvo stambių - po 200, 500 Eur kupiūrų. Taip pat liudytojas paaiškino, kad pinigai ,,lyg ir buvo maišelyje – medžiaginiam ar kokiam kitam‘‘. Iš esmės P. K. nurodytas aplinkybes patvirtino ir jo žmona, ieškovės motina N. K.. Teismo posėdyje ji nurodė, kad dukra norėjo skyrybų, laukėsi, o atsakovas vilkino skyrybų procesą, dėl ko dukra tėvams skundėsi kažkur liepos mėnesį. Paaiškino, kad pinigus tėvas dukrai davė rugpjūčio mėnesį, kuomet dukra buvo atvažiavusi pas tėvus šeštadienį. Pinigų perdavimo momentu jie visi trys buvo virtuvėje, vyras padavė pinigus, jie buvo medžiaginiam maišelyje, o dukra juos įsidėjo į celofaninį maišelį, pinigai buvo kupiūromis po 50, 100 Eur, gal buvo ir 20 Eur kupiūrų. Taip pat pažymėtina, kad liudytoja I. S. nurodė, jog, kiek jai žinoma, ieškovė skolinamus pinigus gavo iš giminaičių. Nors atsakovas teismo posėdžio metu kėlė klausimą dėl liudytojų patikimumo, esą jie visi yra susiję su ieškove, todėl nepatikimi, teismas su tokia atsakovo pozicija sutikti negali. Ieškovės tėvai, apklausti liudytojais, davė išsamius ir nuoseklius parodymus, o tai, kad tam tikrų detalių neatsiminė ar atsiminė skirtingai, neleidžia teismui daryti išvados, kad jie buvo susitarę ar teisme melavo dar ir dėl to, kad tokios detalės nėra esminės, įrodant faktą, jog pinigus ieškovė gavo iš savo tėvo.

Atsakovo advokatas teismui nurodė, jog liudytojos I. S. parodymais remtis negalima dėl to, kad ji ruošė ieškovei dokumentus šalių skyrybų byloje. Teismas mano, kad šios aplinkybės kartu su kitais atsakovo teiginiais interpretuojamos neobjektyviai, nes šalys santuoką nutraukė bendru sutarimu, tad jei liudytoja ir ruošė kokius nors dokumentus skyrybų byloje, tai ruošė juos abiem šalim arba atsakovas turėjo visas galimybes tuos dokumentus koreguoti.

Minima liudytoja parodė, kad pačių perduodamų pinigų ji nematė, tačiau iš visos jai žinomos situacijos susidarė įspūdį, kad jei atsakovas atvyko į ieškovės darbovietę dokumentų, tai pasiėmė ir pinigus, jie buvo perduoti, nes kitaip atsakovas būtų nepasirašęs paskolos sutarties. Su šiais liudytojos teiginiais sutinka ir teismas – byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, jog atsakovas paskolos sutartį pasirašė tiesiog šiaip sau, kaip jis nurodo, skubindamas skyrybas, o ieškovei vilkinant jas, jog nesuprato paskolos sutarties pasirašymo reikšmės, nesuvokė, kad paskolos sutartyje jis patvirtina, jog pinigus iš ieškovės gavo. Liudytoja I. S. teisme aiškino, kad perduodant dokumentus ir pinigus buvo 2 vokai, tad liudytoja mano, kad viename buvo skyrybų dokumentai, kitame – pinigai, tačiau, teismo nuomone, šios aplinkybės yra šalutinės, atsižvelgiant į aukščiau nustatytas dėl paskolos sutarties dalyko. Be to, pažymėtina ir tai, kad kaip ir nurodė ieškovė, liudytoja patvirtino, jog ieškovė atsakovui siūlė sudaryti notarinę sutartį, taip pat siūlė pasirašyti vekselį, tačiau atsakovas nesutiko.

Dėl atsakovo pozicijos byloje, jog paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, teismas pažymi, kad byloje nenurodoma, kokį sandorį paskolos sutartimi šalys siekė pridengti. Atsakovas apsimestiniu sandoriu įvardija paskolos sutartį dėl tos priežasties, jog paskolos sutartis turėjo valios trūkumų, nebuvo perduoti pinigai. Toks atsakovo apsimestinio sandorio traktavimas teismui nėra aiškus. Kaip teismo posėdyje patvirtino ieškovė, jos ketinimai buvo tikri – paskolinti atsakovui pinigų, o tuo tarpu atsakovas žinojo, kad sutartis ydinga – jo advokatas teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas žinojo, jog paskolos sutartis negaliojanti.

Pažymėtina, kad pagal LR Civilinio kodekso 1.87 str. jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti (apsimestinis sandoris), taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, tačiau atsakovui jokiuose savo procesiniuose dokumentuose ar teismo posėdyje nenurodant, koks sandoris buvo pridengtas apsimestine sutartimi, nėra galimybių įvertinti paskolos sutarties kaip kokio nors kito sandorio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Taip pat teisės doktrinoje aiškinama, kad apibrėžiant simuliacinių sandorių įtaką, simuliacija gali būti panaudota prieš šalis ir dėl to galios tikrasis (slaptasis) sandoris, kitaip tariant, pirmenybė bus teikiama tikrajam šalių susitarimui, tikrajai valiai. Kaip jau minėta, šioje byloje atsakovas net nenurodė, koks buvo, pasak jo, tikrasis šalių sandoris, kurį jos sudarė ar ketino sudaryti.

Dėl ieškovės prašomos taikyti restitucijos, teismas pažymi, kad byloje nustačius, jog realinės paskolos sutarties metu atsakovui buvo perduoti 16 000 Eur grynaisiais pinigais, tačiau šalims nesilaikius privalomos tokios sutarties notarinės formos, pagal LR Civilinio kodekso 1.93 str. 3 d. nuostatą, kuri nustato, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, atsiranda būtinybė taikyti 1.93 str. 5 d., kuri numato, jog tuo atveju, kai sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda Civilinio kodekso 1.80 str. 2 d. numatytos pasekmės, - kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta, nes egzistuoja tiesioginiai įrodymai, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – atsakovui, o paskolos sutartį pripažinus negaliojančia dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo, taikytina restitucija.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė byloje sumokėjo 441,71 Eur žyminio mokesčio, o atsisakius reikalavimo dėl 1409,22 Eur delspinigių, 31,71 Eur žyminio mokesčio ieškovei grąžinama, likusi dalis – 410 Eur priteisiama iš atsakovo. Ieškovė pateikė įrodymus, jog patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 968 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str.), iš viso iš atsakovo priteistina 1378 Eur.

Valstybė patyrė 6,68 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl ieškinį tenkinus, minėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteisiamos valstybei iš atsakovo.

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Pripažinti (duomenys neskelbtini) Paskolos sutartį, sudarytą tarp V. P. ir A. B. negaliojančia ir taikyti restituciją - priteisti ieškovei V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 16 000 Eur (šešiolika tūkstančių eurų).

Priimti ieškovės atsisakymą nuo 1409,22 Eur delspinigių priteisimo ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Priteisti ieškovei V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1378 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 31,71 Eur žyminio mokesčio. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Priteisti iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 6,68 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.